Administracinė
byla Nr. A143 – 660/2011
Procesinio sprendimo
kategorija 16.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo
(pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos
pirmininkė),
sekretoriaujant Loretai
Česnavičienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui
Edmundui Benečiui,
atsakovo atstovui Dariui
Bradūnui,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Jungtinės
profesinės sąjungos padalinio Klaipėdos apskrities viršininko administracijos
darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos
administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje
byloje pagal pareiškėjo Jungtinės profesinės sąjungos padalinio Klaipėdos
apskrities viršininko administracijos darbuotojų profesinės sąjungos prašymą
atsakovui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, trečiajam
suinteresuotam asmeniui V. M. dėl įsakymo dalies
panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas
Jungtinės profesinės sąjungos padalinys Klaipėdos apskrities viršininko
administracijos darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – pareiškėjas, Profesinė
sąjunga, apeliantas) prašymu (b. l. 5–7, 107–109) kreipėsi į Klaipėdos
apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities
viršininko 2009 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. P-240-(3.1) „Dėl pareigybių
panaikinimo“ dalį, kuria panaikinta Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A
lygis, 8 kategorija) pareigybė.
Pareiškėjas
nurodė, kad ginčijamo įsakymo dalimi panaikinta trečiojo suinteresuoto asmens Profesinės
sąjungos vykdomojo organo – komiteto – narės V. M. (toliau
– ir trečiasis suinteresuotas asmuo) buvusi pareigybė. Pažymėjo, jog 2009 m.
gruodžio 16 d. pateikė atsakovui Klaipėdos apskrities viršininko
administracijai (toliau – ir atsakovas) reikalavimą panaikinti skundžiamą
įsakymą tam, kad būtų užtikrinta socialinė partnerystė tarp Klaipėdos
apskrities viršininko ir Profesinės sąjungos bei įgyvendinti Darbo kodekso
(toliau – DK) 47 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyti reikalavimai dėl
darbuotojų informavimo bei konsultavimo, tačiau atsakymo negavo. Nurodė, jog
Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-132-(3.1)
„Dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos struktūros tvirtinimo“
Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje panaikintas Socialinių
reikalų, švietimo ir kultūros departamentas, tačiau liko Švietimo skyrius bei
Socialinių reikalų ir paslaugų priežiūros skyrius. Teigė, kad Socialinių
reikalų, švietimo ir kultūros departamento panaikinimas nėra pagrindas panaikinti
konkretaus darbuotojo pareigybę Švietimo skyriuje. Pabrėžė, jog atsakovas,
pažeisdamas DK 47 straipsnio 4, 6 ir 7 dalių bei Profesinių sąjungų įstatymo 13
straipsnio 1 dalies reikalavimus, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą,
neinformavo Profesinės sąjungos ir nesikonsultavo dėl tokio sprendimo
priežasčių bei padarinių darbuotojams. Pažymėjo, jog skundžiamu įsakymu
naikinant vieną konkrečią pareigybę siekiama nepagrįstai atleisti profesinės
sąjungos narę V. M., nes jos pareigybė naikinama
neįvertinus Švietimo skyriaus funkcijų, darbo krūvio, nesant kitų objektyvių
kriterijų. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas įsakymas nepagrįstas objektyviais
duomenimis ir priimtas pažeidžiant DK 47 straipsnio 4, 6 ir 7 dalyse
bei Profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytas procedūras. Be
to, kreipimosi į teismą termino nepraleido, bet jei praleido, prašė atnaujinti.
Atsakovas
atsiliepimu į prašymą (b. l. 87–88) prašė prašymo nepatenkinti.
Atsakovas
nurodė, kad pagal Apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų
pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 straipsnio 4 dalį Klaipėdos
apskrities viršininko administracija nuo 2010 m. liepos 1 d. likviduojama,
todėl ginčijamo įsakymo panaikinimas neturės pasekmių, nes visos pareigybės bus
panaikintos. Teigė, jog skundžiamu įsakymu trečiojo suinteresuoto asmens teisės
ir interesai nepažeidžiami ir jis neturi galimybės būti perkeltas į analogiškas
valstybės tarnautojo pareigas kitose institucijose, nes teisės aktų nenumatyta
galimybė iki Klaipėdos apskrities viršininko administracijos likvidavimo
trečiojo suinteresuoto asmens vykdytas funkcijas perduoti valstybės
institucijoms ar savivaldybių administracijoms, perimančioms apskričių
viršininkų vykdytas funkcijas. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas apie skundžiamą
įsakymą sužinojo 2010 m. spalio 13 d., todėl praleido Administracinių bylų
teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnyje numatytą vieno mėnesio terminą
jį apskųsti, nes prašymą teismui padavė 2009 m. gruodžio 30 d.
Trečiasis
suinteresuotas asmuo atsiliepimu į prašymą (b. l. 84–86) prašė patenkinti
prašymą.
Trečiasis
suinteresuotas asmuo nurodė, kad skundžiamas įsakymas neatitinka Viešojo
administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų individualiam teisės
aktui ir jį priimant buvo pažeistos procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų
visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nes atsakovas nevykdė DK
47 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pareigos informuoti ir konsultuotis su
darbuotojų atstovu – Profesine sąjunga. Teigė, jog skundžiamo įsakymo
preambulėje nurodyti teisės aktai, kurių pagrindu jis priimtas, negali būti
teisėtas pagrindas panaikinti konkrečią Klaipėdos apskrities viršininko
administracijos Socialinių reikalų, švietimo ir kultūros departamento Švietimo
skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę. Skundžiamo įsakymo preambulėje
nurodyta Apskrities valdymo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis, apskrities
viršininkui suteikianti teisę tvirtinti apskrities viršininko administracijos
struktūrą ir jos nuostatus pagal Vyriausybės patvirtintą apskrities viršininko
administracijos tipinę struktūrą ir jos tipinius nuostatus, nesuteikia jam
teisės naikinti konkrečią pareigybę. Akcentavo, jog nuoroda į Viešojo
administravimo įstatymo 11 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 1
straipsnį nesusijusi su konkrečios pareigybės panaikinimu, nes ši teisės norma
nustato viešojo administravimo subjekto galimus padalinius bei struktūrines
dalis. Preambulėje nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio
28 d. nutarimas Nr. 1350, keičiantis tipinę apskrities viršininko
administracijos struktūrą, nevardija konkrečių specialistų pareigybių, todėl
nėra teisinio pagrindo panaikinti jo užimamą pareigybę. Pažymėjo, jog įsakymo
nuorodos į teisės aktus neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro
1998 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 104 patvirtintų Įstatymų ir kitų teisės
aktų rengimo rekomendacijų bei Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu
Nr. 19 patvirtintų Dokumentų rengimo taisyklių reikalavimų (nenurodytas teisės
aktų oficialaus paskelbimo šaltinis, redakcija). Teigė, jog jo užimamai
pareigybei panaikinti nebuvo objektyvių priežasčių ir jog atsakovas, priimdamas
skundžiamą įsakymą, neanalizavo bei nevertino Klaipėdos apskrities viršininko
administracijos struktūros, funkcijų, darbo krūvių ir darbo našumo, nors tokią
pareigą turėjo pagal savo paties 2009 m. kovo 6 d. įsakymu Nr.
4-1437-(1.3) patvirtintą Rekomendacijų, pateiktų vidaus audito ataskaitoje apie
Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valdymo vidaus audito ir vidaus
kontrolės vertinimo rezultatus, įgyvendinimo priemonių planą. Nurodė, jog buvo
atleistas iš užimamų pareigų, nors Profesinė sąjunga 2009 m. gruodžio 9 d.
raštu Nr. 29 nedavė sutikimo jį atleisti.
II.
Klaipėdos
apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu
(b. l. 175–179) atmetė pareiškėjo prašymą.
Teismas nurodė,
kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti
Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. P-240-(3.1)
„Dėl pareigybių panaikinimo“ dalį, kuria panaikinta Švietimo skyriaus
vyriausiojo specialisto pareigybė, užimama trečiojo suinteresuoto asmens.
Teismas pažymėjo, jog teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė
(Konstitucijos 30 str.). Šis konstitucinis principas įtvirtintas ir ABTĮ 5
straipsnio 1 dalyje. Teisės normoje numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto
teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar
ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tai reiškia, jog
kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų
interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į
teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę
pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Pareiškėjas turi turėti
aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų
saugomą teisę ar interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m.
kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-279/2008).
Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti
nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to,
kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas
interesas. Į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto
subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą,
todėl teisės kreiptis gynybos į teismą principas nėra absoliutus. Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal ABTĮ 13 straipsnio 1
dalį ir 20 straipsnio 3 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką
taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, 2007 m. spalio 4 d. nutartyje
administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007 pažymėjo, kad,
vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame
teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai
(neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas
teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).
Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių
aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo
tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas
būtų iš esmės beprasmis. Teismas nurodė, jog Profesinė sąjunga siekia apginti
profesinės sąjungos narės V. M. subjektinę teisę nebūti
atleistai iš valstybės tarnybos. Prašymo patenkinimas Profesinei sąjungai
nesukelia teisinių pasekmių – nepakeičia profesinės sąjungos turimų teisių ir
pareigų apimties. Prašymo reikalavimo patenkinimas sukelia teisines pasekmes
tik profesinės sąjungos narei V. M. Teismas nustatė, jog V. M., siekdama apginti, jos manymu, pažeistas teises, pati
ginčijo Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. spalio 12 d. įsakymo Nr.
P-240-(3.1) „Dėl pareigybių panaikinimo“ dalį dėl Švietimo skyriaus vyriausiojo
specialisto pareigybės panaikinimo, tačiau Klaipėdos apygardos administracinio
teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi skundas buvo atsisakytas priimti ABTĮ
37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu. Teismas neatnaujino
praleisto termino paduoti skundą. Ginčo atveju teismas, nustatęs, jog prašymas
paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, neturi galimybės
pakeisti netinkamą pareiškėją tinkamu pareiškėju, nes nurodyta teismo nutartimi
teismui atsisakius priimti V. M. skundą, teismas negali
jai pasiūlyti įstoti į bylą pareiškėju. Teismas konstatavo, kad materialinių
teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą
nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.
A442-1669/2008). Teismas taip pat nurodė, jog atstovauti darbuotojų
teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės
sąjungos arba darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo
susirinkime (DK 19 str. 1 d.). Darbuotojų teisių ir interesų atstovavimo bei
gynimo funkcija yra suteikta profesinėms sąjungoms, formuojamoms įvairiais
principais: profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių
profesinių sąjungų nustatytais principais. Profesinių sąjungų steigimas
reglamentuojamas Civilinio kodekso (toliau
– CK) 2.38
straipsnyje, Profesinių sąjungų įstatymo
6 straipsnyje. Profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Konstitucijos, Profesinių sąjungų įstatymo
bei kitų įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, ir savo veiklą
grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu)
(Profesinių sąjungų įstatymo
4 str.). Profesinių sąjungų įstatams
(statutui) keliami reikalavimai nurodyti CK 2.47 straipsnyje, Profesinių sąjungų įstatymo 8
straipsnyje, pagal kuriuos profesinės sąjungos įstatuose (statute), be kita ko,
turi būti nurodyta profesinės sąjungos organizacinė struktūra, jos organai ir
jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka. Taigi teisiniu reglamentavimu
nustatyta, jog profesinės sąjungos savo veiklą grindžia nustatyta tvarka
įregistruotais įstatais (statutu). Pagal Profesinių sąjungų įstatymo
4, 6 ir 8 straipsnius,
įstatuose nurodoma: 1) profesinės sąjungos pavadinimas ir buveinė; 2) profesinės
sąjungos organizacinė struktūra; 3) vadovaujantieji organai; 4) veiklos
nutraukimo tvarka; 5) profesinei sąjungai priklausančio turto valdymo,
disponavimo ir naudojimo tvarka. Teismas pažymėjo, jog, vertinant profesinės
sąjungos statusą, turi būti įvertinti ir profesinės sąjungos įstatai, juose
apibrėžta struktūrinių padalinių teisinė padėtis bei numatyta tokių
struktūrinių padalinių renkamųjų organų sistema ir kompetencija. Nurodė, kad
Jungtinės profesinės sąjungos įstatų (toliau – Įstatai) V skyriuje aptarta
organizacijos struktūra, valdymo organai ir kompetencija. Įstatų 42.1 punkte
numatyta, kad viena ar kelių profesinės sąjungos narių grupių junginys –
įmonės profesinė sąjunga. Būtent tokiu padaliniu yra įvardijamas Jungtinės
profesinės sąjungos padalinys – Profesinė sąjunga. Aukščiausias padalinio
organas yra susirinkimas (konferencija), kurio kompetencijai priskirta
koreguoti ir tvirtinti reglamentą, priimti padalinio vidaus įstatus, suderinus
juos su Sąjungos įstatais. Padalinio vidaus įstatai tvirtinami Sąjungos
antspaudu. Susirinkimo (konferencijos) renkamas padalinio pirmininkas,
nustatomas jo įgaliojimų terminas (Įstatų 43, 44.1, 44.3, 47.1 p.). Pagal
nurodytas Įstatų nuostatas, profesinės sąjungos padalinys susirinkimo (konferencijos)
metu turi priimti padalinio vidaus įstatus, suderinus juos su Sąjungos
įstatais, kurie tvirtinami Sąjungos antspaudu. Teismas nustatė, jog Jungtinė
profesinė sąjunga 2009 m. gegužės 5 d. raštu Nr. JPS-156 ir 2009 m. gegužės 6
d. raštu Nr. JPS-158 informavo Klaipėdos apskrities viršininko administraciją
apie Profesinės sąjungos įsteigimą, jos narius, komiteto sudėtį, pirmininko
išrinkimą. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų apie įvykusį susirinkimą
(konferenciją), apie jame dalyvavusių delegatų skaičių, padalinio pirmininko ir
komiteto išrinkimą, taip pat nepateikė Jungtinės profesinės sąjungos padalinio
– Profesinės sąjungos įstatų, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas veikia
neturėdamas profesinės sąjungos veiklą reglamentuojančių vidaus įstatų, kurie
yra numatyti Įstatų 44.1 punkte. Teismo vertinimu, Profesinės sąjungos
steigimas neatitinka Įstatų reikalavimų, todėl negalima pripažinti, kad
pareiškėjas yra savarankiška profesinė sąjunga, galinti reikšti reikalavimus
arba atstovaujanti darbuotojų teisėms ir interesams. Taigi pareiškėjas neturi
savarankiško materialinio-teisinio suinteresuotumo. Ginčijamas atsakovo
administracinis aktas pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia.
Pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, todėl prašymas dėl ginčijamo įsakymo
dalies panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88
straipsnio 1 punktu.
III.
Pareiškėjas
apeliaciniu skundu (b. l. 181–182) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos
administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą. Apeliacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1.
Teismas neteisingai konstatavo, kad Profesinės sąjungos steigimas neatitinka Įstatų
reikalavimų (Profesinių sąjungų įstatymo 3 str. 1 d., Įstatų 29, 30, 42.2 p.). Profesinės
sąjungos steigimas atitinka Profesinių sąjungų įstatymo 4, 6 straipsnių ir CK
2.38 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pagal Įstatus, padalinys
nesteigiamas Profesinių sąjungų įstatymo 6, 8 straipsnių nustatytąja
tvarka kaip savarankiška profesinė organizacija, o veikia kaip jau įsteigtos ir
veikiančios profesinės sąjungos padalinys. Jungtinės profesinės sąjungos
pirmininkas 2009 m. gegužės 5 d. raštu Nr. JPS-156 ir 2009 m. gegužės 6 d. raštu
Nr. JPS-158 informavo atsakovą, kad 2009 m. kovo 31 d. buvo įsteigtas šios
profesinės sąjungos padalinys – Profesinė sąjunga. Nuo šio pranešimo gavimo
dienos atsakovas privalėjo laikytis įstatymų reikalavimų, susijusių su Profesinės
sąjungos veikla ir jos teisėmis.
2.
Teismas neteisingai aiškino Įstatų 43, 44.1, 44.3 ir 47.1 punktų nuostatas, teigdamas,
jog pagal šias įstatų nuostatas profesinės sąjungos padalinys susirinkimo
(konferencijos) metu turi priimti padalinio vidaus įstatus. Įstatuose tokio
reikalavimo nėra. Įstatų 29 punkte nurodyta, kad profesinės sąjungos ar jų padaliniai,
įstoję į Sąjungą, vadovaujasi šiais įstatais.
3.
Teismo nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai (2008 m.
kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-279/2008 ir
2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007)
negali būti laikomi precedentu šioje byloje, nes juose nepasisakoma dėl bylos aplinkybių,
kai viena iš bylos šalių yra profesinė sąjunga.
4.
Profesinių sąjungų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis, 18 straipsnis, DK 295 straipsnio
2 dalies 4 punktas leidžia teigti, kad Profesinė sąjunga turėjo teisę
reikalauti darbdavio – Klaipėdos apskrities viršininko – panaikinti sprendimą,
kuriuo panaikinta profesinės sąjungos nario pareigybė, pažeidžiant DK 47 straipsnio
4, 6 ir 7 dalių nuostatas bei Profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies
reikalavimus, o šiam ne vėliau kaip per 10 dienų neišnagrinėjus ar
nepatenkinus reikalavimo, įgijo teisę kreiptis su ieškiniu tiesiogiai į teismą.
Dėl profesinių sąjungų teisės teisme ginti savo narių teises ir teisėtus
interesus yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 15 d. nutartyje
civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2006. Laikėsi Profesinių sąjungų įstatymo 18
straipsnio reikalavimų.
Atsakovas
atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 188–189) prašo Klaipėdos apygardos
administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o
apeliacinio skundo nepatenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai
nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1.
Apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais
galios įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Klaipėdos apskrities
viršininko administracija nuo 2010 m. liepos 1 d. likviduojama, todėl
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d.
sprendimo panaikinimas neturės jokių pasekmių ginčo šalims. Nepateikta įrodymų,
jog iki Klaipėdos apskrities viršininko administracijos likvidavimo trečiojo
suinteresuoto asmens vykdytas funkcijas numatyta perduoti valstybės
institucijoms ar savivaldybių administracijoms, perimančioms apskričių
viršininkų vykdytas funkcijas.
2.
Pareiškėjas praleido vieno mėnesio terminą nuo sužinojimo skundžiamo įsakymo
daliai ginčyti bei neprašė atnaujinti termino. Jam galėjo ir turėjo būti žinoma
apie ginčijamą įsakymą ne vėliau kaip 2010 m. spalio 13 d.
3.
Vadovaujantis Įstatų 42.1, 42.2 punktais, Profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnio
2 dalies 2, 4 punktais, 8 straipsnio 1 dalimi, Profesinė sąjunga yra
įmonės profesinė sąjunga, kuri turi visas profesinės sąjungos, veikiančios
įmonėje, teises ir tuo pačiu privalo vykdyti visas Profesinių sąjungų įstatymo
nustatytas sąlygas, keliamas veikiančioms profesinėms sąjungoms, tačiau
Klaipėdos apskrities viršininko administracijai niekada nebuvo pateikta Profesinės
sąjungos susirinkime priimto sprendimo dėl buveinės, patvirtintų įstatų
(statuto) ir duomenų apie įstatymo nustatyta tvarka atliktą įstatų
registraciją. Klaipėdos apygardos administracinis teismas kitoje panašioje
administracinėje byloje Nr. I-203-583/2010 konstatavo, kad Klaipėdos apskrities
viršininko administracijos darbuotojai įstojo į Jungtinę profesinę sąjungą, o
ne į Profesinę sąjungą.
Trečiasis
suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 186–187) prašo
patenkinti apeliacinį skundą – panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio
teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai
sutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1.
Teismas visiškai nenagrinėjo Profesinės sąjungos prašyme nurodytų faktų ir
aplinkybių.
2.
Teismas neteisingai aiškino Įstatus, nurodydamas, jog Jungtinės profesinės
sąjungos padalinys turi priimti padalinio vidaus įstatus. Įstatų 29 punkte
nurodyta, kad profesinės sąjungos ar jų padaliniai, įstoję į Sąjungą,
vadovaujasi šiais įstatais.
3.
Teismas neteisingai taikė teismų praktiką, nurodydamas, kad pareiškėjas neturėjo
teisės kreiptis į teismą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 15 d.
nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2006 pasisakė būtent dėl profesinių
sąjungų teisės ginti savo narių teises ir tesėtus interesus teisme.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Iš bylos matyti,
kad pareiškėjo skundas teismui paduotas Profesinių
sąjungų įstatymo 18 straipsnio pagrindu. Pagal šio straipsnio 1 dalį, profesinės
sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia
Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines ir socialines profesinių
sąjungų narių teises. Straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu darbdavys laiku neišnagrinėja
profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį
patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą.
Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad
reikalaujamu panaikinti atsakovo sprendimu (Profesinių sąjungų įstatymo 18 str.
1 d. taikymo prasme) pareiškėjas laiko atsakovo 2009 m. spalio 12 d. įsakymą
(jo dalį), kuriuo buvo panaikinta atsakovo Švietimo skyriaus vyriausiojo
specialisto (A lygio 8 kategorijos) pareigybė. Reikalavimą panaikinti šį
atsakovo įsakymą pareiškėjas grindžia aplinkybe, kad prieš priimdamas šį
įsakymą atsakovas jo nesuderino su pareiškėju ir tuo pažeidė Profesinių sąjungų
įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią darbo, ekonominius, socialinius
klausimus įstatymų numatytais atvejais darbdavys privalo spręsti, suderinęs su
profesinės sąjungos organais. Esant nurodytoms aplinkybėms, byloje yra
spręstini klausimai: 1) ar pareiškėjo skundžiamas atsakovo įsakymas (pareiškėjo
nurodyta jo dalis) Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies taikymo
požiūriu gali būti pripažintas Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines
ir socialines profesinių sąjungų narių teises pažeidžiančiu sprendimu; 2) ar
šis atsakovo sprendimas (pareiškėjo skundžiama jo dalis) Profesinių sąjungų
įstatymo 13 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu gali būti pripažintas
privalomu derinti su profesinės sąjungos organu sprendimu.
Atsakydama į pirmąjį iš nurodytų klausimą, kolegija pažymi,
kad konkrečių pareigybių panaikinimas yra teisinė prielaida taikyti šias
pareigas einančio valstybės tarnautojo atžvilgiu atleidimo iš užimamų pareigų
procedūrą, kuri gali būti baigta jo atleidimu iš pareigų pagal Valstybės
tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. (Pažymėtina, kad (kaip
matyti iš bylos šalių paaiškinimų apeliacinės instancijos teismui) trečiasis
suinteresuotas asmuo V. M. buvo
atleista iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9
punktą ir tarnybinis ginčas dėl šio atleidimo teisėtumo yra nagrinėjamas
teisme). Tai reiškia, kad šios procedūros taikymo subjektas – valstybės
tarnautojas, kurio užimama pareigybė yra naikinama (šiuo atveju trečiasis
suinteresuotas asmuo) – turi Valstybės tarnybos įstatymo (43, 44 str.) bei,
taikant šio įstatymo 5 straipsnį, DK nustatytas teises ir garantijas, tarp
kurių yra atitinkamos garantijos, sietinos su tokio tarnautojo naryste
institucijoje veikiančioje profesinėje sąjungoje. Pagal savo pobūdį, nurodyta
procedūra yra individuali ta prasme, kad skirta konkrečiam valstybės
tarnautojui. Jos laikymosi klausimas, t. y. klausimas, ar ji buvo pažeista ir
ar galimai padaryti jos pažeidimai gali būti pripažinti esminiais, yra
konkretaus tarnybinio ginčo dėl atleidimo iš pareigų teisėtumo dalykas. Todėl šiuo
požiūriu tai yra individualaus tarnybinio ginčo nagrinėjimo dalykas. Tai
leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo įsakymas (pareiškėjo
nurodyta jo dalis) neturi būti priskirtas prie Profesinių sąjungų įstatymo 18
straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų.
Kolegija pažymi, kad aukščiau nurodyti argumentai iš esmės
taikytini ir Profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies taikymo šioje
administracinėje byloje klausimu.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija
konstatuoja, kad Profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies ir 18
straipsnio taikymo požiūriu pareiškėjo skundo reikalavimas negali būti
pripažintas pagrįstu. ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad nagrinėjamoje
situacijoje nėra pagrindo pripažinti, jog skundžiamu atsakovo įsakymu
(sprendimu) buvo pažeistos pareiškėjo teises ar įstatymų saugomi interesai (5
str. 1 d., 22 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės
teisingai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą kaipo nepagrįstą (ABTĮ 88 str.
1 p.).
Taigi pirmosios
instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu.
Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136
straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Klaipėdos apygardos administracinio
teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo
apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus
Baranovas
Artūras
Drigotas
Vaida Urmonaitė - Maculevičienė