Administracinė byla Nr. I-6346-764/2016
Proceso Nr. 3-61-3-00967-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui D. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo
nustatė:
Pareiškėjas D. V. kreipėsi į teismą su skundais (t. I, b. l. 1–5, 39–43), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 240 000 Eur neturtinę žalą.
Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 metų iki 2015-11-19 jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes buvo kalinamas perpildytose kamerose. Kamerų langai buvo su grotomis, todėl į vidų nepatekdavo natūrali šviesa. Nuolatos būdavo įjungtas dirbtinis apšvietimas, tačiau jis buvo per intensyvus, dirgino akis. Sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atitvertas tik mūrine sienele, be to, matomas pro duryse įrengtą langelį. Spintelė maistui susidėti įrengta netinkamoje vietoje, per maža, todėl maisto produktus tekdavo laikyti kur papuola. Nebuvo spintų drabužiams pasidėti, o stalas tik dvivietis. Kameros ventiliuojamos tik per langą, todėl tvyrodavo blogas kvapas, buvo drėgna. Nepakakdavo išduodamo tualetinio popieriaus, kitų higienos priemonių – skutimo peiliukų, dantų pastos. Pasivaikščioti leidžiama tik vieną valandą ir perpildytuose kiemeliuose. Dušu leidžiama pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, o į kameras karštas vanduo netiekiamas. Nei pačios kameros, nei išduodamas minkštasis inventorius nebuvo dezinfekuojami. Maistas nebuvo pakankamai kaloringas, todėl pareiškėjas jautė alkį, o giminės perduoti maisto produktų negalėjo. Pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės palaikyti socialinius ryšius, nes nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai su žmona. Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose yra asbesto, o tai kenkia sveikatai. Pareiškėjo nuomone, kalinimas perpildytose ir higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose gali būti prilyginamas kankinimui pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta saugi ir sveikatai nepavojinga aplinka, jis buvo kalinamas žmogaus orumą pažeidžiančiomis sąlygomis, todėl patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, depresiją, tapo dirglus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktiką, pareiškėjo patirti išgyvenimai atitinka neturtinės žalos sąvoką, kurią pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė.
Pareiškėjo nuomone, į teismą jis kreipėsi nepraleidęs jokių terminų, nes Konvencija jų nenustato. Be to, anksčiau į teismą kreiptis neturėjo galimybės, nes nemoka prancūzų kalbos, o Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai į lietuvių kalbą išversti nebuvo.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunduose išdėstytus argumentus ir prašė juos patenkinti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 100–115) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 6,84 Eur išlaidas, kurias patyrė teikdamas teismui su ginču susijusią medžiagą.
Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2008 metų, tačiau skundą teismui surašė tik 2016-03-09, todėl dėl dalies pareiškėjo reikalavimų taikytinas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, todėl jo teisės negalėjo būti pažeistos. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Suimtiesiems yra sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t. t. Lukiškių TI-K taikomi tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Ventiliacijos sistema turi būti įjungta tik ten, kur ji yra įrengta. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas mūrine sienele, į kameras turi būti tiekiamas šaltas vanduo. Suimtieji / nuteistieji maitinami vadovaujantis Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Valgiaraščiai yra patvirtinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138, o parengti Valstybinio aplinkos sveikatos centro. Pareiškėjas yra suimtasis ir teisės į ilgalaikius pasimatymus pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. neturi. Trumpalaikiai pasimatymai gali būti suteikti tik gavus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar ji atliekančio prokuroro ar teismo, kuriuo žinioje yra byla, rašytinį sutikimą. Pagal CK 6.271 str., deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ar dėl tokio veikimo (neveikimo) atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo D. V. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2008 metų iki 2015-11-19 buvo ribojama pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Reikalavimą priteisti 240 000 Eur neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino, kad kamerose jam tektų 3,6 kv. m kameros ploto, kameros neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nebuvo suteikta teisė į ilgalaikius pasimatymus, patiekiamas nevisavertis maistas ir kt.
Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 str. 8 d. yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią nuo 2008 metų, tačiau skundą teismui pateikė tik 2016-03-08 (t. I, b. l. 96). Lukiškių TI-K prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą ieškinio senaties terminą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).
Pagal CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 d. nustatyta, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenys, reikalavimus atlyginti neturtinę žalą kildinantys iš netinkamų kalinimo sąlygų, apie savo teisių pažeidimus sužinojo (turėjo žinoti ir suvokti) tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2014-08-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2016-03-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-474-662/2016). Teismui nėra pateikti jokie objektyvūs duomenys, kad pareiškėjas nežinojo ar neturėjo žinoti, kad yra kalinamas antisanitarinėmis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, dėl ko jis patiria neigiamus dvasinius išgyvenimus.
Pagal CK 1.131 str. 2 d., teismui nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi nurodyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Akivaizdu, kad visą nurodytą kalinimo laikotarpį pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog yra kalinamas antisanitarinėmis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, tačiau skundą teismui padavė tik 2016-03-08.
Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad egzistuoja svarbios aplinkybės ieškinio senaties terminui atnaujinti. Argumentas, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškintos Konvencijos 3 str. nuostatos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, vertinti kritiškai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog konkrečius reikalavimus užtikrinant tinkamas kalinimo sąlygas pirmiausia nustato nacionaliniai teisės aktai, o Konvencija nustato, be kita ko, pagrindines asmenų teises ir laisves, kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taiko Konvencijos nuostatas ir pagrindinis jo tikslas yra užtikrinti, kad valstybės gerbtų ir laikytųsi Konvencijoje numatytų teisių ir garantijų, tai, be kita ko, atliekama nagrinėjant individualias peticijas, kurias pateikia individualūs asmenys, teigiantys, kad yra pažeistos jų teisės ar laisvės, įtvirtintos Konvencijoje ir jos papildomuose protokoluose (Konvencijos 1, 19, 34 str.). Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškina Konvencijos nuostatas ir konkrečiu atveju vertina, ar valstybės individualiais atvejais įvykdė atitinkamus Konvencijos nuostatų pažeidimus. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad, pareiškėjui nesusipažinus su išverstais Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, aiškinančiais Konvencijos nuostatas, jo teisės įgyvendinti teisminę gynybą nebuvo apribotos ar apsunkintos. Ginčo teisiniams santykiams aktualūs nacionaliniai teisės aktai buvo viešai paskelbti teisės aktų numatyta tvarka.
Įvertinęs tai, kad dėl dalies skundo reikalavimo pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, pagrindas jį atnaujinti nenustatytas, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 metų iki 2013-03-06, atmestina kaip nepagrįsta.
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-5818-463/2016 pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir 2016-06-23 sprendimu skundą patenkino iš dalies. Šioje administracinėje byloje buvo vertintos kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015-11-19 iki 2016-02-01. Nurodytas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes apeliacine tvarka nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 105 str. 4 p. nustatyta, kad teismas palieka skundą nenagrinėtą, jeigu administraciniame teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Atsižvelgęs į administracinėje byloje Nr. I-5818-463/2016 nustatytas faktines aplinkybes ir pareiškėjo skunde apibrėžtas šio ginčo nagrinėjimo ribas, teismas konstatuoja, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 105 str. 4 p., skundo dalis, kuria reikalaujama priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų kalinimo sąlygų 2015-11-19, paliekama nenagrinėta.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų kameros ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (2010-12-16 sprendimas Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), o nuo 2015-11-01 sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Higienos normos HN 76:2010 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, nurodytose Higienos normose nėra nustatytas. Kalėjimų departamento prie TM 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėdamas kilusį ginčą, turi nustatyti, ar Lukiškių TI-K užtikrino, kad pareiškėjui tektų 3,6 kv. m kameros ploto.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas D. V. ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013-03-07 iki 2015-11-18) Lukiškių TI-K iš viso praleido 149 dienas. Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairiose kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, ar ne. Atsakovės atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (149 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas 23 dienas, t. y. nuo 2013-10-27 iki 2013-10-28, nuo 2013-12-07 iki 2013-12-09, nuo 2013-12-11 iki 2013-12-16, 2014-06-05, nuo 2014-06-27 iki 2014-07-02, 2014-07-09, nuo 2014-10-18 iki 2014-10-22. Likusias 126 dienas kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.
Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus ir įstaigos perpildymo neturėjo galimybių pareiškėjo perkelti į kamerą, kurioje būtų užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas kameros plotas, nepaneigia fakto, kad 23 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.
Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko Higienos normų reikalavimų.
Pažymėtina, kad Higienos norma HN 76:2010 ir Higienos norma HN 134:2015 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 p., įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcinėms medžiagoms atsparia danga.
Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas mūrine sienele. Vadinasi, pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra, nes toks sanitarinio mazgo įrengimas, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 p. ir Higienos normos HN 134:2015 3 p., laikomas tinkamu.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos, per langus vėdintis sudėtinga ar neįmanoma, todėl tvyrojo blogas kvapas, buvo drėgna.
Higienos normos HN 76:2010 24 p. ir Higienos normos HN 134:2015 17 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Lukiškių TI-K patvirtino, kad mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos kamerose nėra, tačiau visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinti. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinti. Tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p. bei Higienos normos HN 134:2015 17 p. ir sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo argumentus.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 p. ir Higienos normos HN 134:2015 44 p., laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę turi būti sudaryta galimybė nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, kad Lukiškių TI-K buvo sudariusi sąlygas vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, atsižvelgiant į tai negali būti konstatuota, kad atsakovės atstovas pažeidė nurodytus Higienos normos reikalavimus.
Higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatyta, kad kamerose esančiame sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Pagal Higienos normos HN 134:2015 18 p. reikalavimus, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Pareiškėjas patvirtino, kad šie Higienos normų reikalavimai pažeisti nebuvo, nes į kameras buvo tiekiamas šaltas vanduo.
Higienos normos HN 76:2010 22 p. nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Pagal Higienos normos HN 76:2010 26 p., šiltuoju metų laiku oro temperatūra turi būti 18–28 °C, santykinė oro drėgmė – 35–65 procentai, oro judėjimo greitis 0,15–0,25 m/s.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.); natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 p.); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 p.).
Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 109, 377, 323, 273,266, 322, 272, 274 ir 327.
Į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-07 sprendimas Nr. 13(2.1)-2-15314 (t. I b. l. 61–62), taip pat patikrinimo aktai (t. I, b. l. 135–146) patvirtina, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 p. pažeidimų nustatyta nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo argumentus dėl Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 p., Higienos normos HN 134:2015 15–16 p. reikalavimų pažeidimo teismas atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas teigia, kad jam nepakako išduodamo tualetinio popieriaus, dantų pastos, skutimosi peiliukų.
Materialinio aprūpinimo normos nustatytos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139. Ginčo dėl to, kad Lukiškių TI-K šių normų nesilaikė ir neišdavė pareiškėjui priklausančių higienos priemonių, byloje nėra. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad jam kas mėnesį buvo išduotas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 50 ml dantų pastos ir vienas skutimosi peiliukas. Nurodyti kiekiai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl negali būti konstatuota, kad Lukiškių TI-K juos pažeidė.
Suėmimo vykdymo įstatymo, kurio paskirtis – nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį, 29 str. nustatyta suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Pagal šio straipsnio 1 d., suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tokia teisė nustatyta ir Bausmių vykdymo kodekso, nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 str.
Pažymėta, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nustatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalinamieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.
Pareiškėjas patvirtino, kad Lukiškių TI-K jam buvo sudaryta galimybė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo. Skunde teismui pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam buvo sudaryta galimybė kasdien sportuoti.
Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustatytos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14. Pagal šių normų nuostatas, fiziologinės mitybos normos nedirbantiems vyrams yra 2 298 kcal per parą. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K teikto maisto energetinė vertė buvo tik 1 300–1 500 kcal per parą. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2015-12-28 raštas Nr. 69D1-(69.5)-1598 (t. I, b. l. 94–95) paneigia pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K neužtikrino maitinimo pagal nustatytas fiziologines normas. Atlikusi patikrinimą, Tarnyba nenustatė jokių pažeidimų, susijusių su netinkama maisto verte, netinkamai sudarytu valgiaraščiu ar nehigieniškomis maisto gaminimo sąlygomis.
Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 22 str., suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas (1 d.). Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (2 d.). SVĮ 12 str. 2 d. 1 p. nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą (3 d.). Pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (4 d.). Kitų nuostatų, reglamentuojančių suimtųjų teisę pasimatyti, SVĮ nėra įtvirtinta.
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys (2013-04-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).
Nustatyta, kad dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K pareiškėjas kreipėsi tik 2015-11-10 (t. I, b. l. 78–78). Lukiškių TI-K administracija atsisakė sudaryti galimybes pareiškėjui gauti ilgalaikį pasimatymą, motyvuodama tuo, kad to nenustato teisės aktai. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015-11-10 iki 2015-11-18 pareiškėjo teisė į ilgalaikį pasimatymą galėjo būti pažeista. Kita vertus, teismui pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pasimatymams su sutuoktine jis turėjo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas tinkamai nerealizavo savo teisės į ilgalaikius pasimatymus, todėl negali būti pripažinta, kad Lukiškių TI-K suvaržė jo teises.
Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu nuo 2001-01-01 buvo uždrausta naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus, plyteles ir kitus panašius dirbinius naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Lukiškių TI-K patvirtino, kad statybinės medžiagos, turinčios asbestcemenčio, Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose nėra naudotos.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis a. b. Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013-02-08 nutartį a. b. Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A525-197/2013).
Higienos normos HN 76:2010 63–65 p. ir Higienos normos HN 134: 2015 42 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis. Draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims.
Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, susiję su netinkamu minkštuoju inventoriumi, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi yra abstraktaus pobūdžio, todėl teismo negali būti įvertinti. Taip pat kaip abstraktūs atmestini ir kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, susiję su netinkamu kamerų įrengimu ar aprūpinimų baldais.
Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).
Pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis jis patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir pan. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, fizinė sveikatos būklė ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 str. prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.
Pagal CK 250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d., taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (a. b. Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009; Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011-01-25 sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 23 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, įvertinęs, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatuoja, kad D. V. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 230 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 230 Eur sumą laiko kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 4 d., kai sprendimas priimamas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Lukiškių TI-K prašo priteisti iš pareiškėjo 6,84 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė teikdama teismui su pareiškėjo ginču susijusios medžiagos kopijas.
Teismas pažymi, kad šis Lukiškių TI-K prašymas negali būti tenkinamas, nes yra nepagrįstas. Atsiliepimai į pareiškėjo skundą bei su ginču susijusi medžiaga teismui buvo pateikta elektroninėmis ryšių priemonėmis, t. y. per LITEKO EPP. Vadinasi, Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių kopijų, už kurias galėtų reikalauti atlyginti patirtas išlaidas.
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl atsakovės atstovo nurodyta dokumentų kopijų rengimo ir apmokėjimo už juos tvarka sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 105 str. 4 p., 132 ir 134 str. teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. V. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 230 (dviejų šimtų trisdešimties) eurų neturtinę žalą.
Skundo dalį, kurioje reikalaujama priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų kalinimo sąlygų 2015-11-19, palikti nenagrinėtą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymo atlyginti patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Egidija Puzinskaitė