Administracinė byla Nr. A-2345-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02146-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Laikino laikymo kamerose bei karantino kamerose buvo purvina, ant grindų pribėgę vandens, iš tualeto sklido nemalonus kvapas, tualetas nebuvo uždengtas ir neatitvertas, kartu buvo laikomi rūkantys ir nerūkantys asmenys. Kameroje Nr. 5 buvo didelė drėgmė, trūko oro, atidaryti lango ir vėdinti nebuvo galima, nes už lango naktį kaukė šuo ir jautėsi šuns fekalijų kvapas. Kitose kamerose pareiškėjas buvo trumpą laiką ir dėl jų pretenzijų nereiškė. Dėl paminėtų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas pasidarė irzlus, sutriko miegas, greitai prarasdavo pusiausvyrą, prarado pasitikėjimą savimi, jautėsi atstumtuoju, patyrė didelių nepatogumų, jį sužlugdė kaip žmogų.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 2,54 kv. m iki 12,7 kv. m ploto. Šiaulių TI pripažino, kad ne visą pareiškėjo kalinimo laisvės atėmimo įstaigoje laiką šios normos buvo laikomasi. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio ploto sąlygomis dėl objektyvių priežasčių. Pabrėžė, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje. Šiaulių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu jo kalinimo kamerose nebuvo atlikta patikrinimų dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams. Šiaulių TI teigimu, kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normų reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Šiaulių TI negali būti atsakingas taip pat už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Šiaulių TI pabrėžė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Šiaulių TI nuomone, tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d., iš viso 12 dienų, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas priėmimo-paskirstymo skyriuje, kur buvo nustatyti higienos normų pažeidimai, tačiau šiose patalpose buvo keletą kartų ir trumpą laiką, o pareiškėjas neįrodė, jog kitos patalpos, išskyrus paminėtus pažeidimus, neatitiko higienos normų reikalavimų. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI. Teismas pažymėjo, kad minimalios ploto normos pažeidimas buvo trumpalaikis: pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui tik 12 dienų, o nežymūs higienos normų pažeidimai buvo nustatyti tik kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikinai atvykus ar išvykstant etapu. Taip pat pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III.

Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nesutinka su visomis Šiaulių visuomenės sveikatos centro išvadomis dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI. Nurodo, kad karantino bei priėmimo ir paskirstymo kamerose tenka praleisti ilgą laiką kartu su rūkančiais asmenimis ir esant blogam apšvietimui. Laikino sulaikymo kamerose nėra lango, klozeto, o tik įrengta kanalizacijos skylė, iš kuriuos sklinda stipri smarvė. Laikino sulaikymo kamerose laikoma po 10–12 žmonių. Teigia, kad Šiaulių TI administracija jį engia. Nurodo, kad kameros lange nebuvo stiklo, todėl būdavo šalta, vyravo didelė drėgmė. Kamerose tualetai nebuvo atskirti nuo bendros kameros erdvės. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo regėjimas yra pablogėjęs, reikalingi akiniai, jaučia skausmą, pereinantį iš akių į galvą. Dėl tokių kalinimo sąlygų pablogėjo pareiškėjo sveikata, sumažėjo jo bendravimo galimybės.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių TI nurodo, kad vien tik asmens kalinimas mažo ploto sąlygomis ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Anot Šiaulių TI, pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjo dėstomi argumentai nepagrįsti įrodymais, o bendro pobūdžio nusiskundimai nebūtinai susiję su laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų laisvės atėmimo įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Todėl, Šiaulių TI teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus visus bylos duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis. Todėl pareiškėjas pasidarė irzlus, sutriko jo miegas, prarado pasitikėjimą savimi, jautėsi atstumtuoju.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateikta Šiaulių TI informacija apie pareiškėjo kamerų plotą bei jose kartu su pareiškėju laikomų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. (b. l. 24–26), pažymi, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas 107 dienas, iš kurių 12 dienų buvo laikomas vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos.

Šiaulių TI tvirtina, kad pareiškėjo laikymo tardymo izoliatoriuje metu nebuvo atlikta patikrinimų, ar jo kalinimo kameros atitinka higienos normų reikalavimus. Iš byloje pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 39–51) matyti, kad pareiškėjo kalinimo metu tikrintoje didžiojoje dalyje kamerų HN 76:2010 26 punkto pažeidimų nenustatyta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtų Šiaulių visuomenės sveikatos centro nustatytų duomenų teisingumu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose sąlygomis, neatitinkančiomis HN 76:2010 26 punkto reikalavimų, t. y. kad kamerose buvo per žema oro temperatūra ir per didelė drėgmė.

Bylos duomenys dėl pareiškėjo kalinimo laikotarpio Šiaulių TI ir jo kalinimo patalpų (b. l. 24–26) patvirtina, kad pareiškėjas laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas dalį 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2013 m. spalio 4 d. ir 2013 m. spalio 21 d., o vėliau buvo perkeliamas į kameras. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. EP-89 (b. l. 39–44) pažymėta, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) pažeidimų, tarp jų ir apšvietos normų, paskirstymo kameroje Nr. 5, kurioje būdavo laikomas pareiškėjas, nenustatyta. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP -6 (b. l. 45–51) konstatuota, kad oro temperatūra Šiaulių TI apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje buvo per žema, t. y. neatitiko HN 76:2010 26 punkte nustatytų temperatūros normų, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas laikino sulaikymo (apžiūros ir patikrinimo) patalpose, Šiaulių TI, tuo metu, t. y. 2013 m. vasario mėnesį, nebuvo laikomas – jis buvo laikomas 2013 m. rugpjūčio ir spalio mėnesiais. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas laikino sulaikymo patalpose buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis HN 76:2010 26 punkto reikalavimų.

Pažymėtina, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2011 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. 1/01-205 10.4 punkte nustatytas draudimas laikino sulaikymo kamerose rūkyti. Byloje nėra duomenų, kad minėto draudimo Šiaulių TI būtų nesilaikoma.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) 14 punktą langas turi būti įrengtas tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose, tačiau minėtas teisės aktas nenumato reikalavimo įrengti langą laikinio sulaikymo kamerose. Todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad laikino sulaikymo kamerose nebuvo neįrengtas langas, negalima laikyti pažeidimu.

Tardymo izoliatoriaus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Minėtame Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. EP-89 (b. l. 39–44) pažymėta, kad laikino sulaikymo kameroje Nr. 5 sanitarinių mazgų įrenginiai neatskirti, tačiau asmenys laikino sulaikymo kamerose laikomi tik kelias valandas – iki paskirstymo į gyvenamąsias kameras. Šiaulių TI nedetalizuoja, kaip tualetas yra įrengtas laikino sulaikymo kamerose. Nors Šiaulių TI nepateikia konkrečių argumentų dėl tualeto įrengimo laikino sulaikymo kamerose, tačiau pareiškėjas taip pat detaliai nepaaiškina, ar jis tualetu, kaip pats tvirtina, būdamas laikino sulaikymo kamerose po 3–4 val., naudodavosi. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, nes nenustatyta, jog pareiškėjas naudojosi nuo bendros laikino sulaikymo kameros erdvės neatskirtu tualetu.

Pasisakydamas dėl gyvenamųjų kamerų įrengimo, Šiaulių TI patvirtino, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Tardymo izoliatoriaus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus. Kadangi iš Šiaulių nurodytų aplinkybių apie sanitarinio mazgo įrengimą matyti, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu.

Nors pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI pareigūnai jį engė, tačiau detalesnių aplinkybių apie tai nepateikė. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo Šiaulių TI metu būtų šios laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų koneveikiamas. Todėl teisėjų kolegija, neturėdama pakankamai duomenų apie pareiškėjo nurodytą aplinkybę, negali konstatuoti, kad pareiškėjas Šiaulių TI pareigūnų buvo engiamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, bei išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Dėl minėtų priežasčių, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodytos naujos aplinkybės apie tai, kad laikino sulaikymo kamerose laikoma po 10–12 žmonių, kameros lange nebuvo stiklo, nenagrinėtinos (ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis).

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir išanalizavusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pripažįsta, kad konstatuoti kitus pažeidimus, padarytus pareiškėjo atžvilgiu (išskyrus tai, kad pareiškėjas buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis), nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į Šiaulių TI atsiliepimą (b. l. 94–97) taip pat nepateikė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Todėl teisėjų kolegija detaliau dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nepasisako.

Nustatyta, kad Šiaulių TI pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nustatytas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. Nr. 42095/98)). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2014; 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas per mažo ploto sąlygomis buvo kalinamas tik 12 dienų. Kitų pažeidimų, padarytų pareiškėjo atžvilgiu, nenustatyta. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui būtent dėl tekusio per mažo kalinimo ploto būtų kilusios sveikatos problemos (b. l. 67–87). Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes bei įvertinus pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį ir mastą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra pagrindo, o teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui šioje byloje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs pareiškėjo patirtos neturtinės žalos pobūdį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Stasys Gagys

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė