Civilinė byla Nr. 2S-786-640/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-14481-2012-9

               Procesinio sprendimo kategorijos: 124; 122.2; 122.4.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto  apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. G. skundą suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012-08-17 ir 2012-09-27 nutarimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėja I. G. kreipėsi į teismą su patikslintu  skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2012-08-17 nutarimą ir įpareigoti priimti naują nutarimą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012-09-27 nutarimą ir įpareigoti priimti naują sprendimą pradėti naują ikiteisminį tyrimą dėl A. B. turto paveldėtojo V. L. ir Varėnos rajono apylinkės prokuratūros galimai panaudotų teismuose klastotų dokumentų nuo 2003 m. iki 2012-09-17, norint užvaldyti svetimą turtą. Pareiškėja nurodė, kad 2012-06-28 prašymu Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prašė kreiptis į teismą su prašymu panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civ. byloje Nr. 3K-3-245/2005 dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino A. B., mirusios 1995 m., žemės pirkimo sandorį teisėtu, nors nebuvo suformuotas žemės sklypas namų valdai. Nurodė, kad A. B. paveldėtojas V. L., panaudojęs galimai suklastotus dokumentus ir remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-245/2005, prisiteisė 0,50 ha miško (2010-05-19 Varėnos rajono apylinkės teismo nutartis civ. byloje Nr. 2-25-547/2010) privatizuoti ir susiformuoti namų valdai 0,50 ha. 2012-04-20 paaiškėjo, kad A. B. nebuvo pateikusi prašymo žemės sklypui išskirti. Pareiškėjos motinos B. B. naudojama namų valda buvo įvardinta A. B. pavarde ir parduota jai po mirties. Nurodė, kad pareiškėjos privačiame miške Z. L. ir V. L., o ne A. B., pastatyti savavališki statiniai. Pareiškėja taip pat nurodė, kad 2012-09-07 skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, kad imtųsi priemonių teisingumui įvykdyti ir dėl naujo ikiteisminio tyrimo pradėjimo remiantis 2012-04-20 Seimo kontrolierių pažyma ir 2011-09-07 Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos raštu dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Seimo kontrolierių pažymoje nurodytos aplinkybės, kad 0,50 ha žemės sklypo privatizavimo byloje nėra dokumentų, kurie būtini sprendžiant sklypo privatizavimo klausimą (nėra mokėjimo dokumentų už perkamą žemės sklypą, namų valdos plano, Alytaus apskrities viršininko įsakymo dėl namų valdos žemės sklypo pardavimo A. B., įgaliojimo, kurio pagrindu A. K. atstovavo Varėnos rajono žemėtvarkos skyriui bei sudarė su A. B. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį). Nurodė, kad generalinis prokuroras prašymo ir skundo iš esmės neišnagrinėjo, konkrečiai pareiškėjai neatsakė į prašymą pradėti naują ikiteisminį tyrimą. Dėl galimai išduotų A. B. (paveldėtojui V. L.) klastotų juridinių institucijų dokumentų ir neatitinkančios tikrovės informacijos teikimo teismams, negalėjo apsiginti ir pateikti įrodymų teismams. Nurodė, kad tai yra viešasis, o ne privatus, interesas. Pareiškėja nurodė, kad jos motinai suformuota ir pažymėta teritorijų planavimo dokumentuose namų valda 1991-05-09 buvo įvardinta 1995 m. mirusios A. B. pavarde ir parduota jai mirus 1999-07-07 be suformuoto žemės sklypo plano. Nurodė, kad pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tai turi esminę reikšmę bylai (b.l. 46-49, 1 tomas).

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-01-29 nutartimi pareiškėjos I. G. skundą atmetė. Civilinę bylą dalyje dėl skundo reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą pradėti naują ikiteisminį tyrimą nutraukė. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras skundžiamame nutarime tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ir įvertino visas šio prašymo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Nurodė, kad skundžiamame nutarime išsamiai, remiantis teismų praktika, atskleista, kaip suprantamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą ir pagrįstai įvertinta, kad Seimo kontrolieriaus 2012-04-20 pažymoje nurodytos aplinkybės, Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos rajono skyriaus vedėjo 2012-05-23 įsakymo priėmimas bei su juo susijusios aplinkybės negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nurodė, kad aplinkybės, susiję su 0,50 ha žemės sklypo privatizavimu buvo žinomos teismams ir išsamiai išnagrinėtos vertinant byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Teismai analizavo skundžiamo sandorio aplinkybes ir fakto, kad nebuvo atitinkamų dokumentų, nevertino kaip aplinkybių, paneigiančių viso sandorio teisėtumą. Jokių naujų aplinkybių, kurios būtų buvę bylos nagrinėjimo metu, tačiau paaiškėjusios tik šiuo metu ir kurios įgalintų priimti kitokį teismo sprendimą (t. y. nustatyti, kad A. B. esant gyvai de facto nebuvo atlikti pirkėjo ir pardavėjo veiksmai valstybinės žemės sklypui pirkti-parduoti), pareiškėja prašyme nenurodė. Taip pat nurodė, kad kiti pareiškėjos prašyme nurodyti pagrindai dėl proceso atnaujinimo (CPK 366 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktai) nėra pasitvirtinę. Nurodė, kad prokuroras tinkamai įvertino, kad šis terminas yra naikinamasis procesinis terminas, kuriuo ribojama proceso atnaujinimo galimybė. Vien šio termino praleidimas teismui yra pagrindas atmesti prašymą (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Todėl vien ši procesinė kliūtis Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui sudarė pakankamą pagrindą pripažinti, kad prašymo pateikimas šiuo atveju nėra galimas. Pareiškėja niekaip nepagrindė, kuo susiklosčiusi situacija yra netoleruotina, išskirtinė, dėl kurios būtų pagrindas netgi atnaujinti praleistą naikinamąjį terminą. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras skundžiamame nutarime kompetencijos ribose įvertino, ar šiuo konkrečiu atveju yra teisės aktų pažeidimas, kurio pobūdis leistų konstatuoti viešojo intereso pažeidimą ir poreikį jį ginti. Nurodo, kad pareiškėja prašyme konkrečių CPK numatytų proceso atnaujinimo pagrindų nenurodė, todėl Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pagrįstai analizavo pareiškėjos prašymo turinį ir tinkamai jį kvalifikavo bei padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja prašo inicijuoti proceso atnaujinimą CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Skundžiamame nutarime išsamiai ir teisingai įvertintos visos reikšmingos aplinkybės sprendžiant, ar gali būti atnaujinamas procesas civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Nurodė, kad teismas neturi teisinio pagrindo paneigti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro išvados, kad ginčijamas sprendimas civilinėje byloje susijęs išimtinai su pretendentų į A. T. žemę siekiu atgauti iki nacionalizacijos turėtą žemę natūra ir kad šis interesas negali būti ginamas prokuroro pasitelkus viešojo intereso gynimo institutą. Pažymėjo, kad pareiškėja įgyvendino jai kaip dalyvaujančiam byloje asmeniui priklausančias procesines teises ir kreipėsi į Varėnos rajono apylinkės teismą, prašydama atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau Varėnos rajono apylinkės teismas 2011-12-07 nutartimi atsisakė atnaujinti procesą, o Vilniaus apygardos teismas 2012-09-10 nutartimi šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą (b.l. 156-163, 2 tomas).

Pareiškėja I. G. pateikė atskirąjį skundą (b.l. 1-9, 3 tomas), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-136-790/2013 ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti Generalinės prokuratūros priimtą nutarimą 2012-08-17 Nr. 17.9-2152; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 2012-09-27 nutarimą Nr. 17.9-22421. Nurodo, kad 2005-04-06 Lietuvos Aukščiausias teismas nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-245/2005 pripažino A. B. mirusios 1995 m. žemės pirkimo sandorį 1999-07-07 teisėtą, nors nebuvo suformuotas žemės sklypas namų valdai-nebuvo apibrėžtas kaip reikalauja įstatymai. Nurodė, kad A. B. neturėjo nuosavybės teisės į žemės sklypą, o ši teisė negalėjo atsirasti niekinio administracinio akto bei sandorio pagrindu. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad tai yra dvi skirtingos žemės paskirtys. Pareiškėjos ir kt. savininkų minėtas privatus vienkiemis-miško ūkio žemės sklypas unikalus numeris (duomenys neskelbtini) yra įregistruotas ankščiau nekilnojamojo turto registre 1999-07-01 negu A. B. tik 1999-07-07 tariamai buvo parduotas valstybinės žemės sklypas individuliai statybai be suformuoto žemės sklypo plano patvirtinto žemėtvarkos tarnybos t.y nenustatant jo buvimo vietos-dislokacijos. Sandorio metu 1999-07-07 A. B. buvo jau mirusi (1995m) ir neišreiškė valios žemės sklypui pirkti, nebuvo jos parašo, todėl ir nebuvo suformuotas joks žemės sklypas Varėnos žemėtvarkos skyriaus A. B.. Sandoris pasirašytas tik Varėnos žemėtvarkos skyriaus ir yra negaliojantis, nes tai nėra dvišalis sandoris. Nurodė, kad sutartys negali būti sudaromos su mirusiu asmeniu, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, nes pasibaigęs šio asmens teisnumas ir veiksnumas, pačioje sutartyje negali būti išreikšta žmogaus valia sudaryti sutartį, priešingu atveju, tai laikytina didžiausiu teisiniu nihilizmu, pažeidžiančiu viešąjį interesą, todėl teismo formalus apsiribojimas ir konstatavimas, jog šis klausimas yra jau išspręstas yra nesąžiningas ir neteisingas. Ši teisinė klaida (ar nesusipratimas) turi būti peržiūrėta ir išspręsta. Nurodė, kad Teismai, nagrinėdami bylą, nevertino, kad mirusi (1995m.) A. B. neatliko pirkėjo veiksmų 1999-07-07 valstybinei žemės sklypui pirkti, prie pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo teismui pateiktas žemės sklypo planas patvirtintas žemėtvarkos tarnybos ir nebuvo išreikšta jos valia. Taip pat nurodė, kad skunde nėra keliami tie patys reikalavimai, nes atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija veikdama kaip valstybės patikėtinė, negalėjo parduoti 1999-07-07 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P38-/99-0262, žemės sklypo, nes šios žemės neturėjo (valstybė jos jau neturėjo), ji (ši žemė, ši vieta, kurią nurodo Atsakovas) jau buvo gražinta savininkams (atkurtos nuosavybės teisės) bei įregistruotos viešame registre 1999-07-01, dar iki tariamos sutarties su mirusiu asmeniu sudarymo 1999-07-07. Dėl to ir reikalavimas dėl paveldėjimo liudijimų pripažinimo negaliojančiu, negali būti laikomas tapačių. Taip pat nurodė, kad teismai neįrodė, kad pareiškėjos žemės sklypas persidengia su A. B. paveldėtojo V. L. žemės sklypu. Teismuose nebuvo pateiktas A. B. žemės sklypo planas patvirtintas žemėtvarkos tarnybos, o kaip tik atvirkščiai 2009 m. paveldėtojas V. L. pateikė ieškinį pareiškėjai ir kt. savininkams priteisti iš jų teisėtų savininkų 0,50 ha. miško paskirties žemės sklypo pasinaudodamas Aukščiausio teismo 2005-04-06 sprendimu.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad prokuratūroje buvo išsamiai išanalizuotos ir įvertintos teisės normų numatytos sąlygos atnaujinti procesą apeliantės nurodytais pagrindais ir nebuvo nustatyta nei naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, nei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytų dokumentų, įrodymų klastojimo faktų, nei panaikintų teismo sprendimų, ar valstybės, savivaldybių institucijų aktų, dėl kurių galimas proceso atnaujinimas nurodytoje civilinėje byloje. 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą buvo atmestas. Nurodė, kad 2012-09-27 nutarimu prašymas buvo atmestas nenustačius, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. Nurodė, kad pareiškėjos prašymai dėl proceso atnaujinimo civilinėse bylose atmesti ir nenustačius kitos būtinos sąlygos prokurorui inicijuoti proceso atnaujinimą - viešojo intereso pažeidimo. Nurodo, kad skunde pareiškėja nenurodo argumentų, kurie galėtų paneigti prokuroro ir teismo padarytas išvadas, kad nėra duomenų, jog sprendimai prašomose atnaujinti bylose būtų priimti remiantis suklastotais dokumentais, įrodymais ir tokių duomenų klastojimo faktas būtų patvirtintas teismo nuosprendžiu ar kad būtų paaiškėjusios naujos esminės aplinkybės ir yra pagrindas atnaujinti procesą CPK 366 str. 1 d. 2 p. tvarka. Nurodė, kad prokuratūroje nagrinėjant pareiškėjos prašymus buvo atlikti visi būtini veiksmai: renkami faktiniai duomenys dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, jie analizuojami bei vertinami, jų pagrindu argumentuota išvada dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo. Pažymi, kad pareiškėja skunde nenurodo konkrečių procesinių pažeidimų, kuriuos būtų padaręs prokuroras, priimdamas skundžiamus nutarimus. Taigi, nagrinėjant I. G. prašymus dėl proceso atnaujinimo, nebuvo pažeistos teisės normos, reglamentuojančios pareiškimų, prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarką Lietuvos Respublikos prokuratūroje. Nurodo, kad tirdamas pareiškėjos skundą, prokuroras nenustatė nei viešojo intereso pažeidimo, nei įstatyme numatytų prielaidų proceso atnaujinimui pareiškėjos nurodytose civilinėse bylose, todėl teismas pagrįstai paliko galioti skundžiamus Generalinio prokuroro nutarimus, kuriais buvo atmesti pareiškėjos prašymai kreiptis į teismą dėl civilinių bylų atnaujinimo.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja I. G. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama inicijuoti proceso atnaujinimą Lietuvos Aukščiausiojo teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-245/2005. Generalinis prokuroras 2012-08-17 prašymą atmetė. Taip pat 2012-09-27 prokuroras atmetė pareiškėjos prašymą kreiptis į teismą dėl, proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-25-547/2010. Pareiškėja I. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Generalinio prokuroro 2012-08-17 ir 2012-09-27 nutarimus ir įpareigoti prokurorą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas 2013-01-29 nutartimi pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja I. G., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi pateikė atskirąjį skundą.

CPK 365 str. 2 d. nustatyta, kad prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą, gali paduoti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Be to, Prokuratūros įstatymo 2 str. 2 d. 7 p. ir 19 str. įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą įstatymų nustatyta tvarka. Prokuratūros įstatymo 19 str. 2 d. 1 p. nustatyta prokuroro teisė ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu, kai prokuroras turi pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai. Šiuo atveju ginti viešąjį interesą prokuroras gali ne tik pagal asmens, asmenų grupės, institucijos ar organizacijos kreipimąsi, bet ir savo iniciatyva, taip pat tada, kai viešąjį interesą privalantys ginti asmenys nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Taigi, Generalinis prokuroras kreiptis dėl proceso atnaujinimo gali tik gindamas viešąjį interesą. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Tokie interesai turi būti konkretūs, aiškiai apibrėžti, turi būti nurodyta, kokios visuomenės grupės interesai yra ginami (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai). Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylos medžiagą nenustatė viešo intereso šioje byloje. Apeliantė remdamasi teismų praktika nurodo, kad sprendžiant viešojo intereso būvimo klausimą, būtina nustatyti aplinkybę, kad nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (2008 m. liepos 25 d. išplėstinė teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Tačiau apeliantės interesas šiuo atveju pažeistas nebuvo, nes A. B. ginčo sklypą įgijo teisėtai, ką konstatavo Lietuvos Aukščiausias teismas nutartyje Nr. 3K-3-245/2005. Lietuvos Aukščiausias teismas priėjo išvados, kad A. B. iki mirties turėjo teisę sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, ši sutartis neturėjo būti patvirtinta notariškai. Teismas padarė išvadą, kad pagal Žemės įstatymo 14 str., CK 58 str. 1 d. rašytine forma nesudaryta valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartis pagrįstai buvo pripažinta kaip sukurianti asmeniui civilines teises ir pareigas. Tai gi, apeliantės keliami klausimai yra išimtinai privataus pobūdžio. Šie reikalavimai yra susiję tik su pareiškėjos asmeniniais turtiniais interesais, tokie reikalavimai negali būti vertinami, kaip susiję su visuomenės dalies interesų pažeidimu. Kitų aplinkybių, jog yra pažeisti svarbūs valstybės ar visuomenės interesai, byloje nenustatyta, todėl darytina išvada, kad Generalinis prokuroras, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, pagrįstai atmetė pareiškėjos I. G. prašymą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, dėl tos pačios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės skundą.

Apeliantė taip pat nurodo, kad byloje yra naujai paaiškėjusios aplinkybės kurios nebuvo žinomos iki šiol, kad yra dvi skirtingos žemės paskirtys, kad jos sklypas užregistruotas anksčiau negu A. B., kad sandorio metu A. B. buvo jau mirusi. Tačiau šie argumentai atmestini. Lietuvos Aukščiausias teismas dėl šių aplinkybių jau yra pasisakęs byloje Nr. 3K-3-245/2005. Nutartis yra įsiteisėjusi. Teismas nurodė, kad A. B. iki mirties turėjo teisę sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, ši sutartis neturėjo būti patvirtinta notariškai. Teismas padarė išvadą, kad pagal Žemės įstatymo 14 str., CK 58 str. 1 d. rašytine forma nesudaryta valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartis pagrįstai buvo pripažinta kaip sukurianti asmeniui civilines teises ir pareigas. Nurodė, kad žemės sandorio objektas buvo apibrėžtas pagal įstatymo reikalavimus. (b.l. 155-160, 1 tomas). Taigi apeliantės nurodyti faktai ir pateikti įrodymai nepripažintini naujai paaiškėjusiomis esminėmis aplinkybėmis.

Atkreiptinas apeliantės dėmesys ir į tai, kad Varėnos rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-1093-200/2011 pareiškėjos I. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo (dėl 0,50 ha valstybinės žemės sklypo, esančio Kaniūkų kaime Varėnos rajone, pardavimo A. B.) atmetė ir atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-25-547/2010, o Vilniaus apygardos teismas 2012-09-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SA-100-619/2012 šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Nutartis yra įsiteisėjusi.

Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Vilniaus miesto  apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d.  nutartį palikti nepakeistą. 

Teisėja                                                                                      Rūta Veniulytė-Jankūnienė