Administracinė byla Nr. A-1978-556/2015

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01118-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. C. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas P. C. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą (I t., b. l. 1–17), kuriuo prašė panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. GT-1(14)-S dėl drausminės nuobaudos P. C. skyrimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2014 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. GT-1(14)-S, kuriuo pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – panaikintas pareiškėjo Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000092 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2000 m. vasario 25 d. (toliau – ir Pažymėjimas), galiojimas. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teigė, kad į Turto vertinimo priežiūros tarnybą (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. kovo 22 d. raštu Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458 kreipėsi Lietuvos banko priežiūros tarnyba, prašydama išnagrinėti, ar pareiškėjo atlikti turto vertinimai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas Tarnybai su 2013 m. balandžio 2 d. raštu pateikė rinkos vertės nustatymo ataskaitos (toliau – ir RVN ataskaita) ir tikrosios vertės nustatymo ataskaitos (toliau – ir TVN ataskaita) kopijas. Po daugiau kaip 8 mėnesių Tarnyba 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. T(1.13)A2-2046(13) kreipėsi į pareiškėją, prašydama skubos tvarka iki 2013 m. gruodžio 13 d. pateikti atsakymus į visus prašomus klausimus. Nors pareiškėjas 2013 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 13/01-13.4 prašė Tarnybos pratęsti terminą iki 10 darbo dienų, motyvuodamas savo sveikata ir didele darbo apimtimi, tačiau Tarnyba tik likus vienai dienai iki termino pabaigos 2013 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. T(1.13)A2-2073(13) atsakė, kad termino nepratęs. Dėl šių priežasčių pareiškėjas privalėjo skubiai ir nepakankamai įsigilinęs į užduotus klausimus pateikti atsakymą 2013 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 13/01-13.5. Tarnyba 2013 m. gruodžio 16 d. surašė išvadą Nr. GT-97(13)-I (toliau – ir Išvada) ir 2013 m. gruodžio 16 d. teikimu Nr. GT-97(13)-T (toliau – ir Teikimas) Garbės teismui pasiūlė iškelti pareiškėjui drausmės bylą. Garbės teismas, 2014 m. sausio 7 d. išnagrinėjęs Teikimą, nutarė pareiškėjui paskirti drausminę nuobaudą. Pareiškėjo teigimu, Garbės teismas neturėjo teisės priimti sprendimo. TVN ir RVN ataskaitos buvo parengtos galiojant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Vertinimo pagrindų įstatymas) redakcijai, kurioje nebuvo numatytas Garbės teismo institutas (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.). Pareiškėjo Pažymėjimas buvo išduotas 2000 m. vasario 25 d., todėl Garbės teismas neturėjo teisės priimti sprendimo dėl Pažymėjimo galiojimo panaikinimo, kadangi tokios teisės jam nebuvo suteiktos Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje. Tokiu būdu Garbės teismas pažeidė lex retro non agit principą ir konstitucinį teisinės valstybės principą. Garbės teismas privalėjo vadovautis tais teisės aktais, kurie galiojo RVN ir TVN ataskaitų rengimo metu. Pagal teisiniams santykiams taikytinos galiojusios Vertinimo pagrindų įstatymo redakcijos 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą galėjo panaikinti tik Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Tokia tvarka buvo nustatyta LR finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114 patvirtintose Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklėse (toliau – ir Panaikinimo taisyklės). Pagal teisiniams santykiams taikytinos Panaikinimo taisyklių redakcijos (galiojusios nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. vasario 15 d.) 20.3 punktą, pareiškėjo Pažymėjimas galėjo būti panaikintas tik esant tokioms sąlygoms: buvo padarytas teisės aktų, reglamentuojančių turto ir (arba) verslo vertinimą, pažeidimas; tokio pažeidimo padarymą patvirtina galiojančios teismų nutartys, sprendimai. Vertinimo pagrindų įstatymo redakcija, galiojusi RVN ir TVN ataskaitų rengimo metu, nenustatė, kad panaikinus vieno turto ar verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą, automatiškai turi būti panaikinamas ir kitų pažymėjimų galiojimas. Tokia nuostata Vertinimo pagrindų įstatyme buvo įtvirtinta tik priėmus naują įstatymo redakciją (nuo 2012 m. gegužės 1 d.). Garbės teismas, vadovaudamasis minėta nuostata, sprendimu panaikino ne tik Pažymėjimo galiojimą, bet taip pat ir kitus pareiškėjo turimus pažymėjimus, t. y. kvalifikacijos pažymėjimą Nr. A 000074 (kilnojamojo turto vertinimo sritis), išduotą 2000 m. vasario 25 d., ir kvalifikacijos pažymėjimą Nr. A 000163 (verslo vertinimo sritis), išduotą 2000 m. balandžio 21 d. Sprendimu negalėjo būti panaikinti pareiškėjo kvalifikacijos pažymėjimai, kurie nėra susiję su nekilnojamojo turto vertinimu. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas priimtas praleidus terminą drausminei nuobaudai skirti. Lietuvos banko priežiūros tarnyba į Tarnybą kreipėsi 2013 m. kovo 22 d. raštu Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458, pareiškėjas Tarnybai TVN ir RVN ataskaitų kopijas pateikė su 2013 m. balandžio 2 d. raštu. Tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. B1-14 patvirtintų Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklių (toliau – ir Ataskaitų nagrinėjimo taisyklės) 18 punkte nustatyta, kad paklausimas Tarnyboje turi būti išnagrinėtas ir Išvada išsiųsta pareiškėjui per du mėnesius nuo paklausimo arba turto arba verslo vertinimo ataskaitos, jeigu turto arba verslo vertinimo ataskaita nebuvo pateikta Tarnybai kartu su paklausimu, gavimo Tarnyboje dienos (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 7 d.). Ataskaitų nagrinėjimo taisyklių 19 punktas suteikė teisę Tarnybai paklausimo nagrinėjimo terminą pratęsti dar maksimaliai vieno mėnesio terminui. Kadangi Ataskaitų nagrinėjimo taisyklės įsigaliojo jau po TVN ir RVN ataskaitų pateikimo Tarnybai dienos, paminėtų taisyklių 18 punkte nurodyto termino skaičiavimo pradžios diena turi būti laikoma Ataskaitų nagrinėjimo taisyklių įsigaliojimo diena, t. y. 2013 m. balandžio 18 d. Todėl Lietuvos banko priežiūros tarnybos paklausimas dėl pareiškėjo RVN ir TVN ataskaitų atitikties Vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimams turėjo būti išnagrinėtas ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 18 d. Remiantis Ataskaitų nagrinėjimo taisyklių 13 punktu, Vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, Tarnyba į Garbės teismą privalėjo kreiptis per 10 darbo dienų, t. y. ne vėliau kaip iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. Garbės teismas, vadovaudamasis Vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi, sprendimą dėl drausminės bylos iškėlimo privalėjo priimti per 10 darbo dienų, t. y. iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. (rugpjūčio 15 d. yra nedarbo diena). Vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtintas imperatyvus naikinamojo pobūdžio terminas, pagal kurį Garbės teismas sprendimą turėjo priimti per ne ilgiau kaip 60 dienų nuo drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo dienos, t. y. iki 2013 m. spalio 15 d. Kadangi šis terminas praleistas, byla turėjo būti nutraukta. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad yra suėjęs administracinės atsakomybės senaties terminas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N575-1253/2010, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013. Vertinimo pagrindų įstatyme nėra nustatyti Garbės teismo taikomų drausminių nuobaudų skyrimo terminai, o tai yra teisinio reguliavimo spraga, kuri turėtų būti užpildyta taikant įstatymo analogiją. LVAT šią spragą yra užpildęs, taikydamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą, per kurį gali būti skiriama tarnybinė nuobauda (LVAT 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-l551/2013). Pareiškėjo nuomone, ši teismo pozicija yra nepagrįsta, kadangi turto vertintojas yra ne valstybės tarnautojas, o laisvai samdomas profesionalas, kuris patenka į laisvųjų profesijų, tokių kaip antstolių, notarų, advokatų, reguliavimo sritį. Dėl šios priežasties drausminėms nuobaudoms turėtų būti taikoma tokia senatis, kuri yra taikoma kitų laisvųjų profesijų atstovams. Todėl turto arba verslo vertintojams turi būti taikoma vienerių metų senatis drausmės bylai iškelti ir drausminei nuobaudai paskirti. RVN ir TVN ataskaitose atliktų turto vertinimų data yra 2010 m. gruodžio 31 d., todėl senaties terminas pareiškėjo drausmės bylai iškelti suėjo 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas nesutinka su Garbės teismo išvada, kad rengdamas RVN ataskaitą nesilaikė Vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) (redakcija, galiojusi nuo 1999 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.) reikalavimų. Vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas ir Metodikos 33 punktas neformuluoja konkrečių ir aiškiai išreikštų reikalavimų. Vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyta, kad turi būti turto rinkos vertės nustatymo pagrindimas, tačiau nenustatyta, jog RVN ataskaitoje privalo būti parodyti visi vertinant pastatų ir nuomos teisių rinkos vertę pareiškėjo atlikti skaičiavimai, ši nuostata taip pat neįtvirtina pareigos RVN ataskaitoje nurodyti naudotų formulių aprašymus ir apibūdinimus. Vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas palieka turto vertintojo nuožiūra ir vertinimu atskleisti atlikto turto vertinimo pagrindimą. Metodikos 33 punkto reikalavimai privalo būti aiškinami kartu su 80 punkto nuostatomis, ir tai reiškia, kad ataskaitų turinys priklauso nuo susitarimo tarp turto vertintojo ir užsakovo. Todėl RVN ataskaitoje nebūtinai privalėjo būti pateikti visiškai visi pareiškėjo atlikti skaičiavimai ir naudotos formulės. Metodikos 33 punktas įtvirtina pareigą nurodyti taikomų koeficientų reikšmes ir kitus skaičiavimus. Ši teisės nuostata nedetalizuoja, kokius konkrečiai skaičiavimus įstatymų leidėjas turėjo omenyje. Todėl iš pareiškėjo negali būti reikalaujama tokio elgesio, kuris RVN ataskaitos rengimo metu nebuvo konkrečiai ir aiškiai įvardintas ir nustatytas. Kadangi taikytinos teisės aktų formuluotės yra nekonkrečios, nenustatančios aiškių reikalaujamo elgesio modelių, tokių reikalavimų vertinimas yra subjektyvus, o pareiškėjui negali kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas yra neaiškus, netikslus ir nesuprantamas. Pareiškėjas RVN ataskaitoje parodė visus būtinus skaičiavimus, taip pat atskleidė visą informaciją, susijusią su lyginamaisiais objektais. Metodikos 85 punktas yra rekomendacinio pobūdžio. Už rekomendacinio pobūdžio reikalavimus pareiškėjui jokia atsakomybė kilti negali, kadangi pavyzdinės schemos nesilaikymas nėra Metodikos pažeidimas. Pareiškėjo manymu, RVN ataskaitoje koeficientai buvo pagrįsti. Visus paaiškinimus dėl pajamų vertės metodo taikymo RVN ataskaitoje pareiškėjas yra pateikęs 2013 m. gruodžio 13 d. rašto Nr. 13/01-13.5 atsakymo 4 dalyje. Pareiškėjas nesutinka su Garbės teismo išvada dėl nuomos teisių vertinimo. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo RVN ataskaitoje paaiškinti, dėl ko buvo pasirinkti konkretūs lyginamieji objektai, tačiau RVN ataskaitos 8 lentelėje yra pateikti visi duomenys apie lyginamuosius žemės sklypus. RVN ataskaitoje yra pateikta visa informacija dėl nuomos teisių rinkos vertės nustatymo, o Garbės teismas nenustatė, kaip neva padaryti teisės aktų pažeidimai galėjo lemti nuomos teisių rinkos vertę. Teigė, kad RVN ataskaitoje nurodytomis pastatų ir nuomos teisių priverstinio pardavimo vertėmis nėra pagrindo abejoti, kadangi tokia vertė atitinka teisės aktų, reglamentuojančių priverstinį turto pardavimą, reikalavimus. Pareiškėjas taip pat paaiškino dėl turto savininko adreso ir Pažymėjimo išdavimo datos, dėl vertinamo turto apžiūrėjimo akto. Pareiškėjo manymu, nurodyti pažeidimai yra formalūs, reikiamus duomenis galima rasti ataskaitose. Teigė, kad pareiškėjui skirta drausminė nuobauda yra neproporcinga. Pareiga priimant sprendimą vadovautis proporcingumo principu yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192 patvirtintų Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 3.5 punkte, o taip pat ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjo nuomone, pati griežčiausia drausminė nuobauda – Pažymėjimo galiojimo panaikinimas – gali būti skiriama tik tais atvejais, kai yra konstatuojama, kad egzistuoja daugiau kaip vienas Vertinimo pagrindų įstatymo pažeidimo atvejis (daugiau nei viena turto vertinimo ataskaita neatitinka įstatymo reikalavimų) arba kai yra pagrįstų įrodymų, jog pažeidimai yra tęstinio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju Garbės teismas visiškai nekreipė dėmesio, kad TVN ir RVN ataskaitų galimi Vertinimo pagrindų įstatymo pažeidimo atvejai yra vienkartinio pobūdžio, nesikartojantys kituose pareiškėjo atliktuose turto vertinimuose, taip pat nėra neva padarytų teisės aktų pažeidimų tęstinio pobūdžio. Sprendime nėra nurodytos teisės aktų pažeidimo pasekmės. Nuostatų 3.5 punkte yra konkrečiai ir aiškiai nurodyta, kad Garbės teismo sprendimo griežtumas turi būti proporcingas Vertinimo pagrindų įstatymo pažeidimų pasekmėms. Garbės teismas neturi aiškių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima skirti griežčiausią drausminę nuobaudą – kvalifikacijos pažymėjimo panaikinimą. Turto ar verslo vertinimo veikla yra pagrindinis pareiškėjo pragyvenimo šaltinis. Pareiškėjas yra turto ar verslo vertinimo įmonės UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ įkūrėjas, akcininkas ir darbuotojas. Pareiškėjo teigimu, sprendime nėra nurodyta jokių argumentų dėl TVN ataskaitos atitikties galiojusiems teisės aktams, o tik abstrakčiai konstatuojama, kad TVN ir RVN ataskaitos yra identiškos, nors iš tikrųjų jos yra skirtingos (TVN ataskaitoje nėra pateikiama vertinto turto priverstinio pardavimo vertė). Garbės teismo sprendimas dėl TVN ataskaitos atitikties teisės aktų reikalavimams yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 103–121) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. viešoji įstaiga Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas (toliau – ir Institutas), kuris LR finansų ministro 2012 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1 K-116 nuo 2012 m. gegužės 1 d. pertvarkytas į Tarnybą (t. y. Tarnyba tęsia Instituto veiklą), dėl ataskaitų atitikties teisės aktuose nustatytiems reikalavimams teikdavo nuomonę. Todėl Tarnyba, kaip Instituto veiklą tęsiantis subjektas, dėl iki 2012 m. gegužės 1 d. parengtų ataskaitų Lietuvos bankui pateikė būtent nuomonę, o ne išvadą. Išvadas dėl vertinimo ataskaitų atitikties Vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams Tarnyba rengia tik nuo 2012 m. gegužės 1 d. Tarnyba nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Garbės teismas neturėjo įgaliojimų spręsti dėl turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų, išduotų iki naujosios Vertinimo pagrindų įstatymo redakcijos įsigaliojimo, galiojimo panaikinimo. Vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo Instituto išduotą galiojantį turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą turintys turto arba verslo vertintojai turi teisę iki 2018 m. sausio 1 d. atlikti turto arba verslo vertinimą neatsižvelgdami į šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Vertinimo pagrindų įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 punktų nuostatas. Sprendimus dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo Instituto išduotų galiojančių turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo arba galiojimo sustabdymo panaikinimo priima Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota atlikti turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių valstybinę priežiūrą įstaiga ir Garbės teismas šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Vertinimo pagrindų įstatymo nustatytais atvejais. Vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies antrasis sakinys taikytinas sistemiškai kartu su pirmuoju, t. y. iki 2018 m. sausio 1 d. turto arba verslo vertintojai turi teisę atlikti vertinimus, turėdami jiems Instituto išduotą turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą, tačiau nuo 2018 m. sausio 1 d. turto arba verslo vertintojai turės atitikti Vertinimo pagrindų įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 punktuose naujai nustatytus bendruosius išsilavinimo ir darbo patirties reikalavimus. Priešingu atveju, t. y. jeigu iki 2018 m. sausio 1 d. turto arba verslo vertintojai neįgis reikiamo išsilavinimo ar neatitiks darbo, susijusio su turto arba verslo vertinimu, patirties reikalavimų, Instituto išduoto turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo, vadovaujantis Vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, galiojimas būtų stabdomas, o pašalinus to priežastis – kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas būtų panaikinamas. Vertinimo pagrindų įstatymas nenustato, kad turto arba verslo vertintojams, įsigijusiems kvalifikacijos pažymėjimus iki naujos įstatymo redakcijos įsigaliojimo, tam tikros nuobaudos negalėtų būti taikomos. Tarnyba nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad pažeistas įstatymo negaliojimo atgal principas. Pažymėjo, kad 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojo ne visiškai naujas Vertinimo pagrindų įstatymas, o tik nauja šio įstatymo redakcija, t. y. išliko tų pačių teisinių santykių tęstinumas. Iki 2012 m. gegužės 1 d. atsakomybės turto vertintojui taikymo tvarka buvo nustatyta Panaikinimo taisyklėse. Pagal šių taisyklių 20.3 papunktį, vienintelė atsakomybės už padarytus teisės aktų pažeidimus forma turto arba verslo vertintojui buvo jam išduoto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas. 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujai Vertinimo pagrindų įstatymo redakcijai, nustatytos švelnesnės atsakomybės formos – pastaba, papeikimas, kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas ir kvalifikacijos patikrinimas arba kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas. Todėl ir iki 2012 m. gegužės 1 d., ir po to, turto arba verslo vertintojams, pažeidusiems teisės aktus, reguliuojančius jų veiklą, buvo taikomos atitinkamos poveikio priemonės, pasikeitė tik jų forma ir rūšys. Ir iki 2012 m. gegužės 1 d., ir po to, teisės aktuose buvo nustatomi privalomi reikalavimai turto vertinimo ataskaitoms ir teisės aktų nuostatų nesilaikymas užtraukdavo vertintojams atsakomybę. Garbės teismas, spręsdamas pareiškėjo atsakomybės klausimą, negalėjo taikyti jau nebegaliojančių teisės aktų, kadangi atsakomybės klausimas buvo iš naujo sureguliuotas Vertinimo pagrindų įstatymu. Pareiškėjo minimos Panaikinimo taisyklės faktiškai nebegalėjo būti taikomos jau nuo 2012 m. gegužės 1 d, t. y. įsigaliojus naujai Vertinimo pagrindų įstatymo redakcijai, nors jos buvo pripažintos netekusiomis galios LR finansų ministro 2013 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1K-060 „Dėl teisės aktų, susijusių su turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos suteikimu, patvirtinimo ir kai kurių Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu pripažinimo netekusiais galios“. Bet kuriuo atveju skundžiamo sprendimo priėmimo metu, t. y. 2014 m. sausio 7 d., Panaikinimo taisyklės buvo nebegaliojančios, todėl negalėjo būti taikomos. Pritaikius galiojančio Vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas, pareiškėjo atsakomybės klausimas buvo sprendžiamas įvertinus galimybę paskirti ir švelnesnes drausmines nuobaudas. Tokia pozicija yra išdėstyta ir LVAT 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-2199/2012. Tarnyba laiko nepagrįstu pareiškėjo argumentą, kad Vertinimo pagrindų įstatymo redakcija, galiojusi Ataskaitų rengimo metu, nenumatė, jog panaikinus vieno vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą, automatiškai turi būti panaikinamas ir kitų turimų pažymėjimų galiojimas. Kai vertinimo ataskaita parengta iki 2012 m. gegužės 1 d., vertintojo veiksmai ją rengiant nagrinėjami remiantis iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusių teisės aktų reikalavimais, tačiau neigiamas pasekmes dėl nustatytų reikalavimų nesilaikymo gali sukelti tik galiojantys įstatymai. Todėl sprendžiant klausimą dėl atsakomybės taikymo pareiškėjui, pažeidusiam turto vertintojų veiklą reguliuojančius teisės aktus, buvo pagrįstai vadovautasi priimant sprendimą dėl atsakomybės taikymo galiojančia Vertinimo pagrindų įstatymo redakcija, kuri ir nustatė, kad, panaikinus vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą, laikomas panaikintu visų jo turimų kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas (įstatymo 10 straipsnio 11 dalis). Atsakovas, pasisakydamas dėl sprendimo priėmimo terminų, nurodė, kad Ataskaitų nagrinėjimo taisyklių 1 punkto nuostata reiškia, jog Ataskaitų nagrinėjimo taisyklės yra taikomos tik turto arba verslo vertinimo ataskaitoms, surašytoms po naujos Vertinimo pagrindų įstatymo redakcijos įsigaliojimo, t. y. po 2012 m. gegužės 1 d. Vertinimo ataskaitos, parengtos vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais iki 2012 m. gegužės 1 d., nagrinėjamos atsižvelgiant į tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, tokių vertinimo ataskaitų atitiktis naujos Vertinimo pagrindų įstatymo redakcijos 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams negali būti nustatoma. Atsižvelgiant į tai, kad Ataskaitų nagrinėjimo taisyklės nagrinėjamu atveju netaikomos, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog buvo pažeisti šiame teisės akte nurodyti imperatyvūs Garbės teismo sprendimo priėmimo terminai. Garbės teismo sprendimo priėmimo terminus nustato naujos redakcijos Vertinimo pagrindų įstatymas. Nagrinėjamu atveju sprendimo priėmimo terminai nebuvo pažeisti. Minėto įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Tarnybos turimą) informaciją apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia Tarnyba. Šiuo atveju Lietuvos banko 2013 m. kovo 22 d. prašymas negali būti vertinamas kaip informacija apie pažeidimus, nes šiame rašte jokie pažeidimai nekonstatuojami, o tik prašoma įvertinti turto arba verslo vertinimo ataskaitas. Atlikdama tyrimą Tarnyba 2013 m. gruodžio 6 d. paklausimais kreipėsi į pareiškėją ir vertinimo įmonę dėl informacijos ir paaiškinimų, susijusių su ataskaitų rengimu, pateikimo. Gavusi rašytinius pareiškėjo ir vertinimo įmonės paaiškinimus Tarnyba parengė 2013 m. gruodžio 16 d. išvadą Nr. GT-97(13)-I. Būtent šioje Išvadoje pateikiama informacija apie pareiškėjo galbūt padarytus teisės aktų pažeidimus. Nuo Tarnybos Išvados parengimo momento skaičiuojamas Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas 10 darbo dienų terminas teikimui dėl drausmės bylos vertintojui iškėlimo Garbės teismui parengti ir pateikti. Nagrinėjamu atveju Tarnybos 2013 m. gruodžio 16 d. teikimas Nr. GT-97(13)-T buvo parengtas ir pateiktas Garbės teismui tą pačią dieną, todėl 10 darbo dienų terminas nebuvo praleistas. Vadovaujantis Vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi, sprendimą dėl drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo Garbės teismas priima per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo Tarnybos rašytinio teikimo iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą gavimo dienos. Tarnybos teikimą Garbės teismas gavo 2013 m. gruodžio 16 d. Garbės teismo parengiamasis posėdis įvyko kitą darbo dieną, t. y. 2013 m. gruodžio 17 d. Šiame posėdyje protokoline nutartimi pareiškėjui buvo iškelta drausmės byla ir tą pačią dieną pareiškėjas buvo informuotas apie drausmės bylos iškėlimą. Pagal Vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 7 dalį, Garbės teismas turi priimti sprendimą per ne ilgiau kaip 60 dienų nuo drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo dienos. Garbės teismo posėdis įvyko 2014 m. sausio 7 d., t. y. nepraleidus 60 dienų termino. Atsižvelgiant į LVAT 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013, kurioje nurodytas turto arba verslo vertintojams taikytinas drausminės atsakomybės senaties terminas, drausmės byla negali būti iškelta ir drausminė nuobauda paskirta, jeigu nuo ataskaitos parengimo dienos praėjo daugiau kaip treji metai. Tarnyba sutinka su LVAT suformuota praktika ir laiko trejų metų terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje, adekvačiu ir visiškai pagrįstu, kadangi toks terminas susijęs su Tarnybos atliekamu turto arba verslo vertintojo veiklos patikrinimu / tyrimu, todėl vienerių metų terminas šiuo atveju būtų nepagrįstai trumpas. Pasisakydamas dėl sprendime nustatytų teisės aktų pažeidimų, nurodė, kad imperatyvūs reikalavimai vertinimo ataskaitoms buvo suformuluoti aiškiai ir nedviprasmiškai. Vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata, reikalaujanti pagrįsti turto vertę, reiškia, kad vertintojas turi aiškiai ir nuosekliai parodyti, kaip buvo prieita prie galutinės vertės išvados, parodyti, kaip buvo gautas kiekvienas vertei nustatyti naudotas skaičius. Neužtenka paminėti, kad buvo atlikti tam tikri tarpiniai veiksmai, kurių metu nustatyti atitinkami skaičiai, vėliau panaudoti nustatant vertės dydį, ir pateikti vien matematinius veiksmus, atskleidžiančius jau galutinio rezultato gavimą. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad reikalavimai teisės aktuose yra netikslūs ir nekonkretūs. Metodikos 33 punktas visiškai aiškiai įtvirtina reikalavimą vertinimo ataskaitoje parodyti taikomų koeficientų reikšmių ir kitus skaičiavimus. Garbės teismas sprendime nekonstatavo, kad būtent Metodikos 85 punkto pažeidimas yra grubus ir užtraukiantis griežčiausią drausminę nuobaudą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui skiriamos drausminės nuobaudos griežtumą lėmė padarytų pažeidimų visuma ir ypač tai, kad jis nesilaikė Vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytos fundamentalios pareigos ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Sprendimo 3 dalyje „Dėl skirtinos drausminės nuobaudos“ yra aiškiai suformuluoti Garbės teismo argumentai, kuriais vadovaudamasis jis konstatavo būtinumą pareiškėjui skirti kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimą. Nagrinėjamu atveju nustatant žemės sklypo rinkos vertę lyginamosios vertės metodu buvo parinkti keturi palyginamieji objektai, tačiau kaip ir pastatų vertinimo atveju nėra pateikta vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų savybių ir skirtumų analizė. Todėl Garbės teismas padarė analogišką išvadą kaip ir pastatų vertinimo atveju, t. y. kad buvo pažeisti Vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto bei Metodikos 33 ir 85 punktų reikalavimai. Garbės teismas pagrįstai nustatė, kad RVN ataskaitoje neparodoma, iš kokių informacijos šaltinių buvo parinkti žemės sklypo nuomos sandoriai, taip pat nepaaiškinama, kaip buvo apskaičiuotos nurodytų pataisos koeficientų reikšmės. Vertinimo metu padaryti pažeidimai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su parengta vertinimo ataskaita. Vertinimo metu padarytų pažeidimų pasekmės parengtoms ataskaitoms yra esminės – nesant esminės informacijos, kurios pagrindu apskaičiuota rinkos vertė, likęs ataskaitų turinys yra beprasmis. Nors pareiškėjui ir buvo skirta nuobauda – kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas, tačiau vertinimo įmonė UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ nebuvo išbraukta iš Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašo, todėl ir toliau gali verstis turto ir (arba) verslo vertinimo veikla be jokių apribojimų. Todėl pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda neturi jokios įtakos jo teisėms kaip UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ įkūrėjui ir akcininkui, kaip neturi įtakos ir pačios vertinimo įmonės veiklai. Tačiau nagrinėjamu atveju asmuo, šiurkščiai pažeidęs turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, negali tikėtis, jog tai būtų toleruojama vien dėl tos aplinkybės, kad vertinimo veikla asmeniui yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Atsakovas pažymėjo, kad, atsižvelgdama į 2013 m. gruodžio 6 d. užduotų klausimų apimtį, Tarnyba nustatė protingą terminą atsakymams pateikti, t. y. 5 darbo dienas. Tarnyba 2013 m. gruodžio 11 d. gavo pareiškėjo prašymą pratęsti terminą atsakymams pateikti, tačiau Tarnyba pripažino, kad prašyme išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo pratęsti terminą. Tarnyba atkreipė dėmesį į tai, kad Vertinimo pagrindų įstatymas nepateikia sąrašo aplinkybių, dėl kurių terminas vertintojo ar vertinimo įmonės paaiškinimams pateikti galėtų būti pratęsiamas, todėl Tarnyba pagal analogiją vadovaujasi Vertinimo pagrindų įstatymo 9 straipsnio 14 dalimi, kurioje nurodytos svarbios priežastys, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas apskundimo terminas skųsti egzamino komisijos veiksmus. Jeigu Garbės teismas nutaria iškelti vertintojui drausmės bylą, jis bet kuriuo atveju turi teisę dalyvauti Garbės teismo posėdyje ir teikti visą, jo manymu, būtiną informaciją ir paaiškinimus, susijusius su nagrinėjamu vertinimu bei parengta vertinimo ataskaita. Šiuo atveju pareiškėjas turėjo galimybę pateikti paaiškinimus ir raštu Tarnybai, ir betarpiškai Garbės teismui, todėl pareiškėjo argumentai, kad jam buvo užkirstas kelias efektyviai ginti savo interesus ir teises, yra visiškai nepagrįsti. Garbės teismo posėdyje, kuris įvyko 2014 m. sausio 7 d., pareiškėjas nepateikė naujų ar kokių nors išsamesnių paaiškinimų, negu buvo pateikti Tarnybai, todėl šis argumentas nepagrįstas. Pareiškėjo drausmės byla buvo išnagrinėta ir sprendimas priimtas nepažeidžiant sprendimo priėmimo procedūros, sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, o sprendimą priėmė kompetentingas subjektas – Garbės teismas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu (IV t., b. l. 29–42) panaikino Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. GT-1(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos P. C. skyrimo“.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl Garbės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. GT-1(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos P. C. skyrimo“, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta Vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta drausminė nuobauda – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000092 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2000 m. vasario 25 d., galiojimo panaikinimas. Šiuo sprendimu nuspręsta, kad, įsigaliojus Garbės teismo sprendimui, bus laikomas panaikintu visų vertintojo turimų turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas, t. y. turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000074 (kilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2000 m. vasario 25 d., turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000163 (verslo vertinimo sritis), išduoto 2000 m. balandžio 21 d. Garbės teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodomi vertintojo padaryti teisės aktų pažeidimai. Nurodoma, kad pažeidimai padaryti parengiant šiuos vertinimo dokumentus: UAB „Domus Altera“ nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), RVN ataskaita ir TVN ataskaita (kartu – Ataskaitos). Sprendime nurodyta, kad vertinant Ataskaitas atsižvelgiama į jų rengimo metu galiojusios redakcijos Vertinimo pagrindų įstatymą (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) ir Metodiką. Dėl RVN ataskaitos konstatuojama, kad: 1) taikant lyginamosios vertės metodą, RVN ataskaitoje nepateiktas pataisos koeficientų pagrindimas, tuo neįgyvendinti Vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 ir 85 punktų reikalavimai; 2) nėra aiškiai ir suprantamai apibūdintos vertinamojo ir palyginamųjų objektų charakteristikos ir skirtumai, tuo pažeisti Vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto reikalavimai; 3) RVN ataskaitoje nėra tinkamai pateiktas vertės nustatymo pagrindimas naudojimo pajamų vertės metodu, tuo nesilaikyta Vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimų ir Metodikos 85 punkto reikalavimų; 4) turto vertės nustatymo pažymoje Nr. 1101/07 nenurodytas savininko adresas ir vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo data, pažeistas Metodikos 82 punktas; 5) vertinamo turto apžiūrėjimo akte nenurodytas vertinamo turto savininko adresas, įvertinimo data ir nustatyta vertė; aktas nepatvirtintas įmonės antspaudu, todėl nesilaikyta Metodikos 83 punkto reikalavimų. Sprendime pasakyta dėl TVN ataskaitos – kadangi RVN ataskaita ir TVN ataskaita yra identiškos, vertintojo veiksmai rengiant TVN ataskaitą papildomai neaptariami. Sprendime pateikiami motyvai dėl drausminės nuobaudos. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas Ataskaitas parengė, nesilaikydamas Vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyto fundamentalaus reikalavimo pagrįsti nustatytą vertę. Garbės teismas rėmėsi Nuostatų 3.5 punkte įtvirtintu proporcingumo principu, nurodė, kad tai reiškia, jog sprendimas turi būti proporcingas vertintojo padarytų pažeidimų mastui ir pasekmėms. Nurodoma argumentacija dėl vertintojų veiklos, dėl jų pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, išvardinami dar kartą padaryti pažeidimai, nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nustatyta nekilnojamojo turto vertė yra itin didelė – 147 597 000 Lt, tačiau tokios vertės pagrindimas Ataskaitose nepateiktas. Daroma išvada, kad vertintojas šiurkščiai pažeidė turto vertinimą reguliuojančių teisės aktų nuostatas. Garbės teismas sprendime pažymėjo, kad Ataskaitose pateiktos nepagrįstos išvados dėl turto rinkos vertės sudaro prielaidas iškreipti rinkos situaciją. Atsižvelgdamas į šioje sprendimo dalyje išvardintus argumentus, Garbės teismas daro išvadą, kad vertintojui turi būti skiriama Vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta griežčiausia drausminė nuobauda – Pažymėjimo galiojimo panaikinimas. Pabrėžiama, kad padaryti pažeidimai itin šiurkštūs. Taip pat nurodoma, kad pagal Vertinimo pagrindų įstatymo 10 straipsnio 11 dalį, įsiteisėjus sprendimui, kartu laikomas panaikintu visų turto arba verslo vertintojo turimų vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas. Drausminė nuobauda skirta pagal jos skyrimo momentu galiojusių teisės aktų reikalavimus, t. y. taikant Vertinimo pagrindų įstatymo 2011 m. redakciją (Žin., 2011, Nr. 86-4139).

Teismas nurodė, kad skundžiamas sprendimas priimtas 2014 m. sausio 7 d. Drausmės byla vertintojui iškelta Garbės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. posėdyje. Tuo metu galiojusio Vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Priežiūros įstaigos turimą) informaciją apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia Priežiūros įstaiga. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, sprendimą dėl drausmės bylos vertintojui iškėlimo Garbės teismas priima per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo Priežiūros įstaigos rašytinio teikimo iškelti vertintojui drausmės bylą gavimo dienos. Pagal šio straipsnio 7 dalį, Garbės teismas turi priimti sprendimą per ne ilgiau kaip 60 dienų nuo drausmės bylos vertintojui iškėlimo dienos, priešingu atveju byla laikoma nutraukta. Taigi vienintelis imperatyvaus pobūdžio terminas, kurį pažeidus sprendimas negali būti priimtas (naikinamasis terminas), yra terminas nuo drausmės bylos iškėlimo dienos iki sprendimo priėmimo dienos – 60 dienų. Kiti Vertinimo pagrindų įstatyme aptarti terminai nėra naikinamieji, jie yra procedūros terminai. Tarnyba 2013 m. gruodžio 16 d. surašė teikimą dėl drausmės bylos iškėlimo Nr. GT-97(13)-T ir Išvadą Nr. GT-97(13)-I. Tik šioje išvadoje pirmą kartą yra konstatuojami padaryti pažeidimai. Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 22 d. rašte Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458 „Dėl atlikto turto vertinimo“ dėstomos aplinkybės, susijusios su Lietuvos banko priežiūros tarnybos atliekamu akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Ūkio banko tiksliniu inspektavimu ir inspektavimo ataskaitoje pateiktomis išvadomis. Prie šio rašto pridėtas sąrašas turto vertinimo ataskaitų, kuriose buvo nustatytos nepagrįstai didelės objektų vertės, tačiau šiame sąraše nenurodyti jokie turto vertinimo ataskaitose padaryti pažeidimai. Tiesiog inspektuojant AB Ūkio banką paaiškėjo faktas, kad objektų vertė nustatyta nepagrįstai didelė. Taigi šiame rašte nėra jokių teisės aktų pažeidimų konstatavimo, juo kreipiamasi į Tarnybą būtent prašant nustatyti, ar buvo padaryti pažeidimai. Vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnyje nėra nustatyti terminai, per kuriuos Tarnyba privalėtų išnagrinėti kitų asmenų raštu pateiktą informaciją ar kitaip Tarnybos gautą informaciją. Nustatytas terminas, kad nuo pažeidimų paaiškėjimo dienos per 10 darbo dienų Tarnyba privalo pateikti Garbės teismui teikimą dėl drausmės bylos iškėlimo. Čia paminėta informacijos gavimo diena, aiškinant šią normą sistemiškai ir logiškai, reiškia, kad gali būti gauta informacija, kur jau aiškiai nurodomi padaryti pažeidimai. Šiuo atveju tokia informacija iš Lietuvos banko nebuvo gauta. Nagrinėjamu atveju paaiškėjimo diena laikytina Tarnybos išvados surašymo diena, t. y. 2013 m. gruodžio 16 d., nes Išvadoje jau konkrečiai įvardinami padaryti pažeidimai, jie detaliai aprašomi. Garbės teismui Tarnyba teikimą pateikė tą pačią dieną, t. y. 2013 m. gruodžio 16 d. Nėra pagrindo teigti, kad Tarnyba vilkino Lietuvos banko prašymo nagrinėjimą, nes po kelių dienų nuo jo gavimo 2013 m. kovo 26 d. kreipėsi į UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ ir prašė pateikti vertinimo ataskaitas. UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ 2013 m. balandžio 2 d. pateikė Tarnybai prašomas 5 ataskaitas. Iš pateiktų duomenų, tarp jų ir su šia byla susijusių Ataskaitų, suprantama, kad Tarnybai teko vertinti didelės apimties dokumentaciją, todėl Išvados surašymas tik 2013 m. gruodžio 16 d. nevertintinas kaip procedūrinis pažeidimas, kuris galėtų nulemti neteisėto sprendimo priėmimą. Vadovaudamasi Vertinimo pagrindų įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 8 punktu, Tarnyba 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. T(1.13)A2-2044(13) UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ ir tos pačios dienos raštu pareiškėjui paprašė informacijos ir paaiškinimų konkrečiais rašte nurodytais klausimais, prašė atsakymą pateikti iki 2013 m. gruodžio 13 d. UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ 2013 m. gruodžio 10 d. raštu informavo Tarnybą, kad dėl užimtumo, dėl darbuotojų trūkumo, dėl vadovo ligos negali pateikti atsakymo per nurodytą laiką, ir prašė ne mažiau 10 darbo dienų. Tarnyba 2013 m. gruodžio 12 d. raštu atsakė, kad termino informacijos pateikimui nepratęs. Teismo teigimu, galima sutikti su pareiškėjo paaiškinimais, kad buvo nustatytas per trumpas terminas informacijai ir paaiškinimams pateikti, tačiau visgi UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ prašymas pratęsti terminą buvo pateiktas pavėluotai, prašymas nepagrįstas jokiais įrodymais, be to, pareiškėjui jo parengtos ataskaitos turėjo būti žinomos, todėl neturėjo būti sudėtinga atsakyti į klausimus. Tačiau pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus į visus Tarnybos rašte keliamus klausimus ir vėliau, ir perdavus Išvadą su Teikimu Garbės teismui, ir Garbės teismo posėdyje. Byloje yra 2013 m. gruodžio 16 d. Tarnyboje gautas elektroninis laiškas ir juo perduotas 2013 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. 13/01-13.5, iš kurio matyti, kad pareiškėjas pasinaudojo galimybe teikti atsakymus į jam užduotus klausimus. Tarnyba į gautą raštą sureagavo, nes 2013 m. gruodžio 16 d. raštu kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą ir prašė patikslinti informaciją būtent pagal gautus iš pareiškėjo paaiškinimus. Todėl tokio trumpo termino nustatymas paaiškinimams pateikti nelaikytinas esminiu procedūros pažeidimu, nulėmusiu neteisėto sprendimo priėmimą. Drausmės byla pareiškėjui iškelta Garbės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. posėdyje, Garbės teismo sprendimas priimtas 2014 m. sausio 7 d. Todėl Vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas nebuvo praleistas. Atsižvelgiant į nurodytus faktus ir teisinį reguliavimą, padaryta išvada, kad jokie procedūriniai terminai nebuvo praleisti. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad turėjo būti taikomi terminai, nustatyti Ataskaitų nagrinėjimo taisyklėse, kadangi pagal šių taisyklių 1 punktą, jos taikomos vertinant ataskaitas, surašytas pagal naujos redakcijos Vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimus. Tik šiose taisyklėse nustatyta, per kiek Tarnyba privalo išnagrinėti gautus paklausimus, pagal įsakymo redakciją, galiojusią nuo 2013 m. lapkričio 7 d. (18 ir 19 taisyklių punktai), paklausimų nagrinėjimui nustatytas 5 mėnesių terminas nuo paklausimo arba ataskaitos gavimo dienos, terminas dar gali būti pratęstas vienam mėnesiui. Tačiau Lietuvos banko paklausimas gautas dar negaliojant šioms taisyklėms. Visgi, Lietuvos banko priežiūros tarnybos paklausimas buvo nagrinėjamas ilgiau, negu numatė jo nagrinėjimo metu pradėjusios galioti nagrinėjimo taisyklės.

Teismas, pasisakydamas dėl atsakomybės taikymo senaties termino, vadovavosi LVAT suformuota praktika analogiškose bylose (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas)). Teismas rėmėsi LVAT 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013, kurioje teisėjų kolegija nurodė, kad, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, taikytinas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (30 straipsnio 1 dalyje) nustatytas trejų metų terminas, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda. Teismas pažymėjo, kad būtina įvertinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, kiek jos taikytinos šioje byloje. Teismas šioje byloje nustatė, kad Tarnyba ir Garbės teismas nagrinėjo pažeidimus, kurie padaryti pareiškėjo parengtose turto vertinimo ataskaitose: vertinimo užsakovo AB Ūkio bankas užsakymu atliktoje UAB „Domus Altera“ nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), RVN ataskaitoje, kurioje buvo vertinamas nekilnojamas turtas (gamybinės patalpos, pastatai, kiti statiniai), esantys (duomenys neskelbtini) (savininkas – UAB „Domus Altera“), žemės sklypo nuomos teisė (savininkas valstybė), vertinimo data 2010 m. gruodžio 31 d., ir turto vertintojų P. C. ir I. K. P. C. turto ir verslo tyrimo centro (vėliau pavadinimas pakeistas į UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“) vardu parengtą UAB „Domus Altera“ nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), TVN ataskaitą, vertinimo data – 2010 m. gruodžio 31 d. Dėl šių faktų ginčo nebuvo. Todėl teismas padarė išvadą, kad drausminė nuobauda pareiškėjui paskirta 2014 m. sausio 7 d. praleidus jos paskyrimo leistiną terminą 7 dienomis. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje pasakyta apie nuobaudos skyrimo senaties terminą, o ne apie drausmės bylos iškėlimo senaties terminą. Drausminės nuobaudos paskyrimo trejų metų senaties terminas, kuris Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas imperatyviai, buvo pažeistas, todėl drausminė nuobauda pareiškėjui negalėjo būti skiriama. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nevertino Garbės teismo motyvų ir pareiškėjo argumentų, susijusių su pažeidimų konstatavimu, su Vertinimo pagrindų įstatymo taikymu, su paskirtos nuobaudos neproporcingumu ir kitų. Garbės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. GT-1(14)-S panaikintas, kadangi jį priimant buvo pažeistas nuobaudos skyrimo senaties terminas (ABTĮ 89 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad nepateikti išlaidas pagrindžiantys dokumentai, prašymas neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas šiame sprendime nenagrinėtas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu per ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, prašymas bus nagrinėjamas ir dėl to bus priimta teismo nutartis.

III.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 46–49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas suklydo skaičiuodamas 3 metų senaties terminą, nes šį terminą skaičiavo ne nuo teisės aktus pažeidžiančių veiksmų padarymo datos (Ataskaitų surašymo datos – 2011 m. sausio 17 d.),              o nuo vertės nustatymo datos (2010 m. gruodžio 31 d.), todėl padarė klaidingą išvadą dėl senaties termino praleidimo.

2. Viešojoje teisėje senaties terminų skaičiavimas pradedamas nuo teisės aktus pažeidžiančio veiksmo padarymo dienos ir tęsiasi iki sprendimo priėmimo dienos. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių teisės aktų pažeidimo kodekso 35 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 241 straipsnio 2 dalimi. Senaties terminas vertintojams pradedamas skaičiuoti nuo vertinimo ataskaitos surašymo datos, kadangi vertinimo veiksmas baigiamas vertinimo ataskaitos surašymu. Vertinimas yra tęstinis veiksmas. Ši vertinimo procedūra baigiama dokumento – vertinimo ataskaitos – surašymu ir patvirtinimu ir tik tada vertinimo ataskaita įgyja juridinę galią. Atsižvelgiant į tai, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo atitinkamo veiksmo padarymo dienos, o vertinimo veiksmas baigiamas vertinimo ataskaitos surašymu, būtent nuo vertinimo ataskaitos surašymo datos (o ne vertės nustatymo datos) skaičiuojamas 3 metų senaties terminas. Tai, kad senaties terminas vertintojams skaičiuojamas nuo vertinimo ataskaitos surašymo datos, patvirtina LVAT praktika. Teismo sprendime vadovautasi LVAT praktika dėl 3 metų senaties termino, tačiau neatsižvelgta į tai, kad šis terminas skaičiuojamas būtent nuo vertinimo ataskaitos surašymo datos, o ne nuo vertės nustatymo datos.

3. Senaties terminas negali būti siejamas su vertės nustatymo data, kadangi vertės nustatymo data nėra vertinimo veiksmų, už kuriuos taikoma drausminė atsakomybė, atlikimo data; retrospektyvinio vertinimo atveju drausminė atsakomybė apskritai būtų negalima. Nors terminai „vertės nustatymo data“ ir „vertinimo ataskaitos surašymo data“ skamba panašiai, tačiau šios datos iš esmės skiriasi – turto vertės nustatymo datą pasirenka vertinimo užsakovas, ji gali sutapti su vertinimo ataskaitos surašymo data arba skirtis. Nagrinėjamu atveju 3 metų senaties terminas nebuvo praleistas, kadangi Ataskaitos surašytos 2011 m. sausio 17 d., o Garbės teismo sprendimas priimtas 2014 m. sausio 7 d. Tai, kad Ataskaitų surašymo data buvo 2011 m. sausio 17 d., patvirtina Techninėse užduotyse, Turto vertės nustatymo pažymose ir Ataskaitų 1.5 dalyse nurodyta informacija apie vertinimo atlikimo terminą (iki 2011 m. sausio 17 d.), apie Ataskaitų pateikimo datą (2011 m. sausio 17 d.) ir Ataskaitų įteikimo užsakovui datą (2011 m. sausio 17 d.). Pats pareiškėjas Tarnybai pateiktame jo darbų sąraše už 2011 metus (pridedama) yra nurodęs, kad Ataskaitos parengtos būtent 2011 m. sausio 17 d. Tai, kad 2010 m. gruodžio 31 d. yra ne Ataskaitų surašymo data, o vertinamo turto vertės nustatymo data, patvirtina Turto vertės nustatymo pažymose nurodytos išvados dėl vertės („vertinamo nekilnojamojo turto <...> vertė <...> vertinimo dieną 2010 m. gruodžio 31 d., yra lygi <...>“), Ataskaitos 1.5 dalyje esanti informacija apie tai, kad 2010 m. gruodžio 31 d. yra „turto vertės nustatymo data“, Ataskaitose pateiktos išvados dėl vertės („vertinamo nekilnojamojo turto <...> vertė <...> vertinimo dieną 2010 m. gruodžio 31 d., yra lygi <...>“). 2010 m. gruodžio 31 d. niekaip negali būti Ataskaitų surašymo data dar ir todėl, kad Ataskaitų prieduose esantys Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai atspausdinti 2011 m. sausio 11 d. ir 2011 m. sausio 13 d.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 58–63) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo manymu, LVAT suformuota pozicija dėl senaties taikymo turto vertintojų drausminės atsakomybės bylose yra nepagrįsta. Turto vertintojų veikla niekaip nepatenka į valstybės tarnybos teisinio reguliavimo sritį. Turto vertintojas neatlieka funkcijų susijusių su viešuoju administravimu, t. y. jo funkcijos nėra atlyginamos iš valstybės (savivaldybių) biudžeto. Turto vertintojas – yra privatus asmuo, turintis priežiūrą atliekančios institucijos išduotą turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą ir besiverčiantis turto vertinimo veikla. Turto vertintojų veiklą koordinuoja nepriklausoma institucija, vykdanti turto vertintojų veiklos priežiūrą. Drausminę nuobaudą pagal Valstybės tarnybos įstatymą skiria valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, kuriuos sieja pavaldumo santykiai. Turto vertintojui negali būti skiriamos nuobaudos pagal Valstybės tarnybos įstatymą. Drausminės nuobaudos rūšys pagal Valstybės tarnybos įstatymą iš esmės skiriasi nuo turto vertintojui taikomų drausminių nuobaudų. Laisvųjų profesijų atstovams yra taikomas vienerių metų senaties terminas už drausmės pažeidimus. Nagrinėjamu atveju pagal įstatymo analogiją turi būti taikomi kiti teisės aktai reglamentuojantys drausminių nuobaudų skyrimą kitų laisvųjų profesijų atstovams, todėl turi būti taikoma vienerių metų senatis drausmės bylai iškelti ir drausminei nuobaudai paskirti. RVN ir TVN ataskaitose atliktų turto vertinimų data yra 2010 m. gruodžio 31 d., dėl šios priežasties senaties terminas pareiškėjo drausmės bylai iškelti suėjo 2011 m. gruodžio 31 d. Jeigu pagal analogiją taikomas Valstybės tarnybos įstatymas, tai senaties terminas praleistas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios būtinos pritaikyti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį, kad būtų galima pritaikyti trejų metų senaties terminą. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju turi būti taikomas 6 mėnesių senaties terminas. Pabrėžia, kad šioje byloje nėra jokių duomenų, kad Tarnyba buvo pradėjusi patikrinimą, todėl šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo taikyti trejų metų senaties terminą, kuris yra išimtis iš bendrosios taisyklės. Antra, nagrinėjamu atveju buvo atliekamas ne pareiškėjo patikrinimas, o neva padaryto nusižengimo tyrimas, kuris pagal LVAT praktiką nėra prilyginamas kompetentingos institucijos patikrinimui. Nagrinėjamu atveju buvo grubiai praleistas 6 mėnesių terminas, kadangi Tarnyba neatliko jokio patikrinimo, o tiesiog analizavo RVN ir TVN ataskaitas ir kreipėsi į Garbės teismą bendrais pagrindais. Be to, Ataskaitose nėra vartojamas nei „vertės nustatymo datos“, nei „vertinimo ataskaitos surašymo datos“ terminas, kuriuos mini Tarnyba savo atsiliepime. Pagal išvadų gramatinę konstrukciją ir sisteminą ataskaitų analizę galima teigti, kad ataskaitos buvo surašytos būtent tą dieną, kai jos buvo parengtos ir surašytos, t. y. 2010 m. gruodžio 31 d. Apeliaciniame skunde minimi argumentai, kad senaties terminas negali būti siejamas su vertės nustatymo data, nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, kadangi nebuvo atliekamas retrospektyvinis vertinimas, o vertinimo data (2010 m. gruodžio 31 d.) sutampa su RVN ir TVN ataskaitų surašymo diena, t. y. išvados dėl turto vertės surašytos tą pačią dieną, kai tokia vertė buvo nustatyta. Nagrinėjamu atveju teismas visiškai netaikė Ataskaitų nagrinėjimo taisyklių, kurios nustatė privalomus terminus Tarnybai nagrinėti pareiškėjo drausmės bylą ir priimti sprendimą per nustatytą terminą. Šis teisės aktas privalėjo būti taikomas nagrinėjamoje byloje, kadangi nustatė griežtas procedūrines taisykles ir terminus sprendimui priimti. Garbės teismas sprendimą turėjo teisę priimti tik iki 2013 m. spalio 15 d., tačiau sprendimas buvo priimtas 2014 m. sausio 7 d. (imperatyvų terminą praleidus beveik 3 mėnesiais).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino Garbės teismo 2014 m. sausio  7 d. sprendimą, tai grįsdamas vieninteliu argumentu – pažeistas nuobaudos skyrimo senaties terminas, su kuo apeliantas nesutinka, teigdamas apie netinkamai nustatytą senaties termino pradžios momentą.

Taigi bylos nagrinėjimo ribos apeliacinės instancijos teisme sietinos su patikrinimu, ar iš tikro buvo pažeistas nuobaudos skyrimo senaties terminas, nulėmęs pareiškėjo skundo patenkinimą – Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo panaikinimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju senaties terminas yra trys metai. LVAT, kaip teisingai pažymėta skundžiamame sprendime, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013 yra nurodęs, kad „ <...> negalima tokia situacija, kai asmeniui, galimai padariusiam drausminį nusižengimą, neribotą laiką galėtų būti taikoma atsakomybė. Operatyvaus veiksmo, galinčio nulemti privataus asmens teises ir pareigas, vykdymas yra esminis teisingumo elementas. Procedūrų operatyvumo reikalavimas, kurių metu turi būti išspręsta asmens kaltė, yra įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, kurios tikslas – garantuoti teisinį apibrėžtumą. Pažymėtina, kad šio ginčo atveju teisinis apibrėžtumas gali būti realizuotas nustačius laikotarpį, per kurį gali būti pradėta ir išspręsta teisinė situacija bei nustatytas terminas, kurio pabaiga prilyginama sprendimui, po kurio asmens drausminė atsakomybė nebegalima.

Todėl, nesant specialaus įstatymo, nustatančio turto vertintojo drausminės atsakomybės terminą, pirmosios instancijos teismas, remdamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, pagrįstai taikė ginčo santykiams panašius santykius reguliuojantį teisės aktą – Valstybės tarnybos įstatymą – ir šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi nustatytą trejų metų terminą, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda“.

Bylą tikrinanti teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo pirmiau padarytos LVAT išvados (Teismų įstatymo 33 str.), todėl pirmosios instancijos teismo teiginį dėl trejų metų senaties termino pripažįsta teisiškai pagrįstu, sprendžiant drausminės atsakomybės klausimą turto vertintojo atžvilgiu.

Nelikus teisinių abejonių dėl bendrojo nuobaudos skyrimo senaties termino, atsakytina į klausimą, ar tinkamai nustatytas nuobaudos skyrimo senaties atskaitos taškas, t. y. momentas nuo kuriuo turėjo būti pradėtas skaičiuoti drausminės nuobaudos skyrimo terminas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, pradinis taškas – turto vertinimo data (2010 m. gruodžio 31 d.), tačiau, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, senaties atskaitos momentas nustatytas netinkamai, o tai nulėmė ir nepagrįstą teismo sprendimą.

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita sudaroma raštu. Tame pačiame įstatyme sakoma, jog „<...> turto arba verslo vertinimo ataskaita pasirašoma vieną kartą. Turto arba verslo vertinimo įmonėje  parengta  turto arba verslo vertinimo ataskaita patvirtinama ir turto arba verslo vertinimo įmonės antspaudu“ (22 str. 2 d.), „Turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga  nėra nustačiusi jos  neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme“ (23 str. 1 d.), „Turto arba verslo vertinimo ataskaita yra   užsakovo nuosavybė ir gali būti teikiama tretiesiems asmenims arba viešinama užsakovo nuožiūra“ (24 str. 1 d.), „Vertinant  turtą  arba verslą Lietuvos  Respublikoje  ar kitoje valstybėje  narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms, parengta   turto arba verslo vertinimo ataskaita yra Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje  įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų nuosavybė ir gali būti teikiama tretiesiems asmenims arba viešinama jos savininko nuožiūra, jeigu Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatyta kitaip“ (24 str. 2 d.).

Ką tik pateiktos Turto ir verslo vertinimo įstatymo nuostatos, susijusios su ataskaita, vienareikšmiškai leidžia daryti išvadą, kad tik surašius ir pasirašius vertinimo ataskaitą pastaroji tampa oficialiu dokumentu sukeliančiu ir tam tikras teisines pasekmes, o vertinimo ataskaitos pasirašymo momentas (taip patvirtinama apie atliktą darbą/užsakymą – turto vertinimą konkrečiu laikotarpiu) ir yra tas pradinis taškas nuo kurio pradedamas skaičiuoti šiuo atveju aktualus drausminės nuobaudos skyrimo terminas.

Iš administracinėje byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad ginčo Ataskaitos buvo užbaigtos ir pasirašytos 2011 m. sausio 17 d. Pateiktame apeliaciniame skunde ši faktinė aplinkybė yra itin detaliai pagrįsta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įrodymų įvardytų šio baigiamojo akto III skyriaus 3 dalyje pagrindu, ją patvirtina. Vadinasi, atsižvelgiant į nustatytą senaties termino pradžią – 2011 m. sausio 17 d. ir turint omenyje Garbės teismo sprendimo priėmimo laiką – 2014 m. sausio 7 d., yra pagrindas teiginiui, kad bendras drausminės nuobaudos skyrimo senaties terminas nebuvo praleistas. Vilniaus apygardos administracinio teismo padarytos išvados, dėl aukščiau išdėstytų priežasčių, pripažintinos nepagrįstomis ir priimtas sprendimas negali būti paliktas galioti. Eliminavus Garbės teismo sprendimo naikinimo teisinę galimybę dėl praleisto senaties termino, pirmosios instancijos teismas turi iš naujo nagrinėti bylą bei įvertinti pareiškėjo skundo pagrindą bei priimti sprendimą iš esmės.

Be kita ko, atsiliepime į apeliacinį skundą buvo nurodyta, kad šioje byloje turi būti taikomas ne 3 metų, o 6 mėnesių senaties terminas. Tai grįsta Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kur pasisakyta, jog „<...> Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais“.

Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 22 d. rašto pagrindu Tarnyba pradėjo patikrinimą ir 2013 m. gruodžio 16 d. surašė teikimą dėl drausmės bylos iškėlimo, o taip pat Išvadą, kur buvo konstatuoti padaryti pažeidimai. Šių duomenų pagrindu tvirtintina, kad buvo atliekamas kompetentingos institucijos patikrinimas, numatytas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje, todėl nebuvo pagrindo taikyti sutrumpinto 6 mėnesių nuobaudos skyrimo termino.

Taigi apeliacinis skundas yra tenkintinas – administracinė byla dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo panaikinimo turi būti nagrinėjama iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Turto vertinimo priežiūros tarnybos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                  Ričardas Piličiauskas

                                                                                                  Arūnas Sutkevičius