Civilinė byla Nr. 2A-1822-611/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41781-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 50.11.2.; 121.14.; 121.18.; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų teisėjų Romualdos Janovičienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams R. M. ir E. B. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad gyvenamoji patalpa, esanti Keramikų g. 88-2, Vilniuje, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008-05-28 sprendimu Nr.1-474 perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Ieškovo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybė nėra suteikusi atsakovams teisės naudotis minėta gyvenamąja patalpa, o ieškovas nėra sudaręs su atsakovais gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Todėl atsakovai, ieškovo teigimu, gyvenamąja patalpa naudojasi nesant jokio teisinio pagrindo, dėl ko pažeidžia ieškovo, kaip jam patikėto turto valdytojo, teises.

Atsakovai atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (b.l.5-6). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008-05-28 sprendimu Nr.1-474 minėta gyvenamoji patalpa kartu su kitomis gyvenamosiomis patalpomis perduotos ieškovui. Minėta gyvenamąja patalpa naudojasi atsakovai, nesant tarp jų ir ieškovo raštu sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties (b.l.8-14).

Teismas pripažino, kad vien rašytinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nebuvimas savaime negali lemti pagrindo pagal CK 6.612 str. iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų, neįvertinus visų svarbių tokiose bylose aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, gali apimti ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet ir faktinę asmens gyvenamąją vietą, kuri kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – tai būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą, be to, skundžiamas apribojimas bus laikomas būtinu demokratinėje visuomenėje teisėtam tikslui pasiekti, jeigu jis atitiks primygtinį socialinį poreikį ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, nors nesukuria teisės į nuomą, bet suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į teisines galimybes užtikrinti teisę į būstą, ypač jeigu šios teisės apsauga taikoma nepilnamečiams vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1547/2002, 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010).

Kadangi atsakovo E. B. gyvenamoji vieta ginčo patalpoje deklaruota nuo 1996-04-19, t.y. beveik nuo gimimo, o atsakovė R. M. šiuo adresu gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1991-06-19 (b.l.7), atsakovai gyvena ir naudojasi ginčo gyvenamosiomis patalpomis jau beveik 23 metus, atsakovai faktiškai gyveno socialiniame būste, mokėjo ir moka būsto nuomą bei kitas komunalines paslaugas, teismas konstatavo, kad atsakovams yra atsiradę teisėtų lūkesčių dėl galimybės gyventi šioje patalpoje. Tuo tarpu ieškovui beveik 23 metus nesiimant jokių veiksmų dėl socialinio būsto nuomos teisinių santykių nutraukimo ar rašytinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo, teismas laikė, kad ieškovas neprieštaravo faktiniam gyvenamųjų patalpų naudojimui, o savo ruožtu dėl to atsakovai neturėjo jokio pagrindo abejoti jų galimybe gyventi bei naudotis šiomis patalpomis. Aplinkybę, kad atsakovai mokėjo mokesčius bei dengė įsiskolinimus už komunalines paslaugas, teismas grindė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada (b.l.37-42) bei tuo, kad ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovų įsiskolinimus. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 5 p., Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintu vaiko teisių prioritetinės apsaugos principu, atsižvelgdamas į tai, kad su atsakove ginčo patalpoje kartu gyvena ir jos nepilnametis vaikas E. B., gim. (duomenys neskelbtini), atsakovė šiuo metu yra bedarbė, gauna 350,00 Lt socialinę pašalpą bei 180,00 Lt našlių ir našlaičių pensiją, ilgai naudojasi ginčo patalpa ir moka nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius, kad iškeldinimo atveju ji neturėtų kur gyventi, dėl ko vaikas būtų apgyvendintas Globos namuose, teismas padarė išvadą, kad iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų būtų neproporcingas teisės pažeidimui. Atsakovų iškeldinimas, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, kartu atsižvelgiant ir į atsakovės socialinį statusą, iš esmės pažeistų jos ir vaiko interesus, todėl būtent atsakovų interesai tokioje situacijoje nusveria teisėtus valstybės tikslus, o iškeldinimas nėra proporcingas siekiamam tikslui. Todėl teismas ieškovo reikalavimo netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Apeliaciniu skundu ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį patenkinti, iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), taip pat priteisti iš atsakovės R. M. bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad rašytinės nuomos sutarties nebuvimas savaime negali lemti pagrindo pagal CK 6.612 str. iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų. Šiuo atveju nuomos sutartis nebuvo sudaryta, nors CK 6.579 str. numato, kad kai nuomotojas yra savivaldybė, valstybė ar juridinis asmuo, nuomos sutartis turi būti sudaroma raštu,   todėl atsakovai neteisėtai, nesudarę tokios sutarties, apsigyveno ginčo patalpose savavališkai. Remiantis CK 6.612 str. savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą asmenys turi būti iškeldinami, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos.
2. Be eilės išnuomojus butą atsakovams būtų pažeisti ne tik LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo reikalavimai, bet ir kitų asmenų, įrašytų į sąrašą, teisės ir teisėti interesai. Palikus galioti skundžiamą teismo sprendimą, būtų paneigtas eilėje socialiniam būstui gauti laukiančių asmenų teisėtų lūkesčių principas. Be to, teisės į būstą apsauga ir gynimas neturėtų būti suabsoliutinta. Tokio pobūdžio bylose kartu turi būti vertinami ir kiti teisės principai, ypač asmenų lygiateisiškumas nuomojant savivaldybės socialinį būstą. Palikus skundžiamą teismo sprendimą susidarytų situacija, kad nesant teisinio pagrindo asmenims nuomotis savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, tokia teisė jiems būtų pripažįstama, taip pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas ir kitų asmenų teises.
3. Kadangi atsakovai ginčo butą užėmė neteisėtai, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo teisėto pagrindo, kuriuo atsakovai būtų įgiję tam tikras teises ar teisėtus lūkesčius.

Atsakovai atsiliepimo ieškovo į apeliacinį skundą nepateikė.

              IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (LR CPK 329 str.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (b.l.5-6). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008-05-28 sprendimu Nr.1-474 minėtas butas buvo perduotas ieškovui. Minėtu butu faktiškai naudojasi ir jame gyvena atsakovai, atsakovė R. M. nuo 1991-06-19, o atsakovas E. B. nuo savo gimimo (b.l.8-9). Atsakovė savo gyvenamąją vietą minėtame bute deklaravo 1991-06-19, o atsakovas 1996-04-19. Atsakovai nei su ieškovu, nei su ginčo buto savininku Vilniaus miesto savivaldybe nėra sudarę rašytinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties.

Byloje yra kilęs ginčas dėl CK 6.612 str. nuostatų taikymo bei dėl to, ar teismas pagrįstai nusprendė netenkinti ieškovo reikalavimo iškeldinti atsakovus iš ginčo buto.

Ieškovas reikalavimą atsakovams iš esmės grindė vieninteliu argumentu, t.y. tuo, kad atsakovai savavališkai užėmė ginčo butą, kadangi nėra sudarę rašytinę gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė moka nuomos mokestį ieškovui bei komunalinius mokesčius, ieškovas šių teismo išvadų neginčija, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi tokia pirmosios instancijos teismo pagal bylos duomenis padaryta išvada.

CK 6.579 str. 1 d. nustato, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu. Tačiau minėta bei jokia kita CK norma nenustato, kad rašytinės formos nesilaikymas tokią sutartį daro negaliojančia, o pagal CK 1.93 str. 1 d. įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad vien rašytinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nebuvimas savaime negali lemti pagrindo pagal CK 6.612 str. iškeldinti atsakovus iš ginčo gyvenamųjų patalpų, neįvertinus visų svarbių bylos aplinkybių. Tokios nuostatos laikosi ir kasacinis teismas, papildomai nurodę, kad iškeldinimas reiškia teisės į būsto neliečiamybę apribojimą, todėl CK 6.612 str. turi būti aiškinamas ir taikomas kartu su žmogaus teises (konkrečiai – teisę į būsto neliečiamybę) įtvirtinančiomis tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2011). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė ginčo bute gyvena nuo 1991 metų, o atsakovas – 1996 m., iki tol Vilniaus miesto savivaldybė ir ieškovas toleravo atsakovų gyvenimą ginčo bute, priimdavo iš jų mokamą nuomos mokestį, neinicijavo atsakovų iškeldinimo virš 20 metų, leido atsakovams minėtame bute deklaruoti gyvenamąją vietą. Tokios aplinkybės, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą daryti išvadai, jog atsakovai įgijo teisėtą lūkestį dėl galimybės gyventi ginčo patalpoje ir neturėjo pagrindo abejoti jų teise naudotis šia patalpa.

Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str. įtvirtinta konstitucinė asmens teisė. Pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 str. 1 d., kuri yra privaloma ir tiesiogiai taikoma Lietuvoje (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2011). Minėtoje cituotoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant asmenų iškeldinimo iš savavališkai užimtų socialinio būsto patalpų klausimą, turi būti nustatyta šalių (neteisėtai patalpas užėmusių asmenų ir patalpų savininkų) interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad savavališko patalpų užėmimo faktas savaime nepaneigia asmens teisės į būsto neliečiamybę, tačiau ši teisė gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių, t.y. klausimas, ar keldinamų asmenų teisė į būsto neliečiamybę gintina ir kokia apimtimi, turi būti sprendžiamas remiantis individualiomis kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis. Tokiose bylose svarbiausia, įvertinus visas reikšmingas faktines aplinkybes, atsakyti į klausimą, ar iškeldinimas yra proporcinga neteisėtai užėmusių gyvenamąsias patalpas asmenų teisės į būsto neliečiamumą apribojimo priemonė, ar toks teisių apribojimas yra ne tik numatytas įstatyme ir juo siekiama įstatyme įtvirtintų tikslų, bet ir ar jis būtinas demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant šį klausimą, privalo būti atsižvelgiama į asmenų apsigyvenimo socialiniame būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena socialiniame būste, jų elgesį (nuomos, komunalinių mokesčių mokėjimas ir pan.), turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, savivaldybės, kaip socialinio būsto savininko, elgesį administruojant socialinius būstus, taip pat į tai, kad socialinio būsto nuomos santykiai susiklosto savivaldybei įgyvendinant jai priskirtą socialinę funkciją, todėl šių santykių sritis siejasi ir su kitų asmenų, įtrauktų į savivaldybės sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti, teisėtais interesais, ir pan. Nustačius, kad neteisėtai užimtose patalpose gyvena nepilnamečiai vaikai, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas vaikų interesų apsaugai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-445/2010; kt.). Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vadovaujantis Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 str., LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str., ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Bendrojo vaiko teisių apsaugos principo, pagal kurį nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas. Kasacinis teismas taip pat pabrėžė, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių kitų, negalima suabsoliutinti, vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams ir kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje Nr.3K-3-410/2010; 2011 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2011).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą, atsižvelgė į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, nustatė ir tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tiek dėl atsakovų apsigyvenimo ginčo patalpose aplinkybių, gyvenimo laikotarpio, jų elgesio, tiek dėl ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės netinkamo elgesio. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad per daugiau nei 20 metų susiformavo atsakovės ir jos nepilnamečio vaiko tvirti ilgalaikiai ryšiai su jų gyvenamąja vieta, atsakovės nepilnametis sūnus gyvena šioje patalpoje nuo gimimo. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovų iškeldinimas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, be kita ko, iš esmės pažeistų atsakovo – nepilnamečio vaiko -  interesus ir būtų neproporcinga atsakovų teisių į būstą apribojimo priemonė.

Atsakovai jokio kito būsto neturi, atsakovas yra nepilnametis, atsakovė yra bedarbė, jos pajamas sudaro tik gaunamos socialinės išmokos. Ieškovas neginčija aplinkybės, kad atsakovė pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą, atsižvelgiant į bylos duomenis apie jos turtinę padėtį, turėtų teisę pretenduoti į socialinį būstą. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovo reikalavimo tenkinimas būtų neproporcinga priemonė atsakovų padarytam pažeidimui. Ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad teismo sprendimu paneigiama socialinio būsto paskirtis, kad pažeidžiami kitų asmenų, įrašytų į eilę socialiniam būstui gauti asmenų, teisės ir teisėti interesai, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi atsakovai taip pat yra socialinės paramos reikalingi asmenys pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą.

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į nurodytus nutartyje motyvus bei nustatytas byloje aplinkybes, neturi teisinės reikšmės ginčui bei nepaneigia nustatytų aplinkybių bei padarytų teismo išvadų, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (LR CPK 320 str.), todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėjai                            Romualda Janovičienė

Andžej Maciejevski

Alma Urbanavičienė