Administracinė byla Nr. eP-15-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06076-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. L. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. L. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su 2015 m. gruodžio 29 d. skundu, kurį patikslino 2016 m. kovo 8 d. ir 2016 m. rugsėjo 14 d., teismo prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo „Dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų“ Nr. AP-403 (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą; 2) įpareigoti atsakovą priimti pareiškėją į Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio 11 kategorija, kodas 57-6T) ir atitinkamose informacinėse sistemose pažymėti, kad pareiškėjas šias pareigas ėjo nuo 2015 m. gruodžio 1 d., arba, teismui pripažinus, jog pareigybės panaikinimas nebuvo realus, įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į prieš tai eitas pareigas; 3) priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas 2015 m. rugsėjo 17 d. pranešimu Nr. 13TP-155 jam nurodė, jog 2015 m. gruodžio 1 d. bus panaikinta Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygio 11 kategorija, kodas 43-4T). Agentūros direktorius 2015 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. AV-267 patvirtino Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (kodas 57-6T) aprašymą, pagal kurį šios pareigybės lygis – A, kategorija – 11, tačiau įsakymu Nr. AV-317 šios pareigybės kategoriją sumažino iki 10 ir išbraukė vieną funkciją, pažymėtą numeriu 7.6. Iš visų būsimojo (nuo 2015 m. gruodžio 1 d.) Atliekų licencijavimo skyriaus pareigybių (pagal 2015 m. lapkričio 10 d. pareigybių sąrašą) pareigybės, kurios kodas 57-6T, kategorija buvo pati mažiausia, nors šiai pareigybei priskirtos vienos iš pačių atsakingiausių funkcijų. Atsakovas 2015 m. lapkričio 12 d. pranešimu Nr. 13TP-307 pareiškėjui pasiūlė pareigybę 57-6T. Tik gavęs šį pranešimą, pareiškėjas sužinojo, kad šios pareigybės kategorija sumažinta. Pareiškėjui 2015 m. lapkričio 20 d. atsisakius siūlytų pareigų, Agentūros 2015 m. lapkričio 23 d. pranešimu Nr. 13TP-311 jam buvo pasiūlytos kitos, pareiškėjo vertinimu, prastesnės pareigos Agentūros Vilniaus skyriuje, susijusios su visai kitomis, negu iki tol jo atliktos, funkcijomis. Pareiškėjui 2015 m. lapkričio 27 d. atsisakius ir šių pareigų, ginčijamu įsakymu jis buvo atleistas iš užimamų pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad per 3 metų laikotarpį, kai ėjo valstybės tarnautojo pareigas, jis buvo vertintas tik gerai arba labai gerai, du kartus skatintas ir iki 2015 m. lapkričio 27 d. neturėjo jokių tarnybinių nuobaudų. 2015 m. spalio 19 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją dėl Agentūros direktoriaus pavaduotojo R. Š. galimo piktnaudžiavimo tarnyba ir grasinimų atleisti jį iš darbo. Aplinkos ministerija 2015 m. spalio 28 d. pavedė Agentūros direktoriui R. M. ištirti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. 2015 m. lapkričio 2 d. dėl pareiškėjo buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas. 2015 m. lapkričio 10 d. sumažinta jam priskirtos pareigybės, kurios kodas 57-6T, kategorija. 2015 m. lapkričio 23 d. dėl pareiškėjo pradėtas kitas tarnybinio nusižengimo tyrimas, o 2015 m. lapkričio 27 d. jam paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas (šią nuobaudą pareiškėjas apskundė teismui). 2015 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas atleistas iš užimamų pareigų, o 2015 m. gruodžio 15 d. jam paskirta dar viena tarnybinė nuobauda – pastaba (šią nuobaudą pareiškėjas taip pat apskundė teismui).
4. Pareiškėjas akcentavo, kad laisvų tos pačios 11 kategorijos pareigų, kurios galėjo būti jam pasiūlytos, Agentūroje buvo ir daugiau, tačiau pradėta nuo pareigų su žemesne kategorija siūlymo. Nors iki 2015 m. gruodžio 1 d. Agentūroje buvo atlikta daug neeilinių vertinimų, kurių metu pakeltos pareigybių kategorijos ir suteiktos kvalifikacinės klasės, dėl pareiškėjo toks vertinimas nebuvo atliktas, galbūt dėl pareiškėjo teikto skundo apie R. Š. veiksmus. Atleisdamas pareiškėją iš pareigų, atsakovas pažeidė jo teisėtus lūkesčius bei apribojo jo įsidarbinimo pagal specialybę galimybes, nes jam pritrūko 2 mėnesių ir 17 dienų iki 2 metų darbo pagal specialybę patirties. Pareiškėjas planavo Agentūroje dirbti 3 metus ar ilgiau, todėl žala turėtų būti skaičiuojama mažiausiai už 1 metų 2 mėnesių ir 17 dienų laikotarpį.
5. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad, siekiant veiksmingai vykdyti atliekų vežimo priežiūrą bei kontrolę, buvo pakeistas pareigybės, kurios kodas 57-6T, aprašymas, išbraukiant šią funkciją – „nagrinėja, tvarko dokumentus ir rengia sprendimų projektus dėl pavojingų atliekų tvarkymo licencijų išdavimo, koregavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, galiojimo panaikinimo“. Agentūros vidinės struktūros pertvarkymai atitiko VTĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – ir Vertinimo metodika) nuostatas. Atsakovas pabrėžė, jog jis pareiškėjui užtikrino teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo I. L. skundą tenkino: panaikino Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403 ,,Dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų“ 1 punktą; grąžino I. L. į Aplinkos apsaugos agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 11 kategorija, pareigybės kodas 43-4T) pareigas; pareiškėjo naudai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteisė įskaitytinai 7 347,41 Eur, neatskaičius mokesčių, o nuo 2017 m. vasario 15 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – po 31,27 Eur už kiekvieną darbo dieną.
8. Teismas nustatė, kad Agentūros direktorius 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403 1 punktu atleido Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiąjį specialistą I. L. iš einamų pareigų. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2015 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. D1-547 patvirtino Agentūros administracijos struktūrą ir struktūros schemą, įsigaliojusias nuo 2015 m. gruodžio 1 d. Agentūros administracijos struktūra ir struktūros schema buvo pakeistos, įgyvendinant Aplinkos ministerijos Vidaus audito skyriaus atlikto Agentūros ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos veiklos vidaus audito ataskaitoje Nr. 4-4-(l)-15-03 pateiktas rekomendacijas. Atsižvelgdamas į jas, aplinkos ministras panaikino Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyrių ir įsteigė Agentūros Atliekų licencijavimo skyrių.
9. Teismas, išanalizavęs įsteigto Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus pareigybių aprašymus, nustatė, kad Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės, kurios kodas 43-4T, funkcijos buvo perskirstytos kitoms įsteigto Atliekų licencijavimo skyriaus pareigybėms, padidinant ne tik šioms pareigybėms priskirtų funkcijų skaičių, bet ir pareigybių kategorijas. Teismo vertinimu, sumažinus funkcijų apimtis, buvo dirbtinai sumažinta pareiškėjui pasiūlytos pareigybės, kurios kodas 57-6T, kategorija iki A lygio 10 kategorijos, o 2016 m. ši pareigybė apskritai panaikinta ir įsteigta nauja pareigybė, kurios kodas 57-12T. Šios pareigybės funkcijų apimtis išliko ta pati (10 funkcijų), pakeistas tik specialusis reikalavimas, susijęs su darbo patirtimi aplinkos apsaugos srityje. Atsakovas jokiais įrodymais nepagrindė žemesnės kategorijos nustatymo poreikio nei pareigybei, kurios kodas 57-6T, nei pareigybei, kurios kodas 57-12T. Daugumai Atliekų licencijavimo skyriaus vyresniųjų specialistų pareigybių buvo nustatyta 11 kategorija, paskirstant jiems vienodą funkcijų skaičių. Taigi, kaip nurodė teismas, dirbtinai sumažinus pareigybei, kurios kodas 57-6T, priskirtų funkcijų skaičių ir kategoriją, buvo padidinta pareigybių, kurių kodai 57-4T ir 57-5T, funkcijų apimtis ir atsakomybės lygis, tuo išbalansuojant darbo krūvį ir skyriaus vyriausiųjų specialistų atsakomybės lygį. Visi veiksmai, susieti su funkcijų perskirstymu Atliekų licencijavimo skyriuje, buvo susiję tik su pareiškėjui pasiūlyta pareigybe. Teismas konstatavo, kad pareigybės, kurias ėjo pareiškėjas (kodas 43-4T), panaikinimas buvo formalus, todėl ginčijamo įsakymo 1 punktas panaikintas.
10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui įsteigtos Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos (A lygio 11 kategorijos, kodas 57-6T) pasiūlytos nebuvo. Pareiškėjui 2015 m. lapkričio 12 d. buvo siūlytos žemesnės kategorijos (A lygio 10 kategorijos) Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (pareigybės kodas 57-6T) pareigos, kurių pareigybės aprašymas buvo pakeistas Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymu, tačiau pareiškėjas jų atsisakė. Pareiškėjas atsisakė ir siūlytų Poveikio aplinkai vertinimo departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų, kurių kodas 65-6T. Pareiškėjui nebuvo pasiūlytos tuo metu laisvos Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos (pareigybės kodas 57-7T), į kurias konkursas paskelbtas 2015 m. gruodžio 16 d., nors jis atitiko specialiuosius pareigybės reikalavimus. Teismas nusprendė, kad pripažinus pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, jis grąžintinas į Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 11 kategorija, pareigybės kodas 43-4T) pareigas. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo priverstinės pravaikštos laikotarpį sudarė 14 mėnesių ir 11 darbo dienų, todėl pareiškėjui priteisė 7 347,41 Eur kompensaciją, neatskaičius mokesčių.

III.

11. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra apeliaciniame skunde, kurį patikslino, prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo I. L. skundą atmesti.
12. Atsakovas nesutiko su teismo nustatytomis aplinkybėmis, be kita ko, kad sumažinus funkcijų apimtis buvo dirbtinai sumažinta pareigybės, kurios kodas 57-6T, kategorija iki 10 kategorijos, 2016 m. ši pareigybė panaikinta bei įsteigta nauja pareigybė (kodas 57-12T), kurios funkcijų apimtis išliko ta pati (10 funkcijų), pakeistas tik specialusis reikalavimas, susijęs su darbo patirtimi, nustatyta 9 kategorija. Kaip nurodė atsakovas, pareigybės, kurios kodas 57-12T, aprašyme buvo atsisakyta reikalavimo mokėti anglų kalbą pažengusio vartotojo (B2) lygiu. Be to, teismas, lygindamas pareigybės, kurios kodas 57-6T (Agentūros direktoriaus įsakymų Nr. AV-267 ir Nr. AV-317 redakcijos), ir pareigybės, kurios kodas 57-12T, aprašymus pagal punktų, kuriuose nurodytos funkcijos, skaičių, o ne pagal funkcijų sudėtingumą, atsakomybės apimtis, specialiuosius kvalifikacinius reikalavimus, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas jokiais įrodymais nepagrindė žemesnės kategorijos nustatymo nei pareigybei, kurios kodas 57-6T, nei pareigybei, kurios kodas 57-12T.
13. Atsakovo vertinimu, akivaizdu, jog pareigybės, kurios kodas 57-6T, aprašyme ir pareigybės, kurios kodas 43-4T (pareigos, kurias ėjo pareiškėjas), aprašyme specialieji reikalavimai ir funkcijos nebuvo tapatūs. Teismas turėjo lyginti pareigybės, kurios kodas 43-4T, aprašymą su pareigybės, kurios kodas 57-6T, aprašymu, patvirtintu Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. AV-317, o ne pareigybės, kurios kodas 57-6T, aprašymą, patvirtintą Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. AV-317, su negaliojančios redakcijos pareigybės, kurios kodas 57-6T, aprašymu (Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. AV-267 redakcija). Dėl to teismas neteisingai nusprendė, kad pareigybės, kurios kodas 57-6T, kategorija iki 10 sumažinta nepagrįstai. Atsakovas akcentavo, jog teismas neturėjo vertinti pareigybių kategorijų dydžio nustatymo pagrįstumo. Be to, teismas nesurinko visų įrodymų dėl pareiškėjo pajamų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, nenagrinėjo visų faktinių aplinkybių, susijusių su Agentūros interesų galimu pažeidimu, todėl neteisingai nusprendė dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio.
14. Pareiškėjas I. L. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
15. Pareiškėjas apeliacinio skundo teiginius, kad pareigybės, kurios kodas 57-6T, kategorija buvo sumažinta siekiant užtikrinti efektyvią tarptautinių atliekų vežimų kontrolę, vertino kritiškai, kadangi tokio pobūdžio „efektyvumo užtikrinimo priemonė“ buvo pritaikyta tik tvirtinant pareigybės, kurios kodas 57-6T, aprašymą. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas jam nepateikė informacijos apie tai, kad pareigos (pareigybės kodas 57-7T) buvo laisvos. Pranešimuose apie siūlomas užimti pareigas nurodoma konkreti data, iki kurios valstybės tarnautojas turi pranešti apie savo sprendimą, todėl pareigybė, kurios kodas 57-7T, atsilaisvino dar gerokai iki R. V. atleidimo iš pareigų dienos (2015 m. lapkričio 27 d.). Tai reiškia, jog pasiūlymą užimti 11 kategorijos pareigybę, kurios kodas 57-7T, t. y. pasiūlymą likti dirbti tame pačiame skyriuje ir eiti tos pačios kategorijos pareigas, atsakovas pareiškėjui galėjo pateikti, tačiau šios pareigos pareiškėjui apskritai nebuvo pasiūlytos. Be to, atsakovas pareiškėjui niekada neteikė informacijos apie tai, kam ir kokios pareigybės buvo pasiūlytos, kokias planuojama siūlyti ar kokias pareigybes ketinama steigti.

IV.

16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2017 atsakovo Agentūros apeliacinį skundą patenkino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo I. L. skundą atmetė.
17. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Agentūros direktorius 2015 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. AV-267 1.12–1.16 papunkčiais panaikino keturias Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiųjų specialistų, karjeros valstybės tarnautojų, A lygio 11 kategorijos, pareigybes (pareigybių kodai: 43-3T, 43-4T, 43-5T, 43-6T), o šio įsakymo 2.10–2.17 papunkčiais įsteigė aštuonias Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiųjų specialistų, A lygio 11 kategorijos, pareigybes (pareigybių kodai: 57-4T, 57-5T, 57-6T, 57-7T, 57-8T, 57-9T, 57-10T, 57-11T). Agentūros direktorius 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. AV-317 pakeitė savo 2015 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. AV-267 ir įsteigė Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę (A lygio 12 kategorijos, kodas 57-4T), Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę (A lygio 12 kategorijos, kodas 57-5T), Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę (A lygio 10 kategorijos, kodas 57-6T) ir pakeitė šių pareigybių aprašymus. Pareigybės, kurios kodas 57-6T, kategorija buvo sumažinta iki 10 kategorijos, kadangi atsisakyta vienos funkcijos, kuri pareigybės, kurios kodas 57-6T, aprašyme, patvirtintame Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. AV-267, variante buvo pažymėta numeriu 7.6. Pareigybės, kurios kodas 43-4T, ir pareigybės, kurios kodas 57-6T, aprašymai akivaizdžiai skirtingi. Pareigybių funkcijų skirtumus pripažino ir pareiškėjas, todėl apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl pareigų, kurias ėjo pareiškėjas (pareigybės kodas 43-4T), panaikinimo realumo.
18. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo teiginius, jog pareigybės, kurios kodas 57-6T, kategorija buvo dirbtinai sumažinta iki A lygio 10 kategorijos, vertino kaip subjektyvius ir nepagrįstus. Pareiškėjas neneigė, kad pareigybės aprašyme funkcijų apimtis sumažėjo šia viena funkcija – „nagrinėja, tvarko dokumentus ir rengia sprendimų projektus dėl pavojingų atliekų tvarkymo licencijų išdavimo, koregavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, galiojimo panaikinimo“. Pareiškėjo teiginiai, jog pareigybės kategorija buvo sumažinta siekiant jam pakenkti, taip pat pripažinti nepagrįstais.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti inter alia (lot. – be kita ko) tvarkyti savo struktūrą taip, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų. Teismas neturi kompetencijos vertinti, ar vadovo parinkti pareigybių modeliai buvo efektyvūs. Taigi pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie įstaigoje reorganizuotų pozicijų efektyvumą ir darbo krūvio tolygumą, viršijo savo kompetencijos ribas.
20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nebuvo pagrindo teigti, jog Agentūros struktūriniai pokyčiai buvo atlikti nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų ar pažeidė pareiškėjo teises. Šie struktūriniai pakeitimai buvo atlikti kompetentingų subjektų.
21. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjas dėl pirmumo teisės pretenduoti į naujai įsteigtas pareigybes 57-4T, 57-5T, 57-6T, 57-7T, 57-8T, 57-9T, 57-10T, 57-11T galėjo konkuruoti tik su tais valstybės tarnautojais, kurių išsilavinimą ir kvalifikaciją apibrėžiantys rodikliai buvo tokie patys kaip ir jo. Byloje nebuvo duomenų, jog pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnyje įvardytus pirmumo kriterijus, pareiškėjas būtų atitikęs nors vieną iš jų, todėl pareiškėjas kitų darbuotojų atžvilgiu pirmumo būti skiriamas į A lygio 11 kategorijos pareigas neturėjo.
22. Dėl galimybės užimti kitas pareigas apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjui buvo pasiūlytos jo kvalifikaciją ir prieš tai eitų pareigų pobūdį atitikusios pareigos (A lygio 10 kategorija, kodas 57-6T), kurios, atsižvelgiant į tai, kad buvo sumažinti šioms pareigoms užimti keliami reikalavimai ir atliekamų funkcijų sąrašas, buvo žemesnės kategorijos nei prieš tai pareiškėjo eitos pareigos (pareigybės kodas 43-4T). Pareiškėjui atsisakius šių pareigų, atsakovas jam pasiūlė Poveikio aplinkai vertinimo departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos pareigas (kodas 65-6T), kurių pareiškėjas taip pat atsisakė. Minėtos pareigos atitiko pareiškėjo anksčiau eitų pareigų kategoriją, buvo susijusios su jo darbo sritimi, todėl apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, jog atsakovas veikė teisėtai, o pareiškėjo atsisakymą eiti jam pasiūlytas pareigas lėmė jo subjektyvus apsisprendimas.
23. Pareiškėjo teiginius, kad jam turėjo būti pasiūlytos pareigos, kurios buvo pasiūlytos R. V., kuri, pareiškėjo nuomone, jų atsisakė, apeliacinės instancijos teismas laikė nepagrįstais, kadangi net jai ir atsisakius šių pareigų, atsakovas neturėjo pareigos pirmiausiai jų siūlyti pareiškėjui, nevertinant to, kada atsakovui tapo žinoma, kad ji šių pareigų atsisakė. Pareiškėjas neįrodė, kad Agentūroje nebuvo daugiau kam pasiūlyti šias pareigas arba kad jis atitiko DK 135 straipsnyje nustatytą nors vieną pirmumo likti darbe kriterijų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam turėjo būti siūlomos A lygio 12 kategorijos pareigos, kadangi atsakovas tokios pareigos neturėjo. Konstatuota, kad pareiškėjas iš einamų pareigų buvo atleistas pagrįstai ir teisėtai. Kiti pareiškėjo reikalavimai (dėl grąžinimo į tarnybą, darbo užmokesčio dydžio kompensacijos priteisimo už visą priverstinės pravaikštos laiką) apeliacinės instancijos teismo buvo atmesti kaip išvestiniai.

V.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punkto (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) pagrindais atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2017 pagal atsakovo Agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Agentūrai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
25. Procesą administracinėje byloje atnaujinusi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išnagrinėtos bylos aplinkybes, vertino, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. birželio 14 d. sprendimu konstatavus, kad atsakovas tinkamai realizavo pareigą užtikrinti valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantijas tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje, buvo netinkamai pritaikyta VTĮ 43 straipsnio 1 dalis (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.). Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2017 m. birželio 14 d. sprendimą, atsižvelgė į tai, jog pareigos, kurių pageidavo pareiškėjas (pareigybės kodas 57-7T), buvo pasiūlytos kitai tarnautojai (R. V.), o pareiškėjas neįrodė, kad ši tarnautoja iki pareiškėjo atleidimo iš pareigų pateikė atsisakymą užimti šias pareigas, kad daugiau nebuvo kam šias pareigas pasiūlyti ir kad jis turėjo pirmenybės teisę gauti pasiūlymą užimti šias pareigas. Tačiau, pasak teisėjų kolegijos, į bylą buvo pateikta lentelė „Aplinkos apsaugos agentūros laisvų pareigybių analizė“, kurioje pažymėta, jog 2015 m. lapkričio 12 d. pareigos (pareigybės kodas 57-7T) buvo pasiūlytos R. V., tačiau 2015 m. lapkričio 26 d. ji buvo atleista iš pareigų jos prašymu, o 2015 m. gruodžio 16 d. paskelbtas konkursas užimti šias pareigas (2016 m. sausio 7 d. įdarbintas konkursą laimėjęs kitas asmuo). Taigi atsakovas apie tai, kad R. V. pareigų (pareigybės kodas 57-5T) neužims, sužinojo 2015 m. lapkričio 26 d. ir daugiau niekam iš Agentūroje buvusių tarnautojų šių pareigų nepasiūlė. Pareiškėjas atsisakymą užimti paskutines pasiūlytas pareigas pateikė 2015 m. lapkričio 27 d., tačiau atsakovui nepasiūlius atsilaisvinusių pareigų (pareigybės kodas 57-5T), 2015 m. lapkričio 30 d. buvo atleistas iš valstybės tarnybos.
26. Procesą administracinėje byloje atnaujinusi teisėjų kolegija nustatė, kad administracinės bylos Nr. eA-3672-525/2017 aplinkybės labai panašios į administracinės bylos Nr. A492-59/2013 aplinkybes, tačiau jų teisinis vertinimas iš esmės skyrėsi. Tai leido konstatuoti, kad yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

VI.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi panaikino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2017 ir priėmė naują nutartį – atsakovo Agentūros apeliacinį skundą atmetė, pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjas grąžintas į Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 11 kategorija, pareigybės kodas 43-4T) pareigas ir pareiškėjo naudai iš Agentūros už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteista įskaitytinai 7 347,41 Eur, neatskaičius mokesčių, o nuo 2017 m. vasario 15 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – po 31,27 Eur už kiekvieną darbo dieną, ir šią dalį išdėstė taip: ,,Pripažinti, kad I. L. atleistas iš Aplinkos apsaugos agentūros pagal teismo sprendimą nuo 2017 m. gruodžio 19 d. Priteisti I. L. naudai iš Aplinkos apsaugos agentūros 16 166,59 Eur (šešiolikos tūkstančių šimto šešiasdešimt šešių eurų ir 59 euro centų) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.“ Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjui iš atsakovo Agentūros priteisė 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
28. Apeliacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjo pažeistas teises ginti kitokiu būdu. Kilusio ginčo aplinkybės (pareiškėjas pirmosios instancijos teisme teigė, jog jo eitų pareigų kvalifikacinė kategorija sumažinta ir jis atleistas, siekiant su juo susidoroti, kadangi jis teikė skundus dėl atsakovo vadovo pavaduotojo veiksmų) leidžia teigti, jog atsakovą ir pareiškėją sieja konfliktiniai santykiai. Tokia faktinė situacija rodo, kad grąžinus pareiškėją į Agentūrą, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Todėl įvertinusi šioje byloje susiklosčiusią situaciją ir siekdama, kad teismo sprendimu būtų užtikrinta pareiškėjo teisių apsauga bei įvykdytas socialinis teisingumas, išplėstinė teisėjų kolegija nutarė pareiškėjo teises ginti ne jį grąžinant į valstybės tarnybą, bet DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje darbdavio ir darbuotojo konfliktiniai santykiai siejami su galimybe teismui taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. darbuotojo negrąžinimą į darbą ir kompensacijos priteisimą, o aplinkybes, reikšmingas DK 300 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo teismo procesiniu sprendimu parinktas pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdas atitinka ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatytą teismo sprendimų rūšį (išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu) ir nereiškia jo padėties pabloginimo.

VII.

29. Pareiškėjas padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017. Taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2018 m. sausio 26 d. paskelbto konkurso į Aplinkos apsaugos agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio, 11 kategorijos) pareigas Nr. 57-16T (numatyta konkurso įstaigoje data yra 2018 m. vasario 28 d.) vykdymo ir (ar) laimėtojo paskyrimo procedūras, iki kol bus išnagrinėti prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo ir proceso atnaujinimo klausimai bei byla po proceso atnaujinimo bus baigta nagrinėti.
30. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas taikė alternatyvų valstybės tarnautojo (darbuotojo) teisių gynimo būdą. Tokį sprendimą teismas argumentavo tuo, kad pareiškėjui, jį gražinus į ankstesnes pareigas, esą būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, dėl to sprendimą grindė DK 300 straipsnio 4 dalyje numatytu reguliavimu. Pareiškėjas pažymi, kad valstybės tarnautojas yra specialus subjektas, kuriam taikomas specialus teisinis reguliavimas tiek garantijų į darbą, į darbo užmokestį, tiek ir kitų socialinių garantijų aspektais. Valstybės tarnautojui taikomi ir aukštesni standartai, nes numatytas daug platesnis spektras pareigų, nei darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį privačiame arba viešajame sektoriuje. VTĮ VIII skyriuje yra daug plačiau ir detaliau nustatytos valstybės tarnautojo socialinės ir kitos garantijos, kartu ir garantijos tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tokia valstybės santykių reguliavimo specifika riboja teismo diskrecijos teisę taikyti tuos alternatyvius tarnautojo teisių gynimo būdus, kurie tiesiogiai nenumatyti VTĮ. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju per daug platus teismo diskrecijos taikymas prieštarauja esminiams konstituciniams valdžių padalinimo principams, pažeidžia viešajam sektoriui taikomą imperatyvųjį reguliavimo metodą, sudaro prielaidas rastis selektyvumui, o tai iš esmės nesuderinama su visų asmenų lygybės teismui ir įstatymui principu. Nagrinėjamu atveju, teismas iš esmės atėmė iš pareiškėjo VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje garantuotą teisę tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Net ir pripažįstant galimybę sistemiškai taikyti DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatas tam tikrais valstybės tarnybos santykių atvejais, šios DK normos loginė analizė leidžia manyti, kad alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą teismas gali taikyti ne absoliučiai diskretiškai, o tik esant aiškioms aplinkybėms, juolab, kad nagrinėjamu atveju atsakovo institucijoje buvo iš esmės pasikeitusi faktinė situacija, t. y. pasikeitęs įstaigos vadovas. VTĮ yra specialus įstatymas DK atžvilgiu, todėl įstatymo analogija gali būti taikoma tik išimtiniu atveju, kai teismas tikrai ir pagrįstai, remdamasis konkrečiais duomenimis ir įrodymais, nustato, kad valstybės tarnautojo grąžinti į buvusią darbovietę nėra jokių galimybių. Taigi, pareiškėjo nuomone, teismas akivaizdžiai pažeidė ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, o būtent – VTĮ 1 straipsnį, 2 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį ir 43 straipsnio 1 dalį.
31. Pareiškėjas nurodo, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir bylą nagrinėję teisėjai turėjo galimybę pasiteirauti pareiškėjo nuomonės dėl galimybės jo pažeistas teises ginti alternatyviu būdu, tačiau tai nebuvo padaryta. Tokiu būdu buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio l dalies nuostatos, nes pareiškėjas nebuvo išklausytas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats savarankiškai tokios nuomonės išsakyti neturėjo galimybės, nes iš teismo pusės nebuvo jokių ženklų, kad alternatyvūs pareiškėjo pažeistų teisių gynybos būdai apskritai būtų svarstomi.
32. Pareiškėjas pabrėžia, kad analogiškoje situacijoje, kurią Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 18 d. nutartimi sprendė administracinėje byloje Nr. A-520-855/2013, asmuo buvo grąžintas į ankstesnes pareigas, netaikant alternatyvaus tarnautojo teisių gynimo būdo. Taip pat analogiškai valstybės tarnautojai buvo gražinti į ankstesnes pareigas ir kitais atvejais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017, 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018). Nors nurodytose bylose, sprendžiant iš aplinkybių visumos ir viešai apie jas skelbtos informacijos, taip pat buvo prielaidos, kad pareiškėjams galėjo būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti juos grąžinus į tarnybą, tačiau nurodytais atvejais teismas nuosekliai laikėsi VTĮ 43 straipsnyje nustatytų garantijų valstybės tarnautojui ir pareiškėjus grąžino į valstybės tarnybą.
33. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu.
34. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo prašymą.
35. Agentūros teigimu, pareiškėjo argumentai dėl DK 300 straipsnio 4 dalies normos taikymo nevaržo teismo teisės parinkti alternatyvų teisių gynimo būdą ir tuo atveju, kai tokio tarnautojo pageidavimo nėra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs visus administracinėje byloje pateiktus dokumentus, remdamasis konkrečias duomenimis, suformuota teismų praktika, pagrįstai pažymėjo, jog tarp pareiškėjo ir darbdavio yra konfliktiniai santykiai ir taikė DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatas, tokiu būdu užtikrinant pareiškėjo teisių apsaugą ir įvykdant socialinį teisingumą. Pareiškėjo argumentai, kad tokio tarnautojo pageidavimo dėl DK 300 straipsnio 4 dalies normos taikymo nebuvo, nevaržo teismo teisės parinkti alternatyvų teisių gynimo būdą ir tuo atveju, kai tokio darbuotojo pageidavimo nėra. Pareiškėjas prašymo atnaujinti procesą nepagrindė išsamiais teisiniais argumentais, t. y., kad yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytas teisinis pagrindas atnaujinti procesą.
36. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinių bylų Nr. A-520-855/2013, Nr. A-1053-662/2017, Nr. A-3008-662/2018 fabulos nėra tapačios prašomos atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-5042-556/2017 fabulai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
37. Agentūros teigimu, pareiškėjo argumentai negali būti siejami su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę.

VIII.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

38. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (lot. teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
39. Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose, pateiktas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Anksčiau paminėti proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.
40. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
41. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą.
42. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-36-552/2017).
43. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi gindama jo teises nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija) 300 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, kad jeigu teismas nustato, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo argumentas, jog valstybės tarnybos santykių reguliavimo specifika riboja teismo diskrecijos teisę taikyti tuos alternatyvius valstybės tarnautojo teisių gynimo būdus, kurie tiesiogiai nenumatyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, yra niekuo nepagrįstas. Šiam pareiškėjo argumentui pagrįsti nėra norminio teisinio pagrindo. Pareiškėjas nenurodo, kad toks išaiškinimas būtų pateiktas ir teismų praktikoje. Taip pat nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad VTĮ yra specialus įstatymas DK atžvilgiu, kadangi nei DK, nei VTĮ nėra specialūs vienas kito atžvilgiu. VTĮ 5 straipsnis tik numato, kad darbo santykius reguliuojantys teisės aktai valstybės tarnybos santykiams reguliuoti gali būti taikomi subsidiariai, t. y. tiek, kiek valstybės tarnautojų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija, 2017 m. gruodžio 19 d nutartimi gindama pareiškėjo teises ir tuo pagrindu taikydama DK 300 straipsnio 4 dalį, taikė ne įstatymo analogiją, o VTĮ 5 straipsnio pagrindu subsidiariai taikė būtent darbo santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatas, kadangi VTĮ darbuotojų teisių gynimo būdų, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas neteisėtai atleistas iš pareigų, nereglamentuoja.
45. Pabrėžtina, kad išplėstinė teisėjų kolegija priimdama 2017 m. gruodžio 19 d nutartį vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Išplėstinės teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog kai teismas nustato, kad valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017). Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus apie tai, kad bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko, nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą, o aplinkybes, reikšmingas DK 300 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2013, 2016 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016).
46. Kilusio ginčo aplinkybės (pareiškėjas pirmosios instancijos teisme teigė, jog jo eitų pareigų kvalifikacinė kategorija sumažinta ir jis atleistas, siekiant su juo susidoroti, kadangi jis teikė skundus dėl atsakovo vadovo pavaduotojo veiksmų) išplėstinei teisėjui kolegijai leido daryti išvadą, jog atsakovą ir pareiškėją siejo konfliktiniai santykiai. Todėl siekdama, kad teismo sprendimu būtų užtikrinta pareiškėjo teisių apsauga bei įvykdytas socialinis teisingumas, išplėstinė teisėjų kolegija pareiškėjo teises gynė ne jį grąžinant į valstybės tarnybą, bet DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu, t. y. pareiškėjo negrąžindama į darbą, bet pripažindama pareiškėjo atleidimą neteisėtu ir jam priteisdama kompensaciją. Pažymėtina, kad aplinkybių, susijusių su pareiškėjo pažeistų teisių gynybos būdo parinkimu – grąžinimu į tarnybą arba alternatyvaus pažeistų teisių gynybos būdo taikymu – nustatymas bei vertinimas yra įrodinėjimo dalykas byloje. Pareiškėjas, kvestionuodamas teisėjų kolegijos išvadas dėl pažeistų teisių gynybos būdo parinkimo, iš esmės nesutinka su byloje atliktu įrodymų vertinimu, kas nėra proceso atnaujinimo dalykas.
47. Taigi, kaip matyti, išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi DK 300 straipsnyje 4 dalyje numatytą pareiškėjo teisių gynimo būdą taikė atsižvelgusi į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir įvertinusi aplinkybę, kad pareiškėjui būtų sudėtinga grįžti į užimtas pareigybes ir vėl dirbti Agentūroje dėl susidariusios konfliktinės situacijos tarp pareiškėjo ir šios įstaigos (kitų šios įstaigos tarnautojų).
48. Pareiškėjo argumentas, kad išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi padariusi išvadą, jog tarp pareiškėjo ir Agentūros yra susiformavę konfliktiniai santykiai, neatsižvelgė, kad situacija buvo pasikeitusi, t. y. įstaigos vadovu yra tapęs kitas asmuo, yra nereikšminga nagrinėjant pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, kadangi bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, aplinkybės iš naujo nevertinamos. Nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo gali būti vertinamos tik naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, kai procesą prašoma atnaujinti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
49. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo išvadai, kad išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi taikydama DK 300 straipsnio 4 dalį pažeidė pareiškėjo nurodytas materialines teisės normas t. y. VTĮ 1 straipsnį, nustatantį, kokius santykius reguliuoja VTĮ, 2 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią valstybės tarnybos sąvoką, 5 straipsnį, numatantį, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, ir 43 straipsnio 1 dalį, nustatančią valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, teisę būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Kaip minėta, išplėstinė teisėjų kolegija VTĮ 5 straipsnio pagrindu turėjo teisę subsidiariai taikyti DK 300 straipsnio 4 dalį, o pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką DK 300 straipsnio 4 dalies taikymas tik teismo iniciatyva, t. y. ginčo šalims to neprašant, yra galimas, nustačius, kad valstybės tarnautojo (darbuotojo) grąžinti į pareigas yra neįmanomą arba kai grąžinus į darbą gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.
50. Pareiškėjo prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutarties išvadai taikyti DK 300 straipsnio 4 dalį ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialinės teisės normų nuostatų interpretavimą. Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju atveju per daug platus teismo diskrecijos taikymas prieštarauja esminiams konstituciniams valdžių padalinimo principams, pažeidžia viešajam sektoriui taikomą imperatyvųjį reguliavimo metodą, sudaro prielaidas rastis selektyvumui, o tai iš esmės nesuderinama su visų asmenų lygybės teismui ir įstatymui principu, yra niekuo nepagrįsti. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.
51. Pareiškėjas taip pat siekia atnaujinti procesą byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu.
52. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Taip pat akcentuotina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Todėl būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015, 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-36-552/2017).
53. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-855/2013, 2017 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017 ir 2018 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018 išnagrinėtų bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi išnagrinėtos bylos faktinėms aplinkybėms, nė vienoje minėtoje byloje nekonstatuota, kad tarp pareiškėjų ir institucijų (įstaigų) buvo kilę akivaizdūs konfliktiniai santykiai, kurie trukdytų pareiškėjams tinkamai dirbti juos grąžinus į eitas pareigas. Nors minėtais pareiškėjo nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutiniais procesiniais sprendimais buvo pripažinta, kad pareiškėjai neteisėtai atleisti iš pareigų ir tuo pagrindu jie buvo grąžinti į eitas pareigas, tačiau minėtuose procesiniuose sprendimuose nebuvo išaiškinta, kad DK 300 straipsnio 4 dalis esant pagrindui negali būti taikoma, šiose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs byloms reikšmingas aplinkybes, tiesiog nenustatė pagrindo taikyti DK 300 straipsnio 4 dalį. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad išplėstinė teisėjų kolegija, taikydama savo iniciatyva DK 300 straipsnio 4 dalį nustačiusi tam pagrindą, priešingai nei pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Atsižvelgiant tai, konstatuotina, kad pareiškėjas taip pat nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.
54. Be kita ko, pareiškėjas prašyme nurodo, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir bylą nagrinėję teisėjai turėjo galimybę pasiteirauti pareiškėjo nuomonės dėl galimybės jo pažeistas teises ginti alternatyviu būdu, tačiau tai nebuvo padaryta, dėl to buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalies nuostatos, nes jis nebuvo išklausytas.
55. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo argumentas dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo nėra reikšmingas nagrinėjant jo prašymą dėl proceso atnaujinimo, kadangi tik Europos Žmogaus Teisių Teismui konstatavus šios normos pažeidimą bylos procesas galėtų būti atnaujintas (ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nepasisakė dėl pažeistų teisių alternatyvių gynybos būdų, kai jie nustatyti įstatyme, iš esmės laikytini lygiaverčiais, savaime nereiškia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Teismas turi teisę savo nuožiūra pasirinkti, kokius klausimus užduoti proceso dalyviams, o, kaip minėta, DK 300 straipsnio 4 dalį teismas turi teisę taikyti ir savo iniciatyva, nesant ginčo šalių prašymo. Byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pirmosios instancijos tvarka, pareiškėjui dalyvaujant buvo priimti sprendimai (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d., 2017 m. vasario 15 d.), taip pat po proceso atnaujinimo apeliacine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis), todėl laikytina, kad pareiškėjo galimybės būti išklausytam ir pareikšti poziciją dėl įstatyme numatytų alternatyvių pažeistų teisių gynybos būdų, ypač atsižvelgiant į proceso trukmę, nebuvo suvaržytos.
56. Nenustačius ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų pareiškėjo prašymui atnaujinti procesą tenkinti, nėra pagrindo nagrinėti ir pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
57. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo I. L. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017 pagal atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Dainius Raižys

                            Virginija Volskienė

                            Skirgailė Žalimienė