Administracinė byla Nr. A-1722-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02890-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d. Klaipėdos AVPK areštinėje jis buvo laikomas kameroje, kurioje netinkamai įrengtas tualetas, langas atsidarė tik 10 cm, nebuvo natūralaus apšvietimo, nors yra nerūkantis, jis buvo laikomas kartu su rūkančiu asmeniu. Dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų jam pradėjo skaudėti galvą, perštėjo akis. Nurodyti pažeidimai prilyginami nežmoniškomis gyvenimo sąlygoms ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.
3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad areštinės administracijai jis reiškė pretenzijas dėl jo laikymo vienoje kameroje su rūkančiu asmeniu.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Nurodė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d. Komisija, kurios sudėtyje buvo ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atstovai, 2015 m. gruodžio 22 d. aktu Nr. IL-16783 „Dėl areštinės patalpų pridavimo eksploatacijai“ patvirtino, kad areštinės patalpos atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus ir gali būti eksploatuojamos. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu patvirtintomis Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijomis (toliau – ir Instrukcijos), areštinėje visiems be išimties nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti laikomi atskirai nuo rūkančių asmenų, yra sudaromos sąlygos kvėpuoti neužterštu tabako dūmais oru, t. y. tokie asmenys būna laikomi atskirai. Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl jo laikymo kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Visose areštinės gyvenamosiose patalpose yra natūralus apšvietimas, sudaryta galimybė patalpas išvėdinti per langus, įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamentas 2016 m. spalio 6 d. atliko patikrinimą ir 2016 m. spalio 11 d. patikrinimo akte Nr. PA.3-457(18.4.1.3.12) konstatavo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimai nepažeisti. Areštinės sanitarinių mazgų zonos yra suprojektuotos ir įrengtos vadovaujantis minėtų higienos normų ir Areštinių veiklos taisyklių reikalavimais. Duomenų, kad pareiškėjo buvimo areštinėje metu, jis kreipėsi į areštinės administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų jo laikymo sąlygų, nėra.

II.

6. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2017 m. sausio 4 d. tarnybinis pranešimas Nr. 30-PR2-211 patvirtina, jog nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 31 kartu su dar vienu asmeniu, ir vienam asmeniui tekęs kameros plotas sudarė 10,19 kv. m. Nors pareiškėjas teigė, jog kameroje buvo tamsu, trūko gryno oro, netinkamai įrengtas tualetas, Klaipėdos AVPK 2015 m. gruodžio 22 d. aktas Nr. 30-IL-16783 „Dėl areštinės patalpų pridavimo eksploatacijai“ patvirtina, jog komisija, kurios sudėtyje buvo ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus atstovai, įvertino areštinės patalpas ir nustatė, kad jos atitinka Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintus Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimus ir gali būti eksploatuojamos. Vadovaudamasis minėtu aktu, Lietuvos policijos generalinis komisaras 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-1186 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę“ nuo 2015 m. gruodžio 28 d. areštinę leido pradėti eksploatuoti. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. balandžio 11 d. patikrinimo akto Nr. PA.3‑8(18.4.1.3.12) matyti, jog patikrinimo metu buvo tikrinamos kameros Nr. 4, 6, 15 ir nustatyta, jog jose yra natūralus apšvietimas, yra galimybė jas vėdinti per varstomus langus, langai švarūs, kamerose laikomiems asmenims sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. spalio 11 d. patikrinimo akto Nr. PA.3-457 (18.4.1.3.12) matyti, jog 2016 m. spalio 7 d. atlikus kamerų Nr. 1, 2, 3, 13 patikrinimą, Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta.
8. Teismas rėmėsi Higienos normos HN 134:2015 7 ir 10.10 punktais ir nustatęs, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo išreiškęs pageidavimą būti laikomas kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis ar reiškęs pretenzijų areštinės administracijai, kad buvo patalpintas į kamerą, kurioje kartu su juo buvęs asmuo rūko, padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad areštinės administracija nesiėmė veiksmų draudimui rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose užtikrinti.
9. Teismas laikė, jog nagrinėjamu atveju nėra įrodytas vienos pagrindinių sąlygų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti – veiksmų neteisėtumo – egzistavimas, atsakovui deliktinė atsakomybė nekilo, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti padarytą neturtinę žalą atmestas.

III.

10. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
11. Pareiškėjas pažymi, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas kartu su rūkančiu asmeniu, nors jis, atvykęs į areštinę, nurodė ir pasirašė, jog pats yra sveikas, nerūkantis. Šio dokumento atsakovo atstovas į bylą nepateikė.
12. Teigia, kad kameroje trūko oro, langas atsidarė tik apie 10 cm, langai matiniai (nepermatomi), nors pagal Higienos normos HN 37:2009 21 punktą, areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai.
13. Nurodo, kad sanitarinis mazgas neatskirtas nuo likusios kameros dalies, todėl, jam būnant sanitariniame mazge, jis buvo matomas kito kameroje buvusio asmens, ši patalpa neturi atskiros oro šalinimo sistemos.
14. Atsakovo atstovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
15. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.
17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
18. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 11–13 punktuose išdėstytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.
20. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 11 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime šiuo aspektu nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu (žr. šios Nutarties 8 p.), papildomai pažymi, kad pats pareiškėjas, 2016 m. gruodžio 6 d. pildydamas asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketą Nr. 103/05-589 (b. l. 13), į klausimą „Ar sutinkate būti laikomas įtaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis?“, savo ranka įrašė atsakymą „TAIP“ ir pasirašė. Jokių kitų prašymų ar skundų (pavyzdžiui, perkelti į nerūkančiųjų kamerą ar pan.) Klaipėdos AVPK areštinės administracijai ar jos pareigūnams pareiškėjas neteikė (b. l. 11). Iš to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu skundžiamu sprendimu nenustatė jokių neteisėtų valstybės institucijos ar jos pareigūnų veiksmų.
21. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 12 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime šiuo aspektu nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu (žr. šios Nutarties 7 p.), pažymi, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ įsigaliojo 2015 m. lapkričio 1 d., todėl, atsižvelgiant į ginčui aktualų laikotarpį (2016 m. gruodžio 6–9 d.), turi būti taikoma nagrinėjant šią administracinę bylą. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte įtvirtinta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Daugiau minėtoje higienos normoje reikalavimų, susijusių su gyvenamųjų patalpų langais, natūraliu apšvietimu, natūralios apšvietos koeficientu ar vėdinimu, nėra įtvirtinta. Pažymėtina ir tai, kad 2016 m. spalio 6 d. atlikus Klaipėdos AVPK areštinės gyvenamųjų patalpų patikrinimą (taigi patikrinimas buvo atliktas vos prieš kelias savaites iki pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje pradžios), buvo nustatyta, jog visose areštinės gyvenamosiose patalpose yra galimybė išvėdinti patalpas per langus, yra įrengta patalpų mechaninė vėdinimo sistema, higienos norma nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento ir lango atvėrimo angos dydžio, todėl jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 14–15). Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su netinkamai įrengtais langais, yra nepagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų.
22. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 13 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime (žr. šios Nutarties 7 p.) padarytomis išvadomis, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerų sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais, todėl pagrįstai nenustatė šiuo aspektu jokių neteisėtų valstybės institucijos ar jos pareigūnų veiksmų. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, jog pareiškėjo teisė į privatumą, jam esant sanitarinio mazgo zonoje, jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpį (3 paras) buvo pažeista. Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į EŽTT išaiškinimus, paprastai tokio pobūdžio bylose vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1855‑575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų ėmęsis kitų priemonių, užtikrinančių sanitarinio mazgo zonoje esančių asmenų privatumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas dar su vienu kitu asmeniu, todėl pareiškėjas tuo metu, kai buvo sanitarinio mazgo zonoje, buvo matomas šio asmens (b. l. 11). Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą, jam esant sanitarinio mazgo zonoje, buvo pažeista.
23. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl Nutarties 22 punkte nurodytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą.
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
25. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
26. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), ir kt.).
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista labai trumpą laikotarpį (beveik 3 paras), visos kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl nurodytos pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad ir pats pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nedetalizuoja, kaip pasireiškė jo patirta neturtinė žala. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
28. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas: pareiškėjo skundas iš dalies tenkinamas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu 2016 m. gruodžio 6–9 d. Klaipėdos AVPK areštinėje buvo pažeista, netenkinant pareiškėjo reikalavimo atlyginti patirtą neturtinę žalą pinigais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad A. V. teisė į privatumą naudojantis tualetu Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo pažeista 2016 m. gruodžio 6–9 d. laikotarpiu.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.