Civilinė byla Nr. e2S-1492-555/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10095-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.18.2.1; 3.1.18.3; 3.1.18.8; 3.3.2.4

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 12 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „FISHLITA“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-17341-375/2019 pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „FISHLITA“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Tranzito paslaugų centras“ dėl piniginio reikalavimo atsiradusio iš sutarties.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kreditorė UAB „FISHLITA“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš skolininkės UAB „Tranzito paslaugų centras“ 21 798,15 Eur skolą, 244,14 Eur delspinigius, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio reikalavimų vykdymo užtikrinimui, kreditorė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – reikalavimo sumai areštuoti skolininkei nuosavybės teise priklausantį turtą. Kreditorė nurodė, jog skolininkė ilgą laikotarpį skolos nesumoka, o dengia tik mažomis sumomis, nes turi daugiau kreditorių. Skolininkė apie sunkią finansinę padėtį pripažįsta pranešime dėl skolos grąžinimo, be to, finansinė atskaitomybė už 2018 metus VĮ Registro centrui skolininkės nepateikta. Pagal turimus finansines atskaitomybes duomenis už 2017 metus, skolininkė turi daug kreditorių, nes pagal balansą mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 654 813,00 Eur, o turto turėjo už 993 116,00 Eur, t. y. įmonė yra faktiškai nemoki, todėl yra grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. birželio 14 d. nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagal kreditorės UAB „FISHLITA“ prašymą, skolininkės UAB „Tranzito paslaugų centras“ atžvilgiu.

4.       Teismas iš kreditorės pateiktų duomenų nustatė, kad kreditoriniai įsipareigojimai yra mažesni nei turimas turtas, be to, skolininkės sunki finansinė padėtis pati savaime nereiškia, jog skolininkė yra nemoki.

5.       Teismas nustatė, kad skolininkė neturi priteistų turtinių prievolių kitiems kreditoriams, taip pat neturi pradelstų socialinio draudimo įsiskolinimų. Teismas sprendė, kad vien tik tas faktas, kad skolininkė laiku neįvykdė prievolės ar nepateikė finansinės atskaitomybės dokumentų, dar nesudaro pagrindo laikyti, jog teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.

6.       Teismas pažymėjo, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Kreditorei, prašančiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti skolininkės nesąžiningumą.

7.       Teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad skolininkės finansinė situacija yra blogėjanti ir / ar skolininkė susiduria su finansiniais sunkumais, kurie ateityje gali turėti įtakos teismo įsakymo vykdymui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai  

8.       Atskiruoju skundu kreditorė UAB „FISHLITA“ prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkės UAB „Tranzito paslaugų centras“ atžvilgiu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Pirmosios instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – prima facie pagrįstumo. Šioje proceso stadijoje nėra pagrindo daryti prielaidą, jog kreditorės reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas. Šiuo metu yra priimtas teismo įsakymas dėl skolos išieškojimo iš skolininkės, todėl pirmoji sąlyga būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistuoja.

8.2.                      Šiuo atveju reikalavimo suma (21 798,15 Eur plius delspinigiai) ir teismo įsakymu priteista paminėta skolos suma skolininkei, kaip juridiniam asmeniui, laikytina pakankamai didele, todėl tai vertintina kaip teismo sprendimo neįvykdymo rizikos padidėjimas. Kreditorės pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo yra nurodytos visos jai žinomos aplinkybės, susijusios su skolininkės turtine padėtimi.

8.3.                      Skolininkė nevykdo įsipareigojimų, o jos finansinė padėtis yra sunki, 2017 m. balanso duomenys patvirtina, kad skolininkė yra faktiškai nemoki, todėl ši aplinkybė turėjo pagrindo teismui įžvelgti grėsmę, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti. Skolininkei priteistos skolos suma yra didelė, todėl ji gali imtis kokių nors veiksmų, siekdama perleisti turimą turtą kitiems asmenims ar kitaip sumažinti savo galimybes vykdyti prievolinius įsipareigojimus.  

9.       Skolininkė UAB „Tranzito paslaugų centras“ pateikė teismui atsiliepimą į kreditorės atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

9.1.                      Kreditorė neteisingai aiškina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad skolininkei reikalavimo suma nėra didelė, skolininkės turtinė padėtis yra stabili bei skolininkės elgesys yra sąžiningas, ką patvirtina skolos grąžinimas dalimis. Argumentas, kad skolininkė neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, yra nepagrįstas, į bylą yra patiekti visi būtini dokumentai jos finansiniai padėčiai pagrįsti, be to, VĮ Registrų centrui yra pateikti ir finansinių ataskaitų rinkiniai už 2018 m.

9.2.                      Kreditorė nepagrįstai teigia, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nepasisakė dėl tikėtino ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Teismas priėmė teismo įsakymą dėl skolos priteisimo, todėl ši sąlyga patvirtina, kad pareiškimas atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Teismas, priimdamas teismo įsakymą, neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo.

9.3.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, detaliai, nors ir to daryti neprivalo, įvertino byloje pateiktus duomenis bei nurodė, kad skolininkės kreditoriniai reikalavimai yra mažesni nei turimas turtas, kas patvirtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas.

9.4.                      Kreditorė, reikalaudama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, elgiasi nesąžiningai, t. y. teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nurodydama, kad skolininkė, dėl savo neva sunkios finansinės būklės, gali imtis kokių nors veiksmų, siekdama perleisti turimą turtą kitiems asmenims ar kitaip sumažinti savo galimybes vykdyti prievolinius įsipareigojimus. Šiuo atveju šis argumentas yra visiškai deklaratyvus, kadangi skolininkė akivaizdžiai nurodo, kad ji nori grąžinti susidariusią skolą kreditorei, tai patvirtindama atliekamais daliniais mokėjimais. Skolininkė bendrauja su kreditore, sąžiningai dengia skolą bei atlieka kitus būtinus mokėjimus, yra moki bei toliau vykdo savo veiklą, kas patvirtina, kad ji neketina perleisti turimo turto tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkinti prievolių vykdymo galimybes.

         Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11.       Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių skolininkės atžvilgiu taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12.       Bylos duomenimis nustatyta, jog tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas dėl 22 042,29 Eur sumos (21 798,15 Eur skolos ir 244,14 Eur delspinigių (šiuo metu priėmus kreditorės ieškinį ir panaikinus teismo įsakymą, skolininkei sumokėjus dalį skolos, ginčo suma yra 19 388,13 Eur)). Pareikštų reikalavimų užtikrinimui kreditorė prašė taikyti skolininkės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės turto areštą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi kreditorės prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, jog kreditorė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kreditorė (apeliantė), nesutikdama su skundžiama nutartimi, pateikė teismui atskirąjį skundą.

13.       Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

14.       Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl poreikio užtikrinti ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymą, nesprendžia ginčo iš esmės ir galutinai nevertina su bylos esme susijusių aplinkybių, t. y. nesprendžia, ar ieškinys yra pagrįstas. Kita vertus, teismas, nagrinėdamas prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, turi, be kita ko, preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2311/2011). Pažymėtina ir tai, kad nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko.

15.       Nagrinėjamu atveju kreditorė prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo procesinio sprendimo – teismo įsakymo užtikrinimui. Pažymėtina, kad prašydamas išduoti teismo įsakymą kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais (CPK 433 straipsnio 3 dalis), o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 straipsnio 3 dalis). Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas nekvestionavo pareiškimo pagrįstumo, ką patvirtina 2019 m. birželio 14 d. priimtas teismo įsakymas. Nors, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), skolininkei pateikus prieštaravimus, kreditorė pateikė ieškinį, kurį teismas priėmė (civilinė byla Nr. e2-22535-920/2019), o Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. teismo įsakymą panaikino, tačiau šioje proceso stadijoje nėra pagrindo daryti priešingos išvados, jog kreditorės pareikštas reikalavimas skolininkei yra nepagrįstas ir / ar nagrinėjamoje byloje nebūtų įmanoma priimti jai palankaus teismo sprendimo. Kita vertus, net ir pripažinus, jog kreditorė tikėtinai pagrindė pareikštų reikalavimų pagrįstumą, nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi antrosios sąlygos, susijusios su grėsmės galimai kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.

16.               Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, apeliantė grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui visapusiškai sieja su reikalavimo sumos skolininkei dydžiu, įrodinėdama, jog jos finansinė padėtis yra sunki – skolininkė yra faktiškai nemoki įmonė. Jokių kitų aplinkybių, nusakančių galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliantė nenurodė, jų neįvardijo ir pateikdama atskirąjį skundą, t. y. neįrodinėjo skolininkės nesąžiningumo, ketinant perleisti jai priklausantį turtą ar imtis kitokių priemonių, kurios apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą.

17.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliantės atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad apeliantė neįrodė, jog yra grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Nesutiktina su apeliantės atskirajame skunde išdėstyta pozicija, kad vien didelė reikalavimo suma ir skolininkės finansinė padėtis yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

18.               Pažymėtina, kad naujausioje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai pasisako, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ar nėra didelė, vien ši aplinkybė nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Ribojimai disponuoti turtu gali būti nustatomi tik tada, kai yra konkrečių duomenų apie atsakovo buvusį / esamą / tikėtinai būsiantį nesąžiningumą, pavyzdžiui, kai atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turėdamas tikslą neatsiskaityti su savo kreditoriumi pagal galimai atsakovui nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-457-464/2018).

19.               Toks naujausias aiškinimas yra grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo paskirtimi. Šios priemonės nėra skirtos materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Taip pat jos neskirtos suteikti šaliai, kuri prašo tokių ribojimų antrajai šaliai nustatymo, pranašumą ar dar vieną svertą, siekiant kuo greitesnio savo reikalavimų patenkinimo, jeigu dėl to kyla ginčas su antrąja šalimi. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybė negali būti siejama su tokiomis aplinkybės, kurias kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą įvardija kreditorė, t. y. su atsisakymu gera valia įvykdyti prievolę, nereagavimu į pretenzijas, ar kreipimusi į teismą dėl skolos priteisimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-614-464/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-720-196/2018).

20.               Dar daugiau, apeliacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui turi būti reali, o ne hipotetinė, antraip tektų pripažinti, kad vien kreipimosi į teismą faktas dėl didelės sumos priteisimo savaime yra pakankamas tokio išimtinio procesinio instituto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymui. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtektų bet kokios teorinės galimybės, jog be tokių priemonių taikymo galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi kiekvienoje byloje dėl didelės sumos reikalavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).

21.       Svarbu pažymėti ir tai, kad sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu. Nagrinėjamoje byloje apeliantė įrodymų, patvirtinančių skolininkės labiau tikėtiną nesąžiningumą, t. y. jos ketinimus perleisti jai priklausantį turtą ar imtis kitokių priemonių, kurios apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Priešingai byloje esantys duomenys, t. y. jog skolininkė, nors ir po kreditorės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo teismui, sumokėjo kreditorei dalį skolos, ko pasėkoje kreditorė yra pareiškusi mažesnės apimties ieškinio reikalavimus, šioje proceso stadijoje niekaip nepatvirtina aplinkybės, jog skolininkė yra nesąžininga ir ateityje gali siekti išvengti kreditorei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Taigi, akcentuotina, jog vien tik skolininkės finansinė padėtis šiuo konkrečiu atveju neleidžia preziumuoti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimo, nepateikus duomenų apie jos nesąžiningumą.

22.       Akcentuotina, kad asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Kitu atveju, t. y. jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininkės turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.

23.       Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir naujausią teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais, spręstina, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemonės (grėsmė galimai kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymui), todėl darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

24.       Netenkinus kreditorės atskirojo skundo, apeliacinės instancijos teismas šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų ir teismo procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi šias išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                        Egidijus Tamašauskas