Civilinė
byla Nr. 3K-3-137/2011
Teisminio
proceso Nr. 2-02-3-04516-2009-4
Procesinio
sprendimo kategorijos: 28.3.1;
42.8; 43.2;
54.1; 56; 90; 95.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Januškienės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko (pirmininkas) ir
Vinco Versecko,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB
„JG Property developments“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. B. ieškinį
atsakovui UAB „JG Property developments“ dėl nepagrįstai gauto pagal sutartį atlyginimo
priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šioje byloje keliama
sutarties šalių santykių kvalifikavimo kaip pavedimo, komercinio atstovavimo,
atlygintinų paslaugų teikimo problema, taip pat sutarties aiškinimo, vartotojų
teisių apsaugos, teisminio precedento taikymo, civilinės atsakomybės ir asmens
įtraukimo dalyvauti byloje klausimai.
Ieškovas Ž. B. prašė priteisti iš atsakovo UAB „JG Property
developments“ nepagrįstai gautą atlyginimą – 25 679,16 Lt, 5 proc. dydžio
metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. liepos 25 d.
sudarė su atsakovu tarpininkavimo paslaugų sutartį (toliau tekste – paslaugų
sutartis), pagal kurią šis įsipareigojo suteikti ieškovui tarpininkavimo
paslaugas parduodant namą su žemės sklypu (duomenys neskelbtini). 2008
m. kovo 7 d. su atsakovo rasta pirkėja I. B. ieškovas
pasirašė preliminariąją sutartį, o 2008 m. balandžio 7 d. – nekilnojamojo turto
pirkimo-pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio 10 d. ieškovas sumokėjo
atsakovui 25 679,16 Lt atlyginimą. 2008 m. lapkričio 18 d. susitarimu
pirkimo-pradavimo sutartis pirkėjos iniciatyva buvo panaikinta, o 2008 m.
gruodžio 2 d. buvo pasirašyta nauja nekilnojamojo turto pirkimo-pradavimo
sutartis su ieškovo savarankiškai rastais pirkėjais, kurie atsiskaitė su
ieškovu už perkamą nekilnojamąjį turtą ir pasirašė turto perdavimo-priėmimo
aktą. Kadangi atsakovas paslaugų sutarties neįvykdė, tai, ieškovo nuomone, jam
kyla pareiga grąžinti nepagrįstai gautą atlyginimą.
Byloje nustatyta,
kad šalys 2007 m. liepos 25 d. paslaugų sutartimi susitarė dėl tarpininkavimo,
parduodant ieškovui nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą su žemės
sklypu. Šia sutartimi atsakovas įsipareigojo už sutartyje nurodytą ieškovo
pageidaujamą 1 350 000 Lt kainą (į kurią įskaičiuotas ir paslaugos teikėjo
atlyginimas už parduotą objektą pagal paslaugų sutarties 1.3 punktą),
ieškoti potencialių šio objekto pirkėjų bei teikti kitas su tuo susijusias
paslaugas (paslaugų sutarties 1.4 punktas). Atsakovui tarpininkaujant buvo
rasta viena pirkėja, su kuria ieškovas bei jo sutuoktinė L. B.
2008 m. kovo 7 d. pasirašė preliminariąją sutartį, pagal kurią sutarė
dėl nekilnojamojo turto pardavimo kainos – 1 170 000 Lt, o 2008 m. balandžio
7 d. sudarė ir pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Jos šalys 2008 m.
lapkričio 18 d. susitarimu pirkimo-pardavimo sutartį panaikino, pirkėjai
negalint susimokėti už perkamą turtą. 2008 m. gruodžio 2 d. šį turtą
ieškovas pardavė savarankiškai surastiems pirkėjams už 920 000 Lt kainą.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis
apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui
iš atsakovo 25 679,16 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo
2009 m. gegužės 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas, remdamasis
CK 6.193 straipsniu, sprendė, kad ieškovas teisėtai reikalauja priteisti iš
atsakovo nepagrįstai gautą atlyginimą – 25 679,16 Lt (CK 6.237 straipsnis), nes
sutarties tikslas – nekilnojamojo turto pardavimas – nebuvo pasiektas. Dėl to
atsakovui atlyginimas, mokėtinas tuo atveju, kai objektas yra parduodamas, o jo
dydis priklauso nuo faktinės objekto pardavimo kainos (1,86 proc. nuo šios
kainos su PVM), nagrinėjamu atveju buvo sumokėtas nepagrįstai.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 18 d. nutartimi
paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 21 d.
sprendimą.
Apeliacinės
instancijos teismas sprendė, kad atsakovas negali būti laikomas prekybos agentu
CK 2.152 straipsnio prasme – jis pats asmeniškai sutarčių su pirkėjais nesudarinėjo,
ieškovo vardu (nuolat ir už atlyginimą) neplatino, nepardavė ir netarpininkavo
sudarant ieškovo prekių ar gaminių pardavimo sandorių, kam iš esmės ir yra
skirtas šis institutas (CK 2.157, 2.163 straipsniai). Šalių sutartiniai
santykiai labiausiai panašūs į atlygintinų paslaugų teikimo civilinius
teisinius santykius. Šalių sudarytos paslaugų sutarties dalykas – nematerialaus
pobūdžio paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Dėl to
atsakovo argumentas, kad paslaugų sutarties šalys raštu nebuvo sutarusios dėl
CK 2.154 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatytos išlygos, jog teisė į
tarpininko atlyginimą neatsiranda sudarytos sutarties neįvykdymo atveju,
taikymo, teisiškai neteisinga. Įstatymas įpareigoja paslaugą teikiantį asmenį
veikti išimtinai atstovaujamojo interesais pagal įstatymų ar sutarties
nurodymus, nesant tokių nurodymų - vadovaujantis protingumo kriterijais (CK
1.5, 6.38, 6.158, 6.200 straipsniai, 6.718 straipsnio 1 dalis). Be to,
ieškovas yra fizinis asmuo, turėjęs ketinimų parduoti šeimos turtą – gyvenamąjį
būstą, o atsakovas – profesionalias paslaugas teikiantis juridinis asmuo, todėl
sudaryta paslaugų sutartis vertintina ir vartojimo sutartims būdingų ypatumų
aspektu (CK 6.188 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CK
6.193 straipsniu, nustatė, kad ieškovas, pasirašęs su atsakovu paslaugų
sutartį, turėjo aiškų tikslą ir norą ne vien surasti potencialų pirkėją jo
parduodamam nekilnojamajam daiktui, bet ir realiai jį parduoti (gauti pardavimo
kainą), o atsakovas turėjo komercinį interesą gauti atitinkamą procentą nuo
objekto pardavimo kainos, kaip atlygį už tarpininkavimo paslaugas (sėkmės
mokestį). Paslaugų sutarties 1.5 punktu ieškovas įsipareigojo paslaugos
teikėjui atlyginimą sumokėti būtent už parduotą objektą, priešingu atveju
(objekto nepardavus) sumokėti paslaugos teikėjui už suteiktas paslaugas,
vykdant šią sutartį, arba nemokėti atlyginimo tuo atveju, jeigu parduotų turtą
savo iniciatyva surastam pirkėjui (paslaugų sutarties 1.6 punktas). Apie paslaugos
teikėjo teisę gauti atlyginimą tik objekto pardavimo atveju tiesiogiai
pasisakyta ir paslaugų sutarties 2.1, 2.2 punktuose. Šalių turėti sudarant paslaugų
sutartį ketinimai ir interesai negali būti vertinami atskirtai, atsakovo
komercinis interesas (gauti atlygį) negali vyrauti ir būti priešpastatomas
kitos susitarimo šalies interesui (realiai parduoti objektą). Dėl to paslaugų
sutarties 2.3 punkto nuostatos, reglamentuojančios tik atlyginimo tarpininkui
sumokėjimo tvarką ir terminus, savaime nelemia ir nepakeičia vienos iš
susitarimo šalių - atsakovo - teisės gauti atitinkamą atlyginimą tik po turto
realaus pardavimo, o kitos šalies (ieškovo) pareigos sumokėti šį atlyginimą tik
turto pardavimo atveju.
Apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad asmens, kaip pirkėjo, teisės visa apimtimi yra įgyvendinamos
ne pasirašius daikto pirkimo-pardavimo sutartį, o sumokėjus daikto kainą ir
perėmus daikto valdymo, disponavimo įsigytu daiktu ir naudojimosi juo teisę (CK
6.314, 6.344 straipsniai). Šiuo konkrečiu atveju tokios aplinkybės neįvyko
dėl atsakovo surastos pirkėjos nemokumo – perkamo objekto kainos nesumokėjimo.
Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartimi, priimta
civilinėje byloje UAB „PGNT“ v. UAB „Progresyvios investicijos“, bylos
Nr. 3K-3-56/2008, kurioje nurodyta, kad būsimos sudaromos objektų
pirkimo-pardavimo sutartys yra savarankiškos, atskiros sutartys, kurios, nors
ir turi tam tikrą ryšį su šalių sudaryta paslaugų sutartimi, tačiau jų
reikšmingumas yra tas, kad pagal jų turinį galima spręsti, ar įvykdyta paslaugų
teikimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šalių sudaryta
paslaugų sutartis iš esmės liko neįvykdyta, nes jos galutinis tikslas –
parduoti objektą būtent tarpininko surastam pirkėjui, sutarties galiojimo metu
ar jai pasibaigus (paslaugų sutarties 2.4 punktas), nepasiektas. Dėl to
atlyginimas už tarpininkavimo paslaugą – 1,86 proc. nuo faktinės pardavimo
kainos atsakovui sumokėtas nepagrįstai. Ieškovo ir atsakovo surastos pirkėjos
sutartiniai santykiai, nuostolių atlyginimas ar baudos sumokėjimas neturi
įtakos bylos šalių tarpusavio sutartiniams santykiams, nepanaikina atsakovo
pareigos grąžinti be teisinio pagrindo gautą atlyginimą.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir
perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, į bylos nagrinėjimą
trečiuoju asmeniu įtraukiant I. B.; priteisti iš ieškovo
su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme susijusias bylinėjimosi išlaidas.
Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl sutarties
aiškinimo. Teismai pažeidė CK 6.193 straipsnį, nukrypo nuo kasacinio teismo
praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB
„BIVAINIS“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr.
3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; kt.). Teismai,
aiškindami sutartį ir šalių tikruosius ketinimus, realiai rėmėsi tik pažodiniu
sutarties teksto aiškinimu bei sutarties tikslu, neatsižvelgdami į visų sutarties
sąlygų tarpusavio ryšį, faktines aplinkybes tiek sudarant sutartį, tiek ją
vykdant, taip pat į ieškovo elgesį vykdant sutartį (CK 6.193 straipsnio 5
dalis). Ieškovas sumokėjo atlyginimą atsakovui laikydamas, kad atsirado visos
aplinkybės, kurioms esant jis įgyja prievolę sumokėti atlyginimą (paslaugų
sutarties 2.1, 2.3 punktai). Apeliacinės instancijos teismo išvada apie ieškovo
ketinimus mokėti atlyginimą atsakovui tik tada, kai turto nuosavybė pereis
kitam asmeniui, o ne tada, kai sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis,
prieštarauja ieškovo elgesiui vykdant sutartį.
Parduoti
nekilnojamąjį turtą yra pirkimo-pardavimo sutarties, o ne paslaugų sutarties
tikslas. Atsakovas neturėjo pareigos ir teisės parduoti ieškovo turto, t. y.
ieškovas nebuvo suteikęs jam tokių įgaliojimų, kurie nenustatyti ir įstatyme,
todėl paslaugos turinys – tarpininko, kaip profesionalo, paslaugos parduodant
turtą, o ieškovo pavedimas atsakovui - panaudojant savo profesines žinias,
prekės ženklą, laiką, išteklius, surasti turto pirkėją (paslaugų sutarties 1.4,
2.3, 2.4.2, 2.4.3 punktai; CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Tarpininkas šiuo
atveju nėra atstovas, ieškovo vardu sudarantis sandorius, nes sprendimą dėl
turto pardavimo, jo sąlygų ir pirkėjo priima ieškovas. Tarpininkavimo paslaugos
teikimo trukmę apibrėžia sutartinė sąlyga - turto pirkimo-pardavimo sutarties
sudarymas (o ne įvykdymas). Tą padarius atsakovas neteikia jokių tarpininkavimo
paslaugų.
Remiantis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo
24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB
„Remada“ v. R. J., bylos Nr. 3K-3-146/2009,
pateiktais išaiškinimais, tai, kad ieškovas yra vartotojas, neatleidžia jo nuo
pareigos būti rūpestingam ir apdairiam, sudarant ir vykdant sutartį, atsižvelgiant
į tai, kad ieškovas siekė pasinaudoti atsakovu sudarant didelės vertės - 1 350
000 Lt - pirkimo-pardavimo sandorį. Tokios didelės vertės turto pardavimo
sandoris išeina už elementarių vartojimo sutarties ribų, todėl ieškovas
neturėtų būti pripažįstamas silpnesniąja sutarties šalimi. Kitoks sutarties
aiškinimas būtų nesuderinamas su siekiu užtikrinti teisinių santykių stabilumą.
Tokia nuostata atitiktų 1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų
Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse
preambulės 18 pastraipą. Pažymėtina, kad ieškovas, kaip pardavėjas, pats tiesiogiai
derėjosi su pirkėja dėl turto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų. Tai
patvirtina, kad ieškovas turi pakankamai žinių ir sugebėjimų derėtis, todėl
vartotojų teisių apsauga neturėtų būti taikoma. Šiuo atveju nebuvo pagrindo
taikyti CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės, nes ieškovas su
visomis sutarties sąlygomis, įskaitant ir tas, kurios nustatė atsiskaitymo
tvarką, buvo supažindintas, jam jos buvo žinomos. Susitarimas atlyginimą už
tarpininkavimo paslaugas mokėti po to, kai ieškovas pasirašo pirkimo-pardavimo
sutartį, o ne po jos įvykdymo, ieškovo interesų nepažeidžia, nes ieškovas
turėjo galimybę pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyti įvairius prievolių
įvykdymo užtikrinimo būdus ir nuostolių, susijusių su išlaidomis už
tarpininkavimo paslaugas, kompensavimo priemones, ieškovas tai ir padarė. Atsakovo
surastai pirkėjai sumokėjus ieškovui 100 000 Lt baudą, jo nuostoliai, įskaitant
ir išlaidas, kurių jis patyrė mokėdamas atsakovui už tarpininkavimą, buvo
visiškai kompensuoti. Nesąžiningų sutarties sąlygų institutas negali būti
taikomas nesąžiningam vartotojui ginti, vartojimo sutarties šalių interesų
pusiausvyra turi būti teisinga ir verslininkui („Vartotojų teisių apsauga
vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos
apžvalga“; Teismų praktika 30).
2. Dėl teisinių
santykių kvalifikavimo kaip pavedimo ir komercinio atstovavimo. Atsakovas
iš dalies sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais dėl sutarties
atitikties atlygintinų paslaugų teikimo instituto požymiams, tačiau šalių
susiklosčiusių santykių pobūdis turi ir tam tikrų pavedimo elementų (CK 6.756
straipsnio 1 dalis). Atlygis atsakovui buvo numatytas ne už turto reklamavimą,
konsultacijų teikimą, kitus sutartyje nurodytus veiksmus, o už galutinio tikslo
pasiekimą – pirkimo-pardavimo sutarties su atsakovo surastu pirkėju sudarymą,
todėl pavedimo įvykdymas yra pagrindas reikalauti šalių sulygto atlyginimo.
Šalių santykiai taip
pat turi ir komercinio atstovavimo požymių, nes komerciniu atstovavimu laikoma
ir tokia veikla, kai prekybos agentas jokių sutarčių pats nesudarinėja, o tik
tarpininkauja atstovaujamajam (CK 2.152 straipsnio 1 dalis). Lietuvos teisės doktrinoje
tarpininkavimas sudarant sutartis aiškinamas kaip prekybos agento daromas
poveikis klientui, skatinant jį sudaryti sutartį, t. y. klientų paieška, ryšiai
su klientais, reklama ir kt. Nors atsakovas nėra prekybos agentas tikrąja CK
2.152 straipsnio prasme, tačiau atitinka visus šiame straipsnyje įtvirtintus
prekybos agento požymius. Atsakovo teikiamų paslaugų apimtis ir turinys buvo
sudominti potencialius pirkėjus ieškovo parduodamu turtu ir suformuoti pirkėjo
galutinį apsisprendimą įsigyti šį turtą. Kadangi paslaugų sutartis
reglamentuojančiose CK teisės normose nenustatyta, kaip turi būti apmokama
tarpininko veikla, jeigu jo surastas pirkėjas vėliau neįvykdo sutarties, tai
atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarkos aspektu mutatis mutandis
turėtų būti taikomos panašius santykius, t. y. komercinį atstovavimą, reglamentuojančios
nuostatos (CK 1.8 straipsnis). Teismai turėjo taikyti CK 2.154 straipsnio
3 dalies 5 punktą, 2.158 straipsnio 2, 3 dalis.
3. Dėl teisminio
precendento taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
sausio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „PGNT“ v. UAB
„Progresyvios investicijos“, bylos Nr. 3K-3-56/2008. Kasacinis teismas
yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a
priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines
aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis
prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-186/2009; išplėstinės teisėjų
kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. Z. skundą, bylos Nr. 3K-7-162/2009). Apeliacinės
instancijos teismo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo konstatuota, kad
tarpininkavimo sutartis buvo netinkamai įvykdyta dėl tarpininko kaltės, o
nagrinėjamu atveju pirkimo-pardavimo sutarties tikslas nebuvo pasiektas dėl
surasto pirkėjo kaltės, šiam atsisakius vykdyti pirkimo-pardavimo sutartį.
Kasacinio teismo suformuota taisyklė, kad pagal pirkimo-pardavimo sutartį
galima spręsti, ar paslaugų sutartis buvo įvykdyta tinkamai, negali būti taikoma
a priori.
4. Dėl civilinės
atsakomybės taikymo. Bylos šalių atsakomybė gali kilti tik iš sutartinių
santykių, kuriuos jos apibrėžė sutartyje (CK 6.154 straipsnis). Sutartimi
atsakovas nebuvo prisiėmęs prievolės ieškovo vardu nustatyti turto pirkimo-pardavimo
sutarties sąlygas, įvertinti surasto pirkėjo mokumą. Teismai, pažeisdami CK
6.256 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias šalių pareigą vykdyti savo
sutartines prievoles, neteisėtai kildino atsakovo atsakomybę, atsirandančią iš
sutartinių turto pirkėjo ir pardavėjo santykių, neteisėtai perkėlė atsakovui
atsakomybę už kitų asmenų tarpusavio sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Atsakomybės
taikymas atsakovui pažeidžia CK 6.253 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas. Šiuo
atveju nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje F. M. v. J. D. B., bylos Nr. 3K-3-763/2001; 2007 m. birželio 29
d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“ v. Lietuvos Respublika,
bylos Nr. 3K-3-305/2007). Sutartimi atsakovas nebuvo įsipareigojęs užtikrinti,
kad turto pirkimo-pardavimo sutartis bus įvykdyta. Be to, nėra ir atsakovo
kaltės bei priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo nuostolių, nes
pirkimo-pardavimo sutartis neįvykdyta dėl pirkėjos kaltės. Prekybos agento
teisės į atlyginimą priklausomybė nuo jo sudarytos sutarties įvykdymo privalo
būti aptarta raštu (CK 2.154 straipsnio 3 dalis). Prekybos agentas, garantavęs
atstovaujamajam, kad kita tam tikro sandorio šalis tinkamai įvykdys sutartį,
turi teisę gauti papildomą atlyginimą (CK 2.185 straipsnio 3 dalis); teisė į
papildomą atlyginimą atsiranda nuo sandorio tinkamo įvykdymo.
Ieškovas neįrodė,
kad atsakovas, būdamas atsakingas už įsipareigojimų pagal paslaugų sutarties
1.1, 1.4 punktus vykdymą, savo pareigas atliko netinkamai arba jų neatliko.
Ieškovui buvo žinomos pirkėjos ribotos mokumo galimybės. Aplinkybė, kad pirkėja
nesumokėjo visos kainos dėl asmeninių priežasčių ir dėl to buvo nutraukta
pirkimo-pardavimo sutartis, nepatvirtina, kad atsakovo paslaugos buvo suteiktos
su trūkumais, suteiktos netinkamai ar visai nesuteiktos ir jis prarado teisę į
atlyginimą. Ieškovas sutartyje nustatytais terminais sumokėjo atsakovui atlyginimą
už paslaugas, patvirtindamas, kad atsakovas įvykdė pavedimą ir pasiekė sulygtą
rezultatą (CPK 185 straipsnis).
5. Dėl
absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo. Teismai neįtraukė į
bylos nagrinėjimą pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovu sudariusios pirkėjos, turinčios
materialinį teisinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi. Tai prieštarauja
kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje individuali įmonė „Du broliai“ v. UAB „Baltic express“, bylos Nr.
3K-3-346/2009; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Smiltainis ir ko“ prašymą, bylos
Nr. 3K-3-21/2010; kt.). Atsakovui sumokėtos 25 679,19 Lt sumos ieškovas turėjo
reikalauti iš pirkėjos, nes būtent ji yra atsakinga už pirkimo-pardavimo
sutarties nutraukimą ir ieškovo nuostolių atsiradimą. Šioje byloje priimtas
sprendimas gali turėti įtakos jos teisėms bei pareigoms. Pirkėja į bylą turėjo
būti įtraukta trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų (CPK 47
straipsnis). Taigi teismai sprendimą priėmė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių
ir pareigų (CPK 266 straipsnis), todėl pagal CPK 360 straipsnį teismų procesiniai
sprendimai naikintini, o byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos
teismui iš naujo.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus
bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus; priteisti iš atsakovo
bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl sutarties
aiškinimo. Sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, sprendžiamas pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismuose, o kasacinis teismas nenagrinėja fakto
klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovas
turėjo aiškų tikslą ir norą ne vien surasti potencialų pirkėją, bet ir realiai
turtą parduoti (gauti pardavimo kainą), o atsakovas turėjo komercinį interesą
gauti atitinkamą procentą nuo turto pardavimo kainos kaip atlygį už
tarpininkavimo paslaugas (sėkmės mokestį). Jeigu sutarties tikslas būtų tik
tokios paslaugos kaip potencialių pirkėjų sudominimas, reklamuojant objektą,
atsakovo atlyginimas nebūtų saistomas objekto faktinės pardavimo kainos. Pagal
paslaugų sutarties 1.1, 1.3, 1.6, 2.1 punktus akivaizdu, kad ieškovas siekė
gauti tokias paslaugas, kurių rezultatas būtų turto pardavimas, t. y.
nuosavybės perėjimas pirkėjui ir kainos sumokėjimas pardavėjui. Turtas pirkėjai
nebuvo perduotas valdyti ir nuosavybės teisė į jį neperėjo. Taigi pirkimo-pardavimo
sutarties tikslas (turto pardavimas) nebuvo pasiektas (CK 6.393 straipsnio
4 dalis, 6.398 straipsnio 1, 2 dalys), todėl ir paslaugų sutarties sąlygos
nebuvo įvykdytos. Kadangi atsakovas sutarties neįvykdė, tai jam kyla pareiga
grąžinti nepagrįstai gautą atlyginimą. Remiantis paslaugų sutarties 1.6 punktu
atlyginimas atsakovui nepriklauso, nes ieškovas savarankiškai pardavė turtą.
Atsakovas
nepagrįstai nurodo, kad teismas sutarties sąlygas aiškino išimtinai vartotojo
interesais. Teismas pažymėjo, kad atsakovo komercinis interesas (gauti atlygį)
negali vyrauti ir būti priešpastatomas kitos susitarimo šalies interesui
(realiai parduoti objektą).
Tai, kad sutartyje
buvo nustatyta, jog ieškovas atlyginimą sumoka po preliminariosios sutarties
pasirašymo, nepaneigia to, kad atlyginimas tarpininkui priklauso tik pardavus
turtą. Atsakovo atlyginimas priklausė būtent nuo realiai sumokėtos kainos už
parduotą turtą (paslaugų sutarties 2.1 punktas). Pirkėjas suprantamas kaip
asmuo, kažką nupirkęs (įsigijęs nuosavybėn) iš kito asmens (pardavėjo), o ne
vien turėjęs ketinimų ar norų tą padaryti (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.314,
6.344 straipsniai). Dėl to teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįvykdė
savo įsipareigojimo surasti pirkėją.
2. Dėl teisinių
santykių kvalifikavimo. Pavedimo esmė yra teisinių veiksmų atlikimas (CK
6.756 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju buvo susitarta dėl faktinių veiksmų
atlikimo. Komercinis atstovavimas savo esme yra prekybos agento ir juridinio
asmens, užsiimančio ūkine-komercine veikla, sandoris, o teikiamos atlygintinos
paslaugos yra nuolatinio pobūdžio (CK 2.152 straipsnis). Nagrinėjamu atveju
paslaugas teikęs atsakovas yra šiuo verslu užsiimantis juridinis asmuo, o paslaugų
vartotojas – fizinis asmuo. Nuolatiniai paslaugų teikimo santykiai tarp šalių nebuvo
susiklostę. Apeliacinės instancijos teismas teisingai kvalifikavo šalių
teisinius santykius kaip atlygintinų paslaugų teikimo santykius.
3. Dėl teisminio
precendento taikymo. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio
28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „PGNT“ v. UAB „Progresyvios
investicijos“, bylos Nr. 3K-3-56/2008, tik nurodydamas kaip papildomą
argumentą dėl teismų praktikoje formuluojamos tarpininkavimo paslaugų
sampratos.
4. Dėl civilinės
atsakomybės taikymo. Už nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties
nevykdymą civilinė atsakomybė kilo pirkėjai. Ieškovo nuostoliams, susijusiems
su pirkimo-pardavimo santykiais, atlyginti pirkėja sumokėjo 100 000 Lt baudą,
numatytą pirkimo-pardavimo sutartyje. Iš atsakovo buvo reikalaujama ne
atlyginti nuostolius pagal pirkimo-pardavimo sutartį, o grąžinti jam sumokėtą
atlyginimą, į kurį atsakovas neįgijo teisės (CK 6.237 straipsnis). Nagrinėjamu
atveju ieškovas pasinaudojo kitu savo pažeistų teisių gynimo būdu -
nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo, o ne civilinės atsakomybės institutu.
Tai, kad teismas
bylos aplinkybes vertino ne atsakovo naudai, nereiškia, kad teismas įrodymus
įvertino neteisingai. Teismai nustatė, kad sutarties tikslas - nekilnojamojo
turto pardavimas – nepasiektas, o tai ir yra sutartinių įsipareigojimų
neįvykdymas. Atlyginimas pagal paslaugų sutartį buvo nustatytas tik už
faktiškai parduotą objektą, todėl kitos aplinkybės dėl sutarties neįvykdymo
neturi įtakos teisingam bylos išsprendimui.
5. Dėl
absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo. Kasaciniame skunde
išdėstytos aplinkybės dėl trečiojo asmens neįtraukimo į bylos nagrinėjimą
negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes šiais argumentais atsakovas
nesirėmė ir jie nebuvo nagrinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismuose (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Ieškovo nuomone, pirkėjos teisėms ir
pareigoms bylos išsprendimas neturi įtakos (CPK 47 straipsnis). Pirkėjos nesieja
su atsakovu jokie įsipareigojimai. Teismų procesiniuose sprendimuose
nepasisakyta dėl pirkėjos teisių ir pareigų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl šalių
santykių teisinio kvalifikavimo
Nagrinėjamoje byloje
nustatyta, kad šalys 2007 m. liepos 25 d. sudarė atlygintinų paslaugų teikimo sutartį
(toliau tekste – paslaugų sutartis), kuria atsakovas (kasatorius), kaip
paslaugų teikėjas, įsipareigojo suteikti ieškovui tarpininkavimo paslaugas
parduodant ieškovui privačios nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą su
žemės sklypu, o ieškovas įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti atsakovui
atlyginimą pagal sutartį nustatytomis sąlygomis, tvarka ir terminais (paslaugų sutarties
1.1 punktas). Atsakovas kasaciniame skunde kelia netinkamai teismų kvalifikuotų
šalių santykių, kaip susiklosčiusių atlygintinų paslaugų teikimo sutarties
pagrindu, klausimą. Kasatoriaus nuomone, ginčo santykiams teismai turėjo
taikyti pavedimą, komercinį atstovavimą reglamentuojančias materialiosios
teisės normas. Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo formuojama praktika
sutartis kaip nagrinėjamoje byloje kvalifikuojant atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi,
sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PGNT“ v.
UAB „Progresyvios investicijos“, bylos Nr. 3K-3-56/2008; 2009 m. gegužės 5
d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-201/2009; 2010 m. gruodžio 7
d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; kt.).
Pagal CK 6.716
straipsnio 1 dalį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas)
įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras
nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su
materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam
tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Tais
atvejais, kai atlygintinos paslaugos teikiamos fiziniams asmenims vartotojams,
paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos CK 6.188, 6.350-6.370
straipsnių taisyklės (CK 6.716 straipsnio 4 dalis). Remiantis CK 6.716
straipsnio 3 dalimi paslaugų sutartį reglamentuojančios teisės normos negali
būti taikomos pavedimo teisiniams santykiams, kurių buvimą nurodo kasatorius (atsakovas)
kasaciniame skunde.
Pavedimo sampratą
reglamentuojančio CK 6.756 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pavedimo
sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo)
vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais
asmenimis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu
atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai santykiai – tarp atstovo ir
atstovaujamojo – ir išoriniai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais
atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo
vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų
sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams
skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius
veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu
(CK 2.137 straipsnis). Pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl
atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su
trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK
normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132-2.151 straipsniai; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DBB
„Rizikos cesija“ v. UAB DBB „Altarija“, bylos Nr. 3K-3-315/2009; 2010 m. lapkričio 23
d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. L. S., bylos Nr. 3K-3-461/2010; kt.). Nagrinėjamos bylos
atveju tokie santykiai tarp šalių nesusiklostė – atsakovas nebuvo įgaliotas ir
neatliko jokių teisinių veiksmų ieškovo vardu su trečiaisiais asmenimis. Šalių
sudarytos paslaugų sutarties tikslas – atsakovo, kaip profesionalo, paslaugos
surandant ieškovo nekilnojamojo turto pirkėją ir jam parduodant šį turtą.
Sutartyje nenustatyta įpareigojimo atsakovui atlikti tam tikrus teisinius
veiksmus ieškovo vardu su surastu pirkėju, tai jau būtų atstovavimo teisinių
santykių požymis. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad
kasacinio skundo argumentai dėl šalių santykių kvalifikavimo kaip pavedimo yra
nepagrįsti.
Nagrinėjamoje byloje
nėra pagrindo šalių teisinius santykius kvalifikuoti ir kaip komercinį
tarpininkavimą, taip pat taikyti šį institutą reglamentuojančias teisės normas
CPK 1.8 straipsnio 1 dalies pagrindu. CK 2.152 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė
veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis
ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita.
Komercinio atstovavimo tikslas yra juridiniai veiksmai – sandorių sudarymas,
taip pat kitos paslaugos – partnerių paieška, sutarčių rengimas ir pan. Be to,
komercinis atstovavimas yra profesinė veikla (verslas), abi šalys, tiek
atstovaujamasis, tiek ir prekybos agentas yra verslininkai, šiai veiklai
būdingas tęstinumas ir nuolatinis pobūdis, nors gali būti ir apibrėžtam
terminui (CK 2.155 straipsnio 1 dalis). Komercinio atstovavimo tikslas –
sandorių sudarymas atstovaujamojo vardu, ir už šią veiklą prekybos agentui yra
mokamas atlyginimas (CK 2.158 straipsnio 1 dalis).
Remdamasi tuo,
kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo veikla negali būti
prilyginama prekybos agento veiklai, nes neatitinka šiam teisės institutui būdingų
požymių. Atsakovas nėra sudaręs su ieškovu nuolatinės ar terminuotos sutarties
nuolat už atlyginimą tarpininkauti ieškovui, kaip atstovaujamajam, sudarant
sutartis ar jas sudaryti jo vardu ir sąskaita. Tarp šalių nėra verslo santykių,
atsakovas neatstovauja ieškovo interesams prieš trečiuosius asmenis verslo
tikslais; ieškovas sudarė sutartį su atsakovu siekdamas jo pagalba parduoti jam
su sutuoktine nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą su žemės sklypu, t.
y. su verslu nesusijusiu tikslu. Taip pat atsakovas nebuvo įgaliotas ieškovo
vardu atlikti juridinius veiksmus – sudarinėti sandorius, nuolat ieškoti
parterių ir pan. Šiuo atveju negali būti taikomos prekybos agento veiklą
reglamentuojančios teisės normos ir analogijos pagrindu. CK 1.8 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad civilinės teisės normų nereglamentuotiems civiliniams
santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai
(įstatymo analogija). Tačiau nagrinėjamu atveju, minėta, tarp šalių
susiklosčiusius santykius reglamentuoja atlygintinų paslaugų teikimo instituto
teisės normos, kurios ir turi būti taikomos sprendžiant šalių ginčą. Be to,
civilinėje teisėje galiojant dispozityvumo principui ypatingą svarbą įgyja
šalių sudaryta sutartis – pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų
nustatyta tvarka, tampantis teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu šalių
teises ir pareigas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esant šalių sutartiniams
santykiams turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms
įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, taikomos
įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010).
Taigi sprendžiant šalių ginčą dėl sutarties įvykdymo yra svarbus šalių
sudarytos sutarties nuostatų, sutarčių aiškinimo instituto nuostatų (CK 6.193,
6.195 straipsniai), taip pat sudarytą sutartį reglamentuojančių teisės normų
aiškinimas ir taikymas.
Apibendrindama tai,
kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo
taikyti pavedimą, taip pat nei tiesiogiai, nei pagal analogiją prekybos agento
veiklą reglamentuojančias teisės normas.
Dėl šalių
sudarytos sutarties aiškinimo
Pagal kasacinio
teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio,
jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių
ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę,
tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių
elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.
Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų
nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina
vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės
principais. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią,
išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius
įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti
tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų
lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią
nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo
metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties
aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu,
vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant
nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos
Nr. 3K-3-288/2010; 2010
m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto
savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; išplėstinės
teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos
Nr. 3K-7-409/2010; kt.).
Nagrinėjamoje byloje
tarp šalių kilęs ginčas dėl atlyginimo už tarpininkavimo paslaugas, parduodant
nekilnojamąjį turtą, šių paslaugų teikėjui-atsakovui mokėjimo. Minėta, kad
šalys buvo sudariusios susitarimą dėl atsakovo tarpininkavimo, parduodant
ieškovui nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą su žemės sklypu, kuris
buvo įformintas paslaugų sutartimi. Atsakovui tarpininkaujant buvo rasta pirkėja,
su kuria ieškovas bei jo sutuoktinė pasirašė preliminariąją, vėliau ir pagrindinę
pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovas sumokėjo atsakovui 25 697,16 Lt už
tarpininkavimo paslaugą, tačiau pirkimo-pardavimo sutarties šalys atskiru
susitarimu panaikino gyvenamojo namo su žemės sklypu pirkimo-pardavimo sutartį,
pirkėjai negalint susimokėti už perkamą turtą. Šį turtą ieškovas pardavė
savarankiškai surastiems pirkėjams. Kasatoriaus nuomone, jis paslaugų sutartimi
įsipareigojo surasti ieškovo nekilnojamojo turto pirkėją, su kuriuo ieškovas
sudarytų pirkimo-pardavimo sutartį, šią pareigą jis įvykdė, t. y. suteikė
nurodytą paslaugą, todėl atlyginimas už suteiktas paslaugas ieškovo sumokėtas
pagrįstai. Teisėjų kolegija nurodo, kad šie kasacinio skundo argumentai nelaikytini
pagrįstais, nes kasatorius (atsakovas) netinkamai aiškina šalių sutarties
nuostatas bei vertina byloje nustatytas faktines aplinkybes.
Paslaugų sutarties
1.3, 1.4, 1.5 punktais atsakovas įsipareigojo už sutartyje nurodytą ieškovo
pageidaujamą 1 350 000 Lt kainą (į kurią įskaičiuotas ir paslaugos teikėjo
atlyginimas už parduotą objektą) ieškoti potencialių šio objekto pirkėjų,
padėti ieškovui vesti derybas bei teikti kitas su tuo susijusias paslaugas, o
ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui atlyginimą už parduotą objektą
sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Paslaugų sutarties 2.3 punkte
nustatyta, kad atsakovo atlyginimas už parduotą objektą sumokamas ne vėliau
kaip per 5 darbo dienas po preliminariosios sutarties pasirašymo dienos ir ne
mažesnio kaip 10 proc. objekto pirkimo kainos dydžio avanso sumokėjimo
klientui; kitais atvejais šiame punkte nustatyto atlyginimo už parduotą objektą
sumokėjimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo galutinės objekto
pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos. Remiantis šia sutarties nuostata
ieškovas, sudaręs su kasatoriaus (atsakovo) surasta pirkėja pirkimo-pardavimo
sutartį, sumokėjo atsakovui 25 697,16 Lt atlyginimą, ir, kasatoriaus (atsakovo)
nuomone, tai patvirtina, kad šalys, sudarydamos paslaugų sutartį, siekė
nustatyti būtent tokį atsakovo teiktinų paslaugų rezultatą – pirkimo-pardavimo
sutarties sudarymą. Teisėjų kolegija nurodo, kad toks sutarties aiškinimas
prieštarauja kitoms sutarties nuostatoms. Paslaugų sutarties 2.1, 2.2 punktuose
nustatyta, kad atsakovo atlyginimas už parduotą objektą yra 1,86 proc. nuo
faktinės objekto pardavimo kainos (su pridėtinės vertės mokesčiu), kurią
ieškovas privalo sumokėti atsakovui už parduotą objektą, pervesdamas šią sumą
tiesiogiai į atsakovo sąskaitą. Pagal sutarties 1.6 punktą ieškovui
savarankiškai pardavus objektą, už suteiktas tarpininkavimo paslaugas
atlyginimas atsakovui nemokamas. Remiantis šiomis nuostatomis ir šalių
sudarytos sutarties turiniu akivaizdu, kad šios sutarties sudarymo tikslas –
ieškovo nekilnojamojo turto pardavimas. Ieškovas, sudarydamas šią sutartį,
siekė per atsakovą parduoti savo nekilnojamąjį turtą, o atsakovas – už
atitinkamą atlyginimą suteikti ieškovui paslaugą – surasti pirkėją, kuris
nupirktų ieškovo nekilnojamąjį turtą. Taigi atsakovo suteiktos paslaugos tikslas
– faktinis ieškovo nekilnojamojo turto pardavimas. Traktuojant šalių sutartį
priešingai, t. y. kad paslaugų sutartis buvo sudaryta tam, kad būtų surastas
pirkėjas ir sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, bet ne
tam, kad realiai būtų parduotas turtas, šios paslaugų sutarties sudarymas
prarastų savo tikslinę paskirtį ir neatspindėtų ieškovo suinteresuotumo
sudaryti šią sutartį – pasinaudojant atsakovo paslaugomis realiai parduoti
nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad pagal CK 6.393 straipsnio 4 dalį
nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo,
šį faktą įforminus CK 6.398 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. pirkėjo ir
pardavėjo pasirašytu priėmimo-perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu
dokumentu. Pagal byloje esančius duomenis, toks ieškovo, jo sutuoktinės ir pirkėjos
aktas nebuvo pasirašytas, o jų sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties 3.2 punktu
buvo susitarta, kad turtas bus perduotas pirkėjos nuosavybėn tik galutinai
atsiskaičius ir notariškai patvirtinus turto priėmimo-perdavimo aktą. Turtas pirkėjai
nuosavybėn nebuvo perduotas, t. y. realiai nekilnojamojo turto pardavimas
pasirašius pirkimo-pardavimo sutartį neįvyko, todėl nėra pagrindo konstatuoti,
kad atsakovas įvykdė savo įsipareigojimus pagal paslaugų sutartį ir suteikė
paslaugą ieškovui, t. y. kad buvo surastas ieškovo nekilnojamojo turto
pirkėjas, kuris realiai būtų įsigijęs ieškovo turtą. Dėl paslaugos suteikimo
svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju taikytinos ir vartotojų teises
ginančios teisės nuostatos, nes, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės
instancijos teismas, pagal savo požymius, atitinkančius CK 1.39 straipsnio 1
dalies nuostatas, paslaugų sutartis laikytina ir vartojimo sutartimi.
Vartotojas,
kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties,
laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties
šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas
yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos
doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Būtinybę užtikrinti
vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų
apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos
prekyba“, byla Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje D. K. v. UAB „Omnitel“,
bylos Nr. 3K-3-480/2009). Remiantis CK XXXV skyriaus, reglamentuojančio
atlygintinų paslaugų teikimą, nuostatomis, būtent – CK 6.717 straipsnio 3, 4
dalimis, paslaugų teikėjas atsako už tinkamą paslaugų sutarties vykdymą.
Kliento interesų prioritetas reglamentuotas CK 6.718 straipsnyje, kurio 1-3
dalyse nustatyta, kad teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai
ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus; atsižvelgiant į
paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, turi veikti laikydamasis
nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų; paslaugų
teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus.
Minėta, kad
ieškovas, sudarydamas paslaugų sutartį su atsakovu, siekė, pasinaudojant jo
paslaugomis, parduoti savo nekilnojamąjį turtą. Nors sutartyje konkrečiai
neįvardyta atsakovo pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą – ieškovo
nekilnojamojo turto pardavimą, dėl ko ir kilo ginčas tarp sutartį sudariusių
šalių, tačiau, remiantis visos sutarties turiniu, ieškovo tikslais sudarant
sutartį, analizuojant šalių elgesį, jų paaiškinimus akivaizdu, kad šalys sudarė
sutartį, turėdamos tikslą pasiekti nurodytą rezultatą, t. y. ieškovas,
pasinaudodamas atsakovo, kaip verslininko profesionalo nekilnojamojo turto
pardavimo srityje, patirtimi, pagalba parduoti savo nekilnojamąjį turtą, o
atsakovas – suteikęs paslaugas, dėl kurių būtų realiai parduotas turtas, gauti
už tai atlyginimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad,
remiantis CK 6.717 straipsniu ir vykdant pareigą užtikrinti vartotojo, kaip
silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, yra
pagrindas spręsti, kad atsakovas, kaip paslaugų teikėjas, nesuteikė ieškovui,
kaip vartotojui, tinkamos paslaugos – nesurado ieškovo nekilnojamojo turto
pirkėjo, pajėgaus sumokėti už įsigyjamą turtą sutartą kainą ir realiai
nupirkusio ieškovo nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius
(atsakovas) nepagrįstai akcentuoja ieškovo atsakomybę už pirkimo-pardavimo
sutarties netinkamą sudarymą, teigdamas, kad jo paslauga buvo suteikta
tinkamai. Pagal byloje esančius duomenis, kasatoriui (atsakovui), suradusiam
ieškovo nekilnojamojo turto pirkėją, buvo žinoma pirkėjos finansinė padėtis, t.
y. kad tam, jog įsigytų ieškovo nekilnojamąjį turtą, jai reikėjo parduoti
nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Dėl to atsakovas, siūlydamas
ieškovui surastą pirkėją, prisiėmė ir riziką, kad ieškovo pirkimo-pardavimo
sandoris gali ir neįvykti, dėl ko jam nebus sumokėtas ir atlyginimas pagal
paslaugų sutarties 2.1 punktą.
Pasisakydama dėl kasatoriaus
(atsakovo) akcentuojamo paslaugų sutarties 2.3 punkto teisėjų kolegija pažymi,
kad aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių
aiškinimo taisyklės (CK 6.193-6.195 straipsniai), bet ir speciali CK 6.193
straipsnio 4 dalyje, 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio
vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (vadinamoji contra
proferentem taisyklė), kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos
aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies
naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų
naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Vienas vartojimo
sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų yra
vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir
suprantamos vartotojui, ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai
sudaryti reikšmingą informaciją (1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų
Tarybos direktyvos 93/13/EB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse preambulės
22 pastraipa; CK 6.163 straipsnio 4 dalis, 6.188 straipsnio 6 dalis;
Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 straipsnis). Neskaidrios sutarties sąlygos
negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties
sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti
tinkamo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 2009
m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K.
v. UAB „Omnitel“, bylos Nr. 3K-3-480/2009).
Remdamasi tuo,
kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad paslaugų sutarties 2.3 punkto
nuostatos dėl atsiskaitymo su atsakovu už suteiktas tarpininkavimo paslaugas aiškinamos
tas sąlygas pasiūliusios šalies-atsakovo nenaudai ir jas priėmusios
šalies-ieškovo naudai. Šios sutarties nuostata dėl atsiskaitymo momento
nustatymo, t. y. kad ieškovas turi atsiskaityti su atsakovu per penkias dienas
nuo objekto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, negali būti pagrindas
traktuoti, kad šalių sudarytos sutarties tikslas buvo tik ieškovo nekilnojamojo
turto pirkimo-pardavimo sudarymas, bet ne faktinis šio turto pardavimas, nes,
minėta, būtent dėl pastarosios priežasties ir buvo sudaryta paslaugų sutartis.
Priešingas šio sutarties nuostatos traktavimas nebūtų sąžiningas ieškovo, kaip
vartotojo, atžvilgiu. Be to, civilinėje teisėje galiojant sutarčių sudarymo
laisvės principui šalys sutartyje gali susitarti dėl tam tikros atsiskaitymo
tvarkos. CK 6.720 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad klientas privalo
sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos, jeigu
sutartis nenustato ko kita; suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje
nustatytu laiku ir tvarka. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad paslaugų
sutarties 2.3 punkte nustatyta atsiskaitymo tvarka nepatvirtina atsakovo
argumentų dėl šios sutarties sudarymo tikslo ir rezultato.
Pasisakydamas dėl CK
6.237 straipsnio taikymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad prievolė grąžinti
turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio
prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis
pagrindas šį turtą gauti, o vėliau išnyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Z. D. ir kt.
v. V. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-385/2010). Minėta, kad
atsakovas, vykdydamas paslaugų sutartį, surado ieškovo nekilnojamojo turto
pirkėją, kuriai realiai nekilnojamasis turtas nebuvo parduotas. Ieškovas
nekilnojamąjį turtą pardavė savarankiškai surastiems pirkėjams. Remiantis
paslaugų sutarties 1.6 punktu bylos šalys buvo sutarusios, kad ieškovas turi
teisę savarankiškai ieškoti pirkėjų, ir jei savarankiškai parduotų turtą, už
suteiktas tarpininkavimo paslaugas atlyginimas atsakovui nebus mokamas. Taigi
remiantis nurodyta sutarties nuostata ieškovas pagrįstai reikalauja šioje
byloje iš atsakovo grąžinti sumokėtą atlyginimą CK 6.237 straipsnio 2 dalies
pagrindu.
Byloje esantys
duomenys patvirtina, kad už prievolės neįvykdymą atsakovo surasta pirkėja
sumokėjo ieškovui ir jo sutuoktinei 100 000 Lt baudą, kuri buvo nustatyta
ieškovo ir jo sutuoktinės su pirkėja sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje. Pats
ieškovas, 2009 m. sausio 23 d. per savo atstovą reikšdamas atsakovui pretenziją
dėl šiam nepagrįstai sumokėto atlyginimo, pripažino, kad atsakovui priklausytų
2195 Lt atlyginimas. Dėl to teisėjų kolegijos požiūriu, atsižvelgiant į šioje
konkrečioje byloje susiklosčiusią situaciją, apeliacinės instancijos teismo
nutartis keistina ir mažintinas priteistas ieškovui iš kasatoriaus (atsakovo)
nepagrįstai sumokėtas atlyginimas iki 23 484,16 Lt (CPK 359 straipsnio 1
dalies 2 punktas).
Dėl teisminio
precendento, civilinės atsakomybės taikymo ir asmens įtraukimo dalyvauti byloje
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas
bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori
(lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į
konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės
norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti
suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas
yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio
decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Dėl to
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias
savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Tačiau tam, kad būtų
teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės
aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų
faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų
turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir
taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba
esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu
ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio
panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos
aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant
atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis
prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; išplėstinės
teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
pagal R. Z. skundą, bylos Nr. 3K-7-162/2009; kt.)
Nagrinėjamoje byloje
apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje UAB „PGNT“ v. UAB „Progresyvios investicijos“, bylos
Nr. 3K-3-56/2008, išdėstyta nuostata, kad būsimos sudaromos objektų
pirkimo-pardavimo sutartys yra savarankiškos, atskiros sutartys, kurios nors ir
turi tam tikrą ryšį su šalių sudaryta paslaugų sutartimi, tačiau jų
reikšmingumas yra tas, kad pagal jų turinį galima spręsti, ar įvykdyta paslaugų
sutartis. Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad kasacinėje byloje Nr.
3K-3-56/2008 paslaugų sutartis buvo netinkamai įvykdyta dėl paslaugų teikėjo
kaltės, o nagrinėjamu atveju pirkimo-pardavimo sutarties tikslas nebuvo
pasiektas dėl surasto pirkėjo kaltės, šiam atsisakius vykdyti pirkimo-pardavimo
sutartį, taigi nesutampa faktinės bylų aplinkybės. Tačiau teisėjų kolegija
sprendžia, kad nurodyta aplinkybė – paslaugos teikėjo kaltės klausimas – nebuvo
teisiškai reikšminga pateiktos taisyklės formulavimui, todėl nurodytos
aplinkybės tapatumo ar esminio panašumo klausimas nėra aktualus ją taikant.
Kasacinis teismas kasacinėje byloje Nr. 3K-3-56/2008 nurodė, kad kiekvienu
konkrečiu atveju pagal pirkimo-pardavimo sutartis galima spręsti, ar įvykdyta
paslaugų sutartis. Tokia nuostata yra išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ž. K. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-201/2009. Teisėjų kolegija
sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė šioje byloje
nurodytą taisyklę. Aplinkybė, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo
sutartis buvo panaikinta ir turtas nebuvo realiai parduotas atsakovo surastai
pirkėjai, patvirtina, kad atsakovas neįvykdė paslaugų sutarties.
Pagal byloje
esančius duomenis, pirkėjos atsakomybės klausimas dėl prievolės sumokėti už
perkamą nekilnojamąjį turtą pagal pirkimo-pardavimo sutartį neįvykdymo
išspręstas tarp sutarties šalių taikiai, šiai sumokėjus ieškovui ir jo
sutuoktinei sutarties 6.2 punkte nustatytą 100 000 Lt baudą. Kasaciniame skunde
nepagrįstai nurodoma, kad teismai perkėlė atsakovui atsakomybę už kitų asmenų
tarpusavio sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Teisėjų kolegija nurodo, kad
šioje byloje nebuvo spręstas (ir pagrįstai) civilinės atsakomybės klausimas.
Šioje byloje ieškinys buvo reiškiamas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo (CK
6.237 straipsnis), ieškovui remiantis atlygintinų paslaugų teikimo institutą
reglamentuojančiomis teisės normomis. Konstatavus, kad pagal byloje nustatytas
faktines aplinkybes yra pagrindas taikyti CK 6.237 straipsnio,
reglamentuojančio pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nuostatas, nėra
poreikio ir teisinio pagrindo analizuoti civilinės atsakomybės sąlygų, t. y.
nustatinėti atsakovo neteisėtus kaltus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp šių
veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246-6.249 straipsniai), juolab pirkėjos,
kuri nėra paslaugų sutarties šalis, o nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo
sutartis, kurios šalis ji buvo, minėta, su nagrinėjamu ginču susijusi tik tiek,
kiek ji patvirtina, kad paslaugų sutartis nebuvo įvykdyta. Šioje byloje teismai
nesprendė dėl pirkėjos teisių ir pareigų, todėl nėra pagrindo taip pat konstatuoti
esant absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio
2 dalies 2 punktas).
Nepagrįstas ir kasacinio
skundo argumentas dėl atsakovo surastos pirkėjos materialinio teisinio suinteresuotumo
šios bylos baigtimi – tai būtų pagrindas įtraukti ją dalyvauti byloje trečiuoju
asmeniu be savarankiškų reikalavimų. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisinių
pagrindų dalyvauti trečiuoju asmeniu civilinėje byloje, yra nurodęs, kad trečiasis
asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nors ir nėra tiesioginis ginčo
dalyvis, yra suinteresuotas konkrečia bylos baigtimi ir jam proceso įstatymų
suteikiamos visos procesinės teisės, išskyrus tas, kurios susijusios su
galimybe disponuoti ginčo dalyku. Tai trečiajam asmeniui leidžia dalyvauti
procese taip, kad šis pats galėtų užtikrinti savo teises ir teisėtus interesus.
Tam, kad asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis
savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos
teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šis
ryšys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinus susiklosčiusius
teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes. Jei bylos ir trečiojo asmens
materialiųjų teisių ir pareigų teisinis ryšys nepakankamas, teismas,
atsižvelgdamas į CPK 7 straipsnį, turėtų atsisakyti priimti tokį asmenį
dalyvauti byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Smiltainis ir ko“ prašymą, bylos
Nr. 3K-3-21/2010).
Atsižvelgiant į
byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes, į tai, kad šioje byloje atsakovui
reikštas reikalavimas CK 6.237 straipsnio ir bylos šalių sudarytos paslaugų
sutarties pagrindu, kad pirkėjos atsakomybės dėl nekilnojamojo turto
pirkimo-pardavimo sutarties neįvykdymo su ieškovu klausimas jau išspręstas ir
ji nėra prisiėmusi prievolių pagal paslaugų sutartį, spręstina, kad atsakovo
surasta pirkėja neturi suinteresuotumo šios bylos baigtimi ir teismai neturėjo
pareigos įtraukti ją dalyvauti byloje (CPK 47 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi
išlaidų priteisimo šioje byloje
Atsakovas prašo
priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, nurodo, kad jas patvirtinančius
dokumentus pateiks iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka, tačiau tokių
dokumentų, išskyrus sumokėtą 770 Lt žyminį mokestį, byloje nepateikta.
Ieškovas už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą advokatui sumokėjo 605 Lt. Kadangi
teisėjų kolegija sprendžia tenkinti dalį kasacinio skundo, tai bylinėjimosi
išlaidos paskirstytinos tarp šalių proporcingai teismo patenkintų reikalavimų
daliai (CPK 93, 98 straipsniai). Kadangi iš atsakovo ieškovui priteistina 551
Lt išlaidoms advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą,
apmokėti, o iš ieškovo atsakovui priteistina 69,30 Lt žyminio mokesčio,
sumokėto paduodant kasacinį skundą, tai šios sumos įskaitytinos – iš atsakovo
ieškovui priteistina 481,70 Lt išlaidoms advokato pagalbai, surašant
atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti. Iš atsakovo taip pat priteistinos
kasacinio teismo patirtos 36,40 Lt išlaidos procesiniams dokumentams įteikti (CPK
92 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Teisėjai Janina
Januškienė
Česlovas
Jokūbauskas
Vincas
Verseckas