Civilinė byla Nr. 2S-1652-823/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08210-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija: 129.23

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius
 

Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Ž. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal antstolio R. V. prašymą dėl baudos skyrimo J. G., suinteresuotas asmuo Ž. P., išvadą teikianti institucija byloje – Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Antstolis R. V. kreipėsi į teismą, prašydamas skirti J. G. 1 000 Lt baudą už nutarties nevykdymo dieną (2014 m. vasario 5 d.) išieškotojo Ž. P. naudai; dėl kitų akte nustatytų atvejų, kai galimai dėl J. G. neveikimo teismo nustatyta bendravimo su nepilnamečiais tvarka nebuvo vykdoma, klausimą dėl atsakomybės J. G. atžvilgiu taikymo spręsti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad jis vykdo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį dėl bendravimo su vaikais tvarkos, kuria teismas nusprendė, kad Ž. P. pasiima vaikus G. M. P. ir B. L. P. iš jų motinos J. G. gyvenamosios vietos: 1) kas antrą penktadienį 16.00 val. ir grąžina vaikus motinai J. G. tos pačios savaitės sekmadienį 20.00 val.; 2). kiekvieną trečiadienį 16.00 val. ir grąžina vaikus motinai J. G. tos pačios dienos 20.00 val. Vykdant minėtą vykdomąjį dokumentą 2014 m. kovo 3 d. buvo surašytas sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktas, kuriame nurodyta, kad 2014 m. vasario 5 d. 16 val. atvykus J. G. gyvenamosios vietos adresu kartu su Ž. P., kuris ketino pasiimti vaikus, buto duris atidarė moteris, Ž. P. įvardyta kaip J. G. sesuo, kuri pasakė, kad nei vaikų, nei J. G. namuose nėra, nes jie išvykę į polikliniką. Nei antstolis, nei Ž. P. apie vizitą į polikliniką iš anksto nebuvo informuoti, vykdomojoje byloje nėra jokių oficialių dokumentų, patvirtinančių šį faktą. 2014 m. vasario 12, 14, 19, 28 dienomis pakartotinai buvo vykstama J. G. gyvenamosios vietos adresu. Buto duris atidarydavo pati J. G. arba jos sesuo. Atidarius duris, pasigirsdavo vaikų šauksmai, kad jie niekur nevažiuos, į vidų Ž. P. nebuvo įleidžiamas. J. G. vaikų važiuoti su Ž. P. neskatino ir neįkalbinėjo, nesiėmė jokių veiksmų, kad nutartis būtų vykdoma. J. G. teismo nutartyje numatytu laiku (2014 m. vasario 5 d.) kartu su vaikais nebūdama savo gyvenamoje vietoje, adresu Dominikonų g. 14-4, Vilniuje, nesudarė sąlygų Ž. P. pasiimti vaikus ir taip nevykdė nutartimi nustatytos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos. J. G. neveikimas turėtų būti traktuotinas kaip teismo nutarties nevykdymas. Dėl kitų akte nustatytų atvejų, kai Ž. P. nepavyko pasiimti vaikų, J. G. neveikimas pasireiškė kaip savo valdžios vaikams nepanaudojimas, siekiant, kad teismo nutartis būtų realiai įvykdyta.

Suinteresuotas asmuo Ž. P. prašė antstolio prašymą tenkinti. Nurodė, kad J. G. piktybiškai nevykdo teismo nutarties dėl bendravimo su vaikais tvarkos, priešinasi jo ir vaikų bendravimui, sukelia vaikams įtampą, nevykdo teismo nutarties dėl psichologinės pagalbos teikimo.

Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad J. G. turėtų pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos ir vaikų vizitą į polikliniką. Tiek nustatant bendravimo tvarką, tiek vykdant nutartį dėl bendravimo tvarkos nustatymo reikia atsižvelgti į vaiko interesus. Skyriaus nuomone, nei 2014 m. vasario 12 ,14, 19, 28 antstolio nei 2014 m. vasario 12, 14, 20 skyriaus aktuose nėra duomenų, kad J. G. nustatytą dieną ir valandą būtų kliudžiusi tėvui paimti vaikus teismo nutartyje nurodytu laiku. Būtent vaikai savo valia atsisakydavo vykti kartu su tėvu. Nei išieškotojas, nei valstybinės valdžios institucijos negali elgtis prieš nepilnamečio vaiko valią.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 23 d. nutartimi antstolio R. V. prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad nutartyje dėl bendravimo tvarkos nustatymo neaptariami atvejai, kaip vyksta bendravimas vaikui susirgus. Vaikų tėvas nesiekė gauti tokios informacijos iš gydymo įstaigos, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad būtų siekęs bendrauti su vaikais kitą dieną ar kitu laiku. Nei 2014 m. vasario 5 d., 12 d., 14 d., 19 d., 28 d. antstolio, nei 2014 m. vasario 6 d., 12 d., 14 d., 20 d. Skyriaus aktuose nėra duomenų, kad J. G. nustatytą dieną ir valandą būtų kliudžiusi tėvui pasiimti vaikus teismo nutartyje nurodytu laiku. Teismas pažymėjo, kad būtent vaikai savo valia atsisakydavo vykti kartu su tėvu, o nei išieškotojas, nei valstybinės valdžios institucijos negali elgtis prieš nepilnamečio asmens valią, todėl nėra pagrindo skirti baudą J. G. už teismo nutarties nevykdymą.

3. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Ž. P. nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 dienos nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir naikintina, o antstolio R. V. prašymas tenkintinas. Suinteresuotas asmuo Ž. P. atskirąjį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

                            1) J. G. elgesys suinteresuotam asmeniui atvykus pasiimti vaikų, jos kalbėjimo maniera, intonacijos ir pakeltas balso tonas buvo tiesioginis aktyvus jos veiksmas, nukreiptas ne į teismo nutarties vykdymą, bet į pasipriešinimą ir vaikų bauginimą, o įbauginti vaikai savo psichinės sveikatos sąskaita buvo priversti spręsti lojalumo konfliktą. Vaikų motina vaikus išmokė tokio elgesio, o jie dėl savo amžiaus kitaip elgtis negalėjo.

                            2) Teismas, priimdamas nutartį dėl bendravimo su vaikais tvarkos, preziumuoja, kad ji bus vykdoma vadovaujantis sveiku protu, todėl nutartyje nesistengiama aptarti ar aprašyti visų situacijų, kaip elgtis tuomet, kai teismo nutartis galėtų būti nevykdoma, siekiant jai pasipriešinti (vaikų išvykimas į polikliniką, gimtadienį, būrelį, treniruotę, į svečius ir t. t.). Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad tai, kas neaprašyta gali būti nevykdoma, yra klaidingas ir sudaro prielaidas nevykdyti teismo nutarčių arba apsunkinti jų vykdymą. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta daug dokumentų, iš kurių matyti, kad J. G. nebendrauja ir nebendradarbiauja jokiais klausimais, ir kad visos suinteresuoto asmens pastangos pabendrauti su vaikais ne teismo nustatytu laiku baigiasi nesėkme – vaikams iš motinos  ir jos giminių pusės daromas didelis spaudimas, kad jie nebendrautų, šalintųsi, slėptųsi. Tokias savo emocijas jie atvirai demonstruoja mokykloje, gatvėje, kieme. Teismas nevertino visų dokumentų ir jose aprašytų aplinkybių, nepakankamai susipažino su situacija, nerodė aktyvumo ir formulavo klaidingus motyvus.

              3) Nagrinėjamu atveju kalbama apie mažamečius penkerių ir devynerių metų vaikus, kurių įteigti norai ir valia šiuo atveju ne itin sutampa su jų interesais.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

4. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 336 numato, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliantas prašo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodo jokių aplinkybių, kodėl jo skundas turėtų būti nagrinėjamas ne rašytinio o žodinio proceso tvarka; tokių aplinkybių, susipažinęs su civilinės bylos medžiaga, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.

CPK 771 straipsnio 5 dalis numato, kad, jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai.

Bylos medžiaga patvirtina, kad antstolis R. V. 2014 m. kovo 3 d. surašė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, kuriame nurodė, kad J. G. nevykdo teismo nutarties, kuria ji įpareigota nutartyje nustatytu laiku kartu su vaikais būti savo gyvenamojoje vietoje, iš kurios Ž. P. galėtų pasiimti vaikus (b. l. 3). Iš byloje esančių 2014 m. vasario 5 d.,  2014 m. vasario 12 d., 2014 m. vasario 14 d., 2014 m. vasario 19 d., 2014 m. vasario 28 d. aktų matyti, kad 2014 m. vasario 12 d., 2014 m. vasario 14 d., 2014 m. vasario 19 d., 2014 m. vasario 28 d. Ž. P. nepavyko susitikti su vaikais dėl to, kad vaikai atsisakė vykti su Ž. P. (b. l. 5-8), o 2014 m. vasario 5 d. – dėl to, kad J. G. kartu su vaikais teismo nutartyje nurodytu laiku nebuvo savo gyvenamojoje vietoje (b. l. 4).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog 2014 m. vasario 5 d. J. G. atliko kokius nors veiksmus, pažeidžiančius teismo nutartį dėl bendravimo su vaikais tvarkos. Kaip minėta, vadovaujantis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, 2014 m. vasario 5 d. 16 val. Ž. P. turėjo pasiimti vaikus iš jų motinos J. G. gyvenamosios vietos, todėl J. G. teko prievolė užtikrinti, kad nurodytu laiku vaikai bus jos gyvenamojoje vietoje. 2014 m. vasario 5 d. antstolio R. V. aktas patvirtina, kad 2014 m. vasario 5 d. 16 val. Ž. P., atvykus J. G. gyvenamosios vietos adresu, nei vaikų, nei J. G. namuose nebuvo ir dėl šios priežasties teismo nutartis negalėjo būti įvykdyta (b. l. 4). Pažymėtina, kad bauda už analogiškus pažeidimus J. G. jau buvo skirta įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-3163-934/2014).

Negalima pritarti ir pirmosios instancijos teismo argumentui, kad pareiga iš anksto informuoti apie vizitą į polikliniką suinteresuotą asmenį Ž. P. J. G. nekilo dėl to, kad ji nėra atskirai aptarta teismo nutartyje dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su motina J. G., kuri turi pareigą užtikrinti teismo nutarties vykdymą, sudarydama sąlygas Ž. P. paimti vaikus nutartyje nurodytu laiku iš nutartyje nurodytos vietos. Taigi, atsiradus svarbioms aplinkybėms, darančioms neįmanomu vaikų ir tėvo bendravimą nutartyje nurodytu laiku, būtent J. G. teko pareiga apie tai informuoti suinteresuotą asmenį ir suderinti kitą jo bendravimo su vaikais laiką.

Įrodinėjimo pareiga – tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Kadangi teismo nutartis 2014 m. vasario 5 d. nebuvo vykdoma dėl J. G. veiksmų, būtent jai tenka procesinė pareiga įrodyti, kad dėl teismo nutarties nevykdymo nėra jos kaltės. J. G. šio teismo proceso metu nebuvo aktyvi – neteikė atsiliepimų nei į antstolio prašymą dėl baudos paskyrimo, nei į atskirąjį skundą bei jokių aplinkybių ir įrodymų apie tai, kad 2014 m. vasario 5 d. ji su vaikais buvo poliklinikoje nenurodė ir nepateikė, t. y. J. G. minėtos aplinkybės neįrodė. Pirmosios instancijos teismas, ginčijama nutartimi konstatuodamas, kad informacija apie 2014 m. vasario 5 d. J. G. ir vaikų vizitą galėjo gauti Ž. P., pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkeldamas Ž. P..

Teismo nutarties dėl bendravimo su vaikais nustatymo tikslas – užtikrinti realų nepilnamečių vaikų ir skyriumi gyvenančio tėvo (motinos) kontaktą, tuo pačiu užtikrinant vaiko teisę į šeimos ryšius. Atsižvelgiant į tai, kad nutartis, kuria nustatoma vaikų ir vieno iš tėvų bendravimo tvarka, susijusi su ypač jautrios visuomenės dalies – nepilnamečių vaikų, teisėmis ir interesais, ypatingą svarbą vykdant tokią nutartį įgyja vykdymo proceso dalyvių kooperavimosi pareiga. Tinkamas nutarties vykdymas šiuo atveju apima ne tik susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, darančių nutarties vykdymą negalimu, bet ir pareigą imtis reikiamų priemonių, kad būtų realiai pasiekiamas nutartimi siektas rezultatas – vaikų ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktas, jų tarpusavio ryšio atkūrimas ir palaikymas. Tuo pačiu teismo nutarties dėl bendravimo tvarkos nustatymo nevykdymas galimas ne tik aktyviais suinteresuoto asmens veiksmais, kliudančiais vaikų tėvui bendrauti su vaikais teismo nustatytu laiku, bet ir nesikooperavimu, tėvų valdžios panaudojimu priešingai nepilnamečių vaikų interesams, dėl kurio teismo nutartimi siekiami tikslai nėra realiai pasiekiami.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog 2014 m. vasario 12 d. ir 2014 m. vasario 14 d. teismo nutartis dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo buvo neįvykdyta ne dėl J. G. kaltės. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis vien ta aplinkybe, jog nurodytomis datomis su suinteresuotu asmeniu Ž. P. kartu vykti atsisakė patys vaikai, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu nebuvo pakankamai įvertinta, kiek prie tokio mažamečių vaikų valios susiformavimo prisidėjo atitinkami J. G. veiksmai (neveikimas). Vertinant mažamečių vaikų pareikštą poziciją kaip priežastį dėl kurios teismo nutartis nebuvo vykdoma, turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar ši pozicija yra visiškai savarankiška, kategoriška, nepakeičiama net abipusėmis suinteresuotų asmenų pastangomis. Priešingu atveju tai sudarytų prielaidas pateisinti teismo nutarties nevykdymą prisidengiant vaikų nuomone, kuri suformuota vaikų interesus pažeidžiančiu būdu asmens, kuriam tenka pareiga siekti užtikrinti teismo nutarties realų įgyvendinimą. Nutartis galėtų būti pripažinta neįvykdyta ne dėl suinteresuoto asmens kaltės tuo atveju, jei byloje surinkti įrodymai patvirtintų, kad nepilnamečiai vaikai atsisakė vykti kartu su tėvu nepaisant suinteresuoto asmens pastangų.

Iš į bylą pateikto 2014 m. vasario 12 d. antstolio akto matyti, kad teismo nustatytu laiku suinteresuotam asmeniui Ž. P. atvykus pasiimti vaikų, J. G. nurodė, kad į vidų nieko neįleis, jokių veiksmų, kurie padėtų įtikinti vaikus važiuoti su tėvu, nesiims (b.l. 5). 2014 m. vasario 14 d. aktu konstatuota, kad suinteresuotas asmuo į patalpą nebuvo įleistas (durys buvo pravertos), suinteresuotam asmeniui paprašius aprengti vaikus, J. G. tai padaryti atsisakė, vaikams sušuko, kad „tėtis juos nori aprengti ir išsivežti“ (b.l. 6). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie mažamečiams vaikams neabejotinai didžiulę įtaką turinčio asmens – motinos J. G., veiksmai (ne tik nesiėmimas priemonių užtikrinti realų nutarties įvykdymą, bet ir tiesioginio tėvo ir vaikų kontakto apribojimas, neįleidžiant suinteresuoto asmens į butą, ir tokiu būdu nesudarant galimybės suinteresuotam asmeniui pabandyti pakeisti vaikų poziciją) liudija aiškų atsisakymą kooperuotis vykdant teismo nutartį, savo įtakos nepilnamečiams vaikams panaudojimą priešingai teismo nutartyje nurodytam tikslui, ir todėl vertintini kaip teismo nutarties nevykdymas, už kurį J. G. skirtina bauda.

2014 m. vasario 19 d. ir 2014 m. vasario 28 d. antstolio aktais konstatuota, kad J. G. suinteresuotam asmeniui bandant pasiimti vaikus nedalyvavo (b.l. 7-8), todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nurodytomis datomis nėra pagrindo konstatuoti J. G. kaltę dėl teismo nutarties nevykdymo.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, iš dalies patenkinant antstolio 2014 m. kovo 3 d. prašymą skirti J. G. baudą už teismo nutarties nevykdymą. Sprendžiant dėl J. G. skirtino baudos dydžio, atsižvelgtina į tai, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi jai jau buvo skirta nuobauda už analogiškus pažeidimus, į anksčiau suinteresuotam asmeniui paskirtos baudos dydį, konkrečių pažeidimų aplinkybes, į įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu konstatuotą aplinkybę, kad J. G. viena išlaiko vaikus, protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus. Atsižvelgiant į šiuos kriterijus, už teismo nutarties pažeidimą 2014 m. vasario 5 d. J. G. skirtina 300 Lt bauda, o už 2014 m. vasario 12 d. ir 2014 m. vasario 14 d. pažeidimus – po 100 Lt, viso 500 Lt.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 339 straipsniu, teismas

n u t a r i a :

Atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Antstolio R. V. prašymą dėl baudos skyrimo tenkinti iš dalies. Skirti J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Lt baudą už teismo nutarties, įpareigojančios skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, nevykdymą, išieškotojo Ž. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Teisėja                                                                                                                              Goda Ambrasaitė - Balynienė