Civilinė byla Nr. e3K-3-64-916/2025

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01648-2023-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.5.2.1; 2.10.13.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui E. S. dėl išlaikymo ir išlaikymo skolos nepilnamečiams vaikams priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl tarptautinės privatinės teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo nepilnamečiams vaikams prievolėms su tarptautiniu (užsienio) elementu taikytiną teisę, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo dydžio ir išlaikymo skolos dydžio nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų D. S. ir K. S. išlaikymui po 316 Eur kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis kiekvienam nuo ieškinio padavimo dienos iki vaikų pilnametystės; priteisti išlaikymo skolą už trejus metus – 22 174 Eur (316 Eur × 36 mėn. × 2 – 578 Eur); paskirti ieškovę uzufrukto teise tvarkyti priteistą išlaikymą.

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas nuolatinio išlaikymo vaikams neteikia, vaiko išlaikymui per mėnesį vidutiniškai reikia po 632 Eur: būsto nuomai – 506 Eur, šiukšlėms – 53 Eur, internetui – 10 Eur, dujoms ir elektrai – 50 Eur, telefonui – 6 Eur, maistui – 200 Eur, pramogoms – 120 Eur, drabužiams, avalynei – 80 Eur, mokymosi priemonių vaikams reikia minimaliai, jie viską gauna mokykloje, maistą į mokyklą nešasi iš namų, būrelių šiuo metu nelanko, neturi sveikatos problemų, vaistams pinigų išleidžia minimaliai, higienos priemonės yra įskaičiuotos į maistui nurodytą 200 Eur sumą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Telšių apylinkės teismas 2024 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. 

5.       Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1.       šalys yra nepilnamečių D. S., gimusio 2012 m. (duomenys neskelbtini), ir K. S., gimusios 2011 m. (duomenys neskelbtini), tėvai;

5.2.       šalių vaikai šiuo metu gyvena su ieškove Jungtinėje Karalystėje;

5.3.       ieškovė moka apie 1500 Eur (1300 svarų sterlingų) nuomos mokestį, per mėnesį patiria 137 Eur (118 svarų sterlingų) išlaidų už elektros energiją, apie 40 Eur (35 svarus sterlingų) – už vandenį; 1929 Eur (1655,94 svaro sterlingų) per metus – už komunalinius mokesčius, šiukšles; 

5.4.       laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2024 m. kovo 14 d. ieškovė gavo bendrą apie 45 609 Eur (39 216,06 svaro sterlingų) būsto pašalpą, apie 30 697 Eur (26 394,27 svaro sterlingų) vaiko mokesčio kreditą, 14 275 Eur (12 274,73 svaro sterlingų) darbo mokesčio kreditą ir 7550 Eur (6492,50 svaro sterlingų) išmoką vaikui;

5.5.       atsakovas turi dar vieną nepilnametį vaiką E. S., gimusį 2023 m. balandžio 25 d., šiuo metu vykdo individualią veiklą, pajamos per mėnesį yra 1426 Eur, sau priklausančio registruoto turto neturi;

5.6.       atsakovas vaikų išlaikymui ieškovei yra pervedęs 578 Eur (500 svarų sterlingų).

6.       Byloje nėra ginčo dėl vaikų poreikių ir išlaikymo dydžio, atsakovas teismo posėdžio metu sutiko vaikų išlaikymui teikti ieškovės prašomą 316 Eur sumą, neginčijo ieškovės nurodytų aplinkybių, kad vaikų išlaikymui šiuo metu neskiria lėšų.

7.       Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, laikydamasis teismų praktikos, įvertinęs bylos šalių turtinę padėtį ir nepilnamečių vaikų poreikius, nusprendė, kad reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo tenkintinas visiškai.

8.       Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad su ieškove buvo žodžiu sutarę, jog nustojus kartu gyventi mokės išlaikymą vaikams po 232 Eur (200 svarų sterlingų) per mėnesį, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Ieškovė neigė, kad atsakovas prisidėjo prie vaikų išlaikymo ar kad jie buvo sutarę dėl išlaikymo dydžio. Dėl to, teismo vertinimu, nėra pagrindo išlaikymo skolą nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki ieškinio pateikimo dienos skaičiuoti po 232 Eur (200 svarų sterlingų), nes byloje nėra duomenų, jog vaikų poreikiai iki kreipimosi į teismą būtų buvę mažesni ar kad būtų padidėję būtent nuo kreipimosi į teismą dienos. Iš rašytinių byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad šalių turtinė padėtis aptariamu laikotarpiu iš esmės labai nekito. Dėl to išlaikymo skolą skaičiavo po 316 Eur kiekvienam vaikui.

9.       Atsakovas teismui negalėjo nurodyti konkrečios sumos, kurią yra skyręs nepilnamečių vaikų išlaikymui, jis teigė, kad sutinka skolą mokėti už vienerius metus. Atsakovo pateikti mokėjimai už vaikų pramogas (2023 m. rugpjūčio 12–22 d.), lėktuvų bilietus (2023 m. rugpjūčio 11–29 d.), kompiuterį (2023 m. rugpjūčio 26 d.) nebuvo įskaičiuoti į išlaikymo skolą mažinančias sumas, nes skola skaičiuojama iki 2023 m. rugpjūčio 6 d.

10.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

11.       Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė neturėjo pareigos smulkiai įrodinėti visų realių nepilnamečių vaikų poreikių, vaikų poreikiai civilinėje byloje buvo nustatyti tinkamai, be kita ko, dėl jų byloje šalių ginčo net nebuvo.

12.       Kolegija pažymėjo, kad atsakovas tik apeliaciniame skunde nesutiko, jog nepilnamečių vaikų poreikiams patenkinti yra reikalinga būtent ieškovės ieškinyje nurodoma suma. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo iš jo priteisto išlaikymo nepilnamečiams dydžiu atsakovas grindė išimtinai antruoju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu kriterijumi, t. y. savo turtine padėtimi, kuri, jo vertinimu, neleidžia jam mokėti skundžiamu sprendimu priteisto 316 Eur išlaikymo periodinėmis išmokomis per mėnesį kiekvienam vaikui. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo turtinę padėtį ir jo galimybes bei bylos nagrinėjimo metu išreikštą sutikimą teikti gana nedidelio (316 Eur) dydžio išlaikymą ginčo šalių nepilnamečiams vaikams, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, atsižvelgdamas ir į CK 3.198 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kolegija nusprendė, kad aplinkybės, jog atsakovas turi pareigą išlaikyti kitą nepilnametį vaiką, moka kredito įmokas kredito įstaigai, nesudaro pagrindo atsakovo turtinę padėtį vertinti kaip sunkią.

13.       Kolegija pažymėjo, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškinio argumentais, pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, jog ieškovei vaikų išlaikymą mokėjo grynaisiais pinigais, tačiau neteikė konkrečių argumentų dėl ieškovės gaunamų išmokų Jungtinėje Karalystėje ir jų paskirties. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės jų įvertinti, ir, kolegijos vertinimu, atsakovas jais negali remtis apeliaciniame procese. Nenustačiusi ir teismo pareigos būti aktyviam ir aiškintis ieškovės gaunamų išmokų paskirtį, kolegija nevertino atsakovo apeliaciniame procese pateiktų naujų argumentų ir naujų aplinkybių. Kartu kolegija pažymėjo, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus vykdymui kompensuoti.

14.       Kolegijos vertinimu, nustačius vaikų poreikius ir tai, jog ginčo laikotarpiu atsakovas netinkamai vykdė pareigas išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė neprašė priteisti išlaikymo skolą jai kaip atlyginimą už vaikams jos vienos teikto išlaikymo dalį. Byloje nebuvo teigiama, įrodinėjama ir pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovė turėjo galimybę vaikams suteikti ir suteikė tinkamą abiejų tėvų turtinę padėtį atitinkantį išlaikymą, visiškai užtikrinantį ne tik vaiko būtinuosius poreikius, t. y. kad ieškovė visiškai įvykdė vaikų išlaikymo pareigą už atsakovą. Nustačiusi, kad ieškiniu siekiama apginti nepilnamečių vaikų, o ne ieškovės pažeistas teises, t. y. prašoma priteisti iš atsakovo išlaikymo, kurio neteko šalių nepilnamečiai vaikai, skolą, kolegija nusprendė, kad apeliacinio skundo argumentai apie ieškovės ginčo laikotarpiu gautų pajamų šaltinį, turtinės padėties pasikeitimą nesudaro pagrindo mažinti iš atsakovo priteistos išlaikymo skolos dydžio.

15.       Tinkamai nustačius priteistino išlaikymo dydį, kolegijos vertinimu, nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, pašalinus iš proceso išvadą byloje teikiančią instituciją Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrių.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16.       Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį; priimti naują sprendimą priteisti iš atsakovo išlaikymo skolą nepilnamečiams vaikams už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 6 d. iki 2023 m. rugpjūčio 6 d. skaičiuojant po 250 Eur kiekvieną mėnesį, iš viso po 3000 Eur kiekvienam vaikui; priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

16.1.       Bylą nagrinėję teismai pažeidė 2007 m. Hagos protokolo dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir Hagos protokolas, Protokolas) 3, 4 ir 11 straipsnio nuostatas, taikydami Lietuvos Respublikos teisę išlaikymo prievolei už laikotarpį, kai nė viena iš šalių negyveno Lietuvos Respublikoje, ir nenustatę momento, nuo kada atsakovas gyvena Lietuvos Respublikoje ir atitinkamai nuo kurio momento byla tapo teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Byla tapo teisminga Lietuvos teismams tik nuo tada, kai atsakovas apsigyveno Lietuvoje, tik nuo šio momento išlaikymo prievolei galėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė kaip lex fori (teismo vietos valstybės teisė), o ieškinio reikalavimai dėl to laikotarpio, kai atsakovas gyveno Jungtinėje Karalystėje, negalėjo būti sprendžiami. Taikytina teisė pasikeičia nuo to momento, kai pasikeičia įprastinė gyvenamoji vieta, tačiau tai taikoma tik ateičiai (lot. ex nunc). Kreditoriaus reikalavimams, susijusiems su laikotarpiu iki pasikeitimo, atitinkamai ir toliau taikoma ankstesnės įprastinės gyvenamosios vietos teisė. Teisė gauti išmokas už ankstesnį laikotarpį kreditoriaus jau įgyta ir atitinkamai vėliau pasikeitus taikytinai teisei dėl jos neturėtų būti papildomų diskusijų.

16.2.       Bylą nagrinėję teismai pažeidė 2007 m. Hagos protokolo 14 straipsnį, imperatyviai įtvirtinantį, kad net jei pagal taikytiną teisę nustatyta kitaip, nustatant išlaikymo išmokos dydį, atsižvelgiama į kreditoriaus poreikius, skolininko išteklius ir į kompensacijas, kurias kreditorius gavo vietoj periodinių išlaikymo išmokų. Teismai nevertino aplinkybės, kad ieškovė nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2024 m. kovo 14 d. gavo 84 377,56 svaro sterlingų (100 213,78 Eur) išmokų, iš kurių 72 102,83 svaro sterlingų (85 528,40 Eur) buvo tikslinės kompensacijos už vaikus ir būsto nuomą, o tai yra netgi daugiau nei ieškovės nurodyta vaikų poreikiams reikalinga suma.

16.3.       Ieškovė pateikė pirmosios instancijos teismui pažymas, įrodančias, kad išlaiko vaikus ne iš savo pajamų, o iš valstybės mokamų pašalpų. Šią aplinkybę ji patvirtino teismo posėdyje. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas atsisakė pasisakyti. Nustačius nurodytą faktinę aplinkybę iš rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad vaikai buvo išlaikomi iš Jungtinėje Karalystėje gautų išmokų, teismai privalėjo dėl nurodytos aplinkybės pasisakyti, nes atsakovas būtent ja grindė vaikų poreikių dydį ir išlaikymo teikimą grynaisiais pinigais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl šių tikslinių išmokų, negalėjo riboti atsakovo teisės remtis šiuo argumentu apeliacinės instancijos teisme. Priešingai, tai buvo apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas), kurį teismas privalėjo įvertinti. Atsisakydamas vertinti apeliacinio skundo teisinį pagrindą, teismas šiurkščiai pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

16.4.       Nors ir atsisakęs vertinti ieškovės gautas pašalpas, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad neva pagal kasacinio teismo praktiką nėra privaloma iš tėvų priteistiną išlaikymą mažinti valstybės išmokų suma. Pažymėtina, kad tokia praktika yra suformuota bylose, neturinčiose užsienio elemento. Šioje byloje teismai privalomai turėjo vadovautis ir 2007 m. Hagos protokolo 14 straipsniu, imperatyviai įpareigojančiu vertinti vietoj išlaikymo gautas kompensacijas. Neįvertinus vaikų poreikiams tenkinti skirtų kompensacijų, pažeistos CK 3.192 straipsnio 2 ir 3 dalys, nes nenustatyti faktiniai vaikų poreikiai, o motina (ieškovė) apskritai atleista nuo išlaikymo pareigos.

16.5.       Teismai taip pat nepagrįstai neįvertino, kad 632 Eur per mėn. išlaikymas šiuo gyvenimo laikotarpiu atsakovui būtų nepakeliama našta, o jo pasiūlytas dydis – 250 Eur per mėn. – kiekvienam vaikui bet kokiu atveju viršija faktinius vaikų poreikius, taip pat tą išlaikymo sumą, kuri būtų nustatyta vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje – Jungtinėje Karalystėje.

16.6.       Kadangi šioje byloje, taikant Lietuvos Respublikos teisę, neatsižvelgta į kreditorių (vaikų) įprastinės gyvenamosios vietos teisinę, socialinių išmokų sistemą, joje taikomus išlaikymo dydžius ar jų nustatymo kriterijus, pasiektas teisiškai ydingas rezultatas – menamiems kreditoriams priteista suma žymiai viršija kreditorių poreikius. Jau pats faktas, kad ieškovė reikalavo mokėti tariamai kreditorių išlaikymui reikalingas lėšas į banko, esančio kitoje valstybėje (Lietuvoje) nei kreditorių įprastinė gyvenamoji vieta, sąskaitą, patvirtina, kad šios lėšos faktiškai nebus naudojamos kreditoriams (vaikams) išlaikyti. Taigi, ieškovė šias lėšas tikėtinai tiesiog pasiliks sau kaip nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.242 straipsnis). Be to, lėšų gavimas į sąskaitą Lietuvoje leis išvengti galimo persekiojimo Jungtinėje Karalystėje dėl sukčiavimo pašalpomis (angl. benefit fraud). Sprendimai, kuriais ieškovei sudarytos sąlygos nepagrįstai praturtėti, taip pat apgaudinėti užsienio valstybę, laikytini pažeidžiančias viešąją tvarką ir atitinkamai 2007 m. Hagos protokolo 13 straipsnį.

16.7.       Bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino įrodymų visetą. Atsakovas rėmėsi aplinkybe, kad ieškovė slėpė Jungtinėje Karalystėje atidarytos sąskaitos numerį ir reikalavo išlaikymo grynaisiais pinigais, kad gautų iš Jungtinės Karalystės vienišos motinos pašalpas, skirtas vaikų išlaikymui. Atsakovo nurodytas aplinkybes patvirtino pateikti susirašinėjimai su ieškove, tai pripažino ir pati ieškovė, kuri net teismo posėdyje nesutiko nurodyti Jungtinėje Karalystėje turimos banko sąskaitos numerio. Be to, atsakovas prašė apklausti šalių nepilnamečius vaikus (kreditorius), kurie galėjo patvirtinti, kad tėvas (atsakovas) perduodavo motinai (ieškovei) pinigų kiekvieną kartą, pasiimdamas juos savaitgaliui. Nepaisydami visų šių įrodymų, teismai vadovavosi išimtinai ieškovės žodiniais paaiškinimais, esą ji išlaikymo negavusi apie 5 metus. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad ieškovė per 5 metų laikotarpį, kai tariamai negavo išlaikymo, pareiškė kokias nors pretenzijas atsakovui ar kitam asmeniui, kreipėsi į išlaikymą išieškančią instituciją Jungtinėje Karalystėje ar pan. Teismai net nebandė pašalinti akivaizdžių prieštaravimų tarp ieškovės paaiškinimų ir kitų byloje esančių įrodymų. Teismai nepagrįstai apribojo atsakovo teises rinkti ir teikti įrodymus, nes nemotyvuotai atmetė jo prašymą apklausti šalių vaikus. Vaikų interesams atstovaujančios institucijos pašalinimas iš bylos taip pat laikytinas proceso teisės normų pažeidimu, kuris lėmė teismo sprendimų ydingumą, pažeidė CK 3.178 straipsnyje nustatytą imperatyvą.

16.8.       Bylą nagrinėję teismai pažeidė ir CPK 178 straipsnyje nustatytą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, nes iš atsakovo reikalavo įrodyti, kad jis teikęs išlaikymą grynaisiais pinigais. Pateikus tarp šalių buvusį susirašinėjimą dėl išlaikymo mokėjimo grynaisiais pinigais, būtent ieškovė turėjo įrodyti, jog, priešingai nei matyti iš susirašinėjimo, grynųjų pinigų negavo. Kadangi iš ieškovės to nereikalauta, laikytina, kad ji buvo atleista nuo pareigos įrodyti faktinį ieškinio pagrindą.

17.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.       Ieškovė kreipėsi į teismą Lietuvoje, siekdama apginti vaikų interesus, nes čia suprantama teisinė sistema ir čia gyvena atsakovas. Teismo sprendimas yra oficialus dokumentas, valstybės bendradarbiauja, dėl to nėra pagrindo teigti, kad ieškovė siekia nuslėpti kokias nors aplinkybes.

17.2.       Teismo priteista išlaikymo suma yra pagrįsta ir teisinga, nėra pagrindo jos mažinti, ji ir taip yra mažesnė nei orientacinė suma pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Šalių vaikai gyvena Jungtinėje Karalystėje, kur pragyvenimo lygis aukštesnis. Ieškovė vaikus augina viena, atsakovas gyvena kitoje šalyje. Bet kokios valstybės mokamos lėšos vaikams negali panaikinti tėvų pareigos juos išlaikyti. Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose ieškovės gaunamos išmokos aptartos ir įvertintos sprendžiant dėl teiktino išlaikymo. Atsakovas nagrinėjant bylą sutiko su prašoma priteisti suma ir neginčijo vaikų poreikių.

17.3.       Vienam iš tėvų kartu negyvenant jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium. Tokių įrodymų atsakovas nepateikė, nesugebėjo nurodyti, kiek teikė išlaikymo. Kasaciniame skunde atsakovas teikia naujus argumentus – kad išlaikymo skola turėtų būti priteista tik už tą laikotarpį, kai jis grįžo gyventi į Lietuvą. CPK 347 straipsnio 2 dalis draudžia remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės

18.       Byloje nustatyta, kad ieškovė ir šalių vaikai gyvena Jungtinėje Karalystėje. Nėra ginčo, kad šiuo metu atsakovas gyvena Lietuvoje. Taigi byloje egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas. Išlaikymo prievolėms su tarptautiniu (užsienio) elementu taikytina teisė nustatoma pagal 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolą dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės.

19.       Šiame Protokole nustatoma teisė, taikytina išlaikymo prievolėms, kylančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, įskaitant išlaikymo prievolę vaiko atžvilgiu, nepaisant tėvų šeimyninės padėties (1 straipsnio 1 dalis). Išlaikymo prievoles reglamentuoja kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, išskyrus atvejus, kai šiame protokole nustatyta kitaip. Jei kreditorius keičia nuolatinę gyvenamąją vietą, naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė taikoma nuo pakeitimo momento (3 straipsnio 1 ir 2 dalys). Neatsižvelgiant į 3 straipsnį, jei kreditorius kreipėsi į valstybės narės, kurioje yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta, kompetentingą instituciją, taikoma teismo vietos teisė. Tačiau jei kreditorius neturi galimybės gauti iš skolininko išlaikymo išmokas taikant minėtą teisę, taikoma kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (4 straipsnio 3 dalis). Pagal išlaikymo prievolei taikytiną teisę, inter alia (be kita ko), nustatoma: a) ar kreditorius gali reikalauti išlaikymo, kokio dydžio ir iš ko; b) kokio dydžio išlaikymo kreditorius gali reikalauti atgaline data; c) išlaikymo išmokos dydžio apskaičiavimo ir indeksavimo pagrindas; d) kas turi teisę iškelti bylą dėl išlaikymo, išskyrus klausimus, susijusius su procesiniu veiksnumu ir atstovavimu procese; e) senaties terminai; f) išlaikymo skolininko prievolės mastas tuo atveju, kai viešoji įstaiga siekia susigrąžinti išmokas, kurios buvo mokamos kreditoriui vietoj išlaikymo (11 straipsnis). Protokole apibrėžtos teisės galima netaikyti tik tuo atveju, jeigu jos taikymas akivaizdžiai pažeistų teismo vietos viešąją tvarką (13 straipsnis).

20.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė 2007 metų Hagos protokolo nuostatas, todėl nepagrįstai nenustatė aplinkybių, nuo kada atsakovas gyvena Lietuvos Respublikoje ir atitinkamai nuo kurio momento byla tapo teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Atsakovo teigimu, tik nuo šio momento išlaikymo prievolei galėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė kaip lex fori. Taigi, atsakovas neginčija Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą, tačiau kelia klausimą dėl to, nuo kada ginčui dėl vaikų išlaikymo spręsti taikytina Lietuvos teisė kaip lex fori.

21.       Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad 2007 metų Hagos protokolo 4 straipsnyje įtvirtintos tam tikriems kreditoriams palankios specialios taikytinos teisės taisyklės grindžiamos favor creditoris (palankumo kreditoriui) principu. Šių išimčių priežastis – nustatyti šiek tiek palankesnes taisykles tam tikroms išlaikymo kreditorių kategorijoms tais atvejais, kai nustatoma, kad jų įprastinės gyvenamosios vietos teisė neatitinka jų interesų (Europos Komisija, HCCH (Hague Conference on Private International Law), Teisingumo generalinis direktoratas ir Bonomi, A., 2007 m. lapkričio 23 d. Protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės: dvidešimt pirmojoje sesijoje patvirtintas tekstas, Europos Komisija, 2013, https://data.europa.eu/doi/10.2838/22555 (toliau – Aiškinamasis pranešimas), 49 punktas).

22.       Protokolo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, kad tuo atveju, jei kreditorius kreipiasi į valstybės narės, kurioje yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismą, taikoma teismo vietos teisė.

23.       Teismo vietos teisės taikymas grindžiamas dviem sąlygomis: pirma, bylą nagrinėjanti institucija turi būti skolininko įprastinėje gyvenamojoje vietoje ir, antra, bylą turi būti iškėlęs kreditorius (Aiškinamojo pranešimo 65 punktas).

24.       Aiškinamajame pranešime pažymima, kad jeigu byla dėl išlaikymo iškeliama skolininko įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje, kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos siejamasis veiksnys praranda kai kuriuos pranašumus. Tokiu atveju institucija, kurioje iškelta byla, turėtų nustatyti užsienio teisės esmę, o tai gali ilgai užtrukti ir daug kainuoti. Be to, ši užsienio teisė turėtų būti taikoma, net jeigu ji būtų mažiau palanki kreditoriui nei lex fori (vienintelė Protokolo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis – tai atvejis, kai kreditorius pagal savo įprastinės gyvenamosios vietos teisę neturi teisės į jokį išlaikymą (plg. šio pranešimo 62 punktą). Todėl taikant kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teisę gaunamas priešingas siekiui apsaugoti kreditorių rezultatas (Aiškinamojo pranešimo 66 punktas).

25.       Be to, jeigu bylą iškelia kreditorius, skolininko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės institucijų jurisdikcija turės tvirtą pagrindą (nes ji bus grindžiama principu actor sequitur forum rei) ir dėl to bus labiau pateisinama taikyti lex fori (Aiškinamojo pranešimo 67 punktas). Taip pat lex fori taikymas kaip pagrindinės teisės nustatytas tik Protokolo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms kreditorių kategorijoms (vaikai, kreditoriai iki 21 metų amžiaus ir tėvai). Lex fori taikymas nagrinėjama nuostata įtvirtintoms sąlygoms yra ypač palankus kreditoriui – kreipdamasis į savo gyvenamosios vietos valstybės arba skolininko gyvenamosios vietos valstybės institucijas, kreditorius įgyja teisę netiesiogiai pasirinkti jo reikalavimui dėl išlaikymo taikytiną teisę (palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimas). Diplomatinėje sesijoje teigta, kad tokia privilegija yra pateisinama tik Protokolo 4 straipsnyje nurodytoms kreditorių kategorijoms (Aiškinamojo pranešimo 68 punktas).

26.       Taigi, pirmiau nurodytos 2007 m. Hagos protokolo aiškinamojo pranešimo nuostatos patvirtina, kad šio protokolo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytiems kreditoriams suteikiama teisė pasirinkti, kurią – kreditoriaus ar skolininko – įprastinės gyvenamosios vietos teisę pasirinkti taikyti kaip palankiausią, išskyrus minėto Protokolo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį.

27.       Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su kasaciniame skunde pateiktais argumentais, jog priteisdami išlaikymą ir išlaikymo skolą iš atsakovo teismai nepagrįstai taikė Lietuvos teisę. Priešingai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai taikė Lietuvos teisę šioje byloje, nes kreditoriui (nagrinėjamoje byloje kreditoriai yra nepilnamečiai vaikai) leidžiama pasirinkti skolininko įprastinės gyvenamosios vietos teismo teisės (kaip lex fori) taikymą, o šioje byloje nenustatyta pirmiau nurodytų priežasčių, dėl kurių tokios teisės taikymas pagal Hagos protokolą būtų negalimas. Minėta, pagal išlaikymo prievolei taikytiną teisę, inter alia, nustatoma ir tai, kokio dydžio išlaikymo kreditorius gali reikalauti atgaline data (Hagos protokolo 11 straipsnio b punktas). Taigi bylą nagrinėję teismai pagrįstai išlaikymo skolos dydžiui nustatyti taikė Lietuvos CK 3.200 straipsnį, pagal kurį išlaikymo skola vaikui negali būti išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos.

Dėl ieškovės gaunamų išmokų įvertinimo nustatant išlaikymo ir išlaikymo skolos dydį

28.       Vaiko išlaikymas – konstitucinė tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje. Konvencijos 27 straipsnyje pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, socialiniam vystymuisi.

29.       Pagrindiniai vaiko išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 3.192 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Be to, CK 3.192 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.

30.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė išlaikymo išmokos dydį, nes nepagrįstai neįskaičiavo ieškovės Jungtinėje Karalystėje gaunamų išmokų, mokamų ginčo šalių vaikams. Šią poziciją atsakovas grindžia 2007 metų Hagos protokolo 14 straipsnyje įtvirtinta taisykle bei kasacinio teismo praktika.

31.       Protokolo 14 straipsnyje yra nustatyta, kad net jei pagal taikytiną teisę nustatyta kitaip, nustatant išlaikymo išmokos dydį, atsižvelgiama į kreditoriaus poreikius, skolininko išteklius ir į kompensacijas, kurias kreditorius gavo vietoj periodinių išlaikymo išmokų.

32.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Hagos protokolo 14 straipsnio nuostata yra visų pirma susijusi su tais atvejais, kai nutraukiant santuoką vienas iš sutuoktinių gavo vienkartinę sumą arba turto (nekilnojamojo ar asmeninio), priklausančio kitam sutuoktiniui, dalį (pvz., taip yra kai kuriose bendrosios teisės (angl. common law) valstybėse) visiems jo reikalavimams, įskaitant išlaikymo reikalavimą, padengti. Šis sprendimas taikomas keliose nacionalinėse sistemose ir yra palankus galutinai susitariant dėl atitinkamų sutuoktinių reikalavimų nutraukiant santuoką, taip visiškai užbaigiant jų santykius, bent kiek tai susiję su turtu. Tokiu atveju vienam iš sutuoktinių vėliau nederėtų teikti išlaikymo reikalavimų, neatitinkančių ankstesnio susitarimo, paremtų teise, pagal kurią tokia kompensacijos forma nepripažįstama: jeigu Protokolu nustatytoje teisėje remiamasi esamais kreditoriaus poreikiais, neatsižvelgus į anksčiau gautą kompensaciją, rezultatai galėtų būti nesąžiningi. Todėl 14 straipsnio materialinė norma galėtų būti panaudota sprendimams, atsirandantiems dėl išlaikymo reikalavimams taikytinos teisės, ištaisyti, jeigu taikytina (Aiškinamojo pranešimo 184 punktas).

33.       Atsižvelgdama į šį aiškinimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas kasaciniame skunde netinkamai aiškina Hagos protokolo 14 straipsnio nuostatas ir nepagrindžia bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų prieštaravimo joms. Pagal Hagos protokolo 14 straipsnį, apskaičiuojant išlaikymo sumą atsižvelgiama į skolininko kreditoriui mokėtas pinigų sumas ar kompensacijas, bet valstybės mokamos išmokos (pvz., vienišos motinos pašalpa) nėra laikomos skolininko kompensacijomis. Valstybės mokamos socialinės pašalpos ir viešojo pobūdžio paramos priemonės gali būti aktualios kitame kontekste – kai valstybė reikalauja susigrąžinti išmokėtas sumas pagal Hagos protokolo 10 straipsnį, reglamentuojantį viešųjų įstaigų teisę reikalauti kompensacijos, bet jos tiesiogiai nesumažina skolininko mokėtino išlaikymo dydžio pagal Hagos protokolo 14 straipsnį.

34.       Kasacinio teismo praktikoje taikant išlaikymą ir jo dydžio nustatymą reglamentuojančias CK normas taip pat aiškinama, kad vaikais tinkamai pasirūpinti pirmiausia turi jų tėvai. Tinkamai tenkinti vaiko poreikius turint ribotus išteklius yra sunki užduotis, todėl tokiomis sąlygomis gyvenantys tėvai ieško įvairių būdų, kaip pasirūpinti savo vaikais, nepatiriant papildomų išlaidų, kurios būtų būtinos vaikui, gyvenančiam vidutinėmis sąlygomis. Tačiau tai negali būti priežastis spręsti, jog vaiko poreikiams tenkinti tos išlaidos ir nėra reikalingos. Apskaičiuodami vaiko poreikiams reikalingą išlaidų sumą, teismai turėtų remtis vidutinėmis išlaidomis vaiko poreikiams tenkinti, atsižvelgdami į individualias faktines bylos aplinkybes, lemiančias tam tikrą vaiko poreikių tenkinimo išlaidų dydį. Kartu pažymėtina, kad, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020, 33 punktas). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 45–46 punktai).

35.       Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pagal Hagos protokolo 14 straipsnio nuostatas ir jo aiškinamąjį pranešimą ieškovės gaunamos valstybės išmokos, galimai skirtos ginčo šalių nepilnamečiams vaikams išlaikyti, turėtų būti privalomai vertinamos nustatant priteistino vaikams išlaikymo dydį. Savo turiniu analogiškas aiškinimas yra formuojamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taikant išlaikymo dydžio nustatymą reglamentuojančias CK normas, šioje byloje taikytinas kaip lex fori.

36.       Kasaciniame skunde taip pat yra keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos pasisakyti dėl aptariamų atsakovo argumentų, susijusių su ieškovės iš Jungtinės Karalystės gaunamų išmokų vertinimu nustatant iš atsakovo priteistino išlaikymo dydį, kuriuos atsakovas nors ir ne visiškai tiksliai suformulavo, tačiau jų nuosekliai laikėsi apeliaciniame skunde, juos grįsdamas ir naujais apeliacinės instancijos teismui pateiktais įrodymais. Sutiktina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės tiesiogiai nepasisakė dėl Jungtinėje Karalystėje ginčo šalių vaikams išlaikyti ieškovei mokėtų socialinių išmokų įtakos atsakovo, kaip tėvo, mokėtino išlaikymo vaikams dydžiui. Vis dėlto pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog plačiau nepasisakys dėl atsakovo argumentų dėl ieškovės gaunamų išmokų, kadangi su šiuo klausimu susiję argumentai nebuvo atsakovo teikti pirmosios instancijos teismui, tačiau faktiškai rėmėsi aktualia kasacinio teismo praktika dėl tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus ir valstybės teikiamos paramos vaikams santykio. Skundžiamos nutarties 37 punkte apeliacinės instancijos teismas apžvelgia, kaip keitėsi kasacinio teismo praktika šiuo klausimu ir kodėl nėra pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi vėliausioje kasacinio teismo praktikoje suformuluotais išaiškinimais, kad nors pagrindinis valstybės teikiamų išmokų vaikams tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas mažintinas išmokų suma.

37.       Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, ieškovei nepagrįstai praturtėsiant dėl skundžiamais teismų procesiniais sprendimais iš atsakovo priteisto išlaikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, ieškovės (ne)praturtėjimas ir iš valstybės gaunamų išmokų klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl šio argumento plačiau nepasisakys. Kita vertus, bylą nagrinėję teismai nenustatė teisinio pagrindo taikyti viešosios tvarkos išimtį, leidžiančią netaikyti Hagos protokole apibrėžtos teisės tik tuo atveju, jeigu jos taikymas akivaizdžiai prieštarautų teismo vietos valstybės viešajai tvarkai, o atsakovas taip pat nepagrindė šių aplinkybių buvimo.

Dėl išlaikymo skolos priteisimo, įrodinėjimo pareigos paskirstymo

38.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai vertino įrodymus ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą konstatuodami, jog atsakovas nepagrindė, kad teikė išlaikymą vaikams grynaisiais pinigais, t. y. netinkamai nustatė išlaikymo skolos dydį.

39.       Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo skola negali būti išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tokiu atveju teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (CK 3.194 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas įstatymo normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaikymo skola, kaip ir išlaikymas, nustatoma remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo skolos priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas priteisti išlaikymo skolą yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-189/2009).

40.       Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant ginčus dėl išlaikymo skolos priteisimo svarbu tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp šalių. Kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį, taip iš esmės prisidėdami prie vaikų materialinio išlaikymo, preziumuojama, kad išlaikymą vaikams teikia abu tėvai, iki teismas nenustato kitaip. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Tačiau tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011). Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad sprendžiant klausimą dėl laikotarpio, kuriuo vienas iš tėvų neteikė išlaikymo savo vaikams, t. y. dėl momento, nuo kada jis arba ji nebevykdė savo pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus, turi būti vadovaujamasi visais byloje esančiais įrodymais. Tėvas ar motina, kuris gyveno su vaikais ir juos išlaikė prašydamas (-a) priteisti išlaikymo įsiskolinimą, turi nurodyti, nuo kada kitas tėvas ar motina nebeprisidėjo prie vaikų išlaikymo, o antrasis – įrodinėti, iki kada teikė išlaikymą vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013). Pabrėžtina, kad vien faktas, jog vaikas ginčo laikotarpiu gyveno su vienu iš tėvų, nėra pakankamas pagrindas priteisti išlaikymo įsiskolinimą iš antrojo, tačiau, nustačius šį faktą, pastarajam tektų pareiga įrodyti, jog visą šį laikotarpį jis tėviškas pareigas vykdė (vaiką išlaikė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 49 punktas).

41.       Bylą nagrinėję teismai nustatė faktines aplinkybes, reikšmingas siekiant įvertinti vaikų poreikius ir abiejų tėvų galimybes teikti išlaikymą, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydami šias aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas bei vadovavosi kasacinio teismo praktika. Nagrinėjamoje byloje būtent atsakovui teko pareiga įrodyti aplinkybes, kad ginčijamu laikotarpiu, kai gyveno skyrium nuo ieškovės ir vaikų, jis teikė išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka nuosekliai formuojamą anksčiau šioje nutartyje cituotą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią skyrium gyvenantis tėvas ar motina turi pareigą įrodyti, kad tinkamai vykdė savo prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Tačiau bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovas šios įrodinėjimo pareigos neįvykdė – nurodęs, kad išlaikymą teikė grynaisiais pinigais, nenurodė konkrečios teikto išlaikymo sumos, nepateikė įrodymų, patvirtinančių grynųjų pinigų perdavimo faktą, dėl to sprendimas priimtas jo nenaudai. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, o sprendžia tik teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, o kasacinio skundo argumentai dėl byloje netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos nėra pagrįsti ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

42.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai vadovavosi suformuota Lietuvos kasacinio teismo praktika ir priėmė teisėtus bei teisingus procesinius sprendimus, kurių nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus.

43.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

44.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

45.       Atsakovo kasacinį skundą iš esmės atmetus, teisę į bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą kasaciniame teisme įgijo ieškovė. Ieškovė prašo priteisti 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, atlyginimo. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 7, 8.14 punktų nuostatų, dėl to jų atlyginimas priteistinas ieškovei.

46.       Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei J. K. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo iš atsakovo E. S. (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė