Civilinė byla Nr. 3K-3-261/2006

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.2; 30.6 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. balandžio 10 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Algimanto Spiečiaus,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. K.  kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. K. ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl pažeistų teisių, tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

 

                       

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

 I. Ieškinio esmė

 

Ieškovas E. K. nurodė, kad 1982 m. jo šeimai buvo suteiktas ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą. Butų privatizavimo laikotarpiu pagrindinė buto nuomininkė buvo jo motina A.K., kuri prasidėjus butų privatizavimui kreipėsi į Karoliniškių seniūniją su prašymu nuomojamą butą privatizuoti. Jos prašymas buvo priimtas, tačiau paaiškinta, kad privatizuoti nuomojamas patalpas bus galima tik sumokėjus skolą už komunalines paslaugas ir buto nuomą. Po motinos mirties gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta su ieškovu. Ieškovo teigimu, tuo metu šeimos finansinė padėtis buvo sunki, todėl nebuvo galimybės buto privatizuoti Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ieškovas prašė teismo pripažinti teisę privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, padarė išvadą, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovo motina buvo tinkamas privatizacijos subjektas ir turėjo teisę privatizuoti ginčo butą, tačiau ši jos teisė buvo pažeista. Kadangi ieškovas ginčo patalpose gyvena vienas, nėra dalyvavęs butų privatizavimo procese, iki 1989 m. nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje, Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo metu buvo nuomininko šeimos narys, tai turi teisę privatizuoti ginčo butą.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 13 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą, sprendžiant, ar ieškovas turėjo teisę privatizuoti ginčo butą, reikia nustatyti visas privatizavimo sąlygas: a) ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektu; b) ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymu yra suteikta teisė privatizuoti butą; c) ar ieškovas šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti; d) ar ieškovas su atsakovu buvo susiję privatizavimo teisiniais santykiais.  Tuo atveju, kai butu nuomos teisėmis  naudojosi buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, privatizuojant butą jie turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuojamo buto savininku. Tokio susitarimo sudarymas pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį buvo būtina buto privatizavimo sutarties sąlyga. Ieškovas nurodė, kad jo motina prašymą padavė laiku, tačiau šią aplinkybę paneigia prašymo registracijos nebuvimas. Pagal įstatymą turima mokesčių skola privatizuoti buto netrukdė, o esant nepagrįstam reikalavimui savo pažeistas teises buvo galima ginti teisme. Dėl to teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčo bute gyvenę asmenys tinkamai savo valios įsigyti nuosavybės teise nuomojamas gyvenamąsias  patalpas  neišreiškė, taigi teismui nėra pagrindo taikyti Gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto. Tai patvirtina ir suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394, 2000 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1025, 2002 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje b yloje Nr. 3K-3-98, 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-188).

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

 

Kasaciniu skundu ieškovas E. K. prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimą.  Kasatoriaus teigimu, apygardos teismas neteisingai aiškino subjektinę teisę privatizuoti nuomojamą butą. Ginčo butas atitiko Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio reikalavimus, todėl jis buvo tinkamas privatizavimo objektas. Buto privatizavimo laikotarpiu bute gyvenę asmenys turėjo teisę privatizuoti nuomojamą butą, nes ieškovo šeimai jis buvo suteiktas 1982 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus miesto Spalio rajono vykdomojo komiteto sprendimu. Ieškovo motina pateikė prašymą Karoliniškių seniūnijai dėl buto privatizavimo ir taip išreiškė valią jį privatizuoti. Kasatoriaus teigimu, priešingai nei teigia Vilniaus apygardos teismas, Karoliniškių seniūnija, atsisakydama priimti prašymą dėl privatizacijos, užkirto kelią tolesniems veiksmams, t. y. šeimos narių susitarimo  ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui, ir taip pažeidė turėtą teisę į buto privatizaciją, todėl, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, įgyta teisė privatizuoti nuomojamą butą turi būti ginama teismine tvarka (Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis papildymo 2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII – 2033 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2002).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, pritardamas apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime nurodytiems argumentams, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimą nepakeistą.

 

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

           

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, šios funkcijos atlikimas sudaro sąlygas užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. CPK 353 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Šioje byloje kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nurodo, kad kasacine tvarka gali būti nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde ir atsiliepime į skundą išdėstyti kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys nurodomus pagrindus, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu (interpretavimu). Šie kasaciniam teismui suteikti įgalinimai leidžia siekti kasacijos tikslų – vykdyti teisingumą konkrečioje byloje (kasacijos individualus pobūdis) ir užtikrinti harmoningą teisės plėtrą valstybėje (norminę reikšmę turintis kasacijos pobūdis).

            Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino subjektinę teisę privatizuoti nuomojamą butą ir nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą, neva nenustatęs visų pagal Buto privatizavimo įstatymą būtino ginčo buto privatizavimo sąlygų. Kasatoriaus teigimu, jo motina pateikė prašymą Karoliniškių seniūnijai dėl buto privatizavimo ir taip išreiškė valią jį privatizuoti, todėl, priešingai nei sprendė Vilniaus apygardos teismas, Karoliniškių seniūnija, atsisakydama priimti prašymą dėl privatizacijos, pažeidė kasatoriaus turėtą teisę į buto privatizavimą, todėl, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, įgyta teisė privatizuoti nuomojamą butą turi būti ginama teismine tvarka (Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis papildymo 2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII – 2033 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2002). Taigi šioje byloje, ieškovui pareiškus reikalavimą dėl teisės privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), kilo butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.

 Kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą konstatavo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Atsakant į klausimą, ar ieškovas turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, galiojusį iki 1998 m. liepos 1 d.,  pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, t. y. ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis), ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa ir gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai), taip pat ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kiti straipsniai), t. y. nuomininkai, norėję privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, turėjo įstatymų nustatytais terminai pareikšti norą jas įsigyti nuosavybėn. Be to, pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas taip pat buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non). (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š., M. Š. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-554/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J.L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; kt.).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su kasatoriumi, kad jo motina ir kasatorius pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo tinkami jiems išnuomoto buto privatizavimo subjektai (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis reglamentavo sutuoktinių teises), ginčo butas buvo tinkamas privatizavimo objektas, tačiau, priešingai nei teigia kasatorius, byloje nėra nustatyta, kad iki 1998 m. liepos 1 d., t. y. kai Butų privatizavimo įstatymas galiojo visa apimtimi, kasatorius ar jo motina šio įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų (Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 “Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos”, Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. I-118 „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos”, Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkis Nr. 290p “Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos” vykdymo”) nustatyta tvarka ir terminais būtų kreipęsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, taigi jie neišreiškė, kaip to reikalavo įstatymas, savo valios (ketinimų) įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Nustačius, kad ieškovas ar jo motina neišreiškė valios privatizuoti ginčo butą, netenka teisinės reikšmės argumentai, dėl kieno kaltės nebuvo sudarytas susitarimas dėl to, kieno vardu bus privatizuojamas ginčo butas ir kas taps privatizuoto buto savininku, nes nepareiškus valios įstatyme nustatytoms institucijoms dėl buto privatizavimo ginčo buto privatizavimas bei kasatoriaus teisės privatizuoti ginčo butą įgijimas ir jos tolesnis įgyvendinimas apskritai negalimas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui kasatorius subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą neįgijo, nes jo valia privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas šiame įstatyme nustatytais terminais ir tinkama forma nebuvo išreikšta.

Dėl šių priežasčių kolegija taip pat sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai taikė Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą (vėliau įsigaliojusio Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą) ir nepažeidė nurodytuose straipsniuose nustatytų teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).   

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1  punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                     Česlovas Jokūbauskas

 

 

                                                                                                            Dangutė Ambrasienė

 

 

                                                                                                            Algimantas Spiečius