Civilinė byla Nr. 2A-556-1120/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02280-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.5.1.2.; 2.6.39.2.10.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Srava“ ir atsakovo IF P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiančio per IF P&C Insurance AS filialą, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-704-232/2019 pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Srava“ ieškinį atsakovui IF P&C Insurance AS filialui dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – R. D., AB SEB bankas. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Srava“ (toliau – ir ieškovė, draudėja) 2014 m. spalio 22 d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo IF P&C Insurance AS filialo (toliau – ir atsakovas, draudikas) 5 213 160,33 Eur (18 000 000 Lt) dydžio draudimo išmoką, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė teigė, kad tarp jos ir atsakovo IF P&C Insurance AS filialo buvo sudaryta Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartis (draudimo liudijimo serija IT Nr. 00028753; toliau – Turto draudimo sutartis) pagal atsakovo draudimo taisykles Nr. 004 (toliau – Turto draudimo taisyklės) bei Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo sutartis (draudimo liudijimo serija BIA Nr. 00000402; toliau – Verslo nutrūkimo draudimo sutartis) pagal atsakovo draudimo taisykles Nr. 006 (toliau – Verslo nutrūkimo draudimo taisyklės). Turto draudimo sutartimi buvo apdraustas ieškovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, o Verslo nutrūkimo draudimo sutartimi buvo apdrausti ieškovės finansiniai nuostoliai atsiradę dėl to, kad draudėja yra priversta nutraukti verslą ar sumažinti jo apimtis dėl verslui naudojamo turto, apdrausto Turto draudimo sutartimi, sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo dėl draudiminių įvykių.

3.       2012 m. gruodžio 10 d. ieškovei priklausančiose patalpose adresu Sedos g. 37, Telšiai, kilo gaisras. Šiose patalpose 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. vasario 6 d. kilo dar du gaisrai.

4.       2013 m. rugpjūčio 20 d. atsakovas informavo ieškovę, kad 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. vasario 6 d. įvykių administravimo veiksmai yra sustabdomi atsižvelgiant į tai, kad ieškovės buvusiam direktoriui R. D. (toliau – ir trečiasis asmuo) dėl ginčo įvykių yra pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį (turto sunaikinimas ar sugadinimas) ir 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas), o ieškovės atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) ir 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas).

5.       Ieškovė nurodė, kad kilę gaisrai yra draudžiamieji įvykiai pagal sudarytas sutartis, todėl draudikui kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką už ieškovės turtui padarytą žalą bei ieškovės verslo nutrūkimą, siejamą su prarastu apdraustu turtu. Ieškovė pažymėjo, kad Turto draudimo sutartimi šalys susitarė dėl 27 885 000 Lt (8 859 412 Eur) draudimo sumos, o Verslo nutrūkimo draudimo sutartimi – dėl 18 000 000 Lt (5 718 824 Eur) draudimo sumos. Ieškiniu prašė priteisti 18 000 000 Lt nuostolius, atsiradusius dėl to, kad ieškovė buvo priversta sumažinti verslo apimtis dėl verslui naudojamo turto, apdrausto Turto draudimo sutartimi, praradimo gaisrų metu.

6.       Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinę bylą sustabdė iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-326-187/2014.Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 22 d. nuosprendžiu R. D. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (veikos 2012 m. gruodžio 10 d.); 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (veikos po 2012 m. gruodžio 10 d.) išteisino, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Šiaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 14 d. nutartimi atmetė Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro ir civilinio ieškovo draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“ apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-511/2017 paliko galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8.       Teismas nurodė, kad, remiantis baudžiamosios bylos medžiaga ir teismų nuosprendžiuose nustatytomis aplinkybėmis, nėra abejonių, jog žala ieškovės turtui buvo padaryta tyčiniais veiksmais sukėlus tris gaisrus: sukeliant pirmąjį gaisrą buvo pasinaudota raktais nuo pastatų, antrojo gaisro atveju į teritoriją buvo patekta per skylę tvoroje, o į pastatus įsilaužta, trečiojo gaisro aplinkybės baudžiamojoje byloje išsamiau netirtos ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta.

9.       Teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, tiksliau, jų nebuvimas, neleidžia kitaip nei nuosprendžiuose vertinti pateiktus įrodymus dėl R. D. dalyvavimo sukeliant gaisrus. Sprendė, kad labiau tikėtina, jog pats R. D. nepadegė jo vadovaujamos bendrovės patalpų (pirmojo gaisro atveju) ir neorganizavo padegimo (antrojo gaisro atveju), o dėl trečiojo gaisro įtarimai iš viso niekam nebuvo pareikšti, baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta.

10.       Teismas konstatavo, kad tiek Turto draudimo sutartis, tiek Verslo nutrūkimo sutartis yra susietos tarpusavyje tokiu būdu, jog draudimo išmokos mokėjimas pagal Verslo draudimo sutartį galimas tik įvykus Turto draudimo sutartyje numatytam draudiminiam įvykiui.

11.       Turto draudimo sutartyje tarp papildomų sąlygų įtvirtintos šios ginčui spręsti aktualios sąlygos: 6 punkte numatyta, jog draudikui sudarant draudimo sutartį nustačius, kad ne visose draudžiamose patalpose yra įrengta priešgaisrinė signalizacija draudėjas privalo iki 2012 m. rugpjūčio 15 d. įsirengti priešgaisrinę signalizaciją visose jam priklausančiose nuosavybės teise ar nuomojamose patalpose bei prijungti ją prie saugos tarnybos pulto. Neįvykdžius šio reikalavimo nustatyta franšizė ugnies rizikai 20 procentų, bet ne mažiau nei 100 000 Lt arba                28 962 Eur; 7 punkte konstatuota, jog draudėjas yra susipažinęs, kad neveikianti ar su gedimais esanti signalizacija yra laikoma rizikos padidėjimu ir draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos arba ją mažinti, jei signalizacijos neveikimas ar gedimas turėjo įtakos nuostolių dydžiui.

12.       Teismas nurodė, kad Turto draudimo sutartyje buvo numatyta, jog Turto draudimo taisyklių kontekste draudėju yra laikomi: direktoriai, valdybos nariai, padalinių vadovai, vyr. finansininkas bei asmenys, atsakingi už priešgaisrinę ir turto saugą. Todėl tik šių asmenų veiksmai pažeidžiant ginčo sutartis kvalifikuotini kaip sutarties pažeidimai. Kitų darbuotojų veiksmai, kurie galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui ir jos dydžiui, vertintini pagal Turto draudimo taisyklių 49.3, 51, 54 punktus.

13.       Teismas konstatavo, kad draudėja ne visada laikėsi bendrųjų teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio 1 dalyje, bei CK 2.200 straipsnio 2-4 dalyse numatytų šalių bendradarbiavo ir kooperavimosi, sutarties vykdymo kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Prie bendrųjų atsargumo reikalavimų nesilaikymo faktą patvirtinančių aplinkybių teismas priskyrė aplinkybę, kad draudėjos patalpose nuo 2012 m. gruodžio 5 d., t. y. kelios dienos prieš pirmąjį gaisrą, neveikė vaizdo kameros, kurios nustojo veikti ne dėl techninių priežasčių, o buvo išjungtos, taip pat ta aplinkybė, kad vaizdo kameras valdanti sistema buvo parduotuvės vadovo A. M. kabinete, į kurį galėjo patekti bet kuris ieškovės darbuotojas. Teismo vertinimu, jei kameros būtų veikusios, yra didelė tikimybė, jog būtų užfiksavusios gaisrą sukėlusius asmenis ir jų veiksmus ir galimai būtų išvengta antrojo ir trečiojo gaisrų.

14.       Teismas rėmėsi UAB „Gaisriniai tyrimai“ ekspertizės aktu dėl 2012 m. gruodžio 10 d. gaisro, kuriame užfiksuota, kad gaisro aptikimo ir signalizavimo sistema veikė netinkamai, kas tiesiogiai įtakojo padarytus nuostolius. Akte, surašytame dėl antrojo gaisro, buvo užfiksuota, kad Pastato Nr. 6 administracinėse patalpose (2 aukštas) ir pastato Nr. 5 pakrovimo / iškrovimo patalpose nėra gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos daviklių. UAB „GRIFS AG“ nurodė, kad Draudėjo administracinėse patalpose gaisrinės apsaugos sistema iš viso nebuvo sumontuota. Trečiojo gaisro ekspertizės akte užfiksuota, kad gaisro aptikimo ir signalizavimo sistema nebuvo atstatyta po 2013 m. vasario 1 d. gaisro, todėl neveikė, buvo sumontuota tik vietinė gaisro signalizacija, tačiau net ir tuo atveju, jei gaisro signalizacija būtų veikusi, signalas vis tiek nebūtų perduotas į saugos tarnybos centrinį stebėjimo pultą.

15.       Teismas pastebėjo, kad Turto draudimo sutartyje informacijos apie apdraustą turtą skiltyje nurodoma, kad fizinę objektų apsaugą vykdo saugos tarnybos darbuotojai, o turto apsaugos signalizacija pajungta į saugos tarnybos pultą. Įvykių tyrimo metu UAB „GRIFS AG“ atstovai nurodė, kad draudėjos objektų apsaugos sistemos priežiūrą atlieka UAB „Joringė“, o UAB „GRIFS AG“ draudėjos patalpų atidarymo/uždarymo kontrolės nevykdo ir šių įvykių nefiksuoja. UAB „Joringė“ nurodė, kad dalyje draudėjui priklausančių patalpų buvo įrengta vietinė apsaugos signalizacija, esant įsilaužimui signalas į centrinio stebėjimo pultą nebuvo perduodamas. 

16.       Teismas taip pat rėmėsi UAB „Gaisriniai tyrimai“ ekspertizės akte nustatytais priešgaisrinės apsaugos taisyklių pažeidimais, kurie galėjo turėti įtakos nuostolių atsiradimui ir (ar) jų dydžiui: sandėlyje, kuriame buvo vienas iš pirmojo gaisro židinių, nebuvo įrengti automatiniai gaisro gesinimo įrenginiai, pastate taip pat nebuvo įrengti ir gaisriniai ekranai, nebuvo įrengtas priešgaisrinis vandentiekis; prekybos centro pastate, kuriame buvo du antrojo gaisro židiniai, nebuvo įrengta stacionari gaisro gesinimo sistema, pažeisti linijinių optinių dūmų detektorių įrengimo reikalavimai; sandėliuose neįrengta stacionari gaisro gesinimo sistema. Dalis priešgaisrinės signalizacijos nebuvo pajungta į apsaugos tarnybos pultą, pastatų fizinės apsaugos draudėjo teritorijos viduje apsaugos tarnybos darbuotojai nevykdė. Tam tikrą laiko tarpą fizinė apdrausto turto apsauga iš išorės buvo vykdoma tik draudiko užsakymu.

17.       Teismas nurodė, kad 2012 m. liepos 15 d. draudėjas buvo informuotas, kad draudimo sutartys sudaromos su sąlyga, kad draudėja susitvarkys su priešgaisrinės apsaugos įrengimu. Vėliau draudėjos vadovas buvo informavęs draudimo brokerį, kad Telšiuose esančiuose pastatuose priešgaisrinė signalizacija buvo įrengta, tačiau, kaip parodė tyrimai, atlikti po gaisrų, šie ieškovės vadovo teiginiai neatitiko tikrovės, kas rodo, jog draudėja nebuvo nesąžininga ir nepateikė visos informacijos apie galimas draudimo rizikas.

18.       Teismas papildomai pažymėjo, kad po pirmojo gaisro ir apsaugos sistemos remonto buvo įvestas senasis apsaugos kodas, kurį tikėtina žinojo ir pirmąjį gaisrą sukėlę asmenys. Sprendė, kad tokio elgesio nepateisina ieškovės nurodyti argumentai, neva prieš pat antrąjį gaisrą pakeisto kodo negalėjo naudoti, nes nebūtų galėję į teritoriją patekti darbuotojai (sandėlininkai). Teismas pastebėjo, kad esant situacijai, kai bendrovėje jau buvo sukeltas vienas gaisras, kurio aplinkybės aiškiai rodė, jog gaisro sukėlėjams galimai talkino įmonės darbuotojai, toks elgesys nepateisinamas ir neatitinka protingumo, rūpestingumo standartų.

19.       Teismas sprendė, kad buhalterinės apskaitos, inventorizacijos aktų neišsaugojimas laikytinas esminiu draudimo sutarčių pažeidimu. Nurodė, kad pirmojo gaisro metu buvo padegtas ne tik sandėlis, bet ir administracinės patalpos, kuriose buvo saugomi buhalterinės apskaitos dokumentai, antrojo gaisro metu taip pat buvo padegti laikini draudiko pastatyti vagonėliai, kuriuose buvo saugomi draudėjo dokumentai. Teismas nurodė, jog dėl dokumentų neišsaugojimo yra draudėjos kaltė netinkamai juos saugant, ypač nesiimant jokių saugumo priemonių po pirmo gaisro, pavyzdžiui, dokumentus saugant laikmenose už teritorijos ribų. Turto draudimo taisyklių 35 punkte numatyta, kad draudėjas turi išsaugoti pastarųjų 3 metų inventorizacijos duomenis, finansinės atskaitomybės dokumentus, turi būti padarytos patvirtintos jų kopijos ir saugomos atskirai nuo originalų, kad nebūtų sunaikintos.

20.       Teismas sutiko su draudiku, kad byloje nustatyti faktai, leidžiantys teigti, kad draudikas nebūtų sudaręs draudimo sutarčių, jei būtų žinojęs šiuos faktus: 1) 2012 m. spalio 8 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu draudėjos vadovas R. D. buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad 2007-2008 metų laikotarpyje tyčia apgaulingai tvarkė UAB „Srava“ buhalterinę apskaitą, o pati draudėja UAB „Srava“ pripažinta kalta pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį. 2013 m. sausio 21 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu UAB „Srava“ paskirtą bausmę – baudą padidino, likusioje dalyje nuosprendis paliktas galioti; 2) Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu R. D. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje (nuosprendis paliktas galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi) už tai, kad būdamas UAB „Srava“ direktoriumi tyčia sukčiavo PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, apgaule UAB „Srava“ naudai panaikino turtinę prievolę 153 055,40 Lt PVM sumokėti į valstybės biudžetą bei valstybės biudžetui padarė didelę nurodyto dydžio žalą. R. D. minėtu nuosprendžiu nuteistas ir už tai, kad būdamas materialiai atsakingu už jam patikėtą bei jo žinioje buvusį UAB „Srava“ turtą, pasisavino didelės vertės UAB „Srava“ turtą 887 615, 40 Lt. Minėtu nuosprendžiu R. D. nuteistas ir už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 30 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d. tyčia apgaulingai tvarkė UAB „Srava“ buhalterinę apskaitą. Teismo vertinimu, šie faktai, nustatyti įsiteisėjusiuose nuosprendžiuose, leidžia teigti, jog draudėja tyčia nuslėpė nuosprendžiuose nustatytas aplinkybes ir tuo pačiu tyčia pateikė klaidingą informaciją draudikui, kuri galėjo nulemti draudiko sprendimą sudaryti sutartį ir (ar) nustatyti draudimo sąlygas, kas pagal Turto draudimo taisyklių 61.5 punktą įgalina draudiką nemokėti draudimo išmokos, nes minėtais nuosprendžiais nustatyti apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo ir vadovo sukčiavimo pasisavinant bendrovės turtą faktai leidžia teigti, kad ir prieš sudarant draudimo sutartį draudėjo teikti duomenys apie įmonės ekonominius rodiklius, balansus ir kitas finansines ataskaitas, kuriais buvo remtasi sudarant draudimo sutartis, buvo neteisingi.

21.       Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad ėmėsi priemonių nuostolių po įvykių mažinimui, tačiau, priešingai – sąmoningai didino patiriamus nuostolius, t. y. sąmoningai mažino po įvykių draudėjos gaunamą bendrąjį pelną, kas pagal Turto draudimo taisyklių 46.1 punkte pateikiamą nuostolių sąvoką reiškė nuostolių didinimą. 2013 metais, dėl objektyvių priežasčių mažėjant draudėjos veiklos apimtims, ji didino savo išlaidas didindama darbo užmokesčio sąnaudas, taip pat kitas ekonomiškai nepagrįstas išlaidas, po gaisrų nesiėmė protingų priemonių nuostolių, patirtų dėl įvykusių gaisrų, mažinimui, todėl, remiantis CK 6.1013 straipsnio 3 dalimi bei Turto draudimo taisyklių 38.1 punktu, tai sudaro papildomą pagrindą atleisti draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo.

22.       Teismas konstatavo, kad ginčo draudimo sutartis yra nuostolių draudimo sutartis, o atsitikus draudžiamajam įvykiui mokėtina draudimo išmoka turi būti lygi draudėjo patirtiems nuostoliams (Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo (toliau – Draudimo įstatymas) 91 straipsnio 4 dalis), apskaičiuotiems remiantis objektyviais duomenimis apie jau patirtus nuostolius. Byloje nėra objektyvių galimybių nustatyti ieškovės realiai patirtų nuostolių dydžio. Ieškovė turėjo pareigą įrodyti reikalaujamos draudimo išmokos dydį – realiai dėl įvykusių gaisrų negauto pelno už 2013-2015 metus dydį, pagrįsdama jį ne hipotetinėmis, o tikėtinomis, realiomis ir įrodomomis pajamomis. Draudėja turėjo įrodyti finansinių nuostolių bendrajam pelnui realumą, dydį ir priežastinį ryšį su įvykiais, kuriuos prašo pripažinti draudžiamaisiais. Tačiau byloje nustačius, kad iki gaisrų kilimo nuo 2007 iki 2011 metų pabaigos ieškovė apgaulingai tvarkė savo buhalterinę apskaitą, neišsaugojo pirminių buhalterinių dokumentų kopijų, patirtų nuostolių dydžio įrodyti nėra galimybės. Teismas nurodė, kad remtis Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktu ekspertizės aktu bei papildomos ekspertizės aktu byloje nėra pagrindo, nes ekspertizei nebuvo pateikti pirminiai buhalteriniai dokumentai, kurių pagrindu galėtų būti patikrinami duomenys apie ieškovės iki gaisrų gautą pelną.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

23.       Atsakovas IF P&C Insurance AS filialas apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimo prašo pakeisti jo motyvus, kad 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. vasario 6 d. RUAB „Srava“ teritorijoje, adresu Sedos g. 37, Telšiai, gaisrai kilo „staiga ir netikėtai“, t. y. kad gaisrai atitinka draudžiamojo įvykio apibrėžimą ir motyvuoti, jog 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. vasario 6 d. RUAB „Srava“ teritorijoje, adresu Sedos g. 37, Telšiai, kilę gaisrai neatitinka draudžiamojo įvykio apibrėžimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1.                      Turto draudimo taisyklėse draudžiamaisiais įvykiais laikytinas apdrausto turto sunaikinimas, sugadinimas ar praradimas dėl bet kokių atsitikimų, staiga ir netikėtai įvykusių draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu (Turto draudimo taisyklių sąlyga Nr. 201.1). Draudžiamojo įvykio sąvoka apdraustas rizikas apriboja tik tomis aplinkybėmis, kurios draudėjai subjektyviai yra atsitiktinės. Draudžiamojo įvykio apibrėžime požymiai „staiga ir netikėtai įvykęs“ reiškia, kad draudėja jokiu veiksmu ar neveikimu nesąlygojo pačių įvykių ir (ar) nesudarė šiems įvykiams sąlygų atsitikti. Draudėjos elgesys neturi būti ne tik kilusių gaisrų priežastimi, bet ir gaisrų atsitikimo sąlyga.

23.2.                      Draudėja, t. y. pati RUAB „Srava“, jos direktorius, valdybos nariai, padalinių vadovai, vyr. finansininkas bei asmenys, atsakingi už priešgaisrinę ir turto saugą, tiesiogiai sudarė idealias sąlygas gaisrams kilti. Tokių sąlygų nesudarymas būtų itin apsunkinęs gaisrų sukėlimą arba apskritai padarytų jų sukėlimą neįmanomu. Tiesioginį sąlygų iš draudėjo pusės sudarymą gaisrams kilti patvirtina šios aplinkybės: 1) RUAB „Srava“ patalpose, adresu Sedos g. 37, Telšiai, nuo 2012 m. gruodžio 5 d., t. y. kelios dienos iki pirmojo gaisro, neveikė vaizdo kameros, kurios nustojo veikti ne dėl techninių priežasčių, o dėl to, kad buvo išjungtos. Jeigu kameros būtų veikusios, yra didelė tikimybė, kad dėl itin didelės nusikaltimo atskleidimo rizikos padegimai apskritai nebūtų įvykdyti arba jos būtų užfiksavusios gaisrą sukėlusius asmenis ir jų veiksmus, bei būtų išvengta antrojo ir trečiojo gaisrų; 2) UAB „Gaisriniai tyrimai“ ekspertizės akte dėl gaisro, įvykusio 2012 m. gruodžio 10 d., nurodoma, kad gaisro aptikimo ir signalizavimo sistema veikė netinkamai, kas tiesiogiai įtakojo padarytus nuostolius. UAB „Gaisriniai tyrimai“ ekspertizės akte dėl trečiojo gaisro, įvykusio 2013 m. vasario 6 d., užfiksuota, kad gaisro aptikimo ir signalizavimo sistema nebuvo atstatyta po 2013 m. vasario 1 d. gaisro, todėl neveikė. Šios aplinkybės ne tik kad palengvino padegėjų veiksmus, bet ir žymiai prailgino gaisro aptikimo ir gesinimo pradžios laikotarpį, kas tiesiogiai sąlygojo itin didelę žalą; 3) Turto draudimo sutartyje, informacijos apie apdraustą turtą skiltyje, nurodoma, kad fizinę objektų apsaugą vykdo saugos tarnybos darbuotojai, o turto apsaugos signalizacija pajungta į saugos tarnybos pultą. Tačiau įvykių tyrimo metu UAB „Joringė“ nurodė, kad dalyje RUAB „Srava“ priklausančių patalpų buvo įrengta tik vietinė apsaugos signalizacija, kai esant įsilaužimui signalas į centrinio stebėjimo pultą neperduodamas; 4) RUAB „Srava“ nevykdant Verslo nutrūkimo draudimo taisyklėse numatytos pareigos daryti dokumentų kopijas ir jas atskirai saugoti nuo originalų, buvo pasiekta faktinė situacija, kuomet tapo objektyviai neįmanoma nustatyti žalos dydį; 5) draudėja buvo informuota, kad draudimo sutartis sudaroma su sąlyga, kad draudėja susitvarkys priešgaisrinės signalizacijos sistemą. RUAB „Srava“ vadovas informavo draudimo brokerį, kad Telšiuose esančiuose draudėjos pastatuose priešgaisrinė signalizacija yra įrengta, tačiau, kaip parodė tyrimai, atlikti po įvykių, šie RUAB „Srava“ vadovo teiginiai neatitiko tikrovės; 6) vakarą prieš įvykstant antrajam gaisrui sandėlio, kuriame įvyko gaisras, signalizacija buvo įjungta 18.36 val. ir tą patį vakarą 21.45 val. vėl išjungta, kas sudarė tiesiogines galimybes padegėjams patekti į pastatą, kuriame įvyko antrasis gaisras. Gaisras užfiksuotas 2013 m. vasario 1 d. 03.39 val. būtent tose patalpose, kuriose signalizacija buvo išjungta; 7) atstatant signalizaciją po pirmo gaisro ieškovei buvo rekomenduota pakeisti apsaugos signalizacijos kodą, tačiau kodas pakeistas nebuvo; 9) sandėlyje, kuriame buvo vienas iš pirmojo gaisro židinių, nebuvo įrengti automatiniai gaisro gesinimo įrenginiai, pastate taip pat nebuvo įrengti ir gaisriniai ekranai; sandėlyje, kuriame buvo vienas iš pirmojo gaisro židinių, nebuvo įrengtas priešgaisrinis vandentiekis; prekybos centro pastate, kuriame buvo du antrojo gaisro židiniai, nebuvo įrengta stacionari gaisro gesinimo sistema, šiame pastate taip pat pažeisti linijinių optinių dūmų detektorių įrengimo reikalavimai; sandėliavimo paskirties pastatuose turėjo būti įrengta stacionari gaisro gesinimo sistema. Didžioji dalis priešgaisrinės signalizacijos nebuvo pajungta į apsaugos tarnybos pultą, pastatų fizinė apsauga taip pat nebuvo vykdoma.

23.3.                      Byloje nustatytos aplinkybės įrodo, kad RUAB „Srava“ teritorijoje kilę gaisrai subjektyviai negali būti laikomi „atsitikimais“ kilusiais „staiga ir netikėtai“, kadangi draudėja, veikdama per draudimo polise įvardintus atsakingus asmenis, ar pastariesiems duodant nurodymus sau pavaldiems asmenims, savo valia sukūrė itin palankias sąlygas padegimams vykdyti, kurios yra priežastiniame ryšyje su įvykdytais padegimais.

24.       Atsiliepime ieškovė RUAB „Srava“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1.                      Teisės į draudimo išmoką praradimas yra ekstremali sutartinių draudėjos pareigų nevykdymo pasekmė, nes tokiu atveju draudėja praranda pagrindinę draudimo sutarties suteikiamą teisę – teisę gauti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui. Tokios pasekmės gali kilti tik aiškiai įstatymo arba draudimo sutarties apibrėžtais atvejais ir negali būti siejami su „tolimiausiu“, t. y., visiškai netiesioginiu, atsitiktiniu ir mažų mažiausiai abejotinu priežastiniu ryšiu.

24.2.                      Tiek Verslo nutrūkimo draudimo sutartyje (grafa „Papildomos sąlygos“, 2 punktas), tiek Turto draudimo sutartyje (grafa „Papildomos sąlygos ir informacija“, 1 punktas), aiškiai apibrėžti ieškovės valdymo organų nariai ir darbuotojai, kurie yra laikomi draudėja draudimo sutarčių kontekste, t. y., asmenys, kurių veiksmai ar neveikimas pagal draudimo sutartį gali būti laikomi draudėjos veiksmais ar neveikimu. Kitų asmenų, įskaitant ir ieškovės darbuotojus, veiksmai ar neveikimas pagal šalių sudarytas draudimo sutarčių sąlygas nėra priskirtas draudėjos neveikimui. Taigi vaizdo stebėjimo sistemos išjungimas pagal draudimo sutartis nelaikytinas draudėjos veiksmu. Asmuo, kuris galimai nepastebėjo, kad jo kabinete esančio vaizdo stebėjimo sistemos valdymo pultu sistema buvo išjungta, taip pat nėra laikytinas draudėja ginčo draudimo sutarčių prasme.

24.3.                      Draudimo sutartyse nebuvo nurodyta, kad apdrausti objektai turėtų būti stebimi vaizdo kameromis. Taigi, draudėjas turėjo teisę šią sistemą bet kada išjungti ar išmontuoti savo nuožiūra.

24.4.                      Nėra jokio priežastinio ryšio tarp vaizdo sistemos išjungimo ir gaisro. Vaizdo stebėjimo sistemos išjungimas nesukelia nei gaisro, nei padegimo. Vaizdo stebėjimo sistemos išjungimas – ne įvykio (padegimo) priežastis, o paties draudžiamojo įvykio, kuris pasireiškė nenustatytų asmenų nusikalstama veika (padegimu), dalis.

24.5.                      Gaisrinės apsaugos sistemos nesumontavimas pagal šalių sudarytą Turto draudimo sutartį negali sąlygoti įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju, kadangi Turto draudimo sutartyje (Įmonių ir organizacijų turto draudimo liudijime, grafa „Papildomos sąlygos ir informacija“, 6 punktas) buvo aiškiai nurodytos priešgaisrinės sistemos neįrengimo visose patalpose pasekmės – nustatyta padidinta išskaita (franšizė).

24.6.                      Atsakovo apeliacinio skundo teiginiai dėl priešgaisrinės sistemos netinkamo veikimo remiasi UAB „Gaisriniai tyrimai“ surašyto dokumento teiginiu, kad priešgaisrinė signalizacija veikė netinkamai, kadangi laikas, kai UAB „Srava“ darbuotojai pranešė apie kilusį gaisrą, yra 2 minutėmis ankstesnis nei gaisrinės signalizacijos suveikimo laikas, kai signalizacija turėjo suveikti per 55-87 sekundes. Tačiau šie pranešimai ar signalai buvo teikiami skirtingoms institucijoms: pranešimas apie gaisrą – priešgaisrinei tarnybai, signalizacijos siunčiamas signalas – saugos tarnybai. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, ar buvo ir kokiu būdu buvo sinchronizuotas laiko skaičiavimas šių institucijų sistemose. Tuo tarpu net minutės paklaida (t. y., jei priešgaisrinės tarnybos laikrodis, kurio parodymais remiantis užfiksuotas UAB „Srava“ darbuotojų pranešimo priešgaisrinei tarnybai laikas, rodė bent 1 minute ankstesnį laiką nei saugos tarnybos, priėmusios signalą iš priešgaisrinės signalizacijos, laikrodis) reikštų, kad signalizacija suveikė tinkamai.

24.7.                      Net jei būtų nustatyta, jog priešgaisrinė signalizacija išties veikė netiksliai, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė apie šias aplinkybes žinojo. Be to, signalizacijos netinkamas veikimas nekeičia paties įvykio (padegimo) staigumo ar netikėtumo, kadangi nėra įrodytas joks priežastinis ryšys tarp tariamo signalizacijos netinkamo veikimo bei padegimo. Vertinant netiesioginio priežastinio ryšio galimybę, akivaizdu, kad nėra nustatytas padegėjas, nėra nustatyta, kad jis žinojo apie signalizacijos veikimo sutrikimus, net jei tokie ir buvo. Taigi ir netiesioginis ryšys tarp atsakovo nurodyto signalizacijos veikimo sutrikimo, net jei toks ryšys būtų nustatytas, nėra pagrindas pripažinti, jog įvykis nebuvo „staigus ir netikėtas“ ir dėl to nebuvo draudžiamasis.

24.8.                      Iš bylos duomenų matyti, kad apsaugos signalizacija buvo išjungta, t. y., panaudotas išjungimo kodas, o ne buvo sugadinta ar atjungta/sugadinta mechaniškai. Byloje nėra jokių duomenų, kad saugos tarnyba į signalizacijos išjungimą reaguoja ją vėl įjungdama. Saugos tarnybos paprastai reaguoja, kai signalizacija suveikia, t. y., į patalpas patenkama, signalizacija aktyvuojama, bet per nustatytą laiką (paprastai nuo keliolikos iki keliasdešimt sekundžių) nėra išjungiama suvedant nustatytą kodą. Į patalpas patekusiems ir galimai padegimą sukėlusiems asmenims žinant signalizacijos išjungimo kodus, kaip buvo pirmojo ir antrojo gaisrų atvejais, apsaugos signalizacijos prijungimas prie saugos tarnybos pulto nebūtų nieko pakeitęs – signalizacija buvo išjungta tokiu būdu, kokiu ją paprastai išjungia įgalioti į patalpas patekti asmenys, taigi saugos tarnyba, prie kurios pulto būtų buvusi prijungta signalizacija, nebūtų turėjusi jokio pagrindo reaguoti.

24.9.                      J. T., antrojo gaisro išvakarėse, vakare ir pasibaigus darbo laikui (t. y., nesant galimybės informuoti visų darbuotojų, kuriems reikalinga patekti į patalpas darbo reikalais), laikinai suvesdamas jau esamą signalizacijos kodą po signalizacijos atstatymo, nežinojo, kad antrasis padegimas įvyks tą pačią naktį. Manytina, kad padegėjai būtų sužinoję ir kitokį signalizacijos išjungimo kodą, jei J. T. jį būtų pakeitęs.

24.10.                      Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas apžiūrėjo patalpas prieš atnaujindamas draudimo sutartį, įrašė reikalavimus įrengti priešgaisrinę signalizaciją, tačiau neužsiminė apie tai, kad turi būti įrengta automatinė gaisro gesinimo sistema ar priešgaisriniai ekranai. Taigi laikytina, kad su šių priemonių nebuvimu susijusią riziką tuo metu atsakovas laikė priimtina ir ją prisiėmė.

24.11.                      Tiek pirmojo, tiek antrojo gaisro metu priešgaisrinės signalizacijos siunčiami gaisro signalai buvo gauti ir priimti saugos tarnyboje. Trečiojo gaisro, vykusio vos kelios darbo dienos po antrojo gaisro, metu signalizacija neveikė dėl antrojo gaisro metu padarytų sugadinimų ir nutraukto elektros tiekimo, tačiau priešingai nei nurodo atsakovas savo apeliaciniame skunde, buvo vykdoma fizinė apsauga, ją vykdė atsakovo parinkta saugos tarnyba.

25.       Ieškovė RUAB „Srava“ apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. sprendimo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant ieškovės naudai 2 233 921 Eur draudimo išmoką pagal 2012 m. liepos 1 d. Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo sutartį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

25.1.                      Tiek Verslo nutrūkimo draudimo sutartyje, tiek Turto draudimo sutartyje apibrėžti ieškovės valdymo organų nariai ir darbuotojai, kurie yra laikomi draudėja draudimo sutarčių kontekste. Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad kitų asmenų atliktas vaizdo kamerų išjungimas prieš gaisrą buvo draudėjos (ieškovės) veiksmas. Ši aplinkybė skundžiamame sprendime nepagrįstai kvalifikuota kaip ieškovės pareigų pažeidimas. Taip pat pažymėtina, kad pagal Turto draudimo sutartį (liudijimą) pastatas nebuvo stebimas vaizdo kameromis, taigi draudimo sutarties požiūriu šios saugos priemonės veikimas ar neveikimas negali turėti įtakos draudiko prievolėms pagal draudimo sutartį.

25.2.                      Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė nebuvo įrengusi priešgaisrinės signalizacijos administracinėse patalpose pastate Nr. 6 ir iškrovimo/pakrovimo patalpose pastate Nr. 5. Šios aplinkybės negali būti laikomos pagrindu atleisti draudiką nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, kadangi Turto draudimo sutartyje buvo aiškiai nurodytos priešgaisrinės sistemos neįrengimo visose patalpose pasekmės – nustatyta padidinta išskaita (franšizė).

25.3.                      Remdamasis UAB „Gaisriniai tyrimai“ surašytu „ekspertizės aktu“, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pirmojo gaisro metu priešgaisrinės saugos priemonės veikė netinkamai. Civilinio proceso normų požiūriu, šis atsakovo užsakymu parengtas dokumentas negali būti laikomas ekspertizės aktu, kadangi parengtas nesilaikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) nuostatų reglamentuojančių ekspertizės darymą byloje – „ekspertus“ paskyrė ne teismas, o viena iš šalių, kuri ir formulavo „ekspertizės“ klausimus, ir, kaip galima manyti, apmokėjo už „ekspertų“ paslaugas.

25.4.                      Teiginiai dėl priešgaisrinės sistemos netinkamo veikimo remiasi UAB „Gaisriniai tyrimai“ surašyto dokumento teiginiu, kad priešgaisrinė signalizacija veikė netinkamai, kadangi laikas, kai UAB „Srava“ darbuotojai pranešė apie kilusį gaisrą, yra 2 minutėmis ankstesnis nei gaisrinės signalizacijos suveikimo laikas, kai signalizacija turėjo suveikti per 55-87 sekundes. Tačiau šie pranešimai ar signalai buvo teikiami skirtingoms institucijoms, o byloje nėra jokių duomenų apie tai, ar buvo ir kokiu būdu buvo sinchronizuotas laiko skaičiavimas šių institucijų sistemose. Minutės paklaida reikštų, kad signalizacija suveikė tinkamai.

25.5.                      Net jei būtų laikoma, jog priešgaisrinė signalizacija išties veikė netiksliai, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė apie šias aplinkybes žinojo. Atitinkamai negali būti laikoma, kad ieškovė pažeidė pareigą pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą.

25.6.                      Pažymėtina, kad nuo antrojo gaisro (2013 m. vasario 1 d., penktadienis) iki trečiojo gaisro (2013 m. vasario 6 d., trečiadienis), praėjo tik 2 darbo dienos, t. y. laikotarpis, per kurį organizuoti signalizacijos atstatymą buvo objektyviai neįmanoma. Baudžiamojoje byloje apklaustas atsakovo darbuotojas S. B. (baudžiamosios bylos 23 t., b. l. 65) nurodė, kad protingas laikotarpis sutvarkyti signalizaciją (būtent sutvarkyti,               t. y., pašalinti gedimus, o ne atstatyti po gaisro) yra savaitė.

25.7.                      Byloje buvo apklaustas UAB „Joringė“ vadovas A. L. ir UAB „Joringė“ darbuotojas, vykdęs signalizacijų priežiūrą, A. Stulpinas bei buvęs ieškovės darbuotojas J. T., kurie patvirtino, kad iš visų sumontuotų priešgaisrinės saugos daviklių signalai buvo siunčiami į saugos tarnybos pultą, o byloje esančiame A. L. rašte buvo padaryta klaida. Teismas skundžiamame sprendime nenurodė jokių motyvų, dėl kurių jis vadovavosi ne teismo posėdyje apklaustų asmenų parodymais, o vieno iš šių asmenų (A. L.) raštu ne teismo procese pateiktais duomenimis, kuriuos tas pats asmuo aiškiai įvardino kaip klaidingus.

25.8.                      UAB „Gaisriniai tyrimai“ 2012 m. gruodžio 10 d. gaisro ekspertizės akte nurodyta (14-15 psl.), kad ieškovė nesilaikė RSN 138-92 ir RSN 137-92 reikalavimų, tačiau šios normos pripažintos netekusiomis galios Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2006 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. D1-326, ir nei draudimo sutarties sudarymo metu, nei gaisrų kilimo metu nebegaliojo. Kodėl teismas rėmėsi šiuo „pažeidimu“ – skundžiamame sprendime nemotyvuojama. Be to, 2012 m. gruodžio 10 d. gaisro ekspertizės akte nurodyta (14-15 psl.), kad ieškovė nesilaikė STR 2.02.07:2012 „Sandėliavimo, gamybos ir pramonės statiniai. Pagrindiniai reikalavimai“ 108 punkto reikalavimų. Tačiau nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojanti šio Statybos techninio reglamento redakcija turi tik 52 punktus ir vadinamajame „ekspertizės akte“ nurodytos nuostatos minėtoje reglamento redakcijoje nėra. Ieškovės įmonė buvo reguliariai, iš esmės kasmet, tikrinama priešgaisrinės saugos tarnybos, ir byloje nėra jokių duomenų apie valstybės įgaliotos institucijos nustatytus pažeidimus.

25.9.                      Pirmosios instancijos teismas J. T., t. y. asmens, atsakingo už draudėjo pastatų priešgaisrinę ir turto saugą, veiksmus kvalifikavo kaip Turto draudimo sutarties pažeidimą. Pažymėtina, kad signalizacija buvo sutvarkyta tik 2013 m. sausio 31 d., antrojo gaisro išvakarėse. J. T., duodamas parodymus baudžiamojoje byloje (baudžiamosios bylos 23 t. 55 l.) nurodė, kad kodų tą pačią dieną nepakeitė, nes pakeistus kodus reikėjo suderinti su sandėlininkais, kurie pirmi ateina į darbą. Įvykio aplinkybės rodo, kad į patalpas buvo patekta išjungus saugos signalizaciją, taigi panaudojus signalizacijos išjungimo kodus, t. y. tai atliko asmuo, dirbantis bendrovėje ir žinantis kodus arba juos gavęs iš įmonės darbuotojo. Jei kodai būtų buvę pakeisti ir apie pakeistus kodus būtų buvę informuoti bendrovės darbuotojai, situacija būtų buvusi analogiška.

25.10.                      Ieškovės apskaitos dokumentai buvo paimti tyrimui po pirmojo gaisro, ir iš dalies grąžinti prieš antrąjį gaisrą. Prieš antrąjį gaisrą išsaugota inventorizacijos dokumentų kopija buvo naudojama ieškovės apskaitos atkūrimui ir buvo sunaikinta antrojo gaisro metu, kai greta kitų patalpų buvo padegtas ir laikinas vagonėlis, kuriame dirbo buhalterija. Manytina, kad tokioje situacijoje konstatuoti ieškovės kaltę dėl draudimo sutarties pažeidimo taip pat nėra pagrįsta.

25.11.                      Klaidingai tvarkoma apskaita ieškovės apyvartos (šiuo atveju išlaidų) duomenis pakeitė vos keliais procentais. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovui toks pokytis būtų buvęs kažkuo ypatingai reikšmingas. Tai, kad baudžiamojoje byloje baudžiamojo įstatymo taikymo tikslais konstatuota, jog dėl šių pakitimų negalima nustatyti įmonės veiklos, turto ar pajamų, nereiškia, kad civiliniuose santykiuose keleto procentų paklaida turėtų būti traktuojama kaip paverčianti įmonės apskaitą „niekam tikusia“, kaip ją procese vadino atsakovas.

25.12.                      Pažymėtina, kad atsakovas sudarant draudimo sutartį netgi nereikalavo, kad ieškovė pateiktų audituotą finansinę atskaitomybę, nors neabejotinai žinojo, kad ieškovės finansinė atskaitomybė turėjo būti audituojama. Tai įrodo, kad preciziškai tikslūs ieškovės finansinės atskaitomybės duomenys draudimo sutarties sudarymo ir jos sąlygų nustatymo tikslais atsakovui nebuvo būtini.

25.13.                      Teismo šioje byloje paskirta ekspertizė nustatė, kad per Verslo nutrūkimo draudimo sutartimi apdraustą 36 mėn. laikotarpį ieškovės įmonė patyrė 2 233 921 Eur sutartimi apdraustų finansinių nuostolių bendrajam pelnui. Šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas atmetė tuo argumentu, kad ieškovės apskaita dėl baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių (apgaulingo apskaitos tvarkymo nepagrįstai padidinant įmonės sąnaudas) yra nepatikima ir negali būti naudojama nuostolių apskaičiavimui. Šie teismo argumentai nepagrįsti – ieškovės metinė apyvarta sudarė apie 60 mln. Lt, baudžiamojoje byloje nustatytos per keletą metų nepagrįstai priskaičiuotų sąnaudų sumos sudaro vos kelis procentus apyvartos. Visiškai neprotinga ir neteisinga teigti, kad konstatavus tokio dydžio paklaidą, apskaitos duomenų nebegalima panaudoti teorinio, spėjamo pelno, kurį ieškovas būtų gavęs po įvykio apskaičiavimui pagal draudimo taisyklių nuostatas. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai papildomai „nubaudė“ ieškovę ir civilinėje byloje.

26.       Atsakovas IF P&C Insurance AS filialas apeliaciniame skunde prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti atsakovės naudai apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

26.1.                      Byloje nebuvo ir nėra ginčo dėl vaizdo stebėjimo sistemos atjungimo prieš pirmąjį gaisrą fakto. Ginčo taip pat nebuvo ir nėra dėl to, kad tai buvo sąmoningas sistemos atjungimas, siekiant užkirsti planuojamo padegimo fiksavimo galimybę. Turto draudimo taisyklių 40 punkte nurodyta, kad draudėjas laikomas atsakingu už draudimo sutarties pažeidimus ir tais atvejais, kai pareigas, kylančias iš draudimo sutarties vykdymo, pažeidžia draudėjo darbuotojai ar įgalioti asmenys, veikiantys kaip draudėjo atstovai. Todėl už draudimo sutarties pažeidimus šios bylos kontekste atsakingais laikomi ne tik ieškovės direktorius, valdybos nariai, padalinių vadovai, vyr. finansininkas bei asmenys, atsakingi už priešgaisrinę ir turto saugą, bet ir jų nurodymu veikę ir jų kontroliuojami kiti ieškovės darbuotojai.

26.2.                      Jei žalos administravimo metu nustatomos aplinkybės, kurios suteikia teisę draudikui mažinti ar atsisakyti mokėti draudimo išmoką, - tai neturi jokios teisinės įtakos franšizės (besąlyginės išskaitos) taikymui apskaičiuojant draudimo išmoką. 

26.3.                      Draudikas draudimo teisiniuose santykiuose tik apskaičiuoja draudimo išmoką pagal draudėjo pateiktus nuostolius pagrindžiančius įrodymus. Patirtus nuostolius turi įrodyti draudėjas (šiuo atveju ieškovė). Šios procesinės pareigos ieškovė neįvykdė, tai aiškiai konstatavo pirmos instancijos teismas.

26.4.                      Bylos nagrinėjimo metu nebuvo jokio ginčo dėl ieškovės apeliaciniame skunde nurodyto argumento dėl neva netinkamo laiko sinchronizavimo. Šiuo argumentu ieškovė nesirėmė bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu ir šį argumentą ėmė naudoti tik apeliaciniame skunde, taip bandydama išplėsti bylos nagrinėjimo ribas apeliacinėje instancijoje. Netinkamą priešgaisrinės signalizacijos veikimą pirmojo gaisro atveju pagrindžia ne tik laiko skirtumas tarp UAB „Grifs AG“ signalizacijos suveikimo išklotinėje fiksuoto signalizacijos suveikimo laiko ir pranešimo apie gaisrą gavimo Bendrajame pagalbos centre laiko, bet ir faktai, jog signalizacija neveikė (nebuvo jokio garso) tuo metu, kai į darbą atvykę darbuotojai (kurie ir iškvietė ugniagesius) pamatė atvira liepsna degančius pastatus.

26.5.                      Byloje yra pateikti UAB „Joringė“ atsakymai, teikti draudikui, taip pat saugos tarnybos UAB „GRIFS AG“ pateikti rašytinai įrodymai, paneigiantys liudytojų žodinius paaiškinimus. Teismo posėdžio metu liudytojais apklaustų A. L., A. S. ir J. T. parodymai dėl aplinkybių, susijusių su priešgaisrine signalizacija, taip pat A. L. ir A. S. 2019 m. kovo 13 d. rašytiniai paaiškinimai akivaizdžiai kelia pagrįstas abejones dėl šių parodymų patikimumo ir leidžia daryti pagrįstas išvadas dėl jų įrodomosios galios nebuvimo.

26.6.                      Ieškovės teiginys, kad draudikas apžiūrėjo draudžiamą objektą prieš Turto draudimo sutarties sudarymą, ir nustatęs priešgaisrinės signalizacijos trūkumus, turėjo žinoti ir žinojo, kad apsauginė signalizacija nėra pajungta į saugos tarnybos pultą – yra aiškiai neatitinkantis faktinių bylos aplinkybių ir net nelogiškas. Be specialaus tyrimo tokios aplinkybės neįmanoma nustatyti. Byloje nėra ginčo, kad apsauginė signalizacijos sistema su judesio ir kitais būtinais davikliais buvo įrengta draustose patalpose (tik kaip paaiškėjo vėliau, ji buvo vietinė), todėl esant visai įrengtai techninei bazei draudikui net nekilo abejonių dėl draudėjo patvirtinimo apie jos pajungimą į saugos tarnybos pultą, kai į tą patį pultą per tą pačią centralę buvo pajungta dalis priešgaisrinės signalizacijos.

26.7.                      Ieškovės teiginiai dėl UAB „Gaisriniai tyrimai“ atliktų gaisrų ekspertizių neva ydingumo yra teisiškai nekorektiški: (i) ieškovė remiasi tuo, kad neva UAB „Gaisriniai tyrimai“ ekspertizės akte dėl 2012 m. gruodžio 10 d. gaisro, teikiant 5 a) išvadą, nurodomas negaliojantis teisės aktas RSN 138-92 „Pastatų ir statinių priešgaisrinė automatika“. Ieškovė iš konteksto paėmė vieną sakinio dalį, bet „pamiršo“ kitą sakinio dalį, kurioje aiškiai nurodoma: „šiuo metu galiojančiose taisyklėse vadinamos – stacionarios gaisro gesinimo sistemos“.  Taigi, ekspertai aiškiai nurodė, koks buvo reikalavimas pastato įrengimo metu ir kaip šis reikalavimas suformuluotas šiuo metu; (ii) ieškovė remiasi tuo, kad neva UAB „Gaisriniai tyrimai“ ekspertizės akte dėl 2012 m. gruodžio 10 d. gaisro, teikiant 5 b) išvadą, nurodomas teisės akto „Statybos techninis reglamentas STR 2.02.07:2004 „Gamybos įmonių ir sandėlių statiniai. Pagrindiniai reikalavimai“ punktas, kurio nėra. Vėlgi, Ieškovės atstovas iš konteksto ištraukia vieną sakinį, bet „pamiršta“, kad tiriamojoje dalyje ekspertai aiškiai nurodo, kad pastato projektas buvo parengtas 2007 m. ir turėjo būti vadovaujamasi statybos techninio reglamento STR 2.02.07:2004 redakcija, galiojusia 2007 metais. 

26.8.                      Ieškovė iš esmės pateikia tik savo versiją dėl priežasčių, kodėl ieškovės darbuotojas nepakeitė saugos signalizacijos kodų po pirmojo gaisro ir kodėl davė melaginus parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Ieškovės pateikta versija nepaneigia fakto, kad saugos signalizacijos kodai nebuvo pakeisti esant nurodymui juos pakeisti.

26.9.                      Turto draudimo taisyklių 61.5 punkte numatyta, kad draudimo išmoka nemokama, jeigu draudėjas tyčia pateikė klaidingą informaciją, kuri galėjo nulemti draudiko apsisprendimą sudaryti draudimo sutartį ar nustatyti draudimo sąlygas. Ieškovės prieš sudarant draudimo sutartį teikti duomenys apie savo įmonės ekonominius rodiklius, balansus ir kitas finansines ataskaitas, kuriais buvo remtasi sudarant draudimo sutartį neatitiko realios finansinės situacijos ir buvo sąmoningai iškraipyti. Ieškovės direktorius R. D. dar iki pat pirmos draudimo sutarties sudarymo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Toliau tiriant įvykius buvo nustatyta, kad ieškovė apgaulingai apskaitą tvarkė ne tik iki ginčo draudimo sutarties sudarymo, bet ieškovės buhalterinė apskaita apgaulingai buvo vedama ir ginčo draudimo sutarties galiojimo metu, tai yra nuo 2009 metų iki 2012 metų pabaigos. Teismo sprendimais pripažinta, kad apgaulingai tvarkydamas ieškovės buhalterinę apskaitą R. D., iškreipė tikrąją ieškovės ūkinę, komercinę ir finansinę būklę bei duomenis apie turtą; bylose taip pat nustatyta, kad dėl sąskaitų faktūrų, kuriomis galimai įformintos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, panaudojimo UAB „Srava“ buhalterinėje apskaitoje, negalima nustatyti UAB „Srava“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009, 2010 ir 2011 metus. Draudėjo finansinė būklė yra laikoma esmine aplinkybe pagal Turto draudimo taisyklių 21 punktą, apie kurią draudėjas privalo informuoti draudiką jau draudimo sutarčių sudarymo metu. Ši informacija yra esminė sąlyga, lemianti draudiko apsisprendimą dėl draudimo sutarties sudarymo ir jos sąlygų nustatymo (ypač dėl draudimo sumos ir draudimo įmokų).

26.10.                      Draudėjos pareigų nevykdymas neleido nustatyti ieškovės įvykių metu turėto turto, jos pardavimo apimčių ir iš to plaukiančios prekių apyvartos, veiklos pelningumo ar nuostolingumo. Taip pat neleido atskirti mažmeninės ir didmeninės prekybos apimčių, nes pagal veiklos sąnaudas ir pelningumą šios veiklos iš esmės yra skirtingos. Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 61.9 punkte numatyta, kad draudimo išmoka nemokama, jei dėl 35 punkto pažeidimo draudėjas negali pateikti finansinės atskaitomybės dokumentų, inventorizacijos dokumentų.

26.11.                      Tiek rengiant ekspertizės aktą, tiek rengiant papildomos ekspertizės aktą buvo remiamasi ne pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, o tik galutiniais suvestiniais (finansinės atskaitomybės) dokumentais. Teismo ekspertė Lina Alšauskienė, apklausta 2019 m. rugpjūčio 22 d. teismo posėdyje, pripažino, kad pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikimas turėjo esminės reikšmės jos pateiktų išvadų objektyvumui ir išsamumui, ir tai, kad jei šie dokumentai būtų buvę pateikti – tai būtų įtakoję jos pateiktas išvadas (2019 m. rugpjūčio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas: 44 min. 25 sek. – 45 min. 30 sek.). Lina Alšauskienė, tame pačiame teismo posėdyje pripažino, kad byloje pateikti ieškovės didžiosios knygos duomenys už ginčo laikotarpį nesutampa su finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis. Teismo ekspertė skaičiavo UAB „Srava“ prognozuotinas gautinas pajamas 2013-2015 metais, nevertindama aplinkybės, kad 2013 ir paskesniais metais Ieškovė nebevykdė didmeninės prekybos, šį faktą pripažino minėtame teismo posėdyje. Pasak teismo ekspertės M. O., šios bylos atveju, kai ieškovės verslas iki 2013 m. buvo vystomas dviem kryptimis, tyrimu siekiant objektyviai įvertinti prarastas mažmeninės prekybos pajamas tiriamuoju laikotarpiu, būtina atskirai išskirti ir tirti ankstesniais laikotarpiais gautas pajamas iš didmeninės ir mažmeninės prekybos. Šiuo konkrečiu atveju, ekspertizės akte šios aplinkybės visai neįvertintos, ir tai leidžia abejoti teismo ekspertizės akto išvadų objektyvumu ir ekspertizės akto įrodomąja reikšme. Juo labiau, pati teismo ekspertė Lina Alšauskienė 2019 m. rugpjūčio 22 d. posėdyje aiškiai pasakė, kad jei būtų vertinusi šiuos duomenis, ir jei turėtų tam vertinimui reikalingus apskaitos duomenis, jos pateiktos išvados tikėtinai keistųsi. Teismo ekspertė aiškiai pasisakė, kad ieškovės buvusio direktoriaus R. D. pasisavinta pinigų suma iš ieškovės buvo ženkli ieškovės apyvartoje ir ši aplinkybė turėtų įtakos jos padarytoms išvadoms, jei šią aplinkybę ji būtų vertinusi (2019 m. rugpjūčio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas: 38 min. 55 sek. – 40 min. 25 sek.). Lina Alšauskienė paklausta apie aplinkybes dėl ieškovės turto pasisavinimo, apgaulingos apskaitos tvarkymo, atlyginimo mokėjimo faktiškai nedirbusiems asmenims, nelikvidžių prekių – medinių durų nupirkimo už 0,6 mln. litų, didmeninės prekybos atsisakymo 2013 metais, aiškiai nurodė, kad šie veiksniai nebuvo įvertinti atliekant ekspertizę, nes apie juos teismo ekspertė nieko nežinojo, tačiau visi šie veiksniai turėtų įtakos ekspertizės išvadoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

28.       Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl to, ar tarp šalių sudarytos draudimo sutarčių sąlygos leidžia tris įvykusius gaisrus kvalifikuoti kaip nedraudžiamuosius įvykius; taip pat dėl to, ar draudėja pažeidė savo pareigas pagal tarp šalių sudarytas draudimo sutartis ir jei pažeidė, ar šie pažeidimai sudaro pagrindą atleisti draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo. Be kita ko, šalys nesutaria ir dėl draudimo išmokos dydžio, jei teismas spręstų draudimo išmoką priteisti.

Dėl įvykių (gaisrų) pripažinimo draudžiamaisiais

29.       Pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 7 d. sprendime nurodęs, jog labiau tikėtina, kad ieškovės UAB „Srava“ direktorius R. D. pats gaisrų neorganizavo ir nevykdė, visus tris gaisrus pripažino draudžiamaisiais įvykiais. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti šiuos pirmosios instancijos teismo motyvus, nurodant, kad įvykiai (gaisrai) nepripažintini draudžiamaisiais įvykiais.

30.       Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad aiškinimas, jog byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitinka civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus. Išimtį sudaro tie atvejai, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus). Priešingas aiškinimas nesiderintų su asmens teisės į teisminę gynybą realumo ir veiksmingumo imperatyvais (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnis 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015). 

31.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad šioje byloje jam turėtų būti sudaryta galimybė skųsti tik pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, neskundžiant teismo sprendimo rezoliucinės dalies. Nagrinėjamu atveju, kitai proceso šaliai (ieškovei) skundžiant teismo sprendimą dalyje dėl draudimo sutarčių pažeidimų, kaip pagrindo nemokėti draudimo išmokos, ir teismui tokį apeliacinį skundą tenkinus, susiklostytų situacija, kai pirmosios instancijos teismo motyvai dalyje dėl įvykių pripažinimo draudžiamaisiais savarankiškai lemtų draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, atsakovui turi būti užtikrinama teisė į teisminę gynybą leidžiant kvestionuoti tuos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais įvykiai (gaisrai) pripažintidraudžiamaisiais, neprašant pakeisti teismo sprendimo rezoliucinės dalies.

32.       Draudikas apeliaciniame skunde nurodo, kad įvykiai nepripažintini draudžiamaisiais, nes pagal Turto draudimo taisykles draudžiamaisiais įvykiais laikytinas tik toks apdrausto turto sunaikinimas ar praradimas dėl bet kokių atsitikimų, kurie draudimo apsaugos laikotarpių įvyko staiga ir netikėtai. Draudiko vertinimu, toks apibrėžimas apdraustas rizikas apriboja tik tais įvykiais, kurie draudėjai yra atsitiktiniai, t. y. ieškovė jokiu veiksmu ar neveikimu negali sąlygoti įvykių ar sudaryti sąlygų šiems įvykiams atsitikti. Draudikas nurodo, kad nagrinėjamu atveju pati draudėja savo veiksmais sudarė sąlygas kilti gaisrams: kelios dienos iki pirmojo gaisro išjungė vaizdo stebėjimo kameras, neužtikrino gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos tinkamo veikimo, nevykdė fizinės turto apsaugos, nepajungė saugos signalizacijos į centrinį saugos tarnybos pultą, neišsaugojo apskaitos dokumentų dėl ko tapo neįmanoma nustatyti padarytos žalos dydžio, po pirmojo gaisro nepakeitė saugos signalizacijos kodo, pastate neįrengė gaisrinių ekranų ir automatinių gaisro gesinimo įrenginių. Taigi, draudikas iš esmės vardina draudėjos galimai padarytus šalių sudarytų draudimo sutarčių ir draudimo taisyklių pažeidimus, dėl ko įvykiai draudėjai nebuvo staigūs ir netikėti.

33.       Verslo nutrūkimo draudimo sutartyje numatyta, kad jei įvykis yra priskiriamas prie draudžiamųjų pagal Turto draudimo sutartį, tai toks įvykis yra draudžiamasis ir pagal Verslo nutrūkimo draudimo sutartį. Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 19 punkte numatyta draudimo rizika – draudikas apdraudžia verslo nutrūkimo finansinius nuostolius, jei draudėjo įmonė turėjo nutraukti sutartyje nurodytą gamybą (verslą) dėl draudėjo turto, esančio sutartyje nurodytoje draudimo vietoje sunaikinimo, sugadinimo, praradimo ar dingimo, nulemto draudžiamųjų įvykių, nurodytų Turto draudimo sutartyje. Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 50 punktas nustato, kad įvykis laikomas draudžiamuoju ir draudikas atlygina draudėjo patirtus finansinius nuostolius dėl gamybos (verslo) nutrūkimo šiose taisyklėse ir draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis tik tada, kai nustatoma, kad įvykis yra draudžiamasis, pagal taisyklių 19 punkte nurodytą Turto draudimo sutartį. Iš cituojamų šalių sudarytų sutarčių sąlygų akivaizdu, kad draudimo išmoka pagal Verslo nutrūkimo draudimo sutartį mokama tik tada, kai įvyksta draudžiamasis įvykis, nustatytas Turto draudimo sutartyje ir dėl to prarandamas ir (ar) sunaikinamas įmonės turtas ir todėl nutrūksta verslas (gamyba).

34.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi, kad nedraudžiamieji įvykiai (kaip ir draudimo apsaugos išlygos) atskirtini nuo atsargumo priemonių ar kitų draudėjui nustatytų pareigų, kurių draudėjas privalo laikytis galiojant draudimo sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-1075/2018). CK bei Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas neapibrėžia atsargumo priemonių sampratos ir tiesiogiai neįvardija jų nesilaikymo teisinių pasekmių. Šis klausimas paliktas sureguliuoti draudimo sutartyje. Todėl būtent nuo draudimo sutarties sąlygos turinio priklauso, ar atsargumo priemonė nulemia pasekmes, susijusias su draudiko atsakomybės nebuvimu ar jos mažinimu, ar vis dėlto su draudimo rizikos pašalinimu (draudimo apsaugos išlygos taikymu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-403/2019).

35.       Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą sprendžiant dėl draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką apimties įvertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017).

36.       Turto draudimo taisyklių 202.1 punkte nurodyta, kad draudžiamasis įvykis yra apdrausto turto sunaikinimas, sugadinimas ar praradimas dėl šių staigių ir netikėtų atsitikimų įvykusių draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu: gaisro ir dūmų – ugnies atsiradimo ne šiam tikslui skirtame židinyje, dūmų ar suodžių, staigiai ir netikėtai išsiveržusių iš gaisro vietos; taip pat draudėjui atlyginami nuostoliai susiję su gaisro gesinimu.

37.       Nedraudžiamieji įvykiai yra išvardinti Turto draudimo taisyklių 82.2 punkte bei 202.2 punkte. Atsitikus įvykiui, kuris atitinka nurodytų nedraudžiamųjų įvykių požymius, draudimo apsauga netaikytina ir draudikui nekyla prievolė išmokėti draudimo išmoką. Atkreiptinas dėmesys į Turto draudimo taisyklių 202.2 punkto e) papunktį, kuriame nurodyta, kad jei įvykis nepriskirtinas prie draudžiamųjų pagal 202.1 punktą, jis laikomas nedraudžiamuoju. Vadinasi, šiuo atveju reikia analizuoti ir draudžiamojo įvykio apibrėžimą, o jei įvykis šio apibrėžimo neatitinka, draudimo apsauga netaikoma, nes įvykis bus priskirtinas prie nedraudžiamųjų. Kita vertus, tais atvejais, kai Turto draudimo taisyklėse (Žr. 85 punktą) bei Verslo nutrūkimo draudimo taisyklėse (žr. 61 punktą) numatyta draudiko teisė mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti – nurodytoms aplinkybėms įvykus, draudimo apsauga išlieka, tačiau turi būti sprendžiama dėl draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką apimties.

38.       Atsakovo požiūriu, draudėja, t. y. pati RUAB „Srava“, jos direktorius, valdybos nariai, padalinių vadovai, vyr. finansininkas bei asmenys, atsakingi už priešgaisrinę ir turto saugą, tiesiogiai sudarė idealias sąlygas gaisrams kilti, todėl gaisras nebuvo staigus ir netikėtas, taigi ir draudiminis, įvykis. Be draudėjos veiksmų gaisro sukėlimas būtų neįmanomas arba labai apsunkintas. 

39.       Pažymėtina, kad atsakovas neįrodė, jog draudėjos veiksmai buvo tiesioginė gaisro kilimo priežastis – tokios aplinkybės nebuvo nustatytos nei baudžiamojoje byloje pagal baudžiamojoje byloje taikomą be jokių abejonių įrodinėjimo standartą nei remiantis tikimybių pusiausvyros principu civilinėje byloje. Šios pirmosios instancijos teismo išvados draudikas apeliaciniame skunde nekvestionuoja. Dėl netiesioginės draudėjos veiksmų įtakos gaisro kilimui, teisėjų kolegijos vertinimu, draudiko pateiktas aiškinimas, kad draudėjos veiksmai negali būti ne tik draudžiamojo įvykio priežastis, tačiau ir sąlyga, draudėjos veiksmams prilyginant bet kurį draudėjos darbuotoją ir bet kurio darbuotojo veiksmus neatitinkančius draudimo sutarties nuostatų siejant su draudimo apsaugos galiojimu,yra pernelyg platus ir paneigia pačią draudimo sutarties esmę. Nagrinėjamu atveju šalys tiek Turto draudimo sutartyje, tiek Verslo nutrūkimo draudimo sutartyje susitarė, kad draudimo sutarčių kontekste draudėju yra laikomi direktoriai, valdybos nariai, padalinių vadovai, vyr. finansininkas bei asmenys, atsakingi už priešgaisrinę bei turto saugą. Šios draudimo sutarčių nuostatos buvo šalių aptartos individualiai. Kita vertus, Turto draudimo taisyklių 55 punktas ir Verslo nutrūkimo taisyklių 40 punktas vertintini kaip standartinės draudimo sutarčių sąlygos, nes jos buvo parengtos iš anksto paties draudiko (CK 6.185 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.187 straipsnį jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms sąlygoms. Teisėjų kolegija vertina, kad šalims individualiai aptartomis sąlygomis susitarus susiaurinti asmenų, laikomų draudėja, sąrašą, standartinėmis sutarčių sąlygomis, kurios šį asmenų ratą praplečia ir iš esmės paneigia individualiai aptartą sąlygą, negalima vadovautis. Taigi, draudėjos pareiga užtikrinti tam tikras atsargumo priemones negali būti priskiriama absoliučiai visiems jos darbuotojams, o turi būti vertinama tik per draudimo sutartyse nurodytų asmenų, t. y. direktorių, valdybos narių, padalinių vadovų, vyr. finansininkų ir asmenų, atsakingų už priešgaisrinę ir turto saugą, veiksmus. Šiuo pagrindu atmestinas draudiko teiginys, kad draudėjos veiksmams turi būti priskiriami ir nenustatytų asmenų, tikėtina, draudėjos darbuotojų, veiksmai, kurie prieš įvykstant gaisrams išjungė vaizdo stebėjimo kameras.

40.       Dėl kitų atsakovo argumentų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, draudžiamojo įvykio apibrėžimas, numatytas Turto draudimo taisyklėse, nurodant, kad draudžiamieji įvykiai yra staigūs ir netikėti atsitikimai, niekaip nėra siejamas su draudėjos pareigų pagal Turto draudimo sutartį tinkamu įgyvendinimu, t. y. šiuo atveju draudžiamaisiais įvykiais yra laikomi staigūs ir netikėti atsitikimai dėl gaisro ar dūmų, tačiau draudiko vardinamų konkrečių draudėjos pareigų pagal Turto draudimo sutartį galimas nesilaikymas nesąlygoja išvados, kad šie atsitikimai draudėjai tapo ne staigūs ar netikėti. Be to, Turto draudimo taisyklių sąlygose, įtvirtinančiose draudėjos pareigą elgtis konkrečiu būdu (imtis atsargumo priemonių), tokių pasekmių (draudimo apsaugos išlygos) taip pat nėra numatyta. Pavyzdžiui, draudikas nurodo, kad draudėja neužtikrino gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos tinkamo veikimo, tačiau Turto draudimo sutarties 7 punktas numato, kad draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos arba ją mažinti, jei signalizacijos neveikimas, gedimas turėjo įtakos nuostolio dydžiui. Vadinasi, nagrinėjamu atveju šios draudėjos pareigos galimo pažeidimo pasekmės yra ne draudimo apsaugos netaikymas apskritai, tačiau galimybė draudikui pagal Turto draudimo sutartį mažinti draudimo išmoką arba atsisakyti ją mokėti. Be to, pagal Turto draudimo taisyklių 42.2 punktą priešgaisrinės saugos būklės neatitikimas tai padėčiai, kuri draudikui buvo nurodyta Turto draudimo sutarties metu, yra laikoma aplinkybe, kuri lemia draudimo rizikos padidėjimą, tačiau draudimo apsauga savaime nėra netaikoma. Tokį aiškinimą pagrindžia ir Turto draudimo taisyklių 85.12 punktas, kuris numato draudiko teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti, jei draudžiamojo įvykio metu netinkamai veikė arba neveikė draudimo sutartyje nurodytos konkrečios apsaugos priemonės, jeigu draudėjas apie šias aplinkybes žinojo arba turėjo žinoti. Cituojamos normos patvirtina, kad galimai netinkamai veikusi priešgaisrinės saugos signalizacija sukelia pasekmes,leidžiančias draudikui mažinti arba nemokėti draudimo išmokos pagal Turto draudimo sutartį, tačiau neeliminuoja draudimo sutartimi nustatytos draudimo apsaugos.

41.       Draudikas taip pat nurodo, kad nebuvo vykdoma Turto draudimo sutartyje įtvirtinta draudėjos pareiga užtikrinti fizinę objekto apsaugą, tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad net ir konstatavus šios pareigos pažeidimą iš Turto draudimo sutarties sąlygų neseka išvada, kad šios pareigos pažeidimo pasekmė yra draudimo apsaugos netaikymas. Analogiškai vertintinas ir galimas draudėjos pareigos, numatytos Verslo nutrūkimo taisyklių 35 punkte, pažeidimas, t. y. minėta sąlyga nustato, kad draudėjas privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą, padaryti pastarųjų 3 metų inventorizacijos duomenų ir finansinės atskaitomybės dokumentų kopijas bei jas saugoti atskirai nuo originalų. Šios pareigos pažeidimas laikytinas esminiu sutarties pažeidimupagal Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 61.9 punktą, kuris numato, kad jei dėl šios pareigos pažeidimo draudėjas negali pateikti finansinės atskaitomybės, inventorizacijos dokumentų, draudimo išmoka nemokama arba mažinama. Draudikas papildomai nurodo, kad draudėja apgaulingai teigė, jog priešgaisrinė apsaugos signalizacija yra įrengta visuose draudėjo pastatuose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į jau minėtą Turto draudimo sutarties 6 punktas, kuriame numatyta, kad neįrengus priešgaisrinės signalizacijos visose draudėjos patalpose taikoma franšizė ugnies rizikai. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes ir šalių sudarytų draudimo sutarčių nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad galimas draudėjos pareigų pagal sudarytas draudimo sutartis pažeidimas nagrinėjamu atveju neeliminavo draudimo sutartimis sutartos draudimo apsaugos. Kartu pažymėtina, kad nepaisant galimai netinkamo draudėjos elgesio pagal sudarytas draudimo sutartis, patys gaisrai šiuo atveju draudėjai vis dėlto buvo staigūs ir netikėti, t. y. draudėja, nors galimai ir nesilaikė visų atsargumo priemonių, tačiau ji negalėjo tikėtis ar numatyti, kad dėl jos nepakankamo atidumo bus įvykdyti trys ginčo objekto padegimai.

42.       Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pripažino įvykius (gaisrus) draudžiamaisiais.

Dėl Turto draudimo sutarties ir Verslo nutrūkimo draudimo sutarties pažeidimų

43.       Pažymėtina, kad ieškovė draudimo išmoką prašė priteisti dėl finansinių nuostolių, atsiradusių dėl verslo (gamybos) nutrūkimo, t. y. iš esmės prašė priteisti Verslo nutrūkimo draudimo sutartyje susitartą draudimo išmoką – 18 000 000 Lt (5 213 160,33 Eur). Nustačius, kad draudžiamasis įvykis, apibrėžtas Turto draudimo sutartyje, įvyko, toliau pasisakoma dėl pagrindų mažinti draudimo išmoką pagal Verslo nutrūkimo draudimo sutartį ir Verslo nutrūkimo draudimo taisykles, kartu atsižvelgiant ir į Turto draudimo sutartyje įtvirtintas draudėjos pareigas.

44.       Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje pripažinimas, jog įvykis yra draudžiamasis, būtinas siekiant gauti draudimo išmoką, tačiau toks pripažinimas nesukuria skolininko civilinės atsakomybės prievolės ir kreditorių atitinkamų reikalavimo teisių, nes įvykio pripažinimas draudžiamuoju yra tik viena iš sąlygų, kuriai esant įrodytai draudikui atsiranda pareiga mokėti draudimo išmoką. Net ir pripažinus įvykį draudžiamuoju, esant tokiam draudėjo pareigų pažeidimui, kuris nurodytas kaip pagrindas mažinti draudimo išmoką ar jos apskritai nemokėti, draudikas neturėtų prievolės (būtų atleistas nuo prievolės) mokėti draudimo išmoką ar jos dalį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-403/2019). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad šios sutarčių sąlygos vertintinos itin atidžiai, nes jomis draudikas siekia apriboti savo riziką ir kartais išvengti savo pareigų vykdymo draudėjo nenaudai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-1075/2018).

45.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs eilę draudimo sutartyse įtvirtintų draudėjos pareigų pažeidimų, sprendė, kad nustatytų ieškovės pareigų pažeidimų visuma sudaro pagrindą atleisti draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo. Draudėja apeliaciniu skundu ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, paaiškindama, kad draudimo sutarčių pažeidimai pirmosios instancijos teismo buvo konstatuoti nepagrįstai. 

46.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčijamas pirmosios instancijos teismo išvadas, toliau atskirai pasisako dėl konkrečių draudėjos pareigų pažeidimo faktų (ne)buvimo.

Dėl vaizdo stebėjimo kamerų išjungimo prieš pirmąjį gaisrą

47.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad draudėja nesilaikė bendrųjų teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimų, įtvirtintų CK 1.5 straipsnyje bei šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principų, numatytų CK 6.200 straipsnio 2-4 dalyse, nes 2012 m. gruodžio 5 d., t. y. kelios dienos prieš pirmąjį gaisrą apdraustame objekte neveikė vaizdo stebėjimo kameros dėl to, kad jos buvo išjungtos. Vaizdo kameras valdanti sistema buvo parduotuvės vadovo kabinete, į kurį galėjo patekti ir kameras išjungti bet kuris draudėjos darbuotojas. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad šios pareigos pažeidimas konstatuotas nepagrįstai, nes pagal Turto draudimo sutartį pastatas neturėjo būti stebimas vaizdo kameromis. Be to, ieškovės vertinimu, vaizdo kamerų išjungimas negali būti kvalifikuojamas kaip draudėjos veiksmas draudimo sutarčių prasme, kadangi nėra nustatyta, jog vaizdo stebėjimo kameras būtų išjungę asmenys, kurių veiksmai draudimo sutarčių kontekste gali būti priskirti draudėjai.

48.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Turto draudimo sutartį, kurioje, aprašant apdraustą turtą nurodyta: „pastatas stebimas video kameromis: ne“. Turto draudimo taisyklių 40 punkte nustatyta draudėjos pareiga laikytis saugumo reikalavimų, nurodytų Turto draudimo taisyklių 92-147 punktuose. Šiuose saugumo reikalavimuose taip pat nenustatyta draudėjos pareiga apdrausto pastato apsaugą užtikrinti įrengiant vaizdo stebėjimo kameras. Analogiškų sąlygų nėra ir Verslo nutrūkimo draudimo sutartyje bei Verslo nutrūkimo draudimo taisyklėse. Atsižvelgdama į minėtų sutarčių nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal šalių sudarytas sutartis ir draudimo taisykles draudėja neturėjo pareigos ginčo objekto apsaugą vykdyti vaizdo stebėjimo kameromis. Tai, kad draudėja savo iniciatyva šias saugos priemones įsirengė, tačiau jos draudžiamojo įvykio metu tinkamai neveikė, nesąlygoja išvados apie draudėjos pareigos pažeidimą, nes, kaip minėta, šalys dėl tokios saugos priemonės taikymo nebuvo susitarusios.

49.       Vaizdo stebėjimo kamerų neveikimas taip pat nevertintinas ir kaip bendrosios draudėjos rūpestingumo bei atidumo pareigos pažeidimas. Toks aiškinimas lemtų nepagrįstą išvadą, kad papildomų draudimo sutartyje nenumatytų saugumo priemonių įrengimas, šioms papildomoms saugos priemonėms tinkamai nesuveikus, nulemtų neigiamas pasekmes draudėjai (draudiko teisę atsisakyti ar mažinti draudimo išmoką). Tokiu atveju draudėja iš esmės būtų nesuinteresuota imtis papildomų draudimo sutartyje nenumatytų atsargumo priemonių taikymo, nes už jų netinkamą veikimą prarastų teisę į dalį ar net visą draudimo išmoką.

50.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad vaizdo kamerų išjungimas prieš pirmąjį gaisrą turi būti vertinamas ne kaip draudėjos pareigos pažeidimas, tačiau kaip įvykusio draudžiamojo įvykio (padegimo) dalis, už kurią draudėja nėra atsakinga. Kartu pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog vaizdo stebėjimo kameras būtų išjungęs ieškovės direktorius, valdybos nariai, padalinių vadovai, vyr. finansininkas ar jų nurodymu veikę asmenys, ar asmuo, atsakingas už turto ir priešgaisrinę saugą, kurio veiksmus būtų galima priskirti pačiai draudėjai, konstatuojant jos tiesioginį prisidėjimą prie įvykusio draudžiamojo įvykio (padegimo). Taigi vaizdo stebėjimo kamerų neveikimas draudžiamojo įvykio metu nevertintinas nei kaip ieškovės bendrosios pareigos imtis atsargumo priemonių pažeidimas, nei kaip sudarytų draudimo sutarčių pažeidimas.

Dėl priešgaisrinės sistemos įrengimo ginčo objekte

51.       Pirmosios instancijos teismas kaip draudėjos pareigų pagal sudarytas draudimo sutartis pažeidimą nurodė ir tai, kad draudėja ne visose apdrausto turto patalpose buvo įrengusi priešgaisrinės saugos signalizaciją. Kaip minėta, vertindamas šią aplinkybę kartu su kitais nustatytais draudėjos pareigų pažeidimais, pirmosios instancijos teismas sprendė esant pagrindą draudiką atleisti nuo draudimo išmokos mokėjimo. Draudėja neginčija nustatytos faktinės aplinkybės dėl šios konkrečios pareigos pažeidimo, tačiau nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino, jog nustatytas pažeidimas sudaro pagrindą atleisti draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo.

52.       Turto draudimo sutarties 6 punkte nustatyta, kad draudėjas iki 2012 m. rugpjūčio 15 d. privalo įsirengti priešgaisrinę signalizaciją bei pajungti ją prie saugos tarnybos pulto visose draudėjui priklausančiose ar nuomojamose patalpose. Neįvykdžius šio reikalavimo, taikoma franšizė ugnies rizikai – 20 proc. nuostolio sumos, bet ne mažiau nei 100 000 Lt.

53.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog priešgaisrinės saugos signalizacija nebuvo įrengta visose draudžiamose patalpose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Turto draudimo sutarties 6 punkte šalys aiškiai susitarė, kad šios draudėjos pareigos pažeidimas sąlygos ne draudimo išmokos mažinimą ar jos nemokėjimą, tačiau draudimo išskaitos (franšizės) taikymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad draudimo išskaitos taikymas nepriklauso ir nėra susijęs su draudimo išmokos mažinimo ar nemokėjimo pagrindais, t. y. nustačius pagrindą mažinti draudimo išmoką apskaičiuojama sumažinta draudimo išmoka. Papildomai nustačius pagrindą taikyti draudimo išskaitą iš šios sumažintos draudimo išmokos yra atimama draudimo franšizės suma. Toks aiškinimas įtvirtintas ir Turto draudimo taisyklių 72 punkte bei Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 51 punkte: „draudimo išmoka yra nuostolio, apskaičiuoto šiose draudimo taisyklėse ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, suma, įvertinant <....> draudimo išmokos mažinimo pagrindus, nustatytus šiose draudimo taisyklėse arba (ir) draudimo sutartyje, ir atėmus išskaitą“. Taigi byloje nesant ginčo dėl analizuojamos draudėjo pareigos pažeidimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios draudėjos pareigos pažeidimo pasekmė – ne draudimo išmokos mažinimas ar atsisakymas ją mokėti, tačiau teisė draudikui pagal Turto draudimo sutarties 6 punktą taikyti draudimo išskaitą. Ši teisė taip pat išlieka ir tuo atveju, kai nustatomas pagrindas draudimo išmoką mažinti.

Dėl gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos neveikimo

54.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad gaisro aptikimo ir sinchronizavimo sistema veikė netinkamai, o tai sudaro pagrindą pripažinti draudėją pažeidus savo pareigas pagal Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 34 punktą. Ieškovė nesutinka, kad gaisro aptikimo sistema veikė netinkamai ir paaiškina, kad netinkamas sistemos veikimas konstatuotas atsižvelgus į tai, kad Bendrajame pagalbos centre pranešimas apie gaisrą buvo gautas anksčiau negu UAB „Grifs AG“ pateiktoje gaisro aptikimo signalizacijos suveikimo išklotinėje. Ieškovė pažymi, kad signalas ir pranešimas buvo siunčiami į skirtingas institucijas, kurių laikrodžiai nebuvo sinchronizuoti, todėl net minutės paklaida lemtų išvadą, kad gaisro aptikimo sistema suveikė tinkamai (laiku). Be to, draudikas neįrodė, kad apie galimą netinkamą gaisrinės signalizacijos veikimą ieškovei buvo žinoma.

55.       Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 34 punkte nustatyta, kad nepranešimas draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą yra draudimo sutarties pažeidimas, ir draudikas turi teisę nutraukti draudimo sutartį, kaip nustatyta taisyklių 44 punkte, sumažinti draudimo išmoką arba visai jos nemokėti, jeigu draudžiamojo įvykio ar nuostolio padidėjimo priežastis yra draudikui nepraneštos aplinkybės, padidinusios draudimo riziką. Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 34 punkte taip pat numatyta, kad draudimo rizikos padidėjimu laikoma saugos ar priešgaisrinės saugos būklės pablogėjimas. Saugos ar priešgaisrinės saugos būklės pablogėjimu laikoma, jei neveikia ar nenaudojamos priešgaisrinės ar saugos priemonės, kurios buvo nurodytos draudikui kaip įrengtos pateikiant informaciją prieš sudarant draudimo sutartį. Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 61.10 punktas taip pat numato draudiko teisę mažinti ar nemokėti draudimo išmokos, jei draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą ir nuostolio atsiradimo ar jo padidėjimo priežastis yra draudikui nepraneštos aplinkybės, padidinusios draudimo riziką.

56.       Byloje esančiose UAB „Gaisriniai tyrimai“ pateiktose išvadose paaiškinta, kad gaisro aptikimo signalizacijos suveikimas laiku turi tiesioginę įtaką nuostolių dydžiui – laiku nepastebėtas gaisras po to labai greitai vystosi, o tai apsunkina gaisro gesinimą ir padaro didesnius nuostolius. Dėl šios priežasties netinkamai veikianti gaisro aptikimo signalizacija tiesiogiai prisideda prie nuostolių padidėjimo. Šios išvados ieškovė iš esmės neginčija, tačiau įrodinėja, kad gaisro aptikimo signalizacija suveikė laiku ir tinkamai.

57.       UAB „Gaisriniai tyrimai“ ataskaitoje dėl pirmojo gaisro netinkamas gaisro aptikimo signalizacijos veikimas konstatuotas įvertinus tai, kad signalizacijos suveikimo išklotinėje fiksuotas signalizacijos suveikimo laikas yra 7 val. 38 min., o pranešimas Bendrajame pagalbos centre gautas 7 val. 36 min. – tai, kad pranešimas Bendrajame pagalbos centre buvo gautas anksčiau nei fiksuotas gaisro aliarmo signalas rodo gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos netinkamą veikimą. UAB „Gaisriniai tyrimai“ ataskaitoje dėl antrojo gaisro konstatuota, kad esant tam pačiam gaisro aptikimo signalizacijos signalo laikui ir pranešimo apie gaisrą Bendrajame pagalbos centre laikui (3 val. 40 min.), yra pagrindas manyti, kad gaisro aptikimo ir signalizacijos sistema veikė netinkamai, nes gaisro aptikimo sistema gaisrą turi aptikti anksčiau nei jo požymiai tampa matomi išorėje. UAB „Gaisriniai tyrimai“ ataskaitoje dėl trečiojo gaisro nurodyta, kad gaisro aptikimo ir signalizavimo sistema po antrojo gaisro nebuvo atstatyta, todėl neveikė.

58.       UAB „Gaisriniai tyrimai“ išvadoje paaiškinta, kad  tinkamai veikianti gaisro aptikimo sistema turi apie gaisrą signalizuoti anksčiau nei gaisras tampa pastebimas išorėje. Vadinasi, visų pirma turi būti fiksuojamas gaisro aptikimo signalizacijos signalas ir tik po to pranešimas apie gaisrą iš išorės. UAB „Gaisriniai tyrimai“ nustatė, kad pirmojo gaisro atveju pranešimas iš išorės buvo padarytas 2 min. anksčiau nei gaisro aptikimo signalizacijos signalas, antrojo gaisro metu šis laikas sutapo, o trečiojo gaisro metu gaisro aptikimo signalizacija apskritai neveikė, nes nebuvo atstatyta po antrojogaisro. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su draudėjos argumentu, kad skirtingose institucijose užfiksuotas laikas gali skirtis dėl to, kad šių institucijų laikrodžiai nėra suderinti ir kelių minučių skirtumu rodo skirtingą laiką. Atitinkamai, galėjo susiklostyti situacija, kai gaisro aptikimo sistema suveikė anksčiau, tačiau išklotinėse nurodyta, kad ji suveikė tuo pačiu laiku ar net keliomis minutėmis vėliau nei gautas pranešimas Bendrajame pagalbos centre. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pakankamai įtikinamų duomenų, pagrindžiančių, kad gaisro aptikimo sistema pirmojo ir antrojo gaisrų metu iš tikrųjų suveikė pavėluotai. Kartu pažymėtina, kad trečiasis gaisras (2013 m. vasario 6 d.) įvyko praėjus vos 5 dienoms po antrojo gaisro (2013 m. vasario 1 d.). Draudiko atstovas baudžiamojoje byloje pažymėjo, kad signalizacijos gedimams sutvarkyti draudikas įprastai duoda savaitę laiko (baudžiamosios bylos Nr. 1-4-187/2016 23 t., b. l. 65). Atsižvelgus į tai, kad tarp antro ir trečio gaisro praėjo vos penkios dienos, iš kurių tik dvi buvo darbo dienos, nepagrįsta konstatuoti draudėjos pareigos šiuo aspektu pažeidimą, kadangi draudėja objektyviai neturėjo pakankamai laiko gaisro aptikimo signalizaciją atstatyti į prieš gaisrą buvusią padėtį. Be to, apie šį draudimo rizikos padidėjimą (po antrojo gaisro neveikiančią gaisro aptikimo signalizaciją) draudikui buvo žinoma.

59.       Teisėjų kolegija atmeta draudiko argumentus, kad aplinkybe dėl laiko sinchronizavimo nebuvo remiamasi pirmosios instancijos teisme, todėl draudėja šia aplinkybe nebegali remtis apeliacinėje instancijoje ir iš esmės siekia praplėsti apeliacijos ribas (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme buvo kilęs ginčas dėl gaisrinės signalizacijos tinkamo suveikimo, o šią aplinkybę šalys įrodinėjo įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis, teikė paaiškinimus ir įrodymus. Laiko skirtumas tarp gaisro aptikimo signalizacijos suveikimo ir pranešimo Bendrajam pagalbos centrui vertintas ir draudiko pateiktoje UAB „Gaisriniai tyrimai“ išvadoje, šią išvadą vertino, ja rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl nustatytų laiko skirtumų išsamiai nepasisakė, nereiškia, kad minėta aplinkybė nebuvo tirta pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad ginčas pirmosios instancijos teisme vyko būtent dėl priešgaisrinės signalizacijos netinkamo veikimo aplinkybės, todėl draudėja turi teisę kvestionuoti šią pirmosios instancijos teismo išvadą teikdama papildomą argumentą dėl klaidos UAB „Gaisriniai tyrimai“ išvadoje.

60.       Teisėjų kolegija atmeta ir draudiko teiginius, kad netinkamą gaisrinės sistemos veikimą įrodo tai, kad gaisro signalizacija neskleidė garsinio signalo. Draudikas neteikia įrodymų, kurie patvirtintų garsinio signalo nebuvimą gaisrų metu, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, garsinio signalo galėjo nebūti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, jau sudegusios gaisro signalizacijos ar dėl kilusio didelio gaisro garsinis signalas galėjo nesigirdėti.

61.       Akcentuotina ir tai, kad net ir nustačius galimus gaisrinės sistemos veikimo netikslumus, byloje liko neįrodyta, kad draudėja apie šią aplinkybę pirmojo ir antrojo gaisro metu žinojo. Byloje nėra duomenų, kad netinkamas gaisrinės sistemos veikimas būtų užfiksuotas valstybės institucijų patikrinimo aktais ar kitais dokumentais ir ieškovė būtų galėjusi numatyti, kad draudimo rizika pirmojo ir antrojo gaisro metu yra padidėjusi dėl netiksliai veikiančios gaisrinės signalizacijos. (ar šie argumentai neprieštarauja 58 punkto paskutiniam kaip jis parašytas sakiniui ?)

62.       Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nebuvo įrodytas netinkamas gaisro aptikimo sistemos veikimas dėl ko galėjo padidėti draudimo rizika, o apie trečiojo gaisro metu buvusį draudimo rizikos padidėjimą draudikui buvo žinoma (ir šis kaip 61 p. pastebėjimas?). Nenustačius minėtų aplinkybių negalima išvada dėl draudiko teisės mažinti ar atsisakyti mokėti draudimo išmoką Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 34 punkto ir 61.10 punkto pagrindais.

Dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų užtikrinimo

63.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo šiuos priešgaisrinės apsaugos taisyklių pažeidimus, galėjusius turėti tiesioginės įtakos gaisrų pasekmėms ir nuostoliams: sandėlyje, kuriame buvo vienas iš pirmojo gaisro židinių, nebuvo įrengti automatiniai gaisro gesinimo įrenginiai, pastate taip pat nebuvo įrengti ir gaisriniai ekranai, nebuvo įrengtas priešgaisrinis vandentiekis; prekybos centro pastate, kuriame buvo du antrojo gaisro židiniai, nebuvo įrengta stacionari gaisro gesinimo sistema, pažeisti linijinių optinių dūmų detektorių įrengimo reikalavimai; sandėliuose taip pat neįrengta stacionari gaisro gesinimo sistema. Minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino kaip draudimo rizikos padidėjimą, apie kurį nebuvo pranešta draudikui. Draudėjai pažeidus pareigą pranešti draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą, įvertinant ir kitus draudėjos padarytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismas sprendė esant pagrindą atleisti draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis išimtinai UAB „Gaisriniai tyrimai“ pateikta išvada, kuri buvo užsakyta draudiko iniciatyva. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas šia išvada rėmėsi nepagrįstai.

64.       Pažymėtina, kad Verslo nutrūkimo draudimo sutarties 33 punktas nustato pareigą draudėjai laikytis visų saugumo priemonių, nustatytų draudimo sutartyje. Verslo nutrūkimo draudimo sutartyje ir Verslo nutrūkimo draudimo taisyklėse nenustatytos konkrečios draudėjai privalomos saugumo priemonės, tačiau bendrieji saugumo reikalavimai yra išvardinti Turto draudimo taisyklių 92-147 punktuose. Turto draudimo taisyklių 100 punktas nustato, kad draudimo vietoje privalo būti pirminės priešgaisrinės saugos priemonės pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus. Vadinasi, draudėja turėjo pareigą užtikrinti priešgaisrinės saugos reikalavimų laikymąsi, o tai, kad draudikas neišvardino konkrečių priešgaisrinės saugos priemonių, nesudaro pagrindo teigti, kad draudikas jų nereikalavo įrengti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pakanka, kad konkretus priešgaisrinės saugos reikalavimas būtų nustatytas galiojančiame teisės akte ir šio reikalavimo nesilaikymas sudaro pagrindą konstatuoti draudimo rizikos padidėjimą, apie kurį turi būti žinoma draudėjai.

65.       Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas sutinka su draudėjos argumentu, kad atsakovo byloje pateiktos UAB „Gaisriniai tyrimai“ išvados negali būti laikomos ekspertizės aktu CPK 212-219 straipsnių prasme, o turi būti vertinamos kaip šalies pateikti rašytiniai įrodymai (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas, nors minėtas išvadas skundžiamame sprendime ir įvardino ekspertizės aktais, tačiau šias išvadas iš esmės vertino kaip vienos iš šalių pateiktus rašytinius įrodymus, juos teismas analizavo atsižvelgdamas ir į kitus byloje esančius įrodymus – baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-187/2016 nustatytas aplinkybes ir šalių bylos nagrinėjimo metu pateiktus paaiškinimus.

66.       Be kita ko, draudėja, nesutikdama su UAB „Gaisriniai tyrimai“ išvadomis, nurodo, kad šiose išvadose remiamasi teisės aktais, kurie negaliojo nei draudimo sutarties sudarymo metu, nei gaisrų kilimo metu, t. y. išvadoje nepagrįstai vadovaujamasi RSN 138-92 „Pastatų ir statinių priešgaisrinė automatika“ ir RSN 137-92 „Vidaus priešgaisrinis vandentiekis“ reikalavimais, draudikas nereikalavo patalpose įrengti stacionarių gaisro gesinimo įrenginių, gaisrinių ekranų.

67.       Kaip minėta, pagal šalių sudarytas turto draudimo sutartis turėjo būti laikomasi galiojančių pirminių priešgaisrinės saugos reikalavimų, t. y. byloje turi būti nustatinėjama, ar įvykusio gaisro metu priešgaisrinės saugos būklė atitiko būtent tada galiojusius teisės aktus. Pirminius priešgaisrinės saugos reikalavimus nustato Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymas dėl bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo ir kai kurių priešgaisrinės apsaugos departamento prie vidaus reikalų ministerijos ir priešgaisrinės apsaugos gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų pripažinimo netekusiais galios (toliau – Įsakymas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtame Įsakyme nurodytos bendrosios gaisrinės saugos taisyklės, pavyzdžiui, Įsakymo 60 punktas nustato, kad statiniuose ir patalpose privalo būti gaisro gesinimo priemonės, 61 punktas numato pareigą patalpose naudoti gaisrinės saugos ženklus, 62 punktas – evakuacijos krypties ženklus išdėstyti taip, kad šie būtų gerai matomi, 72 punktas draudžia palėpėse laikyti degias medžiagas ir degius skysčius ir pan.

68.       Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „Gaisriniai tyrimai“ pateiktoje išvadoje priešgaisrinės saugos reikalavimų neatitikimas pagrįstas specialiųjų teisės aktų, statybos reglamentų, kurie nustato priešgaisrinės saugos priemones projektuojant statinius ir juos statant, pažeidimu, tačiau draudimo sutarčių kontekste yra svarbios būtent bendrosios priešgaisrinės saugos priemonės. Sutiktina su draudėja, kad draudikas reikalavo užtikrinti būtent bendrųjų priešgaisrinės saugos reikalavimų laikymąsi, kurie yra įtvirtinti minėtame Įsakyme, o šių reikalavimų nesilaikymas nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas. Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju neaktualus specialiųjų priešgaisrinės saugos reikalavimų tinkamas įgyvendinimas, o byloje nenustatyta, kad draudėja būtų pažeidusi bendruosius priešgaisrinės saugos reikalavimus.

Dėl priešgaisrinės signalizacijos pajungimo į saugos tarnybos pultą

69.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad dalis priešgaisrinės saugos signalizacijos nebuvo pajungta į saugos tarnybos pultą ir tai sudaro draudimo rizikos padidėjimą, apie kurį draudėja turėjo pranešti draudikui. Draudėja su tokia teismo išvada nesutinka, nurodo, kad teismas rėmėsi UAB „Joringė“ raštu, kuriame nurodyta, kad ginčo objekte buvo sumontuota tik vietinė signalizacija, tačiau bylos nagrinėjimo metu apklausti asmenys patvirtino, kad minėtame rašte yra padaryta klaida.

70.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Turto draudimo sutartyje aprašant apdraustą turtą nurodyta: „priešgaisrinė signalizacija: į saugos tarnybos punktą“. Pagal Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 34 punktą šio reikalavimo neįgyvenimas laikomas draudimo rizikos padidėjimu apie kurį draudėja privalo pranešti draudikui. Draudėjai apie draudimo rizikos padidėjimą nepranešus draudikas gali atsisakyti mokėti ar mažinti apskaičiuotą draudimo išmoką. Byloje yra UAB „Joringė“, kuri vykdė ginčo objekto apsaugos sistemų priežiūrą raštas, kuriame nurodyta, kad apsauginės signalizacijos centralės į centrinį stebėjimo pultą pajungtos nebuvo (3 t., b. l. 4), tačiau bylos nagrinėjimo metu pats raštą pasirašęs A. L. nurodė, kad iš tikrųjų jungtis į centrinį saugos tarnybos pultą buvo, o minėtame rašte yra įsivėlusi klaida (2019 m. rugpjūčio 21 d. teismo posėdžio garso įrašas: 27 min. 17 sek. – 29 min). Byloje kitų įrodymų apie tai, kad priešgaisrinės saugos signalizacija nebuvo pajungta į centrinį pultą nėra.

71.       Teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo netikėti liudytojo A. L. bylos nagrinėjimo metu duotais paaiškinimais, kad priešgaisrinės saugos signalizacija vis dėlto buvo pajungta į centrinį saugos tarnybos pultą. Šį UAB „Joringės“ buvusio direktoriaus paaiškinimą patvirtino ir UAB „Joringė“ darbuotojas, vykdęs ieškovės apsaugos signalizacijų priežiūrą                 A. Stulpinas (2019 m. rugpjūčio 21 d. teismo posėdžio garso įrašas: 51 min. 32 sek. – 52 min.  4 sek.). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad labiau tikėtina, jog priešgaisrinės saugos signalizacija buvo pajungta į saugos tarnybos pultą ir draudėja minėto draudimo sutarčių reikalavimo nepažeidė.

Dėl apsaugos signalizacijos prijungimo prie saugos tarnybos pulto

72.       Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad apsaugos signalizacija nebuvo prijungta prie centrinio saugos tarnybos pulto, o po pirmojo gaisro sutaisius apsaugos sistemą buvo įvestas senasis apsaugos kodas, kurį, tikėtina, žinojo pirmąjį gaisrą sukėlę asmenys. Teismas vertino, kad esant situacijai, kai bendrovėje jau buvo sukeltas vienas gaisras, kurio aplinkybės aiškiai rodė, kad gaisro sukėlėjams galimai talkino įmonės darbuotojai, toks elgesys nepateisinamas ir neatitinka rūpestingumo standartų.

73.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Turto draudimo sutartį, kurioje, aprašant apdraustą turtą nurodyta: „turto apsaugos signalizacija: į saugos tarnybos punktą“. Pagal Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 34 punktą šio reikalavimo neįgyvenimas laikomas draudimo rizikos padidėjimu,apie kurį draudėja privalo pranešti draudikui. Draudėjai apie draudimo rizikos padidėjimą nepranešus draudikas gali atsisakyti mokėti ar mažinti apskaičiuotą draudimo išmoką.

74.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentą, kad ji neturėjo pareigos ginčo objekte esančios apsaugos signalizacijos prijungti prie saugos tarnybos pulto. Nepagrįstas ieškovės argumentas, kad Turto draudimo sutartimi buvo apdraustas ne vienas pastatas, o sutartyje nenurodyta, kurio konkrečiai pastato apsaugos signalizacija turi būti jungiama į saugos tarnybos pultą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bendri sutarties reikalavimai draudžiamam turtui numanomai taikomi visiems draudžiamiems turto objektams, t. y. šalių nustatyta Turto draudimo sutarties sąlyga įpareigojanti apsaugos signalizacijos signalą siųsti į saugos tarnybos pultą, suponuoja, kad visuose draudimo sutartimi  draudžiamuose pastatuose turi būti įrengta apsaugos signalizacija ir ji jungiama į saugos tarnybos pultą. Kaip minėta, pagal Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 34 punktą šios saugos priemonės netaikymas yra laikomas draudimo rizikos padidėjimu, apie kurį draudėja privalo pranešti draudikui, o nepranešimo apie padidėjusią draudimo riziką pagal minėtą punktą pasekmė – draudiko teisė mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti.

75.       Ieškovė iš esmės neginčija, jog apsaugos signalizacija nebuvo pajungta į centrinį pultą, tačiau kaip vieną iš argumentų nurodo, kad ši aplinkybė draudikui turėjo būti žinoma, kadangi sudarydamas draudimo sutartis draudikas apžiūrėjo ginčo patalpas. Teisėjų kolegijos vertinimu, išorinės ginčo patalpų apžiūros metu sudėtinga nustatyti, ar patalpose esanti saugos signalizacija yra vietinė, ar pajungta į centrinį saugos tarnybos pultą, dėl ko draudikas šiuo konkrečiu aspektu galėjo nesusidaryti konkrečios nuomonės. Be kita ko, tai, kad draudikas ginčo patalpas apžiūrėjo, nepaneigia draudimo sutartyse įtvirtinto reikalavimo užtikrinti apsaugos signalizacijos pajungimą į saugos tarnybos pultą. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad apsaugos signalizacijos nepajungimas į saugos tarnybos pultą padidino draudimo riziką, apie kurį draudikui nebuvo pranešta. Atitinkamai, draudikas įgijo teisę remtis Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 34 punktu bei 61.10 punktu ir mažinti draudimo išmoką ar atsisakyti ją mokėti.

76.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 33 punkte nurodyta, kad draudėjas privalo laikytis nurodymų draudėjui dėl draudimo rizikos mažinimo ir saugumo priemonių, nustatytų draudimo sutartyje. Byloje nėra ginčo, kad po pirmojo gaisro draudikas buvo nurodęs draudėjai įgyvendinti papildomą atsargumo priemonę – pakeisti apsaugos signalizacijos kodus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, draudėja, žinodama, kad padegėjai į patalpas pateko panaudodami apsaugos kodą, elgėsi itin neapdairiai šio kodo nepakeisdama. Atmestini ieškovės argumentai, kad sutaisius signalizaciją antrojo gaisro išvakarėse apsaugos kodo pakeisti nebuvo galimybės, nes apie pakeistą kodą nebūtų žinoję iš ryto į darbą atvykstantys darbuotojai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apie pakeistą apsaugos signalizacijos kodą darbuotojams ar vienam iš jų galėjo būti pranešta telefonu, galėjo būti paskirtas atsakingas asmuo, kuris žinotų naująjį kodą ir atvyktų į darbą anksčiau nei kiti darbuotojai bei išjungtų apsaugos signalizaciją. Tai, kad asmuo, atsakingas už priešgaisrinę ir turto saugą, po pirmojo gaisro nesusiaurino nei asmenų, žinančių apsaugos kodą, rato, nei pakeitė saugos kodą įrodo draudėjos itin aplaidų ir neatsargų elgesį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal minėtą Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 33 punktą draudėjos neveikimas saugos kodo pakeitimo atžvilgiu vertintinas kaip draudimo rizikos padidinimas, o pagal Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 65.10 punktą tai yra pagrindas draudikui mažinti ar atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

Dėl ginčo objekto fizinės apsaugos

77.       Pirmosios instancijos teismas kaip vieną iš draudėjos pareigų pažeidimų nurodė ir tai, kad nebuvo vykdoma ginčo objekto fizinė apsauga. Draudėja nurodo, kad šis faktas buvo žinomas draudikui sudarant draudimo sutartis ir draudikas iš esmės sutiko, kad fizinė apdrausto turto apsauga nėra būtina.

78.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sudarytoje Turto draudimo sutarties skiltyje „informacija apie apdraustą turtą“ aiškiai nurodyta, jog „fizinę apsaugą vykdo: saugos tarnybos darbuotojai“, o Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 61.10 punkte nustatyta, kad draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti, jei draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą ir nuostolio atsiradimo ar jo padidėjimo priežastis yra draudikui nepraneštos aplinkybės, padidinusios draudimo riziką. Pagal Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 34 punktą draudimo rizikos padidėjimu yra laikoma, jei neveikia ar nenaudojamos saugos priemonės, kurios buvo nurodytos draudikui kaip įrengtos pateikiant informaciją prieš sudarant draudimo sutartį.

79.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šalys sudarydamos draudimo sutartis aiškiai susitarė, kad apdrausto turto apsaugą turi vykdyti saugos tarnybos darbuotojai, šią saugos priemonę laikė būtina. Ta aplinkybė, kad sutarčių sudarymo metu draudikas galėjo pastebėti, kad ginčo objekte nėra saugos tarnybos darbuotojų, nepaneigia draudėjos pareigos pagal Turto draudimo sutartį tokią apsaugą užtikrinti. Be to, draudėja iš esmės pripažįsta, kad ginčo objekto fizinė apsauga nebuvo vykdoma jos iniciatyva, taigi draudimo rizika iš esmės buvo didesnė nei įvertinta draudimo sutartyse. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų informavusi draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą, ar prašiusi pakeisti draudimo sutartis leidžiant netaikyti šios saugumo priemonės. Byloje nustačius, kad apie padidėjusią draudimo riziką draudikui nebuvo pranešta, konstatuotina, kad draudikas turi teisę remtis Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 61.10 punktu ir atitinkamai mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti.

Dėl turto inventorizacijos duomenų ir apskaitos dokumentų išsaugojimo 

80.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad draudėja nesilaikė Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 35 punkte įtvirtinto reikalavimo išsaugoti turto inventorizacijos duomenis ir kvalifikavo tai kaip esminį sutarties pažeidimą. Ieškovė su teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad dėl dokumentų praradimo nėra jos kaltės.

81.       Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 35 punkte nustatyta, kad draudėjas privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą. Pastarųjų 3 metų inventorizacijos duomenys, finansinės atskaitomybės dokumentai turi būti saugomi, taip pat turi būti padarytos patvirtintos jos kopijos ir saugomos atskirai nuo originalų, kad nebūtų sunaikintos dėl to paties įvykio (pvz. gaisro). Minėtame punkte nustatyta, kad šios sąlygos pažeidimas yra esminis draudimo sutarties pažeidimas, o taisyklių 61.9 punkte numatyta, kad draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti, jei dėl 35 punkto pažeidimo draudėjas negali pateikti finansinės atskaitomybės dokumentų, inventorizacijos dokumentų.

82.       Draudėja nurodo, kad po pirmojo gaisro ieškovės apskaitos dokumentai buvo paimti baudžiamosios bylos tyrimui ir iš dalies grąžinti prieš antrąjį gaisrą. Antrojo gaisro metu buvo padegtas ir vagonėlis, kuriame dirbo ieškovės buhalterija. Draudėja nurodo, kad tokioje situacijoje negalima konstatuoti jos kaltės dėl prarastų dokumentų.  

83.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 35 punkte aiškiai įtvirtinta draudėjos pareiga daryti apskaitos dokumentų kopijas ir laikyti šias kopijas atskirai nuo originalų, kad jos nebūtų prarastos dėl to paties įvykio. Byloje nustatyta, kad įvykus pirmajam gaisrui likusių dokumentų kopijų ieškovė nepadarė, turimus dokumentus atidavė baudžiamąjį tyrimą atliekantiems pareigūnams. Šiems apskaitos dokumentus grąžinus, dokumentų kopijų padarymu ieškovė nepasirūpino. Likusi vienintelė dokumentų kopija sudegė antrojo gaisro metu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal sudarytą Verslo nutrūkimo draudimo sutartį ir Verslo nutrūkimo draudimo taisykles ieškovei neabejotinai turėjo būti žinoma šių dokumentų reikšmė, t. y. kad juos praradus, draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Žinodama galimas dokumentų praradimo pasekmes ieškovė (jos vadovai) nepasirūpino pakankamu apskaitos ir inventorizacijos dokumentų kopijų skaičiumi, šių dokumentų nelaikė atskirose vietose. Atsižvelgdama į nerūpestingą ieškovės elgesį teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė, nors tyčia apskaitos dokumentų ir nesunaikino, tačiau veikdama neatsargiai, juos prarado. Nustačius minėtą aplinkybę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad draudikas pagal Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 61.9 punktą dėl draudėjos 35 taisyklių punkte įtvirtintos pareigos pažeidimo įgijo teisę mažinti draudimo išmoką ar jos nemokėti.  

Dėl apgaulingos informacijos sudarant draudimo sutartis pateikimo

84.       Be kita ko, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į baudžiamojoje byloje paskelbtą ieškovės direktoriui apkaltinamąjį nuosprendį dėl sukčiavimo, turto pasisavinimo ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nustačius, jog ieškovė, sudarydama draudimo sutartis, tyčia nuslėpė baudžiamajame nuosprendyje nustatytas aplinkybes, draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos ir pagal Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 61.5 punktą. Ieškovė su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nurodo, kad pats draudikas nereikalavo ieškovės audituotos finansinės atskaitomybės, buhalteriniais dokumentais iš esmės nesidomėjo ir prieš sudarant draudimo sutartis neprašė jų pateikti.

85.       Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 21 punkte nustatyta, kad prieš sudarant draudimo sutartį draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudžiamojo įvykio tikimybei ir galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui, o taisyklių 61.5 punkte nurodyta, kad draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti, jeigu draudėjas tyčia pateikė klaidingą informaciją, kuri galėjo nulemti draudiko apsisprendimą sudaryti draudimo sutartį ar nustatyti draudimo sąlygas.

86.       Byloje nustatyta, kad draudimo sutarčių sudarymo metu draudikas nebuvo informuotas apie tai, kad 2012 m. spalio 8 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ieškovės vadovas pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2007-2008 metų laikotarpiu tyčia apgaulingai tvarkė ieškovės buhalterinę apskaitą, o pati ieškovė pripažinta kalta pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu ieškovės vadovas buvo pripažintas kaltu už BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikalstamas veikas. Baudžiamojoje byloje analizuotas laikotarpis nuo 2009 m. iki 2011 m. pabaigos, taigi iš esmės – prieš pat draudimo sutarčių sudarymą. Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ieškovės vadovas apgaule ieškovės naudai panaikino turtinę prievolę 153 055,40 Lt PVM sumokėti į valstybės biudžetą, pasisavino ieškovės turto už 887 615,40 Lt, apgaulingai tvarkė ieškovės buhalterinę apskaitą.

87.       Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, todėl draudimo sutarties šalys privalo atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2013). Pagal CK 6.993 straipsnio 1 dalį draudėjas, prieš sudarydamas draudimo sutartį, privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui.

88.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad sudarant Verslo nutrūkimo draudimo sutartį esmine informacija pripažintina informacija apie įmonės (draudėjo) finansinę padėtį, jos esamas prievoles valstybei, turimus skolinius įsipareigojimus ir reikalavimo teises, taip pat informacija apie verslo apyvartą bei pelningumą, prognozės apie verslo perspektyvas ateityje. Baudžiamosiose bylose nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad draudėjo finansiniai rodikliai draudimo sutarčių sudarymo metu neatitiko tikrovės. Šiais tikrovės neatitinkančiais duomenimis iš esmės buvo remtasi sudarant draudimo sutartis, nustatant draudimo įmoką ir draudimo išmoką. Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 61.5 punktas numato žinomai klaidingos informacijos pateikimo pasekmes, t. y. numato teisę draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nustačius žinomai melagingos esminės draudimo sutarties sudarymui informacijos pateikimo faktą, remiantis 61.5 punktu draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba ją mažinti.

Dėl draudimo išmokos

89.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs draudėjos padarytus draudimo sutarčių pažeidimus, sprendė, kad draudikas pagal sudarytų draudimo sutarčių nuostatas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas papildomai nurodė, kad ieškovė turėjo įrodyti reikalaujamos draudimo išmokos dydį, t. y. realiai dėl įvykusių gaisrų negautą pelną už 2013-2015 metus. Teismas vertino, kad byloje nustačius, jog iki gaisrų kilimo nuo 2007 m. iki 2011 m. pabaigos ieškovė apgaulingai tvarkė savo buhalterinę apskaitą ir neišsaugojo pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų kopijų, galimybės nustatyti realų nuostolių dydį nėra. Teismas nurodė, kad teismo ekspertams nebuvo pateikti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl byloje esančiu buhalterinės ekspertizės aktu nesivadovautina.

90.       Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje nustatyta, kad draudimo išmoka yra pinigų suma, kurią įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką, arba kita draudimo sutartyje nustatyta išmokos mokėjimo forma. Nuostolių draudimo sutartimi draudžiamas turtinis interesas, kuris gali būti objektyviai įvertintas pinigais ir vadinamas draudimo interesu (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis, 79 straipsnis). Pagal Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 3 punktą buvo draudžiami ieškovės finansiniai nuostoliai, atsiradę dėl to, kad draudėjas yra priverstas nutraukti gamybą (verslą) ar sumažinti jos apimtį dėl gamybai (verslui) naudojamo turto sunaikinimo, sugadinimo ar praradimo, nulemto įvykių, nurodomų draudimo apsaugos sąlygose, atsitikusių sutarties galiojimo laikotarpiu.

91.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad byloje sprendžiant ginčą susijusį su atlygintinos žalos (mokėtinos draudimo išmokos) dydžio nustatymu, o ne su draudimo išmokos sumažinimo atvejais, taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, kai draudėjas turi įrodyti nuostolių dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019). Byloje sprendžiant ginčą dėl draudimo išmokos mažinimo taikytina specialioji Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, numatanti draudiko pareigą įrodyti draudimo išmokos mažinimo ar atsisakymo ją mokėti pagrindą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje būtent ieškovė turėjo įrodyti dėl gaisrų patirto nuostolio dydį, o atsakovas – pagrindą mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti.

92.       Ieškovė patirtą nuostolio dydį įrodinėja byloje esančiu buhalterinės ekspertizės aktu, pagal kurį ieškovės patirtas nuostolis sudaro 2 233 921 Eur. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ekspertizei nebuvo pateikti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, o nuo 2007 m. iki 2011 m. ieškovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, kas sudaro pagrindą abejoti ieškovės teismo ekspertizei pateiktų antrinių duomenų patikimumu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu apklausiama teismo ekspertė nurodė, kad ekspertizė buvo atliekama pagal pateiktas finansines ataskaitas, kurios nesutapo su Didžiosios knygos duomenimis. Teismo ekspertė taip pat nurodė, kad jai nebuvo žinoma aplinkybė apie tai, jog ieškovė nuo 2013 m. nebevykdė didmeninės prekybos, taip pat nebuvo žinoma apie įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais pripažintas aplinkybes dėl ieškovės buhalterinės apskaitos apgaulingo tvarkymo bei turto pasisavinimo. Teismo ekspertė paaiškino, kad šios aplinkybės turėtų įtakos padarytoms ekspertizės išvadoms, jei būtų vertintos (2018 m. rugpjūčio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas: 36 min. 01 sek. – 45 min. 25 sek.).

93.       Atsižvelgus į bylos aplinkybes pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė patirto nuostolių dydžio, nes ekspertizės aktas, kuriuo ieškovė grindžia savo patirtų nuostolių dydį, parengtas remiantis nepatikimais ir neišsamiais duomenimis. Teisėjų kolegija papildomai išaiškina, kad net ir netikslūs ieškovės apskaitos duomenys gali būti naudojami nustatinėjant patirtų nuostolių dydį, tačiau vertinant buhalterinės ekspertizės duomenis turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visetą – ieškovės apgaulingo apskaitos tvarkymo faktą, taip pat į ieškovės direktoriaus pasisavintas sumas, tai, kad ieškovė nuo 2013 m. galimai nebevykdė didmeninės prekybos, taip pat į tai, kad dalis ieškovės verslo prieš įvykusius gaisrus galimai buvo perkelta į UAB „Sovaka“. Bylos nagrinėjimo metu teismo ekspertė paaiškino, kad šie faktai jai nebuvo žinomi ir nebuvo vertinami atliekant ekspertizę. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia nesivadovauti byloje esančiu ekspertizės aktu, kuriuo ieškovė įrodinėja patirtą nuostolių dydį, o kitų įrodymų nuostolių dydžiui pagrįsti ieškovė nepateikė. 

Dėl procesinės bylos baigties

94.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad draudėja padarė šiuos draudimo sutarčių pažeidimus: neįrengė priešgaisrinės sistemos visose apdraustose patalpose (Turto draudimo sutarties 6 punktas), nepajungė apsaugos signalizacijos į centrinį saugos tarnybos pultą (Turto draudimo sutarties „informacija apie apdraustą turtą“), nevykdė apdrausto objekto fizinės apsaugos (Turto draudimo sutartis „informacija apie apdraustą turtą“), neišsaugojo turto inventorizacijos duomenų bei apskaitos dokumentų (Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 35 punktas), pateikė draudikui žinomai melagingą informaciją turinčią esminę reikšmę draudimo sutarties sudarymui (Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 21 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šių draudėjos įvykdytų draudimo sutarčių pažeidimų pasekmė, atsižvelgiant į draudėjos padarytų pažeidimų sunkumą ir gausą, – teisė draudikui nemokėti draudimo išmokos pagal Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 61.5, 61.9 ir 61.10 punktus. Kita vertus, byloje taip pat liko neįrodytas ieškovės dėl draudžiamųjų įvykių patirto nuostolio dydis, o tai sudaro papildomą pagrindą ieškovės ieškinį atmesti. Atsižvelgiant į nurodytinas aplinkybes spręstina, kad pirmosios instancijos teismas  priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

95.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė šalių apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Šalių apeliacinius skundus atmetus, apeliacinės instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                         Danutė Gasiūnienė

Dalia Kačinskienė

Agnė Tikniūtė