Administracinė byla Nr. eA-3212-442/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03951-2017-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 13.6.1.1; 13.7.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo SIA „Parex brokeru sistema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo SIA „Parex brokeru sistema“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus teritorinė muitinė ir uždaroji akcinė bendrovė „Romvyga“) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas SIA „Parex brokeru sistema“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 18KP-17-584 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“; 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 1A-199 „Dėl SIA „Parex brokeru sistema“ skundo“; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. S-277 (7-187/2017).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus TM pripažino, jog dėl nebaigtos muitinės tranzito procedūros, vykdytos pagal tranzito deklaraciją Nr. l6LTVR500014E83B71, atsirado mokestinė prievolė, kurios dydis – 183 602 Eur akcizo, 42 048 Eur muito, 59 176 Eur PVM, 341 Eur muitų delspinigių, 3 728 Eur PVM delspinigių ir 11 567 Eur akcizo delspinigių; pareiškėjui taip pat skirta 28 483 Eur bauda. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus TM sprendimu, apskundė jį Departamentui, kuris ginčijamą sprendimą patvirtino. Tuomet pareiškėjas kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri panaikino Departamento sprendimą ir pareiškėjo skundą perdavė centriniam mokesčio administratoriui nagrinėti iš naujo. Muitinės departamentas 2017 m. rugpjūčio 9 d. priėmė naują sprendimą, kuriuo dar kartą patvirtino Vilniaus TM sprendimą. Naują savo sprendimą Departamentas motyvavo tais pačiais argumentais, todėl pareiškėjas šį sprendimą apskundė Komisijai, kuri šįkart patvirtino Departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą.
3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos pozicija, nurodė, kad jis nepagrįstai pripažintas Bendrijos tranzito procedūros vykdytoju ir skolininku muitinei. Komisija 2017 m. kovo 21 d. sprendimu, tenkindama pareiškėjo skundą visiškai, panaikino Muitinės departamento 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą, todėl pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo manyti, kad šiuo sprendimu jis visgi buvo pripažintas nebaigtos tranzito procedūros vykdytoju ir skolininku muitinei bei šį Komisijos sprendimą skųsti administraciniam teismui. Muitinės procedūrų vykdytojas pagal Bendrijos muitinės kodekso nuostatas yra tas asmuo, kurio vardu pateikta muitinės deklaracija, arba kuriam buvo perduotos su muitinės procedūra susijusios asmens teisės ir pareigos. Šiuo atveju pareiškėjo vardu deklaracija nebuvo pateikta. Tarp pareiškėjo dukterinės bendrovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Parex brokerių sistema“ ir UAB „Romvyga“ buvo pasirašyta muitinės agentavimo sutartis, pagal kurią UAB „Romvyga“ įgaliota muitinės postuose vykdyti formalumus, susijusius su muitinės tranzito procedūros įforminimu klientų kroviniams taikant pareiškėjos išduotą bendrąjį laidavimą. Teisė naudotis laidavimu suteikta su sąlyga, kad atitinkama muitinės tranzito procedūros paskirties įstaiga yra Lietuvos Respublikos administracinėje teritorijoje ir, kad galimos muitinės skolos dydis neviršys 100 000 Lt. Nepaisant to, Vilniaus TM apskaičiuota skola muitinei (be delspinigių ir baudų) sudaro 284 826 Eur, tai beveik 10 kartų viršija UAB „Parex brokerių sistema“ ir UAB „Romvyga“ pasirašytoje sutartyje nustatytą 100 000 Lt (28 962 Eur) skolos ribą. Todėl UAB „Romvyga“, pažeisdama muitinės agentavimo sutarties nuostatas ir viršydama jai šia sutartimi suteiktus įgaliojimus, tranzito deklaracijoje neteisėtai nurodė SIA „Parex brokeru sistema“ aptariamos tranzito procedūros vykdytoju ir pateikė šią deklaraciją muitinei, neturėdama tam atitinkamų įgaliojimų. UAB „Romvyga“ kaip muitinės tarpininkas įformindama tranzito procedūrą prekėms, kurios turėjo būti gabentos į Latvijos Respubliką ir kurių netekimas užtrauktų 284 826 Eur skolos muitinės atsiradimą, neturėjo įgaliojimų veikti SIA „Parex brokeru sistema“ vardu ir jos interesais ir negalėjo į deklaraciją vykdytoju įrašyti pareiškėją, todėl laikytina veikusi savo vardu ir interesais.
4. Pareiškėjo teigimu, kiti fiziniai bei juridiniai asmenys: UAB „Romvyga“, UAB „Eurocabs“, SIA „Transite“ ir T. L. nepagrįstai nebuvo pripažinti muitinės skolininkais. Tiek pareiškėjo atlikto patikrinimo, kurio medžiaga perduota Vilniaus TM, tiek pačios muitinės atlikto tyrimo metu buvo nustatyti konkretūs fiziniai ir juridiniai asmenys, visiškai atitinkantys skolininkų muitinei apibrėžimą, nurodytą Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 įtraukose, pagal kurias skolininku muitinei laikomas asmuo, kuris neteisėtai paėmė prekes iš muitinės priežiūros, arba asmuo, kuris dalyvavo neteisėtai paimant prekes iš muitinės priežiūros ir žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės paimamos iš muitinės priežiūros. SIA „Transite“ ir T. L. yra būtent tie asmenys, kurie neteisėtai paėmė prekes iš muitinės priežiūros ir todėl atsako prieš muitinę. UAB „Romvyga“, įformindama tranzito procedūrą, žinojo tiek apie tikrąjį prekių vežėją, tiek apie numatomą prekių vežimo maršrutą, tačiau šiuos duomenis nuo muitinės nuslėpė ir pateiktoje tranzito deklaracijoje jų tyčia nenurodė. UAB „Eurocabs“ vilkiko vairuotojas buvo informuotas, kad veža prekes pagal tranzito deklaraciją, dalyvavo plombuojant transporto priemonę muitinės plomba, jam buvo perduota deklaracija, todėl UAB „Eurocabs“ ir jos vairuotojas negalėjo nežinoti, kad dalyvauja neteisėtai paimant prekes iš muitinės priežiūros, kas ir šią bendrovę daro muitinės skolininku.
5. Pareiškėjas nurodė, jog skola muitinei (284 817 Eur) buvo apskaičiuota nepagristai. UAB „Romvyga“ 2016 m. vasario 17 d. įformino tranzito procedūrą, pateikdama Vilniaus TM deklaraciją, o Vilniaus TM, vadovaudamasi prekių važtaraščiais apskaičiavo ir nustatė tikslią 9 000 Eur galimą skolą muitinei. Šiai sumai buvo panaudota SIA „Parex brokeru sistema“ garantija. Muitinės teritorinė įstaiga nesuabejojo panaudotos garantijos patikimumu ir / ar dydžiu, įsitikino, kad šios garantijos suma padengtų visų mokesčių skolą, jei muitinės procedūra nebūtų užbaigta, ir išleido nurodytas prekes į tranzitą. Kadangi tranzito procedūra užbaigta nebuvo, o prekės Utenos mieste trečiųjų asmenų buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros, Vilniaus TM apskaičiavo importo muitų ir kitų mokesčių skolą, tačiau ne 9 000 Eur, bet 284 826 Eur sumą. Jei tokia skola būtų muitinės nustatyta 2016 m. vasario 17 d. deklaracijoje, pareiškėjas nedelsdamas pamatytų tai savo kompiuterinėje programoje ir sustabdytų garantijos, kurios dydis ženkliai viršija UAB „Romvyga“ suteiktos rizikos sumą, panaudojimą, prekės nebūtų išleistos į tranzitą ir tranzito procedūra neįvyktų. Pareiškėjo teigimu, skola muitinei – 284 817 Eur dalis, kuri viršija 9 000 Eur, atsirado dėl Vilniaus TM pareigūnų aplaidžių veiksmų nustatant garantijos dydį, o pareiškėjas negali prisiimti atsakomybės už muitinės aplaidžius ir neteisėtus veiksmus.
6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Muitinės departamentas paaiškino, kad pareiškėjas nei Vilniaus TM, nei Departamentui dokumentų, įrodančių Bendrijos / bendrosios tranzito procedūros pagal tranzito dokumentą Nr. 16LTVR500014E83B71 (2016 m. vasario 17 d.) užbaigimą, nepateikė. Pareiškėjas prekių nepateikimo fakto ir, tuo pačiu, procedūros neužbaigimo neginčija, tačiau skunde pateikia argumentus dėl neteisėtų UAB „Romvyga“ veiksmų įforminant tranzito deklaraciją bei nurodant pareiškėją procedūros vykdytoju. Departamentas pritarė Komisijos 2017 m. kovo 21 d. sprendime konstatuotai pareiškėjos atsakomybei už atitinkamas prievoles. Pareiškėjas laikytinas atsakingu ne tik už ginčo prekių pateikimą muitinei, bet ir už mokestinę nepriemoką, atsiradusią neteisėtai paėmus iš muitinės priežiūros muitais apmokestinamas prekes. Todėl, kad UAB „Romvyga“, veikdama kaip muitinės tarpininkas ir atstovaudama kitiems asmenims, galbūt nesilaikė sutarties nuostatų ir veikė ne pagal nustatytus įgaliojimus, atsakomybę turi prisiimti pareiškėjas, o ne muitinė. Dėl SIA „Translite“, SIA „Ematrans“, UAB „Romvyga“ bei UAB „Eurocabs“ veiksmų nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nors už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 200 ir 300 straipsniuose padarymą gali atsakyti ir juridiniai asmenys. Muitinės procedūros vykdytojas pats sprendžia, kokie asmenys turės prieigą prie muitinės informacinės sistemos. Muitinė negali būti atsakinga už tai, kad tranzito deklaraciją pareiškėjo vardu pateikė tariamai šios teisės neturėjęs asmuo. Pareiškėjas, kaip rūpestingas bei atsakingas verslo subjektas, privalėjo imtis atitinkamų kontrolės priemonių, kad asmenys, turintys įgaliojimą veikti jo vardu, atliktų tai laikydamiesi teisės aktų nuostatų. Tai, kad muitinė pareikalavo mažesnės garantijos, nei galinti atsirasti skola muitinei, netrukdo ir negali trukdyti muitinės procedūros vykdytojui įvykdyti atitinkamas prievoles, susijusias su prekių pristatymu į paskirties muitinės įstaigą. Be to, mažesnės garantijos pateikimas jokios neigiamos įtakos procedūros vykdytojui nedaro, priešingai, dėl to kyla rizika pačiai muitinei negauti mokesčių tuo atveju, jei skolininkas jos geruoju nesumokėtų. Pareiškėjas sutartiniuose santykiuose su UAB „Romvyga“ privalėjo sukurti tokią priežiūros sistemą, kuri būtų leidusi pareiškėjui tinkamai kontroliuoti jo vardu įforminamas muitinės procedūras. Šiuo atveju pareiškėjas veikė ne tik kaip garantas, bet ir tranzito procedūros vykdytojas, taigi yra atsakingas už skolą muitinei ir jo mokestinė atsakomybė neapsiriboja muitinės nustatytu skolos (garantijos) dydžiu.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Vilniaus TM paaiškino, kad prekės, kurioms buvo įforminta tranzito deklaracija Bendrijos tranzito procedūrai, nebuvo pateiktos paskirties muitines įstaigai ir nėra duomenų, jog ginčo prekės išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos, ką ir turėjo išaiškinti kontrolę atliekanti Vilniaus TM. Už tinkamai neįvykdytą Bendrijos tranzito procedūrą Vilniaus TM sprendimu procedūros vykdytoją SIA „Parex brokeru sistema“ pripažino skolininku muitinei ir jo vardu įregistravo mokestinę prievolę. Prekės, gabentos pagal tranzito deklaraciją, nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, kaip to reikalauja Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio nuostatos, t. y. procedūros vykdytojas – SIA „Parex brokeru sistema“ neįvykdė prievolių, susijusių su įformintos tranzito procedūros taikymu. Kadangi prekė, kuri buvo gabenama su tranzito deklaracija, nebuvo pristatyta paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir įforminta muitinės procedūra nebuvo užbaigta, muitinė neteko galimybės šiai prekei taikyti priežiūros priemones, kurios taikomos tranzitu gabenamoms ne Bendrijos prekėms. Todėl Vilniaus TM pagrįstai konstatavo, kad ne Bendrijos prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros ir, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalimi, atsirado importo skola muitinei. Aplinkybę, kad UAB „Romvyga“ veikė kaip muitinės tarpininkas, teikdamas atstovavimo paslaugas pareiškėjo vardu ir jo interesais, pagrindžia tai, jog pareiškėjui buvo atsiskaitoma už jo suteiktą bendrojo laidavimo naudojimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, jei muitinės tarpininkas veikė pareiškėjo vardu ir jo veiksmų pagrindu kilo pareigos, pareiga atsakyti už padarytas pažeidimus tenka būtent pareiškėjui. Konstatavus pareiškėjo vardu veikusio muitinės tarpininko kaltę dėl padaryto pažeidimo, kaltu laikytinas pareiškėjas. Šiuo atveju pareiškėjas yra ne tik garantas, bet ir už skolą muitinei atsakingas asmuo, todėl jo mokestinė atsakomybė neapsiriboja pateiktos garantijos dydžiu. Ta aplinkybė, jog muitinė pareikalavo mažesnės garantijos, nei galinti atsirasti skola muitinei, negali trukdyti muitinės procedūros vykdytojui įvykdyti atitinkamas prievoles, susijusias su prekių pristatymu į paskirties muitinės įstaigą. Mažesnės garantijos pateikimas jokios neigiamos įtakos procedūros vykdytojui nedaro, priešingai, dėl to kyla rizika pačiai muitinei negauti mokesčių tuo atveju, jei skolininkas jos nesumokėtų.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Romvyga“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Teismo posėdyje UAB „Romvyga“ atstovas palaikė pareiškėjo skundo dalį dėl apskaičiuotų mokesčių dydžio.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo SIA ,,Parex brokeru sistema“ skundą atmetė.
12. Teismas nurodė, kad bendrosios taisyklės ir procedūros, taikomos į Bendrijos muitų teritoriją įvežamoms arba iš jos išvežamoms prekėms įtvirtintos Tarybos 1992 m. spalio 12 d. reglamente (EEB) Nr. 2913/92, nustatančiame Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas). Pagal Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, procedūros vykdytojas, kaip išorinio Bendrijos tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado nesilaikius šios procedūros nuostatų. Tokia procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti tikslų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Europos Sąjungos ir jos valstybių narių finansiniai interesai. Be to, ne Bendrijos prekių buvimas Sąjungos muitų teritorijoje kelia riziką, kad, neatlikus muitinės formalumų, šios prekės pateks į valstybių narių rinkas, t. y. riziką, kurios išvengti siekiama Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsniu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2010 m. liepos 15 d. sprendimo byloje DSV Road, C-234/09, 30 ir 31 p.).
13. Teismas nustatė, kad 2016 m. vasario 17 d. Vilniaus TM krovinių poste „Paneriai“ prekei – vandens pypkių tabakas – įforminta Bendrijos tranzito procedūra pagal deklaraciją Nr. l6LTVR500014E83B71. Deklaracijoje nurodytas tranzito procedūros vykdytojas – SIA „Parex brokeru sistema“. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnį, išorinio tranzito procedūra baigiama, kai prekės ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atlikimo tvarką reglamentuojančiomis nuostatomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Bendrijos muitinės kodekso 92 bei 96 straipsnius bei atitinkamus įgyvendinimo nuostatų straipsnius, taip pat pripažįstama, jog muitinio tranzito procedūra gali būti pripažinta užbaigta esant įrodymams, patvirtinantiems, kad tranzitu gabenamos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai arba trečiosios šalies muitinės įstaigai (2006 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14‑1819/2006). Nagrinėjamu atveju išorinio tranzito procedūra nebuvo baigta, negavus patvirtinimo, kad prekė pateikta paskirties muitinės įstaigai, šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas.
14. Teismas nurodė, kad pagal Teisingumo Teismą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, muitinės teisės aktuose nenumatyta procedūros vykdytojo atsakomybės apribojimų. Todėl tai, kad procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir, jog Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, negali pažeisti proporcingumo principo. Procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčio mokėtojui) galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis Civilinio kodekso normomis arba šie asmenys galėtų atsiradusias įmonei mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka (Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Nr. C-230/06, p. 44, 48–51; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-59/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-521/2009 ir kt.). Priešingu atveju, ribojant vykdytojo atsakomybę, procedūros vykdytojas nebūtų taip įtikinamai skatinamas užtikrinti gerą tranzito operacijų vykdymą (žr. Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje Militzer & Münch, C-230/06, 48 ir 49 p.). Teismas sprendė, kad net ir esant trečiųjų asmenų sukčiavimui ar kitai neteisėtai veiklai, ar įgaliotam atlikti muitinės procedūras asmeniui veikus ne pagal su vykdytoju sudarytą susitarimą, išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytojas vis tiek atsako už iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei.
15. Teismas, vertindamas atsakomybės klausimą, rėmėsi Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad atstovavimas muitinėje atliekant muitinės veiklos taisyklių nustatytus veiksmus ir formalumus gali būti tiesioginis (kai atstovas veikia kito asmens vardu ir dėl jo interesų), arba netiesioginis (kai atstovas veikia savo vardu, bet dėl kito asmens interesų). Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad atstovas privalo pareikšti, jog jis veikia dėl atstovaujamojo asmens interesų, nurodyti, ar jis veikia kaip tiesioginis, ar kaip netiesioginis atstovas, ir turėti įgaliojimus, suteikiančius teisę veikti kaip atstovui. Asmuo, kuris nepareiškia, kad jis veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, arba kuris pareiškia, jog veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, neturėdamas atitinkamų įgaliojimų, laikomas veikiančiu savo vardu ir dėl savo interesų.
16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su UAB „Romvyga“ 2010 m. spalio 18 d. sudarė muitinės agentavimo sutartį Nr. 01.1-83, pagal kurią pareiškėjas įgaliojo UAB „Romvyga“ postuose, esančiuose Lietuvos Respublikos administracinėje teritorijoje, vykdyti formalumus, susijusius su muitinės tranzito procedūros įforminimu kroviniams (prekėms), <...>, taikant pareiškėjo išduotą bendrąjį laidavimą. Pareiškėjas pagal muitinės agentavimo sutarties 3.1.2 papunkčio nuostatas, suteikė UAB „Romvyga“ teisę naudotis laidavimu su sąlyga, kad atitinkama muitinės tranzito procedūros paskirties įstaiga yra Lietuvos Respublikoje ir kad galimos muitinės skolos dydis neviršija 100 000 Lt. Taigi UAB „Romvyga“ užpildė ir pateikė Vilniaus TM tranzito deklaraciją, veikdama muitinės agentavimo sutarties pagrindu, tačiau UAB „Romvyga“ nesilaikė sutarties nuostatų. Nors teisė naudotis laidavimu buvo suteikta su sąlyga, kad atitinkama muitinės tranzito procedūros paskirties įstaiga yra Lietuvos Respublikoje, iš tranzito deklaracijos matyti, jog iškrovimo vieta nurodyta Latvijos Respublikoje. Taip pat sutartimi buvo sulygta teisė naudotis laidavimu tuo atveju, jei galimos muitinės skolos dydis neviršija 100 000 Eur, tačiau ginčo situacijoje skola muitinei sudaro 284 826 Eur. Teismas nustatė, kad ginčo muitinės procedūros metu Vilniaus TM buvo informuota, kad UAB „Romvyga“ yra įgaliota veikti pareiškėjo vardu, pats pareiškėjas 2016 m. balandžio 29 d. raštu informavo Vilniaus TM apie sudarytą muitinės agentavimo sutartį. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Romvyga“ ginčo muitinės tranzito procedūros metu veikė kaip teisėtas pareiškėjos atstovas, tačiau nukrypo nuo muitinės agentavimo sutarties sąlygų. SIA „Parex brokeru sistema“ turėjo rūpintis atstovui suteiktų įgaliojimų vykdymu ir žinoti ir, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. UAB „Romvyga“ užpildė ir kitas deklaracijas, įformintas analogiškai kaip ginčo prekei, nurodant procedūros vykdytoju ir garantu pareiškėją, deklaruojant paskirties įstaigas, esančias Latvijos Respublikos muitų teritorijoje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl ankstesnių deklaracijų peržengiant muitinės agentavimo sutarties ribas UAB „Romvyga“ būtų reiškusi pretenzijas ar prieštaravimus. Todėl teismas darė išvadą, kad Vilniaus TM, Departamentas teisingai nustatė, o Komisija patvirtino, kad pareiškėjas laikytinas išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytoju ir šiuo atveju atsako iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei ir būtent pareiškėjas šiuo atveju laikytinas skolininku muitinei.
17. Teismas nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais, kad skolininkais muitinei turėtų būti pripažinti ir kiti asmenys – UAB „Romvyga“, UAB „Eurocabs“, SIA „Transite“ ir T. L. –, nes šie asmenys neteisėtai paėmė prekes iš muitinės priežiūros, dalyvavo neteisėtai paimant prekes iš muitinės priežiūros ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad prekės paimamos iš muitinės priežiūros. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį, būtent muitinės procedūros vykdytojas atsako už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą. Vadovaujantis minėtais Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, Bendrijos muitinės kodeksas muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės ribojimų nenumato. Be to, nei vieno iš pareiškėjo nurodomų juridinių asmenų neteisėtų veiksmų ginčo procedūros metu nenustatyta, baudžiamojon atsakomybėn šie asmenys nėra patraukti.
18. Teismas nurodė, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 51 straipsnio 2 dalį, muitinė turi teisę reikalauti, kad prekes laikantis asmuo pateiktų garantiją, užtikrinančią, jog bus sumokėta bet kuri skola muitinei, galinti atsirasti pagal 203 arba 204 straipsnius. Byloje nėra ginčo, kad Vilniaus TM, vadovaudamasi prekių važtaraščiais apskaičiavo ir nustatė tikslią 9 000 Eur galimą skolą muitinei, o po to apskaičiavo importo muitų ir kitų mokesčių skolą 284 826 Eur. Tačiau teismas vertino, kad muitinės pareikalautos garantijos dydis neapriboja muitinės teisės, nustačius muitinės procedūros pažeidimus, pareikalauti didesnio skolos dydžio, nei nustatytoji garantija. Teismas sutiko, kad šiuo atveju pareiškėjas yra ne tik garantas, bet ir už skolą muitinei atsakingas asmuo, todėl mokestinė prievolė neapsiriboja garantijos dydžiu. Nors nustatyta garantijos suma yra daug mažesnė už pareiškėjui priskaičiuotą importo muitų ir kitų mokesčių skolą, tai nereiškia, kad garantijos sumą viršijanti apskaičiuota suma yra nepagrįsta. Muitinės teisė apskaičiuoti mokėtiną mokestį nėra ribojama garantijos suma. Be to, garantija užtikrina, kad muitai bus sumokėti, todėl mažesnės garantijos sumos nurodymas pareiškėjui neigiamų teisinių padarinių nesukelia. Todėl teismas pareiškėjo poziciją, jog muitinė negali reikalauti mokesčių sumos, viršijančios 9 000 Eur, atmetė.
19. Teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas pagrįstai pripažintas tranzito procedūros vykdytoju ir jam pagrįstai apskaičiuoti mokėtini muitas, PVM, akcizas ir šių mokesčių delspinigiai.
III.
20. Pareiškėjas SIA „Parex brokeru sistema“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus TM, Departamento ir Komisijos sprendimus.
21. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas esminį ginčo klausimą – kas laikytinas neužbaigto tranzito procedūros vykdytoju, netinkamai aiškino ir taikė Bendrijos muitinės kodekso 5 ir 64 straipsnių, apibrėžiančių atstovavimo instituto realizavimo tvarką nuostatas. UAB „Romvyga“ turėjo įgaliojimus veikti SIA „Parex brokeru sistema“ vardu ir jos interesais tik tada, kai įformindavo tranzito procedūras prekėms, kurios tranzitu buvo vežamos iš dviejų muitinės postų: LTVR500 (Vilniaus oro uostas) ir LTVR1000 (Muitinės sandėlis Vilniaus m. Graičiūnų gatvėje) į kitus, Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius muitinės postus, ir tik tuo atveju, jei skola muitinei, šias prekes neteisėtai paėmus iš muitinės priežiūros, neviršytų 100 000 litų (28 962 eurų). Nagrinėjamu atveju UAB „Romvyga“, kaip muitinės tarpininkas, įformindama tranzito procedūrą prekėms (vandens pypkių tabakas), kurios turėjo būti gabentos į Latvijos Respubliką ir kurių netekimas užtrauktų 284 826 Eur skolos muitinės atsiradimą, neturėjo įgaliojimų veikti SIA „Parex brokeru sistema“ interesais ir negalėjo jos vardu pateikti tranzito deklaracijos. Pagal nurodyto Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio nuostatas jį laikytina veikusi savo vardu ir dėl savo interesų, šio straipsnio 4 dalies pagrindu tarp jos ir muitinės atsirado administraciniai (mokestiniai) teisiniai santykiai, kuriuose UAB „Romvyga“ atiteko tranzito procedūros vykdytojo vaidmuo bei pareigos.
22. Pareiškėjas kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad UAB ,,Romvyga“, veikdama viršydama įgaliojimus, kartu veikė ir kaip teisėtas pareiškėjo atstovas, tai iš esmės prieštarauja teisinio atstovavimo instituto esmei. Aplinkybę, kad UAB „Romvyga“ jau ne pirmą kartą pažeidžia pareiškėjo suteiktus įgaliojimus ir tranzitu siunčia prekes į Latvijos Respublikos teritorijoje esančias muitinės paskirties įstaigas, pirmosios instancijos teismas vertino ne kaip atstovo piktnaudžiavimo savo teisėmis įrodymą, bet kaip teikiančią jam teisėtą pagrindą veikti nesilaikant įgaliojimų. Toks vertinimas prieštarauja pamatiniam teisės principui ex iniuria ius non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda). Apie UAB „Romvyga“ ankstesnius įgaliojimų pažeidimus, pareiškėjas sužinojo tik iš Vilniaus TM 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo ir nedelsdamas nutraukė komercinius santykius su šia bendrove.
23. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Teisingumo Teismo praktiką. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-59/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-521/2009 nebuvo nagrinėjamas klausimas, kas Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio prasme laikytinas Bendrijos išorinio tranzito procedūros vykdytoju, šios bylos apskritai nėra susijusios su muitinės mokestine veikla. Pareiškėjas UAB „Romvyga“ mokestinės atsakomybės prieš muitinę klausimą kildina ne jos galimo sukčiavimo ar kitų baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veiksmų pagrindu. Mokestinių teisinių santykių subjektu UAB „Romvyga“ tapo pažeidusi Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnyje jai nustatytą pareigą veikti suteiktų įgaliojimų ribose. Nuo šio momento ji nustojo veikti pareiškėjo ir pradėjo veikti savo vardu ir interesais, todėl savo veiksmais padarė žalą ne pareiškėjui, bet Lietuvos ir Europos Sąjungos biudžetui. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai, priimti bylose Nr. A15‑1421/2005 ir Nr. A261-453/2013, tačiau ir jos nuo nagrinėjamo ginčo skiriasi savo ratio decidendi (faktinėmis aplinkybėmis ir motyvacija).
24. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo paminėtais Teisingumo Teismo išaiškinimais byloje Nr. C-230/06, nustatančiais tranzito procedūros vykdytojo atsakomybės principus, tačiau šioje byloje nebuvo keliamas tranzito procedūros vykdytojo nustatymo (identifikavimo) klausimas ir Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio taikymo problematika. Ši byla yra aktuali nagrinėjamam ginčui kitu, nei nurodyta skundžiamame sprendime aspektu. Teisingumo Teismo suformulavo taisyklę, jog muitinės tarpininkas, veikdamas kaip tranzito procedūros vykdytojas, yra laikomas atsakingu už skolą muitinei, nepaisant atlyginimo, jo gaunamo už muitinės tarpininko veiklą dydžio. Taigi, šiuo atveju ne pareiškėjas, bet muitinės tarpininkas – UAB „Romvyga“ yra atsakinga už skolą muitinei, nes Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio pagrindu būtent jis nagrinėjamos tranzito procedūros atveju veikė kaip jos vykdytojas.
25. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl trečiųjų asmenų atsakomybės už skolą muitinei. Teismas sprendime UAB „Romvyga“, UAB „Eurocabs“, SIA „Transite“ ir T. L. atsakomybės už skolą muitinei nebuvimą nepagrįstai sieja su tuo, kad nei vieno iš pareiškėjo nurodomų juridinių asmenų neteisėtų veiksmų ginčo muitinės procedūros metu nėra nustatyta, baudžiamojon atsakomybėn šie asmenys nėra patraukti. Pareiškėjas akcentavo nustatytas faktines aplinkybes, kad nurodyti tretieji asmenis neteisėtai paėmė prekes iš muitinės priežiūros (arba dalyvavo) ir žinojo (arba turėjo žinoti), kad prekės paimamos iš muitinės priežiūros. Teismas dėl šių argumentų ir aplinkybių skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė. Neginčijamai bei dokumentų pagrindu nustatyta, kas (kokie asmenys), kur ir kokiomis aplinkybėmis paėmė iš muitinės priežiūros tranzitu gabentas prekes. Todėl pareiškėjas tvirtina, kad tiek muitinei, tiek teismui turėjo pakakti įrodymų konstatuoti, jog SIA „Transite“ ir T. L. yra būtent tie asmenys, kurie neteisėtai paėmė prekes iš muitinės priežiūros ir todėl atsako prieš muitinę pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 1 įtrauką.
26. Pareiškėjas nurodo faktines aplinkybes, kurios, jo nuomone, patvirtina, kad UAB „Romvyga“, įformindama aptariamą tranzito procedūrą veikė ne tik kaip procedūros vykdytojas, bet ir dalyvavo neteisėtame prekių paėmime iš muitinės priežiūros. Vilniaus TM atlikto tyrimo duomenimis UAB „Eurocabs“ vilkiko vairuotojas buvo informuotas, kad veža prekes pagal tranzito deklaraciją, dalyvavo plombuojant transporto priemonę muitinės plomba, jam buvo perduota T1 deklaraciją Nr. 16LTVR500014E83B71 ir CMR važtaraštis Nr. AZ 2021978 (2016 m. vasario 17 d.), kurį jis pasirašė ir kuris patvirtina tarp UAB „Eurocabs“ ir UAB „Romvyga“ sudarytos tarptautinės krovinių vežimo keliais sutarties faktą. UAB „Eurocabs“ vairuotojas dalyvavo Utenos mieste nuimant muitinės plombą ne muitinės pareigūnui, bet SIA „Translite“ atstovui T. L. ir iškraunant tranzitines prekes ne muitinės paskirties įstaigoje, bet Utenos mieste esančiame sandėlyje. Šios aplinkybės įrodo, kad UAB „Eurocabs“ ir jos vairuotojas negalėjo nežinoti, kad dalyvauja neteisėtai paimant prekes iš muitinės priežiūros, tai šią bendrovę daro muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką.
27. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalies nuostatas, tranzitu gabentų prekių vežėjas UAB „Eurocabs“ taip pat laikytinas skolininku muitinei, nes atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės. Šią teisės normą, kaip pagrindą atsirasti UAB „Eurocabs“ atsakomybei prieš muitinę Komisija akcentavo 2017 m. kovo 21 d. sprendime Nr. S-65 (7-21/2017), kuriuo buvo panaikintas Departamento 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 1A-438. Klausimo dėl trečiųjų asmenų: UAB „Romvyga“, UAB „Eurocabs“, SIA „Transite“ ir T. L., pripažinimo muitinės skolininkais Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 įtraukos pagrindu tinkamas išsprendimas ginčo atveju aktualus todėl, kad šiuos asmenis pripažinus muitinės skolininkais, Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 4 įtraukos taikymas pareiškėjo atžvilgiu ir jo atsakomybė prieš muitinę eliminuojami. Tokią Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies taikymo taisyklę suformulavo Teisingumo Teismas 2013 m. birželio 27 d. sprendime byloje C‑542/11 (32 ir 33 p.).
28. Pareiškėjas nesutinka su skolos muitinei dydžiu, viršijančiu 9 000 Eur garantijos sumą. Savo poziciją šiuo klausimu pareiškėjas grindžia Teisingumo Teismo formuojama praktika – 2012 m. kovo 22 d. sprendime byloje C-506/09 šis teismas išaiškino, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 94 straipsnio 1 dalį pagrindinis tranzito procedūros vykdytojas turi pateikti garantiją, užtikrinančią, kad bus sumokėta skola muitinei ar kiti privalomieji mokėjimai, galintys atsirasti dėl atitinkamų prekių. Pagal 192 ir 198 straipsnių nuostatas muitinė kiekvienu atveju privalo nustatyti, kokio dydžio garantija yra adekvati, ir patikrinti naudojamą garantiją. Šios pareigos nevykdymas (muitinės įstaigos nerūpestingumas) nulemia Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnyje minimos ypatingos padėties atsiradimą ir tampa pagrindu atsisakyti išieškoti papildomus importo muitus ir kitus mokesčius, viršijančius pradinę muitinės patvirtintą garantiją. Analogiški Bendrijos muitinės kodekso taikymo principai suformuluoti ir kitose Teisingumo Teismo išnagrinėtose bylose (2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Nr. C-395/00, 2004 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Nr. C-222/01, 2005 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Nr. C-230/06 ir 2013 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Nr. C‑542/11 ir kt.). Bylos teisminio nagrinėjimo metu Vilniaus TM atstovas patvirtino, kad atlikus tarnybinį patikrinimą ir konstatavus pareigūno, įforminusio aptariamą tranzito procedūrą bei neteisingai apskaičiavusio garantijos sumą neteisėtus veiksmus, jam buvo skirta drausminė nuobauda. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo minėta Teisingumo Teismo praktika ir į nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes neatsižvelgė, todėl padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad muitinės pareikalautos garantijos dydis neapriboja muitinės teisės, nustačius muitinės procedūros pažeidimus, pareikalauti didesnio skolos dydžio, nei nustatytoji garantija.
29. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, kad pareiškėjas yra ne tik garantas, bet ir už skolą muitinei atsakingas asmuo, todėl mokestinė prievolė neapsiriboja garantijos dydžiu. Toks mokestinės atsakomybės instituto aiškinimas suponuotų tranzito procedūros vykdytojo, kuris naudojasi trečiojo asmens garantija, ir vykdytojo, turinčio savąją arba atleisto nuo garantijos pateikimo (kaip Teisingumo Teismo išnagrinėtoje byloje Nr. C-506/09) teisinę nelygybę ir paneigtų paties garantijos instituto prigimtį bei paskirtį. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 94 straipsnį iš tranzito procedūros vykdytojo reikalaujama pateikti garantiją, užtikrinančią, kad bus sumokėta skola muitinei ar kiti privalomieji mokėjimai, galintys atsirasti dėl atitinkamų prekių. Galimos skolos muitinei sumokėjimą užtikrinanti garantija yra būtina (privaloma) prekių vežimo tranzitu sąlyga. Bendrijos muitinės kodekso 192 straipsnis numato muitinės imperatyvią pareigą tais atvejais, kai garantija yra privaloma nustatyti vykdytojo teiktinos garantijos dydį, kuris lygus: tiksliam atitinkamos skolos muitinei arba kelių tokių skolų dydžiui, jeigu tą dydį įmanoma patikimai nustatyti tuo metu, kai reikalaujama pateikti garantiją; kitais atvejais – muitinės apytiksliai apskaičiuotam didžiausiam atsiradusios arba galinčios atsirasti skolos muitinei arba kelių tokių skolų dydžiui. Nustačiusi, kad pateikta garantija neužtikrina arba kad jos patikimumo arba dydžio nebepakanka užtikrinti, jog skola muitinei bus sumokėta per nustatytą laikotarpį, muitinė reikalauja, kad nurodytas asmuo savo nuožiūra pateiktų papildomą garantiją arba pakeistų anksčiau pateiktąją garantiją nauja (Bendrijos muitinės kodekso 198 str.). Jei garantijos suma nepakankama, išvykimo muitinės įstaiga negali išleisti prekių tranzitui, negavusi garantijos dėl visos galimos skolos (muitinei) sumos. Jei priėmus muitinės deklaraciją atsiranda skola muitinei, deklaracijoje nurodytos prekės neišleidžiamos iki tol, kol skola nesumokama arba nepateikiama reikalinga garantija (Bendrijos muitinės kodekso 74 str. 1 d.). Taigi, jei pirmosios instancijos teismo argumentus dėl tranzito procedūros vykdyto neribotos atsakomybės prieš muitinę laikyti teisingais, nebelieka prasmės tranzito metu imperatyviai taikyti Bendrijos muitinės kodekse numatyto ir sureguliuoto garantijos instituto.
30. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
31. Departamentas pritaria teismo sprendime konstatuotai pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, atsakomybei už atitinkamas prievoles. Minėtame sprendime taip pat buvo patvirtintas skolos muitinei atsiradimo faktas. Taigi pareiškėjas laikytinas atsakingu ne tik už ginčo prekių pateikimą muitinei, bet ir už mokestinę nepriemoką, atsiradusią neteisėtai paėmus iš muitinės priežiūros muitais apmokestinamas prekes. Ginčo nagrinėjimo teisme metu nebuvo nuneigtas faktas, jog pareiškėjas su UAB „Romvyga“ yra sudaręs 2010 m. spalio 18 d. muitinės agentavimo sutartį Nr. 01.1-83, kuria ir buvo įgaliojęs minėtą asmenį veikti savo vardu pateikiant muitinės deklaracijas bei garantiją, todėl atsakomybę turi prisiimti pats pareiškėjas, o ne muitinė.
32. Muitinės departamentas akcentuoja, kad Komisija 2017 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. S‑65 (7-21/2017) pasisakė, jog mokesčių administratorius teisingai nustatė, kad pareiškėjas buvo ginče aptariamos tranzito procedūros vykdytoju. Šio Komisijos sprendimo nei viena iš ginčo šalių neskundė, todėl pareiškėjas prarado teisę ginčyti teismine tvarka savo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, atsakomybę. Atsakovas pritaria teismo sprendime išdėstytai pozicijai dėl kitų asmenų nepripažinimo skolininkais. Teismas pažymėjo, kad tokių įrodymų nebuvo surinkta, o paties muitinio tranzito procedūros vykdytojo, t. y. pareiškėjo, atsakomybės ribojimų nei teisės aktai, nei Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nenumato. būtent procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Latvijos Respublikos valstybinės mokesčių įstaigos Muitinės administracija yra išdavusi pareiškėjui Atleidimo nuo prievolės teikti garantiją sertifikatą Nr. 15LV0099990033566 (2015 m. gegužės 1 d.). Šiuo dokumentu pareiškėjas atleistas nuo pareigos teikti garantiją už prievoles, neviršijančias 719 900 Eur, kurios gali atsirasti vykdant Bendrijos tranzito procedūras. Muitinės procedūros vykdytojas pats sprendžia, kokie asmenys turės prieigą prie muitinės informacinės sistemos. Muitinė negali būti atsakinga už tai, kad tranzito deklaraciją Apelianto vardu pateikė tariamai šios teisės neturėjęs asmuo. Pareiškėjas, kaip rūpestingas bei atsakingas verslo subjektas, privalėjo imtis atitinkamų kontrolės priemonių, kad asmenys, turintys įgaliojimą veikti jo vardu, atliktų tai laikydamiesi teisės aktų nuostatų. Pareiškėjo įgaliotas asmuo – UAB „Romvyga“ buvo įforminęs kitus sutartinius santykius, tačiau ir šios aplinkybės nekeičia pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, atsakomybės muitinei. Muitinės agentavimo sutarties Nr. 01.1-83 3-asis priedas, kuriame išvardinti UAB „Romvyga“ darbuotojai, turintys teisę pateikti muitinės įstaigai užpildytą Bendrąjį administracinį dokumentą. Minėtas dokumentas dar kartą patvirtina faktą, kurio neginčija ir pareiškėjas, jog UAB „Romvyga“ turėjo teisę vykdyti muitinės formalumus jo vardu, o šiems veiksmams forminti buvo įgalioti minėtos bendrovės darbuotojai. Muitinės departamentas nesutinka, kad pareiškėją suklaidino muitinės nustatytos garantijos sumos dydis. Tai, kad muitinė pareikalavo mažesnės garantijos, nei galinti atsirasti skola muitinei, netrukdo ir negali trukdyti muitinės procedūros vykdytojui įvykdyti atitinkamas prievoles, susijusias su prekių pristatymu į paskirties muitinės įstaigą. Be to, mažesnės garantijos pateikimas jokios neigiamos įtakos procedūros vykdytojui nedaro, priešingai, dėl to kyla rizika pačiai muitinei negauti mokesčių tuo atveju, jei skolininkas jos geruoju nesumokėtų. Pareiškėjas sutartiniuose santykiuose su UAB „Romvyga“ ir kitais ūkio subjektais, besinaudojančiais jo bendrojo laidavimo liudijimu, privalėjo sukurti tokią priežiūros sistemą, kuri būtų leidusi tinkamai kontroliuoti pareiškėjo vardu įforminamas muitinės procedūras. Tokia pareiga tenka išimtinai pareiškėjui, kuris privalo ir prisiimti atitinkamą riziką dėl verslo partnerių nesąžiningumo, aplaidumo ar nusikalstamų veiksmų. Muitinės departamentas pritaria teismo sprendime išdėstytai nuostatai, kad šiuo atveju pareiškėjas veikė ne tik kaip garantas, bet ir tranzito procedūros vykdytojas, taigi jis pagal Bendrijos muitinės kodekso nuostatas yra atsakingas už skolą muitinei asmuo ir jo mokestinė atsakomybė neapsiriboja muitinės nustatytu galimos skolos (garantijos) dydžiu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
33. Byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. 18KP-17-584 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ (toliau – ir Sprendimas dėl prievolių), kuriuo pareiškėjui apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti 183 602 Eur akcizo, 11 567 Eur akcizo delspinigių, 42 048 Eur muitų, 341 Eur muitų delspinigių, 59 176 Eur PVM ir 3 728 Eur šio mokesčio delspinigių bei skirta 28 483 Eur bauda.
Dėl byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių
34. Pareiškėjas yra Latvijos Respublikoje registruota įmonė, kuri, be kita ko, verčiasi tuo, kad sudaro sutartis su muitinės tarpininkais, pagal kurias už sulygtą užmokestį suteikia šiems tarpininkams teisę naudotis pareiškėjo turimu (jam Latvijos kompetentingų institucijų išduotu) atleidimu nuo pareigos pateikti garantiją prekes gabenant tranzitu.
35. 2010 m. spalio 18 d. tarp UAB „Parex brokerių sistema“ (pareiškėjo dukterinė bendrovė Lietuvoje) ir UAB „Romvyga“ buvo sudaryta muitinės agentavimo sutartis (I t., b. l. 109–113; toliau – ir Agentavimo sutartis). Šia sutartimi UAB „Romvyga“ buvo pavesta ir ji buvo įgaliota Lietuvos muitinės postuose LTVR5000 ir LTVR1000 vykdyti formalumus (teikti deklaracijas naudojant „bendrąjį [pareiškėjo] laidavimą“), susijusius su muitinės tranzito procedūros įforminimu klientų kroviniams (prekėms) (Agentavimo sutarties 2.2 p.).
36. Nei apeliantas, nei atsakovas neginčija, kad Agentavimo sutartimi UAB „Romvyga“ buvo įgaliota pareiškėjo vardu minėtose muitinės įstaigose pateikti muitinės deklaraciją, tačiau, kaip matyti iš šios sutarties 3.1.2 punkto, tik atvejais, kai (1) atitinkama tranzito procedūros paskirties muitinės įstaiga yra Lietuvos Respublikos administracinėje teritorijoje ir (2) galimos muitinės skolos dydis neviršys 100 000 Lt (28 962 Eur).
37. 2016 m. vasario 17 d. UAB „Romvyga“ Vilniaus teritorinės muitinės poste „Paneriai“ (LVTR5000) pateikdama T1 formos deklaraciją (I t., b. l. 115; toliau – ir ginčo deklaracija) įformino išorinio Bendrijos tranzito procedūrą vandens pypkių tabakui (toliau – ir ginčo prekės).
38. Ginčo deklaracijoje muitinės procedūros vykdytoju nurodytas pareiškėjas (50 laukelis); paskirties muitinės įstaiga (53 laukelis) – LV000723, t. y. muitinės postas, esantis Latvijos Respublikos administracinėje teritorijoje. Šios muitinės procedūros metu nurodyta (nustatyta, apskaičiuota) galima skola muitinei – 9000 Eur.
39. Vilniaus teritorinė muitinė, negavusi patvirtinimo, kad ginčo prekės buvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai, pradėjo tyrimą. Šio tyrimo metu, be kita ko, nustatyta, kad ginčo prekes pakrovus į vilkiką ir jį užplombavus, jos (prekės) buvo nugabentos ir (nuėmus plombą) iškrautos Utenos mieste esančiame sandėlyje, t. y. prekės nebuvo pristatytos į ginčo deklaracijoje nurodytą paskirties muitinės įstaigą Latvijoje (nebuvo išgabentos į Latviją).
40. Konstatavęs, kad tokiu būdu ginčo prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros, ginčijamu vietos mokesčių administratorius Sprendimu dėl prievolių pripažino, kad pareiškėjas, kaip muitinės procedūros vykdytojas, yra laikytinas muitinės skolininku, atsakingu už šiuo sprendimu apskaičiuotos skolos muitinei įvykdymą.
Dėl pareiškėjo pripažinimo muitinės procedūros vykdytoju
41. Vilniaus teritorinės muitinės atlikto tyrimo ir mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjas nuosekliai laikėsi (ir laikosi) pozicijos, kad jis negali būti pripažintas ginčo deklaracija įformintos muitinės procedūros vykdytoju, nes šią deklaraciją jo vardu pateikęs trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Romvyga“ neturėjo įgaliojimų ją pateikti.
42. 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 4 straipsnio 21 punktas nustatė, kad „muitinės procedūros vykdytojas“ – asmuo, kurio vardu buvo pateikta muitinės deklaracija, arba asmuo, kuriam buvo perduotos su muitinės procedūra susijusios pirmiau minėto asmens teisės ir prievolės. Vadovaujantis šio kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, „laikantis 5 straipsnio muitinės deklaraciją turi teisę pateikti bet kuris asmuo, kuris gali pateikti prekes kompetentingai muitinės įstaigai arba pasirūpinti, kad jos būtų pateiktos, kartu su visais dokumentais, kuriuos reikia pateikti pagal taisykles, reglamentuojančias muitinės procedūros, kuriai deklaruotos prekės, atlikimo tvarką“.
43. Cituotoje nuostatoje minimo Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio („Atstovavimo teisė“) 1 dalis įtvirtino, kad „kiekvienas asmuo, laikydamasis 64 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų ir vadovaudamasis nuostatomis, priimtomis įgyvendinant 243 straipsnio 2 dalies b punktą, gali paskirti savo atstovą, įgaliotą atstovauti jam muitinėje atliekant muitinės veiklos taisyklių nustatytus veiksmus ir formalumus.“ Toks atstovavimas gali būti tiesioginis, kai atstovas veikia kito asmens vardu ir dėl jo interesų, arba netiesioginis, kai atstovas veikia savo vardu, bet dėl kito asmens interesų (Bendrijos muitinės kodekso 5 str. 2 d.; taip pat šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje Heuschen & Schrouff Ori?ntal Foods Trading prieš Komisiją, C‑38/07 P, EU:C:2008:641, 51 p.).
44. Tam, kad konkretus asmuo būtų pripažintas minėtu atstovu, jis privalo (1) pareikšti, kad jis veikia dėl atstovaujamojo asmens interesų, (2) nurodyti, ar jis veikia kaip tiesioginis, ar kaip netiesioginis atstovas, ir (3) turėti įgaliojimus, suteikiančius teisę veikti kaip atstovui (Bendrijos muitinės kodekso 5 str. 4 d. pirma pastraipa). Tuo tarpu, „asmuo, kuris nepareiškia, kad jis veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, arba kuris pareiškia, kad veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, neturėdamas atitinkamų įgaliojimų, laikomas veikiančiu savo vardu ir dėl savo interesų“ (Bendrijos muitinės kodekso 5 str. 4 d. antra pastraipa).
45. Tyrimo Vilniaus teritorinėje muitinėje metu buvo nustatyta, kad, pasinaudojusi pareiškėjui suteiktais prisijungimo prie muitinės informacinės sistemos kodais ginčo deklaraciją jo vardu pateikė UAB „Romvyga“ (jokio ginčo dėl šios faktinės aplinkybės tarp proceso šalių nėra). Tai, kad pateikdama ginčo deklaraciją UAB „Romvyga“ veikė kaip pareiškėjo atstovas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu tvirtino ir šio trečiojo suinteresuoto asmens atstovas. Byloje nustatyti duomenys, skirtingai nei, pavyzdžiui, priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-477/2013 nagrinėtu atveju, leidžia aiškiai nustatyti pareiškėjo ir UAB „Romvyga“ ryšius, prisijungimų prie muitinės informacinės sistemos duomenų suteikimo aplinkybes. Byloje nėra duomenų (mokesčių administratorius nenurodo jokių aplinkybių), kad pareiškėjas pats būtų atlikęs kokius nors su aptariamos tranzito procedūros vykdymu susijusius veiksmus, kurie leistų pripažinti, kad jis, kaip deklaruotos šios procedūros vykdytojas, vis dėlto veikė tiesiogiai, o ne tik per atstovą.
46. Šių aplinkybių, taip pat proceso šalių argumentų kontekste teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nepagrįstai pareiškėjo pripažinimo tranzito procedūros vykdytoju klausimą vertino (sprendė) atskirai nuo šią procedūrą įforminusios UAB „Romvyga“ įgaliojimų pateikti ginčo deklaraciją apelianto vardu.
47. Iš tiesų, vien iš paminėtų Sąjungos taisyklių yra aiškiai matyti, kad asmuo negali būti pripažintas minėtu muitinės procedūros vykdytoju tuo atveju, kai deklaraciją jo vardu pateikė tokios teisės (įgaliojimų) neturintis asmuo. Priešingas vertinimas ne tik būtų nelogiškas, bet ir akivaizdžiai neatitiktų bei paneigtų Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą.
48. Be to, kaip aiškindamas Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalies nuostatas iš esmės yra konstatavęs Teisingumo Teismas 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimo byloje Trespa International (C‑248/07, EU:C:2008:607) 44 punkte, deklaracijas pateikusį asmenį reikia laikyti importuotoju, o ne atstovu, kai jis (i) nedeklaravo, kad veikė dėl kito asmens, arba (ii) neturėjo įgaliojimo atstovauti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo laikytis kitokios pozicijos atstovavimo vykdant tranzito muitinės procedūrą atveju, t. y., kai asmuo, neturėdamas atitinkamų įgaliojimų pateikia tranzito deklaraciją kito asmens vardu, pastarasis negali būti pripažintas išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytoju.
49. Todėl pirmiausia būtina įvertinti, ar UAB „Romvyga“ nagrinėjamu atveju turėjo teisę (buvo įgaliota) pateikti ginčo deklaraciją pareiškėjo vardu, siekiant pastarąjį pripažinti aptariamos muitinės procedūros vykdytoju.
Dėl UAB „Romvyga“ pripažinimo pareiškėjo atstovu teikiant ginčo deklaraciją
50. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Bendrijos muitinės kodekse išsamiai reguliuojama teisė atstovauti muitinėje (pvz., žr. 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo byloje Sony Supply Chain Solutions (Europe), C-153/10, EU:C:2011:224 (toliau – ir Sprendimas SSCCE), 30 p.)., o šis atstovavimas, be kita ko, priklauso nuo Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų įvykdymo (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo byloje Berel ir kt., C-78/10, EU:C:2011:93, 55 p.).
51. Dėl šių sąlygų, jau aptartų Sprendimo 36 punkte, byloje nėra ginčo, kad Agentavimo sutartimi UAB „Romvyga“ buvo įgaliotą tiesiogiai atstovauti pareiškėją muitinės poste „Paneriai“, jo (pareiškėjo) vardu atliekant tam tikrus veiksmus ir formalumus, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 1 ir 2 dalis. Be to, aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, UAB „Romvyga“, pateikdama ginčo deklaraciją, iš esmės pareiškė, kad veikia pareiškėjo vardu tiesiogiai jam atstovaudama, kaip tai suprantama pagal to paties straipsnio 4 dalį.
52. Tačiau pareiškėjas iš esmės teigia, kad UAB „Romvyga“ neturėjo įgaliojimų pateikti ginčo deklaraciją, nes pagal šio Sprendimo 36 punkte aptartas Agentavimo sutarties nuostatas jai nebuvo suteikti įgaliojimai atlikti muitinės formalumus, kai tranzito paskirties muitinės įstaiga yra ne Lietuvoje ir (arba) galima skola muitinei (garantijos suma) viršija nustatytą ribą.
53. Šiuo klausimu paminėtina, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad apie atstovavimą turi būti pranešta ir jis negali būti preziumuojamas (Sprendimo SSCCE 31 p.). Tai Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 5 dalyje nustatytos asmens, kuris pareiškia, kad veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, pareigos muitinės reikalavimu „<...> pateiktų įrodymus, kad jis turi įgaliojimus veikti kaip atstovas“ kontekste leidžia teigti, kad negali būti preziumuojamas ir „atitinkamų įgaliojimų“, minimų to paties straipsnio 4 dalyje, turėjimas.
54. Nagrinėjamu atveju pats mokesčių administratorius iš esmės pripažįsta ir byloje surinkti įrodymai objektyviai patvirtina, kad UAB „Romvyga“ Agentavimo sutartimi nebuvo suteikti įgaliojimai pareiškėjo vardu pateikti deklaraciją, kuria įforminama tranzito procedūrą prekėms pristatyti į paskirties muitinės įstaigą, esančią Latvijos Respublikoje. Be to, pareiškėjas Vilniaus teritorinei muitinei pateiktu 2016 m. balandžio 29 d. raštu „Dėl informacijos apie tranzito procedūros (MRN Nr. 16LTVR500014E83B71) vykdymo aplinkybių pateikimo“ (I t., b. l. 102–107) aiškiai ir nedviprasmiškai paneigė (nepatvirtino), kad ginčo deklaraciją pateikusi UAB „Romvyga“ turėjo įgaliojimus ją (deklaraciją) pateikti pareiškėjo vardu.
55. Pažymėtina, kad UAB „Romvyga“ suteiktų įgaliojimų apimtį apibrėžiantis ribojimas dėl paskirties muitinės įstaigos, skirtingai nei ribojimas dėl galimos skolos muitinei dydžio, yra objektyvus, nustatytas aiškiai ir lengvai patikrinamas, nepriklausantis nuo galimos netinkamo atstovo bei kitų asmenų vertinimo ar kitos klaidos. Todėl, priešingai nei, pavyzdžiui, atsakovo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261‑453/2013 aprašytu atveju, šioje byloje nėra jokių abejonių ar neaiškumo dėl Agentavimo sutartimi suteiktų įgaliojimų, kiek tai susiję su ribojimais dėl paskirties muitinės įstaigos.
56. Svarbu pažymėti, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nenurodo, kad pareiškėjas, apribodamas UAB „Romvyga“ įgaliojimus minėtu būdu, piktnaudžiavo Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnyje numatyta teise, pavyzdžiui, siekdamas dirbtinai perkelti galimas mokestines prievoles kitiems asmenims. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų teigti (manyti) apie tai, kad pareiškėjas sukčiavo ar kitaip piktnaudžiavo teise, dalyvavo paimant ginčo prekes iš muitinės priežiūros arba žinojo (galėjo žinoti) apie kitų asmenų daromą teisės pažeidimą, be kita ko, sąlygojantį skolos muitinei atsiradimą. Nekvestionuojama, kad ginčo deklaraciją pateikęs asmuo nebuvo susijęs su pareiškėju darbo arba jų esmę atitinkančiais santykiais. Pareiškėjas nebuvo tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuojamas UAB „Romvyga“ ar jos vardu veikusių asmenų (ir atvirkščiai).
57. Šios aplinkybės bei tai, kad „atitinkamų įgaliojimų“, nurodytų Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalyje, turėjimas negali būti preziumuojamas, nagrinėjamu atveju pirmiausia reiškia, jog sprendžiant dėl UAB „Romvyga“ įgaliojimų nėra aktualu tai, kad ši bendrovė, neturėdama atitinkamų įgaliojimų, kaip tai suprantama pagal minėtą Bendrijos muitinės kodekso nuostatą, bei galimai piktnaudžiaudama prisijungimo prie informacinės sistemos teisėmis, laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. ne kartą pareiškėjo vardu teikė tranzito deklaracijas, kuriose deklaravo ne Lietuvos paskirties muitinės įstaigas.
58. Šio Sprendimo 56 punkte aptartų aplinkybėmis UAB „Romvyga“ atstovo pirmosios instancijos teismo posėdyje (2018 m. kovo 20 d. teismo posėdžio protokolo 46:00–59:00 min.) nurodytos aplinkybės, kad UAB „Romvyga“ ne kartą pareiškėjo vardu įformino tranzito procedūras į kitas Sąjungos valstybes nares, nelaikytinos šio kodekso 5 straipsnio 5 dalyje minimu įrodymu, kad ji turėjo įgaliojimus veikti kaip atstovas nagrinėjamu atveju.
59. Be to, aptariamų įgaliojimų turiniui ir apimčiai akivaizdžiai neturi įtakos tai, kad pareiškėjas galbūt nesiėmė tinkamų kontrolės priemonių, jog asmenys, turintys įgaliojimą veikti pareiškėjo vardu, atliktų tai laikydamiesi teisės aktų nuostatų. Iš tiesų, nėra jokio pagrindo teigti, kad, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai asmens vardu muitinės deklaraciją pateikė tokios teisės (atitinkamų įgaliojimų) neturintis ir tik sutartiniais santykiais susijęs asmuo, pastarasis galėtų būti pripažintas turėjęs atitinkamus įgaliojimus vien dėl to, kad asmuo, kurio vardu buvo pateikta deklaracija, galbūt netinkamai kontroliavo sutarties vykdymą. Šio Sprendimo 50 punkte minėta, kad Bendrijos muitinės kodeksas išsamiai reglamentuoja atstovavimą muitinėje, o šio kodekso 5 straipsnio 4 dalies antra pastraipa aiškiai nustato veikimo neturint atitinkamų įgaliojimų pasekmes, kurios (pasekmės) nesiejamos su aptariamomis aplinkybėmis.
60. Galiausiai, vien prieigos, minimos 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 380a straipsnio (Komisijos reglamento (EB) Nr. 1192/2008 redakcija) antroje pastraipoje, prie muitinės informacinės sistemos suteikimas atstovui niekaip nepaneigia Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnyje nustatyto reikalavimo turėti atitinkamus įgaliojimus (t. y. atstovaujamojo vardu šioje sistemoje atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos jis yra įgaliotas atlikti) ir neeliminuoja šio straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatytų pasekmių. Be to, vien tai, kad veiksmai yra atliekami naudojantis muitinės informacine sistema nepaneigia Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 5 dalyje muitinės teisės reikalauti, o atstovo pareigos pateikti įrodymus, kad jis turi įgaliojimus veikti kaip atstovas.
61. Kita vertus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės akcentuojama pareiga saugoti prisijungimo prie informacinės sistemos duomenis (kodus), be kita ko, implikuoja būtent pareiškėjo pareigą įrodyti, kad, pasinaudojant šiais duomenimis, tam tikrus veiksmus ar formalumus atliko tikrai tokios teisės (įgaliojimų) neturintis asmuo. Tačiau ir šiuo aspektu nagrinėjamu atveju, be kita ko, atsižvelgiant į šio Sprendimo 56 punkte nurodytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas neįvykdė šios pareigos. Pateikti dokumentai ir kiti įrodymai, juos, be kita ko, vertinant pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas proceso taisykles, yra pakankami objektyviai ir neabejotinai pripažinti, kad pagal atstovavimo teisę muitinėje reglamentuojančias Sąjungos teisės aktų nuostatas UAB „Romvyga“ neturėjo atitinkamų įgaliojimų pateikti ginčo deklaraciją.
62. Esant paminėtoms aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateikdama ginčo deklaraciją UAB „Romvyga“ neveikė pareiškėjo vardu ar jo interesais, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio nuostatas, todėl jis (pareiškėjas) negali būti pripažintas aptariamos muitinės procedūros vykdytoju, atsakingu, be kita ko, už šio kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų ir susijusių prievolių įvykdymą.
63. Pripažinimas, kad apeliantas negali būti laikomas aptariamos muitinės procedūros vykdytoju reiškia, jog jis (pareiškėjas) negali būti pripažintas ir muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 2 dalies ketvirtą įtrauką. Be to, mokesčių administratoriui nenustačius (nepripažinus) jokių kitų asmenų muitinės skolininkais, tiesiogiai atsakingais už skolos muitinei įvykdymą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl proceso šalių argumentų, susijusių su garantija (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo byloje AEBTRI, C-224/06, EU:C:2017:880, 80–88 p.).
Dėl bylos procesinės baigties
64. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundžiamas Sprendimas dėl prievolių ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, sprendimai negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais, todėl yra naikintini (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 p., 144 str. 1 d. 2 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo SIA „Parex brokeru sistema“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo SIA „Parex brokeru sistema“ skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 18KP-17-584 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 1A-199 „Dėl SIA „Parex brokeru sistema“ skundo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. S-277 (7-187/2017) „Dėl SIA „Parex brokeru sistema“ 2017-08-30 skundo“.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys