Administracinė byla Nr. A-346-822/2017

                                                               Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02734-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2014 m. sausio 22 d. 2013 m. gegužės 29 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo įregistruota jo santuoka su V. K.. Įregistravus santuoką, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neleido jam matytis su šeima. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl sąlygų ilgalaikiam pasimatymui su sutuoktine, tačiau tokios sąlygos jam sudarytos nebuvo ir jis negalėjo mėgautis asmeniniu šeiminiu gyvenimu. Atsakovo atstovo veiksmai, draudžiant ir nesudarant galimybių pasimatyti su šeima ir žmona daugiau kaip metus be jokio pagrindo, jį labai kankino, sukeldami fizinį ir dvasinį skausmą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad prašo taikyti reikalavimo senaties terminą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad suimtaisiais laikomi: nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (1 p.); nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (2 p); nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (3 p.); nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas (4 p.).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pastarųjų teisės normų formuluotės rodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-526/2014 pažymėjo, kad „suimtieji (nuteistieji) tardymo izoliatoriuose laikomi tam tikru tikslu (kaip minėta, ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme) ir tik tam tikrą neilgą laiko tarpą, todėl jie negali būti palyginamoje situacijoje su nuteistaisiais, kurie laikomi pataisos namuose, kadangi jų kalinimo tvarka ir aplinkybės iš esmės skiriasi.“ Minėtoje nutartyje taip pat akcentuota, kad „pareiškėjui jo buvimo tardymo izoliatoriuose metu buvo suteikta galimybė į trumpalaikius pasimatymus, nors ir ribojant juos, tačiau suteikiant minimalius priimtinus kontaktus, o ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuose laikytinas proporcinga teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemone, atsižvelgiant į asmens (pareiškėjo) buvimo tardymo izoliatoriuje laiką, <…> vertintina, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo kankinamas, su juo nebuvo nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, todėl nėra ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kartu ir iš jo išplaukiančių nacionalinių teisės aktų nuostatų (BVK, Suėmimo vykdymo įstatymo) pažeidimo“.

Atsakovas pabrėžė, kad pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių nuostatas, kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis ir kitais asmenimis, tačiau bendravimas ir pasimatymai gali būti apribojami, jei to reikia tinkamai įstaigos tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti (šių taisyklių 22.4 punktas).

Pažymėjo, kad laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymu suteikti jam ilgalaikį  pasimatymą su žmona V. K.. Vadovaudamasis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2013 m. rugsėjo 16 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo prašymą, nurodydamas, kad suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas. Pagal minėto įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjo teisinė padėtis buvo suimtasis, o Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme suimtiesiems nenumatyta teisė į ilgalaikius pasimatymus.

Kaip matyti iš Suimtojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės, pareiškėjui nuo jo santuokos sudarymo momento, t. y. nuo 2013 m. liepos 31 d. trumpalaikiai pasimatymai būdavo suteikiami labai dažnai – 2013 m. rugpjūčio mėn. 6 kartus, rugsėjo mėn. 10 kartų, spalio mėn. 12 kartų, lapkričio mėn. 7 kartus, gruodžio mėn. 13 kartų, 2014 m. sausio mėn. 12 kartų. Pareiškėjo teiginiai, kad trumpalaikiai pasimatymai su žmona buvo draudžiami, prieštarauja teismui pateiktai medžiagai, todėl yra atmestini.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų draudimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje neturi teisinio pagrindo, nes Šiaulių tardymo izoliatoriuje ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos neteikiami.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 22 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, terminą pradedant skaičiuoti  nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Pritaikius ieškinio senatį bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. sausio 22 d.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo statusas kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2011 m. rugsėjo 22 d. buvo suimtasis, nuo 2011 m. spalio 24 d. iki 2012 m. vasario 27 d. buvo nuteistasis, o ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2014 m. sausio 22 d.  – suimtasis.

Pareiškėjas A. K. 2013 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymu suteikti jam ilgalaikį pasimatymą su žmona V. K.. Pareiškėjui buvo pateiktas 2013 m. rugsėjo 16 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus sprendimas Nr. 17/01-1471, kuriame nurodyta suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, pareiškėjo teisinis statusas, kokiu pagrindu netenkintas pareiškėjo prašymas, be to, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, tačiau nurodyta tvarka ir terminais sprendimas apskųstas nebuvo. Iš pateiktos A. K. Suimtojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės matyti, kad pareiškėjui po santuokos sudarymo buvo suteikiami trumpalaikiai pasimatymai, o būtent: 2013 m. rugpjūčio mėn. 6 kartus, 2013 m. rugsėjo mėn. 10 kartų, 2013 m. spalio mėn. 12 kartų, 2013 m. lapkričio mėn. 7 kartus, 2013 m. gruodžio mėn. 13 kartų, 2014 m. sausio mėn. 12 kartų, t. y. pareiškėjui su žmona ir mama iš viso buvo suteikta 71 trumpalaikis pasimatymas.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme asmenys turi teisę į trumpalaikius, o ne ilgalaikius pasimatymus, o ilgalaikiai pasimatymai suteikiami tik nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę pataisos namuose, nepilnamečių pataisos namuose, kalėjimuose, atvirosiose kolonijose. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

Pareiškėjas, kaip suimtasis, nebuvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, kadangi suimtieji (nuteistieji) tardymo izoliatoriuose laikomi tam tikru tikslu (ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme) ir tik tam tikrą laiko tarpą, todėl jie negali būti palyginamoje situacijoje su nuteistaisiais, kadangi jų kalinimo tvarka ir aplinkybės iš esmės skiriasi. Šiuo atveju neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, susijusių su ilgalaikių ar trumpalaikių pasimatymų nesuteikimu pareiškėjui, nenustatyta. Nenustačius Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės, kadangi nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos, valstybei ar savivaldybei nekyla pareiga atlyginti žalą. Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos matyti, kad jokių įrašų dėl dvasinių sukrėtimų, ką akcentavo pareiškėjas savo skunde, nėra užfiksuota. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, ką nurodė savo skunde.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas A. K. su Šiaulių apygardos administracinio teismo  2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai nesirėmė 2013 m. liepos 13 d. EŽTT sprendimu byloje Varnas prieš Lietuvą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro ar teismo, kurioje žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Suėmimo vykdymo įstatyme, kitaip nei Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje, kuri suteikia teisę į ilgalaikius pasimatymus, suimtam asmeniui nėra suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus. Šiuo atveju neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, susijusių su ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų nesuteikimu pareiškėjui, nenustatyta.

Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine, atlyginimo.

Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 22 d. taikytina ieškinio senatis. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjo iš esmės už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. sausio 22 d.

Teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr. 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.).

Konvencijos 8 straipsnis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

Atsižvelgus į nurodytas nuostatas, darytina išvada, jog Konvencija įpareigoja gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise. Tai reiškia, kad bet koks kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų, kuriuos aiškiai nurodo Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Šis būtinumo ir teisėtumo demokratinėje visuomenėje testas Europos Žmogaus Teisių Teismo kiekvienu konkrečiu atveju atliekamas gana griežtai. Pati Konvencijos 8 straipsnio formuluotė formaliai atitinka valstybės pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais kišamasi į šeimos bei privatų gyvenimą. Kita vertus, pažymėtina, jog teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir implikuoja valstybei įsipareigojimą veikti taip, kad būtų leidžiama normaliai vystytis šiems santykiams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1979 m. birželio 13 d. sprendimą byloje PMarckx prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 6833/74).

Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr. 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) buvo numatyta, jog suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip 2 valandas. Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Sisteminė šių teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad ginčo laikotarpiu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus suimtiesiems asmenims galėjo būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams.

Šiuo klausimu aktualus EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Varnas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime esančiam asmeniui galėjo būti skiriamas 2 val. trukmės pasimatymas, o nuteistajam – 4 val., be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas). EŽTT šioje byloje paminėjo, kad Konvencija nėra aiškinama taip, jog susitariančios valstybės privalo numatyti ilgalaikius pasimatymus, tai yra sritis, kurioje susitariančios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, kad būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius. Tačiau EŽTT pažymėjo, kad kardomasis asmens kalinimas gali būti laikomas asmens patekimu į skirtingą teisinę padėtį, kuri nors gali būti taikoma priverstinai ir paprastai nustatoma laikinai, yra neatsiejamai susijusi su atskiro asmens aplinkybėmis bei jo egzistavimu. Tam, kad šis klausimas būtų nagrinėjamas pagal 14 straipsnį, turi būti skirtingai traktuojami asmenys, esantys analogiškoje arba palyginti panašioje padėtyje (žr., pvz., EŽTT 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, Nr. 57325/00). Reikalavimas įrodyti „analogišką padėtį“ nereiškia, kad lyginamos grupės turi būti identiškos. Tai, kad pareiškėjo padėtis nėra visiškai analogiška nuteistųjų padėčiai, bei tai, jog įvairios grupės skiriasi pagal tai, kokiu tikslu atimta jų laisvė, netrukdo taikyti 14 straipsnio. Turi būti įrodyta, kad, atsižvelgiant į jo skundo esmę, pareiškėjas atsidūrė palyginti panašioje padėtyje kaip ir tie, su kuriais elgiamasi kitaip. EŽTT konstatavo, kad skirtingas traktavimas yra diskriminuojantis, jei tokiam traktavimui nėra objektyvaus ir pagrįsto pagrindimo; kitaip tariant, jei tokiu traktavimu nesiekiama teisėto tikslo arba jei ar tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo nėra proporcingumu pagrįsto ryšio. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje Varnas prieš Lietuvą EŽTT nustatė, jog Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, kaip ir pareiškėjo atveju, todėl toks ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais. Kadangi EŽTT nenustatė pateisinamų skirtingo traktavimo pagrindų, buvo konstatuotas EŽTK 8 ir 14 straipsnių pažeidimas.

Atsižvelgus į aptartą EŽTT sprendimą darytina išvada, kad pirmiau minėtos SVĮ 22 straipsnio nuostatos tiek, tiek, kiek jose nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų. Taigi nagrinėjamoje byloje susiduriama su įstatymo ir Konvencijos normų kolizija. Pažymėtina, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Iš EŽTT sprendimo byloje Varnas prieš Lietuvą matyti, kad tiek pats peticiją EŽTT pateikęs asmuo, tiek jo sutuoktinė raštu prašė Lukiškių TI-K administracijos skirti jiems ilgalaikių pasimatymų, tačiau minėtos įstaigos sprendimais tai jiems nebuvo leista.

Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad prašymu, kurį motyvavo noru palaikyti socialinius ryšius, pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų su žmona suteikimo, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas dėl to, jog SVĮ suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nėra nustatyta. Tai rodo, jog abejose bylose faktinės aplinkybės labai panašios, todėl spręstina, jog šioje byloje yra pagrindas remtis EŽTT byloje Varnas prieš Lietuvą pateiktu išaiškinimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad įstatymų leidėjas 2015 m. birželio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 16, 22, 23, 24, 27, 28, 30, 32, 34, 37, 38, 41, 42, 44 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas). Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, kuri pagal šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalį įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis išdėstytas nauja redakcija ir jame, be kita ko, nustatyta suimtojo teisė į ilgalaikius – iki vienos paros – pasimatymus ne anksčiau kaip po dviejų savaičių nuo suimtojo uždarymo į tardymo izoliatorių dienos ir ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį (6 dalis).

Dėl pirmiau minėtų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atstovo atsisakymas suteikti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus vien dėl to, jog SVĮ 22 straipsnyje suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nėra nustatyta, neatitinka EŽTK 8 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad byloje nenustatyta, kad būtų kitų priežasčių, dėl kurių pareiškėjui objektyviai negalėjo būti suteikti ilgalaikiai pasimatymai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Taigi šioje byloje yra pagrindas konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su atsakovo teiginiu, kad pareiškėjas palaikė ryšį su artimaisiais (iš pateiktos A. K. pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės matyti, kad pareiškėjui po santuokos sudarymo buvo suteikiami trumpalaikiai pasimatymai, o būtent: 2013 m. rugpjūčio mėn. 6 kartus, 2013 m. rugsėjo mėn. 10 kartų, 2013 m. spalio mėn. 12 kartų, 2013 m. lapkričio mėn. 7 kartus, 2013 m. gruodžio mėn. 13 kartų, 2014 m. sausio mėn. 12 kartų, t. y. pareiškėjui su žmona ir mama iš viso buvo suteikta 71 trumpalaikis pasimatymas). Kita vertus, nagrinėjamu atveju įvertinus specifinį pareiškėjo statusą (laikomas suimtuoju ilgą laiko tarpą), tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI administracijos prašė skirti ilgalaikį pasimatymą, atsižvelgus į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, darytina išvada, kad Šiaulių TI, nesuteikdamas pareiškėjui teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, pažeidė Konvencijos 8 straipsnį.

Nagrinėjamu atveju Šiaulių TI nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine ir tai yra pakankamas pagrindas neteisėtų veiksmų konstatavimui CK 6.271 straipsnio prasme. Šiuo atveju net ir sutinkant su atsakovu, kad pareiškėjas palaikė ryšį su artimaisiais, negalima teigti, kad jam nesuteikiant ilgalaikio pasimatymo su žmona, pareiškėjas nepatyrė jokios žalos.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Atsižvelgus į šioje byloje konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pareiškėjui priteistina 700 Eur suma, kolegijos vertinimu, atsižvelgus į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, yra pakankama kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui A. K. priteisti 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė