Administracinė byla Nr.  I-3776-208/2016

Proceso Nr. 3-61-3-03844-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 38; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjos UAB „Atenergo“ atstovui A. M. ir atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atstovui G. G. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Atenergo“ skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

pareiškėja UAB „Atenergo“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą skundu (I t., b. l. 1–5) prašydama panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) direktoriaus 2015-06-15 įsakymą Nr. V-110 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Atenergo“ skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėja paaiškina, jog skundžiamu Įsakymu jai skirta nuobauda – įspėjimas, nes bankroto administratorius pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 28 str. 2 d., 33 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010-12-02 įsakymu Nr. 4-887 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Kodeksas) 11.2 p. Vadovaujasi ĮBĮ 28 str. 2 d. ir nurodo, jog bankroto administratorius prieš vykdydamas pirmąjį kreditorių susirinkimą išsiuntė pranešimą G. P. IĮ „Vakarų piligrimas“ (toliau – ir bankrutavusi įmonė) vadovui dėl taikos sutarties sudarymo, kuriame į kreditorių susirinkimo darbotvarkę septintuoju klausimu įtraukė klausimą dėl taikos sutarties sudarymo, kuris buvo aptartas ir sprendimas dėl jo priimtas kreditorių susirinkime, todėl teigia, jog bankroto administratorius tinkamai įvykdė savo pareigą nurodytą ĮBĮ 28 str. 2 d. ir jos nepažeidė. Vadovaudamasis ĮBĮ 10 str. 7 d. nurodo, jog bankroto administratorius perėmė visą savininko (savininkų) turtą, kuris buvo perduotas įmonei ir naudojamas įmonės veikloje, kaip individualios įmonės turtą. Tai patvirtina turto priėmimo perdavimo dokumentai. Kito asmeninio turto savininkas (savininkai) neturėjo. Atsižvelgiant į tai, jog individualios įmonės savininkui taikoma neribota turtinė atsakomybė, o įmonės savininkas atsako visu savo turtu, bankroto administratorius kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, kuris 2013-11-20 tenkino bankroto administratoriaus prašymą leisti parduoti turtą.

Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad taikos sutartis buvo nesudaryta yra pagrindas pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl teismas nutartimi likvidatoriaus funkcijas pavedė atlikti pareiškėjai. 2015-06-08 parengtoje išvadoje „Dėl bankrutavusios G. P. IĮ „Vakarų piligrimas“ bankroto administratoriaus UAB „Atenergo“ veiksmų“ (toliau – ir Išvada) nepagrįstai konstatuojama, kad bankroto administratorius nesikreipė į teismą dėl išieškojimo nukreipimo į G. P. turtą, nes teismas yra priėmęs nutartį dėl įmonės likvidavimo ir likvidatoriaus pareigas pavedė bankroto administratoriui, todėl dar vienos nutarties priėmimas tuo pačiu pagrindu būtų perteklinis. Mano, kad šiuo klausimu nebuvo tinkamai įsigilinta ir išvadose buvo pareikšti pažeidimai bankroto administratoriui visiškai be pagrindo, nes savininko (savininkų) turto kuris nebuvo perduotas įmonės veiklai nebuvo ir nėra, todėl nėra teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl savininko (savininkų) turto pardavimo. Mano, jog išvados dėl administravimo išlaidų prieštarauja ĮBĮ normoms, nes administratorius gavo pinigines lėšas iš antstolio, tačiau įkeisto turto nepardavė. Be to, administravimo išlaidos tvirtinamos kreditorių susirinkimo nutarimu, sudaroma pavedimo sutartis. Nurodo, jog vadovaujantis ĮBĮ 36 str. kreditoriai patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, pasirašyta pavedimo sutartis, kitų kreditorių priimtų nutarimų dėl administravimo lėšų išmokėjimo, paskirstymo bei disponavimo nėra. Teigia, jog šiuo metu galiojančiame ĮBĮ nėra nurodymo, kad administravimo lėšos būtų skirstomos nuo įkeisto ir parduoto turto proporcingai. Nurodo, jog šiuo metu yra neparduotas automobilis „Mercury Cougar“ (toliau – ir automobilis), taip pat nėra galutinai gautos lėšos už namo nuomą. Vadovaujantis sąžiningumo ir protingumo principais, tik pardavus automobilį bus galima galutinai nustatyti iš kokio turto kokia dalis priklauso administravimo išlaidoms. Atsižvelgiant į tai AS „Reverta“ (toliau – ir Hipotekos kreditorius) nepagrįstai kaltina bankroto administratorių bankroto bylos vilkinimu ir lėšų neišmokėjimu. Administratorius aktyviai vykdė turto pardavimo eigą, nors kreditoriui buvo siūloma reali pardavimo kaina ir tada bankroto procesas būtų vykęs daug greičiau. Su Kodekso 11.2 p. pažeidimu pareiškėja taip pat nesutinka, nes nerealizavus viso įmonės turto negalima proporcingai paskirstyti gautų lėšų. Taip pat, jei bankroto administratorius nevykdė vieno kreditoriaus neteisėtų reikalavimų tai nereiškia, kad bankroto administratorius neatitinka profesionalumo principų, neturi pakankamai žinių ir patirties. Pažymi, kad 2014 m. buvo atliktas pareiškėjos patikrinimas, pažeidimų nenustatyta, iki ginčijamos nuobaudos skyrimo pareiškėja ir jos vadovas jokių nuobaudų neturėjo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas paaiškino, jog vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis bankroto administratorius tinkamai atliko lėšų paskirstymą, o be to, jokie teisės aktai nenumato, jog hipotekos kreditorius turi gauti lėšas.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti (I t., b. l. 24–29).

Nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismas 2013-08-02 nutartimi G. P. IĮ „Vakarų piligrimas“ iškėlė bankroto bylą, o 2013-11-20 ji pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2015-02-11 Departamentas gavo Hipotekos kreditoriaus atstovaujamo UAB „NIF Lietuva“ skundą dėl bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų (toliau – ir Hipotekos kreditoriaus skundas), todėl Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012-03-30 įsakymu Nr. 4-299 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 23.2 p., nusprendė atlikti neplaninį pareiškėjos veiklos patikrinimą dėl minėtame skunde keliamų reikalavimų. Pareiškėja 2015-03-04, 2015-05-22, 2015-05-25 ir 2015-05-26 pateikė Departamentui paaiškinimus ir dokumentus. 2015-06-08 parengta ir Departamento direktoriui pateikta Išvada, kurios pagrindu Departamento direktorius 2015-06-15 įsakymu Nr. V-110 priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjai skirta nuobauda už tai, jog administruodama bankroto procesą, ji pažeidė ĮBĮ 28 str. 2 d., nes prieš pradėdama bankrutavusios įmonės savininko turto pardavimą, nesikreipė į teismą dėl išieškojimo nukreipimo į šį turtą bei ĮBĮ 33 str. 1 d., nes pardavė bankrutavusios įmonės savininko turtą, nesant įsiteisėjusios teismo nutarties dėl išieškojimo nukreipimo į šį turtą tuo pačiu pažeisdamas ir Kodekso 11.2 p. Šio punkto pažeidimas konstatuotas ir dėl to, jog pareiškėja ilgiau nei metus neperdavė ir nesiėmė jokių realių veiksmų, kad Hipotekos kreditoriui būtų pervestos jam priklausančios lėšos.

Atsakovo teigimu, pareiškėjos argumentas, kad ji įvykdė ĮBĮ 28 str. 2 d. reikalavimus, yra nepagrįstas, nes ji nesikreipė į teismą dėl išieškojimo nukreipimo į bankrutavusios įmonės savininko turtą ir jo turtą bankroto proceso metu pardavė ir vis dar pardavinėja. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja 2015-05-12 varžytinėse pardavė bankrutavusios įmonės savininkui priklausantį žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, kuris yra įkeistas Hipotekos kreditoriui. Taip pat, vykdo automobilio pardavimą, tačiau dėl išieškojimo iš šio turto pareiškėja į teismą nesikreipė. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimui buvo pateiktas klausimas dėl taikos sutarties sudarymo ir kuriuo kreditoriai nutarė, kad taikos sutartis nebus sudaroma, nepagrindžia, kad pareiškėja įvykdė ĮBĮ 28 str. 2 d. reikalavimus. Pažymi, jog patikrinimo metu nebuvo pateikta duomenų, kad bankrutavusios įmonės savininkas nuosavybės teise į nekilnojamąjį turtą bei automobilį būtų perleidęs bankrutavusiai įmonei. Ši informacija pareiškėjai buvo žinoma iš 2013-11-12 kreditorių susirinkimui teiktos bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos, kurioje nurodytas tiek bankrutavusios įmonės, tiek jos savininko ir jo sutuoktinės turtas.

Pareiškėjos argumentas, jog Departamento pateikta rekomendacija apskaičiuoti administravimo išlaidas, atskaitytinas iš lėšų, kurias pareiškėja gavo už parduotą įkeistą turtą, ir pateikti kreditorių susirinkimui svarstyti klausimą dėl minėtų administravimo išlaidų sąmatoje nustatymo, prieštarauja ĮBĮ nuostatoms ir yra nepagrįstas – rekomendacija atitinka ĮBĮ nuostatas, be to, pareiškėja pati skunde nurodo, jog administravimo išlaidos apmokamos proporcingai tiek iš įkeisto, tiek ir neįkeisto turto. Tokį savo teiginį atsakovas grindžia ĮBĮ 23 str. 5 d. 1 p., 33 str., 34 str. ir 36 str. 1 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012. Mano, jog pareiškėjos argumentas, kad nerealizavus viso bankrutavusios įmonės turto negalima proporcingai paskirstyti gautų lėšų, kai bankrutavusios įmonės dalis turto įkeista, o kita dalis neįkeista ir šios dalys nevienodos, yra nereikšmingas – antstolė už parduotą turtą, įkeistą Hipotekos kreditoriui, pervedė didesnę pinigų sumą nei patvirtintos administravimo išlaidos. Atsižvelgiant į tai, šį skirtumą, pareiškėja turi pervesti Hipotekos kreditoriui. Nors įstatymai nenustato termino, per kurį tokie veiksmai turi būti atlikti, tačiau pareiškėja daugiau nei metus nepervedė ir nesiėmė jokių realių veiksmų, kad Hipotekos kreditoriui būtų pervestos jam priklausančios lėšos, o toks neveikimas neatitinka profesionalumo principo, todėl pagrįstai buvo konstatuotas Kodekso 11.2 p. pažeidimas.

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2015-06-15 įsakymo Nr. V-110 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Atenergo“ skyrimo“ panaikinimo. Įsakymu nuspręsta skirti pareiškėjai nuobaudą – įspėjimą už ĮBĮ 28 str. 2 d., 33 str. 1 d. ir Kodekso 11.2 p. pažeidimus.

ĮBĮ 33 str. 1 d. nustato, jog Įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, parduodamas įsiteisėjus šio įstatymo 28 str. 2 d. nurodytai teismo nutarčiai. ĮBĮ 28 str. 2 d. nustatyta, jog administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo.

Iš byloje esančių duomenų matyti ir pareiškėja neginčija, jog bankroto administratorius prieš vykdydamas pirmąjį kreditorių susirinkimą išsiuntė pranešimą bankrutavusios įmonės vadovui dėl taikos sutarties sudarymo, kuriame į kreditorių susirinkimo darbotvarkę septintuoju klausimu įtraukė klausimą dėl taikos sutarties sudarymo. Bankrutavusios įmonės pirmojo kreditorių susirinkimo protokolo turinys patvirtina, jog taikos sutartis nebuvo sudaryta (I t., b. l. 141–146). Taigi, sutiktina su pareiškėja, jog bankroto administratorius tinkamai įvykdė savo pareigą pasiūlyti sudaryti taikos sutartį, tačiau pažymėtina, jog iš minėtos normos turinio aiškiai matyti, jog išsprendus klausimą dėl taikos sutarties sudarymo ir nusprendus nesudaryti taikos sutarties, bankroto administratoriui kyla pareiga kreiptis į teismą dėl leidimo išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Pareiškėja nei Departamentui, nei teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl išieškojimo nukreipimo į G. P. turtą, tačiau pareiškėja skunde teismui teigia, jog toks kreipimasis buvo nebūtinas, nes teismas yra priėmęs nutartį dėl įmonės likvidavimo ir likvidatoriaus pareigas pavedė bankroto administratoriui, todėl dar vienos nutarties priėmimas tuo pačiu pagrindu būtų perteklinis. Be to, teigia, jog savininko (savininkų) turto kuris nebuvo perduotas įmonės veiklai nebuvo ir nėra, todėl nėra teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl savininko (savininkų) turto pardavimo. Su tokia pareiškėjos pozicija teismas nesutinka. Iš byloje esančių Valstybės įmonės „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, jog žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatas gyvenamasis-namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini) Bei žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 72–74) nuosavybės teise priklausė ne bankrutavusiai įmonei, o G. P. (I t., b. l. 102–105). Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 str. numato, kad turtas įmonei priklauso nuosavybės teise. Tai reiškia, kad individualios įmonės savininko turtas yra atskirtas nuo individualios įmonės turto, t. y. įmonės turtas nėra tapatinamas su įmonės savininko turtu. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto teisės normos yra iš esmės viešosios teisės normos, o viešojoje teisėje galima tik tai, kas leidžiama įstatymo, individualios įmonės dalyviui (įmonininkui) asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas neturėtų būti perduodamas bankrutuojančios individualios įmonės administratoriui saugoti, o tuo labiau valdyti ir naudoti, nes to nenumato įstatymas. Tokią nuomonę yra išreiškęs ir Lietuos Aukščiausiojo teismo teisėjų senatas (2001-12-21 nutarimas Nr. 33). Nagrinėjamu atveju, jokių duomenų, jog minėtas turtas būtų perduotas įmonės veiklai nėra, o atsižvelgiant į tai, jog minėtas turtas yra atskirtas nuo individualios įmonės turto, teismo nutartis likviduoti įmonę bankroto administratoriui nesuteikia teisės nukreipti išieškojimą iš minėto turo. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog dėl išieškojimo iš individualios įmonės savininkui priklausančio turto bankroto administratorius turi kreiptis į teismą, tačiau nagrinėjamu atveju to nepadarė ir minėtą nekilnojamąjį turtą pardavė varžytynėse tokiu būdu pažeisdamas ĮBĮ 28 str. 2 d. ir 33 str. 1 d.

Pareiškėja taip pat teigia, jog Departamento išvados dėl administravimo išlaidų prieštarauja ĮBĮ normoms, nes administratorius gavo pinigines lėšas iš antstolio, tačiau įkeisto turto nepardavė. Be to, administravimo išlaidos tvirtinamos kreditorių susirinkimo nutarimu, sudaroma pavedimo sutartis. Nurodo, jog vadovaujantis ĮBĮ 36 str. kreditoriai patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, pasirašyta pavedimo sutartis, kitų kreditorių priimtų nutarimų dėl administravimo lėšų išmokėjimo, paskirstymo bei disponavimo nėra. Teigia, jog šiuo metu galiojančiame ĮBĮ nėra nurodymo, kad administravimo lėšos būtų skirstomos nuo įkeisto ir parduoto turto proporcingai.

Atsakydamas į minėtus pareiškėjos argumentus teismas pažymi, jog ĮBĮ 36 str. 1 d. nustatyta, kad administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų), kai įmonė neturi lėšų ar jų nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog nurodytos teisės normos, kad bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad, realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turtą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu bankrutuojančios įmonės dalis turto yra įkeista, o kita neįkeista ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas šiuo atveju užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Administravimo išlaidos skaičiuotinos iki įkeisto turto pardavimo ar perdavimo įkaito kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012). Be kita ko, sutiktina su Departamento argumentu, jog neturėtų būti nepagrįstai ilgai delsiama pervesti hipotekos kreditoriui iš antstolio gautas lėšas už parduotą įkeistą įmonės turtą. Nagrinėjamu atveju, bankroto administratorius ilgiau kaip metus nepervedė ir nesiėmė jokių realių veiksmų, kad hipotekos kreditoriui būtų pervestos jam priklausančios lėšos. Jokių tokį bankroto administratoriaus delsimą pateisinančių įrodymų, ar duomenų pareiškėja nepateikė, taip pat, nėra aišku kokios aplinkybės galimai trukdė bankroto administratoriui pervesti lėšas hipotekos kreditoriui. Toks bankroto administratoriaus nepateisinamas delsimas pažeidžia Kodekso 11.2 p., kuris nustato, jog bankroto administratorius vadovaujasi profesionalumo principu – turėti pakankamai žinių ir nuolat tobulinti kvalifikaciją, gilinti profesines žinias, būti gerai susipažinęs su įstatymais ir kitais teisės aktais, kurių reikia administravimo paslaugoms teikti; tinkamai, rūpestingai, kvalifikuotai, atsakingai atlikti savo pareigas; visada veikti profesionaliai, aiškinti bankroto ir restruktūrizavimo procesų dalyviams proceso teisinį reguliavimą ir siekti, kad kreditorių susirinkimas priimtų teisėtus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo aspektu Departamentas taip pat pagrįstai konstatavo pažeidimus bankroto administratoriaus veikloje.

ĮBĮ 117 str. 1 d. gana plačiai išvardina sritį, už kurioje padarytus pažeidimus atsakovas gali skirti nuobaudas. Čia nustatyta, kad už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirta nuobauda. Pagal ĮBĮ 117 str. 1 d. Vyriausybės įgaliota institucija skiria šias nuobaudas: 1) įspėjimą; 2) viešą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos skelbiamas šio įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo skirta švelniausia bankroto administratoriui skirtina nuobauda – įspėjimas. Pažeidimas pareiškėjos atžvilgiu Departamento buvo nustatytas pagrįstai, objektyvių aplinkybių, kuriomis remiantis nuobauda už nustatytus pažeidimus galėtų būti netaikoma, byloje nenustatyta. Negalima daryti išvados, kad paskirta nuobauda yra neproporcinga.

Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus).

Apibendrindamas tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjai nuobauda – įspėjimas skirta pagrįstai, ji yra proporcinga padarytiems pažeidimams, todėl tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti skundžiamą Įsakymą nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

n u s p r e n d ė :

pareiškėjos UAB „Atenergo“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                        Jolanta Malijauskienė

Iveta Pelienė

Donatas Vansevičius