Administracinė byla Nr. A-537-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03021-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 86 886,01 Eur (300 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpio nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d. atitinkamais periodais jis buvo laikomas Šiaulių TI  kamerose Nr. 6, 67, 42, 28, 26, 19, 18, 96, 53, 44, 60, 59 netinkamomis, prilygstančiomis kankinimui sąlygomis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Europos  žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.  Kamerose, kurių plotas apie 19 kv.m., būdavo po 7–10 asmenų, be to dalį kamerų ploto užima baldai, sanitarinis mazgas. Vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto  numatyta pagal Lietuvos higienos normą HN 76:1999. Pagal Europos teisę nuteistajam, ar suimtajam  plotas negali būti mažesnis kaip 5 kv. m.  Kamerose buvo  drėgna, šalta, trūko oro, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, kas labai pakenkė akims, rūkantys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Dėl to dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Tokiomis sąlygomis  pareiškėjui kamerose teko visą laiką sėdėti ar gulėti, gamtinius reikalus atlikti visiems matant. Atvykus į įstaigą arba išvykstant apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad laikydami jį tokiomis sąlygomis, kai Šiaulių TI pareigūnai elgėsi neteisėtai (CK 6.271 straipsnis), dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją, t.y. patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis) už kurią turi atlyginti valstybė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 9–17) Šiaulių TI paaiškino, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjo nurodyta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 negalioja. Pagal Šiaulių TI Įskaitos skyriaus duomenis pareiškėjas į šią įstaigą  pirmą kartą etapuotas 2013 m. kovo 28 d. ir laikytas periodiškai iki 2014 m. spalio 28 d.  iš viso 471 dieną. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 6, 67, 42, 28, 26, 19, 18, 96, 60, 59, kuriose būdavo 3–11 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui tekdavo nuo 1,60 kv. m iki 7,67 kv. m gyvenamojo ploto. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visada turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos Šiaulių TI už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo  negali būti tenkinamas.  Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra nustatyta koks plotas turi tekti asmeniui ir mažesnio ploto suteikimas ne visada  savaime suponuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Visuomenės sveikatos centro patikrinimas dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams nebuvo atliktas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“  (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris) Visose kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios patalpos atskirtas mūrine 1,5 m. aukščio sienele,  Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų abstraktūs, todėl atmestini. Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus asmens kratų patalpoje taip pat nepagrįsti. Tikrinimai vyksta operatyviai, išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1-2 minutes (kol  aparatu peršviečiami viršutiniai rūbai), po to apsirengia. Rūkantys ir nerūkantys asmenys laikomi atskirai pagal jų prašymą. Įstaiga negali būti atsakinga už tai, jei asmuo nuslepia, ar pateikia pareigūnams neteisingą informaciją apie žalingus įpročius. Pareiškėjas per ginčui aktualų laikotarpį Šiaulių TI administracijai jokių skundų nepateikė. 

Pareiškėjas savo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo  grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu. Siekiant nustatyti reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, įvertinti žalą pagrindžiantys įrodymai, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.  Pareiškėjo pretenzijos Šiaulių TI laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo šios įstaigos pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais, o  pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, periodinis, todėl neigiamas poveikis buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių. Dėl gyvenamojo ploto normos įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir neveikė išimtinai prieš pareiškėją, Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 20 d. sprendimu (b. l. 44–50) pareiškėjo R. J. skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas neatitinkančiose higienos normų kamerose.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI ) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal CK 6.271 straipsnį). Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124  (toliau – ir Įsakymas Nr.V-124) nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl  skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš  Šiaulių TI  pateiktos 2014 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. 69/06-6239 teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI atitinkamose kamerose buvo laikomas šiais laikotarpio nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2014 m. spalio 28 d. periodais: kameroje Nr. 6 (22,55 kv. m) nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. balandžio 4 d., kameroje būdavo 7–8 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,82 kv. m iki 3,22 kv. m ploto;  kameroje Nr. 67 (23,02 kv. m) nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. gegužės 3 d., nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. gegužės 30 d., nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2013 m. birželio 11 d., nuo 2013 m. birželio 25 d. iki 2013 m. liepos 9 d., kameroje būdavo 3–10 asmenų, pareiškėjui teko nuo 2,30 kv. m iki 7,67 kv. m kameros ploto;  kameroje Nr. 96 (18,93 kv. m) nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. gegužės 15 d., kameroje būdavo 8–10 asmenų, pareiškėjui teko nuo 1,89 kv. m iki 2,37 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 42 (22,85 kv. m) nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. gegužės 16 d., kameroje būdavo 3–5 asmenys, pareiškėjui teko nuo 4,57 kv. m iki 7,62 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 28 (17,62 kv. m) nuo 2013 m. liepos 17 d. iki 2013 m. liepos 31 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d., nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d., nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. spalio 8 d., nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 24 d., nuo 2013 m. spalio 28 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d., kameroje būdavo 4–9 asmenys, pareiškėjui teko nuo 1,96 kv. m iki 4,40 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 26 (16,96 kv. m) nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. lapkričio 28 d., kameroje būdavo 5–7 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,42 kv. m iki 3,39 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 60 (17,68 kv. m) nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d., nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. sausio 2 d., nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2014 m. sausio 14 d., nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2014 m. vasario 4 d., nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. vasario 26 d., kameroje būdavo 5–8 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,21 kv. m iki 3,54 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 59 (19,78 kv. m) nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. balandžio 2 d., nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. balandžio 14 d., kameroje būdavo 3–7 asmenų, pareiškėjui teko nuo 2,83 kv. m iki 6,59 kv. m kameros, ploto; kameroje Nr. 19 (17,62 kv. m) nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. liepos 25 d., nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d., kameroje būdavo 5–11 asmenų, pareiškėjui teko nuo 1,60 kv. m iki 3,52 kv. m  kameros ploto; kameroje Nr. 18 (18,56 kv. m) nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. spalio 28 d., kameroje būdavo 3–9 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,06 kv. m iki 6,19 kv. m kameros ploto.

Pareiškėjas minėtais laikotarpio nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2014 m. spalio 28 d. periodais Šiaulių TI buvo kalinamas iš viso 452 dienas, per visą šį laikotarpį jam teko nuo 1,60 kv. m iki 7,67 kv. m kameros ploto. Teismas pažymėjo, kad nustatyti tiksliai, kiek kameros ploto ir kokią dieną teko pareiškėjui, galimybės nėra. Įvertinęs minėtas aplinkybes, atsižvelgęs į tai, kad  nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. gegužės 16 d. pareiškėjui teko nuo 4,57 kv. m iki 7,62 kv. m kameros ploto, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu iš viso 451 dieną buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui normą -  vienam asmeniui teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčijo. Teismo vertinimo, kad būtent šia aplinkybe pareiškėjas iš esmės motyvavo neturtinės žalos padarymą.

Iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 m. gruodžio 17 d. pažymos Nr. 62/04-2138 teismas nustatė, kad nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas R. J. nesikreipė su skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Šiaulių TI direktorių.

Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. pažymoje Nr. 62/08-488 „Apie R. J. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad Šiaulių TI korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis  Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu  Nr. V-176, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis minėtais teisės aktais, visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), kuris yra nuo kameros atitvertas ne žemesne nei 1,5 m sienele, padengtas lengvai valoma danga. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Šiaulių VSC) neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams. Kitų duomenų apie sąlygas kamerose nepateikta. 2013 m. vasario 8 d. surašytame Šiaulių VSC patikrinimo akte nurodyta, jog kratos patalpos, ten esantys kilimėliai švarūs, vykdoma dezinfekcija, temperatūra žemesnė nei norma. 2014 m. spalio 3 d. Šiaulių VSC patikrinimo akte nurodoma, kad rūkantys asmenys atskirti nuo nerūkančių.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad, vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, teismas  atsižvelgė į Konvencijos 3 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.  EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė teismui pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos jam bloginamos sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu nenustatė, tačiau pripažino, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to teismas nustatė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, įvertinęs pažeidimo trukmę ir mastą, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Todėl Šiaulių TI administracijos kaltė nėra būtina valstybės atsakomybės sąlyga ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į LVAT praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota EŽTT praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Spręsdamas dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos teismas pažymėjo, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogišką praktika nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad jam padaryta neturtinė žala, kadangi jis dėl netinkamų sąlygų patyrė nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo morališkai bloga, skaudėjo galvą, daugiau jokių neturtinės žalos požymių nurodyti negalėjo. Įvertinęs tai, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip  nurodyta  jo skunde.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jam sąlygas, ar kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Teismas atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai; pasak paties pareiškėjo, jam tik skaudėjo galvą).

Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas,  atsižvelgdamas į LVAT praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, įvertinęs tai, kad pareiškėjas, nors ir kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, jog jam tik buvo morališkai blogai, ir pagrįsti prašomos priteisti sumos negalėjo, kita vertus, laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės, buvo ilgas, tačiau dalį šio laikotarpio pareiškėjui galimai teko kameros plotas, didesnis nė nustato normatyvai, nusprendė priteisti pareiškėjui 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas R. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 54) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teikdamas skundą pareiškėjas rėmėsi tik Konvencijos nuostatomis, prašė taikyti Europoje galiojančią normą – 4 kv. m kameros ploto vienam asmeniui, neįskaitant baldų užimamo kameros ploto. Pasak apelianto, jis neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai.  Skaičiuojant kameros ploto vienam asmeniui normą 4 kv. m  be baldų norma, akivaizdu, kad apeliantas patyrė daug didesnį dvasinį ir fizinį skausmą, todėl  prašo priteisti visą skunde nurodytą sumą neturtinei žalai atlyginti.

               2. Teismas neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė pareiškėjo argumentus.

               3. Pareiškėjas pateikė  skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už patį kankinimo faktą, tačiau teismas neatsižvelgė į EŽTT praktiką ir nepagrįstai nepriteisė tokio dydžio kompensacijos, kokios prašė pareiškėjas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 65–67) atsakovo atstovas pažymi, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde pareiškėjas lakoniškai išdėstė įrodymais nepagrįstus bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų.  Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią  kildina iš to, kad laikotarpio  nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d. atitinkamais  periodais  jis buvo laikomas  Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Nustatęs, kad  ginčo laikotarpio atitinkamais periodais pareiškėjui Šiaulių TI  nebuvo užtikrintas  Įsakyme Nr.V-124  numatytas minimalus gyvenamosios patalpos vienam asmeniui plotas  (ne mažiau kaip 3,6 kv. m.), taip pat įvertinęs kitų nustatytų aplinkybių visumą, priteisė  pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai skaičiavo, jog  gyvenamasis plotas vienam asmeniui 3,6 kv.m,  nes pareiškėjas neprašė taikyti Lietuvos teisę, o prašė skaičiuoti, kad gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui  yra 4 kv.m., neįskaitant baldų. Apelianto nuomone, teismas  nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika, netinkamai vertino jo nurodytas aplinkybes, nepagrįstai nepriteisė visos jo prašomos sumos neturtinei žalai  atlyginti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad  apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Dėl apelianto argumentų, kad jis neprašė teismo taikyti byloje Lietuvos teisę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.

Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti  atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d  įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant  ginčus dėl žalos atlyginimo  turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui  reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Apelianto argumentai, kad jis neprašė  teismo taikyti byloje Lietuvos teisę, kuri, pasak apelianto prieštarauja EŽTT praktikai,  o prašė vertinti, kad gyvenamojo ploto vienam kalinamam asmeniui norma yra 4 kv.m., neįskaitant  baldų,  atmestini kaip prieštaraujantys minėtam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai (žr. LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016). Šiame kontekste pažymėtina, kad  EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos  kumuliacinį poveikį.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų  neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.  Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį  nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

 Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai  neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Šios konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį.  Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos  3 straipsnio  nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Suėmimo  vykdymo  ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu  minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir  Bausmių  vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.  Higienos norma HN 76:2010  ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas  Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124  1.3.1 punkte.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas  kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad  EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pabrėžė, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant  kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją,  2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pvz., byloje  Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui  neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui ir kt.), vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis (LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis Nr. A822-1395/2013). Pareiškėjas netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą perpildytose kamerose, kiti jo nusiskundimai (dėl kamerų perpildymo negalėjo judėti, todėl teko sėdėti arba gulėti, kamerose drėgna, šalta, trūko oro, netinkamas apšvietimas, nebuvo galimybės izoliuotai pasinaudoti tualetu) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu  dėl laikymo perpildytose kamerose, o nusiskundimai  kad nerūkantys asmenys laikomi kartus su rūkančiais, o atvykus į įstaigą arba išvykstant apžiūros  atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, laikytini savarankiškais, t.y. nesusijusiais su laikymu perpildytose kamerose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų  suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų  yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (laisvės atėmimo bausmės atlikimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015,  2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl  suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo  ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Nagrinėjamos bylos atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui buvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytas minimalus gyvenamosios patalpos  asmeniui plotas, taip pat kitos teisės aktų nustatytos  sąlygos, kurių neužtikrinimu  jis skundžiasi,  tenka atsakovui, kurį atstovauja Šiaulių TI. Pirmosios instancijos teismas nutartimi priimdamas pareiškėjo skundą, be kita ko, įpareigojo Šiaulių TI pateikti duomenis (ABTĮ 68 straipsnio 3 dalis) apie pareiškėjo laikymo sąlygas už ginčui aktualų laikotarpį. Pareiškėjas skunde teismui  buvo nurodęs jo laikymo Šiaulių TI pradžią ir pabaigą, kamerų numerius, jų įrengimo trūkumus, kamerų apytikslius plotus ir jose laikytų asmenų apytikslį skaičių. Šiaulių TI pateikė teismui detalius duomenis apie pareiškėjo laikymo ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI konkrečius periodus, detalizuodamas kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kiekvienoje nurodyto ploto kameroje, tačiau nenurodė koks būtent asmenų skaičius buvo laikomas  kiekvieną pareiškėjo laikymo atitinkamoje kameroje parą, o nurodė asmenų skaičių intervale „nuo-iki“ pagal kiekvieną pareiškėjo laikymo atitinkamoje kameroje periodą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TĮ sąlygas atitikties  Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimui aspektu, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas negalėjo nurodyti su kiek asmenų kiekvieną dieną buvo laikomas  pareiškėjas  atitinkamose  kamerose, konstatavo, kad  ginčo laikotarpio atitinkamais periodais pareiškėjas iš viso 452 dienas buvo laikomas sąlygomis, kai  kiekvienam asmeniui tenkanti gyvenamosios patalpos ploto dalis svyravo nuo 1,6 kv. m iki 7,67 kv. m.  Nustatęs, kad vieną parą pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko nuo 4.57 kv.m. iki 7,67 kv. m  kameros ploto, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjui minimalus gyvenamosios patalpos plotas nebuvo  užtikrintas iš viso 451 dieną. Tokiu būdu teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas šiuo aspektu neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas. Pripažinęs, kad dėl laikymo kamerose neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjas patyrė nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus (neturtinę žalą), spręsdamas dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė ir į tai, kad  vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto dalis keitėsi ir kai kuriais laikotarpiais galėjo būti net didesnė už reikalaujamą pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.

             Įvertinusi apeliacinio skundo (b. l. 54) turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių  nesutikimo su teismo sprendimu ir jame nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismo motyvais, argumentų. Pabrėžtina, kad apeliacinis skundas pateiktas panaudojant spausdintą apeliacinio skundo pavyzdį, kuriame į praleistas vietas apeliantas ranka įrašė savo  duomenis, įstaigos kurios neteisėtais veiksmais skundžiasi pavadinimą (Šiaulių TI) ir  prašomą priteisti sumą  neturtinei žalai atlyginti, o kai kurie spausdinto teksto duomenys iš viso neatitinka aplinkybių, kurios nurodytos pirmosios instancijos teismo sprendime. Pavyzdžiui, apeliaciniame skunde  rašoma, kad  nepakanka, jog būtų pripažintas įstatymo pažeidimo faktas, o turi būti priteista kompensacija, nors šioje byloje pirmosios instancijos teismas  nenustatė, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija atlyginti neturtinę žalą, o priteisė atitinkamą kompensaciją pinigais. Teigiama esą teismas neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kaltinamas, nors pirmosios instancijos teismas šiuo atveju sprendime išanalizavo visus pareiškėjo laikymo Šiaulių TI periodus ir nustatė konkretų dienų skaičių kiek laiko su atitinkamomis pertraukomis pareiškėjas iš viso buvo laikomas Šiaulių TI neužtikrinant minimalaus gyvenamosios patalpos ploto. Iš apelianto argumentų matyti, kad apelianto netenkina teismo priteista 2000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

           Teisėjų kolegija, patikrinusią bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, kartu atkreipdama dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių  konkrečių  nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismo motyvais, argumentų, su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis iš esmės sutinka, tačiau kai kuriais aspektais jas atitinkami koreguoja, atsižvelgdama į bylos duomenis.

Atsižvelgdama į šios individualios bylos aplinkybes, kad atsakovo atstovas neįrodė  koks būtent gyvenamosios patalpos plotas teko apeliantui  kiekvieną jo  laikymo Šiaulių TI parą ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo atstovas per ginčui aktualų laikotarpį  pareiškėjui iš viso 451 parą neužtikrino minimalios gyvenamojo ploto normos, t.y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, teisėjų kolegija pažymi, kad  bylos duomenys yra pakankamai  vertinti pareiškėjo laikymo sąlygas detaliau. Pareiškėjas skunde  teigė, kad  kamerose jis būdavo tarp 7-10 asmenų, tačiau pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis mažiausias asmenų skaičius kamerose būdavo ne 7 asmenys, kaip teigė pareiškėjas, o atitinkamai 3-7, didžiausias 5-11 asmenų. Nors atsakovo atstovas  nepateikė įrodymų kiek būtent asmenų kiekvieną ginčui aktualaus laikotarpio parą buvo laikomi kartu su pareiškėju vienoje kameroje, tačiau yra nurodytas mažiausias ir didžiausias kamerose kiekvienoje kameroje atitinkamais laikotarpiais laikytų asmenų skaičius. Iš šių duomenų  nustatyta, kad kai kuriais laikotarpiais  net ir esant  nurodytam  mažiausiam  kameroje laikytų asmenų  atitinkamu periodu skaičiui, 50 atvejų (parų) gyvenamojo ploto vienam  asmeniui teko mažiau nė 3,6 kv. m  (nuo 2,37 kv.m. iki 3,22 kv.m), o 193 atvejais nukrypimas nuo šios minimalaus ploto normos buvo nežymus (nuo 3,52 kv.m. iki (nuo 3,52 kv. m iki 3,54 kv. m). Taigi konstatavus, kad  nebuvo užtikrintas minimalus  kameros plotas joje esant mažiausiam laikytų  asmenų skaičiui, byloje pakanka duomenų, kad 243 paras pareiškėjui tikrai nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pažymėtina, kad prie šių atvejų priskirtinas laikotarpis nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. liepos 25 d. (iš viso 102 paros), kuriuo pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr.19 (plotas 17,62 kv.m), kai joje kalint 5-8 asmenims vienam asmeniui teko nuo 3,52 kv.m. iki 1,6 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, kad  kamerose yra atitinkami baldai, pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas visais atvejais buvo atitinkamai dar mažesnis, ribojantis galimybę judėti gyvenamojoje patalpoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į EŽTT praktiką (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą  Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją) pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad atitinkamą kamerų dalį užėmė baldai. Likusiais pareiškėjo laikymo Šiaulių TI atvejais (208 paras iš teismo nustatytos 451) gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, esant mažiausiam laikytų asmenų skaičiui nors ir  viršijo  3,6 kv. m vienam asmeniui (1 atvejis 3,96 kv. m. kiti atvejai nuo 4,41 kv. m. ir daugiau), tačiau esant didžiausiam kameroje laikytų asmenų skaičiui vienam asmeniui  teko tik po 1,6 kv. m  (blogiausios laikymo sąlygos) įskaitant  baldus. Pagal atsakovo pateiktus įrodymus laikytina, kad atsakovas pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę neįrodė, jog ir minėtais 208 pareiškėjo laikymo Šiaulių TI atvejais (paromis) jam buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Įvertinusi minėtas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo laikymas Šiaulių TI neužtikrinant minimalios gyvenamojo normos yra ilgas (iš viso 451 para), o dalį šio laikotarpio (102 paras) užima pareiškėjo nepertraukiamas laikymas sąlygomis kai vienam asmeniui teko itin mažai kameros ploto  (nuo 3,52 kv. m iki 1,6 kv. m  su baldais), todėl išvardytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas konstatuoti pareiškėjo laikymą žeminančiomis sąlygomis Konvencijos 3 straipsnio prasme ir atitinkamai koreguoti sumą, kurią pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Neabejotina, kad laikymas minėtomis kamerų perpildymo sąlygomis pareiškėjui sukėlė ženkliai didesnių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, nė tie,  kuriuos pareiškėjas būtų patyręs laikomas užtikrinant minimalų  gyvenamosios patalpos plotą. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai,  jog ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi  galimybės  suimtam (kalinamam) asmeniui   užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti  dėl to atsiradusią  neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 -890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1655/2013). Šiame kontekste primintina, kad  CK 6.271 straipsnio taikymui valdžios institucijos kaltės nustatymas dėl atitinkamų neteisėtų veiksmų (neveikimo) nėra reikalingas.

Atsakovo atstovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, t.y. neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme,  neužtikrinamas, kad laikymo sąlygos Šiaulių TI  nežemintų  žmogaus orumo, sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas  pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus ir dvasines kančias, žmogaus orumo pažeminimą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismo priteista suma, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, intensyvumą, nėra adekvati piniginė kompensacija  neturtinei žalai atlyginti. Kita vertus, sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti nėra pagrindo vertinti vienodai visą 451 paros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpį, nes šis laikotarpis nėra vientisas, o susideda iš 20  atskirų periodų tarp kurių yra atitinkami intervalai, kuriais pareiškėjas buvo išvykęs iš Šiaulių TI. Be to,  atsižvelgtina į tai, kad  ir  atitinkamais pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiais pažeidimo intensyvumas nebuvo vienodas. Kaip intensyviausias  išskirtinas pareiškėjo laikymo Šiaulių TI 243 parų  bendras laikotarpis, susidedantis iš 13 atskirų epizodų, į kuriuos įsiterpia ir pirmiau minėtas 102 parų ištisinio laikymo kameroje Nr.19 laikotarpis, kurį palyginus su kitais ginčo laikotarpio periodais, pareiškėjas Šiaulių TI ginčui aktualiu laikotarpiu  buvo laikomas blogesnėmis sąlygomis (vienam asmeniui teko nuo 3,52 kv. m iki 1,6 kv. m  su baldais) nė kitais periodais. Atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas turėjo galimybę kasdien pasivaikščioti,  buvo išleidžiama iš kameros kitais reikalais, yra reikšmingos, tačiau jos nėra tokios apimties, kad kompensuotų laikymą perpildytose kamerose. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad  nagrinėjamu atveju  byloje teismui, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus,  nebuvo pagrindo pripažinti kokį nors kitą pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų pažeidimą, todėl šiais aspektais iš naujo nepasisako. Tuo labiau, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas konstatavo, kad kitų pažeidimų, išskyrus pareiškėjo laikymą neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos, byloje nenustatyta. Pastebėtina, kad pareiškėjas neteigė, jog yra nerūkantis asmuo ir buvo laikomas kartu su rūkančiais, o tik abstrakčiai pareiškė, kad Šiaulių TI  nerūkantys ir rūkantys asmenys laikomi kartu, šio teiginio nesusiedamas individualiai su jo (pareiškėjo) laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI administracija  siekė sudaryti ar  sudarė apeliantui blogesnes laikymo Šiaulių TI sąlygas  nė kitiems asmenims. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui, kuris yra jaunas asmuo (gim. 1988 m.)  dėl  minėtų  atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, būtų kilę kokios nors  ilgalaikės ar pastovios pasekmės.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), t.y. į  tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543), teisėjų kolegija vertina, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą laikytina 3500 Eur suma.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies,  pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 3500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3  punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui R. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3500 Eur (trys tūkstančiai penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Anatolijus Baranovas

                                                                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė