Civilinė byla Nr. 2T-96/2014
Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00071-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija: 130.3.2.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Dalia Kačinskienė, Gintaras Pečiulis (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydas Poškus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės Interperformances Inc. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Šveicarijos Konfederacijos Tičino kantono prekybos, pramonės ir amatų rūmų arbitražo teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. 500057-2012, dėl netesybų, palūkanų bei arbitražo išlaidų atlyginimo priteisimo. Suinteresuotas asmuo – R. J..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą dėl pareiškėjo prašymo,
n u s t a t ė:
Šveicarijos Konfederacijos Tičino kantono prekybos, pramonės ir amatų rūmų Arbitražo teismas 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu byloje Nr. 500057 pareiškėjo Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės Interperformances Inc. naudai iš suinteresuoto asmens R. J. priteisė 325 000 EUR sutartinių netesybų, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo 2011 m. rugsėjo 30 d., taip pat 49 605 Šveicarijos frankų arbitražo išlaidų.
Pareiškėjas Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovė Interperformances Inc., atstovaujamas advokato Nerijaus Stuko, kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Šveicarijos Konfederacijos arbitražo teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą. Pareiškėjas nurodė, kad suinteresuotas asmuo neprieštaravo dėl arbitro paskyrimo, nereiškė argumentų dėl jo nešališkumo, taikytino Šveicarijos tarptautinio arbitražo reglamento, arbitražo buveinės ir vietos, proceso kalbos. Pareiškėjas pažymėjo, kad R. J., atstovaujamas advokato, aktyviai dalyvavo arbitražo procese, 2013 m. liepos 9 d. pateikė atsiliepimą, o 2013 m. rugsėjo 19 d. – liudytojo parodymus. Pareiškėjo teigimu, nors suinteresuotas asmuo ir jo atstovas bei liudytojas nedalyvavo 2013 m. rugsėjo 20 d. paskirtame arbitražo teismo posėdyje, vėliau arbitražo teismui teikė savo galutinę poziciją. R. J. neskundė arbitražo teismo sprendimo. Remdamasis šiomis aplinkybėmis pareiškėjas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo R. J. buvo tinkamai ir laiku informuotas apie užsienio valstybėje inicijuotą arbitražo procesą, jame dalyvavo, todėl visuotinai pripažinti teisės principai (teisė į tinkamą procesą, šalių teisė į gynybą) nebuvo pažeisti. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad užsienio valstybės arbitražo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai.
Suinteresuotas asmuo R. J., atstovaujamas advokato Egidijaus Baranausko, atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje atmesti. Suinteresuoto asmens atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
- Prašymas dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje negali būti tenkinamas, nes jis prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai:
- Neprotingai didelės netesybos gali būti vertinamos kaip viešosios tvarkos pažeidimas, jeigu jos reikštų lupikavimo įteisinimą. Tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sudarytos sutarties III dalies A punkte numatyta, kad žaidėjas sumoka atstovui už paslaugas, suteiktas remiantis šia sutartimi, derantis dėl kliento kontrakto su ne Nacionalinės krepšinio asociacijos (angl. National Basketball Association) (toliau tekste - NBA) komanda, sumą, kuri lygi 10% nuo visų pinigų, o sutarties III dalies B punkte numatyta, kad už derybas dėl NBA kontrakto žaidėjas sumokės atstovui 4 % komisinius nuo visų pinigų, kuriuos žaidėjas arba jo paskirtasis asmuo gavo kaip dabartinio ir atidėto atlyginimo bruto sumą. Pagal sutartį 25 % dydžio bauda, skaičiuojama nuo paskutinio žaidėjo pasirašyto kontrakto sumos, du su puse karto viršija pareiškėjo gautiną atlyginimą, jei deramasi dėl kliento kontrakto su ne NBA lygoje rungtyniaujančia komanda, ir daugiau nei šešis kartus viršija pareiškėjo gautiną atlyginimą už derybas su NBA lygos komanda.
- Pagal suinteresuoto asmens R. J. kontraktą su Valensijos krepšinio klubu, šis klubas už du sezonus suinteresuotam asmeniui įsipareigojo sumokėti 1 300 000 EUR atlyginimą. Taigi suinteresuotam asmeniui 2011 m. gegužės 19 d. nutraukus sutartį su pareiškėju, prašomu pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimu pripažinus kontraktą su Valensijos krepšinio klubu paskutiniu sandoriu, dėl kurio susiderėjo pareiškėjas, suinteresuotas asmuo minėtu arbitražo sprendimu buvo įpareigotas sumokėti 325 000 EUR baudą už sutarties nutraukimą, nors pareiškėjo gautinas atlyginimas už kontrakto su Valensijos krepšinio klubu sudarymą, vadovaujantis sutarties III dalies A punktu, geriausiu atveju gali siekti 130 000 EUR (10% nuo 1 300 000 EUR sumos). Taigi arbitražo sprendimu priteista bauda du su puse karto viršija pareiškėjo už jo paslaugas gautą atlyginimą.
- Sutarties II straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl baudos už tai, kad žaidėjas nutraukia sutartį, nesilaikydamas sutartyje nustatyto termino, iš esmės yra skirta ne kompensuoti pareiškėjo galimus nuostolius dėl tokio sutarties nutraukimo, o įbauginti ir sulaikyti žaidėją nuo sutarties pažeidimo, t. y. sutarties nutraukimo nesilaikant joje numatyto nutraukimo mechanizmo (t. y. suteikiant žaidėjui teisę nutraukti sutartį tik 15 dienų laikotarpiu vieną kartą per metus). Tokio pobūdžio netesybos sutartyse negali būti įtvirtinamos, nes yra neteisėtos – tokios pozicijos laikomasi teisės doktrinoje (Bonell, M. J. An International Restatement of Contract Law, 2nd ed.).
- Šalių sudaryta sutartis savo esme yra paslaugų teikimo sutartis. Arbitražo sprendimas įteisino paslaugos teikėjo interesų prioritetą prieš paslaugos gavėjo interesus, paslaugos gavėjo pareigą pirkti paslaugas iš paslaugos teikėjo ir taip iškreipė paslaugų sutarties instituto tikslus bei esmę, todėl jis negali būti pripažintas ir leistas vykdyti Lietuvoje kaip pažeidžiantis viešąją tvarką.
- FIBA Krepšinio arbitražo tribunolas (angl. Basketball Arbitral Tribunal (toliau tekste - BAT) 2014 m. spalio 1 d. sprendime byloje pagal pareiškėjo ieškinį krepšininkui M. P. konstatavo, kad „lango laikotarpiui“ (laikotarpio, skirto sudarytai sutarčiai nutraukti) apskaičiuoti skirtos sutarties nuostatos (3 straipsnis) antras sakinys yra dviprasmiškas ir klaidinantis. Jo vienintelis tikslas yra sutrukdyti žaidėjui nutraukti žaidėjo atstovavimo sutartį. Be to, bausmės sąlyga, numatyta sutarties 4 straipsnyje, yra skirta dar labiau atgrasyti žaidėją pasinaudoti teise nutraukti žaidėjo atstovavimo sutartį. Ji naudojasi 3 straipsnyje sukurtu netikrumu, nes vien tas faktas, kad žaidėjas neapskaičiuoja lango laikotarpio, suteikia ieškovui teisę gauti didelį žalos atlyginimą. Tai pat sutarties 3 ir 4 straipsnių tikslas yra susieti žaidėją neribotam laikui su ieškovu. BAT, nagrinėdamas ginčą tarp pareiškėjo ir krepšininko M. Č., kilusio iš analogiškos sutarties, kokia buvo sudaryta su suinteresuotu asmeniu R. J., yra pasisakęs, kad tokio termino (t.y. termino, leidžiančio be baudos nutraukti sutartį tik tuo atveju, jei apie jos nutraukimą pranešama sutartyje nustatytu laikotarpiu) nustatymas pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą, pažeidžia žaidėjo teises ir yra jam nenaudingas. Tokia sutarties nuostata pernelyg apriboja žaidėjo teisę nutraukti sutartį ir tokio pobūdžio sutartims yra neįprasta. Nuostata, draudžianti nutraukti sutartį anksčiau, nei nustatytas nutraukimo periodas, pažeidžia pagrindines žaidėjo teises ir todėl negali būti vykdytina.
- Arbitražo sprendimas savo esme įteisino paslaugų gavėjo pareigą gauti paslaugas iš paslaugų teikėjo. Jokiais argumentais nepaaiškinamu 15 dienų per metus „langu“ (periodu) nutraukti sutartį ir išimtinai baudinėmis, lupikiškomis netesybomis iš suinteresuoto asmens buvo atimta fundamentali laisvė atsisakyti agento paslaugų, nors jos turėjo būti teikiamos išimtinai suinteresuoto asmens naudai. Arbitražo sprendimas įteisino paradoksalią situaciją: suinteresuotas asmuo tapo priklausomas nuo pareiškėjo, neterminuotam laikui su juo susietas. Arbitražo sprendimas atveria kelią paslaugų teisiniuose santykiuose paminti klientų interesus ir formuotis nesąžiningai praktikai, kai paslaugų teikėjas neleidžia paslaugų gavėjui laisvai atsisakyti jo naudai teikiamų paslaugų ir verčia pirkti tas paslaugas. Dėl šios priežasties arbitražo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai ir negali būti pripažintas bei vykdomas Lietuvoje.
Lietuvos apeliacinis teismas, rengdamasis šios civilinės bylos nagrinėjimui teismo posėdyje, 2014 m. lapkričio 5 d. pasiūlė pareiškėjui (jo atstovui) iki 2014 m. lapkričio 13 d. raštu pateikti paaiškinimus dėl suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstytos pozicijos.
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi konstatavęs, kad nagrinėjamoje byloje ginčo šalys kelia naujų, Lietuvos Respublikos teismų praktikoje iki šiol neanalizuotų klausimų, sprendė, jog reikia gauti pareiškėjo (atstovo) rašytinius paaiškinimus dėl suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstytų aplinkybių. Siekdamas suteikti pareiškėjui galimybę atsikirsti į suinteresuoto asmens pateiktą atsiliepimą, teismas atidėjo bylos nagrinėjimą ir 2014 m. lapkričio 19 d. raštu pakartotinai pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. lapkričio 28 d. pateikti teismui rašytinius paaiškinimus dėl suinteresuoto asmens atsiliepimo.
Pareiškėjas bendrovė Interperformances Inc. (jos atstovas) procesine teise pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui paaiškinimus dėl suinteresuoto asmens atsiliepimo nepasinaudojo.
Pareiškėjo prašymas netenkinamas.
Dėl arbitražo sprendimo pripažinimo teisinių sąlygų
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 809 straipsnio 1 dalimi, užsienio valstybių arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota teisminė institucija pripažinti sprendimą. Pagal CPK 810 straipsnio 6 dalį užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – 1958 m. Niujorko konvencija) ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas.
Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimą ir vykdymą, įtvirtina, jog arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas (1 dalis).
1958 m. Niujorko konvencijos I straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šio teisės akto taikymo sritį, nustatyta, kad ši Konvencija taikoma pripažinimui ir vykdymui arbitražų sprendimų, priimtų kitos valstybės teritorijoje, o ne tos valstybės, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti tokius sprendimus, dėl ginčų, kurių pusės gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Ji taip pat taikoma ir tiems arbitražų sprendimams, kurie nelaikomi vidaus sprendimais toje valstybėje, kurios prašoma juos pripažinti ir vykdyti.
1958 m. Niujorko konvencijos II straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta rašytinį susitarimą, pagal kurį pusės pasižada perduoti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius arba galinčius kilti tarp jų dėl kurių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, galinčių būti arbitražo nagrinėjimo dalyku.
Pagal 1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnį kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta arbitražų sprendimus privalomais ir vykdo pagal tos teritorijos, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti šiuos sprendimus, procesines normas tolesniuose Konvencijos straipsniuose išdėstytomis sąlygomis. Arbitražų sprendimams, kuriems taikoma ši Konvencija, pripažinti ir vykdyti neturi būti taikomos iš esmės sunkesnės sąlygos arba didesni muitai ar rinkliavos, negu tie, kurie galioja vidaus arbitražų sprendimams pripažinti ir vykdyti.
1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtinti užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, sprendžiant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, išskirti į dvi grupes, kurios tarpusavyje skiriasi subjektu, galinčiu/turinčiu pareigą inicijuoti jų taikymą ir turinčiu įrodinėjimo pareigą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-57/2013, ir kt.). Toks patikrinimas turi būti atliekamas tiek proceso, tiek materialiosios teisės aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2008).
Nagrinėjamoje byloje šalys nesiremia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje nustatytais nepripažinimo pagrindais ir jų neįrodinėja, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nenustatė 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte nustatyto nepripažinimo pagrindo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija patikrina ir atskirai pasisako tik dėl 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nustatyto užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindo.
Dėl arbitražo sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai
(1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktas)
1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimą, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra reiškia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą. Sprendžiant dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo negali būti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 str. 4 d., 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, neturi teisės arbitražo teisme išspręsto ginčo nagrinėti iš esmės, spręsti fakto ar materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011).
Nagrinėjamoje byloje tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens R. J. kilo ginčas dėl šių asmenų sudarytos sutarties II dalies, numatančios sutarties galiojimo trukmę ir pratęsimo tvarką bei nustatančios netesybas už jos nutraukimą, sąlygų. Pagal minėtos sutarties nuostatas sutarties galiojimo laikotarpis skaičiuojamas nuo jos sudarymo dienos ir tęsiasi vienerius metus arba žaidėjo vardu sudarytos sutarties (kontrakto) laikotarpį, atsižvelgiant į tai, kuris laikotarpis yra ilgesnis. Vėliau ši sutartis laikoma savaime pratęsta kas kartą vieneriems metams, išskyrus atvejus, kai raštu pranešama apie atsisakymą tai padaryti. Pranešimas dėl atsisakymo pratęsti sutartį gali būti pateikiamas likus 15 dienų iki nurodyto laikotarpio pabaigos. Jeigu sutartis nutraukiama iki minėto 15 dienų nutraukimo laikotarpio, atstovui nedelsiant sumokami dvidešimt penkių procentų (25 %) nuo bendros paskutinio kontrakto, dėl kurio atstovas susiderėjo, sumos dydžio iš anksto aptarti nuostoliai (angl. liquidated damages).
Pareiškėjas prašyme dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti nurodo, jog nėra to sprendimo nepripažinimo pagrindų, nustatytų 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje. Suinteresuotas asmuo R. J. atsiliepime teigia, kad sutarties sąlyga dėl pranešimo apie atsisakymą pratęsti sutartį yra niekinė ir negaliojanti, o jos pagrindu priimtas arbitražo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai. Be to, R. J. argumentuoja, kad arbitražo teismo sprendimu įteisintas lupikavimas – iš suinteresuoto asmens priteistos baudinės, lupikiško dydžio netesybos. Suinteresuoto asmens teigimu, tarp šalių sudarytos sutarties II dalyje numatytų netesybų paskirtis – ne kompensuoti pareiškėjo nuostolius, o nubausti suinteresuotą asmenį už sutarties nutraukimą. Suinteresuotas asmuo įrodinėja, jog Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, turi įvertinti ir sutarties, kurios pagrindu buvo priimtas aptariamas arbitražo sprendimas, sąlygas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į 1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnio, reglamentuojančio, jog užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra atliekama pagal tos valstybės, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti šiuos sprendimus, procesines normas, nuostatas bei į faktą, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pateikiami teisės išaiškinimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011), įskaitant Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, nuostatų aiškinimą, šioje byloje būtina remtis kasacinio teismo suformuluotomis taisyklėmis dėl arbitražo teismo sprendimo atitikties viešajai tvarkai vertinimo ribų.
Kasacinio teismo praktikoje bylose dėl užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje išaiškinta, kad teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo tokį sprendimą vykdyti klausimus, suteiktos aiškiai apibrėžtos arbitražo teismo sprendimo tikrinimo galios. Pirma, Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytas baigtinis galimų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų sąrašas, todėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimas reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Antra, net ir vertinant arbitražo teismo sprendimą Niujorko konvencijos V straipsnyje išvardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs aiškias arbitražo teismo sprendimo vertinimo atitikties viešajai tvarkai ribas, pagal kurias, vertindamas prašomą pripažinti arbitražo teismo sprendimą Niujorko konvencijos V straipsnyje nurodytu atitikties viešajai tvarkai pagrindu, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Imlitex“ v. UAB „Varėnos pienelis“, bylos Nr. 3K-3-370/2012). Taigi teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan. Tačiau kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog bendrasis draudimas atliekant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūrą peržiūrėti sprendimą iš esmės, išreiškia arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo būdo, esmę, tačiau šis draudimas nereiškia, kad teismas arbitražo sprendimo pripažinimo procese neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus, siekiant įsitikinti, ar neegzistuoja Niujorko konvencijoje nustatyti arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai. Draudimas iš esmės peržiūrėti užsienio arbitražo sprendimą ir teismo pareiga patikrinti atsisakymo pripažinti tokį sprendimą pagrindų buvimą sistemiškai dera ir vienas kitam neprieštarauja, nes atlikdamas tokią patikrą teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis bei atlikti kitokią tų aplinkybių teisinę kvalifikaciją, nei ją atliko arbitražo teismas. Kartu šalių pasirinktas ginčo sprendimo būdas arbitražu neturėtų sukurti sąlygų pažeisti fundamentalias viešosios tvarkos taisykles, todėl užsienio arbitražo sprendimo analizė galima tokia apimtimi, kiek ji skirta įvertinti galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Jei viešosios tvarkos pažeidimas negali būti visapusiškai įvertintas vien susipažinus su arbitražo sprendimo turiniu ir šį pažeidimą lemia arbitražo neanalizuotos aplinkybės bei jo netirti įrodymai, sprendimo pripažinimą atliekantis teismas gali įtraukti į savo vertinimą faktus, kurių nevertino arbitražas, priimdamas sprendimą, ir tirti įrodymus, kurių jis netyrė (pvz., siekdamas nustatyti šalių arba arbitrų neteisėtą elgesį, sudarantį viešosios tvarkos pažeidimo sudėtį) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).
Lietuvos apeliacinis teismas atmeta suinteresuoto asmens argumentus, kuriais įrodinėjama, kad tokio pobūdžio teismo procese, esant išimtinėms aplinkybėms, galimas arbitražo teismo jau išnagrinėtos sutarties ar atskirų jos elementų pakartotinis nagrinėjimas ar vertinimas, kadangi teismo procesas dėl užsienio valstybėje priimto arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti bei šio proceso metu atliekamas patikrinimas nėra tapatus teismo procesinio sprendimo peržiūros apeliacine tvarka esmei bei riboms. Todėl sutartis, iš kurios kylantį ginčą nagrinėjo bei dėl kurios pasisakė užsienio valstybės arbitražas, nepatenka į Lietuvos apeliacinio teismo atliekamos peržiūros ribas. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio aspektu gali būti vertinamas tik arbitražo sprendimas, bet ne sutartis, kurios pagrindu toks arbitražo sprendimas priimtas. Be to, prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo sprendimas iš principo apima ir sutartį, dėl kurios tokiame sprendime buvo sprendžiama bei pasisakoma, todėl antrą kartą vertinti sutartį ne tik negalima, bet ir nereikalinga. Kaip minėta, 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis numato baigtinį nepripažinimo pagrindų sąrašą, o arbitražo sprendimo nepripažinimas kitokiais, nei nustato minėtas tarptautinės teisės aktas, pagrindais de facto reiškia valstybės, prisijungusios prie šio dokumento, prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymą. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad užsienio arbitražo sprendimas dėl vienokių ar kitokių priežasčių, įskaitant priežastis, susijusias su šalių sutartiniais santykiais, akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai, nesant objektyvaus poreikio tokios išvados padarymui atlikti išsamią arbitražo sprendimo bei teisinio reglamentavimo analizę, negali atsisakyti jo pripažinti ir leisti vykdyti. Tam, kad būtų galima atisakyti arbitražo sprendimą pripažinti ir leisti jį vykdyti, tokio sprendimo prieštaravimas viešajai tvarkai turi būti tiek akivaizdus, kad toks faktas teismui nekeltų pagrįstų abejonių.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi turimą medžiagą, konstatuoja, kad būtent tokia situacija susiklostė nagrinėjamoje byloje, t. y. užsienio arbitražo sprendimas, kurį prašoma pripažinti ir leisti vykdyti, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikoje įtvirtintai viešajai tvarkai. Toliau teisėjų kolegija išsamiai pasisako dėl tokios išvados motyvų (CPK 290 - 291 straipsniai).
Iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės arbitražo sprendimo matyti, jog pareiškėjas pagal sutartį inter alia įsipareigojo atstovauti, patarti, konsultuoti ir padėti suinteresuotam asmeniui prisistatyti krepšinio komandoms, kiek tai susiję su žaidėjo paslaugomis ir (arba) derybomis ir bet kokių žaidėjo sutarčių dėl žaidėjo teikiamų paslaugų sudarymu. Pareiškėjas taip pat įsipareigojo atstovauti, patarti, konsultuoti ir padėti suinteresuotam asmeniui jo santykiuose su suinteresuoto asmens krepšinio komanda. Sutartyje pažymima, kad pareiškėjas būsiąs vienintelis suinteresuoto asmens atstovas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pažymi, kad teisinių veiksmų, dėl kurių susitarė šalys, atitikmuo Lietuvos Respublikoje galiojančiai teisinei sistemai yra artimas Civilinio kodekso XII skyriuje reguliuojamiems civiliniams santykiams (Komercinis atstovavimas). Šalių sudaryta sutartis atitinka minėtame CK skyriuje reglamentuotų teisinių santykių esmę, konkrečiai – CK 2.152 straipsnyje įtvirtintą institutą. Aptariamo CK 2.152 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. Minėta teisės norma į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą perkelta derinant nacionalinius teisės aktus su Europos Bendrijos 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su nepriklausomais komerciniais atstovais, suderinimo“ (toliau tekste - Direktyva) nuostatomis. Tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai atitinka abejuose minėtuose teisės aktuose suformuluotus esminius komercinio atstovavimo teisinių santykių požymius: 1) atstovas yra nepriklausomas subjektas; 2) atstovo veikla yra nuolatinio pobūdžio; 3) ji yra atlygintinė; 4) atstovas santykiuose su trečiaisiais asmenimis veikia atstovaujamojo vardu ir interesais. CK 2.152 straipsnio nuostatos reglamentuoja teisinius santykius tiek pačiam atstovui sudarant sutartis atstovaujamojo vardu, tiek (kaip susiklostė šioje byloje) atstovui tiktai derantis dėl sutarčių sudarymo (t. y. kai sutartį sudaro pats atstovaujamasis). Vadovaujantis CK 2.156 straipsniu agentas privalo sąžiningai ir rūpestingai vykdyti visus atstovaujamojo pavedimus ir protingumo kriterijų atitinkančias instrukcijas, būti lojalus atstovaujamajam ir veikti išimtinai dėl atstovaujamojo interesų (1 punktas). Taigi atstovą ir atstovaujamąjį sieja fiduciariniai teisiniai santykiai, atstovas, nors ir veikia savarankiškai, iš esmės privalo vykdyti atstovaujamojo nurodymus. CK XXXV skyriaus (Atlygintinų paslaugų teikimas) 6.716 straipsnio, įtvirtinančio atlygintinų paslaugų sutarties sampratą, 2 dalis numato, kad šio skyriaus nuostatos taikomos tik tokioms paslaugoms, kai tarp paslaugų teikėjo ir kliento neatsiranda darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių. Nors sporto agentų ir sportininkų sudaromos agentavimo sutartys iš principo gali apimti ir tam tikrų atlygintinų paslaugų teikimą (pvz., mokesčių, teisinės konsultacijos, finansų bei investicijų valdymas, įvaizdžio kūrimas, marketingas ir kt.), pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sudarytoje sutartyje dėl šių paslaugų teikimo nesutarta, todėl nėra pagrindo šalių sudarytą sutartį vertinti kitaip nei komercinio atstovavimo sutartį. Faktas, kad tarp sportininko ir sporto agento sudaroma sutartis savo esme yra komercinio atstovavimo sutartis, taip pat patvirtinamas ir teisės mokslo doktrinoje (žr. Wong, G. M. Essentials of Sports Law, 4th ed. Praeger, 2010. P 577). Analogiškos pozicijos dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo laikėsi ir bylą išnagrinėjęs arbitražas. Todėl suinteresuoto asmens argumentai, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai yra atlygintinų paslaugų teikimas, bei su šiais argumentais siejami teiginiai (pavyzdžiui, dėl tokio pobūdžio sutarties nutraukimo tvarkos) teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti.
CK 2.165 ir 2.166 straipsniai reglamentuoja atitinkamai neterminuotos ir terminuotos komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo tvarką. CK 2.166 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad apibrėžtam terminui sudarytą sutartį kiekviena šalis turi teisę nutraukti prieš terminą, jeigu tam yra svarbių priežasčių. Atsisakymas nuo šios teisės negalioja. Vadovaujantis CK 2.165 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu komercinio atstovavimo sutarties terminas yra pasibaigęs ir terminuota sutartis tapo neterminuota, jos nutraukimui taikomi šio straipsnio 1 dalyje nurodyti įspėjimo terminai, į kuriuos įskaičiuojamas terminuotos sutarties galiojimo terminas. Pagal aptariamo straipsnio 1 dalį neapibrėžtam terminui sudaryta sutartis gali būti bet kurios šalies iniciatyva nutraukta, jeigu apie sutarties nutraukimą iš anksto pranešta kitai šaliai per šiuos terminus: 1) prieš vieną mėnesį – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip vienerius metus; 2) prieš du mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip dvejus metus; 3) prieš tris mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip trejus metus; 4) prieš keturis mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ilgiau kaip trejus metus. CK 2.165 straipsnio 2 dalis nurodo, kad šalys savo susitarimu negali nustatyti trumpesnių pranešimo terminų, bet gali nustatyti ilgesnius pranešimo terminus, tačiau visais atvejais abiem šalims taikomi vienodi pranešimo terminai. Pranešta turi būti iki kalendorinio mėnesio pabaigos.
Taigi pagal Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintą neterminuotų komercinio atstovavimo sutarčių nutraukimo tvarkos teisinį reglamentavimą sutarties galiojimo trukmė bei pranešimo apie ketinimą nutraukti sutartį terminas koreliuoja: kuo ilgiau galiojo sutartis, tuo yra nustatytas ilgesnis pranešimo apie jos nutraukimą terminas. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos aukščiau minėtos Direktyvos 15 straipsnyje, įvairių valstybių nacionaliniuose teisės aktuose (žr. Vokietijos Federacinės Respublikos komercinio kodekso (vok. Handelsgesetzbuch) 89 paragrafą, Prancūzijos Respublikos komercinio kodekso (pranc. Code de commerce ) L.134-11 straipsnį ir kt.). Šių nuostatų raison d‘etre (liet. egzistavimo priežastis) yra paprasta: galimybės nutraukti neterminuotą sutartį nebuvimas reikštų, kad sutartinių santykių tęsti nepageidaujanti šalis būtų saistoma sutarties tol, kol kontrahentas nesutiktų jos nutraukti. Tokia padėtis neabejotinai neatitiktų šalies, siekiančios sutartinio santykio užbaigimo, interesų. Kitos teisinio santykio pusės, dažniausiai net nesiekiančios sutarties nutraukimo, teisės ir teisėti interesai, savo ruožtu, taip pat turi būti saugomi – tokia teisinio santykio šalis gali būti priklausoma nuo sutartinių teisinių santykių, kuriuos kontrahentas pageidauja nutraukti. Šis interesas gali būti pagrįstas investicijų grąža, siekiu, buvusiam partneriui nutraukus sutartį, persiorientuoti į verslo santykius su naujais klientais, verslo pertvarkymo poreikiu ir kt. CK 2.165 straipsnio paskirtis ir esmė – subalansuoti šiuos priešingus šalių interesus: šalis, siekianti nutraukti neapibrėžtą laiko tarpą egzistavusį teisinį santykį, tinkamai pranešusi gali tai padaryti, o priešinga šalis šiuo atveju gauna protingą laiko tarpą, per kurį gali atlikti vienokius ar kitokius reikalingus veiksmus. Taip yra saugomi abiejų šalių interesai. Tuo atveju, jeigu pranešimo termino nesilaikoma, aptariamą pareigą pažeidusi šalis turi atlyginti kitai šaliai nuostolius (CK 2.165 straipsnio 3 dalis). Tokia yra išankstinio pranešimo apie ketinimą nutraukti sutartį esmė bei šalies, pažeidusios šią pareigą, prievolės sumokėti nukentėjusiajai šaliai jos patirtus nuostolius paskirtis. Šio instituto esmė bei paskirtis tiek pagal Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę, tiek pagal minėtus Vokietijos ir Prancūzijos teisės aktus, tiek ir pagal Direktyvą sutampa.
Šalys, įgyvendindamos sutarčių laisvės principą, turi teisę sulygti dėl savo teisių ir pareigų turinio, įskaitant teisę susitarti dėl netesybų. Iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimo matyti, kad pareiškėjas bendrovė Interperformances Inc. bei suinteresuotas asmuo R. J. 2003 m. lapkričio 18 d. sutartimi susitarė dėl netesybų, žaidėjo mokėtinų už prievolių pagal sutartį nevykdymą – sutartyje nustatyto 15 dienų termino pranešti apie sutarties nutraukimą nesilaikymą. Šalys susitarė, jog pažeidus sutartimi sulygtą agento informavimo apie sutarties nutraukimą tvarką, agentui turės būti sumokėti 25 proc. nuo bendros paskutinio kontrakto, dėl kurio atstovas susiderėjo, sumos dydžio iš anksto aptarti nuostoliai (angl. liquidated damages).
Teisėjų kolegija pažymi, kad liquidated damages institutas, kurį šalys nurodė sutartyje, yra kilęs iš bendrosios teisės tradicijos valstybių teisinių sistemų. Šio teisinio instrumento esmė yra ta, jog šalys, sudarydamos sutartį, turi teisę iš anksto įvertinti sutarties neįvykdymo (netinkamo vykdymo) atveju patirsimus nuostolius bei joje numatyti pinigų sumą, kurią prievolę pažeidusi šalis turėsianti sumokėti kontrahentui, nereikalaujant nukentėjusiajai šaliai įrodinėti patirtų nuostolių dydžio (žr. Liquidated Damages: A Comparison of the Common Law and the Uniform Commercial Code [comments] Fordham Law Review, Vol. 45, Issue 6 (May 1977), pp. 1349-1381). Kaip ir Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje numatytų netesybų rūšių, liquidated damages instituto paskirtis yra grynai kompensacinio pobūdžio. Tai reiškia, kad šis institutas iš esmės negali būti naudojamas bausti (baudimui). Nepaisant to, šalys, sutartyje numatydamos liquidated damages, iš tiesų gali siekti kitokių tikslų, pavyzdžiui, bausmės sutartinio įteisinimo. Šiuo atveju aptariamas institutas šalių sutartyje gali būti naudojamas kaip baudinio pobūdžio sankcijų funkcinis atitikmuo. Todėl teismas privalo pats kvalifikuoti teisinį instrumentą, dėl kurio kyla ginčas. Iš anksto aptartų nuostolių ir bausmę nustatančių sutarties sąlygų samprata, atribojimo kriterijai bei sukeliamos teisinės pasekmės pagal Jungtinės Karalystės teisę yra išdėstyti Jungtinės Karalystės Lordų Rūmų jurisprudencijoje (šiais klausimais žr. Dunlop Pneumatic Tyre Co Ltd v New Garage & Motor Co Ltd [1914] UKHL 1 (01 July 1914) ir cituojamą praktiką). Bendrosios teisės tradicijos užsienio valstybių teismų praktikoje bei teisės mokslo doktrinoje pažymima, kad liquidated damages įtvirtinanti sutarties nuostata yra vykdytina, jeigu ji nustato protingą žalos, kilusios ar galėjusios kilti dėl sutarties pažeidimo, prognozę. Tačiau tuo atveju, jeigu pinigų suma, sutartyje nurodyta kaip liquidated damages, nėra proporcingai susijusi su žalos, kilusios ar galėjusios kilti dėl sutarties pažeidimo, dydžiu, ši nuostata yra laikoma penalty (liet. bausmė, bauda). Penalty – sutarties nuostata, skirta atgrasyti šalį nu sutarties nutraukimo bei nubausti ją už tokio pobūdžio veiksmus. Tuo atveju, jeigu šalių numatyti iš anksti aptarti nuostoliai yra neproporcingai dideli, jie laikomi bausme (angl. penalty), o tokio pobūdžio sutarties sąlyga negalioja (be kita ko, žr. Jungtinių Amerikos Valstijų unifikuoto komercinio kodekso 2-718 paragrafo 1 dalį). Teisės mokslo doktrinoje (kaip ir anksčiau minėtoje Jungtinės Karalystės Lordų Rūmų praktikoje) pažymima, kad sąlyga, nustatanti penalty, skirtingai nei liquidated damages, nėra vykdytina (angl. unenforceable) (žr. Mann, R. A. and Roberts, B. S. Smith & Roberson’s Business Law, Fifteenth Edition. South-Western, Cengage Learning. 2012. P. 323).
Šioje byloje vertintina, jog, atsižvelgiant į tokio pobūdžio sutarčių nutraukimo tvarką, ypač – išankstinio pranešimo apie sutarties nutraukimą institutą, jo esmę bei paskirtį, pareiškėjo ir suinteresuoto asmens 2003 m. lapkričio 18 d. sutarties II dalyje numatytų netesybų dydis apskritai nesusijęs su agento realiai ar potencialiai galimais patirti nuostoliais, todėl akivaizdu, kad tokio pobūdžio sutartine nuostata iš tiesių siekiama apsunkinti žaidėjo galimybes nutraukti sutartį ir jį nubausti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad sutarties projektą rengė ne krepšininkas, o agentas. Teisingumo principas reikalauja, kad vienos iš šalių, be kita ko, rengusios sutartį, galimybė a priori įtraukti į ją tokio pobūdžio nuostatų, nesuteiktų jai jokių teisinių privilegijų vien dėl šios galimybės. Kadangi tiek netesybų apskritai, tiek liquidated damages instituto paskirtis yra kompensacinė, netesybos negali būti instrumentu, skirtu bausti, tačiau ginčo šalių sutarties II dalyje numatytos netesybos vertintinos kaip baudinę, o ne kompensacinę paskirtį turinčios priemonės.
Teisėjų kolegijai konstatavus, kad: a) atstovavimo sutartyje nustatytas 15 dienų pranešimo terminas yra skirtas ne apsaugoti agentą nuo siurprizinio sutarties nutraukimo, bet apsunkinti krepšininko (atstovaujamojo) galimybes nutraukti atstovavimo sutartį; b) sutartyje numatytų netesybų funkcija yra ne kompensacinė, bet iš esmės baudinio pobūdžio (tarnaujanti atstovaujamojo atgrasymui nuo sutarties nutraukimo), akivaizdu, jog užsienio valstybės arbitražo sprendimas, kuriuo pagal tokio turinio sutarties sąlygas (atstovavimo sutarties II dalies paskutiniame sakinyje išdėstytos sąlygos pagrindu) priteistos tam tikros pinigų sumos, prieštarauja viešajai tvarkai. Nors pagal Šveicarijos Konfederacijos teisę teismas, nustatęs, kad šalių aptartos netesybos yra neproporcingai didelės, turi teisę jas mažinti iki tinkamo dydžio (žr. Smits, J. M. Elgar Encyclopedia Of Comparative Law, Second Edition, Edward Elgar, 2014. P. 770), visgi nustačius, kad nagrinėjamoje situacijoje jos apskritai nėra susijusios su nuostolių atlyginimu, be to, įvertinant, kad pats jų atsiradimo pagrindas neatitinka teisingumo principo reikalavimų, pareiškėjo prašymas yra netenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 809 straipsniu, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu ir 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo V straipsnio 2 dalies b) punktu,
n u t a r i a:
Atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Šveicarijos Konfederacijos Tičino kantono prekybos, pramonės ir amatų rūmų Arbitražo teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. 500057-2012, kuriuo pareiškėjo Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės Interperformances Inc. naudai iš suinteresuoto asmens R. J. priteista 325 000 EUR sutartinių netesybų, 5 proc. metinės palūkanos, skaičiuojant jas nuo 2011 m. rugsėjo 30 d., taip pat 49 605 Šveicarijos frankų arbitražo išlaidų.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Gintaras Pečiulis
Alvydas Poškus