Administracinė byla Nr. eA-3884-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04208-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. H. (O. H.), O. D. (O. D.), O. M. (O. M.), D. M. (D. M.), S. S. (S. S.) ir O. V. (O. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. H., O. D., O. M., D. M., S. S. ir O. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjai O. H., O. D., O. M., D. M., S. S. ir O. V. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2019 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimus Nr. (15/5-10)50U-2344 (O. H. atžvilgiu), Nr. (15/5-10)50U-2340 (O. D. atžvilgiu; skunde netiksliai nurodyta nutarimo data), Nr. (15/5-10)50U-2341 (S. S. atžvilgiu), Nr. (15/5-10)50U-2342 (D. M. atžvilgiu); Nr. (15/5-10)50U-2343 (O. M. atžvilgiu); Nr. (15/5-10)50U-2345 (O. V. atžvilgiu) (toliau kartu – ir ginčijami nutarimai).

2.       Pareiškėjų nuomone, atsakovas nepagrįstai panaikino jiems išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir LLG) tuo pagrindu, kad Vilniaus apylinkės teismo
2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Lietreal“ (toliau – ir Bendrovė), kurioje dirbo pareiškėjai, direktorius E. Z. (E. Z.) buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 500 Eur bauda. Tvirtino, kad dabartinis Bendrovės direktorius – pareiškėjas O. H. – tarp Bendrovės dokumentų nerado nurodyto 2019 m. rugpjūčio 22 d. teismo nutarimo, toks dokumentas neregistruotas Bendrovės gautų dokumentų registre. E. Z. pareiškėjams paaiškino, kad jis buvo nubaustas administracine nuobauda kaip fizinis asmuo, pateikė jiems 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą, priimtą administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-4267-486/2019 (toliau – ir Nutarimas). Pareiškėjų įsitikinimu, iš Nutarimo turinio matyti, jog teismas aiškiai išskyrė fizinio asmens – E. Z. – administracinę atsakomybę ir nubaudė jį kaip fizinį asmenį. Nutarime minėtas asmuo nėra įvardijamas pareiškėjų darbdaviu, o tik Bendrovės atsakingu atstovu, t. y. direktoriumi. Pareiškėjų teigimu, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies (įstatymo paskirtis), 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto (nelegalaus darbo požymiai) ir ANK 95 straipsnio nuostatas vertinant sistemiškai matyti, jog fizinio asmens atsakomybė ir juridinio asmens atsakomybė atskiriama. Pabrėžė, kad praėjus 7 dienoms po to, kai buvo konstatuota E. Z. kaltė padarius administracinį pažeidimą dėl nelegalaus darbo, jis buvo atleistas iš UAB „Lietreal“ vadovo pareigų ir Nutarimo įsiteisėjimo dieną (2019 m. rugsėjo 12 d.) iš esmės nebebuvo pareiškėjų darbdaviu. Juridiniam asmeniui (Bendrovei) negali būti aktuali pašalinio fizinio asmens (E. Z.) atžvilgiu skirtos nuobaudos vykdymo pabaiga. Bendrovė už E. Z. baudos nemokėjo. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad jie pradėjo dirbti Bendrovėje daugiau nei prieš 10 mėnesių iki E. Z. nubaudimo ir iš esmės sudaro visą Bendrovės kolektyvą. Bendrovė yra sudariusi rangos sutartis, kurias privalo įvykdyti nustatytais terminais, o negalėdama atlikti savo įsipareigojimų, turės mokėti baudas dėl netinkamo sutarčių vykdymo, kils nemokumo grėsmė, taip pat bus padaryta žala tretiesiems asmenims.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas paaiškino, kad nustatęs, jog Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu UAB „Lietreal“ direktorius E. Z. nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį 500 Eur bauda, ir vadovaudamasis savarankišku Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte įtvirtintu leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindu, nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus LLG. Pažymėjo, kad minėta imperatyvi Įstatymo nuostata nereikalauja, jog LLG būtų panaikinimas tik tam užsieniečiui, kuriam buvo leista nelegaliai dirbti. Byloje nėra ginčo, kad E. Z. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis padarė administracinį nusižengimą eidamas Bendrovės vadovo pareigas. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 a) punkte nustatyta, kad darbdavys yra tas, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį. Kadangi E. Z. veikė Bendrovės vardu (kaip Bendrovės valdymo organas) ir pasirašydamas darbo sutartis įsipareigojo įdarbinti pareiškėjus, jis veikė kaip darbdavys. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijami sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jie atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjų O. H., O. D., O. M., D. M., S. S. ir O. V. skundą.

6.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas O. H., ketindamas dirbti UAB „Lietreal“, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2018 m. spalio 16 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Departamentas 2018 m. gruodžio 11 d. pranešimu Nr. (15/4-15) 10K-48475 informavo pareiškėją, kad 2018 m. gruodžio 11 d. priėmė sprendimą išduoti jam LLG, galiojantį 2 metus.

7.       Pareiškėjas O. D., ketindamas dirbti Bendrovėje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2018 m. spalio 16 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Departamentas 2018 m. lapkričio 26 d. pranešimu Nr. (15/4-7) 10K-46140 informavo pareiškėją, kad 2018 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą išduoti jam LLG, galiojantį 2 metus.

8.       Pareiškėjas O. M., ketindamas dirbti Bendrovėje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2018 m. gruodžio 10 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Departamentas 2019 m. sausio 9 d. pranešimu Nr. (15/4-12) 10K-1009 informavo pareiškėją, kad 2019 m. sausio 9 d. priėmė sprendimą išduoti jam LLG, galiojantį 2 metus.

9.       Pareiškėjas D. M., ketindamas dirbti Bendrovėje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2018 m. gruodžio 10 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Departamentas 2019 m. vasario 11 d. pranešimu Nr. (15/4-18) 10K-5751 informavo pareiškėją, kad 2019 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą išduoti jam LLG, galiojantį 2 metus.

10.       Pareiškėjas S. S., ketindamas dirbti Bendrovėje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2018 m. spalio 16 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Departamentas 2018 m. gruodžio 11 d. pranešimu Nr. (15/4-18) 10K-48503 informavo pareiškėją, kad 2018 m. gruodžio 11 d. priėmė sprendimą išduoti jam LLG, galiojantį 2 metus.

11.       Pareiškėjas O. V., ketindamas dirbti Bendrovėje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2018 m. gruodžio 28 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Departamentas 2019 m. vasario 18 d. pranešimu Nr. (15/4-15) 10K-6961 informavo pareiškėją, kad 2019 m. vasario 18 d. priėmė sprendimą išduoti jam LLG, galiojantį 2 metus.

12.       Departamentas nustatė, kad Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu UAB „Lietreal“ direktorius E. Z. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 500 Eur bauda. Informacijos apie baudos sumokėjimą nenustatė. Atsižvelgiant į tai, Departamentas 2019 m. lapkričio 25 d. priėmė ginčijamus sprendimus Nr. (15/5-10)50U-2344, Nr. (15/5-10)50U-2340, Nr. (15/5-10)50U-2341, Nr. (15/5-10)50U-2342, Nr. (15/5-10)50U-2343 ir Nr. (15/5-10)50U-2345, kuriais nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus LLG.

13.       E. Z., būdamas Bendrovės vadovu, pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies ir 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi 2019 m. birželio 25–28 d. laikotarpiu, esant darbo sutarties požymiams, Ukrainos Respublikos piliečiui V. U. leido dirbti statybos objekte, esančiame Siesikų g. 14, Vilniuje, nesudarius rašytinės sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu pripažino E. Z. kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir, vadovaudamasis ANK 34 straipsnio 5 dalimi, skyrė jam 500 Eur dydžio baudą.

14.       Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto pagrindu, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Departamentas turėjo vertinti ir įvertino duomenis, kurie buvo aktualūs priimant ginčijamus sprendimus, t. y. kad Bendrovės direktorius Nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Teismas atmetė skundo argumentus, kad Nutarimo priėmimo metu E. Z. iš esmės jau nevadovavo Bendrovei, todėl negali būti laikomas pareiškėjų darbdaviu, akcentuodamas, jog minėtas asmuo Bendrovės vadovu buvo iki 2019 m. rugsėjo 18 d. (Juridinių asmenų registro išrašas). Dar daugiau, E. Z. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis tuo metu ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo, atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog nebuvo nustatytas pareiškėjų darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas.

15.       Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjų atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte įtvirtinto pagrindo egzistavimo. Pažymėjo, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019).

16.       Teismas padarė išvadą, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, pagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus LLG. Įstatymas nenustato jokių išimčių iš minėtos teisės normos ir nesuteikia atsakovui teisės priimti alternatyvius sprendimus, todėl atsakovo priimti ginčijami nutarimai laikytini proporcingais. Teismo įsitikinimu, pareiškėjų argumentai, jog Bendrovėje jie sudaro iš esmės visą kolektyvą, kad Bendrovė turi sudariusi rangos sutartis, kad praradus darbuotoju turės mokėti baudas ir t. t., neturi įtakos ginčijamų nutarimų teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, tokie nutarimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams kreiptis dėl LLG išdavimo, jei jie atitinka Įstatymo nustatytas sąlygas ir pagrindą. Be to, teismo vertinimu, ginčijami nutarimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, nes juose išsamiai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, nutarimuose motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjams taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ginčijamus nutarimus.

III.

17.       Pareiškėjai O. H., O. D., O. M., D. M., S. S. ir O. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą.

18.       Pareiškėjų įsitikinimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktą, nepagrįstai išplėtė darbdavio sąvoką, nes juridinio asmens vadovui (fiziniam asmeniui) taikytą administracinę atsakomybę prilygino bendrovei (juridiniam asmeniui) taikomai administracinei atsakomybei. Sistemiškai aiškinant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punktą, Darbo kodekso 21 straipsnio 3 dalį, ANK 2 straipsnio 1 dalį ir 95 straipsnį bei Užimtumo įstatymo 55 ir 56 straipsnius, darytina išvada, kad užsieniečiui išduoto LLG panaikinimui, be kitų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintų sąlygų, būtina nustatyti, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, o ne jo atstovas (direktorius) yra nubaustas dėl nelegalaus darbo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų darbdavys yra UAB „Lietreal“, tačiau šios bendrovės atžvilgiu nėra priimtas nė vienos iš Užimtumo įstatymo 55 straipsnyje išvardytų institucijų, vykdančių nelegalaus darbo, nedeklaruoto darbo ir nedeklaruotos savarankiškos veiklos kontrolę, individualus administracinis aktas, kuriuo būtų konstatuota, kad Bendrovė pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnį ir dėl to jai paskirta minėtame straipsnyje nustatyta poveikio priemonė. Pareiškėjai nebuvo sudarę darbo sutarčių su fiziniu asmeniu E. Z. ir jo naudai neatliko jokių darbų, o darbo paslaugos buvo teikiamos Bendrovei, kuri įsipareigojo mokėti jiems darbo užmokestį. Be to, pareiškėjai pakartoja, kad tiek Vilniaus miesto apylinkės teismui priimant 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą, tiek jam įsiteisėjant E. Z. iš esmės jau nevadovavo Bendrovei (jis Bendrovės vadovu buvo iki 2019 m. rugsėjo 18 d.), todėl ginčijamų sprendimų priėmimo metu negalėjo būti laikomas pareiškėjų darbdaviu.

19.       Pareiškėjai mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto taikymo, pateiktais administracinėse bylose Nr. eA-5394-1062/2019 ir Nr. eA-5344-556/2019, kadangi teismų praktikoje formuojamas minėtos įstatymo normos aiškinimas ir taikymas prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo akcentuojamas teisinės valstybės principui. Pareiškėjai tvirtina turėję teisėtą pagrindą tikėtis, kad, sprendžiant jų teisinės padėties klausimus, bus laikomasi galiojančių teisės normų, tačiau šiuo atveju jiems kilo neigiamos pasekmės, nors Įstatymas nenumato galimybės taikyti tokias poveikio priemones tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas ne pats darbdavys, o kiti darbdavio atstovai (juridinio asmens vadovas ar kitas kolegialus atstovavimo organas). Tokiu būdu taip pat buvo pažeisti teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, galiojantis teisinis reglamentavimas pakeistas ne įstatymu, o teismų praktikoje suformuotais išaiškinimais.

20.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21.       Atsakovas pritaria teismo atliktam bylos aplinkybių vertinimui. Tvirtina, kad pagal Įstatymo sąvokas (2 str. 232 ir 233 d.) darbdaviu laikomas tas, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį. Bendrovės vadovas E. Z. veikė bendrovės vardu (kaip valdymo organas) ir, sudarydamas darbo sutartį, įsipareigojo įdarbinti pareiškėju, todėl jis veikė kaip darbdavys. Tokia pozicija, atsakovo nuomone, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, be kita ko, administracinėse bylose Nr. eA-5395-492/2019, Nr. eA-5394-1062/2019, Nr. eA-5556-756/2019, Nr. eA-5343-624/2019. Nuosekli teismų praktika patvirtina, kad Departamentas turi teisę (ir pareigą) panaikinti išduotą LLG, nustatęs, kad fizinis asmuo (šiuo atveju – E. Z.), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas, susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

22.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimų panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

23.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

24.       Ginčijamais sprendimais, priimtais 2019 m. lapkričio 25 d., atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus LLG Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte įtvirtintu leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindu, nustatęs, kad Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu UAB „Lietreal“ direktorius E. Z. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 500 Eur bauda.

25.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarime byloje Nr. A5-4267-486/2019 nustatė, kad E. Z., būdamas Bendrovės vadovu, pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies ir 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi, esant darbo sutarties požymiams, leido dirbti Ukrainos Respublikos piliečiui V. U. 2019 m. birželio 25–28 d. laikotarpiu statybos objekte, nesudarius rašytinės sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą. Šiais veiksmais jis padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, už ką jam skirta 500 Eur dydžio bauda.

26.       Pareiškėjai neginčija anksčiau minėtų faktinių aplinkybių, tačiau, jų įsitikinimu, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos buvo aiškinamos ir taikomos netinkamai, nes administracinė atsakomybė buvo pritaikyta ne darbdaviui (Bendrovei), o jos atstovui (fiziniam asmeniui). Kitaip tariant, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė darbdavio sąvoką.

27.       Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, tarp jų – darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas: a) yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo; <...> (19 p., 2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija).

28.       Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis (t. y. asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 str. 1 d., ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 str. 10 d.). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.

29.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiškose bylose aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2)  darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019).

30.       Kaip minėta, UAB „Lietreal“ direktorius E. Z. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis tuo metu ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo laikyti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu vertinimu, nepateikė jokių duomenų ar argumentų, sudarančių pagrindą manyti, kad E. Z. teisės aktų reikalavimų neatitinkantį susitarimą su V. U. sudarė ne Bendrovės vardu ir interesais arba kad V. U. darbą (kuris neginčijamai buvo nelegalus darbas) atliko ne Bendrovės naudai ir jam nebuvo sumokėta (planuojama sumokėti) iš Bendrovės lėšų. Pareiškėjų teiginiai, kad E. Z. Nutarimo priėmimo (įsiteisėjimo) metu iš esmės nebebuvo Bendrovės vadovu, šiame kontekste neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi teisės nuostatų pažeidimo, už kurį jam pritaikyta administracinė atsakomybė, padarymo metu E. Z. neabejotinai buvo Bendrovės atstovas, įgyvendinantis vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi teisinio ir faktinio pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 str. 1 d. 19(a) p. prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

31.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo manantys, kad administracinėse bylose Nr. eA-5394-1062/2019 ir Nr. eA-5344-556/2019 pateiktos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto aiškinimo ir taikymo taisyklės, kuriomis skundžiamame sprendime vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, prieštarauja teisėtų lūkesčių principui, teisinės valstybės principui, teisingumo ir kitiems principams. Tokią poziciją pareiškėjai grindžia jau anksčiau minėtu įsitikinimu, kad LLG jiems buvo panaikinti neteisėtai, nepagrįstai išplečiant darbdavio sąvoką.

32.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime akcentavo iš Konstitucijos kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Jurisprudencijos tęstinumą savo praktikoje yra pabrėžęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015).

33.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepateikė pakankamų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai iš esmės remiasi savo nuomone, subjektyviu Darbo kodekso 21 straipsnyje įtvirtintos darbdavio sąvokos interpretavimu, kuriuos paneigia anksčiau minėtų ginčui aktualių teisės normų (nutarties 27–28 p.) sisteminis vertinimas, atitinkantis suformuotą nuoseklią teismų praktiką (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 str. prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019).

34.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, kad atsakovas ginčijamais nutarimais teisėtai panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o šių nutarimų turinys atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų O. H. (O. H.), O. D. (O. D.), O. M. (O. M.), D. M. (D. M.), S. S. (S. S.) ir O. V. (O. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

        Skirgailė Žalimienė