Nr. DOK-4397

                                Teisminio proceso Nr. 2-69-3-21720-2018-3

                                (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės–Balynienės, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),  

susipažinusi su 2020 m. rugsėjo 7 d. gautu atsakovės UAB „Asmara“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Skundžiama Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. galutinis sprendimas ir tenkinus ieškinį priteista ieškovei UAB „Sedna“ iš atsakovės UAB „Asmara“ 4700 Eur skolos, 984,52 Eur palūkanų ir 8,05 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovės kasaciniu skundu prašoma panaikinti teismų galutinį sprendimą ir nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. 

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad 2016 m. balandžio 1 d. ieškovė ir atsakovė sudarė vienkartinę Krovinio pervežimo sutartį Nr. 2016/04/01. Šios sutarties pagrindu sutarties šalis ieškovė UAB „Sedna“ įsipareigojo teikti atsakovei transportavimo paslaugas ir atlikti krovinio pervežimą maršrutu Lietuva – Kazachstanas, o atsakovė įsipareigojo apmokėti ieškovei 4700 Eur pavedimu per 10 dienų po PVM sąskaitos faktūros ir 2 CMR originalų arba spalvotų kopijų su gavėjo antspaudu pateikimo. Tarptautinis krovinių transporto važtaraštis CMR Nr. 125546 patvirtina, kad ieškovė įvykdė prievolę ir pervežė krovinį, tačiau atsakovė savo prievolės sumokėti už suteiktas paslaugas neįvykdė. Atsakovė neapmokėjo PVM sąskaitos faktūros 4700 Eur sumai, kuri buvo išrašyta ir pateikta atsakovei 2016 m. balandžio 22 d. Sąskaitos apmokėjimo terminas yra pasibaigęs 2016-05-02, atsakovė nėra pareiškusi pretenzijų ieškovei dėl krovinio trūkumo, sugadinimo. CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas pagal šią Konvenciją yra vieneri metai, o tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – treji metai. Sąmoningas vengimas atsiskaityti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto taikymo prasme vertinamas kaip tyčinis neveikimas ir yra pagrindas taikyti Konvencijoje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Šalys ginčo sutartį pasirašė 2016 m. balandžio 1 d., ieškovės reikalavimui dėl atsiskaitymo už krovinių vežimą taikytas CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas, kuris prasidėjo praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo, t. y. 2016 m. liepos 1 d., ieškovė 2018 m. gruodžio 11 d. pareiškė ieškinį atsakovei, t. y. nepasibaigus trijų metų ieškinio senaties terminui. Atsakovė su ieškove neatsiskaitė, todėl ieškovės reikalavimas priteisti 4700 Eur skolą ir 984,52 Eur palūkanas yra pagrįstas. Ieškovė ir atsakovė yra juridiniai asmenys, mokėtinų procesinių palūkanų dydį nustato Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Pavėlavęs įvykdyti prievolę skolininkas privalo mokėti pavėluoto mokėjimo palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį atsirado pareiga mokėti palūkanas, padidintą 8 procentiniais punktais. 

Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde teigiama, kad: 

1. Taikydami CK normas, abu žemesniųjų instancijų teismai pažeidė nacionalinės teisės subsidiarumo principą ir CMR konvencijoje nustatytą teisinį reguliavimą bei nukrypo nuo nuoseklios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, jog nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009; 2019 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019). 

2. Teismai nepagrįstai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą dėl, neva, atsakovės tyčinio neveikimo atsiskaityti. Ieškovės neveikimą nereikalaujant atsiskaityti teismai nemotyvuotai pateisino, o atsakovės neveikimą perdėtai prilygino tyčiniam pareigos atsiskaityti nevykdymui, tuo suteikdami ieškovei neteisėtas teisės aiškinimo ir taikymo privilegijas. Teismai rėmėsi vienintele Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009. Tačiau ją paneigia vėlesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Teismai pažeidė CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto normą bei nukrypo nuoseklios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kuri pripažįsta, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas tiek ieškiniams, reiškiamiems vežėjui dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, tiek ir vežėjo reikalavimams sumokėti jam vežimo mokestį, ieškiniams, kylantiems iš delikto, ir kitiems ieškiniams, taikant CMR konvenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2006; 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2001 m. birželio 15 d. nutarime Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ yra nustatęs, kad jei ieškovas prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą CMR konvencijos 32 straipsnyje, jis turi teismui pateikti įrodymus dėl atsakovo tyčinių veiksmų ar grubaus aplaidumo. Tuo tarpu ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų dėl atsakovės tyčinių veiksmų ar grubaus aplaidumo nemokėti. Atsakovė nesislėpė nuo ieškovės, neneigė savo prievolės, net priešingai, pagal ieškovės pateiktus į bylą įrodymus akivaizdu, kad atsakovė nuolat komunikavo ir bendravo su ieškovės vadovu el. paštu. Atsakovė neatliko jokių tyčinių veiksmų, o ieškovės neveikimas reikalauti pagal sutartį yra priežastis šioje byloje taikyti vienerių metų senaties terminą, todėl ieškinys turėjo būti atmestas.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, aiškinant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, konstatuota, kad jei vežėjas pasirašo važtaraštį su esminių jam žinomų vežimo sutarties sąlygų neatitinkančiais duomenimis, jis savo tyčiniais ar neatsargiais veiksmais prisiima riziką dėl tokių duomenų neatitikties galinčių kilti nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013, 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58-915/2016). Ieškovės vadovas paaiškino, kad vienašališkai be kitos šalies sutikimo pakeitė sutarties sąlygas ir perdavė vežti krovinį tračiajam asmeniui, nors vežėjui pervežimo sutartyje uždrausta šį užsakymą perduoti trečiajai šaliai. Pirmosios instancijos teismas nevertino nei minėto draudimo, nei ieškovės elgesio, tik apsiribojo nurodymu, kad tarptautinis krovinių transporto važtaraštis CMR Nr. 125546 patvirtina, kad ieškovė įvykdė prievolę ir pervežė krovinį. 

4. Teismai nevertino ginčo sutarties negaliojimo CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyto apsimestinio sandorio pagrindu. sutartyje nebuvo jokių ieškovės rekvizitų, o visose tarpusavio sutartyse vežėjo vadovas V. K. pasirašė dėdamas ieškovės direktoriaus antspaudą „Director UAB Sedna V. K.“. Teismai apskritai nevertino apsimestinio sandorio požymių, nesiaiškino padarinių, kurių siekė sandorio šalys, netyrė aplinkybių, kad sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teises bei pareigas pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). 

5. Palūkanų 5 metinių procentų dydį nustato CMR konvencija, jos 41 straipsnis, todėl konvencijos nuostatas, o ne nacionalinės teisės normas dėl palūkanų turėjo taikyti teismai. 

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Už kasacinį skundą sumokėta 64 Eur žyminio mokesčio. Kadangi kasaciniu skundu ginčijamas teismų sprendimu ir nutartimi 4700 Eur skolos ir 984,52 Eur palūkanų priteisimas, tai pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 4, 7 dalis mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 127,90 Eur. Todėl už kasacinį skundą sumokėta nepakankama žyminio mokesčio suma.

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti. 

Grąžinti atsakovei UAB „Asmara“ (j. a. k. 302632368) 64 (šešiasdešimt keturis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. rugsėjo 6 d. AB „Swedbank“, mokėjimo nurodymo Nr. 215.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai                                        Goda Ambrasaitė–Balynienė

                                        Dalia Vasarienė

                                        Vincas Verseckas