Civilinė byla Nr. e2A-469-464/2024
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00115-2023-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.2.1; 2.6.8.11.1; 2.6.8.11.5; 2.6.10.5.1; 2.6.11.5; 3.1.7.6; 3.1.7.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Enefit“ ir atsakovės akcinės bendrovės ,,Šiaulių viešbutis“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Enefit“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei ,,Šiaulių viešbutis“ dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo ir atsakovės akcinės bendrovės ,,Šiaulių viešbutis“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Enefit“ dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, išvadą duodanti institucija – Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Enefit“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) ,,Šiaulių viešbutis“ 313 037,40 Eur sutarties nutraukimo mokestį, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 20 d. su atsakove AB ,,Šiaulių viešbutis“ sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė iki 2027 m. rugsėjo 30 d. tiekti elektros energiją atsakovei priklausiusiems ir jos naudojamiems objektams. Sutarties neatsiejama dalimi esančių elektros energijos pirkimo–pardavimo bendrųjų sąlygų (toliau – ir sutarties bendrosios sąlygos) 6.9 papunktyje buvo nustatyta, kad atsakovė turi teisę bet kuriuo metu nutraukti sutartį, apie tai prieš 30 kalendorinių dienų informavusi ieškovę raštu arba kita forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėjusi sutarties nutraukimo mokestį. Sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktyje nurodyta, kad, sutarčiai pasibaigus jos 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje nustatytais pagrindais, arba jei pardavėja nutraukia sutartį dėl pirkėjos įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, pardavėja turi teisę reikalauti iš pirkėjos sutarties nutraukimo mokesčio. Pagal fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų (toliau – ir kainodaros sąlygos), kurios taip pat yra neatsiejama sutarties dalis, 5.1 papunktį sutarties nutraukimo mokestis pirkėjai ar pardavėjai apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (suma, gauta iš prognozuojamo suvartoti kiekio atėmus faktiškai pirkėjos suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš vidutinės svertinės kainos, kurią pirkėja mokėjo už elektros energiją sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,6.
3. Ieškovės teigimu, atsakovė 2023 m. gegužės 25 d. jai pranešė, kad nuo 2023 m. birželio 9 d. vienašališkai sutartį nutraukia. Taigi, vadovaujantis šalių pasirašytos sutarties nuostatomis, atsakovei kilo pareiga sumokėti 313 037,40 Eur sutarties nutraukimo mokestį ([2 085 MWh sutartyje fiksuotas elektros energijos kiekis – 343 MWh iki sutarties nutraukimo faktiškai nupirktas kiekis] x 299,50 Eur/MWh kaina x 0,6 koeficientas). Tačiau 2023 m. gegužės 30 d. išrašytos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitos faktūros atsakovė neapmokėjo, todėl ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 313 037,40 Eur sutarties nutraukimo mokestį.
4. Atsakovė AB ,,Šiaulių viešbutis“ pareiškė ieškovei UAB ,,Enefit“ priešieškinį, jame prašydama pripažinti negaliojančiais 2022 m. rugsėjo 20 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktį ir fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktį.
5. Atsakovės vertinimu, sutarties ir jos priedo nuostatos, kuriose yra įtvirtinta pareiga mokėti sutarties nutraukimo mokestį, prieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1-38 ,,Dėl elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių patvirtinimo“ 26 ir 53 punktams. Ieškovė prieš pasirašant sutartį nepateikė aiškaus ir suprantamo pasiūlymo dėl elektros energijos kainų, nepateikė informacijos apie sutarties vykdymą, atnaujinimą ir nutraukimą, sutarties pratęsimo ir nutraukimo sąlygas bei informacijos, ar yra numatyta teisė nutraukti sutartį neatlygintinai. Be to, pagal Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) 47 straipsnio 3 dalį buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (toliau – ir SVVPĮ), turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju, taip pat turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Šalių sudarytoje sutartyje įtvirtintas kitoks reguliavimas, todėl įstatyme įtvirtintam reguliavimui prieštaraujančios sutarties nuostatos turi būti pripažintos negaliojančiomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškovės UAB ,,Enefit“ ieškinį ir atsakovės AB ,,Šiaulių viešbutis“ priešieškinį atmetė, pripažino nevieša bylos medžiaga ieškovės atsiliepimą į priešieškinį su visais prie jo pateiktais priedais.
7. Teismo vertinimu, šalių ginčas iš esmės kilo dėl to, ar EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 1 d., ir kurioje buvo numatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, yra tapati šiuo metu galiojančiai EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, jau tiesiogiai įtvirtinančiai draudimą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyti tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą.
8. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-205-407/2024 jau yra pasisakęs dėl galimybės taikyti sutarties nutraukimo mokestį elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims, sudarytoms po 2021 m. liepos 15 d. Atitinkami išaiškinimai toje civilinėje byloje buvo pateikti iš esmės tokių pačių, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinių aplinkybių kontekste, t. y. nagrinėjant ieškovės UAB ,,Enefit“ ieškinį mažai bendrovei dėl pagal tas pačias sutarties bendrąsias sąlygas ir taisykles apskaičiuoto sutarties nutraukimo mokesčio. Teismas pripažino, kad Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimai civilinėje byloje Nr. e2A-205-407/2024 yra aktualūs ir nagrinėjamoje civilinėje byloje, kadangi abejose bylose susiklosčiusios situacijos savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės yra identiškos.
9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, iš dalies keičiančios Direktyvą 2012/27/ES (toliau – Direktyva (ES) 2019/944), 2 straipsnio 1 dalies 16, 17 punktus, 12 straipsnio 2 dalį ir kitas jos nuostatas, EEĮ įstatymo pakeitimo parengiamųjų dokumentų turinį, Europos Komisijos 2023 m. liepos 14 d. pagrįstą nuomonę Lietuvai (INFR(2022)2036 C(2023)4183 final) dėl nepranešimo apie priemones, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva (ES) 2019/944, konstatavo, kad Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatos į Lietuvos teisinę sistemą buvo perkeltos tinkamai nuo 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 priėmimo ir reiškė, kad jau nuo 2021 m. liepos 15 d. buvo užtikrinta, jog namų ūkio vartotojai ir mažosios įmonės, nutraukdamos sutartis vienašališkai, nemokės jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių, EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2021 m. liepos 15 d., pasirenkant lingvistinę formuluotę, kad tokia teisė ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms suteikiama neatlygintinai.
10. Aktualioje nagrinėjamam ginčui Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartyje teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad nors 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 pakeitimu nebuvo expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nustatyta, jog elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse draudžiama numatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą, tačiau šiuo įstatymu įtvirtinus nuostatą, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, faktiškai buvo perkeltos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatos ir siekiama tų pačių tikslų, – sudaryti sąlygas nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis nepatiriant jokių su sutarties nutraukimu susijusių nuostolių (baudų, mokesčių). Teisėjų kolegija toje byloje taip pat konstatavo, kad nors elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse ir buvo numatytas sutarties nutraukimo mokestis, tačiau jis, remiantis sisteminiu Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 17, 16 punktų ir EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimu, negalėjo būti taikomas nutraukiant sutartį.
11. Įvertinęs nurodytus Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus bei pripažinęs, kad atsakovė AB „Šiaulių viešbutis“ atitinka mažos įmonės (bendrovės) sąvoką, kaip tai apibrėžta SVVPĮ, ir dėl to šalių ginčo nėra, o sutartis tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta 2022 m. rugsėjo 20 d., t. y. jau po 2021 m. liepos 15 d., teismas priėjo prie išvados, kad atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio ir (ar) netesybų ir šia teise pagrįstai pasinaudojo.
12. Teismas atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad ieškovė neįrodė, jog 313 037,40 Eur yra jos tiesioginiai nuostoliai, susiję su sutarties nutraukimu. Iš sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulės, įtvirtintos fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktyje, kuriuo remiantis ir yra apskaičiuota mokėtina 313 037,40 Eur suma, teismas nusprendė, kad tai yra ieškovės negautos pajamos. Tačiau dėl negautų pajamų apmokėjimo sutarties nutraukimo atveju šalys sutartyje nebuvo susitarusios. Ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl sutarties nutraukimo ji patyrė išlaidas, todėl negalima nustatyti, kokio dydžio išlaidos, susijusios būtent su šioje byloje ginčo objektu esančia sutartimi, teko ieškovei. Tariami ieškovės nuostoliai buvo apskaičiuoti pagal formulę, kuri aktuali nustatant sutarties nutraukimo mokestį, todėl priteisti 313 037,40 Eur skolą, kildinamą vien iš elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo fakto, nėra teisinio pagrindo. Teismo vertinimu, atsakovė sutartį su ieškove nutraukė teisėtai, ieškovė neįrodė patirtų nuostolių, o sutarties nutraukimo mokestis ir (ar) netesybos atsakovei negali būti taikomi, todėl ieškinio reikalavimai negali būti tenkinami.
13. Pasisakydamas dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo taikomos fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygos, kuriose buvo nustatytos sutarties pasibaigimo pasekmės. Sutarčiai pasibaigus vadovaujantis jos 4.1 papunkčiu arba sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš sutartyje nustatytos fiksuotos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6, o ne fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygos, kurių 5.1 papunktį prašo pripažinti negaliojančiu atsakovė. Be to, sutarties sudarymo metu (2022 m. rugsėjo 20 d.) galiojusioje EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijoje nebuvo tiesiogiai įtvirtinto draudimo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyti tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą. Todėl teismas atsakovės priešieškinį taip pat pripažino nepagrįstu ir jo netenkino.
14. Teismas patenkino ieškovės prašymą ir pripažino nevieša bylos medžiaga ieškovės atsiliepimą į priešieškinį su visais prie jo pateiktais priedais, nustatęs, kad tai padaryti būtina siekiant išvengti ieškovės komercinės paslapties atskleidimo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
15. Ieškovė UAB ,,Enefit“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimo dalį, kuria jos ieškinys buvo atmestas, ir ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas; sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-203-421/2024. Nurodo tokius argumentus:
15.1. Ieškovė, 2022 m. rugsėjo mėn. pateikdama atsakovei komercinį pasiūlymą dėl elektros energijos tiekimo sąlygų ir sudarydama ilgalaikę fiksuotos kainos sutartį, elgėsi pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, įskaitant ir tuo metu galiojusią EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakciją. Todėl įgijo teisėtą interesą ir teisėtą lūkestį sutartyje nustatyta tvarka bei sąlygomis reikalauti netesybų, jeigu atsakovė vienašališkai savo iniciatyva nutrauktų sutartį iki jos galiojimo termino pabaigos. Todėl konstatuodamas, kad ieškovė neturi sutartyje numatytos teisės, teismas pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus.
15.2. EEĮ pakeitimo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „šio įstatymo 2 straipsnyje išdėstyta Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalis taikoma elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims, sudarytoms su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, po šio įstatymo įsigaliojimo dienos“. Taigi, įstatymų leidėjas, pakeisdamas EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakciją bei joje nustatydamas netesybų draudimą, aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino, kad toks draudimas taikomas tik po šio pakeitimo įsigaliojimo, t. y. nuo 2023 m. birželio 1 d. sudarytoms elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims.
15.3. Paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, todėl ir šalių teisiniams santykiams taikytinas sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, susijęs su teise reikalauti sutarties nutraukimo mokesčio, o ne įsigaliojęs vėliau.
15.4. Tiek Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio, tiek EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatų tikslas – užtikrinti, kad vartotojas galėtų laisvai ir neatlygintinai keisti elektros energijos tiekėją. Tai reiškia, kad neturi būti sudaromos jokios dirbtinės finansinės kliūtys, siekiant nutraukti sudarytą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Toks reguliavimas suponuoja, kad draudžiama susitarti dėl baudinių netesybų ir (ar) mokesčio, kurie būtų taikomi tik tuo pagrindu, kad vartotojas nusprendė pakeisti elektros energijos tiekėją ir nutraukti galiojančią elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau tokiu reguliavimu nėra draudžiama iš anksto susitarti dėl tiekėjo nuostolių, kylančių dėl vartotojo atsisakymo toliau vykdyti sutartį, atlyginimo. Tai patvirtina ir Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse numatyti kompensuotini mokesčiai turėtų būti susieti su kitos šalies patiriamais nuostoliais.
15.5. Teismas neištyrė bylai reikšmingų aplinkybių ir neįvertino sutarties nutraukimo mokesčio sąsajumo su ieškovės patirtais tiesioginiais nuostoliais, kuriuos lėmė pirmalaikis sutarties nutraukimas. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e2A-205-407/2024, šio klausimo nesprendė, t. y. nepasisakė dėl nepriklausomo tiekėjo teisės į tiesioginių nuostolių atlyginimą, vartotojui vienašališkai nutraukus elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį iki jos galiojimo termino pabaigos.
15.6. Net jeigu ir būtų laikoma, kad sutarčiai gali būti taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo nustatytas po jos įsigaliojimo, tai niekaip neriboja šalių teisės susitarti dėl ieškovės tiesioginių nuostolių atlyginimo. Naujos redakcijos įstatymu uždrausti mokesčiai, kurių tikslas ir esmė yra sudaryti kliūtis vartotojui pakeisti elektros energijos tiekėją. Nagrinėjamu atveju sutarties nutraukimo mokesčio ieškovė prašo ne dėl to, kad siektų pritaikyti baudines netesybas, o dėl to, kad turi teisę reikalauti nuostolių, patirtų sutarties pagrindu užtikrinus atsakovei ilgalaikę fiksuotą elektros energijos kainą ir atsakovei tinkamai neįvykdžius įsipareigojimo pirkti elektros energiją, atlyginimo.
15.7. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė reikalauja iš atsakovės priteisti jos negautas pajamas. Tam, kad galėtų įvykdyti atitinkamus savo įsipareigojimus, kylančius iš sutarties su ,,Eesti Energia AS“, ieškovė susitarė dėl ateities sandorio atsakovei tiekiamos elektros energijos kainos svyravimams kompensuoti. Šiuo atveju ateities sandoris veikia kaip apsidraudimo priemonė (angl. hedging), kuri užtikrina, kad ieškovė visu fiksuotos kainos sutarties laikotarpiu galės įsigyti ir parduoti elektros energiją atsakovei už sutartą kainą, nepaisant elektros energijos rinkos kainos svyravimų. Būtent todėl ieškovės pajamos iš sutarties su atsakove taip pat yra nekintančios, nepaisant to, ar elektros energijos kainos kyla, ar leidžiasi, nes visas fiksuotos kainos sutartyje numatytas elektros energijos kiekis buvo apdraustas sudarant ateities sandorį tą dieną galiojusiomis sąlygomis, įskaitant kainą, ir ieškovė neturi teisės atsisakyti vykdyti elektros energijos kainos apsidraudimo sąlygų. Todėl šio sandorio vykdymo finansinės pasekmės yra tiesioginiai ieškovės nuostoliai.
15.8. Sutarties nutraukimo mokestis yra taikomas ne 100 proc., o šalių atsakomybę išdalijant pagal pritaikytą koeficientą – naudojant 0,6 daugiklį. Šis koeficientas reiškia, kad ieškovė prisiima riziką dėl elektros energijos kainos biržoje, kuri bus pritaikyta sudarant pardavimo ateities sandorį, sumažėjimo iki 40 proc., o jeigu pokytis bus didesnis, tokiu atveju nuostolių rizika (0,6 koeficientas) priskiriama kontrahentui (šiuo atveju atsakovei).
15.9. Teismo sprendimas yra prieštaringas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 263 straipsnio, 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atmesdamas ieškinį, teismas nurodė, kad sutarties nutraukimo mokestis ir (ar) netesybos negali būti taikomos, nes tai prieštarautų teisiniam reguliavimui. Tačiau atmesdamas priešieškinį teismas nurodė, kad sutarties sudarymo metu EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje nebuvo tiesiogiai įtvirtintas draudimas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyti tiekėjo keitimo mokestį ir (ar) netesybas. Teismas arba turėjo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis, arba tenkinti ieškinį.
15.10. Nagrinėjama byla turėtų būti sustabdyta iki kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. e3K-3-203-421/2024, kurioje bus tikrinamas Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria vadovavosi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisėtumas ir pagrįstumas. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nagrinėjamoje byloje bus pasisakyta dėl nagrinėjamai bylai aktualių aplinkybių, susijusių su EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo sutartims, sudarytoms iki 2023 m. birželio 1 d.
2. Atsakovė AB ,,Šiaulių viešbutis“ apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimo dalį, kuria priešieškinis buvo atmestas, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:
16.1. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jos reikalavimo pagrindu, be kita ko, yra ir fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktis. Atsakovė, reaguodama į tokį ieškinio reikalavimo pagrindą, priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu fiksuotos kainos elektros energijos sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktį. Ieškovė ieškinio netikslino, naujo savo reikalavimo pagrindo nenurodė, todėl teismas privalėjo bylą nagrinėti pagal ieškinyje apibrėžtas ginčo ribas. Tačiau teismas, nesant tam jokio teisinio pagrindo ir pažeisdamas atsakovės teises, konstatavo, kad ieškinyje yra įsivėlusi klaida, o ieškinys grindžiamas fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygomis. Teismas modifikavo ieškinio pagrindą, eliminuodamas atsakovei galimybę pareikšti dėl to poziciją, ir nepagrįstai priešieškinį atmetė.
16.2. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartyje jau yra nustatęs, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos po 2021 m. liepos 15 d., nutraukimo mokestis negalėjo būti numatomas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse, nes toks mokestis prieštaravo Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 17, 16 punktams ir EEĮ 47 straipsnio 3 daliai. Analogiškos pozicijos laikėsi ir Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-240-889/2024, kurioje buvo pripažintos negaliojančiomis sutarties atitinkamos sąlygos. Todėl teismas nepagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį ir paliko galioti neteisėtas sutarties sąlygas.
3. Ieškovė UAB ,,Enefit“ atsiliepime į atsakovės AB ,,Šiaulių viešbutis“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:
17.1. Teismas priėmė teisingą sprendimą, nustatęs, kad sutarties sudarymo metu galiojusi EEĮ 47 straipsnio 3 dalis nedraudė sutarties šalims elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyti tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurios būtų taikomos už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą. Sutartį šalys sudarė galiojant tokiam teisiniam reguliavimui, kuris nedraudė susitarti dėl netesybų, nutraukus sutartį, mokėjimo.
17.2. Nepagrįsti atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad teismas peržengė ginčo ribas ar modifikavo ieškinio faktinį pagrindą. Ieškovė su ieškiniu per klaidą pateikė neteisingas sutarties kainodaros sąlygas, t. y. su ieškiniu pateikė fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygas, o ne šalių santykiams aktualias fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygas. Šią klaidą ieškovė ištaisė, pateikdama 2023 m. spalio 16 d. atsiliepimą į priešieškinį, o kartu su juo – ir ginčui aktualias sutarties kainodaros sąlygas.
17.3. Sutartyje yra aiškiai nurodytas elektros energijos tiekimo produkto pavadinimas „Fiksuotos ir biržos kainos Žaliosios elektros energijos pirkimo sprendimas“. Sutarties priedų, kurie laikomi neatskiriama jos dalimi, sąraše taip pat paminėtos būtent fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygos. Todėl atsakovei turėjo būti žinomas jų turinys, jos procesinės teisės nebuvo pažeistos, ieškovei tinkamai nurodžius ieškinio dalyką pagrindžiantį pagrindą.
17.4. Teismas negalėjo pripažinti negaliojančiu fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio, kadangi šis dokumentas nėra sudėtinė sutarties dalimi.
17.5. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-240-889/2024 yra apskųstas apeliacinės instancijos teismui. Be to, šis sprendimas yra priimtas Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, dėl kurios Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra priėmęs nagrinėjimui ieškovės kasacinį skundą, pagrindu.
4. Atsakovė AB ,,Šiaulių viešbutis“ atsiliepime į ieškovės UAB ,,Enefit“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, netenkinti prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:
18.1. Teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas EEĮ 47 straipsnio 3 dalies imperatyvus, išreiškė valią nustatyti padidintą (griežtesnę) apsaugą buitiniams elektros energijos vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms jų vienašalio elektros tiekimo sutarčių, neišskiriant terminuotų sutarčių, nutraukimo prieš terminą ir kito tiekėjo pasirinkimo atvejais. Perkeliant Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatą į nacionalinę teisę nereikėjo ir neturėjo būti nurodytas konkretus draudimas dėl netesybų taikymo, kadangi pati formuluotė „vienašališkai, neatlygintinai“ racionaliam ir protingam asmeniui (lot. bonus pater familias) leidžia suvokti, kad žodis neatlygintinai reiškia, jog jis neturės sumokėti jokių piniginių kompensacijų, nepriklausomai kaip jas beįvardintų nepriklausomas elektros tiekėjas.
18.2. Ieškovė reikalauja negautų pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu atsakovė nebūtų nutraukusi sutarties. Negautos pajamos yra netiesioginiai nuostoliai, kurių pagal elektros energijos tiekimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas negalima reikalauti atlyginti.
18.3. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartyje civilinėje byloje e2A-280-407/2024 yra konstatuota, kad pagal ieškovės nurodytą ir sutartyje įtvirtintą nuostolių dydžio skaičiavimo formulę neįmanoma apskaičiuoti realių (ne baudinių) nuostolių. Todėl ieškovės nurodytas 313 037,40 Eur sutarties nutraukimo mokestis nepagrindžia ir neįrodo jos patirtų dėl sutarties nutraukimo tiesioginių nuostolių.
18.4. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2A-280-407/2024 jau buvo įvertinti ieškovės sudaryti ateities sandoriai su ,,Eesti Energia AS“, kuriais remiamasi ir šioje civilinėje byloje. Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad ieškovės ir ,,Eesti Energia AS“ sudaromi ateities sandoriai yra skirti valdyti ne konkretaus sandorio riziką, tačiau visos vykdomos ekonominės veiklos riziką, jos nuostolingumas (naudingumas) pasireiškia per tam tikrą laiko tarpą ir bendro pobūdžio verslo sprendimus – kokias išvestines finansines priemones rinktis, su kuo sudaryti sandorius dėl išvestinių priemonių ir kokiomis sąlygomis. Todėl tarp ieškovės nurodomų nuostolių ir atsakovės sutarties nutraukimo nėra teisinio priežastinio ryšio.
18.5. Sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad teismo padarytos išvados yra prieštaringos. Teismas, vadovaudamasis aplinkybėmis, nustatytomis sprendžiant ieškinį, turėjo priešieškinį patenkinti, o ne jį atmesti.
18.6. Nepagrįstas ieškovės prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėta kita civilinė byla. Šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad nėra galimybės išnagrinėti šios civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta civilinė byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme pagal ieškovės kasacinį skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl teisės reikalauti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokesčio
5. Ieškovės UAB ,,Enefit“ ir atsakovės AB ,,Šiaulių viešbutis“ ginčas kilo dėl 2022 m. rugsėjo 20 d. sudarytos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą. Ieškovė siekė įrodyti, kad atsakovei pagal šią sutartį bei sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą kyla pareiga sumokėti sutarties nutraukimo mokestį. Atsakovė priešieškiniu įrodinėjo, kad sutarties ir jos priedo sąlygos, susijusios su sutarties nutraukimo mokesčiu, negali būti taikomos, šios sąlygos pripažintinos negaliojančiomis kaip prieštaraujančios įstatymo imperatyvui.
6. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalys 2022 m. rugsėjo 20 d. pasirašė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties specialiąsias sąlygas (1 t., b. l. 16–17), sulygusios, kad atsakovė pirks, o ieškovė parduos elektros energiją laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 10 d. iki 2027 m. rugsėjo 30 d., fiksuotas kainos pirkimo kiekis per šį laikotarpį – 2 085 MWh, fiksuota kaina – 299,50 Eur/MWh. Specialiųjų sąlygų 1.1 papunktyje nurodyta, kad šios sutarties neatsiejama dalis yra keturi jos priedai, įskaitant priedą Nr. 1 ,,Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygos“ ir priedą Nr. 2 ,,Elektros energijos pirkimo–pardavimo bendrosios sąlygos“.
7. Bendrosiose sąlygose (1 t., b. l. 7–11), kuriose yra aptariamos elektros energijos pirkimo–pardavimo taisyklės (2.1 papunktis), aptarta ir sutarties nutraukimo tvarka. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunktį pirkėja turi teisę bet kuriuo metu nutraukti sutartį, apie tai prieš 30 kalendorinių dienų informuodama pardavėją raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdama sutarties nutraukimo mokestį. Siekdamos išvengti abejonių, šalys pažymėjo, kad sutarties nutraukimo mokestis turi būti pirkėjos sumokėtas pardavėjai iki sutarties nutraukimo, kitu atveju sutartis tęsiasi iki kol sumokamas sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais atsižvelgiant į 30 kalendorinių dienų įspėjimo terminą). Sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktyje nurodyta, kad, sutarčiai pasibaigus sutarties 2.5 papunktyje arba sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunktyje nustatytais pagrindais, arba jei pardavėja nutraukia sutartį dėl pirkėjos įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, pardavėja turi teisę reikalauti iš pirkėjos sutarties nutraukimo mokesčio.
8. Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktyje nurodyta, kad, sutarčiai pasibaigus pagal 4.1 papunktį arba sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktį, sutarties nutraukimo mokestis pirkėjai ar pardavėjai apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjos suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš sutartyje nustatytos fiksuotos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6.
9. Ieškovė, įvertinusi atsakovės 2023 m. gegužės 25 d. pranešimą apie vienašališką sutarties nutraukimą nuo 2023 m. birželio 9 d. (1 t., b. l. 47–48) bei vadovaudamasi pirmiau aptartais sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 ir 6.12 papunkčiais, taip pat kainodaros sąlygų 5.1 papunkčiu, apskaičiavo atsakovei sutarties nutraukimo mokestį ir 2023 m. gegužės 30 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta atsakovės mokėtina 313 037,40 Eur bauda už sutarties prieš terminą nutraukimą.
10. Nesutikdama su tokiu ieškovės reikalavimu, atsakovė 2023 m. gegužės 25 d. pranešime nurodė, kad pagrindas sutarčiai prieš terminą neatlygintinai nutraukti yra EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas. Pagal EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatas buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją.
11. Taigi, nagrinėjamoje byloje kyla EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo šalių teisiniams santykiams klausimas. Ieškovė laikosi pozicijos, kad iki 2023 m. gegužės 31 d. galiojusioje EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijoje nenustačius tiesioginio draudimo šalims tartis ir dėl sutarties nutraukimo prieš terminą mokesčio, atsakovė pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas turi pareigą šį mokestį sumokėti. Ieškovės vertinimu, nors nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusi EEĮ 47 straipsnio 3 dalis buvo papildyta sąlyga, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, draudžiama numatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą, ši aplinkybė reikšmės šalių teisėms ir (ar) pareigoms neturi dėl įstatymo galiojimo laike taisyklės (teisės normos atgal negalioja). Teisėjų kolegija pagrindo sutikti su tokiais ieškovės apeliacinio skundo argumentais neįžvelgia.
12. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs apie teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose arba iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas). Vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti taikomas kitoje byloje kaip teismo precedentas tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas).
13. Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma; pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022, 62 punktas; 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-378/2024, 43 punktas).
14. Ieškovė apeliaciniame skunde prašė nagrinėjamą apeliacine tvarka civilinę bylą sustabdyti iki kol kasacinis teismas išspręs anksčiau pradėtą analogišką ginčą. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 15 d. nutartimi ieškovės prašymas sustabdyti apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą buvo atmestas, tačiau teismo posėdis, atsižvelgiant į kasaciniame teisme numatomą tos bylos išnagrinėjimo terminą bei joje pateiktų teisės aiškinimo klausimų reikšmę šalių ginčui išspręsti, buvo atidėtas iki 2024 m. lapkričio 5 d. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), ši ieškovės anksčiau inicijuota byla, kurioje ji taip pat įrodinėjo teisę reikalauti iš mažos ir labai mažos įmonės sąvoką atitinkančio juridinio asmens sutarties, sudarytos iki 2023 m. birželio 1 d., nutraukimo mokesčio, yra išnagrinėta priėmus galutinę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 buvo sprendžiami tapatūs teisės aiškinimo ir taikymo klausimai labai panašių, kaip susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje, faktinių aplinkybių kontekste. Kasacinio teismo bylos nagrinėjimo dalyką sudarė tų pačių (identiškų), kaip ir šioje byloje, ieškovės parengtų elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių bei fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio teisėtumo ir galiojimo klausimai, ieškovei pareiškus reikalavimą mažai įmonei, kaip ji apibrėžta SVVPĮ, sumokėti sutarties, sudarytos iki 2023 m. gegužės 31 d., nutraukimo mokestį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktikos nuspėjamumo ir nuoseklumo principų reikalavimus, į teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų (žr. šios nutarties 26–27 punktus), konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 yra precedentinė, todėl joje pateiktais išaiškinimais privalu vadovautis sprendžiant ir nagrinėjamoje byloje kilusį analogišką ginčą.
16. Kasacinis teismas pripažino, kad nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar po jos įsigaliojimo, sutarties šalys negalėjo sulygti dėl tokių sąlygos, jog nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju bus mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos. Tokia sąlyga prieštaravo tiek iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, tiek ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse. Tokia sąlyga taip pat neatitiko Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų. Kitaip tarant, nepriklausomai nuo to, kada būtų sudaryta sutartis ir ar šie mokėjimai būtų nustatyti sudarytose sutartyse, buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 47 punktas).
17. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovė negali reikalauti iš atsakovės sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks reikalavimas nėra suderinamas su sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, yra teisinga ir ieškovės apeliacinio skundo argumentais nepaneigiama.
18. Stokoja pagrįstumo ir tokie ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad jos teisę reikalauti tiesioginių nuostolių, patirtų prieš terminą nutraukus sutartį, atlyginimo įtvirtina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71–6.75, 6.258 straipsniai ir Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis. Kaip precedentinėje byloje jau yra išaiškinęs kasacinis teismas, Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, t. y. Lietuva nepasinaudojo teise nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje, leidžiant tiekėjams arba tiekimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius buitiniams vartotojams, labai mažoms ir mažoms įmonėms. Tokio pobūdžio ginče netaikytinos ir bendrosios CK 6.71–6.75, 6.258 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios netesybas, nes šalių teisinius santykius reglamentuoja ne bendrosios teisės normos, bet specialiosios, o būtent – EEĮ 47 straipsnio 3 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 50–51 punktai).
19. Todėl pripažinus, kad pagal ginčo sutartį ieškovė neturi teisės reikalauti nuostolių atlyginimo dėl šios sutarties nutraukimo prieš terminą, ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais ji įrodinėja savo tiesioginius nuostolius, siedama jų atsiradimą su kontrahente ,,Eesti Energia AS“ sudaryta sutartimi, neturi teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą ieškovės ieškinį, priėmė teisėtą, pagrįstą ir tokiose bylose formuojamą teismų praktiką atitinkantį sprendimą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas negalėjo pažeisti ieškovės lūkesčių ir teisinio saugumo principų, kadangi įgyti teisėtų lūkesčių pagal neteisėtas sutarties sąlygas, apie kurias bus pasisakyta toliau, ieškovė negalėjo.
Dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties ir kainodaros sąlygų teisėtumo bei galiojimo
20. Atsakovė AB ,,Šiaulių viešbutis“ apeliaciniame skunde kelia teismo sprendimo dalies, kuria jos priešieškinis dėl sutarties ir atitinkamų kainodaros sąlygų nuostatų, susijusių su ieškovės teise reikalauti sutarties nutraukimo mokesčio, pripažinimo negaliojančiomis buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Ieškovė, kvestionuodama teismo sprendimo argumentus, susijusius su šia ginčo dalimi, akcentuoja teismo sprendimo prieštaringumą, tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas priešieškinį, nurodė, jog sutarties sudarymo metu EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje nebuvo tiesiogiai įtvirtintas draudimas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyti tiekėjo keitimo mokestį ir (ar) netesybas, todėl arba turėjo pripažinti sutarties ginčijamas sąlygas negaliojančiomis, arba patenkinti ieškinį. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria abiejų šalių argumentams ir sutinka, kad pirmosios instancijos teismas šią bylos dalį išsprendė neteisingai.
21. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019, 17 punktas). Sprendžiant dėl šių sąlygų buvimo, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019, 35 punktas).
22. Vadinasi, pirmiausia turėtų būti įvertinta, ar įstatymo norma, kuriai galbūt prieštarauja sandoris (jo atskiros sąlygos), yra imperatyvioji. Kasacinis teismas precedentinėje 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 jau pasisakė ir tokiu aspektu, nurodęs, kad nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostata, jog buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, buvo imperatyvi, nes nurodė vienintelį teisėtą elgesio modelį, paliepimą – buitiniams vartotojams, labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams nereikalauti jokių su tuo susijusių mokesčių ir mokėjimų, išskyrus atsiskaitymą už sunaudotą elektros energiją ir suteiktas paslaugas. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje jau tiesiogiai yra įtvirtintas draudimas tokio pobūdžio sutartyse nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokestį ir (ar) netesybas, kas, atitinkamai, lemia ir įstatymo leidėjo aiškiai išreikštą valią, kad šie mokesčiai ir (ar) netesybos nebūtų reikalaujami iš sutartį nutraukiančių buitinių vartotojų, labai mažų įmonių ir mažų įmonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 58 punktas). Taigi, EEĮ 47 straipsnio 3 dalies norma yra imperatyvi, todėl šalys sutartyje susitarti kitaip, nei šioje teisės normoje yra numatyta, negali.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė savo procesiniuose dokumentuose pagrįstai teigia, kad sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktis, kuriame nurodyta, jog sutarčiai pasibaigus jos 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje nustatytais pagrindais, arba jei pardavėja nutraukia sutartį dėl pirkėjos įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, pardavėja turi teisę reikalauti iš pirkėjos sutarties nutraukimo mokesčio, nėra suderinama su EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu imperatyviu draudimu reikalauti sutarties nutraukimo mokesčio. Todėl egzistuoja pagrindas tokią sutarties sąlygą pripažinti negaliojančia. Kitokia pirmosios instancijos teismo išvada, t. y. kad ginčo sutarties sudarymo metu EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje nebuvo draudimo susitarti taip, kaip yra sulygta ginčo sutartyje, ne tik prieštarauja paties teismo pozicijai, kurios teismas laikėsi išspręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, bet neatitinka ir aptartų kasacinio teismo išaiškinimų.
24. Teisėjų kolegija kritiškai vertina ir pirmosios instancijos teismo argumentus, kad teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu šalių sudarytos sutarties specialiosios dalies 1.1 papunktyje nurodyto priedo Nr. 1 – fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio – nėra dar ir dėl priešieškinyje suformuluoto reikalavimo ydingumo (prašoma pripažinti negaliojančiomis fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygas, kurios nėra sutarties dalimi).
25. Kaip pagrįstai savo apeliaciniame skunde nurodo atsakovė, pati ieškovė, ieškinyje cituodama ginčui aktualias ir sutarties dalimi esančias kainodaras sąlygas, jų pavadinimą nurodė neteisingai ir su ieškiniu pateikė ne fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygas, bet kitas – fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygas (1 t., b. l. 19–20). Sutarties sudėtine dalimi esančios kainodaros sąlygos buvo pateiktos tik su atsiliepimu į atsakovės priešieškinį (2 t., b. l. 47). Pažymėtina, kad lygiai tokį patį kainodaros sąlygų pavadinimo neatitikimą precedentinėje byloje, kurioje pateiktais išaiškinimais remiamasi nagrinėjant šį ginčą, yra užfiksavęs ir kasacinis teismas. Todėl atsakovė, o ne ieškovė yra atsakinga už tai, kad priešieškinyje nurodytas neteisingas kainodaros sąlygų pavadinimas.
26. Kita vertus, vien šis rašymo apsirikimas neteikė pagrindo atmesti priešieškinį. Kaip precedento galią turinčioje byloje yra pažymėjęs kasacinis teismas, tą bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad tos bylos atsakovė neturi mokėti bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčiuose ir fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų (teisingas pavadinimas – fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygos) 5.1 papunktyje nurodyto sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks reikalavimas prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 daliai, turėjo ex officio (pagal pareigas) atitinkamas sutarties nuostatas pripažinti negaliojančiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 58 punktas). Akivaizdu, kad neteisingas kainodaros sąlygų pavadinimo nurodymas procesiniuose dokumentuose neeliminavo teismo pareigos, nustačius atitinkamų jų nuostatų prieštaravimą įstatymo imperatyvui, šias kainodaros sąlygas pripažinti negaliojančiomis pagal atsakovės reikalavimą arba ex officio.
27. Apeliacinės instancijos teismas, ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytą teisės taikymo klaidą, konstatuoja, kad sutarties priedu esančių fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktis, kuriame nurodyta, kad sutarčiai pasibaigus, vadovaujantis 4.1 papunkčiu arba bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš sutartyje nustatytos fiksuotos kainos padaugintos iš koeficiento 0,6, prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam imperatyvui, todėl pripažįstamas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis).
28. Be to, nors atsakovė priešieškiniu to ir neprašo, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į precedentinėje byloje pateiktas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 43 punktas), ex officio pripažįsta negaliojančia kaip prieštaraujančią EEĮ 47 straipsnio 3 daliai ir bendrųjų sąlygų 6.9 papunkčio dalį, kurioje nurodoma, kad pirkėja turi teisę nutraukti sutartį <...> „sumokėdama sutarties nutraukimo mokestį. Siekiant išvengti abejonių šalys pažymi, kad sutarties nutraukimo mokestis turi būti pirkėjos sumokėtas pardavėjai iki sutarties nutraukimo, kitu atveju sutartis tęsiasi iki kol sumokamas sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 (trisdešimties) kalendorinių dienų įspėjimo terminą)“ (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis).
29. Atmesdamas atsakovės priešieškinį, pirmosios instancijos teismas priėmė prieštaringą sprendimą, neatitinkantį nagrinėjamu klausimu formuojamos teismų praktikos. Todėl skundžiamas teismo sprendimas pakeičiamas, panaikinant tą teismo sprendimo dalį, kuria priešieškinis atmestas, ir atsakovės priešieškinį patenkinant visiškai – 2022 m. rugsėjo 20 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunkčio atitinkamą dalį (žr. šios nutarties 42 punktą) ir 6.12 papunktį bei fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktį pripažįstant negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CPK 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
30. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
31. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
32. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir patenkinus atsakovės priešieškinį bei palikus nepakeistą sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys atmestas, ieškovė pripažintina bylą pralaimėjusia šalimi, o atsakovė – laimėjusia šalimi. Todėl ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (už ieškinį sumokėtas 3 323 Eur žyminis mokestis ir 6 596,92 Eur teisinės pagalbos išlaidos) jai neatlyginamos. Be to, ieškovei kyla pareiga atlyginti atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
33. Atsakovė prašė jai priteisti 219 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už priešieškinį (1 t., b. l. 40, 50), ir 5 237,25 Eur teisinės pagalbos išlaidas (3 150 Eur už priešieškinio parengimą ir 2 087,25 Eur už pasirengimą bei atstovavimą teismo posėdžiuose), pateikė išlaidas pagrindžiančius rašytinius įrodymus (3 t., b. l. 96–99).
34. Atsakovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), nustatytų maksimalių dydžių, atitinka jų apskaičiavimo kriterijus. Pagal šių Rekomendacijų 8.2 ir 8.19 papunkčius maksimali priteistina suma už priešieškinio parengimą, atsižvelgiant į teisinių paslaugų apmokėjimo momentą bei biudžetinės įstaigos Valstybės duomenų agentūros skelbiamus užpraėjusio ketvirčio aktualius duomenis, galėtų būti 4 899,75 Eur (1 959,90 Eur x 2,5), o už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose – 2 532,36 Eur ([2 110,30 Eur x 0,1] x 12 val.).
35. Taigi, atsakovei iš ieškovės priteisiamos 5 237,25 Eur teisinės pagalbos išlaidos ir už priešieškinį sumokėtas 219 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 82 straipsnio 1 dalis), iš viso – 5 456,25 Eur (5 237,25 Eur + 219 Eur).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
36. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, apeliacinės instancijos teisme patirtos 3 323 Eur žyminio mokesčio išlaidos neatlyginamos. Ieškovei, kaip jau minėta, taip pat kyla pareiga atlyginti atsakovės, kurios apeliacinis skundas yra patenkintas, apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
37. Atsakovė apeliaciniame skunde suformulavo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikė įrodymus apie 217 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą (3 t., b. l. 153). Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. lapkričio 5 d. 14.21 val. buvo gautas atsakovės atstovo prašymas priteisti 4 719 Eur apeliacinio skundo ir atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimo išlaidas, o kartu su juo ir 2024 m. liepos 9 d., 2024 m. rugpjūčio 5 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, atitinkamai, Nr. MV-32 ir Nr. MV-45, bei 2024 m. liepos 10 d. du identiški mokėjimo nurodymai, kuriuose nurodyta paskirtis – S/F MV-32, mokėjimo suma – 1 815 Eur.
38. Kaip buvo nurodyta pirmiau, pagal CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną teisinį reguliavimą prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir šių išlaidų faktą bei dydį patvirtinantys įrodymai turi būti pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti netaikomos tik nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų bei jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016, 22 punktas). Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą po bylos išnagrinėjimo iš esmės gali būti tenkinamas tik tokiu atveju, jei asmuo nurodo reikšmingas aplinkybes, kodėl toks prašymas ir šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai negalėjo būti pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, ir jas pagrindžia (įrodo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-1075/2022, 53 punktas).
39. Atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo gautas Lietuvos apeliaciniame teismui baigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir 2024 m. lapkričio 5 d. nutartimi, kuri paskelbta ir išviešinta tą pačią dieną 12.59 val., atidėjus procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą šioje byloje. Aplinkybių ir įrodymų, kodėl prašyme nurodyti dokumentai, kurių surašymo data yra 2024 m. liepos ir rugpjūčio mėn., negalėjo būti pateikti iki šios bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, atsakovė nenurodė ir nepateikė. Be to, prašydama priteisti 4 719 Eur išlaidas, atsakovė pateikė tik jų dalies, t. y. 1 815 Eur, apmokėjimo įrodymus. Rašytinio susitarimo ir (ar) kitokio patvirtinimo, kad atsakovė už paslaugas atsiskaitys ateityje, su prašymu nėra pateikta, taip pat į bylą nepateikti susitarimo dėl bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo atidėjimo ar jų išdėstymo įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 102 punktas).
40. Todėl atsakovės prašymas priteisti 4 719 Eur atstovavimo išlaidas netenkinamas, nes jis pateiktas pavėluotai, dalies išlaidų realumo nepagrindus įrodymais. Atsakovei atlygintinos tik jos patirtos 217 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir šio straipsnio 4 dalis, 82 straipsnio 1 dalis), priteisiant jų atlyginimą iš bylą pralaimėjusios šalies (ieškovės).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą pakeisti.
Sprendimo dalį, kuria atsakovės akcinės bendrovės ,,Šiaulių viešbutis“ priešieškinis atmestas, panaikinti. Atsakovės akcinės bendrovės ,,Šiaulių viešbutis“ priešieškinį patenkinti.
Pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Enefit“, juridinio asmens kodas 300649187, ir atsakovės akcinės bendrovės ,,Šiaulių viešbutis“, juridinio asmens kodas 144128038, 2022 m. rugsėjo 20 d. sudarytos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunkčio dalį, kad pirkėja turi teisę bet kuriuo metu nutraukti sutartį <...> „sumokėdama sutarties nutraukimo mokestį. Siekiant išvengti abejonių šalys pažymi, kad sutarties nutraukimo mokestis turi būti pirkėjos sumokėtas pardavėjai iki sutarties nutraukimo, kitu atveju sutartis tęsiasi iki kol sumokamas sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 (trisdešimties) kalendorinių dienų įspėjimo terminą)“ ir 6.12 papunktį bei fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktį.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Enefit“, juridinio asmens kodas 300649187, atsakovei akcinei bendrovei ,,Šiaulių viešbutis“, juridinio asmens kodas 144128038, 5 456,25 Eur (penkis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt šešis eurus ir 25 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Enefit“, juridinio asmens kodas 300649187, atsakovei akcinei bendrovei ,,Šiaulių viešbutis“, juridinio asmens kodas 144128038, 217 Eur (du šimtus septyniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Dalia Kačinskienė
Neringa Švedienė
Alma Urbanavičienė