Civilinė byla Nr. 2-745-157/2017

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00513-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11.; 3.3.2.4.; 3.4.3.2.1.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Initium Verum“ bankroto bylą Nr. B2-502-357/2017 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus pareiškimą.

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (toliau –VSDFV, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas iškelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Initium Verum“ (toliau – UAB ,,Initium Verum“) bankroto bylą, savo reikalavimą grįsdamas vien tuo, kad ši yra skolinga valstybės biudžetui 26 940,79 Eur.  
2. Atsakovė UAB ,,Initium Verum“ su pareiškimu nesutiko, nurodė, kad kiekvieną mėnesį pareiškėjui perves po 3 000 Eur ir tokiu būdu padengs savo įsiskolinimą.

2. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartimi atsisakė iškelti UAB ,,Initium Verum“ bankroto bylą.   
4. Teismas, įvertinęs atsakovės finansinės atskaitomybės duomenis už 2015 m. nustatė, kad įmonė turėjo turto už 359 245 Eur (ilgalaikis turtas – 204 706 Eur, trumpalaikis turtas – 154 539 Eur); kad mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 215 604 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 88 602 Eur; kad gavo 41 953 Eur pelną. Įvertinęs balansą už 2016 m. nustatė, kad ji turėjo turto už  345 254 Eur (ilgalaikis turtas – 180 582 Eur, trumpalaikis turtas –164 672 Eur); kad mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 218 143 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 78 104 Eur; kad gavo 41 953 Eur pelno. Įvertinęs įmonės 2017 m. sausio mėnesio balanso duomenis nustatė, kad ji turėjo turto už 359 470 Eur (ilgalaikis turtas – 175 670 Eur, trumpalaikis turtas – 183 800 Eur); kad mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 197 792 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 57 753 Eur; kad gavo 18 037 Eur pelno. Teismas taip pat nustatė, kad įmonėje dirba 7 darbuotojai; kad skola Sodra biudžetui 2016 m. gruodžio 16 d. buvo 26 940,79, 2017 m. sausio 2 d. – 25 440,79 Eur, 2017 m. sausio 17 d. – 26 367,21 Eur, 2017 m. vasario 8 d. – 26 517,74 Eur.   
5. Teismas iš esmės sutiko su pareiškėjo argumentais, kad debitorių skolų išieškojimas negali būti garantuojamas, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad net ir nepavykus atgauti skolų iš debitorių, jos turimo ilgalaikio turto vertė ženkliai viršytų pradelstus įmonės trumpalaikius įsipareigojimus. Įvertinęs paminėtas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams neviršija pusę į balansą įrašyto turto vertės.
6. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Initium Verum“ pateikė teismui pakankamai įrodymų, paneigiančių pareiškimo argumentus, todėl, nenustatęs pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – IBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje, bankroto bylą atsisakė iškelti.

III. Atskirojo skundo argumentai

7. Atskirajame skunde pareiškėja VSDFV  prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartį ir klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip pat prašo prijungti naujus įrodymus: Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų 2017 m. vasario 21 d. finansinę ataskaitą F4 pagal 2017 m. kovo 31 d. duomenis, draudėjų pajamų operacijų ataskaitą pagal dokumentus už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1d. iki 2017 m. vasario 28 d.; 2016 m. rugpjūčio 16 d. UAB ,,Initium Verum“ ilgalaikio turto sąrašą. 
8. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:     
1. Teismas nevertino realios  įmonės finansinės padėties. Pagal 2017 m. sausio 1 d. balanso duomenis į ilgalaikio turto sąrašą įtrauktas presas AB 4116A, nurodant, kad jo likutinė vertė yra 26 065,80 Eur, šį turtą atsakovė yra įkeitusi pareiškėjui ir atliekant patikrinimą buvo nustatyta, jog jo likutinė vertė yra 7 034,09 Eur. Atsakovė privalėjo pateikti ilgalaikio turto įsigijimo, užpajamavimo dokumentus, tokio turto apskaitos korteles, nes tik turint minėtus dokumentams galiama įvertinti realią jo vertę.  
2. Teismas ignoravo aplinkybę, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių balanse nurodyto trumpalaikio turto realumą. Neaišku, kokiu pagrindu į balansą įtrauktas Magnitargosko metalurgijos gamyklos avansinis 45 463,49 Eur mokėjimas už žaliavas, nes šį reikalavimą patvirtinančių dokumentų (sutarčių) nepateikta. Taip pat nepateikti įrodymai, kad 59 935,75 Eur skolos iš debitorių ,,Naitlex Limited“, ,,Nailtra B. V“, Den Doelder Pallets Bv Nyderlland išieškojimas yra realus.  
3. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog balanse nurodyti jos 140 039,34 Eur įsipareigojimai kreditoriams nėra pradelsti, nėra pateikti jokie šiuos reikalavimus patvirtinantys įrodymai. 
4. Teismas ignoravo aplinkybę, kad atsakovės nesugebėjimas vykdyti įsipareigojimus pareiškėjui yra akivaizdus, nes įsiskolinimas Sodra biudžetui nuolat didėja, o atliekamų mokėjimų sumos yra nedidelės, šie mokėjimai atliekami nesistemingai.  

Teismas

k o n s t a t u o j a :

3. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kuria atsisakyta  atsakovei UAB ,,Initium Verum“ iškelti bankroto bylą.
10. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinis teismas nenustatė, dėl to nagrinėjamais klausimais pasisako vadovaudamasis apelianto atskirajame skunde išdėstytu faktiniu bei teisiniu pagrindu (CPK 320, 338 straipsniai).  

Dėl naujų įrodymų priėmimo    

11. Kaip jau minėta šioje nutartyje aukščiau, apeliantas pareiškėjas VSDFV Mažeikių skyrius prašo priimti su atskiruoju skundu pateiktus rašytinius įrodymus: Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų 2017 m. vasario 21 d. finansinę ataskaitą F4 pagal 2017 m. kovo 31 d. duomenis, draudėjų pajamų operacijų ataskaitą pagal dokumentus už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1d. iki 2017 m. vasario 28 d.; 2016 m. rugpjūčio 16 d. UAB ,,Initium Verum“ ilgalaikio turto sąrašą. Teigia, jog duomenys, esantys šiuose dokumentuose, patvirtina pateikto skundo argumentus. 
12. Teismas, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad šie dokumentai atitinka rašytiniams įrodymams keliamus leistinumo ir susietumo reikalavimus, yra reikšmingi sprendžiant šalių ginčą, atsakovei buvo suteikta galimybė susipažinti su šiais procesiniais dokumentais, tačiau savo pozicijos šiuo klausimu ji nepateikė, todėl atsižvelgusi į bankroto procese vyraujantį viešąjį interesą, teikdamas prioritetą teisingam ginčo išsprendimui, tenkina šį prašymą ir minėtus įrodymus priima (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 180 straipsnis, 314 straipsnis).

Dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo

13. Kaip minėta anksčiau, kvestionuodama šią teismo nutartį apeliantė teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nenustatinėjo realios įmonės finansinės padėties, todėl, neišreikalavęs papildomų įrodymų ir tinkamai neįvertinęs įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, padarė nepagrįstą išvadą dėl ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkto sąlygų atsakovės bankroto bylai iškelti nebuvimo.
14. Prieš pradedant nagrinėti minėtus skundo argumentus tikslinga pažymėti aktualias įstatymo nuostatas, kasacinio teismo išaiškinimus, o taip pat apeliacinio teismo išaiškinimus sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimus.
15. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, o ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą.
16. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įmonei bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad ši atitinka bent vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip būsena, kai nevykdomi įsipareigojimai (nemokamos skolos, neatliekami iš anksto apmokėti darbai ir kt.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
17. Apeliacinis teismas savo procesiniuose sprendimuose ne kartą yra nurodęs, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie pirmiausiai atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (balanse, pelno (nuostolių), kapitalo pokyčių, pinigų srautų ataskaitose bei aiškinamuosiuose raštuose, kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus rodančiuose dokumentuose), o taip pat kituose byloje esančiuose įrodymuose, taip nustatant realią įmonės ūkinę finansinę būklę tokios bylos nagrinėjimo metu. Tokiu būdu byloje turi būti nustatyta ar bendrovė, būtent tada, kai yra sprendžiamas toks klausimas, yra iš tiesų nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, ar, priešingai, turi tik laikinų finansinių sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-356-381/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-818-381/2016; 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008 etc.).
18. Teismai, nagrinėjamos kategorijos bylose aiškindami ir taikydami bendruosius civilinio proceso principus bei normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, taip pat yra ne kartą nurodę, kad šios CPK taisyklės yra taikomos taip pat ir bankroto bylos iškėlimo stadijai. Todėl taikytina: rungimosi principas, reikalaujantis, kad kiekviena šalis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis); bendradarbiavimo principas, įpareigojantis dalyvaujančius byloje asmenis įstatymo nustatyta tvarka bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu (CPK 8 straipsnis); dispozityvumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai, nurodantys, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, tačiau jomis privalo naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiauti, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai, siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai (CPK 7, 13 straipsniai). Šie nurodymai tiesiogiai suformuluoti apibrėžiant šalių procesines teises bei pareigas (CPK 42, 178 straipsniai). Taigi pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus tuos atvejus, kai pagal įstatymą jų nereikia įrodinėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1793/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015).
19. Tuo pat metu kasacinio teismo praktikoje aiškinant pirmiau nurodytas CPK normas bei jų taikymą būtent įmonių bankroto procese ne kartą yra pažymėta, kad tokios bylos iškėlimo klausimas yra viešojo intereso sritis, todėl nepaisant aukščiau nurodytų byloje dalyvaujančių asmenų procesinių prievolių, tokio intereso buvimas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu, imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, rinkti įrodymus savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014).
20. Taigi apeliacinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo VSDFV Mažeikių skyriaus atskirajame skunde išdėstytus argumentus, o taip pat tikrindamas teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, vadovaujasi būtent šiomis taisyklėmis.  
21. Pirmiau jau buvo minėta, jog iškelti bankroto bylą UAB „Initium Verum“ atsisakyta todėl, kad nenustatyta ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodyta bankroto bylos iškėlimo sąlyga. Apeliantė tvirtina, kad neišreikalavęs iš atsakovės patikslintų aktualių duomenų, teismas nepagrįstai rėmėsi byloje esančiais finansinės atsakomybės ir pradelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams duomenimis. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas, spręsdamas apie atsakovės turimo turto vertę ir įsipareigojimus, vertino jos 2017 m. sausio 1 d. balanse bei pelno (nuostolių) ataskaitoje pateiktus duomenis ir konstatavo, kad ši įmonė turi turto už 359 470 Eur, pradelsti jos įsipareigojimai kreditoriams sudaro 57 753 Eur, kad įmonė buvo sumažinusi įsiskolinimą Sodra biudžetui, tačiau vėliau jis vėl ėmė didėti. Įvertinęs šias faktines aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovės skolos neviršija pusės jos turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktas). 
22. Apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė nagrinėjamam ginčui aktualias ĮBĮ normas bei tai, kad pareiškimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pareikštas tik vienu pagrindu – dėl įmonės faktinio nemokumo, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad  byloje surinkti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtina tai, jog atsakovė nėra nemoki (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).  
23. Visų pirma sutiktina su apeliante, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo turi būti vertinamas ne įmonės balanse nurodytų duomenų aritmetinis santykis, bet nustatoma ir vertinama šio klausimo nagrinėjimo metu egzistuojanti reali faktinė ūkinė finansinė įmonės būklė. Antra, taip pat sutiktina su apeliante, kad jos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui nurodyta faktinė aplinkybė, kad 2016 m. rugsėjo 2 d. atliekant atsakovės  pinginių srautų patikrinimą per laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d., be kita ko, nustatyta, jog priešingai nei nurodyta teismo vertintame įmonė balanse, įmonės ilgalaikio turto – preso, vertė yra beveik 4 kartus mažesnė; kad nėra pateikta įrodymų, kokiu pagrindu į trumpalaikį turtą įtrauktas Magnitargosko metalurgijos gamyklos  45 463,49 Eur avansinis mokėjimas; kad nėra pateikta įrodymų, jog 140 039 Eur kreditorinių įsipareigojimų  mokėjimo terminai nėra suėję etc., teisimo nebuvo vertinamos, tačiau turint omenyje pirmiau paminėtą nuostatą, o taip pat nurodytas apeliantės faktines aplinkybes, rodančias, kad atsakovės turto vertė faktiškai gali būti mažesnė, o pradelsti mokėjimai kreditoriams – didesni, nei nurodyta balanse, teismo išvada, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovės nemokumo yra nepagrįsta ir gali būti netiesėta. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas,  išsamiai neištyręs byloje esančių įrodymų, nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių be pagrindo konstatavo, kad atsakovės turimo turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų kreditoriams santykis neviršija ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatos ir atsisakė kelti bankroto bylą (CPK 185 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis)
24. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė šios bylos esmės, todėl skundžiama nutartis dėl atsisakymo iškelti atsakovės UAB „Initium Verum“ bankroto bylą yra naikinama, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
25. Apeliacinis teismas mano, kad nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste yra būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai, t. y. visi faktai išsamiai turėtų būti ištirti remiantis civilinio proceso įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklėmis, užtikrinant šalių rungimosi principą (CPK 7, 12, 42 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 179, 185 straipsniai). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas VSDFV, teikdamas bei motyvuodamas  pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, apsiribojo tvirtinimu, jog atsakovė nemoka privalomųjų įmokų. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš esmės nebuvo iškeltas atskirajame skunde nurodomas ir tokiose bylose itin aktualus klausimas, susijęs su balanse įrašyto turto (kilnojamojo / nekilnojamojo turto, debitorinių skolų etc.) vertinimu jo realumo aspektu.
26. Būtina pabrėžti tai, kad pareiškime nurodytas ĮBĮ 4 straipsnio 3 punktas suteikia pareiškėjui tik teisę reikšti tokį reikalavimą, tačiau neatleidžia jos nuo procesinės pareigos netgi esant tokiai situacijai, kai dėl viešojo intereso teismas privalo būti aktyvus, – įrodyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytas bankroto bylos iškėlimo sąlygas. Taigi pareiškėjui VSDFV, kaip valstybės institucijai, turinčiai ne tik teisę bei pareigą inicijuoti klausimus dėl bankroto bylos iškėlimo įmonėms, kurios pažeidžia įstatymų nustatytą atsiskaitymo su vienu iš valstybės biudžetų tvarką, bet taip pat turinčiai pareigą administruoti klausimus, susijusius su Sodra biudžetu (Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsnis; Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. A1-14 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 10 punktas), yra / turi būti žinomi čia aktualūs CPK, ĮBĮ normų reikalavimai.
27. Teismas pabrėžia, kad savalaikis nagrinėjamam klausimui aktualių argumentų bei įrodymų pateikimas, be kita ko, svarbus, ne tik todėl, jog tik tokiu būdu gali būti užtikrinamas esminio ĮBĮ principo – bankroto procedūras vykdyti kaip galima operatyviau, įgyvendinimas, bet ir todėl, kad priešingu atveju nepagrįstai ir neteisėtai yra didinami tokių bylų nagrinėjimo kaštai. 

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a: 

              Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartį, kuria atsisakyta atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Initium Verum“ iškelti bankroto bylą, panaikinti ir perduoti šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

  Teisėja                                                                                                      Virginija Čekanauskaitė