Civilinė byla Nr. e2A-401-460/2025

                                                                                Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18004-2024-0

                     Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.2

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 8 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,

veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 623 straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. R. (apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Yla.lt“ ieškinį atsakovams V. R. (V. R.), M. R., M. P. (M. P.) dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Mažoji bendrija „Yla.lt“ (toliau – ir ieškovė, MB „Yla.lt“) kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. t. 1, b. l. 1–4) atsakovams V. R., M. R., M. P. (toliau kartu – ir atsakovai), juo prašė iškeldinti atsakovus V. R. ir M. R. kartu su jų nepilnamečiu vaiku A. R. (A. R.) ir atsakovą M. P. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad antstolė N. Š.-S. vykdė varžytynes, kuriose buvo parduodamas atsakovams V. R. ir M. R. priklausantis nekilnojamasis turtas – butas / patalpa-butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Turtas, Butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilnius. Nurodė, jog antstolė N. Š.-S. surašė 2024 m. rugsėjo 4 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-24-33-27084 (toliau – ir Aktas), kuriuo Butas buvo parduotas ieškovei; atsakovai toliau be teisėto pagrindo naudojasi Butu ir jame veda šeimos namų ūkį kartu su savo šeimos nariais; kartu su atsakovais V. R. ir M. R. gyvena jų nepilnametis vaikas – sūnus A. R. (gim. (duomenys neskelbtini)). Teigiama, kad Bute savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs atsakovas M. P.; ieškovė 2024 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į atsakovus su pareiškimu dėl išsikeldinimo ir Buto atlaisvinimo, kuriuo geranoriškai prašė atsakovų per 14 kalendorinių dienų išsikelti iš Buto kartu su savo šeimos nariais ir asmeniniais daiktais bei visiškai jį atlaisvinti, tačiau atsakovai į ieškovės kreipimąsi nesureagavo, negrąžino ieškovei Buto raktų ir toliau gyvena ieškovei priklausančiame Bute.

2.       Atsakovas V. R. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (el. b. t. 1, b. l. 15–17). Atsakovas V. R. paaiškino, kad Turto varžytines Nr. 269019 antstolė N. Š.-S. vykdė nuo 2024 m. liepos 11 d. iki 2024 m. rugpjūčio 12 d. Dėl antstolės N. Š.-S. veiksmų jis 2024 m. liepos 15 d. padavė skundą, kuris yra nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. e2YT-19533-608/2024; 2024 m. rugsėjo 25 d. pateikė skundą dėl antstolės veiksmų, atliktų vykdomojoje byloje Nr. 0033/24/01214; 2024 m. spalio 2 d. antstolė N. Š.-S. nutarė jo skundą dėl antstolės veiksmų atmesti, perduoti skundą bei vykdomąją bylą Nr. 0033/24/01214 Vilniaus miesto apylinkės teismui skundo nagrinėjimui, skundas nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. e2YT-27559-808/2024. Pažymėjo, kad atsakovė M. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti niekinę ir negaliojančią ab initio (nuo pradžios) 2012 m. gegužės 4 d. paskolos sutartį Nr. 12-00144 LTL, sudarytą tarp atsakovės ir bankrutavusios komanditinės bendrovės kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos. Civilinė byla Nr. e2A-394-450/2024 nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme, galutinė įsiteisėjusi nutartis nepriimta. Pažymėjo, kad esant teisminiams ginčams tarp šalių, kurių objektas yra ir ieškovės įgytas Turtas, šio turto registracijos faktas negali būti vieninteliu įrodymu, kad ieškovė yra teisėta turto savininkė ir gina teisėtus savo interesus; nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės normos gina vaikų teises.

3.       Atsakovė M. R. pateikė teismui atsakovo V. R. atsiliepimui identišką atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (el. b. t. 1, b. l. 21–24).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinys patenkintas. Teismas nusprendė iškeldinti atsakovus V. R. (V. R.) (a. k. (duomenys neskelbtini) M. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. P. (M. P.) (gim. (duomenys neskelbtini)) iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su visais atsakovams priklausančiais daiktais, nesuteikiant atsakovams kitos gyvenamosios vietos; priteisti ieškovei mažajai bendrijai „Yla.lt“ (į. k. 304975084) iš atsakovo V. R. (V. R.) 502,52 Eur (penkių šimtų dviejų eurų ir penkiasdešimt dviejų centų) bylinėjimosi išlaidų; priteisti ieškovei mažajai bendrijai „Yla.lt“ (į. k. 304975084) iš atsakovės M. R. 502,52 Eur (penkių šimtų dviejų eurų ir penkiasdešimt dviejų centų) bylinėjimosi išlaidų; priteisti ieškovei mažajai bendrijai „Yla.lt“ (į. k. 304975084) iš atsakovo M. P. (M. P.) (gim. (duomenys neskelbtini)) 502,52 Eur (penkių šimtų dviejų eurų ir penkiasdešimt dviejų centų) bylinėjimosi išlaidų; priteisti valstybės naudai iš atsakovo V. R. (V. R.) 9,34 Eur (devynių eurų ir trisdešimt keturių centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisti valstybės naudai iš atsakovės M. R. 9,33 Eur (devynių eurų ir trisdešimt trijų centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisti valstybės naudai iš atsakovo M. P. (M. P.) 9,33 Eur (devynių eurų ir trisdešimt trijų centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pagrindiniai teismo argumentai:

4.1.       Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-19533-608/2024 atmetė atsakovo V. R. skundą, kuriuo jis prašė atšaukti skundo padavimo metu vykstančias Buto antrąsias varžytynes Nr. 269019 ir atlikti buto pakartotinį vertinimą.

4.2.       Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-27559-808/2024 atmetė atsakovo V. R. skundą, kuriuo jis prašė peržiūrėti vykdomojoje byloje Nr. 0033/24/01214 vykdomojo proceso metu atliktas operacijas, kurios, jo manymu, pažeidžia įstatymus, o antstolė – pažeidė tarnybos pareigas asmeninio praturtėjimo tikslais. Teismas konstatavo, kad antstolė veikė teisėtai ir pagal jai įstatymų suteiktus įgaliojimus, teismo nutartis įsiteisėjo 2024 m. lapkričio 28 d.

4.3.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-747-614/2024 atmetė ieškovės M. R. ieškinį dėl paskolos sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis ab initio, paskolos sutarties modifikavimo, vykdomojo įrašo pakeitimo, skolos dydžio perskaičiavimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-394-450/2024 Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

4.4.       Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad teismai bylose įvertino antstolės veiksmus, taip pat paskolos sutartį, teismų nutartys yra įsiteisėjusios, turi būti vykdomos, abejoti dėl antstolės veiksmų teisėtumo nėra pagrindo, todėl konstatavo, kad Butas pagrįstai perėjo ieškovės nuosavybėn.

4.5.       Teismas konstatavo, kad šalių (ieškovės ir atsakovų) nesieja jokie sutartiniai santykiai, ieškovė nesutinka, kad atsakovai gyventų Bute, todėl teismas nusprendė, kad atsakovai pažeidžia ieškovės, Buto savininkės, teisę valdyti bei naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu Butu. Pažymėjo, kad ieškovės pažeista teisė turi būti ginama nuo pažeidimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl atsakovų iškeldinimo iš Buto, yra pagrįstas, todėl tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

5.       Apeliantas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir gražinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

5.1.       Apeliantas nurodo, jog Turto pardavimo varžytynės buvo neteisėtos, nes butas buvo parduotas už gerokai mažesnę, nei rinkos vertę.

5.2.       Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti į bylos medžiagą 2024 m. gruodžio 2 d. nutartį, kurioje užfiksuoti procesiniai pažeidimai vykdant varžytynes.

5.3.       Apeliantas tikina, kad Butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra nepilnamečio A. R. gyvenamoji vieta, dėl to sprendimas pažeidžia nepilnamečio vaiko teises.

5.4.       Teigia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau ir EŽTT) pažymėjo, kad iškeldinimas, neįvertinus pasekmių šeimai, pažeidžia teisę į privatų ir šeimos gyvenimą.

5.5.       Apeliantas nurodė, jog Vilniaus apygardos teismui pateiktas ieškinys dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis. Jo nuomone, jei ieškinys bus patenkintas, varžytynės bus pripažintos negaliojančiomis, o tai automatiškai panaikins ieškovės nuosavybės teisę į ginčo butą bei teisę reikalauti iškeldinimo. 

5.6.       Apelianto manymu, teismas nepagrįstai atsisakė atidėti teismo posėdį dėl svarbių priežasčių.

5.7.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pateikė papildomus dokumentus, tačiau apeliantui nebuvo suteikta galimybė su jais susipažinti ir pasiruošti gynybai.

6.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

6.1.       Ieškovė yra teisėta Turto savininkė, o atsakovai neteisėtai valdo ir naudoja ieškovei nuosavybės teise priklausantį Turtą.

6.2.       Ieškovei akivaizdu, kad nei bylos nagrinėjimo metu, nei pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, atsakovas nebuvo pareiškę jokio ieškinio dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis.

6.3.       Atsakovo teismui 2024 m. gruodžio 17 d. pateiktas procesinis prašymas bei kartu su juo pateikti papildomi dokumentai (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartis) pateikti jau klausimą išnagrinėjus iš esmės, todėl teismas pagrįstai ir teisingai atsisakė juos priimti.

6.4.       Pabrėžia, kad nei pirmosios instancijos teismui, nei ieškovei nėra pareigos užtikrinti atsakovui ir jo nepilnamečiui vaikui naujos gyvenamosios vietos.

6.5.       Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie tai, kad priimant sprendimą buvo pažeisti nepilnamečio vaiko interesai, nesudaro pagrindo panaikinti sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

6.6.       Atsakovė M. R. savo prašyme atidėti teismo posėdį nenurodė, kokias papildomas aplinkybes galėtų pati asmeniškai paaiškinti, kurių negali paaiškinti jos sutuoktinis, taip pat šalys nebuvo nurodžiusios, kad remsis liudytų parodymais, kas reiškia, kad atsakovės M. R. pozicija byloje 2024 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžio metu buvo aiški ir išdėstyta raštu atsiliepime į ieškinį.

6.7.       Atsakovas turėjo visas galimybes tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui, apie teismo posėdį buvo informuotas teismo 2024 m. spalio 30 d. šaukimu.

6.8.       Ieškovei nėra aišku, kokių konkrečių teismų išaiškinimais remiasi atsakovas, kadangi atsakovo nurodytose civilinėse bylose nurodytų išaiškinimų nėra.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

8.       Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

9.       Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teismas nusprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

1.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta:

1.1.       Antstolė N. Š.-S. 2024 m. rugsėjo 4 d. priėmė aktą Nr. S-24-33-27084, kuriame nurodė, kad 2024 m. rugpjūčio 12 d. įvykusiose varžytynėse Nr. 269019 pardavė atsakovui V. R. ir M. R. priklausantį Butą ieškovei (el. b., t. 1, b. l. 5). 

1.2.       Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2024 m. rugsėjo 10 d. išrašu, Butas nuosavybės teise priklauso ieškovei pagal 2024 m. rugsėjo 4 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-24-33-27084 (el. b., t. 1, b. l. 6–7). 

1.3.       Ieškovė 2024 m. rugsėjo 5 d. pareiškimu kreipėsi į atsakovus V. R. ir M. R. su prašymu išsikelti iš Buto (el. b., t. 1, b. l. 10). 

1.4.       Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2024 m. rugsėjo 24 d. išrašu, ieškovė Butą pagal 2024 m. rugsėjo 17 d. nuomos sutartį išnuomojo K. R. (el. b., t. 1, b. l. 50–56), kuris su 2024 m. lapkričio 4 d. raginimu dėl įsipareigojimų pagal gyvenamosios patalpos nuomos sutartį vykdymo ir su 2024 m. lapkričio 21 d. reikalavimu dėl netesybų sumokėjimo kreipėsi į ieškovę (el. b., t. 1, b. l. 59–61).

Dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo

2.       Pirmosios instancijos teismas (toliau ir teismas), įvertinęs bylos duomenis, nusprendė, kad nėra pateikta įrodymų, kad atsakovai iš ieškovei priklausančio ginčo turto būtų išsikėlę, t. y. turto savininko teisės bylos nagrinėjimo metu vis dar yra suvaržytos. Teismo vertinimu, byloje nepateikta duomenų, kad atsakovai ieškovei priklausančiu Butu naudojasi turėdami tam teisinį pagrindą. Dėl nurodytų priežasčių teismas ieškinį tenkino visiškai ir nusprendė atsakovus iškeldinti iš buto.

3.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad varžytynės, kurių pagrindu ieškovė reikalauja iškeldinimo, buvo vykdomos su pažeidimais. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į vaiko interesus ir nevertino iškeldinimo pasekmių jo gyvenimui ir gerovei. Apelianto teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ne kartą pažymėjo, kad iškeldinimas turi būti proporcingas ir atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Apeliantas teigia, kad Vilniaus apygardos teismui yra pateiktas ieškinys dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis, jį pateikė apeliantas. Apeliantas tikina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas du kartus atsisakė patenkinti prašymus dėl teismo posėdžio atidėjimo, nors buvo pateiktos objektyvios priežastys. Mano, kad teismas galėjo būti šališkas.

Dėl bylos esmės – atsakovų iškeldinimo iš buto

4.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas.

5.       Kasacinis teismas yra nurodęs, jog iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003, 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008). Jei ginčo šalis sieja prievoliniai santykiai, reikalavimas dėl iškeldinimo sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja naudojimosi gyvenamosios patalpomis pabaigą. Tik tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos.

6.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog Butas nuosavybės teise priklauso ieškovei pagal 2024 m. rugsėjo 4 d. turto pardavimo varžytynėse aktą Nr. S-24-33-27084 (el. b. t. 1, b. l. 6–7), kad nėra šalių valios sudaryti rašytinę nuomos sutartį, tai reiškia, kad skundžiamo sprendimo priėmimo dieną ginčo šalių nesaistė prievoliniai teisinai santykiai (nebuvo galiojančios nuomos ar kitokios sutarties), konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko ginčo materialaus teisinio santykio kvalifikaciją, tinkamai taikė materialines teisės normas.

7.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškiniu reiškiamą reikalavimą kvalifikavo taikydamas CK 4.98 straipsnio nuostatas, t. y. kaip negatorinį ieškinį. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės reikalavimo iškeldinti apeliantus iš gyvenamosios patalpos padaryta tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus.

8.       Asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas, ir tai, kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju negatorinio ieškinio aplinkybės byloje yra įrodytos. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ginčo Butas nuosavybės teise registruotas ieškovės vardu. Byloje nėra duomenų, jog tarp ieškovės ir atsakovų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovai turėtų teisinį pagrindą naudotis ginčo butu (CPK 178 straipsnis). Atsakovai apie pareigą išsikelti iš gyvenamojo namo buvo įspėti 2024 m. rugsėjo 5 d. pareiškimu, juo ieškovė kreipėsi į atsakovus V. R. ir M. R. su prašymu išsikelti iš Buto (el. b. t. 1, b. l. 10).

9.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad ieškovės nuosavybės teisė į ginčo turtą įstatymo nustatyta tvarka būtų nuginčyta. Apeliantas nepagrindė ginčo buto teisėto naudojimosi fakto, t. y. nepaneigė ieškinio faktinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų tolesnis buvimas ginčo name be nustatytų teisių ir pareigų, t. y. be teisėto pagrindo, pažeidžia ieškovės interesus, protingumo ir sąžiningumo principus, nes ieškovė, daikto / buto savininkė, yra aiškiai išreiškusi valią, jog neleidžia naudotis atsakovams jai priklausančiu turtu, ieškiniu prašo iškeldinti atsakovus. Dera pažymėti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

10.       Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog gyvendami ieškovei priklausančiame bute, atsakovai neteisėtai varžo ieškovės nuosavybės teisę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinį dėl iškeldinimo. 

Dėl Turto / Buto pardavimo varžytynėse teisėtumo

11.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Turto pardavimas varžytynių metu buvo atliktas neteisėtai, kadangi buvo nesąžiningai informuojama apie parduodamo turto kainą, nesąžiningai buvo sumažinta Turto kaina, piniginės lėšos netinkamai paskirstytos, kt.

12.       Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bei įvertinęs duomenų visetą (CPK 179 straipsnio 3 dalis) pabrėžia tai, kad atsakovo nurodomi teiginiai apie Turto pardavimo varžytynėse neteisėtumą jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo. Be to, skundžiamo sprendimo priėmimo dieną atsakovo minimos bylos dėl varžytynių teisėtumo jau buvo įsiteisėjusios.

13.       Pasikartotina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-19533-608/2024 atmetė atsakovo V. R. skundą, kuriuo jis prašė atšaukti skundo padavimo metu vykstančias Buto antrąsias varžytynes Nr. 269019 ir atlikti buto pakartotinį vertinimą. Teismas sprendė, kad antstolės 2024 m. birželio 17 d. turto arešto aktu Nr. S-24-33-18659 nustatyta areštuoto turto vertė atitinka antstolio paskirtos ekspertizės nustatytą vertę. Kauno apygardos teismas 2024 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1944-638/2024 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartį paliko nepakeistą. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-27559-808/2024 atmetė atsakovo V. R. skundą, kuriuo jis prašė peržiūrėti vykdomojoje byloje Nr. 0033/24/01214 vykdomojo proceso metu atliktas operacijas, kurios, jo manymu, pažeidžia įstatymus, o antstolė pažeidė tarnybos pareigas asmeninio praturtėjimo tikslais. Teismas konstatavo, kad antstolė veikė teisėtai ir pagal jai įstatymų suteiktus įgaliojimus, teismo nutartis įsiteisėjo 2024 m. lapkričio 28 d. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-747-614/2024 atmetė ieškovės M. R. ieškinį dėl paskolos sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis ab initio, paskolos sutarties modifikavimo, vykdomojo įrašo pakeitimo, skolos dydžio perskaičiavimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-394-450/2024 Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, minėtose civilinėse bylose teismai konstatavo, kad antstolė veikė teisėtai ir pagal jai įstatymų suteiktus įgaliojimus.

14.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo priėmimo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme dar nebuvo pateiktas apeliaciniame skunde nurodomas ieškinys dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis. Atsakovas (apeliantas) Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis pateikė 2025 m. sausio 8 d. (civilinė byla Nr. e2-1489-430/2025). Dėl to įvertintina tai, kad nei bylos nagrinėjimo metu, nei pirmosios instancijos teismui priimant 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą, atsakovas nebuvo pareiškęs ieškinio dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis. Svarbu tai, kad minėtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartimi V. R. ieškinys dėl antstolės N. Š. – S. 2024 m. rugsėjo 4 d. Turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S 24-33-27084 vykdomojoje byloje Nr. 0033/24/01214 pripažinimo negaliojančiu laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovui. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. vasario 1 d.

15.       Aktualu ir tai, kad atsakovė M. R. Vilniaus miesto apylinkės teismui 2025 m. balandžio 25 d. pateikė ieškinį dėl Turto pardavimo iš varžytynių akto bei varžytinių rezultatų pripažinimo negaliojančiais, juo prašoma pripažinti varžytynių byloje Nr. 0033/24/01214 rezultatus negaliojančiais; 2) pripažinti negaliojančiu Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S 24-33-27084; 3) taikyti restituciją - grąžinti turtą ieškovei nuosavybėn, o pirkėjui sumokėtą kainą. Ieškovei 2025 m. balandžio 28 d. nutartimi yra nustatytas terminas trūkumams pašalinti (CPK 179 straipsnio 3 dalis) (civilinė byla Nr. e2-2164-871/2025). Šiuo aspektu svarbu tai, kad nors atsakovė yra inicijavusi civilinę bylą dėl Turto pardavimo varžytynėse aktą Nr. S 24-33-27084 pripažinimo negaliojančiu, tačiau dera akcentuoti, jog, kaip minėta anksčiau, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas įtvirtina tai, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Konstitucijoje įtvirtintas savininko teisių apsaugos principas lemia tai, kad atsakovės civilinės bylos inicijavimas dėl Turto pardavimo varžytynėse akto Nr. S 24-33-27084 pripažinimo negaliojančiu neužkerta kelio šioje civilinėje byloje įgyvendinti nekilnojamojo daikto savininko teisių.

16.       Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus nusprendžia, kad šios nutarties priėmimo metu apeliacinio skundo argumentai, susiję su Turto / Buto pardavimo varžytynėse teisėtumu yra nepagrįsti.

Dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti 2024 m. gruodžio 2 d. nutartį

17.       Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas atsisakė priimti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartį, kurioje, apelianto nuomone, užfiksuoti procesiniai pažeidimai vykdant varžytynes. 

18.       Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartimi netenkintas antstolės N. Š.-S. skundas dėl Europos prokuratūros Europos deleguotosios prokurorės J. K. 2024 m. rugsėjo 24 d. nutarimo skirti nuosavybės teisės apribojimą ikiteisminiame tyrime Nr. 07-6-00014-19 panaikinimo.

19.       Dėl paminėto skundo motyvo svarbu yra tai, kad pirmosios instancijos teismas šią civilinę bylą iš esmės išnagrinėjo 2024 m. gruodžio 9 d. teismo posėdyje ir teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą protokoline nutartimi atidėjo iki 2024 m. gruodžio 17 d. 09.50 val. Atsakovas pateikė prašymą atidėti teismo posėdį bei kartu prie jo pridėjo papildomus dokumentus – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartį (DOK-188435) tik 2024 m. gruodžio 16 d. 21.44 val., t. y. faktiškai sprendimo paskelbimo dieną.

20.       Šiuo aspektu svarbu tai, jog bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigiamas išsprendus prašymus ir reikiamais atvejais atlikus papildomus veiksmus (CPK 251 straipsnis, CPK 253 straipsnio 1 dalis). Taigi, jokie prašymai, tarp jų ir prašymai dėl rašytinių įrodymų priėmimo po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nenagrinėtini. Šiuo atveju atsakovas prašymą pateikė jau po 2024 m. gruodžio 9 d. įvykusio posėdžio pabaigos, t. y. po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, pirmosios instancijos teismas prašymą dėl rašytinių įrodymų prijungimo pagrįstai atsisakė priimti.

21.       Kita aspektas tas, kad apelianto akcentuojama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartis ir joje konstatuoti faktai nėra savo esme susiję su šia nagrinėjama byla. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartyje nėra konstatuota, kad Turto varžytynėse pardavimo procesas buvo vykdomas neteisėtai ir būtent dėl to Aktas yra negaliojantis. Kaip teisingai nurodo ieškovė, minėtoje nutartyje ikiteisminio tyrimo teisėjas nagrinėja ne Turto iš varžytynių pardavimo proceso vykdymą, bet būtent po Turto pardavimo kilusius klausimus – dėl piniginių lėšų paskirstymo – pardavus Turtą 2024 m. rugsėjo 4 d. varžytinėse už 649 600 Eur.

22.       Svarbu ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartyje nėra konstatuota, kad antstolės N. Š.-S. atliktuose Turto pardavimo proceso veiksmuose galima įžvelgti korupcijos požymių turinčius veiksmus, kaip teigia apeliantas.

23.       Dėl nurodytų argumentų apelianto motyvai dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti 2024 m. gruodžio 2 d. nutartį yra nepagrįsti.

Dėl nepilnamečio vaiko teisių

24.       Apelianto apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamu sprendimu yra pažeidžiamos atsakovų nepilnamečio vaiko teisės.

25.       Pabrėžtina, kad vadovaujantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsniu, vaiko teisę į jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijomis tokia pareiga atsiranda, kada vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių užtikrinti negali, t. y. valstybės pareiga dalyvauti realizuojant vaiko teisę į būtinas gyvenimo sąlygas negali būti suabsoliutinama ir ši pareiga nustatoma tik valstybei, kada tokią įstatyminę pareigą pirmiausia turi vaiko tėvai. Taip pat svarbu yra ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo šeima yra įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, kuriai reikalinga savivaldybės parama ir socialinis būstas, taip pat atsakovai nėra pateikę duomenų, kad naujo būsto susirasti neturi jokių galimybių ir pan.

26.       Kaip jau minėta, šiuo atveju gyvenamosios patalpos priverstinio vykdymo procese 2024 m. rugsėjo 4 d. buvo parduotos varžytynėse. Atsakovai dalyvavo vykdymo procese, žinojo apie tai, kad turtas areštuotas, kad jis parduodamas varžytynių procese, kada vyks varžytynės, buvo supažindinti su turto pardavimo varžytynėse aktu, taigi, pagrįstai galėjo tikėtis ir žinojo apie aplinkybes, jog artimiausiu laiku neteks nuosavybės teisės į gyvenamąsias patalpas / Butą ir turėjo galimybes pasirūpinti kitos gyvenamosios patalpos vaikui užtikrinimu. Taigi, atsakovų ir jų nepilnamečio vaiko teisės gyventi ginčo patalpose netekimas buvo preziumuojamas. Pažymėtina ir tai, kad atsakovų teisės į būstą praradimas kilo ne iš ginčijamų sutartinių santykių, kur atsakovai galimai galėtų tikėtis kitokio rezultato, o iš aiškaus tikslo vykdymo procese – priverstinio turto pardavimo, t. y. nuosavybės teisės pasibaigimo. Todėl atsakovai ir negalėjo tikėtis teisės į būstą išlikimo bei turėti lūkesčio gyventi ginčo patalpose ir toliau. Šiuo metu atsakovės civilinės bylos inicijavimas dėl 2024 m. rugsėjo 4 d. varžytynių neteisėtumo nelemia kitokios išvados.

27.       Kaip jau buvo akcentuota anksčiau, kad ieškovė pasirinko daiktinį teisių gynimo būdą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje ginama žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Tačiau bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo( toliau – EŽTT) 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Ch. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje J. S. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.). Taigi, teisė į būstą nepaneigia pareigos varžyti nekilnojamojo daikto savininko teises.

28.       EŽTT bylose dėl priverstinio būsto pardavimo yra nurodęs, kad teisės į būsto neliečiamybę kontekste buto pardavimas iš varžytynių yra prielaida vėlesniam asmens iškeldinimui (žr. 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą byloje S. prieš Norvegiją, peticijos Nr. 21682/11, par. 140).

29.       Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2001 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Ch. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. didžiosios kolegijos sprendimą byloje J. S. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106; kt.), taigi valstybės neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, joms taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo ilgai gyveno atitinkamame būste. Konvencijos garantuojamas ir EŽTT praktikoje nuosekliai plėtojamas reikalavimas, sprendžiant iškeldinimo iš būsto klausimą, užtikrinti taikomos priemonės proporcingumo ir pagrįstumo svarstymą nepriklausomame teisme atitinkamų Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste (žr., pvz., EŽTT 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą byloje Mc. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50; 2009 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Ć. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06; kt.). Tinkamam Konvencijos suteikiamos teisės į būstą užtikrinimui svarbu nustatyti, ar šios teisės ribojimai proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje B. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09; 2007 m. spalio 9 d. sprendimą byloje S. prieš Slovakiją, peticijos Nr. 7205/02; 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą byloje P. ir W. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-701/2017, 34 punktas).

30.       Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nepilnamečiai vaikai – viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, tarptautinė bendrija bei nacionaliniai teisės aktai vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis), todėl, ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Bendrojo vaiko teisių apsaugos principo, pagal kurį nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas. Kasacinis teismas taip pat pabrėžė, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių kitų, negalima suabsoliutinti, vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams ir kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010; kt.).

31.       Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad iškeldinimu užtikrinamos fizinio asmens - gyvenamųjų patalpų savininko, teisės. EŽTT praktikoje nurodyta ir tai, kad iškeldinimo proporcingumo klausimas priklauso nuo subjekto, kuris reikalauja iškeldinimo, pobūdžio. Kai privatus subjektas reikalauja iškeldinimo iš jam priklausančio būsto, dažnai jo interesai gali nusverti (žr. 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje B. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09).

32.       Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reglamentavimą, teismų praktiką konstatuoja, kad atsakovai turi galimybę užtikrinti vaikui kitą būstą (naudojasi atlygintinėmis advokatų paslaugomis, kt.), tačiau bylos nagrinėjimo metu tokių priemonių nesiėmė, dėl to sprendžia, kad atsakovų ir jų vaiko iškeldinimas yra teisėta bei proporcinga priemonė, užtikrinanti Konstitucijoje bei tarptautiniuose aktuose įtvirtintą savininko teisių gynimą.

33.       Dėl nurodomų argumentų nėra pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Dėl atsakovės nedalyvavimo teismo posėdyje

34.       Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai priėmė 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą, kadangi 2024 m. gruodžio 9 d. vykusiame teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės nedalyvavo atsakovė M. R.. Apelianto nuomone, jai buvo užkirstas kelias pateikti atsikirtimus į ieškovės reikalavimus. Atsakovas nurodo, kad tai yra vienas iš procesinių pažeidimų, kurio pagrindu byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

35.       Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustatęs CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pažeidimą, t. y. jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

36.       Taigi, šios bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrindo taikymo sąlygos yra šios: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant šiam asmeniui; 3) toks asmuo savo apeliacinį skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius visas šias sąlygas, galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą ir juo remiantis perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

37.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog apie 2024 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžio datą visos bylos šalys buvo informuotos 2024 m. spalio 30 d. šaukimu, minėti teismo šaukimai buvo visoms šalims įteikti. 2024 m. gruodžio 9 d. teismo posėdyje dalyvavo ir pats atsakovas V. R., kuris yra atsakovės M. R. sutuoktinis. Akcentuotina tai, kad abiejų atsakovų – V. R. ir M. R. atsiliepimai į ieškinį yra identiški, tai reiškia, jog abiejų atsakovų V. R. ir M. R. pozicija dėl ieškinio reikalavimų yra tokia pati bei grindžiama tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Būtent dėl to pirmosios instancijos teismas ir nusprendė netenkinti atsakovės M. R. 2024 m. gruodžio 9 d. prašymo (DOK-183957) atidėti teismo posėdį, kadangi jos sutuoktinis teismo posėdyje dalyvavo, abiejų pozicija yra išdėstyta identiškuose atsiliepimuose, o atsakovė M. R. savo prašyme atidėti teismo posėdį nenurodė, kokias papildomas aplinkybes galėtų pati asmeniškai paaiškinti, kurių negali paaiškinti jos sutuoktinis. Dera pažymėti, kad atsakovė neteikė apeliacinio skundo, taigi ir apeliacinės instancijos teismui nenurodė jokių išskirtinių duomenų, kurių negalėjo pateikti ji, ar apeliantas 2024 m. gruodžio 9 d. posėdžio metu.

38.       Kaip žinoma, pagal CPK 246

39.       Nagrinėjamu atveju atsakovė M. R. prašymą atidėti teismo posėdį pateikė 2024 m. gruodžio 9 d., būtent prieš pat teismo posėdį, nors apie savo ligą ir negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje jau žinojo 2024 m. gruodžio 5 d. (pažyma apie negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje išduota 2024 m. gruodžio 5 d.), todėl prašymą atidėti teismo posėdį turėjo galimybę pateikti dar iki 2024 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžio dienos.

40.       Kaip teisingai pastebi ieškovė, kaip minėta, 2024 m. gruodžio 9 d. teismo posėdyje dalyvavo atsakovės M. R. sutuoktinis atsakovas V. R., kurio pozicija byloje yra tokia pati, kaip ir atsakovės M. R., abu atsakovai nesutinka su ieškiniu ir savo nesutikimą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios yra išdėstytos identiškuose atsiliepimuose (2024 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžio 5.40 min.).

41.       Taigi, pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs nurodytos atsakovės M. R. neatvykimo priežasties svarbia ir neatidėdamas bylos nagrinėjimo, nepažeidė proceso teisės normų, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovės M. R. proceso teisių pažeidimą ir grąžinti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo.

Dėl pasiruošimo bylos nagrinėjimui

42.       Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad jam nebuvo sudarytos galimybės tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui 2024 m. gruodžio 9 d. teismo posėdyje dėl ieškovės pateiktų naujų duomenų.

43.       Pirma, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas apie 2024 m. gruodžio 9 d. teismo posėdį buvo informuotas 2024 m. spalio 30 d. teismo šaukimu. Ieškovės prieš 2024 m,. gruodžio 9 d. teismo posėdį pateikti papildomi dokumentai (DOK-183978) rašytine forma buvo pateikti atsakovui susipažinti teismo posėdžio metu, vertėja šiuos dokumentus atsakovui išvertė į jam suprantamą kalbą (2024 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžio 7.45 min. – 13.15 min.).

44.       Pabrėžtina, kad ieškovės 2024 m. gruodžio 9 d. pateikti dokumentai (ieškovei priklausančio Buto nuomotojo raginimas ir reikalavimas vykdyti nuomos sutartį) ieškovės pozicijos procesiniuose dokumentuose nepakeitė, taip pat ir nepaneigė atsakovo atsiliepime išdėstytų teiginių apie bylos esmę. Ieškovė pateikė papildomus duomenis apie tai, kad ji, negalėdama naudotis jai priklausančiu Turtu, patiria nuostolius, nes negali Turto perduoti nuomininkui. Pažymėtina, kad ieškovė šioje byloje nereiškė papildomo reikalavimo iš atsakovų priteisti nuostolius, atitinkamai atsakovui į šiuos papildomus dokumentus atsiliepti pareigos nebuvo.

45.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrįsti ir apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai apie tai, kad atsakovui nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga. Priešingai, atsakovas turėjo visas galimybes susipažinti su nagrinėjamos bylos medžiaga, Byla nagrinėjama elektroninių ryšių priemonėmis, visi procesiniai dokumentai yra bylos elektroninėje formoje. Be to, atsakovas nereiškė pirmosios instancijos teismui prašymo pagarsinti bylos medžiagos, tai reiškia, kad atsakovas su visa bylos medžiaga buvo susipažinęs.

Dėl teismo šališkumo

46.       Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo atsisakymas patenkinti du prašymus dėl teismo posėdžio atidėjimo, taip pat atsisakymas priimti svarbius dokumentus byloje, gali būti laikomas šališkumo požymiu.

47.       Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo, teigdamas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, turi pagrįsti tai, jog byla išnagrinėta neobjektyviai, kad teisėjas, išnagrinėjęs šią bylą, buvo ar galėjo būti suinteresuotas jos baigtimi ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012).

48.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi, atsakovo argumentas dėl teisėjos šališkumo grindžiamas tik prielaida, todėl nepaneigia preziumuojamo nešališkumo principo ir nėra pagrindo išvadai, jog teisėja nagrinėjamoje byloje buvo neobjektyvi ir šališka.

49.       Atkreiptinas dėmesys, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovas, nustatęs, jog egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančios teisėjos nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi, naudojosi procesine teise pareikšti nušalinimą teisėjai. Priešingai, iš byloje esančios duomenų visumos matyti, kad atsakovo abejonės dėl teisėjos nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi nėra pagrįstos konkrečiais įrodymais. Pabrėžtina, kad šalies nesutikimas su bylą nagrinėjančio teisėjo ar kitų teisėjų procesiniais sprendimais nėra pagrindas savaime abejoti šio teisėjo nešališkumu.

50.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių, kurios patvirtintų apelianto argumentus, kad teismas galimai buvo šališkas. Kaip nurodyta anksčiau, Vilniaus miesto apylinkės teismo atsisakymas patenkinti du prašymus dėl teismo posėdžio atidėjimo, taip pat atsisakymas priimti dokumentus byloje buvo atliktas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais ir teisėtas.

51.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis bei šalių pateiktus argumentus nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, taip pat tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės santykius. Nurodytų materialiųjų teisės normų tinkamas aiškinimas ir taikymas nulėmė teisingas pirmosios instancijos teismo išvadas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

52.       Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

53.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

54.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

55.       Apelianto apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, apeliantui patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

56.       Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 1 482,25 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

57.       Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

58.       Atsižvelgiant į bylos baigtį, į tai, kad ieškovės patirtos išlaidos yra žymiai mažesnės, negu Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžių maksimalios sumos, į tai, kad ieškovės išlaidos yra realiai patirtos, jos buvo būtinos, ieškovei iš atsakovo priteistina 1 482,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei mažajai bendrijai „Yla.lt“, įmonės kodas 304975084) iš atsakovo V. R. (V. R.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 482,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Šis procesinis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjos                                           Kristina Domarkienė

                                                          Erinija Kazlauskienė 

                                                              Aušra Maškevičienė