Bylos
Nr. 2A-50/2006
Procesinio
sprendimo kategorija
2.12.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
2006 m. birželio 29
d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo
Tomaševičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,
išnagrinėjo
nuteistojo V. J. gynėjo pareiškimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl
aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą,
n u s t a t ė :
Vilniaus apygardos teismo 2004
m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu V. J. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (G. K. nuosavybės
teisių atkūrimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams,
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (A. K. nuosavybės teisių atkūrimo epizodas)
laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63
straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė
subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams devyniems
mėnesiams. Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl
amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“
4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatlikta laisvės atėmimo bausmė sumažinta
vienu penktadaliu. Pagal BK 300 straipsnio 2 dalį V. J. išteisintas kaip
nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Vadovaujantis BK 72 straipsnio
2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, iš V. J. konfiskuota 240 120 Lt.
V. J. nuteistas už tai, kad:
nuo 1997 m.
spalio mėnesio iki 1999 m. sausio 12 d. veikdamas bendrininkų grupe su G. S.
ir J. B., savo ir J. B. naudai apgaule įgijo didelės vertės – 323 280 Lt svetimą turtą –
valstybei priklausančius šešis žemės sklypus, esančius ,,duomenys
neskelbtini“;
nuo 1999 m.
lapkričio 22 d. iki 1999 m. gruodžio 9 d. veikdamas bendrininkų grupe su
G. S. ir J. B., savo ir J. B. naudai
apgaule įgijo didelės vertės – 157 140 Lt svetimą turtą – valstybei
priklausančius šešis žemės sklypus, esančius ,,duomenys neskelbtini“.
Nustatytas
toks šių nusikaltimų padarymo mechanizmas. V. J., pasinaudodamas tuo, kad jo
giminaitės A. Š., L. P., S. K., Z. Z.
ir T. I. ,,duomenys neskelbtini“
žemėtvarkos skyriuje buvo užvedę nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų
G. K. ir A. K. turėtą žemę bylą, pasisiūlė joms padėti tvarkyti nuosavybės
teisių į jų tėvų turėtą žemę atkūrimo reikalus, gavo iš jų įgaliojimą ne tik
tvarkyti už jas dokumentus, bet ir atgautus žemės sklypus parduoti.
Pasinaudojęs įgaliojimu, V. J. iš ,,duomenys neskelbtini“ žemėtvarkos skyriaus gavo ten nuosavybės teisių
atkūrimo byloje buvusių dokumentų kopijas. Per J. B. jos buvo perduotos į ,,duomenys
neskelbtini“ žemėtvarkos skyrių, kur,
pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, G. S. jas panaudojo sudaryti regimybei
(užvedant nuosavybės teisių atkūrimo bylas), kad V. J. atstovaujamos jo
giminaitės turi teisę į naujų žemės sklypų suteikimą. G. S. parengė sprendimų
suteikti žemės sklypus V. J. giminaitėms projektus, kuriuose buvo įrašyti
žinomai melagingi duomenys apie tai, kad minėtų V. J. giminaičių teisė į
žemės sklypus yra tikra. Taip buvo suklaidintas ,,duomenys
neskelbtini“ apskrities viršininkas,
kurio žinioje buvo laisvos valstybinės žemės fondo sklypai. Priėmus sprendimus
tuos sklypus suteikti, juos faktiškai įgijo ne V. J. giminaitės, o jis pats,
nes įgaliojimo suteiktomis teisėmis jis pasinaudojo – žemės sklypus pardavė, o
gautus pinigus pasisavino.
Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 2 d.
nutartimi nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio
11 d. nutartimi nuteistojo V. J. kasacinis skundas atmestas.
Pareiškėjas prašo atnaujinti
baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, vadovaujantis BPK 453 straipsnio 5
dalimi, sustabdyti
Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio
vykdymą ir kreiptis į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu
nustatyti, ar įstatyminio sureguliavimo nebuvimas (legislatyvinė omisija)
baudžiamajame procese, kai apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra
nemotyvuotas, nėra atitinkamų teisės
normų tokį nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintiems
konstituciniams imperatyvams, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė
negali būti nevieša ir iš Konstitucijos kylančiam reikalavimui teisingai
išnagrinėti bylą. Tik sulaukus Konstitucinio Teismo atsakymo spręsti
bylą toliau, teismų sprendimus panaikinti ir bylą
nutraukti.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis nemotyvuotas, t. y. neatskleisti BK 182
straipsnio 2 dalies taikymo
pagrindai ir motyvai, teigia, kad dėl to neįrodytas nusikalstamas nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, t. y. paliktame galioti
nuosprendyje akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Taip pažeisti
ne tik BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai,
bet ir padaryti esminiai BPK 6
straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies pažeidimai. Šie
pažeidimai iš esmės apsunkino bei susiaurino V. J. galimybes gintis nuo pareikštų kaltinimų apeliacinės instancijos
teisme.
Lietuvos
apeliacinis teismas nutartyje konstatavo BPK
305 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo „Dėl
teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso
normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimų pažeidimus,
taip pat pripažino, kad nuosprendis savo turiniu iš esmės neatitinka įstatymo
reikalavimų ir kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso.
Pareiškėjas
įsitikinęs, kad kasacinis skundas išnagrinėtas pažeidžiant Konstitucijos imperatyvias nuostatas, nes iš esmės nesvarstytas
prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Kasacinis teismas, atsisakydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą,
pažeidė Konstitucijos 110 straipsnio
2 dalies, Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimus, be to, nesivadovavo
Teismų įstatymo 33 straipsnio nuostatomis.
Pareiškėjas
prašo atkreipti dėmesį į tai, kad civiliniame
procese įstatymų leidėjas garantavo
asmenims teisę į pakartotinį procesą tuo atveju, jeigu dėl jų buvo priimtas nemotyvuotas sprendimas ar nutartis
(CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Tačiau baudžiamajame procese, kurio
pagrindu valstybė taiko asmenims griežčiausias poveikio priemones, tokios garantijos įstatymų leidėjas nesuteikė. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog
pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, neturėjo
galimybės šį nuosprendį panaikinti ir
perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nes tai nėra sureguliuota baudžiamajame
procese. Pareiškėjas mano, kad tai yra
akivaizdi teisinio sureguliavimo spraga (legislatyvinė omisija), tiesiogiai
pažeidžianti Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintas garantijas.
Be to, pareiškėjas,
cituodamas Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo 16.5 punktą, daro išvadą, kad Vilniaus apygardos
teismo priimtas nemotyvuotas nuosprendis šiurkščiai pažeidė iš Konstitucijos
kylantį reikalavimą teisingai išnagrinėti bylą ir kad teisingumas šioje byloje liko neįvykdytas, nes išliko
pagrįstų abejonių, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas motyvus
nutartyje ir atmesdamas apeliacinius skundus, tik siekė pateisinti kito teismo
prieš tai priimtą nuosprendį. Taigi, pareiškėjo nuomone, V. J. buvo
nuteistas iš esmės vieningu procesiniu dokumentu, kurį neatsiejamai sudaro
pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo
nutartis, kuria buvo ištaisyti esminiai nuosprendžio trūkumai.
Vertindamas minėtą Konstitucinio Teismo išaiškinimą apie
tai, kad kiekvienas teismo
nuosprendis turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais), taip pat tai,
kad Lietuvos apeliacinis teismas, pripažinęs,
jog pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą nuosprendį, neturėjo įstatyminio pagrindo panaikinti tokį
nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas mano, kad ši teisinė spraga ir
įstatyminio sureguliavimo nebuvimas (legislatyvinė omisija)
baudžiamajame procese, tiesiogiai prieštarauja Konstituciniams imperatyvams, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė
negali būti nevieša, taip pat iš
Konstitucijos kylančiam reikalavimui teisingai išnagrinėti bylą. Taigi tai buvo ir yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą
su prašymu nustatyti, ar minėtas
įstatyminio sureguliavimo nebuvimas BPK
neprieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjas nesutinka su kasacinės instancijos teismo
padaryta išvada, jog teisinė spraga (legislatyvinė
omisija) nėra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio
16 d. nutarime pažymėta, kad legislatyvinė omisija – tai, kas teisės akte nėra nustatyta, nors pagal
Konstituciją įstatymų leidėjo turėjo būti nustatyta, t. y. tokia teisinio reguliavimo spraga,
kurią draudžia Konstitucija. Nutarime konstatuota, kad prašymai, grindžiami legislatyvine omisija, gali būti
priimami ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta. Apie Konstitucijos draudžiamą legislatyvinę omisiją,
kaip pagrindą kreiptis į Konstitucinį
Teismą, yra nurodyta šio teismo 2005 m. sausio 19 d. ir 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimuose. Taip pat pareiškėjas atkreipia
dėmesį ir į tai, kad Konstitucinis Teismas
2006 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą priimti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos
Respublikos Seimo narių grupės – prašymą ištirti, ar BPK 306 straipsnis, 308
straipsnio 2 dalis, 324 straipsnio 12,
13 dalys, 377 straipsnio 9 dalis, 448
straipsnio 7 dalis, 454 straipsnio 5 dalis ir 460 straipsnio 4, 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams bei konstituciniam
teisinės valstybės principui.
Apibendrindamas pareiškėjas teigia,
kad nuosprendyje surašomi motyvai yra
neatsiejama kvalifikavimo bei konkrečios BK normos taikymo dalis, imperatyviai įtvirtinta Konstituciniuose imperatyvuose. Šiuo atveju, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo
2006 m. sausio 16 d. nutarimą, motyvų nebuvimas Vilniaus apygardos
teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendyje tiesiogiai sąlygoja Konstitucijos
pažeidimą, dėl to buvo aiškiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas
(BPK 451 straipsnis). Bet koks baudžiamojo įstatymo
pritaikymas, padarytas pažeidžiant Konstituciją, daro tokį pritaikymą aiškiai
netinkamą. Padarytas Konstitucijos pažeidimas
šioje byloje gali būti pašalintas tik ją atnaujinus, nes priešingu
atveju V. J. privalės atlikinėti laisvės atėmimo bausmę pagal nuosprendį, prieštaraujantį Konstitucijai.
Papildomu
pareiškimu nuteistojo V. J. gynėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos vyriausiasis
prokuroras, gindamas viešą interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl
Vilniaus apskrities viršininko sprendimų pripažinimo negaliojančiais bei žemės
sklypų grąžinimo valstybei. Ieškinyje teigiama, kad valstybė prarado turtą dėl
kitų asmenų padaryto nusikaltimo, todėl, vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2
dalimi, turėtų būti taikoma restitucija natūra, t. y. žemės sklypų pirkimo–pardavimo
sutartys pripažintinos negaliojančiomis, o žemės sklypai turėtų būti
išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų ir grąžinti valstybei.
Pareiškėjas
prašo atkreipti dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas V. J.
BK 72 straipsnio 5 dalį, padarė išvadą, jog valstybiniai žemės sklypai
(ieškinio dalykas, kurį dabar yra bandoma susigrąžinti natūra), kaip
konfiskuotinas turtas, yra parduotas – priklauso tretiesiems asmenims, dėl to
negalima jo paimti natūra. Taikant V. J. turto konfiskavimą (priteisiant
prarasto turto vertę pinigine išraiška), valstybei padaryta žala yra atlyginta.
Nuosprendis įsiteisėjęs, prokuratūros atstovai jo neskundė. Pareiškėjas
tvirtina, kad pareikštu ieškiniu bandoma sugrąžinti turtą, už kurį yra
kompensuota, taikant V. J. papildomą bausmę. Pareiškėjas mano, kad prokuratūra
netiesiogiai ginčija nuosprendį, pateikdama įrodymus ir nurodydama teisinį
mechanizmą, jog teismas padarė neteisingą išvadą apie negalimumą susigrąžinti
prarastus sklypus ir nepagrįstai taikė BK 72 straipsnio 5 dalį. Patenkinus
ieškinį ir sugrąžinus parduotus žemės sklypus, restitucijos pagrindu iš V. J.
būtų dar kartą priteista pinigų suma, kuri teismo nuosprendžiu jau konfiskuota.
Pareiškimas atmestinas.
BPK 451 straipsnyje nustatyta, kad
baudžiamoji byla atnaujinama tik tuo atveju, kai pagal teismų sprendimais
nustatytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai
pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: panaikinti apkaltinamąjį
nuosprendį ar paskesnes teismų nutartis ir bylą nutraukti; nuteistojo
nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies
straipsnį, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką; sumažinti nuteistajam
paskirtą subendrintą bausmę, ištaisius padarytus BK 63–65 straipsnių taikymo
pažeidimus; atleisti nuteistąjį nuo bausmės, nes suėjo senaties terminas;
ištaisius netinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės
arba ją sumažinti.
Taigi BPK 451 straipsnyje numatytų
baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindų sąrašas yra išsamus. Pareiškėjas mano,
kad pirmosios instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimai turėjo įtakos ir netinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis nemotyvuotas, nes
šio teismo nuosprendis tik neišsamiai motyvuotas, be to, padarytus BPK 305
straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus ištaisė apeliacinės instancijos
teismas, išdėstydamas nutartyje išsamius įrodymų vertinimo bei veikų
kvalifikavimo motyvus. Būtent apeliacinės instancijos teismas ir turi
patikrinti pirmosios instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą.
Į
pareiškėjo argumentą, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas ir taip buvo
pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies nuostata, išsamiai atsakyta
apeliacinės ir kasacinės instancijos teismo nutartyse, konstatuojant, kad bylą
išnagrinėjo nešališkas teismas.
Dėl
prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą motyvuotai atsakyta kasacinės
instancijos teismo nutartyje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų sprendimais
nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas V. Jasevičiaus padarytoms
veikoms pritaikytas tinkamai.
Pareiškėjo prašymas atnaujinti
baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir
kreiptis į
Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar įstatyminio sureguliavimo
nebuvimas (legislatyvinė omisija) baudžiamajame procese (kai apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios
instancijos teismo nuosprendis neišsamiai motyvuotas ir nėra teisės normų tokį nuosprendį panaikinti ir
perduoti bylą nagrinėti iš naujo) neprieštarauja
Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniams imperatyvams, neatitinka minėtų
BPK 451 straipsnio nuostatų, todėl atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos BPK 453 straipsnio 3 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. J. gynėjo pareiškimą
atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo
pritaikymo atmesti.
Teisėjai Josifas
Tomaševičius
Antanas
Klimavičius
Vytautas
Masiokas