Baudžiamoji
byla Nr. 2K-385/2010
Procesinio
sprendimo kategorija
1.2.20.3.;
2.1.16.2.17.; 2.1.16.2.19.;
2.1.7.4.;
2.3.6.4.5.1.; 2.3.6.3.1.; 2.1.2.4.;
3.1.7.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Olego
Fedosiuko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo
posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. gynėjo advokato
Remigijaus Merkevičiaus kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo
2008 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. nuteistas pagal BK 233 straipsnio
1 dalį 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d.
nutartis, kuria nuteistojo K. J. apeliacinis skundas atmestas.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2008
m. kovo 12 d. nuosprendžiu K. J. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį dėl
poveikio liudytojui J. P. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios
nusikaltimo požymių. Dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinių skundų nebuvo
paduota ir negauta kasacinių skundų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n
u s t a t ė :
K. J. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 24 d., nuo
19.15 val. iki 19.55 val., prie degalinės „Statoil“, esančios Alytuje, Rūtų
gatvėje, iš anksto, t. y. 2006
m. gegužės 21 d., paskambinęs mobiliojo ryšio
telefonu ir įkalbinęs susitikti V. S., davusį liudytojo parodymus ikiteisminio
tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00015-03, kurioje K. J. kaltinamas
padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje, 182
straipsnio 2 dalyje, dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo sukčiavimo
būdu ir jam paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti,
įpareigojant nebendrauti ir neieškoti ryšių su liudytoju V. S., susitikimo metu
siekė paveikti liudytoją V. S. – žadėdamas atlygį, primygtinai įkalbinėjo ir
prašė, kad šis Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme nagrinėjamoje
baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00015-03 duotų melagingus parodymus kaltinamojo
K. J. naudai apie UAB (duomenys
neskelbtini) krovinių pervežimą:
K. J. prašė pasakyti, kad jis UAB (duomenys neskelbtini) vairuotoju
dirbusiam liudytojui V. S. sakė, jog UAB (duomenys neskelbtini) krovininiai automobiliai nevyksta pervežti
krovinių, nes Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“
neišduoda UAB (duomenys neskelbtini) tarptautinių pervežimų
dokumentų TIR CARNET, nors iš tikrųjų kaltinamasis V. S. to nesakė ir V. S.
nežinojo priežasties, kodėl įmonės krovininiai automobiliai nevyksta pervežti
krovinių;
K. J. prašė pasakyti, kad jis skambino
V. S. į mobiliojo ryšio telefoną bei pasakė, kad jis bendrovėje jau nedirba,
tačiau UAB (duomenys neskelbtini)
šeimininkas liepė jam (kaltinamajam) išleisti dar tris automobilius atvežti
krovinių, ir kad V. S. į reisą išleis
kitas žmogus, nors iš tikrųjų kaltinamasis V. S. neskambino ir tokios informacijos
nepateikė. V. S. nieko nežinojo apie tris reisus, o pervežti krovinius jį
išleido žmogus, prisistatęs nauju UAB (duomenys
neskelbtini) vadybininku;
K. J. prašė pasakyti, kad, jiems su V.
S. pirmą kartą susitikus ir susipažinus, kaltinamasis V. S. prisistatė esąs
UAB (duomenys neskelbtini)
direktorius, nors iš tikrųjų kaltinamasis V. S. prisistatė esąs UAB (duomenys neskelbtini) vadybininkas.
Kasaciniu skundu nuteistojo K. J. Gynėjas
prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 12 d. nuosprendį
ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
vasario 8 d. nutartį bei baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra neteisėti
ir nepagrįsti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryta
esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas
nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde,
taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o tai yra esminis
BPK pažeidimas, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir
nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir priimti teisingą
galutinį procesinį sprendimą.
Be to, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, buvo pažeista
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje
įtvirtinta K. J. teisė į privatumą ir susižinojimo gerbimą.
K. J. gynėjas pabrėžia, kad teismai pažeidė BPK 20
straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įrodymų leistinumo principą, BPK 20 straipsnio 5
dalyje įtvirtintą sąžiningą įrodymų įvertinimą užtikrinančias teisines taisykles
bei BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 332 straipsnio 3 dalies
nurodytus tinkamo procesinių sprendimų motyvavimo reikalavimus. Ir pirmosios,
ir apeliacinės instancijos teismai K. J. elgesį nepagrįstai teisiškai
kvalifikavo kaip nusikalstamą veiką, tad abiejų instancijų teismai netinkamai
pritaikė BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, 233 straipsnio 1 dalį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos
teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nežinojo ir objektyviai negalėjo
žinoti, kurie iš Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme nagrinėjamoje
baudžiamojoje byloje dėl tariamo sukčiavimo liudytojo V. S. duodamų
parodymų yra išsamūs ir teisingi, o kurie neišsamūs ar neteisingi, todėl,
priimdamas nuosprendį anksčiau nei baudžiamąją bylą dėl tariamojo sukčiavimo
išnagrinėjo Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, pirmosios instancijos
teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė ir įvertino tariamos nusikalstamos
veikos aplinkybes bei netinkamai pritaikė BK 233 straipsnio 1 dalį. Baudžiamąją
bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos
teismas nepagrįstai pripažino, kad garso įrašas, užfiksuotas kompaktinėje
plokštelėje kompiuterinėje byloje, pavadintoje „2006 05 24 19-01-23“ , yra
leistinas įrodymas, nes garso įrašas buvo padarytas ne slapta sekant K. J., o atliekant
prieš K. J. kitą slapto pobūdžio tyrimo veiksmą – tyrimo veiksmą, numatytą BPK
158 straipsnyje, ir šį veiksmą prieš K. J. atliko ne ikiteisminio tyrimo
ar operatyvinę veiklą vykdančių institucijų pareigūnai, o su baudžiamojo
persekiojimo institucijų žinia ar jų pavedimu veikęs privatus asmuo –
liudytojas V. S., neturėdamas šiam veiksmui teismo (ikiteisminio tyrimo
teisėjo) leidimo. Ir slaptas K. J. sekimas, ir prieš K. J. atlikti veiksmai
neatskleidžiant savo tapatybės, pasak kasatoriaus, buvo neteisėti veiksmai,
todėl atliekant šiuos tyrimo veiksmus gauti faktiniai duomenys neatitinka BPK
20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir negali būti pripažinti
leistinais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje
esančius įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, o nuosprendis
kaip procesinis aktas šiuo aspektu motyvuotas nesilaikant reikalavimų,
įtvirtintų BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. nuosprendis
pagrįstas ne visų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visetu, o selektyviai
pasirinktais K. J. įkaltinančiais įrodymais, visiškai nekreipiant dėmesio ir
net neaptariant tų faktinės informacijos šaltinių, kurie neleidžia pirmosios
instancijos teismui priimti baigiamojo teismo sprendimo pripažinti K. J. kaltu
ir nuteisti.
Kasatoriaus teigimu,
apeliacinės instancijos teismas išskyrė ir nutartyje
įvertino ne visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Kasatorius
pabrėžia, kad K. J. apeliaciniame skunde tvirtino, jog garso įrašą padarė
liudytojas V. S., 2006 m. gegužės 24 d. prieš K. J atlikdamas veiksmus,
neatskleisdamas savo tapatybės, ir tai padarė neturėdamas teismo leidimo
(atlikti prieš K. J. veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės, ir šių
veiksmų metu daryti pokalbių vaizdo ir garso įrašus Vilniaus miesto 1-ojo
apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas E. Zaluba 2006 m. gegužės 4
d. nutartimi liudytojui V. S. leido tik iki 2006 m. gegužės 10 d.).
Vadinasi, taip gauti faktiniai duomenys yra neleistinas įrodymas baudžiamajame
procese. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje visiškai neatsakė į šį apeliacinio
skundo argumentą. Teismas ne tik neatsakė į klausimą, kuo konkrečiai pasireiškė
slaptas K. J. sekimas (BPK 160 straipsnis) ir kuo konkrečiai
pasireiškė slapti prieš K. J. atlikti veiksmai neatskleidžiant savo tapatybės
(BPK 158 straipsnis), bet ir ignoravo objektyvų juridinį faktą – ikiteisminio
tyrimo teisėjo nutartimi slapta sekti K. J. buvo leista iki 2006 m. gegužės
31 d., o atlikti veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės – tik iki 2006 m.
gegužės 10 d. Dar K. J. apeliaciniame skunde teigė, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo
šališkas pirmosios instancijos teismas. Buvo išsamiai nurodytos aplinkybės ir
faktai, aprašytas konkretus pirmosios instancijos teismo teisėjos elgesys, kuris
apeliantui K. J. kėlė pagrįstų abejonių teismo nešališkumu, o tai BPK 58 straipsnio 1 dalies
4 punkte įvardyta kaip nušalinimo pagrindas. Kasatorius mano, kad, nesutikdamas su šiuo apeliaciniame skunde dėstomu
faktinių aplinkybių
vertinimu, apeliacinės instancijos teismas privalėjo nurodyti konkrečius argumentus ir motyvus. Deja, nutartyje šiuo
aspektu nurodyta tik tiek, kad
„apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esamus duomenis, nenustatė
BPK 58 straipsnyje
nustatytų pagrindų, kuriems esant teisėjas negali nagrinėti bylos. Taip pat
nenustatė šio straipsnio 1 dalies 4
punkte numatytų aplinkybių, kurioms esant galima daryti išvadą apie teismo šališkumą“. Taigi apeliacinės
instancijos teismas analogiškai pasielgė su visais apelianto K. J. teisiniais
argumentais – nė vienas jų nėra iš esmės motyvuotai paneigtas. Atsižvelgiant į
tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamosios bylos
nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeisdamas
BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir atmestinai, nesiėmė visų įstatymais numatytų priemonių ir neištyrė
kai kurių tiesos baudžiamojoje
byloje nustatymui reikšmingų faktinių aplinkybių, kategoriškai atsisakė tirti, kokiomis
aplinkybėmis buvo padarytas garso įrašas, nepašalino baudžiamojoje byloje esančių esminių įrodymų prieštaravimų, lemiančių bylos
faktinių aplinkybių nustatymą, nuo kurio priklauso K. J. nusikalstamos veikos teisinis
įvertinimas, baudžiamojoje byloje esančių faktinių
duomenų visumą įvertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus. Nuosprendyje neišanalizuotos visos kaltinamojo K. J. baudžiamosios
bylos nagrinėjimo metu
iškeltos esminės abejonės dėl tam tikrų faktinių duomenų (garso įrašo) leistinumo ir nepadaryta
kategoriškų, motyvuotų išvadų, kodėl tokie duomenys laikytini įrodymais.
Pasak
kasatoriaus, po daugkartinių apelianto K. J. prašymų apeliacinės instancijos
teismas ėmėsi veiksmų, siekdamas ištaisyti pirmosios instancijos teismo
padarytas procesines klaidas, ir paskyrė teismo fonoskopinę ekspertizę, tačiau,
gavęs šios ekspertizės išvadas bei papildomai teisme apklausęs ekspertizę
atlikusį ekspertą, apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje esančių
faktinių duomenų visumą įvertino subjektyviai šališkai, ignoruodamas BPK 20
straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus, nutartyje neatsakė į visus esminius apeliacinio
skundo argumentus, nemotyvavo, kodėl tam tikrus faktinius duomenis (garso įrašą)
teismas pripažino leistinu įrodymu.
Kasaciniame
skunde pabrėžiama, kad nuosprendyje ir nutartyje nepagrįstai, pažeidžiant BPK 20
straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus, tvirtinama, esą K. J. įkalbėjo liudytoją V. S.
susitikti 2006 m. gegužės 24 d. Alytaus mieste prie Rūtų gatvėje esančios
degalinės „Statoil“. Vyriausiasis tyrėjas E. G. 2006 m. liepos 20 d. telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolą rašė
tendencingai, jame nurodė ne tikruosius, o norimus faktus. Teismai netyrė pirminio faktinio
informacijos šaltinio, o apsiribojo išvestiniu – 2006 m. gegužės 21–24 d. suvestine Nr. 1. Vertindamas 2006 m. liepos 20 d.
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo
protokolą, kasatorius daro išvadą, kad šis
dokumentas apskritai negali būti laikomas įrodymu baudžiamojoje byloje. Teismai nei nuosprendžio, nei nutarties
neargumentuoja K. J. ir V. S. telefoninio pokalbio garso įrašu, padarytu atliekant slaptą K. J.
elektroninių ryšių
kontrolę. Teismų išvados apie tai, esą K. J. įkalbino V. S. susitikti,
nepagrindžia ir liudytojo V. S. parodymai, nes jis pirmosios instancijos teisme
tvirtino, esą „2006 m. gegužės mėnesį K. J. tik prašė susitikti, norėjo apie
kažką pasikabėti“. Teismams yra
perduotas minėtas vyriausiojo tyrėjo E. G. 2006 m. liepos 20 d. telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas. Tačiau šis procesinis dokumentas iš esmės ydingas tiek formos,
tiek turinio prasme – iš jo turinio vargu ar galima aiškiai
suprasti, kokio ikiteisminio tyrimo metu jis surašytas, kas leido slapta kontroliuoti K. J. elektroninius
ryšius, kas juos iš tiesų kontroliavo, kokių tikslų buvo siekiama tokia kontrole. Nors K. J.
ir kito asmens (tikėtina liudytojo V. S.) komunikavimas
trumpaisiais teksto pranešimais (SMS) yra tiesiogiai susijęs su tariama nusikalstama
veika, apie šį faktinės informacijos šaltinį nė žodžiu neužsimenama nė viename
baigiamajame teismo dokumente – nei nuosprendyje, nei nutartyje. Baudžiamojoje byloje neatsispindi visi elektroninių ryšių,
perduotų ir gautų K. J.
naudojamu mobiliojo ryšio telefonu, kontrolės metu
nustatyti faktai. Ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose net
nebuvo tirta, kas ir kodėl kvietė K. J. susitikti Alytuje. Pats K. J. yra įsitikinęs, kad SMS į K. J.
mobiliojo ryšio telefoną siuntė arba V. S., arba asmenys, kurie
norėjo ir siekė, kad su V. S. K. J. susitiktų tam tikru konkrečiu
laiku ir konkrečioje vietoje ir taip būtų išprovokuotas neleistiniems
veiksmams. Taigi, anot kasatoriaus, baudžiamojoje byloje neįvardytas nė
vienas konkretus įrodymas, kuris leistų teismams daryti išvadą, esą K. J.
įkalbino V. S. susitikti. Garso įrašas yra ne prieš K. J. atlikto
slapto sekimo (BPK 160 straipsnis), o kito slapto tyrimo veiksmo – savo
tapatybės neatskleidžiančių asmenų, kurie nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnai,
veiksmo, reglamentuoto BPK 158 straipsnio, rezultatas.
Kasaciniame skunde pažymima, kad,
priešingai nei teismams tvirtina pats liudytojas V. S. ir vyriausiasis
tyrėjas E. G., 2006 m. gegužės 24 d. V. S. prieš K. J. atliko slaptus
tyrimo veiksmus neatskleisdamas savo tapatybės: į 2006 m. gegužės
24 d. 19.15 val. turėjusį įvykti K. J. ir V. S. susitikimą
V. S. atvyko turėdamas su savimi garsą įrašantį įrenginį ar jo dalį -
mikrofoną, naudodamas šią techninę priemonę, V. S. slapta fiksavo
K. J. ir V. S. paskutinįjį pokalbį telefonu, tai pat K. J. ir V. S.
susitikimą Alytaus mieste, Rūtų gatvėje, prie degalinės „Statoil“, ir pokalbį
šio susitikimo metu. Atlikdamas visus šiuos slaptus tyrimo veiksmus V. S. veikė
baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnų iniciatyva, jiems žinant apie
tokį elgesį, jį kontroliuojant ir koordinuojant. V. S., atlikdamas prieš K. J.
slaptus tyrimo veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės, elgėsi neteisėtai, nes
atlikti tokius veiksmus prieš K. J. ikiteisminio tyrimo teisėjas V. S.
leido tik iki 2006 m. gegužės 10 d., o jis tai darė 2006 m. gegužės 24 d. Apibendrindamas kasatorius daro išvadą, kad baudžiamojo
persekiojimo institucijų pareigūnai šiuo konkrečiu atveju dalyvavo asmens
susižinojimo kontrolės procese, pasitelkdami privatų asmenį įrodymams
baudžiamajame procese rinkti, teikdami jam techninę ir kitokią pagalbą,
ignoruodami įstatymų nustatytą tvarką, būtiną tokiai kontrolei, ir taip pažeidė
ne tik Baudžiamojo proceso kodekso, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio reikalavimus.
Pasak kasatoriaus, garso įrašas yra neleistinas įrodymas baudžiamojoje byloje dėl tariamo poveikio liudytojui. Darydami priešingą išvadą, teismai akivaizdžiai pažeidė tiek BPK 20 straipsnio 4
dalyje įtvirtintą draudimą įrodymu pripažinti neteisėtu būdu
gautą duomenį, tiek ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą
reikalavimą sąžiningai ištirti visus byloje esančius faktinius duomenis,
palyginti juos tarpusavyje, pašalinti prieštaravimus byloje bei vidinį įsitikinimą
formuoti remiantis visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
2006
m. gegužės 24 d. slapto sekimo protokolas ir leistini priedai, priešingai nei
teigiama nuosprendyje ir nutartyje, visiškai neatitinka BPK 179 straipsnio 2
dalies reikalavimų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šį protokolą
surašė asmuo, kuris nei pats atliko šį tyrimo veiksmą, nei padėjo asmeniui,
atlikusiam šį tyrimo veiksmą. Vyriausiasis tyrėjas E. G. teigė tik organizavęs ir stebėjęs šį tyrimo veiksmą (tai pažymėta
ir teismų procesiniuose sprendimuose); nenurodyta slapto sekimo kaip procesinio
tyrimo veiksmo atlikimo vieta (jei tyrimo veiksmo vieta slapto sekimo protokole
pažymėta po datos esančiu įrašu „Vilnius“, tai šis įrašas yra neteisingas, nes Vilniaus
mieste K. J. nebuvo sekamas); nenurodytos panaudotų techninių priemonių
naudojimo sąlygos ir tvarka. Slapto
sekimo protokole nurodytos techninės priemonės, kurių naudoti neleido ikiteisminio
tyrimo teisėjas, – fotoaparatas
„Canon“. Atliekant slaptą sekimą, buvo naudotos ir tokios techninės priemonės, kurios
nenurodytos slapto sekimo protokole, būtent: LTEC 2008 m.
sausio 18 d. ekspertizės
aktas Nr. 11-3528 (07) leidžia tvirtinti, kad atliekant slaptą sekimą ir šio veiksmo rezultatus fiksuojant vaizdo
įrašuose iš tiesų buvo naudojamos dvi vaizdo kameros, kai tuo tarpu slapto sekimo protokole nurodyta,
kad naudota buvo tik viena
vaizdo kamera „Sony“. Beje, kaip liudytojas apklaustas E. G., kuris tvirtino organizavęs slaptą K. J. sekimą ir
stebėjęs patį slaptą sekimą, teisme taip pat nė žodžiu neužsiminė apie dvi vaizdo kameras (kol LTEC ekspertai
nepateikė savo išvadų). Slapto
sekimo protokolo nepasirašė nei šį tyrimo veiksmą atlikęs
asmuo, nei kiti asmenys, dalyvavę atliekant šį tyrimo veiksmą. Vyriausiasis tyrėjas E. G. tvirtino tik organizavęs ir
stebėjęs K. J. slaptą
sekimą, bet pats jo neatliko ir nepadėjo niekam jo atlikti. Iš slapto sekimo protokolo matyti, kad
šį protokolą surašė vyriausiasis
tyrėjas E. G., kuris surašė ir „Priedą prie 2006 m. gegužės 25 d. slapto sekimo protokolo.
Stenogramą pokalbio tarp K. J. ir V. S., įvykusio 2006 m. gegužės 24 d. Alytaus mieste,
atlikto slapto K. J. sekimo metu“. Tačiau nuotraukas kaip priedą prie slapto sekimo
protokolo kažkodėl surinko ir pridėjo ne slapto sekimo protokolą surašęs asmuo, o vyresnioji
tyrėja V. Žilinskienė. Teismai nei nuosprendyje, nei nutartyje
šių įrodinėjimo aspektų visiškai nemini ir jų neaptaria. Įvertinęs aplinkybių visumą,
kasatorius daro išvadą, kad ir
teismui pateiktu slapto sekimo
protokolu, kuris esą pagrindžia ar turi pagrįsti slapto sekimo veiksmą
ir jo rezultatus, negali būti operuojama įrodinėjimo procese. Dėl savo formos ir turinio trūkumų tai taip pat
yra neleistinas įrodymas (BPK 20 straipsnio 4 dalis).
Kasatorius
teigia, kad prieš K. J. buvo atlikti mažiausiai du slapti tyrimo veiksmai – ne
tik slaptas sekimas (BPK 160 straipsnis), bet ir tyrimo veiksmai, neatskleidžiant
savo tapatybės (BPK 158 straipsnis). K. J. ir V. S. pokalbis buvo
užfiksuotas būtent atliekant veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, o ne
slapta sekant K. J. Veiksmus, neatskleisdamas savo tapatybės, prieš K. J.
atliko privatus asmuo liudytojas V. S. BPK 158 straipsnio 1
dalyje nurodyta, kad tyrimą neatskleisdami savo tapatybės ikiteisminio tyrimo
pareigūnai gali atlikti tik tirdami šias nusikalstamas veikas: labai sunkius
nusikaltimus, sunkius nusikaltimus, BK XXVIII ir XXXVII skyriuose numatytus
apysunkius nusikaltimus ir nusikaltimus, numatytus BK 225 straipsnio 1 ir
2 dalyse, 226 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228
straipsnyje. Šis nusikalstamų veikų sąrašas yra baigtinis. BPK 158 straipsnio 6
dalyje numatyta viena išimtis – „ypatingais atvejais, kai nėra kitų galimybių
nustatyti nusikaltimus darančius asmenis, šiame straipsnyje nustatyta tvarka
tyrimą gali atlikti ir asmenys, kurie nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnai“. Atsižvelgiant
į tai, kad 2006 m. gegužės mėnesį K. J., kaltintam tariamai nusikalstama veika,
numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji byla dėl sukčiavimo jau buvo
ištirta ir tuo metu buvo nagrinėjama Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme
(šiuo metu ji nagrinėjama Molėtų rajono apylinkės teisme), teismui pateikti procesiniai
dokumentai leidžia tvirtinti, kad nusikalstama veika, kuria norėta ištirti ir
dėl kurios galėjo būti inicijuoti ikiteisminio tyrimo veiksmai, vykdomi
neatskleidžiant savo tapatybės, tegalėjo būti tik tariama nusikalstama veika,
numatyta BK 233 straipsnio 1 dalyje. Nusikalstama
veika, numatyta BK 233 straipsnio 1 dalyje, yra nesunkus nusikaltimas
(BK 11 straipsnio 3 dalis), ji
reglamentuojama Baudžiamojo kodekso XXXIV skyriuje. Procesiniuose dokumentuose atsispindintys
veiksmai, atliekami neatskleidžiant savo tapatybės, ir jų rezultatai yra
neteisėti, nes, tiriant tokią nusikalstamą veiką, kurios sudėtis reglamentuota
BK 233 straipsnio 1 dalyje, slapti tyrimo veiksmai neatskleidžiant
savo tapatybės yra neleistini. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus
miesto 1-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas E. Zaluba 2006 m. gegužės 4 d. nutartimi leido atlikti slaptus tyrimo veiksmus tik
siekiant rinkti įrodymus dėl sunkios nusikalstamos veikos (BK182 straipsnio 2
dalis) ir neleido tokiu prievartiniu būdu rinkti įrodymų siekiant ištirti
nesunkią nusikalstamą veiką (BK 233 straipsnio 1 dalis). Toks teisėjo leidimas rodo, jog taikant slaptas tyrimo priemones surinktais
įrodymais galima disponuoti tik baudžiamojoje byloje dėl sunkaus nusikaltimo (baudžiamojoje
byloje dėl tariamo sukčiavimo). Taip gauti įrodymai yra neleistini
baudžiamojoje byloje dėl nesunkios nusikalstamos veikos – dėl tariamo poveikio
liudytojui. Visi faktiniai duomenys, kuriuose atsispindi 2006 m. gegužės 24 d.
laikotarpiu nuo 19.15 val. iki 19.55 val. Alytaus mieste prie Rūtų gatvėje
esančios degalinės „Statoil“ įvykęs K. J. ir V. S. susitikimas bei
šio susitikimo metu vykęs K. J. ir V. S. žodinis pokalbis (jo turinys), gauti
pažeidžiant svarbiausias BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse įtvirtintas
įrodymų leistinumo ir sąžiningo vertinimo taisykles, todėl negali būti
naudojami įrodinėjimo procese. Nuosprendyje nenurodyta, kokius V. S. parodymus,
duotus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip
įrodymus ir jais grindė K. J. kaltę padarius tariamą nusikalstamą veiką. Iš
bylos medžiagos matyti, kad liudytojas V. S. buvo apklaustas trijuose
ikiteisminiuose tyrimuose: ikiteisminiame tyrime Nr. 38-1-00015-03, kuriame
buvo tiriama tariamo sukčiavimo nusikalstama veika, ikiteisminiame tyrime Nr.
38-1-00074-05, kuriame buvo tiriama sukčiavimo nusikalstama veika, ir
ikiteisminiame tyrime Nr. 38-1-00059-06, kuriame buvo tiriama tariamo poveikio
liudytojams nusikalstama veika. Kasatoriaus manymu, iš nuosprendžio ir
nutarties neaišku, kokiame iš
šių ikiteisminių tyrimų liudytojo V. S. duotus parodymus teismai vertino ir laikė juos K. J. kaltinančiais
įrodymais. Vadovaujantis
BPK 301 straipsnio 1 dalimi, teismo nuosprendis gali būti pagrindžiamas tik
tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš 2007 m. lapkričio 28 d. vykusio pirmosios
instancijos teismo teisiamojo
posėdžio protokolo, šio teisiamojo posėdžio pradžioje teisėja pranešė, kad iš Vilniaus miesto
1-ojo apylinkės teismo gavo 2007 m. birželio 8 d. raštą (be numerio) ir šį raštą perskaitė
nagrinėjimo teisme dalyviams. Kartu su šiuo 2007 m. birželio 8 d. raštu Vilniaus miesto 1-ojo
apylinkės teismo teisėjas P. Karvelis pirmosios instancijos teismui atsiuntė ir dviejų V. S. apklausų
protokolų kopijas, tačiau
šių apklausų protokolų pirmosios instancijos teismo teisėja
teisiamajame posėdyje neperskaitė, jų netyrė.
Kasaciniame
skunde akcentuojama, kad nebuvo tirti liudytojo V. S. apklausų, atliktų
ikiteisminiame tyrime Nr. 38-1-00015-03, protokolai. Iš 2007 m. gegužės 23 d.
vykusio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad visi baudžiamojoje byloje
esantys dokumentai iš esmės buvo ištirti šiame teisiamajame posėdyje. V. S.
apklausų ikiteisminio tyrimo metu protokolus pirmosios instancijos teismas gavo
2007 m. birželio 13 d., t. y. po to, kai byloje esantys dokumentai buvo
ištirti. Iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo gauti liudytojo V. S.
apklausos protokolai nebuvo tirti 2007 m. lapkričio 28 d. vykusiame
teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš vėliau vykusių teisiamųjų posėdžių
protokolų, V. S. apklausų protokolai nebuvo tirti ir 2008 m. sausio 23 d.,
2008 m. vasario 20 d. bei 2008 m. vasario 27 d. vykusiuose pirmosios
instancijos teismo posėdžiuose. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teisme
apskritai nebuvo tirta informacija, kuria liudytojas V. S. pateikė
ikiteisminio tyrimo Nr. 38-1-00015-03 metu. Liudytojo V. S. parodymai, duoti
ikiteisminio tyrimo Nr. 38-1-00015-03 metu, nebuvo perskaityti bei tiriami ir apeliacinės
instancijos teisme (nors šis teisinis aspektas buvo paminėtas apeliaciniame
skunde). Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo perskaityti
tik du liudytojo V. S. apklausų, buvusių ikiteisminio tyrimo Nr. 38-1-00059-06
metu, protokolai: 2006 m. gegužės 4 d. ir 2006 m. gegužės 25 d. apklausų
protokolai buvo perskaityti 2007 m. gegužės 23 d. vykusiame teisiamajame
posėdyje. Nei ikiteisminiame tyrime Nr. 38-1-00059-06, nei jokiame kitame
ikiteisminiame tyrime liudytojas V. S. nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo
teisėjo ar pirmiau teisme. Vadinasi, liudytojo V. S. apklausų, duotų
ikiteisminiame tyrime, protokolai negalėjo būti perskaitomi vadovaujantis
BPK 276 straipsnio 1 dalimi. Pirmosios instancijos teismas neteisus
nuosprendyje teigdamas, kad liudytojo V. S. apklausos ikiteisminio tyrimo metu
protokolus laiko įrodymu ir juo grindžia tariamą K. J. kaltę padarius
nusikalstamą veiką. Šios pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja
BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalims, 242 ir 276 straipsniams bei 301
straipsnio 1 dalies reikalavimams. Liudytojas V. S. parodymus davė 2007 m.
gegužės 23 d. vykusiame pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje.
Kviečiamas į kitus teismų posėdžius liudytojas V. S. neatvykdavo. V. S. parodymai,
duoti 2007 m. gegužės 23 d. vykusiame pirmosios instancijos teismo
posėdyje, yra visiškai neinformatyvūs ir nepagrindžia nė vienos K. J. kaltinančios
faktinės aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nevertino
dalies baudžiamojoje byloje esančių duomenų, negalinčių neturėti esminės
reikšmės konstatuojant tikrąsias faktines bylos aplinkybes. Vadinasi, pirmosios
instancijos teismas pažeidė BPK 242 straipsnio 1 dalies reikalavimą tiesiogiai
ištirti visus įrodymus byloje, BPK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą,
kad teismo posėdyje turi būti imamasi visų įstatymų numatytų priemonių išsamiai
ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes, BPK 276 straipsnio 4 dalies
reikalavimą motyvuotai pašalinti byloje surinktų duomenų prieštaravimus apie
faktines bylos aplinkybes ir t. t.
Kasatorius pabrėžia, kad teismų
sprendimai grindžiami prielaidomis ir spėliojimais, o tai negali būti
apkaltinamojo nuosprendžio pamatas.
Atsiliepimu į nuteistojo K. J. gynėjo
advokato R. Merkevičiaus kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroras prašo jo
kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad kasacinis
skundas yra didelės apimties, jame dėstomi argumentai kartojasi, o esminiai
kasacinio skundo motyvai yra tokie: Alytaus rajono apylinkės teismas negalėjo
priimti K. J. apkaltinančio nuosprendžio, kol nepriimtas procesinis sprendimas
Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje,
todėl Alytaus rajono apylinkės teismas buvo šališkas; K. J. sekimas buvo
neteisėtas, todėl neteisėti buvo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai;
apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma
apeliaciniame skunde, todėl priėmė neteisingą procesinį sprendimą. Prokuroras
pažymi, kad kiti kasacinio skundo argumentai yra išvestiniai iš ankstesniųjų ir
susiję su įrodymų vertinimu, o tai jau nėra kasacinės instancijos teismo
nagrinėjimo dalykas.
Prokuroras pabrėžia, kad apeliacinės
instancijos teismo nutartyje nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas priėmė
teisingą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, byla išnagrinėta objektyviai,
procesiniai sprendimai dėl K. J. sekimo buvo teisėti, todėl ikiteisminio tyrimo
pareigūnai įstatymų reikalavimų nepažeidė. Pasak prokuroro, apeliacinės
instancijos teismo nutarties motyvai teisėti, pagrįsti, išdėstyti labai
išsamiai, todėl nėra būtinybės jų kartoti.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės
instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame
skunde. Esminiai apeliacinio skundo motyvai buvo išsamiai išanalizuoti ir dėl
jų pateiktos motyvuotos išvados. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus,
kuriais grindė savo argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, įvertino tinkamai
ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Prokuroras nurodo, kad K. J. pagrįstai
pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį,
todėl nėra pagrindo tenkinti jo kasacinį skundą, panaikinti teismų sprendimus
ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl
BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatoriaus argumentai, esą teismai, nagrinėdami šią
baudžiamąją bylą, turėjo laukti kitą K. J. bylą nagrinėjančio teismo
išvadų dėl liudytojo V. S. parodymų, o to nepadarę nevisapusiškai ir neišsamiai
ištyrė bei įvertino bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė BK 233 straipsnio
1 dalį, prieštarauja BPK 242 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies
nuostatoms.
BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyta
baudžiamoji atsakomybė tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, kad
šis ikiteisminio tyrimo metu arba teisme duotų melagingus parodymus. Šio nusikaltimo
sudėtis yra formali; baudžiamajai atsakomybei atsirasti nebūtina, kad
kaltininko siekis būtų įgyvendintas. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį
kyla ir tada, kai liudytojas dar nėra davęs parodymų. Renkant, tikrinant ir
vertinant duomenis, reikšmingus šiai nusikalstamai veikai nustatyti ar
paneigti, nėra būtina sulaukti, kol teismas išnagrinės bylą, kurioje liudytojas
yra davęs parodymus, juo labiau kad baudžiamojo proceso įstatymo numatytais
atvejais baudžiamoji byla gali būti išnagrinėta ar nutraukta, neapklausus
liudytojo ir nedavus jo parodymų teisinio vertinimo toje baudžiamojoje byloje,
dėl kurioje duotų parodymų darytas poveikis liudytojui. Kaip ir bet kurios
kitos nusikalstamos veikos požymiai, siekis paveikti liudytoją, kad jis duotų
melagingus parodymus, įrodinėjamas įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis,
kurių pripažinimas įrodymais kiekvienu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo
kompetencija (BPK 20 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas išreikalavo
liudytojo V. S. apklausų ikiteisminio tyrimo metu K. J. baudžiamojoje byloje
protokolus ir lygino jų turinį su šios bylos duomenimis apie tai, kokių šio
liudytojo parodymų teisme pageidavo nuteistasis K. J., apklausė liudytoją V. S.,
gynėjo iniciatyva iškviestą liudytoją J. V., slaptą sekimą organizavusį
pareigūną E. G., kitus liudytojus, išnagrinėjo visus kitus bylos duomenis, viso
ilgai trukusio proceso metu suteikė galimybę pačiam kaltinamajam duoti
paaiškinimus dėl pareikšto kaltinimo, kuria šis nepasinaudojo.
Apeliacinės instancijos teismas
pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis K. J. siekė
paveikti liudytoją V. S. duoti melagingus parodymus, pažymėdamas, kad šioje
byloje neturi teisinės reikšmės ta aplinkybė, ar dėl tokio poveikio liudytojas
V. S. kitoje byloje duos teisingus parodymus. Tokia apeliacinės instancijos teismo
motyvacija atitinka BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos
nusikalstamos veikos požymius ir paneigia kasatoriaus teiginį, esą šis teismas
neatsakė į apeliacinio skundo argumentą dėl būtinumo remtis kito teismo
nagrinėjamoje byloje būsimu liudytojo V. S. parodymų vertinimu.
Dėl
BPK normų laikymosi tiriant įrodymus
Ikiteisminis tyrimas šioje byloje atskirtas nuo
ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo, kurioje įtariamasis
pasislėpė. Savo ruožtu ikiteisminis tyrimas pasislėpusio įtariamojo byloje buvo
atskirtas nuo K. J. bylos dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir
182 straipsnio 2 dalį, kuri tuo metu jau buvo nagrinėjama teisme. K.
J. toje byloje buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas
neišvykti, įpareigojant neieškoti ryšių ir nebendrauti su tam tikrais
asmenimis, tarp kurių buvo ir liudytojas V. S.
Didžioji dalis kasacinio skundo
argumentų skirta liudytojo V. S. vaidmeniui renkant įrodymus, manant, kad buvo
pažeista įstatymų nustatyta tvarka ir viršytos ikiteisminio tyrimo teisėjo
nutartimi nustatytos ribos.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
ikiteisminio tyrimo teisėjas 2006 m. gegužės 4 d. nutartimi,
tenkindamas atitinkamą prokuroro prašymą, vadovaudamasis BPK 158 straipsnio
6 dalimi ir 160 straipsniu, leido sekti K. J. nuo 2006 m. gegužės 4 d. iki
2006 m. gegužės 31 d., sekimo metu daryti vaizdo ir garso įrašus. Kitu tos
pačios nutarties punktu leista V. S. nuo 2006 m. gegužės 4 d. iki 2006 m.
gegužės 10 d. atlikti prieš K. J. veiksmą – visų jų tarpusavio pokalbių vaizdo
ir garso įrašymą.
Kasatorius įrodinėja, kad 2006 m. gegužės
24 d. pokalbį tarp K. J. ir V. S., kurį teismai įvertino kaip nuteistojo K. J.
siekį paveikti liudytoją V. S., jog šis teisme duotų melagingus parodymus,
įrašė ne ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o V. S., veikęs prieš K. J.
neatskleisdamas savo tapatybės, nors pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį
jis neturėjo teisės to daryti. Šie skundo argumentai grindžiami ikiteisminio
tyrimo teisėjo nutartimi, kuri nevisiškai atitinka BPK XII skyriuje
nurodytų procesinių prievartos priemonių taikymo tvarką ir sąlygas. Teismai, spręsdami, ar gauti duomenys
laikytini įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), ikiteisminio tyrimo teisėjo
nutartimis saistomi tik tuo aspektu, kad privalo patikrinti, ar atliekant
procesinius veiksmus buvo reikalingas ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimas. Slaptai
sekti nuteistąjį K. J. ir sekimo metu daryti vaizdo bei garso įrašus
ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimas buvo gautas.
BPK 160 straipsnis leidžia
ikiteisminio tyrimo teisėjui prokuroro prašymu paskirti slaptą asmens sekimą ir
jo metu daryti vaizdo ar garso įrašą arba filmuoti. Ši procesinė prievartos
priemonė negali būti sutapatinama su BPK 158 straipsnyje numatytais savo
tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais; tą ir padarė
ikiteisminio tyrimo teisėjas, kuris, vadovaudamasis BPK 158 straipsnio 6 dalimi,
leido liudytojui V. S. daryti jo pokalbių su K. J. įrašus. BPK 158
straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad ypatingais atvejais, kai nėra kitų galimybių nustatyti
nusikaltimus darančius asmenis, šiame straipsnyje nustatyta tvarka tyrimą gali
atlikti ir asmenys, kurie nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnai. V. S. pokalbių
su K. J. įrašų darymas šiuo atveju nėra veiksmas, kurį reglamentuoja BPK 158
straipsnis, o V. S., priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, negali
būti laikomas asmeniu, veikusiu neatskleidžiant savo tapatybės, ir jam negali
būti taikomos BPK 158 straipsnio nuostatos. Pokalbių tarp V. S. ir K. J. įrašų
darymas yra BPK 160 straipsnyje numatytas veiksmas; specialus leidimas V. S.
tai daryti yra perteklinis, nes leidimas buvo duotas ikiteisminio tyrimo
pareigūnams. Kaip matyti iš slapto sekimo protokolo ir prie jo pridėtų nuotraukų,
pokalbio tarp K. J. ir V. S. įrašas padarytas būtent slapto sekimo metu. Kasatorius
itin daug dėmesio skiria tam, ar V. S. 2006 m. gegužės 24 d. pokalbio įrašą
tarp jo ir K. J. padarė savarankiškai, ar tą padarė ikiteisminio tyrimo
pareigūnai, pasinaudodami V. S. suteiktomis techninėmis priemonėms.
Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neturi esminės reikšmės. Slapto sekimo,
vaizdo ir garso įrašų darymo, filmavimo techninės priemonės, būdai ir metodai
nėra BPK reguliavimo sritis (BPK 160 straipsnio 2 dalis). Svarbu ne tai, ar
ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo techninį garso ryšį su pokalbio dalyviais,
o tai, kad prireikus BPK numatytais proceso veiksmais būtų galima
patikrinti gautų duomenų patikimumą.
BK 160 straipsnyje numatyta procesinė
prievartos priemonė gali būti taikoma tiriant bet kokią nusikalstamą veiką, o
ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ši priemonė tik skiriama; slaptą sekimą
atliekančių pareigūnų ir jų darbo vietos nurodymas irgi yra perteklinis (BPK
160 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentai dėl siektos ištirti
nusikalstamos veikos sunkumo laipsnio ir slaptą sekimą atlikusių pareigūnų
nepaneigia šios procesinės prievartos priemonės teisėtumo.
Telefoninių pokalbių įrašai padaryti
atliekant ikiteisminį tyrimą dėl sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 182
straipsnio 2 dalyje. Vėliau ikiteisminis tyrimas dėl BK 233 straipsnio 1 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos atskirtas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios
instancijos teismas, teisėtu būdu gauti duomenys tiriant sunkų nusikaltimą gali
būti panaudojami įrodinėjant lengvesnę nusikalstamą veiką. Tokia išvada
atitinka kasacinės instancijos teismo praktiką (baudžiamosios bylos Nr.
2K-350/2008, 2K-147/2010). BPK 162 straipsnis nagrinėjamam atvejui netaikomas, nes
informacija gauta vienos bylos atveju.
Taigi duomenys, užfiksuoti nuteistojo
K. J. ir liudytojo V. S. pokalbių įrašuose, yra gauti BPK nustatyta
tvarka. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, tenkindami
nuteistojo gynėjo prašymus ir skirdami vaizdo bei garso įrašų ekspertizes, juos
patikrino ir pripažino įrodymais. Kasacinio skundo argumentais įrašų įrodomoji
vertė nepaneigta. Kasatorius kitaip negu teismai interpretuoja pokalbius, laikydamas, kad jų turinys
nepatvirtina nuteistojo iniciatyvos susitikti ir siekio paveikti liudytoją V.
S., jog šis duotų melagingus parodymus. Kolegija pažymi, kad šie argumentai
nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas
faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik
remdamasis teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo
klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Didžioji dalis kasatoriaus nuorodų į
BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą pateiktos bendrame jo vertinimu padarytų BPK
pažeidimų kontekste, kurių kolegija nenustatė. Kasatoriaus tvirtinimas, esą
teismas netyrė ir neįvertino pirminio informacijos šaltinio vaizdo ir garso
įrašų, o apsiribojo vien tik protokole išdėstyta pokalbio suvestine,
prieštarauja teisiamojo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turiniui, iš kurių
matyti, kad teisiamojo posėdžio metu įrašai buvo peržiūrėti ir perklausyti, o
nuosprendyje operuojama ne tik stenograma, bet ir pačiais įrašais. Nuteistojo
prašymu buvo atliktas pakartotinis jų tyrimas apeliacinės instancijos teisme,
jis pats davė dėl jų paaiškinimus, buvo paskirta fonoskopinė ekspertizė,
apklaustas ją atlikęs ekspertas, įrašus darę pareigūnai, perskaityti bylos
dokumentai. Visų šių procesinių veiksmų rezultatas – apeliacinės instancijos
teismas pripažino, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos
aplinkybes. Įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva, proceso dalyvių
nuomonė šiuo klausimu teismui neprivaloma, tačiau, esant prieštaringiems
įrodymams, būtina nurodyti motyvus, kodėl teismas vienus ar kitus iš jų atmetė.
Nuteistasis K. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismuose iš viso atsisakė duoti parodymus dėl
kaltinimo esmės, motyvuodamas tuo, kad byla jam sufabrikuota, apeliacinės
instancijos teisme duodamas paaiškinimus tik dėl, jo nuomone, padarytų
procesinių pažeidimų taikant jam procesines prievartos priemones. Taigi byloje
praktiškai nėra duomenų, kuriuos teismai turėtų pagrindą vertinti kaip įrodymus,
paneigiančius K. J. pareikštą kaltinimą, todėl kasacinio skundo nuorodos į BPK
305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą yra nepagrįstos. Priešingai negu
teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės
instancijos teismo nutartyje įrodymų leistinumo aspektu pakankamai aiškiai
pasisakyta.
Ikiteisminio tyrimo metu į šią
baudžiamąją bylą įdėtas kaltinamojo akto nuorašas baudžiamojoje byloje, kurioje
K. J. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. Tame
kaltinamajame akte išdėstyti ir liudytojo V. S. parodymai, dėl kurių
nuteistasis K. J. siekė paveikti liudytoją, kad šis duotų melagingus parodymus
teisme, nagrinėjančiame K. J. baudžiamąją bylą.
Teisiamajame posėdyje prokuroras
pareiškė prašymą išreikalauti iš kito K. J. bylą nagrinėjančio teismo liudytojo
V. S. apklausų protokolų nuorašus. Teismas šį prašymą patenkino 2007 m. gegužės
23 d. posėdžio metu po to, kai pagal BPK 290 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo
paskelbti bylos dokumentai, taip pat ir kaltinamasis aktas kitoje K. J. byloje,
kuriame išdėstyta ir liudytojo V. S. parodymų santrauka. 2007 m. birželio 13 d.
iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo buvo gauti liudytojo V. S. apklausų
2004 m. kovo 22 d. ir 2005 m. birželio 28 d. protokolų nuorašai. Teismas
informavo, kad teisiamajame posėdyje V. S. dar neapklaustas.
2007 m. rugsėjo 27 d. posėdžio metu
teismas pranešė proceso dalyviams, kad gauti liudytojo V. S. apklausų
ikiteisminio tyrimo metu protokolai, tačiau teisiamojo posėdžio protokole
nepažymėta apie tų apklausų protokolų paskelbimą. Kasatorius šią aplinkybę
vertina kaip BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir nurodo, kad šis
pažeidimas nebuvo ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Kolegija su šiuo
kasacinio skundo argumentu sutinka, tačiau minėto pažeidimo nelaiko esminiu,
suvaržiusiu įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudžiusiu teismams
išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir
nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Byloje nėra taip, kad kitoje byloje liudytojo
V. S. apklausų protokoluose nurodyti duomenys nebuvo nagrinėjami. Minėta, kad
parodymų esmė išdėstyta prie šios bylos pridėtoje kaltinamojo akto kopijoje,
kuri buvo paskelbta teisiamajame posėdyje. Iš bylos duomenų matyti, kad,
teismui 2007 m. rugsėjo 27 d. posėdyje paskelbiant apie gautus liudytojo V. S.
apklausų protokolų nuorašus, nuteistajam K. J. šių protokolų turinys buvo žinomas,
nes byloje yra nuteistojo K. J. 2007 m. rugsėjo 14 d. prašymas
leisti susipažinti su byla ir pasidaryti įrašų kopijas su teigiama teisėjos
rezoliucija (T. 3, b. l. 164).
Pirmosios instancijos teismas, apklausdamas liudytoją
V. S., tenkindamas gynėjo prašymus, skelbė liudytojo parodymus, duotus
ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kuriuos liudytojas patvirtino ir atsakė į
teisėjos ir proceso dalyvių klausimus. Kaip pažymėta teisiamojo posėdžio
protokole, skelbdamas 2006 m. gegužės 4
d. apklausos protokolą, teismas vadovavosi BPK 276 straipsnio 1 dalies
2 ir 3 punktais, o 2006 m. gegužės 25 d. protokolą – BPK 276 straipsnio
1 dalies 3 punktu.
Kasatoriaus argumentas, kad pagal BPK
276 straipsnio 1 dalį šiame straipsnyje numatytais atvejais gali būti skelbiami
tik liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, atitinka šio
straipsnio nuostatas. Liudytojas V. S. ikiteisminio tyrimo teisėjo nebuvo
apklaustas. Reikėtų sutikti ir su kasacinio skundo teiginiu, kad liudytojo V.
S. parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui neturi savarankiškos įrodomosios
reikšmės ir jie gali būti skelbiami bei vertinami pagal BPK 276 straipsnio
4 dalies taisykles. Tačiau pažymėtina, kad būtent taip šie liudytojo parodymai
ir buvo vertinami, teismų baigiamaisiais aktais jiems savarankiška įrodomoji
vertė nesuteikta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, sprendžiant
kaltinamojo K. J. kaltumo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį klausimą,
remiamasi tomis liudytojo V. S. apklausomis ikiteisminio tyrimo metu, kurios
atliktos tiriant ne šią, o sukčiavimo bylą. Apklausų sukčiavimo byloje
protokolams šioje byloje taikomos BPK 290 straipsnio, o ne BPK 276 straipsnio
nuostatos. Kolegija dėl tų protokolų paskelbimo jau pasisakė. Nuosprendyje
liudytojo V. S. parodymais ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje remiamasi tik
sprendžiant dėl teisme peržiūrėtų vaizdo ir perklausytų garso įrašų įrodomosios
vertės, o tai atitinka BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Vien ta
aplinkybė, kad protokolinėse nutartyse klaidingai vadovaujamasi BPK 276 straipsnio
1 dalies 2 ir 3 punktais, nepatvirtina, kad naudojant liudytojo V. S. parodymus
buvo pažeistos proceso taisyklės.
Nesutikdamas su teismų padarytu
liudytojo V. S. parodymų vertinimu, kasatorius pateikia savąją jų analizę ir
vertinimą. Konstatavus, kad, vertinant liudytojo parodymus, esminiai BPK pažeidimai
nebuvo padaryti, jų turinio vertinimas nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas
(BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl
teisės į privataus gyvenimo gerbimą
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis,
užtikrindamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu numato, kad informacija
apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu
ir tik pagal įstatymą. Analogiškas išimtis nustato ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Akivaizdu, kad asmuo, darydamas nusikalstamą
veiką, negali tikėtis privatumo. Svarbu, kad informacija būtų renkama pagal
įstatymą.
Kasatoriaus teiginys, esą pirminė informacija
apie tai, kad nuteistasis K. J. skambino liudytojui V. S., gauta kontroliuojant
jų elektroninius ryšius, prieštarauja bylos duomenims. Tokią informaciją pateikė
liudytojas V. S., pagal kurio parodymus ir jo mobiliojo ryšio telefono aparate
užsifiksavusius duomenis buvo nustatyti du mobiliojo ryšio telefonų numeriai,
iš kurių skambino K. J. ir prašė susitikti. Būtent tie telefono numeriai
nurodyti ikiteisminio tyrimo teisėjo 2006 m. gegužės 9 d. nutartyje leisti
atlikti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei daryti
jos įrašus.
Kasatoriaus nuoroda į Europos Žmogaus Teisių
Teismo sprendimą, kuriame konstatuotas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas dėl
oficialių valstybės pareigūnų dalyvavimo asmens susižinojimo kontrolės procese,
teikiant vienai iš šalių techninę ar kitokią pagalbą, ignoruojant įstatymų
nustatytą tvarką, su nagrinėjama byla nesusijusi, nes, minėta, šioje byloje BPK
nustatytos tvarkos buvo laikytasi. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008,
kuria remiasi kasatorius ir kurioje minimas tas pats EŽTT sprendimas,
Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas konstatuotas dėl to, kad pokalbiai įrašyti
pareigūnų suteiktomis priemonėmis dar nepradėjus operatyvinio tyrimo, o
ikiteisminio tyrimo metu – be reikiamos sankcijos. Šios bylos aplinkybės yra
kitokios, joje ikiteisminio tyrimo teisėjas paskyrė K. J. procesinę prievartos
priemonę – slaptą sekimą, kurio metu leido įrašinėti pokalbius. Ikiteisminio
tyrimo teisėjo 2006 m. gegužės 4 d. nutarties ir ja sankcionuotų veiksmų
atitiktis BPK nuostatoms jau aptartas.
Kasatorius išdėsto savo samprotavimus,
esą visi veiksmai prieš K. J. buvo provokacinio pobūdžio, siekiant per
liudytoją V. S. gauti svarbią informaciją byloje dėl sukčiavimo, kurioje
K. J. aktyviai įgyvendina savo teisę į gynybą ir stengiasi įrodyti,
kad ir ta byla yra sufabrikuota. Kolegija pažymi, kad tie samprotavimai nėra
teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje
nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo
kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis), todėl
paliekami nenagrinėti (BPK 372
straipsnio 4 dalies 3 punktas). Šiame kontekste pažymėtina tik tiek, kad tie
samprotavimai logiškai nesisieja su viena iš K. J. paskirtos kardomosios
priemonės sąlygų – nebendrauti ir neieškoti ryšių su liudytoju V. S.
Dėl
teisės į nešališką teismą
Kasacinio skundo teiginys, esą bylą išnagrinėjo
šališkas pirmosios instancijos teismas, jokiais teisiniais argumentais
nepagrįstas. Skundo motyvuojamojoje dalyje šis klausimas paliestas tik tuo
aspektu, kad, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į
atitinkamus apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio
skundo argumentus dėl nuteistojo teisės į nešališką teismą pažeidimo įvertino
kaip deklaratyvius. Iš tikrųjų, apeliaciniame skunde teisėjos išankstinė
nuomonė ir priešiškas kaltinamajam nusistatymas buvo grindžiamas iš esmės tuo,
kad, nuteistojo nuomone, teisėja neobjektyviai ir neišsamiai išnagrinėjo
baudžiamąją bylą ir įvertino įrodymus ne taip, kaip pageidautų nuteistasis, bei
nepatenkino dėl tendencingo bylos nagrinėjimo jai pareikšto nušalinimo.
Nušalinimas teisėjai buvo reiškiamas remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis,
kuriomis apeliaciniame skunde motyvuojamas teismo šališkumas. Taigi apeliacinio
skundo argumentai akivaizdžiai nepatvirtina teismo šališkumo. Kolegijos
nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą tuos argumentus
įvertinti taip, kaip įvertino. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymų tyrimo
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose metu praktiškai buvo patenkinti
visi nuteistojo prašymai, susiję su bylos faktinių aplinkybių, reikšmingų
nuteistojo kaltumo klausimui išspręsti, nustatymu. Šių aplinkybių įvertinimas
ne taip, kaip pageidautų nuteistasis, nėra teisės į nešališką teismą
pažeidimas.
Apibendrindama kolegija daro išvadą,
kad pagal kasacinio skundo motyvus nėra BPK 369 straipsnyje numatytų
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo
nutarties panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n
u t a r i a :
Atmesti nuteistojo K. J. gynėjo
kasacinį skundą.
Teisėjai Albinas
Sirvydis
Olegas
Fedosiukas
Vladislovas
Ranonis