Civilinė byla Nr. 2S-3225-1070/2025

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06969-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.3.2.6.2; 3.4.6.11; 3.5.22; 3.5.26

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Svetlana Panina, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Performa“ ir antstolės Brigitos Tamkevičienės atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auksinės kopos“ skundą dėl antstolės veiksmų, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Performa“ ir antstolė Brigita Tamkevičienė.

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Auksinės kopos“ pateikė suinteresuotam asmeniui antstolei Brigitai Tamkevičienei skundą, kuriuo prašė panaikinti 2025 m. birželio 25 d. priimtus antstolės dokumentus: patvarkymą dėl išieškojimo veiksmų atnaujinimo ir paskirstytų piniginių lėšų perskirstymo, išieškotų lėšų perskirstymo patvarkymą, nurodymą priverstinai nurašyti pinigines lėšas, turto arešto aktą, - ir priteisti pareiškėjai jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Skundas buvo grindžiamas tuo, kad Plungės apylinkės teismas 2024 m. gegužės 13 d. nutartimi patvirtino pareiškėjos ir UAB „Performa“ taikos sutartį (toliau – ir Taikos sutartis), o 2024 m. rugsėjo 6 d. Plungės apylinkės teismas priėmė nutartį išduoti UAB „Performa“ vykdomąjį raštą dėl 15 000 Eur skolos ir 8 proc. dieninių palūkanų išieškojimo iš pareiškėjos. Nors šių palūkanų dydis siekė net 2920 proc. metinių palūkanų normą (apie 1200 Eur už dieną), Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. sausio 9 d. nutartimi paliko jų dydį nepakeistą. Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. sausio 10 d. išdavė vykdomąjį raštą, o antstolė pradėjo skolos išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0005/25/00064. Pareiškėja pateikė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo nutarties, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė jį nagrinėti ir pareiškėjos prašymu 2025 m. sausio 30 d. nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę – iki bylos išnagrinėjimo sustabdė palūkanų išieškojimą vykdomojoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. vasario 21 d. nutartyje išaiškino, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neužkerta kelio antstolei atlikti priverstinio vykdymo veiksmus dėl kitų vykdomajame rašte nurodytų piniginių sumų išieškojimo ir išieškotų sumų išmokėjimo vykdomojoje byloje; aukštesnėje eilėje esančių įmokų (palūkanų) mokėjimo sustabdymas nereiškia ir kitų įmokų (pagrindinės skolos) mokėjimo sustabdymo; toks piniginių lėšų išmokėjimas neužkerta kelio antstoliui vėlesniame etape perskirstyti išmokėtas lėšas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.54 straipsnį. Iki nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo antstolė buvo išieškojusi 163 879,57 Eur (palūkanas ir vykdymo išlaidas), 2025 m. vasario 17 d. papildomai nurašė 115 200,15 Eur ir laikė šią sumą savo depozitinėje sąskaitoje. 2025 m. vasario 19 d. pareiškėja savo iniciatyva pervedė 7488 Eur, kad būtų sumokėta visa išieškotina suma, paskaičiuota iki 2025 m. vasario 19 d., iš viso – 122 688,15 Eur. Antstolė patvirtino tai 2025 m. liepos 7 d. patvarkyme. Tą pačią dieną pareiškėja paprašė sustabdyti palūkanų skaičiavimą, panaikinti apribojimus ir dalį antstolės depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų paskirti pagrindinei skolai sumokėti. 2025 m. vasario 24 d. patvarkymu antstolė paskyrė pagrindinei skolai ir vykdymo išlaidoms apmokėti 15 603,28 Eur, panaikino areštus. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui atmetus pareiškėjos kasacinį skundą 2025 m. birželio 25 d. nutartimi, nustojo galioti laikinosios apsaugos priemonės, antstolė priėmė naujus neteisėtus patvarkymus, kuriais perskirstė išmokėtas lėšas, nurodydama, kad 15 000 Eur buvo sumokėti ne skolai, o palūkanoms, papildomai priskaičiavo 151 200 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2025 m. vasario 20 d. iki birželio 25 d., nurodė priverstinai nurašyti 157 327,61 Eur bei areštavo pareiškėjos turtą. Pagal teismų praktiką antstoliui gavus visą išieškotiną sumą, prievolė laikoma pasibaigusia tinkamu įvykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2014; Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. S2-554-513/2025), todėl 2025 m. vasario 19 d. antstolės depozitinėje sąskaitoje buvus pakankamoms lėšoms visiems reikalavimams įvykdyti, antstolei nebuvo pagrindo nei toliau skaičiuoti palūkanas, nei taikyti CK 6.54 straipsnyje ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 753 straipsnyje numatytos lėšų paskirstymo tvarkos, kuri taikoma tik kai nepakanka išieškotų sumų. Dėl to antstolė, priimdama skundžiamus patvarkymus, pažeidė teisėtumo, proporcingumo ir interesų derinimo principus, viršijo įgaliojimus ir nepagrįstai pažeidė pareiškėjos teises bei teisėtus interesus. Ieškovė papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad nepaisant taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, antstolės statusas nepasikeitė ir ji išliko išieškotojo atstovu palūkanų pagal vykdomąjį raštą mokėjimo prievolės įvykdymui gauti. Nors antstolei ir buvo taikyti ribojimai pačiai imtis atitinkamų priverstinio palūkanų išieškojimo veiksmų ir išmokėti iš pareiškėjos gautas (išieškotas) palūkanas išieškotojai, antstolė turėjo teisę gauti ir priimti iš pareiškėjos į depozitinę sąskaitą savanoriškai šios sumokėtą visą skolos su palūkanomis pagal vykdomąjį raštą sumą. Pareiškėjai sumokėjus visą sumą pagal vykdomąjį raštą, tolesnis palūkanų skaičiavimas sustojo ir prievolė mokėti papildomą palūkanų sumą už laikotarpį po 2025 m. vasario 19 d. negalėjo kilti ir nekilo. Pasak pareiškėjos, išieškotoja turėjo teisę reikalauti nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo. Pareiškėjos vertinimu, antstolės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-381/2023 neaktuali šiai bylai, nes ji nekeičia ir nepaneigia pareiškėjos nurodomų kasacinio teismo išaiškinimų dėl prievolės pabaigos momento ir palūkanų skaičiavimo nutraukimo. 2025 m. vasario 17 d. ir 2025 m. kovo 3 d. antstolio patvarkymai buvo informacinio pobūdžio, jų neskundimas neturi teisinės reikšmės.

3.       Antstolė B. Tamkevičienė, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2025 m. liepos 7 d. patvarkymu netenkino jo ir perdavė jį nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismui.

4.       Antstolė nurodė, kad vykdydama vykdomąjį dokumentą ji nepažeidė vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, aktualia teismų praktika ir veikė įstatymo ribose. Antstolės teigimu, pareiškėja, inicijavusi laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, prisiėmė riziką, kad jai nepalankaus teismo sprendimo atveju teks sumokėti per šį laikotarpį susikaupusias palūkanas. Ji buvo įspėta apie tai iš anksto. Laikinosios apsaugos priemonės ribojo vykdymą, todėl antstolė negalėjo visiškai įvykdyti vykdomojo dokumento. Iki 2025 m. birželio 25 d. antstolės depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų savininke išliko pareiškėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-381/2023), o išieškotoja negalėjo disponuoti šiomis lėšomis. Pareiškėja, nors turėjo pareigą aktyviai domėtis vykdomosios bylos vykdymo eiga, nesikreipė nei dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nei dėl lėšų išmokėjimo ar bylos užbaigimo, todėl lėšos liko antstolės depozitinėje sąskaitoje dėl pačios pareiškėjos veiksmų. Pareiškėja siekė išsaugoti galimybę atgauti lėšas jai palankaus kasacinio teismo procesinio sprendimo atveju. Pasak antstolės, ji gali disponuoti depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis tik įstatymų nustatyta tvarka, todėl negalėjo panaudoti jų atsiskaitymui su išieškotoja, kol galiojo draudimas išieškoti palūkanas. 2025 m. vasario 17 d. antstolė informavo pareiškėją, kad lėšos yra nepaskirstytos ir laikomos šios nuosavybe, o 2025 m. kovo 3 d. išaiškino, jog, atmetus kasacinį skundą, 15 000 Eur bus laikomi palūkanomis. Pareiškėja neskundė šių veiksmų. Kasacinis teismas nepanaikino, nepakeitė palūkanų, todėl, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, perskirsčius išieškotojai išmokėtas lėšas, pagrįstai konstatuota, jog pagrindinė skolos suma liko nesumokėta. Iš viso iš pareiškėjos turėjo būti išieškota 412 800 Eur palūkanų. Iki 2025 m. birželio 25 d. dalis palūkanų – 173 633,78 Eur (15 000 Eur + 158 633,78 Eur) – jau buvo išieškota, todėl nesumokėtų palūkanų ir skolos suma sudarė 254 166,22 Eur (412 800 – 173 633,78 + 15 000). Tuo metu antstolės depozitinėje sąskaitoje buvo 107 084,87 Eur, priklausantys pareiškėjai, tad šios sumos pakako tik palūkanų daliai sumokėti. Antstolės vertinimu, pareiškėjos nurodyta teismų praktika dėl prievolės įvykdymo pinigų pervedimu į antstolės depozitinę sąskaitą nėra aktuali, nes tose bylose faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

5.       Suinteresuotas asmuo UAB „Performa“ atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos, siekiant užtikrinti pareiškėjai galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turėjo tik procesinį, o ne materialinį teisinį pobūdį. Šios priemonės laikinai sustabdė palūkanų išmokėjimą, bet nepanaikino pareiškėjos prievolės ir nepažeidė įstatymu nustatyto išieškojimo eiliškumo, įtvirtinto CK 6.54 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau – ir Sprendimų vykdymo instrukcija) 95 punkte. Kasacinis teismas išaiškino, kad antstolis gali išmokėti tik tas lėšas, kurių mokėjimas nėra sustabdytas, o pasibaigus laikinųjų apsaugos priemonių galiojimui – perskirstyti jas pagal įmokų eiliškumą. Todėl vadovaudamasi šiuo išaiškinimu antstolė pagrįstai paskirstė iš pareiškėjos išieškotas lėšas, o likusius 107 084,87 Eur laikė depozitinėje sąskaitoje iki laikinųjų apsaugos priemonių pabaigos. Šios lėšos priklausė pareiškėjai, todėl ji galėjo jas atgauti palankaus teismo sprendimo atveju, tačiau kartu pareiškėja prisiėmė riziką, kad teismui atmetus jos skundą, palūkanos toliau bus skaičiuojamos. Pasibaigus laikinųjų apsaugos priemonių galiojimui, antstolė teisėtai atnaujino išieškojimą, perskaičiavo lėšas ir ėmėsi priverstinio vykdymo veiksmų. Todėl pareiškėjos skundas nepagrįstas. Pasak suinteresuoto asmens, teismų praktika dėl prievolės įvykdymo pinigus pervedus į antstolio depozitinę sąskaitą, kuria vadovaujasi pareiškėja, yra netinkamai interpretuojama, nes jos cituojamų bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos. Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. birželio 19 d. nutartis, kuria pareiškėja vadovaujasi, taip pat netaikytina, nes toje byloje vykdomoji byla buvo jau užbaigta. Šiuo atveju vykdymo procesas nebuvo pasibaigęs, todėl antstolė, vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimais ir veikdama vykdomojo dokumento ribose, pagrįstai perskaičiavo išieškotinas sumas bei paskirstė lėšas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. liepos 24 d. nutartimi patenkino pareiškėjos UAB „Auksinės kopos“ skundą, panaikino antstolės B. Tamkevičienės 2025 m. birželio 25 d. priimtus patvarkymą dėl išieškojimo veiksmų atnaujinimo ir paskirstytų piniginių lėšų perskirstymo, išieškotų lėšų perskirstymo patvarkymą, nurodymą priverstinai nurašyti pinigines lėšas ir turto arešto aktą.

7.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad antstolė B. Tamkevičienė vykdo vykdomąją bylą Nr. 0005/25/00064 dėl 15 000 Eur skolos ir 8 proc. dydžio palūkanų, skaičiuojamų nuo nesumokėtos sumos (15 000 Eur) už kiekvieną uždelstą dieną laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 16 d. iki visiško atsiskaitymo išieškojimo iš skolininkės UAB „Auksinės kopos“ išieškotojos UAB „Performa“ naudai pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 10 d. vykdomąjį raštą, išduotą civilinėje byloje Nr. e2-21-995/2024. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka sustabdytas vykdomojoje byloje Nr. 0005/25/00064 palūkanų išieškojimas iš atsakovės (pareiškėjos). Kasacinis teismas 2025 m. vasario 21 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje išaiškino, kad, kai teismo nutartimi yra sustabdytas CK 6.54 straipsnio nustatytoje aukštesnėje eilėje įtvirtintų įmokų (palūkanų) mokėjimas, antstolis, laikydamasis Sprendimų vykdymo instrukcijoje numatytų išieškotų piniginių lėšų pervedimo išieškotojui terminų, ieškotojui turi pervesti žemesnėje eilėje įtvirtintas įmokas (išieškotas lėšas), kurių mokėjimas nutartimi nesustabdytas; toks piniginių lėšų išmokėjimas neužkerta kelio antstoliui vėlesniame etape (teismui galutiniu sprendimu išsprendus ginčą dėl aukštesnėje eilėje esančių įmokų (palūkanų) perskirstyti išmokėtas lėšas pagal CK 6.54 straipsnyje įtvirtintų įmokų eiliškumą; jei antstolis yra išieškojęs didesnę sumą nei būtų mokėtina žemesnėje eilėje esančių įmokų suma (pagrindinė skola), tokių lėšų (palūkanų), viršijančių žemesnėje eilėje esančių įmokų sumą, išmokėjimas turi būti sustabdytas nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikumo pagrindu. Atsižvelgdamas į tai skolininkės atstovas prašė paskirstyti dalį lėšų, apmokant skolininkės pagrindinę skolą, t. y. 15 000 Eur. 2025 m. vasario 24 d. patvarkymu antstolė išmokėjo iš išieškotų lėšų išieškotojai 15 000 Eur bei apmokėjo vykdymo išlaidas (603,28 Eur); antstolės depozitinėje banko sąskaitoje liko 107 084,87 Eur nepaskirstytų piniginių lėšų, kurių išmokėjimas buvo sustabdytas. Vykdomojoje byloje Nr. 0005/25/00064 taip pat sustabdytas palūkanų skaičiavimas.

8.       Teismas taip pat nustatė, kad kasaciniam teismui 2025 m. birželio 25 d. nutartimi palikus nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartį, t. y. nesumažinus ar kitaip nepakeitus iš skolininkės UAB „Auksinės kopos“ išieškotinų palūkanų, 2025 m. vasario 24 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu antstolė perskirstė išieškotojai išmokėtus 15 000 Eur pagal CK 6.54 straipsnį, nustatydama, kad ši suma skirta 8 proc. dydžio palūkanų dengimui. Antstolė atnaujino skolos išieškojimo / piniginių lėšų paskirstymo veiksmus, tęsė atskiru patvarkymu palūkanų išieškojimo veiksmus: paskirstė antstolės depozitinėje sąskaitoje deponuojamus 107 084,87 Eur. 2025 m. birželio 25 d. antstolė priėmė išieškotų lėšų perskirstymo patvarkymą, nurodymą priverstinai nurašyti pinigines lėšas ir turto arešto aktą.

9.       Pirmosios instancijos teismas teigė sutinkantis su antstolės pozicija, kad vykdomoji byla gali būti užbaigiama tik kai vykdomasis dokumentas yra visiškai įvykdytas ir piniginės lėšos yra pervedamos išieškotojui. Sprendimų vykdymo instrukcijos 96 punkte nurodyta, kad piniginės lėšos nebūtinai yra pervedamos tą pačią dieną, kai jos yra įmokamos į antstolio depozitinę sąskaitą. Pasak teismo, šis Sprendimų vykdymo instrukcijos punktas nenustato taisyklių, susijusių su vykdomosios bylos užbaigimu, o Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje neįtvirtinta konkrečių taisyklių, reikšmingų sprendžiant klausimus, susijusius su vykdomojo dokumento įvykdymu, iš esmės nereglamentuojami piniginių lėšų paskirstymo klausimai. Teismas nurodė nesutinkantis su antstolės pozicija, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 482/2014, pateikti išaiškinimai neaktualūs šioje byloje. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog piniginės lėšos nebuvo pervestos išieškotojai tą pačią dieną, kai jos buvo gautos, ir tą pačią dieną nebuvo priimtas antstolės patvarkymas užbaigti vykdomąją bylą, nereiškia, kad skolininkė neįvykdė savo prievolių pagal išduotą vykdomąjį raštą. Teismo vertinimu, dėl to antstolė nepagrįstai teigė, kad tai taikytina tik tokiais atvejais, kai nėra kliūčių paskirstyti / išmokėti iš skolininko išieškotas pinigines lėšas.

10.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, palūkanų išieškojimo sustabdymas iš esmės netrukdė antstolei priimti vykdymo procese reikalingus patvarkymus, įskaityti skolininkės įmokėtas pinigines lėšas į antstolės depozitinę sąskaitą, priimti patvarkymą dėl gautų lėšų paskirstymo. Nepagrįsta antstolės pozicija, kad šiuo atveju palūkanų skaičiavimas turėjo sustoti ne po visos skolos sumokėjimui reikalingos sumos įskaitymo į antstolės depozitinę sąskaitą, o kitu momentu. Antstolės argumentai nepakankami tokiai pozicijai pagrįsti bei iš esmės prieštarauja teisės aktų, reglamentuojančių palūkanų skaičiavimą ir vykdymo procesą, reikalavimams, nepagrindžia būtinumo nukrypti nuo pareiškėjos nurodytos teismų praktikos.

11.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepaisant to, jog skolininkės iniciatyva taikytos laikinosios apsaugos priemonės turėjo tam tikros įtakos ir vykdomosios bylos eigai, antstolė nepagrįstai teigė, jog dėl skolininkės kaltės nebuvo pervestos piniginės lėšos išieškotojai ir vykdymo procesas iš esmės nevyko. Teismo nuomone, skolininkės prašymo pateikimas teismui ir siekis išvengti įvykdyto teismo sprendimo atgręžimo kasacinio skundo patenkinimo atveju negali būti vertinamas kaip skolininkės neteisėti veiksmai, piktnaudžiavimas procesu trukdant pervesti išieškotas lėšas išieškotojai. Ne skolininkės veiksmai, o kasacinio teismo nutartis buvo tas pagrindas, dėl kurio negalėjo būti atlikti tam tikri veiksmai vykdymo procese. Pareiškėja ėmėsi priemonių, kad teismo sprendimas būtų kuo greičiau įvykdytas, įmokėdama į antstolės depozitinę sąskaitą antstolės nurodytą pinigų sumą, kuri nebuvo išieškota iš skolininkės, taikant tokią palūkanų normą, kuri buvo numatyta vykdomame sprendime.

12.       Pasak pirmosios instancijos teismo, nėra pagrindo teigti, kad išieškotojos interesai buvo pažeisti. Išieškotojai laikotarpiu nuo vykdymo pradžios iki 2025 m. vasario 24 d. buvo išmokėta 173 633,78 Eur palūkanų ir pervesta 15 000 Eur skolos suma. Ieškotoja buvo informuota, kad likusi priskaičiuotų palūkanų suma saugoma antstolės depozitinėje sąskaitoje, ir antstolė negali jos išmokėti dėl objektyvių priežasčių (laikinųjų apsaugos priemonių). Teismo nuomone, tam, kad byloje būtų galima konstatuoti visišką vykdomojo dokumento įvykdymo faktą, būtina nustatyti, ar priverstinio vykdymo procese buvo toks momentas, kai iš skolininkės buvo išieškota / skolininkė pati buvo sumokėjusi tokią sumą, kurios visiškai pakako skolai, tą dieną priskaičiuotoms palūkanoms ir vykdymo išlaidoms sumokėti. Šiuo atveju antstolė paskirstydama išieškotojai 15 000 Eur sumą ir deponuodama likusią sumą depozitinėje sąskaitoje, iš esmės patvirtino ir išieškotojai, ir skolininkei, kad vykdymo procese iš skolininkės buvo gauta tokia pinigų suma, kurios pakako minėtoms sumoms apmokėti. Tai, kad antstolė dėl objektyvių priežasčių negalėjo pervesti išieškotojai visos sumos, nepaneigia fakto, jog visa skolininkės tą dieną mokėtina skolos ir palūkanų suma buvo išieškota / sumokėta ir išieškojimo stadija faktiškai baigėsi. Teismas sprendė, kad  nepaisant taikomų laikinųjų apsaugos priemonių 2025 m. vasario 19 d. antstolė turėjo pagrindą konstatuoti, jog išieškojimo stadija yra baigta, o atlikti priverstinius skolos išieškojimo veiksmus nėra teisinio pagrindo.

13.       Pirmosios instancijos teismas nurodė sutinkantis su pareiškėjos argumentu, kad antstolė nepagristai sutapatina prievolės pagal vykdomąjį dokumentą pabaigos momentą su vykdomojo dokumento įvykdymo ir vykdymo procedūrų pabaigos momentu. Netenkindama pareiškėjos skundo antstolė konstatavo, jog 2025 m. vasario 19 d. depozitinėje sąskaitoje buvo tokia piniginių lėšų suma, kurios pakako išvadai, jog skolininkė įvykdė prievolę pagal vykdomąjį raštą. Teismo nuomone, antstolė be teisinio pagrindo perskaičiavo išieškotojai išmokėtas sumas ir tęsė vykdymo veiksmus, nepagrįstai neįvertino to, kad skolininkė pati sumokėjo tokią sumą, kuri nebuvo iš jos išieškota. Teismo vertinimu, įpareigoti skolininkę sumokėti papildomai priskaičiuotas palūkanas dėl veiksmų, kurių skolininkė neatliko (neatsiėmė antstolės depozitinėje sąskaitoje deponuojamų lėšų), nėra teisinio pagrindo. Teismo teigimu, antstolė šiuo atveju turėjo vertinti ne tai, ar yra pagrindas perskirstyti pinigines lėšas vertinant visą laikotarpį nuo 2025 m. sausio 30 d. iki 2025 m. birželio 25 d., o tą dieną, kai lėšos buvo paskirstytos.

14.       Teismas konstatavo, kad antstolei yra suteikti įgaliojimai atlikti veiksmus, susijusius su piniginių lėšų išmokėjimu ir vykdomosios bylos užbaigimu be skolininko sutikimo. Todėl teismas nelaikė reikšmingais antstolės argumentų, kad pareiškėja neprašė antstolės depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas išmokėti išieškotojai ar užbaigti vykdomąją bylą. Išieškotojos lūkestis, kad ir toliau būtų skaičiuojamos procesinės palūkanos nuo pagrindinės skolos, nepaisant to, kad visa skolos ir priskaičiuotų palūkanų suma buvo išieškota ir sumokėta skolininkės, yra nepagrįstas. Skaičiuoti procesines palūkanas nuo priskaičiuotų palūkanų draudžia CK 6.37 straipsnis, todėl išieškotoja nepatyrė finansinių praradimų dėl to, jog laikinai buvo sustabdytas likusios jai išmokėtinos palūkanų sumos išmokėjimas.

15.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 21 d. nutarties turinį, nurodė, kad kasacinis teismas neįpareigojo antstolės atlikti tam tikrus veiksmus. Antstolė, vykdydama vykdomąją bylą, galėjo atlikti vykdymo veiksmus, nesusijusius su palūkanų išieškojimu ir išmokėjimu išieškotojai. Teismo nuomone, jeigu antstolės depozitinėje sąskaitoje nebūtų buvusios pakankamos sumos ne tik palūkanoms, bet ir skolai sumokėti, antstolė nebūtų galėjusi išmokėti šios sumos dėl draudimo išieškoti palūkanas. Todėl antstolė, priimdama skundžiamus patvarkymus, nepagrįstai nurodė, kad 2025 m. vasario 24 d. patvarkymu išieškotojai buvo išmokėtos palūkanos, o ne skola. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad apie galimą lėšų perskirstymą pareiškėja buvo informuota, nesudaro pagrindo teigti, jog antstolės veiksmai priimant skundžiamus patvarkymus buvo teisėti. Tuo metu antstolė neatliko veiksmų, sukeliančių neigiamas pasekmes pareiškėjai, patvarkymai buvo informacinio pobūdžio, todėl nebuvo pagrindo juos skųsti ir panaikinti.

16.       Teismas konstatavo, kad nors pagal CK 6.54 straipsnyje įtvirtintą įmokų paskirstymo eiliškumą antstolė pirmiausia turėjo išmokėti priskaičiuotas palūkanas, tačiau 2025 m. vasario 19 d. antstolės depozitinėje sąskaitoje buvusių lėšų visiškai pakako abiem prievolės dalims sumokėti. Nuo 2025 m. vasario 24 d., kai buvo atliktas lėšų paskirstymas, iki 2025 m. birželio 25 d., kai antstolė priėmė skundžiamus patvarkymus, situacija iš esmės nepasikeitė, todėl antstolė turėjo spręsti, kad skolininkė buvo įvykdžiusi prievolę pagal vykdomąjį raštą, kad antstolės depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų pakako ir skolai, ir palūkanoms sumokėti. Dėl to antstolė CK 6.54 straipsnio, CPK 753 straipsnio ir Sprendimų vykdymo instrukcijos 95 punkto pagrindu, privalėjo išmokėti palūkanas išieškotojai, o ne atnaujinti priverstinio išieškojimo procesą ar perskaičiuoti palūkanas. Teismo teigimu, nebuvo teisinio pagrindo tęsti išieškojimą ar perskaičiuoti priskaičiuotas palūkanas nuo 2025 m. vasario 19 d.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

17.       Suinteresuotas asmuo antstolė B. Tamkevičienė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjos UAB „Auksinės kopos“ skundą dėl antstolės veiksmų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1.                       Pirmosios instancijos teismas pažeidė priverstinio vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas ir be teisinio pagrindo padarė išvadą, kad antstolė turėjo užbaigti vykdomąją bylą pagal CPK 632 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šią nuostatą teismas aiškino klaidingai, nes nei joje, nei Sprendimų vykdymo instrukcijoje nenustatyta, kad skolininkui pervedus visą išieškotiną sumą į antstolio depozitinę sąskaitą, vykdomoji byla automatiškai laikoma užbaigta. Tik antstolis turi įgaliojimus spręsti dėl vykdomojo dokumento įvykdymo, lėšų perdavimo išieškotojui ir bylos užbaigimo. Teismas neįvertino, kad dėl kasacinio teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartimi pritaikytų suvaržymų, kuriais antstolei iki 2025 m. birželio 25 d. buvo uždrausta išieškoti palūkanas, ji objektyviai negalėjo visiškai išieškoti skolos (pagrindinės sumos ir palūkanų) bei užbaigti vykdomosios bylos, o viršyti šiuos ribojimus antstolė neturėjo teisės. Teismas taip pat neteisingai vertino kasacinio teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisinius padarinius, nes jos sustabdė tik palūkanų išieškojimą, bet ne pačią vykdomąją bylą ar palūkanų skaičiavimą. Be to, teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl vykdomosios bylos (ne)stabdymo, nes šis klausimas nėra skundžiamų antstolės patvarkymų dalykas (CPK 593 straipsnio 6 dalis), o pareiškėja ginčijo neskundžiamus 2025 m. vasario 24 d. antstolės veiksmus.

17.2.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė imperatyvias teisės normas, reglamentuojančias vykdomąjį dokumentą ir jo nustatomas vykdymo proceso ribas. Tai, kad skolininkė 2025 m. vasario 19 d. pervedė į antstolės depozitinę sąskaitą 122 688,15 Eur sumą, nereiškia, jog skolininkė visiškai atsiskaitė su išieškotoja ir nuo to momento turėjo būti sustabdomas 8 proc. palūkanų skaičiavimas. Teismas visiškai nevertino skundžiamoje nutartyje, kad antstolė priėmė patvarkymą ir kitus skolininkės skųstus aktus, nes privalėjo tęsti priverstinio vykdymo veiksmus pagal vykdomąjį raštą (jo ribose), išduotą pagal taikos sutartį, kurioje nustatyta skolininkės pareiga mokėti 8 proc. dydžio (kompensacines) palūkanas už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. 2025 m. birželio 25 d. nutartimi kasacinis teismas, galutinai išsprendęs ginčą, nepaneigė skolininkės pareigos toliau mokėti pagrindinę skolą ir palūkanas, įskaitant ginčo nagrinėjimo laikotarpį. Priešingai, patvirtino skolininkės pareigos mokėti palūkanas teisėtumą. Todėl sustabdžius palūkanų išieškojimą, bet ne skaičiavimą, antstolei kilo pareiga apskaičiuoti vykdomajame rašte nustatytas palūkanas ir tęsti jų išieškojimą po minėtos kasacinio teismo nutarties priėmimo dienos. Teismas, neteisingai aiškindamas vykdomajame rašte nustatytas priverstinio vykdymo ribas, pažeidė CPK 586 straipsnio 1 dalį.

17.3.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų disponavimo tvarką. Antstolio depozitinėje sąskaitoje laikomos lėšos gali būti naudojamos tik teisės aktuose ir teismų sprendimuose nustatyta tvarka bei tikslais. Teismas neįvertino to, kad kasacinio teismo nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atlikti priverstinį palūkanų išieškojimą – reiškė, jog antstolė galėjo disponuoti skolininkės pervestomis lėšomis tik tiek, kiek tai leido ši nutartis. Vien lėšų buvimas antstolio depozitinėje sąskaitoje nereiškia, kad vykdomasis dokumentas yra visiškai įvykdytas ar kad vykdymo procedūros gali būti užbaigtos, nes kol pinigai saugomi depozitinėje sąskaitoje, nuosavybės teisė į juos išlieka skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-381/2023). Todėl antstolė neturėjo teisės šių lėšų panaudoti atsiskaitymui su išieškotoja, priešingu atveju ji būtų veikusi ultra vires, t. y. pažeidusi teismo nustatytą draudimą vykdyti priverstinius veiksmus.

17.4.                      Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad vykdomoji byla negalėjo būti užbaigta dėl pačios skolininkės pasyvumo vykdymo procese. Skolininkė nesiėmė veiksmų, kad būtų panaikinti ar pakeisti kasacinio teismo pritaikyti ribojimai antstolei, todėl pati prisiėmė riziką dėl jų sukelto teisinio rezultato – negalėjimo užbaigti vykdomąją bylą. Atstovaujama profesionalaus teisininko skolininkė neteikė antstolei prašymo dėl bylos užbaigimo konkrečiu teisiniu pagrindu, nors turėjo tokią teisę. Nesant aiškaus ir motyvuoto prašymo, antstolė negalėjo žinoti, kokių procesinių tikslų skolininkė siekia. 2025 m. kovo 3 d. antstolės patvarkymu skolininkė buvo informuota, kad depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų (107 084,87 Eur) paskirstymas sustabdytas, tačiau neskundė šio patvarkymo, nors šis patvarkymas turėjo tiesiogines teisines pasekmes. Antstolė veikė pagal šiame patvarkyme nurodytas aplinkybes ir siūlė skolininkei kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nes būtent jos kliudė paskirstyti lėšas ir lėmė išieškotinos sumos didėjimą. Skolininkė nepaisė šio siūlymo.

18.       Suinteresuotas asmuo UAB „Performa“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: 

18.1.                      Suinteresuoto asmens teigimu, antstolė pagrįstai nurodo, kad teismas be teisinio pagrindo konstatavo, jog vykdomoji byla turėjo būti užbaigta 2025 m. vasario 19 d. Pagal CPK 632 straipsnį lėšų pervedimas į antstolės depozitinę sąskaitą nėra vykdomosios bylos užbaigimo pagrindas ir nereiškia vykdymo procedūrų pabaigos, kol lėšos nėra paskirstytos išieškotojams. Be to, CK 6.56 straipsnis, reglamentuojantis prievolės įvykdymą į antstolės depozitinę sąskaitą, taikomas tik civilinėse prievolėse, o ne vykdymo procese, kurį reguliuoja specialieji teisės aktai. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui sustabdžius palūkanų išieškojimą antstolė pagrįstai negalėjo paskirstyti piniginių lėšų iki tol, kol bus išspręsta ši kasacinė byla. Todėl antstolės veiksmai, atnaujinus vykdymą po galutinės nutarties priėmimo ir paskirsčius lėšas pagal nustatytą tvarką, buvo teisėti ir atitiko CPK nuostatas bei teismų praktiką.

18.2.                      Pagrįsta antstolės pozicija, kad skolininkės mokėjimai į antstolės depozitinę sąskaitą savaime nesudarė pagrindo užbaigti vykdomąją bylą. Kasacinio teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės įpareigojo antstolę sustabdyti palūkanų išieškojimą ir neskirstyti gautų lėšų iki bylos kasaciniame teisme pabaigos. Todėl antstolė teisėtai veikė pagal CPK 152 straipsnio 6 dalį ir kasacinio teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, turinčią vykdomojo dokumento galią. Be to, taikos sutartis tarp šalių, turinti res judicata galią, nebuvo įvykdyta. Tą konstatavo ir kasacinis teismas 2025 m. birželio 25 d. nutartimi. Todėl antstolė turėjo toliau tęsti išieškojimą ir skaičiuoti palūkanas iki visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas, vadovavęsis precedentais su skirtingomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, selektyviai pasirinkęs nutarčių citatas, pažeidė teisės aiškinimo taisykles.

18.3.                      Antstolė pagrįstai nurodė, kad galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms ji neturėjo teisės disponuoti depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis. Kol palūkanų išieškojimas buvo sustabdytas, antstolės depozitinėje sąskaitoje laikomos lėšos išliko pareiškėjos nuosavybe, todėl negalėjo būti laikomos vykdomojo dokumento įvykdymu. Tai patvirtina ir antstolės nurodoma kasacinė praktika, kad lėšų buvimas antstolio sąskaitoje savaime nėra vykdymo pabaiga. Antstolė pagrįstai sustabdė lėšų paskirstymą, o suinteresuotas asmuo nesutiko, kad pirmiau būtų išmokėta pagrindinė skola (CK 6.54 straipsnio 5, 6 dalys), todėl objektyviai nebuvo sąlygų visiškai įvykdyti vykdomąjį dokumentą. Dėl to teismo išvada, neva antstolė turėjo teisę disponuoti depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis, nepagrįsta ir prieštarauja imperatyvioms teisės normoms.

18.4.                      Antstolė pagrįstai teigia, kad pareiškėja buvo pasyvi išieškojimo metu, o teismas neįvertino šios aplinkybės. Šalys turi būti aktyvios vykdymo procese, tačiau pareiškėja nerodė iniciatyvos grąžinti skolą ir negrąžino jos, siekdama išvengti kreditorinių įsipareigojimų. Pareiškėjos veiksmai po skundžiamos nutarties priėmimo patvirtina, kad ji pati nepripažįsta prievolės įvykdymo, todėl akivaizdu, kad pagrindinė skola nėra sumokėta. 

19.       Suinteresuotas asmuo UAB „Performa“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1.                      Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl momento, nuo kurio laikoma, kad skola su palūkanomis yra sumokėta, pažeidė teisės aiškinimo standartą ir netinkamai taikė teisminį precedentą. Teismas vadovavosi kasacinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2014, nors jos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Toje byloje antstolis nepagrįstai delsė pervesti lėšas išieškotojui, kai nebuvo suvaržymų, o nagrinėjamu atveju lėšų paskirstymą sustabdė skolininkės iniciatyva pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas selektyviai citavo kasacinę praktiką, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą nuostatą, kad precedentas taikomas tik esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013), bei neįvertino Konstitucinio Teismo doktrinos dėl vienodo ir nuoseklaus teismų praktikos taikymo. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi ir Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-554-513/2025, kuri nėra precedentinis šaltinis ir buvo priimta kitokiomis aplinkybėmis, t. y. po visiško vykdomojo dokumento įvykdymo. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės aiškinimo taisykles ir nepagrįstai taikė teismų praktiką, kurioje nurodytos netapačios aplinkybės.

19.2.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes neįvertino suinteresuoto asmens pateiktų paaiškinimų ir argumentų, nemotyvavo suinteresuoto asmens paaiškinimų atmetimo. Skundžiama teismo nutartis buvo priimta praėjus 4 dienoms po suinteresuoto asmens atsiliepimo gavimo teisme, kai teismas nagrinėjo daugybę kitų bylų, todėl kyla pagrįstų abejonių, jog į šiuos paaiškinimus iš viso buvo atsižvelgta. Teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nėra nė vienos nuorodos į suinteresuoto asmens poziciją, pvz. dėl teismo kartojamos pareiškėjos cituotos teismų praktikos. Proceso dalyviai turi pagrįstą lūkestį būti išklausyti ir suprasti, kodėl vieni ar kiti ju? procesiniai argumentai yra nepakankami. Šiuo atveju nepasisakydamas dėl suinteresuoto asmens pateiktų argumentų bei nenurodydamas priežasčių, dėl kurių atmetė jo paaiškinimus, teismas neįvykdė CPK 176, 177, 178 ir 185 straipsniuose įtvirtintos pareigos visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti įrodymus, nesilaikė Teismų procesinių sprendimų kokybės standartų (toliau – Standartai).

19.3.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nesilaikė Standartų 2.2 – 2.4 punktų, nes motyvavo nutartį pernelyg bendro pobūdžio formuluotėmis, daugiausia cituodamas šalių paaiškinimus, bet neatlikęs savarankiško jų vertinimo. Teismas tik nurodė, kuriems šalių paaiškinimams pritaria, o kuriems – ne. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad kai iš skirtingu? byloje pateiktu? įrodinėjimo priemonių? gaunama prieštaringa informacija, teismas turi atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Skundžiamoje nutartyje neaptarti suinteresuoto asmens argumentai, neaišku, kodėl tam tikri įrodymai atmesti ar priimti, ir trūksta aiškaus ryšio tarp faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo. Taip pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasikliovė šalių paaiškinimais, o ne objektyvia bylos medžiagos analize. Todėl nutartis neatitinka tinkamo motyvavimo reikalavimų.

19.4.                      Pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė rungimosi, dispozityvumo ir proceso šaliu? lygybės principus, Europos Žmogaus teisiu? ir laisvių? apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnį, CPK 178 straipsnį ir 443 straipsnio 8 dalį, nes neišsprendė pareiškėjos papildomų rašytinių paaiškinimų prijungimo prie bylos klausimo, nors priimdamas skundžiamą nutartį vadovavosi jais, ir nepasiūlė šalims atsiliepti į juos. Dėl to proceso šalys neturėjo galimybės pilnai pasinaudoti rungimosi ir dispozityvumo teisėmis, o teismo veiksmai buvo pasyvūs, nepagrįsti ir nesuteikė galimybės tinkamai įvertinti pateiktų įrodymų. Dėl to, egzistuoja tikimybė, kad dėl nepakankamai efektyvaus teismo veikimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

19.5.                      Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pareiškėjos motyvais, pateikė teisės aiškinimą (kad antstolės depozitinėje sąskaitoje buvusių lėšų nuo 2025 m. vasario 19 d. pakako ir pagrindinei skolai, ir palūkanoms, todėl skolininkė savo prievolę įvykdė ir nebuvo pagrindo perskaičiuoti palūkanų ar tęsti vykdymo), kuris prieštarauja CK 6.54 straipsnio 5, 6 dalims ir laikinosioms apsaugos priemonėms, nes palūkanų mokėjimas buvo sustabdytas, o suinteresuotas asmuo turėjo teisę nesutikti su kitokiu įmokų paskirstymu. Teismas nepagrindė, kodėl turėjo būti taikytas kitas, nei įstatymo numatytas įmokų eiliškumas, nepasisakė apie CK 6.54 straipsnio taikymą ir neįvertino, kad pareiškėjos iniciatyva taikytos laikinosios apsaugos priemonės turėjo tik status quo (esamos padėties) išlaikymo tikslą. Todėl teismo nutartis nesuderinama su įstatymais, suteikia nepagrįstą pranašumą pareiškėjai.

19.6.                      Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo skundžiamoje nutartyje aplinkybes ir pasisakė apie asmenis, kurie byloje iš esmės nedalyvavo, t. y. UAB „Memel Land“, UAB „Memel Logistics“, antstolę V. D. ir A. S.. Teismas vadovavosi jų pateiktais dokumentais ir turto vertinimo ekspertizėmis, kurie neturi tiesioginio ryšio su šia byla. Dėl to kyla pagrįstų abejonių dėl to, kokią bylą teismas iš tikrųjų nagrinėjo (pareiškėjos ar kitų asmenų) ir ar nutarties motyvai bei išvados tinkamai atspindi tikrąsias bylos aplinkybes. Taip teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes sprendimas priimtas, neįtraukiant visų bylos dalyvių, o nutarties motyvai priimti vadovaujantis kitų, byloje nedalyvavusių asmenų duomenimis, sukeldami pagrįstą abejonę dėl teisingo bylos nagrinėjimo ir objektyvumo. Tai kelia įtarimą, kad nutartis nėra pagrįsta faktais ir procesinėmis teisėmis, todėl vienintelis būdas atstatyti teisingumą – panaikinti skundžiamą nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui.

20.       Pareiškėja UAB „Auksinės kopos“ pateikė atsiliepimą į suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus, kuriame prašo atmesti skundus ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Nepagrįsti antstolės atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino vykdomosios bylos užbaigimą reglamentuojančias normas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, pervesdama visą pagal vykdomąjį raštą išieškotiną sumą (skolą, palūkanas ir vykdymo išlaidas) į antstolės depozitinę sąskaitą, tinkamai įvykdė prievoles pagal taikos sutartį ir vykdomąjį dokumentą, todėl nuo šio momento palūkanų skaičiavimas nutrūko. Laikinosios apsaugos priemonės ribojo tik antstolės veiksmus dėl priverstinio išieškojimo ir lėšų išmokėjimo išieškotojui, tačiau nekliudė pareiškėjai įvykdyti prievolę, savanoriškai vykdant teismo sprendimą (CPK 18 straipsnis). Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad antstolė, pasibaigus laikinųjų apsaugos priemonių galiojimui, turėjo paskirstyti gautas lėšas, jas išmokėti išieškotojui ir užbaigti vykdomąją bylą.

20.2.                      Pareiškėja nesutinka su antstolės ir išieškotojos argumentais, kad palūkanos turėjo būti skaičiuojamos iki 2025 m. birželio 25 d., kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2014 pateikti išaiškinimai šiai bylai netaikytini. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje suformuluota taisyklė, kad antstolis, vykdydamas teismo sprendimą, veikia kaip išieškotojo atstovas prievolės įvykdymui gauti, todėl kai skolininkas sumoka visą skolą į antstolio depozitinę sąskaitą, laikoma, jog prievolė įvykdyta išieškotojui. Šie išaiškinimai yra bendro pobūdžio ir taikytini nepriklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, todėl 2025 m. vasario 19 d. antstolės gautos lėšos reiškė visišką atsiskaitymą pagal Taikos sutartį ir vykdomąjį raštą. Tolesnis palūkanų skaičiavimas po šios datos neturi teisinio pagrindo ir akivaizdžiai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes vien šiuo laikotarpiu antstolės priskaičiuotos palūkanos (151 200 Eur) keliasdešimt kartų viršijo pagrindinės skolos sumą.

20.3.                      Antstolė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė imperatyvias taisykles, nustatančias disponavimo antstolio depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis. Antstolė nepateikė konkrečios teisės normos, kurią teismas būtų neteisingai aiškinęs ar pažeidęs, o jos nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartį nėra aktuali šiai bylai, nes joje nėra pateiktos taisyklės dėl skolininko prievolės pabaigos ar palūkanų skaičiavimo sustabdymo. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje nustatyta, kad prievolė laikoma įvykdyta nuo sumos įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą momento, nepriklausomai nuo vėlesnio lėšų paskirstymo išieškotojui. Antstolės bandymas sieti palūkanų skaičiavimą su lėšų paskirstymu prieštarauja logikai, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, nes tai reikštų nesibaigiančio palūkanų skaičiavimo įtvirtinimą.

20.4.                      Nepagrįstas antstolės teiginys, kad vykdomoji byla negalėjo būti užbaigta dėl pareiškėjos pasyvaus teisių įgyvendinimo būdo. Nepagrįsta ir nereikšminga antstolės nuomonė, kad pareiškėja turėjo inicijuoti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą, nes tokie veiksmai neturėjo įtakos pareiškėjos prievolės tinkamam įvykdymui. Kasacinio teismo nutartimi laikinai buvo sustabdytas tik priverstinis palūkanų išieškojimas, bet ne pareiškėjos teisė savanoriškai įvykdyti prievoles pagal Taikos sutartį ir vykdomąjį raštą. Todėl sumokėjusi visą skolos sumą į antstolės depozitinę sąskaitą 2025 m. vasario 19 d., pareiškėja tinkamai įvykdė savo prievolę, o taikytos laikinosios apsaugos priemonės negalėjo sukurti papildomos prievolės ar palūkanų skaičiavimo rizikos. Vienintelės neigiamos pasekmės, kurios galėjo kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, yra išieškotojo teisė reikalauti nuostolių atlyginimo pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį.

20.5.                      Suinteresuoto asmens UAB „Performa“ atskirojo skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė įrodymus, yra nepagrįsti ir nemotyvuoti. Atsiliepimas į pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų nėra įrodymas, UAB „Performa“ nepateikė naujų įrodymų, o jos pozicija sutapo su antstolės 2025 m. liepos 7 d. patvarkyme išdėstyta. Todėl teismui nebuvo būtinybės atskirai vertinti UAB „Performa“ poziciją. Išieškotoja neįrodė, kad teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes ar išanalizavo bylos medžiagą, o kasacinė praktika rodo, kad net jei teismo motyvai išsamiai neatsako į kiekvieną argumentą, tai savaime nėra esminis pažeidimas, jei sprendimas priimtas vadovaujantis visa bylos medžiaga.

20.6.                      Nepagrįsti UAB „Performa“ atskirojo skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi, dispozityvumo ir proceso šalių lygybės principus, nepriėmęs 2025 m. liepos 16 d. pareiškėjos rašytinių paaiškinimų, tačiau vadovaudamasis jais. Teismas išsprendė rašytinių paaiškinimų priėmimo klausimą tą pačią dieną. Be to, minėtuose rašytiniuose paaiškinimuose nebuvo pateiktos naujos aplinkybės. Nėra teisės normos, įpareigojančios teismą pasiūlyti kitoms šalims atsiliepti į rašytinius paaiškinimus. Išieškotoja, naudodamasi savo teisėmis, be atskiro teismo pasiūlymo galėjo reaguoti į pareiškėjos pateiktus rašytinius paaiškinimus. Išieškotoja ir jos atstovai, būdami pasyvūs ir nesidomėdami šios civilinės bylos eiga nuo jos iškėlimo iki paskirto posėdžio datos, prisiėmė bet kokią su tuo susijusią riziką. Išieškotojai vėliausiai tapo žinoma apie rašytinius paaiškinimus 2025 m. liepos 21  d., tačiau ji neteikė pirmosios instancijos teismui prašymo dėl pageidavimo atsiliepti į šiuos paaiškinimus ir / ar atidėti 2025 m. liepos 22 d. byloje paskirtą teismo posėdį dėl to.

20.7.                      Nepagrįsti UAB „Performa“ teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta dėl netinkamo CK 6.54 straipsnio taikymo ir palūkanų perskaičiavimo iki 2025 m. birželio 25 d. 2025 m. vasario 19 d. pareiškėja sumokėjo visą mokėtiną sumą į antstolės depozitinę sąskaitą, tai panaikino CK 6.54 straipsnio ir CPK 753 straipsnio taikymą. Sprendimų vykdymo instrukcijos 95 punktas reglamentuoja lėšų paskirstymą tik esant nepakankamai sumai. Todėl antstolė turėjo teisę išmokėti išieškotojai tik tas sumas, kurių mokėjimas nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo sustabdytas. CK 6.54 straipsnyje nustatyto įmokų eiliškumo taikyti nebūtų pagrindo, nes nebuvo pagrindo manyti, kad išieškotos sumos nepakanka visiems vykdomajame dokumente nurodytiems reikalavimams patenkinti.

20.8.                      Nepagrįsti UAB „Performa“ teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pažeidžia CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą dėl trečiųjų asmenų teisių ir pareigų. Nors nutarties dalyje paminėti nesusiję su byla asmenys, tačiau jų teisės ir pareigos nutartimi nebuvo nustatytos, pripažintos, pakeistos ar panaikintos. Todėl skundžiama nutartis nedaro įtakos šių asmenų materialiosioms teisėms. Tai techninė rašymo klaida, kuri gali būti pašalinta pagal CPK 276 straipsnį. Ji negali sudaryti pagrindo nutarčiai panaikinti, nes CPK 328 straipsnis draudžia naikinti teisėtą sprendimą vien formaliais pagrindais.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

22.       Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinti antstolės 2025 m. birželio 25 d. priimtus patvarkymą dėl išieškojimo veiksmų atnaujinimo ir paskirstytų piniginių lėšų perskirstymo, išieškotų lėšų perskirstymo patvarkymą, nurodymą priverstinai nurašyti pinigines lėšas ir turto arešto aktą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

23.       CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

24.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018 nutarties 37, 38 punktai).

25.       Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo UAB „Performa“ prašo prijungti prie bylos kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikiamus įrodymus: 2025 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaita faktūrą Nr. AK09074 kartu su ja lydinčiu dokumentu „Suminės skolos 2025.08.12“; UAB „Performa“ 2025 m. rugpjūčio 12 d. raginimą Dėl PVM sąskaitą faktūros Nr. AK09074 lydinčiame dokumente esančio įrašo panaikinimo. Šiai dokumentais apeliantė siekia pagrįsti, kad pareiškėja nepripažįsta pagrindinės skolos įvykdymo ir toliau elgiasi kaip skolinga šalis. Suinteresuoto asmens teigimu, 2025 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėja, administruodama suinteresuotam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą, pateikė PVM sąskaitą faktūrą ir lydintį dokumentą „Suminės skolos 2025 m. rugpjūčio 12 d.“, kuriame nurodė 15 000 Eur įskaitymą pagal 2024 m. balandžio 22 d. taikos sutartį. Tai, suinteresuoto asmens vertinimu, įrodo, kad pareiškėja toliau vykdo tarpusavio įskaitymus ir iš esmės pripažįsta skolą, kad jos teiginiai, jog prievolė pagal vykdomąjį raštą buvo visiškai įvykdyta, neatitinka tikrovės.

26.       Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su suinteresuoto asmens UAB „Performa“ pateiktais papildomais įrodymais, prieina prie išvados, kad nors jų nebuvo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui dėl vėlesnės jų atsiradimo datos, tačiau šie įrodymai yra susiję su pareiškėjos veiksmais, atliktais po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo. Juose fiksuotos faktinės aplinkybės nesusijusios su šioje byloje nagrinėjamu klausimu, t. y. pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu. Šioje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino antstolės veiksmų teisėtumą vykdymo procese pagal tuo metu egzistavusias faktines aplinkybes ir teisinius santykius. Todėl pareiškėjos vėlesni veiksmai (PVM sąskaitų faktūrų išrašymas ar įskaitymo nurodymas) negali turėti įtakos šios bylos dalykui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas atsisako prijungti prie bylos šiuos suinteresuoto asmens papildomus įrodymus.

Dėl esminių bylos aplinkybių

27.       Iš bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Plungės apylinkės teismas 2024 m. gegužės 13 d. nutartimi patvirtino UAB „Performa“ ir UAB „Auksinės kopos“ taikos sutartį, kuria šalys, be kita ko, susitarė, jog atsakovė UAB „Auksinės kopos“ įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2024 m. liepos 15 d. sumokėti UAB „Performa“ 15 000 Eur (Taikos sutarties 2 punktas), o praleidusi šio įsipareigojimo įvykdymo terminą – mokėti 8 proc. dydžio palūkanas už kiekvieną uždelstą dieną nuo nesumokėtos sumos iki visiško atsiskaitymo (Taikos sutarties 4 punktas). Teismas 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartimi patenkino UAB „Performa“ prašymą išduoti vykdomąjį raštą pagal 2024 m. gegužės 13 d. nutartimi patvirtintos Taikos sutarties 2 ir 4 punktus.

28.       Pareiškėja UAB „Auksinės kopos“, nesutikdama su nutarties dalimi, kuria išduotas vykdomasis raštas dėl Taikos sutarties 4 punkto (8 proc. dydžio palūkanų) vykdymo, pateikė atskirąjį skundą, kurį Klaipėdos apygardos teismas atmetė 2025 m. sausio 9 d. nutartimi, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgdamas į tai, Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. sausio 10 d. pakartotinai išdavė UAB „Performa“ vykdomąjį raštą pagal Plungės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. nutartimi patvirtintą Taikos sutartį dėl 15 000 Eur skolos, 8 proc. dydžio palūkanų nuo nesumokėtos sumos (15 000 Eur) už kiekvieną uždelstą dieną nuo 2024 m. liepos 16 d. iki visiško atsiskaitymo, bei dėl 774,40 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš atsakovės UAB „Auksinės kopos“.

29.       Šio vykdomojo rašto pagrindu antstolės B. Tamkevičienės kontoroje 2025 m. sausio 10 d. buvo pradėta vykdomoji byla Nr. 0005/25/00064 dėl 15 000 Eur skolos, 427 200 Eur palūkanų ir 774,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išieškojimo iš skolininkės (pareiškėjos) UAB „Auksinės kopos“ išieškotojos UAB „Performa“ naudai. Vykdomojoje byloje atlikti priverstinio skolos išieškojimo veiksmai: buvo areštuotas skolininkės nekilnojamasis turtas, apribotas disponavimas skolininkės banko sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis.

30.       Pareiškėja, nesutikdama su Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartimi, padavė kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegija 2025 m. sausio 30 d. nutartimi priėmė šį kasacinį skundą bei taikė pareiškėjos prašomą laikinąją apsaugos priemonę – iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka sustabdė vykdomojoje byloje Nr. 0005/25/00064 palūkanų išieškojimą iš atsakovės UAB „Auksinės kopos“ ieškovės UAB „Performa“ naudai.

31.       2025 m. vasario 3 d. antstolė kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, prašydama išaiškinti 2025 m. sausio 30 d. nutarties vykdymo tvarką, t. y. išaiškinti ar iš skolininkės išieškotos piniginės lėšos turi būti skirstomos dengiant priteistą 15 000 Eur skolą, kurios išieškojimas nėra sustabdytas, nedengiant priskaičiuotų palūkanų (nepaisant CK 6.54 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo), ar vykdant šią nutartį, sustabdytas ne tik palūkanų, bet ir skolos išieškojimas bei išmokėjimas išieškotojui, nes priešingu atveju bus pažeistas CK 6.54 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas. 

32.       2025 m. vasario 13 d. antstolės padėjėjas el. paštu informavo skolininkės atstovą, jog šiam reikėtų kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kad nekiltų neaiškumų dėl lėšų paskirstymo ir vykdomosios bylos užbaigimo. Nurodė, kad pateikus įrodymus apie tokį kreipimąsi ir prašymą išmokėti išieškotas lėšas, kliūčių jų išmokėjimui nebūtų, kad išieškotina suma kasdien didėja 1248 Eur.

33.       Iš antstolės 2025 m. vasario 17 d. patvarkymo Nr. S-25-5-6622 matyti, kad laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 21 d. iki 2025 m. sausio 30 d. (iki nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) antstolė vykdomojoje byloje išieškojo ir paskirstė 158 633,78 Eur palūkanų, 5245,79 Eur vykdymo išlaidų ir 278,28 Eur administravimo išlaidų. Patvarkymu antstolė informavo skolininkę, kad antstolės depozitinėje sąskaitoje deponuotos 115 200,15 Eur skolininkei priklausančios bei dėl taikomų suvaržymų nepaskirstytos lėšos; šių lėšų savininke laikoma skolininkė. Antstolė taip pat informavo, kad pasibaigus laikinųjų apsaugos priemonių galiojimui, ji paskirstys šias lėšas, pirmiausia apmokėdama palūkanas, likusia dalimi – pagrindinę skolą. Antstolė nurodė, kad kol visa skola nėra išieškota, palūkanų skaičiavimas nestabdomas; 2025 m. vasario 17 d. bendra skolos ir vykdymo išlaidų suma sudarė 120 192,15 Eur, o kiekvieną uždelstą dieną išieškotina suma didėja 1248 Eur.

34.       2025 m. vasario 19 d. pareiškėja pervedė į antstolės depozitinę banko sąskaitą 7488 Eur ir prašė sustabdyti tolesnį palūkanų skaičiavimą, panaikinti taikomus areštus bei dalį gautų lėšų (15 000 Eur) paskirstyti skolos pagal vykdomąjį raštą sumokėjimui. Pareiškėja nurodė, kad po šio papildomo mokėjimo vykdomojoje byloje yra visa suma, kurios pakanka ir pagrindinei skolai, ir vykdymo išlaidoms sumokėti. Pareiškėja patikslino, kad iš 7488 Eur sumos 4992 Eur yra skirtumas tarp 2025 m. vasario 17 d. buvusios išieškotinos sumos ir depozitinėje sąskaitoje buvusios sumos, o 2496 Eur – palūkanos ir vykdymo išlaidos už laikotarpį nuo 2025 m. vasario 17 d. iki 19 d.

35.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2025 m. vasario 21 d. nutartimi netenkino antstolės prašymo dėl nutarties išaiškinimo. Šios nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neužkerta kelio antstolei atlikti priverstinio vykdymo veiksmų dėl kitų vykdomajame rašte nurodytų piniginių sumų išieškojimo ir išieškotų sumų išmokėjimo. Tuo atveju, kai išieškotų sumų nepakanka visiems vykdomajame dokumente nurodytiems išieškotojo reikalavimams patenkinti, išieškotos sumos paskirstomos laikantis CK 6.54 straipsnyje įtvirtinto įmokų eiliškumo. Tai, kad aukštesnėje eilėje esančių įmokų (palūkanų) mokėjimas yra sustabdytas, nereiškia, kad tokiu atveju stabdomas ir kitų įmokų (pagrindinės skolos) mokėjimas. Kai teismo nutartimi yra sustabdytas CK 6.54 straipsnio nustatytoje aukštesnėje eilėje įtvirtintų įmokų (palūkanų) mokėjimas, antstolis, laikydamasis Sprendimų vykdymo instrukcijoje numatytų išieškotų piniginių lėšų pervedimo išieškotojui terminų, turi pervesti išieškotojui žemesnėje eilėje įtvirtintas įmokas (išieškotas lėšas), kurių mokėjimas nutartimi nesustabdytas. Toks piniginių lėšų išmokėjimas neužkerta kelio antstoliui vėlesniame etape (teismui galutiniu sprendimu išsprendus ginčą dėl aukštesnėje eilėje esančių įmokų (palūkanų)) perskirstyti išmokėtas lėšas pagal CK 6.54 straipsnyje įtvirtintą įmokų eiliškumą.

36.       2025 m. vasario 24 d. patvarkymu Nr. S-25-5-7620 antstolė paskirstė iš skolininkės išieškotą 15 603,28 Eur sumą – 15 000 Eur skyrė išieškotojai, o 603,28 Eur – vykdymo išlaidoms apmokėti. Patvarkyme nurodyta, kad likusi išieškoti suma sudaro 108 966,22 Eur.

37.       2025 m. kovo 3 d. patvarkymu antstolė, atsakydama į pareiškėjos 2025 m. vasario 19 d. prašymą, nurodė, kad po 2025 m. sausio 30 d. į jos depozitinę sąskaitą buvo gauta 122 688,15 Eur. Paaiškino, kad iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išieškota ir išmokėta 158 633,78 Eur palūkanų, palūkanos sumokėtos iš dalies; kad šiuo metu depozitinėje sąskaitoje deponuota 107 084,87 Eur skolininkei priklausančių bei dėl draudimo išieškoti palūkanas nepaskirstytų lėšų. Antstolė nurodė, kad kasaciniam teismui atmetus skolininkės skundą, 15 000 Eur išmokėta suma bus laikoma dalies palūkanų sumokėjimu, kad vykdomojoje byloje šiuo metu palūkanos neskaičiuojamos, skolininkės turtui taikyti apribojimai panaikinti, o depozitinėje sąskaitoje toliau laikomos skolininkei priklausančios lėšos, kurių paskirstymas bus koreguojamas, atsižvelgiant į galutinę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį.

38.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. birželio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-823/2025, paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartį. Po šios nutarties priėmimo nustojus galioti kasacinio teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartimi taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, antstolė B. Tamkevičienė atliko šiuos skundžiamus veiksmus:

38.1.                      2025 m. birželio 25 d. patvarkymu nusprendė: visa apimtimi atnaujinti skolos išieškojimo / piniginių lėšų paskirstymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr.0005/25/00064; atsižvelgiant į kasacinio teismo 2025 m. vasario 21 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje pateiktą išaiškinimą, perskirstyti 2025 m. vasario 24 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu išieškotojai sumokėtas 15 000 Eur pinigines lėšas, nurodant, kad šios lėšos išieškotojai išmokėtos dengiant ne skolą, o 8 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo skolos sumos (15 000 Eur) už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną; atskiru patvarkymu paskirstyti antstolės depozitinėje sąskaitoje deponuojamas iš skolininkės išieškotas pinigines lėšas (107 084,87 Eur); tęsti skolos ir likusių palūkanų išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0005/25/0006;

38.2.                      2025 m. birželio 25 d. patvarkymą, kuriame nurodė, kad išieško 774,40 Eur bylinėjimosi išlaidas, 15 000 Eur skolą ir 412 800 Eur palūkanas, paskirstė iš skolininkės išieškotą depozitinėje banko sąskaitoje deponuojamą 107 084,87 Eur sumą, skirdama 102 966,22 Eur skolai, o 4118,65 Eur vykdymo išlaidoms apmokėti,

38.3.                      2025 m. birželio 25 d. nurodymu nurodė nurašyti iš visų skolininkės banko sąskaitų 157 327,61 Eur.

38.4.                      2025 m. birželio 25 d. turto arešto aktu areštavo skolininkei priklausantį turtą.

39.       2025 m. liepos 8 d. Klaipėdos apylinkės teisme gavus antstolės persiųstą skundą dėl antstolės veiksmų, 2025 m. liepos 10 d. nutartimi teismas paskyrė bylą nagrinėti 2025 m. liepos 22 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka bei nustatė terminą iki paskirto posėdžio teikti bylai reikšmingus įrodymus, atsiliepimus. 2025 m. liepos 16 d. pareiškėja, reaguodama į antstolės nesutikimo su jos skundu argumentus, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuos teismas priėmė apie tai pažymėdamas LITEKO sistemoje. 2025 m. liepos 21 d. suinteresuotas asmuo UAB „Performa“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuris buvo priimtas 2025 m. liepos 22 d. teismo rezoliucija. 2025 m. liepos 22 d. teismas, atsižvelgdamas į užimtumą ir bylos apimtį (byloje gavus pareiškėjos rašytinius paaiškinimus, suinteresuoto asmens UAB „Performa“ atsiliepimą), nutarė atidėti procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą iki 2024 m. liepos 24 d.

40.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismo nutartis suinteresuoto asmens UAB „Performa“ skundžiama dėl absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų bei kitų procesinių pažeidimų. Todėl, visų pirma, pasisakoma dėl to, ar nagrinėjamoje byloje buvo padaryti proceso teisės pažeidimai, sudarantys pagrindą panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (ne)buvimo

41.       Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

42.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos taikymo, yra išaiškinęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo tiesiogiai nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų (teisių ar pareigų). Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos byloje nedalyvavusio asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021, 16 punktas).

43.       Pirma, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja 2025 m. liepos 16 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kurie buvo priimti ir registruoti LITEKO sistemoje, o suinteresuotas asmuo UAB „Performa“ 2025 m. liepos 21 d. taip pat elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą. Tai leidžia daryti išvadą, kad ir teismas, ir bylos dalyviai procesinius dokumentus teikė ir gavo elektroniniu būdu per teismų informacinę sistemą, kurioje visi byloje pateikti dokumentai yra matomi visiems proceso dalyviams. Šiuo atveju pareiškėjos papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nebuvo keičiami skundo reikalavimai, faktinės aplinkybės ar teisinis pagrindas. Todėl teismas neturėjo procesinės pareigos jų siųsti kitoms šalims ar siūlyti pateikti atsiliepimą. Taigi nėra pagrindo konstatuoti CPK 42, 178, 443 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų (proceso principų) pažeidimo.

44.       Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamos nutarties motyvais, konstatuoja, kad  nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje nutarties dalyje pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl neįtrauktų į procesą asmenų teisių ar pareigų. Teismas nekeitė neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisinės padėties. Skundžiamoje nutartyje nėra motyvų, kurie sukurtų, pakeistų ar panaikintų neįtrauktų asmenų materialiąsias teises ar pareigas. Šiuo atveju nutarties aprašomojoje dalyje minimi į bylą neįtrauktų asmenų pavadinimai bei jų dokumentai, kaip pagrįstai nurodyta pareiškėjos atsiliepime į atskiruosius skundus, laikytini techninio pobūdžio rašymo apsirikimu, kuris nepakeičia nutarties esmės ir teisinio turinio. Tokie formos netikslumai gali būti ištaisyti CPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau jie nesudaro pagrindo pripažinti teismo nutarties negaliojančia. Šioje byloje priimta nutartis buvo susijusi tik su pareiškėjos skundu dėl antstolės veiksmų, todėl skundžiama teismo nutartis teisiškai galėjo paveikti tik šio proceso dalyvių teises ir pareigas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus nutarties negaliojimo pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes skundžiamu teismo procesiniu sprendimu nebuvo nuspręsta dėl neįtrauktų į procesą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų.

45.       Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės UAB „Performa“ atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl suinteresuoto asmens atsiliepimo argumentų, nenurodė priežasčių, dėl kurių atmetė suinteresuoto asmens paaiškinimus.

46.       Susipažinus su apeliantės UAB „Performa“ atsiliepimo į pareiškėjos skundą turiniu, nustatyta, kad jame iš esmės pakartoti antstolės patvarkyme išdėstyti motyvai netenkinti pareiškėjos skundo. Todėl pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl antstolės pozicijos pagrįstumo, iš esmės pasisakė ir dėl suinteresuoto asmens argumentų. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad suinteresuotas asmuo UAB „Perfoma“ nebuvo išklausytas pirmosios instancijos teisme, bei naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl, suinteresuoto asmens nuomone, netinkamo pirmosios instancijos teismo nutarties motyvavimo.

47.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas pasakyta pirmiau, konstatuoja, kad nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta, o byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

48.       Nagrinėjamu atveju apeliantės iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad antstolė nepagrįstai skaičiavo palūkanas už laikinųjų apsaugos priemonių (palūkanų išieškojimo sustabdymo) galiojimo laikotarpį (2025 m. vasario 20 d. – 2025 m. birželio 25 d.) ir nepagrįstai atnaujino jų išieškojimo veiksmus, priimdama skundžiamus patvarkymus. Pasak apeliančių, aplinkybė, kad antstolės depozitinėje sąskaitoje 2025 m. vasario 19 d. buvo visa suma visiems reikalavimams pagal vykdomąjį raštą ir vykdymo išlaidoms apmokėti, nesudarė pagrindo sustabdyti palūkanų skaičiavimą ir užbaigti vykdomąją bylą, nes šių lėšų antstolė neturėjo teisės paskirstyti / pervesti išieškotojai dėl pritaikytų ribojimų. Apeliančių teigimu, lėšų pervedimas į antstolės depozitinę banko sąskaitą nelaikytinas tinkamu vykdomojo rašto įvykdymu, nes tokios lėšos, kol nepaskirstytos išieškotojai, yra skolininkės nuosavybė. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje svarbu nustatyti momentą, nuo kurio laikoma, kad vykdomasis dokumentas yra įvykdytas.

Dėl vykdomojo dokumento įvykdymo momento

49.       Vykdomojo dokumento vykdymo ribas apibrėžia su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui (CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

50.       CPK 753 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu išieškotos iš skolininko sumos neužtenka vykdymo išlaidoms ir visiems reikalavimams pagal vykdomuosius dokumentus patenkinti, išieškota suma paskirstoma šia eilės tvarka: 1) vykdomosios bylos administravimo išlaidoms; 2) išlaidoms tretiesiems asmenims už konkrečioje vykdomojoje byloje šių asmenų suteiktas paslaugas; 3) išieškotojams šio Kodekso 754 straipsnyje nustatyta eilės tvarka ir antstoliui kaip atlygis už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu. Atlygis antstoliui paskirstomas proporcingai išieškotojams paskirstytai sumai Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskesnės eilės reikalavimai patenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės reikalavimai.

51.       Sprendimų vykdymo instrukcijos 95 punkte nustatyta, kad iš skolininko išieškotos lėšos išieškotojams skirstomos CPK 753 straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu iš skolininko išieškotos sumos nepakanka visiems vykdomajame dokumente nurodytiems išieškotojo reikalavimams patenkinti, išieškotojui tenkančios sumos konkrečioje vykdomojoje byloje paskirstomos CK 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka, jeigu vykdomajame dokumente nenurodyta kitaip.

52.       Pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalį jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą (CK 6.54 straipsnio 2 dalis). Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti (CK 6.54 straipsnio 3 dalis). Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti (CK 6.54 straipsnio 4 dalis). Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse (CK 6.54 straipsnio 5 dalis). Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs (CK 6.54 straipsnio 6 dalis).

53.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad lėšų išieškojimas iš skolininko ir jų buvimas antstolio depozitinėje sąskaitoje nereiškia visiško vykdomojo dokumento įvykdymo ir vykdymo procedūrų pabaigos bei vykdomosios bylos užbaigimo. Pakankamo kiekio lėšų atsiskaityti su išieškotoju patekimas į antstolio depozitinę sąskaitą reiškia tik vykdymo proceso dalies – išieškojimo stadijos – pabaigą. Tol, kol išieškotojo reikalavimai nepatenkinti, t. y. jam dar nepervestos atitinkamos lėšos, vykdymo procesas nėra baigtas. Pinigai, kaip tokie, yra civilinių teisių objektas. Kol pinigai yra antstolio depozitinėje sąskaitoje, tol nuosavybės teisė į juos išlieka pinigų savininkui – skolininkui. Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), taigi vykdymo proceso metu jis netampa iš skolininko išieškotų lėšų savininku, šioms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą. Nuoseklaus vykdymo proceso baigiamoji stadija yra išieškotų sumų paskirstymas ir išmokėjimas išieškotojui. Iš skolininko išieškotos lėšos nuo jų perdavimo išieškotojui momento tampa išieškotojo nuosavybe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010; 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-381/2023, 64 punktas).

54.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje reikšminga aplinkybė, į kurią pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, priimdamas skundžiamą sprendimą, yra ta, kad 2025 m. vasario 19 d., kai pareiškėja sumokėjo į antstolės depozitinę sąskaitą visą skolą ir tą dieną paskaičiuotas palūkanas, nei antstolė, nei juo labiau išieškotoja neturėjo galimybės disponuoti visomis tomis lėšomis dėl kasacinio teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – palūkanų išieškojimo sustabdymo. Ši laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta pareiškėjos kaip skolininkės iniciatyva, šiai skundžiant kasacine tvarka įsiteisėjusią Klaipėdos apygardos teismo nutartį, kuria iš esmės konstatuota, jog pareiškėja privalo mokėti 8 proc. dydžio dienines palūkanas, dėl kurių sutarė su kreditore Taikos sutartimi, patvirtinta apylinkės teismo. Todėl darytina išvada, kad dieną, kai pareiškėja sumokėjo į antstolės depozitinę sąskaitą visą skolą ir tą dieną paskaičiuotas palūkanas, negalima vertinti kaip savanoriško skolininkės vykdomojo dokumento įvykdymo momentą, nes dėl pačios skolininkės veiksmų (prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę) vykdomojo dokumento įvykdymas buvo apribotas. Dėl tokių skolininkės veiksmų sutartų palūkanų skaičiavimas savaime negalėjo sustoti ir galutinė antstolės išieškotina iš skolininkės suma (kartu su palūkanomis) turėjo paaiškėti po pareiškėjos kasacinio skundo išnagrinėjimo.

55.       Tai, kad galutinė antstolės išieškotina iš skolininkės išieškotojai suma nebuvo aiški, patvirtina ir kasacinio teismo nutartyje atmesti antstolės prašymą dėl teismo nutarties taikyti laikinąją apsaugos priemonę išaiškinimo pateikti motyvai. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas iš esmės nurodė, kad pervedus išieškotojai pagrindinę skolos sumą ir kasaciniam teismui palikus apygardos teismo nutartį dėl palūkanų dydžio nepakeistą, gali įvykti išieškotojai išmokėtų lėšų perskirstymas pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie išaiškinimai iš esmės suponavo tai, kad skolininkės 2025 m. vasario 19 d. įmokėtų lėšų paskirtis gali pasikeisti, priklausomai nuo kasacinio teismo nutarties dėl apygardos teismo procesinio sprendimo, dėl to, jog palikus apygardos teismo nutartį nepakeistą, padidės palūkanos, mokėtinos pagal vykdomąjį raštą, ir pareiškėjos 2025 m. vasario 19 d. lėšų gali nepakakti visai skolai ir palūkanoms sumokėti.

56.       Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog antstolė paskirstydama išieškotojai 15 000 Eur sumą ir deponuodama likusią sumą depozitinėje sąskaitoje, iš esmės patvirtino vykdymo proceso dalyvėms, jog vykdymo procese iš skolininkės buvo gauta tokia pinigų suma, kurios pakako minėtoms sumoms apmokėti; kad, esant sumokėtai visai 2025 m. vasario 19 d. mokėtinai skolai ir palūkanų sumai, skolos ir palūkanų išieškojimo stadija baigėsi, nepaisant taikomų laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia išvada negalėjo būti padaryta dėl to, kad būtent pareiškėjos iniciatyva išieškotoja negalėjo gauti deponuotų antstolės sąskaitoje lėšų, ir pareiškėja buvo tų lėšų savininke iki 2025 m. birželio 25 d. patvarkymų priėmimo (žr. šios nutarties 53 punktą). Antstolė taip pat neturėjo galimybės paskirstyti visų deponuotų lėšų išieškotojai dėl pareiškėjos iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Nesant aiškiam išieškotinų palūkanų, skolos dydžiui, 2024 m. vasario 19 d. nebuvo pagrindo tvirtinti, kad išieškojimo stadija pasibaigė tuo pagrindu, kad deponuotos sumos užteko visoms CPK 793 straipsnyje nurodytoms įmokoms sumokėti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pritaria antstolės atskirajame skunde nurodytam argumentui, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias vykdomąjį dokumentą ir vykdymo proceso ribas, iš esmės vertindamas, kad 2025 m. vasario 19 d. vykdomojo dokumento išieškojimo ribos buvo aiškios ir dėl to galima buvo konstatuoti išieškojimo veiksmų pabaigą.

57.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad palūkanų skaičiavimas vykdomojoje byloje buvo sustabdytas. Tai, kad 2025 m. kovo 3 d. patvarkyme dėl skolininkės prašymo sustabdyti palūkanų skaičiavimą antstolė informavo ją, kad palūkanos tuo metu nebuvo skaičiuojamos dėl pritaikytų kasacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių, nereiškia, kad palūkanų skaičiavimas buvo sustabdytas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2025 m. kovo 3 d. antstolei nebuvo tikslinga skaičiuoti palūkanas, nes nebuvo aiški jų galutinė norma, pareiškėjai kasacine tvarka apskundus teismo nutartis, kuriomis patvirtintas šalių susitarimas dėl 8 proc. dieninių palūkanų mokėjimo išieškotojai. Visgi tai nereiškia, kad tokiu būdu buvo patenkintas pareiškėjos prašymas stabdyti palūkanų skaičiavimą.

58.       Apeliacinės instancijos teismas mano, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje Nr. e3K-3-482/2014 pateikti išaiškinimai nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui spręsti, jog 2025 m. vasario 19 d. pareiškėja, pervedusi į antstolės sąskaitą visą tą dieną išieškotiną sumą, visiškai įvykdė vykdomąjį dokumentą. Minėti išaiškinimai buvo pateikti byloje, kurioje skolininkas nedarė įtakos galimybei paskirstyti jo savanoriškai įmokėtas į antstolės depozitinę sąskaitą lėšas. Toje nutartyje nebuvo pasisakyta dėl to, ar skolininkas, kurio iniciatyva buvo apribotas vykdomajame dokumente nurodytų sumų išieškojimas, pervedęs išieškomą sumą antstoliui bei nesiėmęs veiksmų jo iniciatyva pritaikytiems išieškojimo ribojimams panaikinti, laikomas savanoriškai įvykdžiusiu prievolę išieškotojo interesais veikiančiam subjektui. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrįstas apeliantės UAB „Performa“ motyvas, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis minėtoje nutartyje pateiktais išaiškinimais, spręsdamas klausimą dėl situacijos, kurios esminės faktinės aplinkybės (antstolio, išieškotojo galimybė disponuoti depozitinėje sąskaitoje buvusiomis lėšomis) buvo kitokios, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje Nr. e3K-3-482/2014.

59.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad skolininkės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimas teismui ir siekis išvengti įvykdyto teismo sprendimo atgręžimo kasacinio skundo patenkinimo atveju negali būti vertinamas kaip jos neteisėti veiksmai, piktnaudžiavimas procesu trukdant pervesti išieškotas lėšas išieškotojai. Visgi tokia išvada nepaneigia to, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja, pateikusi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (palūkanų išieškojimo sustabdymo), kurį kasacinis teismas patenkino, prisiėmė riziką, jog išieškotinų palūkanų dydis gali padidėti dėl jos inicijuoto kasacinio proceso ir galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja ėmėsi priemonių, jog teismo sprendimas būtų kuo greičiau įvykdytas, įmokėdama į antstolės depozitinę sąskaitą antstolės nurodytą pinigų sumą. Priešingai, skolininkė ėmėsi veiksmų, kurie ilgino teismo procesinio sprendimo įvykdymo procesą: padavė kasacinį skundą, pareiškė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ribojančių skolos išieškojimą, taikymo.

60.       Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nebuvo pagrindo ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nepagrįstas išieškotojos lūkestis, jog ir toliau bus skaičiuojamos procesinės palūkanos nuo pagrindinės skolos, nepaisant to, kad visa skolos ir priskaičiuotų palūkanų suma buvo išieškota ir sumokėta skolininkės. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju dėl skolininkės veiksmų byloje negalėjo būti padaryta išvada, kad 2025 m. vasario 19 d. skolininkė visiškai įvykdė teismo procesinį sprendimą dėl jos iniciatyva pritaikytų dalies deponuotų lėšų (palūkanų) išieškojimo sustabdymo. Kasaciniam teismui 2025 m. vasario 21 d. nutartyje pateikus išaiškinimą dėl išieškotojai išmokėtų lėšų perskirstymo pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas tuo atveju, jei kasacinis skundas nebus patenkintas, išieškotojai kaip tik galėjo susiformuoti teisėtas lūkestis, kad palūkanų išieškojimo sustabdymas nesuponuoja palūkanų skaičiavimo sustabdymo.

61.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuo 2025 m. vasario 24 d., kai buvo atliktas lėšų paskirstymas, iki 2025 m. birželio 25 d., kai antstolė priėmė skundžiamus patvarkymus, situacija iš esmės nepasikeitė. Situacija pasikeitė iš esmės, nes nustojo galioti kasacinio teismo nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė, o apygardos teismo nutartis, kuria konstatuotas apylinkės teismo nutarties teisėtumas, palikta nepakeista. Kasaciniam teismui priėmus nutartį dėl teismo procesinių sprendimų, kurių pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas, teisėtumo, galutinai paaiškėjo vykdomojo dokumento vykdymo ribos. Todėl antstolė, priimdama skundžiamus patvarkymus, pagrįstai vertino tai, ar yra pagrindas perskirstyti pinigines lėšas, atsižvelgiant ir į laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpį nuo 2025 m. sausio 30 d. iki 2025 m. birželio 25 d.

62.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantės UAB „Performa“ motyvams, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas suteikė nepagrįstą pranašumą pareiškėjai. Skundžiama nutartimi iš esmės buvo sukurtos prielaidos skolininkei naudotis CPK nurodytomis priemonėmis, galinčiomis riboti išieškotojo teises, neprisiimant rizikos dėl augančių palūkanų bei paneigiant teismo sprendimu patvirtinto Taikos sutarties susitarimą dėl palūkanų mokėjimo iki visiško skolos sumokėjimo momento.

63.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas pasakyta pirmiau, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė priverstinai vykdomų prievolių, numatytų vykdomajame dokumente, įvykdymo momentą, neatsižvelgdamas į skolininkės veiksmų įtaką šiam momentui. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad skolininkė savanoriškai įvykdė vykdomajame dokumente nurodytą prievolę, sumokėjusi į antstolės depozitinę sąskaitą visą skolos sumą ir tą dieną paskaičiuotas palūkanas, taip paneigdamas išieškotojo teisę į visą vykdomajame dokumente nurodytą išieškotiną sumą. Nustačius šias aplinkybes, yra pagrindas tenkinti apeliančių atskiruosius skundus ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, išspręsti klausimą iš esmės, atmetant pareiškėjos UAB „Auksinės kopos“ skundą dėl antstolės B. Tamkevičienės veiksmų (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 753 straipsnio 1 dalis, Sprendimų vykdymo instrukcijos 95 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo

64.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 443 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

65.       Suinteresuotas asmuo UAB „Performa“ pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad jis turėjo 1506,45 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų, parengimu;1936 Eur išlaidas, susijusias su atskirojo skundo parengimu, ir 1391,50 Eur išlaidas, susijusias su atsiliepimo į antstolės atskirąjį skundą parengimu. Suinteresuotas asmuo antstolė B. Tamkevičienė pateikė į bylą įrodymus apie jos 1125,93 Eur išlaidas, susijusias su advokato teisine pagalba rengiant atskirąjį skundą.

66.       Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad suinteresuoto asmens UAB „Performa“ atsiliepimo į pareiškėjos skundą argumentai buvo pagrįsti, mano, kad šiam suinteresuotam asmeniui turi būti atlygintos ir jo bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios instancijos teisme (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

67.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad patvirtintas 2025 m. II ketv. VDU – 2387 Eur, vadovaudamasis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos), 7, 8.15, 8.16 punktais, priteisia iš pareiškėjos kaip priešingą suinteresuotumą turinčio asmens UAB „Performa“ naudai maksimaliai atlygintiną atsiliepimo į pareiškėjos skundą parengimo 954,80 Eur išlaidų sumą (2387×0,4; CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnio 1, 2 dalys, 93 straipsnio 5 dalis).

68.       Patenkinus suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus, iš pareiškėjos suinteresuoto asmens antstolės B. Tamkevičienės naudai priteisiama maksimaliai pagal Rekomendacijų 7, 8.15 punktus atlygintina 954,80 Eur atskirojo skundo parengimo išlaidų suma, suinteresuoto asmens UAB „Performa“ naudai – 954,80 Eur išlaidų, susijusių su atskirojo skundo parengimu, atlyginimo suma, bei 954,80 Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimu, atlyginimo suma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kilusį ginčą Rekomendacijų 2, 2.1-2.10 punktų kontekste, nenustatė aplinkybių, dėl kurių suinteresuotiems asmenims atlygintinos išlaidos turi viršyti maksimalias Rekomendacijose nurodytų advokatų paslaugų įkainių dydžius.

69.       Priėmus procesinį sprendimą ne pareiškėjos naudai, jos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 443 straipsnio 6 dalimi, 93 straipsnio 5 dalimi, 98 straipsnio 1, 2 dalimis,

n u t a r i a :

Patenkinti antstolės Brigitos Tamkevičienės atskirąjį skundą.

Patenkinti iš dalies suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Performa“ atskirąjį skundą.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atmesti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auksinės kopos“ skundą dėl antstolės Brigitos Tamkevičienės veiksmų.

Priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auksinės kopos“, juridinio asmens kodas 252550150, suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Performa“, juridinio asmens kodas 124283561, 954,80 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt keturis Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo, ir 1909,60 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus devynis Eur 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auksinės kopos“, juridinio asmens kodas 252550150, suinteresuotam asmeniui antstolei Brigitai Tamkevičienei 954,80 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt keturis Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Teisėja                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       Svetlana Panina