Administracinė byla Nr. eA-597-815/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04531-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 30.2

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. liepos 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ skundus atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, akcinė bendrovė „Amber Grid“, akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“, uždaroji akcinė bendrovė „Ignitis“ dėl nutarimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) ,,Achema“ kreipėsi su skundais į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (nuo 2019 m. liepos 1 d. – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) (toliau – ir Komisija, Taryba, VERT) 2018 m. lapkričio 22 d. nutarimą Nr. O3E-405 „Dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos nustatymo 2019 metams“ (toliau – ir Nutarimas 1) (administracinė byla Nr. eI4-294-595/2022), bei panaikinti Komisijos 2018 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. O3E-479 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018-11-22 nutarimo Nr. O3E-405 „Dėl gamtinių dujų tiekimo Saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos nustatymo 2019 metams“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas) (administracinė byla Nr. eI4-358-595/2022). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartimi nurodytos administracinės bylos dėl Nutarimo 1 ir Nutarimo (toliau – ir Nutarimai) panaikinimo sujungtos.

2.       Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti šių norminių administracinių teisės aktų teisėtumą: Komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-650 patvirtintos Prognozuojamos gamtinių dujų rinkos kainos nustatymo metodikos 7.1 ir 7.3 punktų ir Komisijos 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. O3-367 patvirtintos Valstybės reguliuojamų kainų gamtinių dujų sektoriuje nustatymo metodikos 26 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – ir SGDTĮ) nuostatoms. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

3.       Pareiškėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnio 2 dalimi ir 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eI4-9-816/2022 tarp tų pačių proceso dalyvių dėl nutarimo, kuriuo nustatyta gamtinių dujų tiekimo saugumo papildoma dedamoji prie gamtinių dujų perdavimo kainos (toliau – SGDT dedamoji) laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. ir kurios rezultatas turės reikšmės nagrinėjant šią bylą.

4.       Pareiškėjas paaiškino, jog Nutarimu 1 Komisija nustatė SGDT dedamąją – 618,94 Eur/(MWh/parą/metus), taikomą nuo 2019 m. sausio 1 d., kuri didėja 31,69 % palyginus su 2018 m. II pusmečiu arba 6,36 mln. Eur suma tenkančia AB „Achema“. Nutarimu nustatė SGDT dedamąją – 559,34 Eur/(MWh/parą/metus), taikomą nuo 2019 m. sausio 1 d., kuri didėja 19,01 % palyginus su 2018 m. II pusmečiu. Pareiškėjo teigimu, Nutarimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes buvo pažeisti pareiškėjo teisės ir įstatymų saugomi interesai, taip pat Nutarimai prieštarauja aukštesnę teisinę galią turintiems nacionaliniams teisės aktams bei Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisiniam reguliavimui. Nutarimai sukuria nepagrįstą konkurencinį pranašumą suskystintų gamtinių dujų rinkoje paskirtajam tiekėjui Litgas. Nutarimais nustatoma SGDT dedamoji ne tik sukuria konkurencinį pranašumą Litgas prieš kitus rinkos dalyvius, tačiau taip pat lemia Litgas pelno uždirbimą iš reguliuojamos veiklos ir dividendų išmokėjimą akcininkams.

5.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija, būdama viešojo administravimo subjektas, Nutarimus priėmė viršydama jai suteiktą kompetenciją. Dėl to, kad Komisija viršijo jai suteiktus įgaliojimus, Nutarimai naikintini ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Komisijos, esančios viešojo administravimo subjektu, funkcijos apsiriboja tik teisės taikymo aktų priėmimu. Komisija neturi kompetencijos priimti teisėkūros aktų. Komisija, viršydama teisės aktų jai suteiktą kompetenciją, nustatė vidutinę gamtinių dujų importo kainą, kuri yra sudedamoji SGDT dedamosios dalis ir lemia SGDT dedamosios dydį, todėl iš esmės priėmė Nutarimus, viršydama jai suteiktos kompetencijos ribas. Kitų įstatymų pagrindu Komisijai taip pat nėra numatyta kompetencija nustatyti SGDT dedamosios dydžio. Nors Nutarimuose (preambulėse) tiesiogiai nenurodoma, tačiau Nutarimai turėjo būti priimti remiantis ir kitais aktualiais nacionaliniais teisės aktais, visų pirma, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ), Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo (toliau – ir GDĮ) nuostatomis, taip pat užtikrinti atitiktį aktualiam ES teisiniam reguliavimui. Siekiant tinkamai įvertinti teisinį reglamentavimą, apibrėžiantį Komisijai suteiktų įgaliojimų ir kompetencijos ribas, svarbu tinkamai nustatyti SGDTĮ nuostatų santykį su GDĮ, EĮ ir kitų energetikos sektorių reglamentuojančių įstatymų nuostatomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad aiškinant specialiojo aptariamiems teisiniams santykiams SGDTĮ nuostatas, būtina atsižvelgti į EĮ ir GDĮ nuostatas, kuriose įtvirtinti energijos kainų reguliavimo reikalavimai, nustatyti šių įstatymų ir jų nuostatų tarpusavio ryšį ir nustatyti konkrečiam atvejui taikytiną teisinį reguliavimą. Pareiškėjas akcentavo, kad SGDTĮ turi taikymo viršenybę (yra lex specialis) GDĮ atžvilgiu, tačiau neturi tokios taikymo viršenybės EĮ atžvilgiu.

6.       Pareiškėjas nurodė, kad suskystintų gamtinių dujų sistema (GDĮ 2 str. 61 d.) nėra gamtinių dujų perdavimo sistemos dalis (GDĮ 2 str. 14 d.). Tai lemia, kad šioms sistemoms yra taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas, todėl Komisija neturi tokių pačių teisių reguliuodama su SGDT susijusias kainas, kokias turi reguliuodama perdavimo paslaugos kainas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir KT) konstatavo, jog SGDT dedamoji nėra skirta atlyginti ir nėra mokama už perdavimo paslaugas. Pareiškėjas darė išvadą, kad Komisija turėjo teisę (kompetenciją) tik nustatyti kainų reguliavimo tvarką (EĮ 19 str. 1 d., SGDTĮ 5 str. 2 d.), bet neturėjo teisės nustatyti konkrečių kainų, jų dalių ar ribų.

7.       Pareiškėjas nurodė, kad SGDT dedamoji yra apskaičiuota remiantis pačios Komisijos priimtais nutarimais, kurie sudarė prielaidas iškreipti SGDT dedamosios apskaičiavimo formulę ir dėl to nustatyti nepagrįstai didelį SGDT dedamosios dydį. Komisijos nutarimų teisėtumas turėtų būti analizuojamas papildomai. SGDT dedamosios dydis yra apskaičiuotas į šio dydžio skaičiavimo formulę neįtraukiant esminę reikšmę turinčių duomenų dėl ydingo pačios Komisijos patvirtinto poįstatyminio lygmens teisinio reglamentavimo. Tai lemia, kad SGDT dedamosios dydis buvo apskaičiuotas neobjektyviai, perkeliant nepagrįstai didelę SGDT dedamosios mokėjimo naštą gamtinių dujų naudotojams (iš kurių didžiausias – pareiškėjas).

8.       Pareiškėjas nurodė, kad Komisija 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-650 patvirtino Tikslinės gamtinių dujų kainos nustatymo metodiką, kuri reglamentuoja prognozuojamos tikslinės gamtinių dujų kainos, kurią energijos gamintojai sumoka įsigydami SGDT būtinąjį kiekį ir kuri pagal SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalį turi būti vertinama Komisijai nustatant SGDT dedamosios dydį, nustatymo tvarką. Komisijos 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. O3-367 buvo patvirtinta Valstybės reguliuojamų kainų gamtinių dujų sektoriuje nustatymo metodika, kurios nauja redakcija priimta Komisijos 2018 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. O3E-469 (toliau – ir Metodika). Pagal SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalį vidutinė importo kaina, vadovaujantis objektyvumo ir skaidrumo principais, apskaičiuojama Komisijos nustatyta tvarka, įvertinant gamtinių dujų importą vykdančių tiekimo įmonių importuojamų gamtinių dujų kainas ir kitus objektyviai reikšmingus veiksnius. Nustatant vidutinę importo kainą, importuotų ir neenergetinėms reikmėms gamybos procesuose sunaudojamų gamtinių dujų importo kaina ir paskirtojo tiekėjo mokėtina kaina už SGDT būtinojo kiekio įsigijimą nevertinama.

9.       Pareiškėjas nurodė, kad, priimant Nutarimą 1, Komisijos 2018 m. lapkričio 21 d. priimtoje pažymoje dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos nustatymo 2019 metams buvo nurodyta, kad remiamasi pagal šią metodiką priimtu Komisijos 2018 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3E-363 „Dėl tikslinės gamtinių dujų kainos tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtinta tikslinė gamtinių dujų kaina, kuri galios nuo 2019 m. sausio 1 d. ir kurios dydis 26,62 Eur/MWh (toliau – Tikslinė GD kaina). Priimant Nutarimą, Komisijos 2018 m. gruodžio 28 d. priimtoje pažymoje dėl Komisijos 2018 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. O3E-405 „Dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos nustatymo 2019 metams“ pakeitimo bei Komisijos 2018 m. lapkričio 21 d. nutarimo Nr. O3E-396 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litgas“ paskirtojo gamtinių dujų tiekimo kainos 2019 metams“ pripažinimo netekusiu galios buvo nurodyta, kad, skaičiuojant saugumo dedamąją, vertinama ir vidutinė importo kaina.

10.       Pareiškėjas nurodė, kad Komisija 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. O3E-465 patvirtino Vidutinės svertinės gamtinių dujų importo kainos nustatymo metodiką (toliau – ir Metodika dėl vidutinės importo kainos). Šia metodika nustatoma vidutinė importo kaina, kuri yra viena iš sudedamųjų dalių apskaičiuojant papildomą dedamąją. Pareiškėjo teigimu, Metodika dėl vidutinės importo kainos neužtikrina objektyvaus vidutinės importo kainos nustatymo, kadangi šios metodikos 7.1 ir 7.3 punktuose numatyta, kad Komisija, skaičiuodama vidutinę importo kainą, nevertina neenergetinėms reikmėms gamybos procesuose sunaudotų importuotų gamtinių dujų kiekių ir sąnaudų ir gamtinių dujų kiekių, tiekiamų iš saugyklų, esančių ES valstybėse narėse, ir šių gamtinių dujų (produkto) sąnaudų. Pareiškėjas darė išvadą, kad tokios nuostatos reiškia, jog Komisija, skaičiuodama vidutinę importo kainą pagal Metodiką dėl vidutinės importo kainos, vertina tik apie pusę šios rinkos, o kitą pusę ignoruoja, todėl skaičiavimai neatitinka objektyvios visos gamtinių dujų rinkos situacijos. Faktą, kad Komisijos apskaičiuota vidutinė importo kaina neatitinka realios rinkos kainos, patvirtina objektyvūs rinkos duomenys. Pareiškėjas paaiškino, kad įprasta praktika, jog Europoje rinkos dalyviai gamtinių dujų kainas nustato naudodamiesi Anglijos gamtinių dujų Spot rinkos (toliau – ir NBP) indeksu. Faktinė situacija rodo, kad nustatyta vidutinė importo kaina yra ženkliai didesnė nei NBP kaina. Tai reiškia, kad, remiantis ydinga Metodika dėl vidutinės importo kainos, nustatoma vidutinė importo kaina neatitinka rinkos situacijos. Tokia situacija, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad vidutinė importo kaina yra nustatoma neobjektyviai (neįvertinant visų rinkos duomenų), be to, Lietuvos Respublikos paskirtos įmonės permoka už įsigyjamas gamtines dujas dėl to, kad su tiekėjais yra sudarytos nepalankios ir rinkos sąlygų neatitinkančios ilgalaikės sutartys. Dėl tokio valstybės ir/ar jos įmonių neūkiškumo finansinė atsakomybė neturėtų būti (tačiau yra) perkeliama privatiems asmenims, įpareigojant juos mokėti didesnę SGDT dedamąją. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisijos nutarimais patvirtinta Metodika ir tikslinė gamtinių dujų kaina, Metodika dėl vidutinės importo kainos ir vidutinė importo kaina turi esminės reikšmės vertinant Nutarimų teisėtumą – nustačius minėtų Komisijos nutarimų neteisėtumą, Nutarimai taip pat negalėtų būti laikomi teisėtais. Todėl šioje byloje yra būtina įvertinti minėtų Komisijos nutarimų teisėtumo klausimą.

11.       Pareiškėjas nurodė, kad Metodika parengta ir jos pagrindu nustatyta Tikslinė gamtinių dujų kaina įgyvendinant SGDTĮ nuostatas, visų pirma, SGDTĮ 11 straipsnio 6 dalį. Metodika dėl vidutinės importo kainos parengta ir jos pagrindu nustatyta vidutinė importo kaina įgyvendinant SGDTĮ nuostatas, visų pirma, SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalį. Pagal šią nuostatą vidutinė importo kaina vadovaujantis objektyvumo ir skaidrumo principais apskaičiuojama Komisijos nustatyta tvarka, pagal kompetenciją įvertinant objektyviai reikšmingus veiksnius, įskaitant, bet neapsiribojant, gamtinių dujų importą vykdančių tiekimo įmonių importuojamų gamtinių dujų kainas. Pareiškėjas nurodė, kad Metodika ir Metodika dėl vidutinės importo kainos neatitinka Komisijos anksčiau teiktos pozicijos ir sudaro prielaidas nepagrįstai taikyti dvigubus standartus nustatant tarpusavyje susijusius dydžius – Tikslinę gamtinių dujų kainą ir SGDT dedamąją, Vidutinę importo kainą ir SGDT dedamąją. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nei jam, nei kitiems privatiems gamtinių dujų naudotojams nėra daroma išimčių ir visiems subjektams nustatyta vienoda pareiga mokėti SGDT dedamąją, kurios dydis priklauso nuo vienintelio kriterijaus – sunaudotų gamtinių dujų kiekio. SGDT dedamoji nepriklauso nuo daugybės aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis vertinant konkretaus subjekto mokėtinos SGDT dedamosios dydį, o skaičiuojamas tik nuo bendro Lietuvoje sunaudoto gamtinių dujų kiekio. Visi gamtinių dujų naudotojai privalo mokėti SGDT dedamąją neatsižvelgiant į tai, ar iš to jie gauna (ar bent potencialiai gali gauti) kokią nors naudą. Pareiškėjo teigimu, Komisija tuos pačius pareiškėjo ir kitų subjektų sunaudojamus (potencialiai sunaudojamus) gamtinių dujų kiekius vertina dvejopai. Komisija, nevertindama pareiškėjo sunaudojamų gamtinių dujų kiekių ir kainų, nustatydama vidutinę importo kainą, nulemia tai, kad pareiškėjo (kaip ir kitų subjektų) mokėtina SGDT dedamoji išliks stabiliai didelė arba dar labiau didės. Pareiškėjo teigimu, toks Komisijos įtvirtintas teisinis reguliavimas yra diskriminacinis, sudaro pagrindą reguliuojant panašius klausimus taikyti dvigubus standartus to paties subjekto atžvilgiu, neužtikrina kitų pamatinių imperatyvių teisėkūros principų, tokių kaip teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo, skaidrumo, sistemiškumo, keliamų teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams (Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str.). Tokia situacija taip pat paneigia Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodomą pagrindinį teisėkūros siekį – sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą.

12.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Metodikos derinimo stadijoje Komisija atmetė suinteresuotų asmenų pasiūlymus, pažeisdama Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatas. Pareiškėjo teigimu, Komisija nepagrįstai, be objektyvaus pagrindo ir neturėdama tam kompetencijos, susiaurino gamtinių dujų rinkos sąvoką. Metodika ir Metodika dėl vidutinės importo kainos sudaro realias prielaidas nustatant vidutinę importo kainą iškreipti objektyvią gamtinių dujų rinkos kainą, dėl to neužtikrina įstatymuose numatytų ir pačioje Metodikoje dėl vidutinės importo kainos deklaruojamų tikslų įgyvendinimo. Metodikoje dėl vidutinės importo kainos patvirtintas paskirtojo tiekėjo vieno mėnesio kompensuotinas kiekis prieštarauja SGDTĮ nuostatoms. Tvirtinant Metodiką, paskirtasis tiekėjas – Litgas, teikė pasiūlymus Komisijai, kurie prieštarauja SGDTĮ įtvirtintam teisiniam reguliavimui, nes nustato paskirtajam tiekėjui kompensuotino kiekio dydį ne pagal procentinę išraišką, kaip nurodyta SGDTĮ, tačiau įtvirtino, kad paskirtajam tiekėjui, neatsižvelgiant į kitų tiekėjų laikomas gamtinių dujų atsargas, visais atvejais turi būti kompensuojama už SGDT laikomą minimalų būtinąjį kiekį. Komisija atsižvelgė į teisės aktams prieštaraujančias paskirtojo tiekėjo pastabas ir pakeitė aukščiau nurodytas reikšmes. Pareiškėjo teigimu, tokie pakeitimai reiškia tai, jog patvirtintos Metodikos nuostatos prieštarauja SGDTĮ nuostatoms. Patvirtinta Metodikos formulė reiškia, kad apskaičiuojant paskirtajam tiekėjui kompensuotino kiekio dydį nebus atsižvelgiama į paskirtojo tiekėjo ir kitų tiekėjų SGDT laikomų gamtinių dujų atsargų procentines išraiškas ir nuo jų nepriklausys kompensuotino kiekio dydis.

13.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimais, pažeidžiant pamatinius ES teisėkūros principus, yra sukurtas ES teisėje nenumatytas ir jai prieštaraujantis teisinis reguliavimas (ES sutarties 4 str. 3 d. ir Reglamento 715/2009 pažeidimas, netinkamai įgyvendinta Direktyva 2009/73/EB). Nutarimai priimti padarant pažeidimus: a) teisinio tikrumo principo pažeidimas; b) teisėtų lūkesčių principo pažeidimas, projekto finansavimą perkeliant privatiems asmenims, nors valstybė turi pakankamas galimybes pati finansuoti projektą; c) proporcingumo principo pažeidimas, be kita ko, ir nustatant didesnę SGDT dedamąją, nors dujų rinkos kaina ženkliai mažėja visoje ES; d) skaidrumo principo gamtinių dujų rinkoje pažeidimas; e) ES teisės pažeidimai, susiję su teisės į nuosavybę apribojimais (be nurodyto, ES teisių chartijos 17 str. pažeidimas). Pareiškėjas nurodė, kad teisinio tikrumo principas pažeistas Komisijai savavališkai, neskaidriai ir neteisėtai į SGDT dedamosios apskaičiavimo formulę įtraukus neobjektyvius duomenis, turinčius esminės reikšmės apskaičiuojant SGDT dedamosios dydį. Be to, pati SGDT projekto finansavimo ir SGDT dedamosios apskaičiavimo tvarka Lietuvoje nuolatos keičiasi, o visa SGDT projekto finansavimo schema yra neteisėta ES teisės kontekste. SGDTĮ nustatant SGDT dedamąją nurodoma, kad tokiu būdu įgyvendinama Direktyva 2009/73/EB bei 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių, kuriuo panaikinama Tarybos direktyva 2004/67/EB, kurį pakeitė Reglamentas 2017/1938. Tačiau nei ši direktyva, nei reglamentas nenumato, kad valstybės narės galėtų nustatyti SGDT dedamąją ar panašaus pobūdžio analogišką mokėjimą. SGDT dedamoji yra naujai sukurtas valstybinės reikšmės projekto finansavimo mechanizmas, kurį skubotai įgyvendinant, o vėliau ir skubotai bei nuolatos keičiant, privatiems asmenims nėra sudarytos galimybės tinkamai pasiruošti papildomoms išlaidoms, taip pat nėra sudaromos galimybės numatyti teisinio reguliavimo bent keleriems metams į priekį. Lietuvos Respublikos atsakingos institucijos skirtingose situacijose pateikia priešingą poziciją tuo pačiu klausimu: KT, nagrinėdamas galiojusios SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios SGDT dedamąją, atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu konstatavo, kad SGDT dedamoji nėra valstybės vidinis mokestis, o tai yra gamtinių dujų perdavimo tarifo dalis, o Europos Komisijai 2013 m. lapkričio 20 d. priimant sprendimą byloje SA.36740 (2013/NN) buvo laikomasi Lietuvos Respublikos tuo metu pateiktos priešingos pozicijos, kad SGDT dedamoji nėra gamtinių dujų perdavimo tarifo dalis. Abiem atvejais Nutarimai yra ydingi ir turi būti naikinami. Pareiškėjo vertinimu, SGDT dedamąją laikant gamtinių dujų perdavimo paslaugos dalimi, Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime, o taip pat ir 2018 m. spalio 31 d. sprendime pagal Lietuvos Respublikos pateiktas priešingas pastabas atliktas vertinimas pasikeistų iš esmės, kadangi tokiu atveju yra pažeidžiami Reglamento 715/2009 13 straipsnio 1 dalis bei Direktyvos 73/2009/EB 32 straipsnio 1 dalis, 41 straipsnio reikalavimai, nes gamtinių dujų perdavimo paslaugos naudotojai yra priversti kompensuoti su perdavimo paslauga nesusijusias išlaidas.

14.       Pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas SGDTĮ pagrindu sukuriant valstybinio projekto finansavimo mechanizmą. Pagal teisinio saugumo principą, kuris yra teisėtų lūkesčių apsaugos padarinys, reikalaujama, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, kad teisės subjektai numatytų jų taikymą. Šis principas itin griežtai taikomas tuomet, kai teisės nuostatos gali turėti finansinių pasekmių, kad suinteresuotieji asmenys galėtų tiksliai žinoti jiems pagal šias teisės nuostatas nustatytų pareigų apimtį. Pareiškėjo teigimu, suskystintų gamtinių dujų terminalo eksploatavimo sąnaudų kompensavimo perkėlimas privatiems asmenims (nustatant SGDT dedamąją) tiek pagal nacionalinę teisę, tiek pagal ES teisę turėtų būti tik kraštutinė priemonė, taikoma nesant jokių kitų galimybių finansuoti valstybinės reikšmės Suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą, tai nurodyta ir SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje. SGDT projekto įgyvendinimo bendrovė AB „Klaipėdos nafta“, vėliau paskirta SGDT operatore, turėjo pakankamai lėšų pati (be privačių asmenų papildomų lėšų) išvystyti SGDT projektą ir užtikrinti SGDT veiklą. Atitinkamai, paskirtas tiekėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ignitis“ turi pakankamai lėšų padengti visas SGDT eksploatavimo sąnaudas, kurios šiuo metu yra kompensuojamos surenkant SGDT dedamąją, kurios dydį nustato Taryba. Pareiškėjas darė išvadą, kad SGDT dedamosios nustatymas yra perteklinis ir nepagrįstai perkeliantis neproporcingą finansinę naštą privatiems asmenims.

15.       Pareiškėjo teigimu, buvo pažeistas proporcingumo principas, nes SGDT dedamoji yra neproporcinga priemonė pasirinktam tikslui pasiekti. Dėl SGDT dedamosios netikslingumo, dydžio, jos apskaičiavimo tvarkos nepastovumo yra pažeidžiami tiek teisinio tikrumo, tiek teisėtų lūkesčių, tiek ir proporcingumo principai, o pasirinkta SGDT finansavimo priemonė nėra tinkama priemonė Lietuvos Respublikos energetiniam saugumui pasiekti. Reglamento Nr. 2017/1938 preambulės 12 punkte nustatyta, kad siekiant, jog dujų vidaus rinka veiktų gerai, labai svarbu, kad priemonės, kurių imtasi siekiant užtikrinti dujų tiekimo saugumą, nederamai neiškraipytų konkurencijos ar netrikdytų veiksmingo dujų vidaus rinkos veikimo. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublikos pasirinktas SGDT dydis yra ženkliai per didelis tokiai valstybei kaip Lietuva ir jos vartotojams, dėl ko neproporcingai didėja ir tokios SGDT išlaikymo kaštai. Pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeistas skaidrumo principas nustatant SGDT dedamosios mechanizmą ir Nutarimais nustatant SGDT dedamosios dydį. SGDT dedamąja nustatyti abejotino pagrįstumo SGDT dedamosios privalomi mokėjimai asmenims, kurie SGDT net nesinaudoja. Pareiškėjas pažymėjo, kad ES pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje įtvirtinta teisės į nuosavybę apsauga, ir darė išvadą, kad Nutarimais numatytas SGDT dedamosios dydis reiškia privačių asmenų nuosavybės, paimamos valstybės poreikiams tenkinti (SGDT eksploatavimo sąnaudoms dengti) dydį 2019 m. laikotarpiui.

16.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimo 1 pagrindu nustatytas UAB „Litgas“ teikiamos valstybės pagalbos dydis, nors tokia pagalba iki šiol nėra suderinta su Europos Komisija, todėl ne tik yra pagrindas šį nutarimą naikinti ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau ir kyla rizika, kad Europos Komisija pradės pažeidimo procedūrą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 107, 108 str. 3 d., Reglamento (EB) Nr. 2015/1589 ir Direktyvos Nr. 2009/73/EB pažeidimas). Be to, bet kuriuo atveju, Nutarimu 1 nustatyta valstybės pagalba yra nesuderinama su ES vidaus rinka, todėl negali būti taikoma. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu 1 nustatytas SGDT dedamosios dydis yra naujai nustatytas valstybės pagalbos dydis SESV 107 straipsnio 1 dalies prasme, kurios gavėjas yra UAB „Litgas“. Atsižvelgiant į tai, SGDT dedamoji privalo atitikti valstybės pagalbai ES teisėje keliamus reikalavimus. Nutarimu 1 nustatyta SGDT dedamoji, kaip valstybės pagalba paskirtajam tiekėjui UAB „Litgas“, yra nesuderinta su ES teisės aktais bei su Europos Komisija ir tai yra šiurkštus ES teisės pažeidimas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką (sprendimo Unicredito Italiano, EU:C:2005:774, 104 p.) ir pažymėjo, kad valstybės pagalba, suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, negali būti toleruojama ir visais atvejais turi būti pripažinta neteisėta netgi jeigu Europos Komisija vėliau (po valstybės pagalbos faktinio suteikimo ar po teikimo pradžios) tokią pagalbą pripažįsta teisėta. Faktas, kad Lietuvos Respublika Nutarimu 1 nustatė valstybės pagalbos priemonės dydį, nors valstybės pagalba nebuvo suderinta su Europos Komisija, taigi, pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalį, lemia kad, nesuderinus su Europos Komisija, SGDT dedamoji negali būti renkama, o jį įteisinantis nacionalinis reguliavimas, taigi, ir Nutarimas 1, turi būti naikinamas.

17.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarimu 1 nustatyta valstybės pagalba negalėtų būti laikoma teisėta, kadangi ji nėra suderinama su ES vidaus rinka. Nors Europos Komisija 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime padarė išvadą, kad SGDT dedamoji (tiek, kiek ji apima su investicijomis susijusias sąnaudas) yra suderinama su vidaus rinka, priimant šį Europos Komisijos sprendimą, nebuvo žinomos visos faktinės aplinkybės dėl to, kas mokės SGDT dedamąją, taip pat dėl SGDT dedamosios poveikio vidaus rinkai ir prekybai. Be to, Lietuvos Respublika pateikė priešingus paaiškinimus dėl SGDT dedamosios prigimties, nei vėliau, vertindamas tas pačias aplinkybes, nurodė KT. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu 1 nustatyta SGDT dedamoji neatitinka šių suderinamumo kriterijų: valstybė, kontroliuojanti UAB „Litgas“ akcininkės UAB „Lietuvos energija“ akcijas, turi finansines galimybes pati užtikrinti SGDT eksploatavimą, todėl SGDT dedamosios nustatymas yra perteklinis (valstybės pagalbos priemonė nėra tikslinga ir nėra būtina); dėl pastaraisiais metais SGDT dedamąja taikytos valstybės pagalbos, dujų naudojimas ženkliai mažėja – stebimas neigiamas valstybės pagalbos poveikis; didelė SGDT dedamosios sumos priskaičiuojama pareiškėjui, todėl valstybės pagalbos priemonė akivaizdžiai yra neproporcinga; stipriai iškraipoma konkurencija, nepagrįstai suvaržomas privatus verslas ir kt. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimais sudaromos prielaidos monopolizuoti rinką ir iškraipyti konkurenciją (SESV 37 str. ir Reglamento 2017/1938 pažeidimas, taip pat netinkamai įgyvendinta Direktyva 2009/73/EB). Be to, Nutarimais sudaromos prielaidos neteisėtai riboti laisvą prekių judėjimą tarp ES valstybių narių (SESV 26, 28 str. pažeidimas), nes nustatomi nepagrįsti laisvo judėjimo apribojimai importuojamoms gamtinėms dujoms, taip pat nustatomi nepagrįsti laisvo judėjimo apribojimai eksportuojamai produkcijai. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje esamu teisiniu reguliavimu nėra įgyvendinamos Reglamento 715/2009 bei Direktyvos 2009/73/EB nuostatos ir nėra kuriama konkurencinga aplinka.

18.       Pareiškėjas nurodė, kad Komisija Nutarimus priėmė pažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintą skaidrumo principą. Komisija apie 2018 m. lapkričio 22 d. posėdį, kuriame turėjo būti tvirtinamas Nutarimas 1, pareiškėją informavo tik elektroniniu pranešimu 2018 m. lapkričio 21 d. 15.47 val. Tokiu būdu pareiškėjas, kuris iki tol aktyviai teikė pastabas, turėjo ribotas galimybes pilnai susipažinti su medžiaga ir tinkamai pasiruošti posėdžiui. Komisija apie 2018 m. gruodžio 31 d. posėdį, kuriame buvo patvirtintas Nutarimas, pareiškėjo neinformavo. Pareiškėjas pažymėjo, kad GDĮ 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga Komisijai suteikti protingumo kriterijus atitinkantį terminą pastaboms pateikti dėl Komisijos projektų.

19.       Atsakovas Taryba atsiliepimuose į pareiškėjo skundus prašė skundus atmesti.

20.       Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pateikiami argumentai ir įrodinėjamos aplinkybės, susijusios su atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumo preziumavimu, neturi jokio tiesioginio sąsajumo su Tarybos, kaip viešojo administravimo institucijos, veiksmais ar neveikimu, priimant skundžiamus Nutarimus, todėl minėti argumentai bei su jais susiję įrodymai nevertintini ir atmestini.

21.       Atsakovas paaiškino, kad 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2018 m. gruodžio 18 d. priimto SGDTĮ 5 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1786 tam tikros nuostatos, kuriomis buvo papildomai nustatyta, kad į dedamąją įtraukiamos tik tos SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąnaudos, kurios nėra įtrauktos į kitas valstybės reguliuojamas kainas, bei tai, jog perdavimo sistemos operatoriaus administruojamų surinktų lėšų nuokrypis, susidaręs dėl skirtumo tarp ankstesnių metų prognozuotų ir faktinių gamtinių dujų vartojimo pajėgumų, taip pat SGD terminalo operatoriaus prognozuojamų ir faktinių reguliuojamos veiklos pajamų nuokrypis Komisijos nustatyta tvarka ir sąlygomis įvertinamas nustatant papildomą dedamąją.

22.       Atsakovas atkreipė dėmesį į KT 2015 m. balandžio 3 d. nutarimą ir pažymėjo, kad SGDT dedamoji yra atskira valstybės reguliuojamos gamtinių dujų kainos dalis. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija yra valstybės įgaliota institucija nustatyti valstybės reguliuojamas kainas ir kainų viršutines ribas. Tą patvirtina EĮ, GDĮ, SGDTĮ nuostatos. Nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo ir 2018 m. gruodžio 18 d. priimtas SGDTĮ 11 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XIII-1783, kurio 2 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo įsigaliojimą, įgyvendinimą ir taikymą, 2 dalis įtvirtino, kad Komisija, vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis, apskaičiuoja ir tvirtina 2019 metų gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos, kuri įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. Nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo SGDTĮ bei su SGDT veiklos teisiniu reglamentavimu susiję teisės aktų pakeitimai, buvo priimti nauji, pripažinti netekusiais galios ir pakeisti jau galiojantys poįstatyminiai teisės aktai: 2018 m. gruodžio 18 d. buvo priimtas ir 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2018 m. gruodžio 18 d. SGDTĮ pakeitimo įstatymas, kuriuo iš esmės buvo keičiamas SGDTĮ 11 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas. Kaip nurodoma 2018 m. spalio 16 d. SGDTĮ Nr. XI-2053 11 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo Nr. XI-2023 2, 3, 10, 13 straipsnių, šeštojo ir septintojo skirsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 32 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų aiškinamajame rašte (toliau – ir Aiškinamasis raštas), 2018 m. gruodžio 18 d. SGDTĮ pakeitimo įstatymu siekiama, kad SGDT būtinojo kiekio paskirtasis tiekėjas perkeltų visą savo veiklą į konkurencinę dujų tiekimo rinką ir realizuotų SGDT būtinąjį kiekį ekonomiškai naudingiausiu ir efektyviausiu būdu rinkos sąlygomis, taip pat siekiama didinti Lietuvos dujų rinkos likvidumą ir konkurenciją tarp dujų tiekėjų. Atsižvelgiant į tai, 2018 m. gruodžio 18 d. SGDTĮ 11 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo priimti šie pagrindiniai SGDTĮ pakeitimai: 1) atsisakyta privalomojo SGDT būtinojo kiekio pirkimo nuostatų ir energijos gamintojams taikomo įpareigojimo įsigyti per SGDT importuojamas dujas; 2) detalizuotos paskirtojo tiekėjo pagrįstos SGDT būtinojo kiekio tiekimo sąnaudos; 3) perkelta paskirtojo tiekėjo veikla į konkurencinę dujų tiekimo rinką ir atsisakyta SGDT būtinojo kiekio realizavimo kainos reguliavimo; 4) sureguliuoti teisiniai santykiai, susiję su siūlomo reguliavimo įsigaliojimu ir įgyvendinimu. 2018 m. gruodžio 18 d. SGDTĮ 11 straipsnio pakeitimo įstatymu įtvirtintiems SGDTĮ pakeitimams pritarė bei dėl to pasikeitusį valstybės pagalbos SGDT modelį dar prieš jo įsigaliojimą patvirtino ir Europos Komisija, 2018 m. spalio 31 d. priimdama sprendimą Nr. SA.44678 (2018/N), kuriuo leidžiama teikti valstybės pagalbą SGDT remiantis SESV 106 ir 108 straipsnių nuostatomis.

23.       Atsakovas paaiškino, kad SGDT dedamoji prie gamtinių dujų perdavimo kainos vidiniame išleidimo taške yra skirta SGDT, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudoms, kurių nėra galimybės finansuoti iš kitų bendrovei prieinamų šaltinių, taip pat SGDT, jo infrastruktūros ir jungties pastoviosioms eksploatavimo sąnaudoms, kurios nėra įtrauktos į kitas valstybės reguliuojamas kainas, bei SGDT būtinojo kiekio tiekimo pagrįstoms sąnaudoms kompensuoti. Komisija, apskaičiuodama SGDT dedamąją bei įgyvendindama teisės aktų nuostatas, remdamasi Metodika bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1354 patvirtintu Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašu, Nutarimo 1 redakcija nustatė dedamąją 2019 metams – 618,94 Eur/(MWh/parą/metus). Tačiau ši Nutarimo 1 redakcija bei joje numatytas dedamosios dydis niekada nebuvo ir nėra taikomas, kadangi Komisija, atsižvelgdama į 2018 m. gruodžio 18 d. SGDTĮ pakeitimo įstatymą bei į nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusius SGDTĮ pakeitimus bei poįstatyminių teisės aktų, susijusių su SGDT veiklos reglamentavimu, pasikeitimus, Nutarimu pakeitė Nutarimą 1, nustatydama naują dedamosios dydį – 559,34 Eur/(MWh/parą/metus), taikomą nuo 2019 m. sausio 1 d. Komisijos Dujų ir elektros departamento Dujų skyrius (toliau – ir Dujų skyrius) apskaičiavo SGDT dedamąją ir atliktus skaičiavimus, bei jas sąlygojusias aplinkybes aprašė 2018 m. lapkričio 21 d. pažymoje Nr. O5E-322 „Dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomosios dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos nustatymo 2019 metams. Dujų skyrius parengė 2018 m. gruodžio 28 d. pažymą Nr. O5E-375 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. O3E-405 „Dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos nustatymo 2019 metams“ pakeitimo bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. lapkričio 21 d. nutarimo Nr. O3E-396 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „LITGAS“ paskirtojo gamtinių dujų tiekimo kainos 2019 metams“ pripažinimo netekusiu galios“, kurios pagrindu, Komisija 2018 m. gruodžio 31 d. priėmė skundžiamą Nutarimą. Nutarimu Komisija nustatė naują, nuo 2019 m. sausio 1 d. taikomą SGDT dedamosios dydį – 559,34 Eur/(MWh/parą/metus). Atsakovas pažymėjo, jog byloje nekyla ginčo dėl Dujų skyriaus atliktų bei Komisijos patvirtintų skaičiavimų teisingumo pagal galiojančias teisės aktų nuostatas.

24.       Atsakovas nesutiko su pareiškėju, kad įstatymų leidėjas nėra suteikęs kompetencijos Komisijai nustatyti SGDT dedamosios dydį, taip pat nesutiko su SGDTĮ nuostatų ir jų santykio su EĮ ir GDĮ nuostatomis aiškinimu. Atsakovas nurodė, kad energetikos sektoriuje kainos yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugų ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar kainų reguliavimo tvarką (EĮ 19 str. 1 d.). Įstatymo leidėjas teisę tvirtinti valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, valstybės reguliuojamas kainas ir kainų viršutines ribas suteikė Komisijai (EĮ 8 str. 9 d. 2 p.). Atsakovas pažymėjo, kad įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs energijos kainų reguliavimo pagrindinius reikalavimus, kurie yra įtvirtinti EĮ 19 straipsnio 2 dalyje. Nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, Komisija įvertina teikiamų paslaugų sąnaudas, atsižvelgdama į protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą (EĮ 8 str. 9 d. 7 p.). Gamtinių dujų kainodaros reikalavimus detalizuoja Gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio 4 dalis. Atsakovo teigimu, SGDTĮ ir Gamtinių dujų įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas, taip pat nuosekliai formuojama teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas suteikė Komisijai kompetenciją nustatyti SGDT dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos.

25.       Atsakovas nurodė, kad, remiantis tiek SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalimi, tiek GDĮ 9 straipsnio 2 dalimi, tiek KT jurisprudencija, SGDT dedamoji yra gamtinių dujų kainos dalis, nustatoma prie gamtinių dujų perdavimo kainos, todėl pareiškėjo nurodomas „dujų sistemų atskirumas“ neturi teisinės reikšmės vertinant Komisijos įgaliojimus nustatyti SGDT dedamąją. Atsakovas pabrėžė, kad Komisija, priimdama Nutarimus, veikė įstatymų leidėjo jai suteiktos diskrecijos ribose, be to, vadovaudamasi SGDTĮ įtvirtintomis specialiosiomis (lex specialis) SGDT finansavimo sąlygomis bei EĮ ir GDĮ nustatytais bendraisiais gamtinių dujų sektoriaus paslaugų kainodaros reikalavimais, taip pat GDĮ 9 straipsnio 2 dalyje ir EĮ 9 straipsnio 9 dalies 2 punkte įtvirtintomis nuostatomis. Atsakovas darė išvadą, kad Komisijos veiksmai yra grindžiami įstatymų nuostatomis ir atlikti Komisijai suteiktos diskrecijos ribose.

26.       Atsakovas pabrėžė, kad Komisijai SGDTĮ yra įtvirtinta pareiga nustatyti ne tik SGDT dedamosios dydį, bet ir patvirtinti tvarką, pagal kurią būtų apskaičiuojama vidutinė importo kaina, į kurią atsižvelgiama apskaičiuojant SGDT dedamosios dydį. Atsakovas paaiškino, kad Nutarime apskaičiuojant dedamosios dydį buvo vertinama ne Komisijos nustatyta tikslinė gamtinių dujų kaina, o vidutinė svertinė gamtinių dujų importo kaina. Atsakovas pažymėjo, kad SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog vidutinė importo kaina, vadovaujantis objektyvumo ir skaidrumo principais, apskaičiuojama Komisijos nustatyta tvarka, įvertinant gamtinių dujų importą vykdančių tiekimo įmonių importuojamų gamtinių dujų kainas ir kitus objektyviai reikšmingus veiksnius. Nustatant vidutinę importo kainą, importuotų ir neenergetinėms reikmėms gamybos procesuose sunaudojamų gamtinių dujų importo kaina ir paskirtojo tiekėjo mokėtina kaina už SGDT būtinojo kiekio įsigijimą nevertinama.

27.       Atsakovas pažymėjo, kad Dujų skyriaus 2018 m. gruodžio 28 d. pažymos Nr. O5E-375, kurios pagrindu buvo priimtas Nutarimas, 2.2 poskyryje, nurodoma, jog, remdamasis Metodikos dėl vidutinės importo kainos nustatymo 6 punktu, Dujų skyrius įvertino UAB „Lietuvos energijos tiekimas“, UAB „Haupas“, UAB „Grata group“ ir AB „Achema“ 2017 m. spalio mėn.–2018 m. rugsėjo mėn. importuotus gamtinių dujų kiekius ir sąnaudas, patirtas importuojant gamtines dujas į Lietuvos Respubliką. Pažymoje taip pat nurodoma, kad, vadovaudamasi Metodikos dėl vidutinės importo kainos nustatymo 7.1 papunkčiu, Komisija, skaičiuodama vidutinę importo kainą, nevertino neenergetinėms reikmėms gamybos procesuose sunaudotų importuotų gamtinių dujų kiekių ir sąnaudų. Atsakovas vadovavosi Metodikos dėl vidutinės importo kainos nustatymo 8 punktu ir pažymėjo, kad Dujų skyrius, gavęs pareiškėjo pateiktus argumentus bei paaiškinimus ir remdamasis SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalimi, Metodikos dėl vidutinės importo kainos nustatymo 7 bei 8 punktais, pareiškėjo importuojamų gamtinių dujų kiekius ir sąnaudas įvertino pagal pareiškėjo pateiktus duomenis. Atitinkamai, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, apskaičiuojant bei nustatant vidutinę importo kainą, buvo eliminuoti bei nevertinami pareiškėjo neenergetinėms reikmėms gamybos procesuose sunaudotų importuotų gamtinių dujų kiekiai ir sąnaudos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iš Dujų skyriaus 2018 m. gruodžio 28 d. priimtos pažymos Nr. O5E-375 matyti, kad, apskaičiuojant vidutinę importo kainą, Dujų skyrius kreipėsi į pareiškėją bei įvertino jo pateiktą informaciją, taip pat įvertino visas vidutinės importo kainos nustatymui objektyviai reikšmingas aplinkybes, be kita ko, Dujų skyrius, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, nevertino SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalyje bei Metodikos dėl vidutinės importo kainos nustatymo 7.1 papunktyje nurodytų, neenergetinėms reikmėms gamybos procesuose sunaudojamų importuojamų gamtinių dujų kiekių ir sąnaudų.

28.       Atsakovas pažymėjo, kad, nors apskaičiuojant bei nustatant vidutinę importo kainą įmonių neenergetinėms reikmėms gamybos procesuose importuotų gamtinių dujų kiekiai ir sąnaudos nebuvo vertinamos, tačiau Komisija šių kiekių bei sąnaudų nevertino pagrįstai, vadovaudamasi aukštesnės teisinės galios teisės aktu (SGDTĮ) bei Komisijos patvirtinta Metodika dėl vidutinės importo kainos nustatymo. Įvertinusi SGDTĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Komisija, įgyvendindama jai SGDTĮ įtvirtintą pareigą nustatyti vidutinės importo kainos apskaičiavimo tvarką bei apskaičiuoti vidutinę importo kainą, atsižvelgdama į SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kartu laikydamasi Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtinto sistemiškumo principo, patvirtino Metodiką dėl vidutinės importo kainos nustatymo, kurios 7 punktu (kuriame pateikiamas sąrašas duomenų, kurie nevertinami apskaičiuojant vidutinę importo kainą) nustatė, jog nustatant vidutinę importo kainą nevertinamos neenergetinėms reikmėms gamybos procesuose sunaudotų importuotų gamtinių dujų kiekiai ir sąnaudos (Metodikos dėl vidutinės importo kainos nustatymo 7.1 p.). Tokiu būdu Komisija, priimdama Metodiką dėl vidutinės importo kainos nustatymo, joje įtvirtino ne naują reglamentavimą, o tik įgyvendino bei į žemesnės galios teisės aktą perkėlė SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalyje, t. y. aukštesnės teisinės galios teisės akte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, numatantį, kad apskaičiuojant vidutinę importo kainą importuotų ir neenergetinėms reikmėms gamybos procesuose sunaudojamų gamtinių dujų importo kaina bei kiekiai nevertinami.

29.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad SGDTĮ nėra pateikiamas baigtinis aplinkybių bei veiksnių sąrašas, kurie vertinami nustatant vidutinę importo kainą. Tokiu būdu Komisijai yra suteikiama diskrecijos teisė nustatyti, kokios objektyviai reikšmingos aplinkybės, nustatant vidutinę importo kainą, turi būti įvertintos bei kokios aplinkybės, pripažįstamos nereikšmingomis, nevertinamos. Atsakovas paaiškino, kad Komisija gamtinių dujų kiekių, tiekiamų iš saugyklų, esančių ES valstybėse narėse, ir šių gamtinių dujų (produkto) sąnaudų nevertino, dėl šių aplinkybių: gamtines dujas transportuojant iš saugyklų, transportuojamų gamtinių dujų kaina visais atvejais padidėja, gamtines dujas tiekiant iš saugyklų, galimos situacijos, kai iš saugyklų patiekti gamtinių dujų kiekiai gali būti apskaityti kelis kartus. Vertinant gamtinių dujų kiekius, tiekiamus iš saugyklų, galimai išaugtų pareiškėjo bei kitų asmenų mokėtinas SGDT dedamosios dydis.

30.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Komisija nustatė paskirtojo tiekėjo vieno mėnesio kompensuotino kiekio apskaičiavimo formulę, kuri prieštarauja SGDTĮ 11 straipsnio 4 dalies 2 punktui, kadangi Metodikos 26.3 papunktyje įtvirtinta formulė tiksliai atspindi ir įgyvendina SGDTĮ 11 straipsnio 4 dalies 2 punkto, kuriame nurodoma, kokio technologinio kiekio sąnaudos turi būti kompensuojamos, reikalavimus. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo skundo dalimi, kurioje ginčijamos Metodikos dėl vidutinės importo kainos nustatymo ir Metodikos nuostatos bei nurodoma, jog šie teisės aktai pažeidžia aukštesnės galios teisės aktus. Atsakovo teigimu, nustačius, jog pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, o Komisijos priimta Metodika bei Metodika dėl vidutinės importo kainos nustatymo nepažeidžia SGDTĮ ir kitų teisės aktų nuostatų, pareiškėjo prašymas kreiptis į LVAT dėl Komisijos priimtų nutarimų teisėtumo atmestinas, nesant kreipimosi teisinio pagrindo.

31.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir skaidrumo principų pažeidimų, tai, kad yra įpareigotas mokėti pusę SGDT dedamosios bendros sumos, todėl negalėjo tinkamai pasiruošti papildomoms išlaidoms. Atsakovo teigimu, tokie argumentai yra nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis bei klaidingi. Atsakovas vadovavosi SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad Europos Komisija, įvertinusi Lietuvos Respublikos gamtinių dujų sektoriaus specifiką, 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. SA.36740 vertino SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija) įtvirtinto SGDT priedo, kaip vieno iš SGDT projekto finansavimo šaltinių, turinį bei atitiktį ES teisei. Europos Komisija minėtame sprendime pažymėjo, jog Direktyvos 2009/73/EB ir Reglamento 715/2009 nuostatos nedraudžia numatyti, kad įgalioti perdavimo sistemos operatoriai rinktų valstybės nustatytus specialius mokesčius iš dujų naudotojų. Atitinkamai, Europos Komisija minėtu sprendimu nusprendė laikyti SGDT priedą suderinamu su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą ir 106 straipsnio 2 dalį. Nors SGDT priedo terminija keitėsi, šiuo metu taikomos SGDT dedamosios paskirtis išliko ta pati.

32.       Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neteisingai kvalifikuoja SGDT dedamosios nustatymą, kaip ES teisės pažeidimus, susijusius su teisės į nuosavybę apribojimais pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Ginčo, susijusio su skundžiamais Nutarimais santykiai susiklostė Komisijai įgyvendinant aukštesnės galios teisės aktus (2015 m. lapkričio 17 d. SGDTĮ pakeitimo įstatymą, 2018 m. gruodžio 18 d. SGDTĮ 5 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymą ir 2018 m. gruodžio 18 d. SGDTĮ 11 straipsnio pakeitimo įstatymą) siekiant reguliuoti tam tikrų rinkos dalyvių veiklą gamtinių dujų rinkoje. Atsakovas nurodė, kad turi būti atskirtos teisė į nuosavybę ir teisė užsiimti veikla kaip skirtingos teisės. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, atsakovo teigimu, dabar galiojančiu modeliu įtvirtintas proporcingumo principu pagrįstas, subalansuotas SGDT, jo infrastruktūros ir jungties, eksploatavimo bei SGDT būtinojo kiekio tiekimo sąnaudų išdėstymas tarp gamtinių dujų sistemos naudotojų bei sumažinta neigiama įtaka gamtinių dujų sistemos naudotojams, kylanti dėl mažėjančio gamtinių dujų vartojimo Lietuvoje.

33.       Atsakovas pažymėjo, kad, vertinant, ar Nutarimų teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai yra pakankami, būtina atsižvelgti į tai, jog Nutarimai grindžiami ne tik konkrečiomis teisės normomis, tačiau ir Komisijos atliktu faktinių aplinkybių bei situacijos išsamiu ekonominiu vertinimu, pateiktu Dujų skyriaus pažymoje O5E-322 „Dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos nustatymo 2019 metams“ ir 2018 m. gruodžio 28 d. pažymoje Nr. O5E-375 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. O3E-405 „Dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos nustatymo 2019 metams“ pakeitimo bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. lapkričio 21 d. nutarimo Nr. O3E-396 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „LITGAS“ paskirtojo gamtinių dujų tiekimo kainos 2019 metams“ pripažinimo netekusiu galios“. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių, jog šiose pažymose nustatytos aplinkybės ar Dujų skyriaus atlikti vertinimai būtų klaidingi, nepagrįsti teisės normomis ar objektyvios tikrovės neatitinkančiais faktais.

34.       Atsakovas atkreipė dėmesį, jog SGDTĮ 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinamos imperatyvios SGDT infrastruktūros naudojimo taisyklės, t. y. gamtinių dujų sistemos naudotojams (inter alia pareiškėjui) nediskriminaciniais pagrindais užtikrinama teisė naudotis SGDT infrastruktūra. Gamtinių dujų sistemos naudotojai šią teisę įgyvendina sutarčių su SGDT operatoriumi pagrindu. Pareiškėjas naudojasi SGDT infrastruktūra, įsigydamas gamtines dujas mažesne kaina nei iš trečiųjų šalių, todėl pareiškėjas laisvai naudojasi demonopolizuotos rinkos alternatyvomis ir gauna akivaizdžią ekonominę naudą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas apie Komisijos 2018 m. gruodžio 31 d. posėdį buvo informuotas 2018 m. gruodžio 28 d., Komisijai elektroniniu paštu informavus pareiškėją. Šią aplinkybę patvirtina Komisijos 2018 m. gruodžio 28 d. raštas Nr. R2-(VV)-2783 „Dėl papildomo klausimo 2018-12-31 Komisijos posėdyje skubos tvarka“, kuriame nurodoma, kad Komisijos 2018 m. gruodžio 31 d. posėdyje bus svarstomas papildomas klausimas „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. O3E-405 „Dėl Gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos nustatymo 2019 metams“ pakeitimo bei Komisijos 2018 m. lapkričio 21 d. nutarimo Nr. O3E-396 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litgas“ paskirtojo gamtinių dujų tiekimo kainos 2019 metams“ pripažinimo netekusiu galios. Prie šio rašto taip pat buvo pateiktas ir rašto adresatų sąrašas, kuriems, siekiant informuoti apie vyksiantį Komisijos posėdį, jis buvo siunčiamas. Rašto adresatų sąraše tarp rašto gavėjų buvo nurodytas ir pareiškėjas. Tai, kad pareiškėjui 2018 m. gruodžio 28 d. elektroniniu paštu buvo išsiųstas minėtas raštas bei pareiškėjas buvo informuotas apie vyksiantį Komisijos posėdį, patvirtina Komisijos pareiškėjui išsiųsta elektroninio laiško kopija. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog Komisija neinformavo pareiškėjo apie Komisijos 2018 m. gruodžio 31 d. posėdį, neatitinka faktinių aplinkybių. Atsakovas pabrėžė, kad skundžiami Nutarimai buvo priimti įgyvendinant SGDTĮ nuostatas bei gavus Europos Komisijos pritarimą dėl valstybės pagalbos SGDT Europos Komisijos 2018 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. SA.44678 (2018/N). Nutarimas yra priimtas įgyvendinant 2018 m. gruodžio 18 d. SGDTĮ pakeitimo įstatymus, atžvelgiant į Dujų skyriaus pažymas Nr. O5E-322 ir O5E-375, kuriose išdėstytos visos faktinės aplinkybės ir pateikiamas jų teisinis bei ekonominis vertinimas.

35.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir EM) atsiliepimuose į pareiškėjo skundus prašė skundus atmesti.

36.       EM nurodė, kad Europos Komisijos 2013 m. sprendimu, įvertinus SGDTĮ nuostatas, jų suderinamumą su ES teise, įskaitant pareiškėjo minimus Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą Nr. 715/2009 dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2009/73/EB, pripažinta, kad SGDTĮ nuostatos atitinka ES teisę. Europos Komisija 2018 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą Nr. SA.44678, kuriame paaiškinamas derinamos valstybės pagalbos objektas – 2016 m. sausio 1 d. ir 2019 m. sausio 1 d. įsigalioję teisės aktų pasikeitimai, kurių pagrindu mokamas SGDT priedas taip pat pripažinti atitinkančiais ES teisę ir suderinami su rinka. EM teigimu, nagrinėjamai bylai taip pat svarbūs KT 2015 m. balandžio 3 d. nutarimas ir 2015 m. balandžio 15 d. sprendimas.

37.       EM pažymėjo, kad Komisijos kompetencija nustatyti SGDT dedamąją yra įtvirtinta tiek įstatymuose, tiek poįstatyminiuose teisės aktuose. Be to, tokią Komisijos kompetenciją yra aiškiai patvirtinęs ir KT. Komisija, be kita ko, rengia ir tvirtina nurodytų paslaugų kainų nustatymo metodikas. Komisija, nustatydama nurodytas reguliuojamas kainas, nustato sąnaudų padengimo mechanizmą, kuris turi skatinti efektyvumą ir, kiek įmanoma, padidinti ilgalaikę naudą vartotojams. Tuo tikslu Komisija turi atsižvelgti į kainų rodiklius, taikomus palyginamose rinkose. EM paaiškino, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo SGDTĮ bei su SGDT veiklos teisiniu reglamentavimu susiję teisės aktų pakeitimai, buvo priimti nauji, pripažinti netekusiais galios ir pakeisti jau galiojantys poįstatyminiai teisės aktai: 2018 m. gruodžio 18 d. buvo priimtas ir 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2018 m. gruodžio 18 d. SGDTĮ 11 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo iš esmės buvo keičiamas SGDTĮ 11 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas. Kaip nurodoma Aiškinamajame rašte, 2018 m. gruodžio 18 d. SGDTĮ 11 straipsnio pakeitimo įstatymu siekiama, kad SGDT būtinojo kiekio paskirtasis tiekėjas perkeltų visą savo veiklą į konkurencinę dujų tiekimo rinką ir realizuotų SGDT būtinąjį kiekį ekonomiškai naudingiausiu ir efektyviausiu būdu rinkos sąlygomis, taip pat siekiama didinti Lietuvos dujų rinkos likvidumą ir konkurenciją tarp dujų tiekėjų. Atsižvelgiant į tai, 2018 m. gruodžio 18 d. SGDTĮ 11 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo priimti šie pagrindiniai SGDTĮ pakeitimai: 1) atsisakyta privalomojo SGDT būtinojo kiekio pirkimo nuostatų ir energijos gamintojams taikomo įpareigojimo įsigyti per SGDT importuojamas dujas; 2) detalizuotos paskirtojo tiekėjo pagrįstos SGDT būtinojo kiekio tiekimo sąnaudos; 3) perkelta paskirtojo tiekėjo veikla į konkurencinę dujų tiekimo rinką ir atsisakyta SGDT būtinojo kiekio realizavimo kainos reguliavimo; 4) sureguliuoti teisiniai santykiai, susiję su siūlomo reguliavimo įsigaliojimu ir įgyvendinimu. EM atkreipė dėmesį į tai, kad SGDTĮ 1 straipsnio 3 dalis numato, jog teisiniams santykiams, kylantiems šio įstatymo pagrindu, GDĮ ir kiti įstatymai, taigi, ir EĮ, priešingai nei teigia pareiškėjas, reglamentuojantys atskirų energetikos sektorių veiklą, taikomi tiek, kiek tai neprieštarauja šiam įstatymui. EM darė išvadą, kad SGDTĮ yra lex specialis GDĮ atžvilgiu. Nutarimų nuostatos yra nustatytos vadovaujantis specialiojo įstatymo, t. y. SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais principais ir sąlygomis dėl SGDT pastoviųjų sąnaudų, reikalingų SGDT veiklai užtikrinti, finansavimo gamtinių dujų vartotojų mokėjimais už SGDT dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos. Tik Komisija, kaip už valstybės reguliuojamą kainų energetikos srityje nustatymą atsakinga institucija, turėjo kompetenciją nustatyti SGDT dedamąją. EM akcentavo, kad nėra jokios kitos institucijos energetikos srityje, galinčios nustatyti reguliuojamų kainų viršutines ribas, valstybės nustatomų šių kainų dalių dydžius ir įvertinti jų pagrįstumą.

38.       EM pažymėjo, kad SGDT dedamoji yra gamtinių dujų kainos dalis, nustatoma prie gamtinių dujų perdavimo kainos, todėl pareiškėjo nurodomas „dujų sistemų atskirumas“ neturi teisinės reikšmės, vertinant Komisijos įgaliojimus nustatyti SGDT dedamąją. Tai, kad SGDT priedas, be kita ko, yra viešuosius interesus atitinkančių paslaugų finansavimui skirtas mokėjimas, patvirtino ir Europos Komisija 2013 m. sprendimu, kuriuo pripažinta, kad paskirtojo tiekėjo veiklos modelis užtikrinti stabilų terminalo darbą ir yra proporcinga priemonė ES pripažinto bendros svarbos tikslu – dujų tiekimo saugumui, užtikrinti. Europos Komisijos 2013 m. sprendime leisti teikti pagalbą jau buvo numatytas įpareigojimas pirkti būtinąjį gamtinių dujų kiekį iš paskirtojo tiekėjo. Europos Komisija konstatavo, kad valstybės pagalbos teikimas SGDT priedo pavidalu atitinka SESV 107 ir 106 straipsnių reikalavimus. Europos Komisija pripažino UAB „Litgas“ patikėtos užduoties suderinamumą su SESV 106(2) straipsnio reikalavimais tiek Europos Komisijos 2013 m. sprendime, tiek Europos Komisijos 2018 m. sprendime. EM darė išvadą, kad SGDTĮ nustatytas reguliavimas yra suderinamas su leistinomis valstybės pagalbos priemonėmis, taip pat nekyla jokių ES teisės aiškinimo klausimų. Pareiškėjo dėstomi argumentai dėl UAB „Litgas“ mokamos kompensacijos suderinamumo su SESV 107 ir 108 straipsnių reikalavimais jau buvo išsamiai analizuoti Europos Komisijai priimant 2013 m. ir 2018 m. sprendimus. EM pažymėjo, kad pareiškėjo keliamas klausimas dėl nurodytų esminių ES teisės principų nėra aktualus, nes šių principų turinys yra ne vieną kartą plačiai išaiškintas ir atskleistas ESTT praktikoje. EM nurodė, kad pareiškėjas gauna tiek tiesioginę, tiek netiesioginę naudą iš SGDT, jam užtikrinamas alternatyvus gamtinių dujų tiekimo šaltinis (tiekimo saugumas), kaip ir visiems kitiems gamtinių dujų sistemos naudotojams ir (ar) gamtinių dujų vartotojams. EM nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad, priimant Nutarimus, buvo pažeistas skaidrumo principas, nes klausimo sprendimas skubos tvarka nėra procedūrinių reikalavimų pažeidimas, kadangi tai atitinka tiek teisės aktų reikalavimus, tiek įprastą Komisijos darbo tvarkos praktiką.

39.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti EM rašytiniai paaiškinimai, kuriais prašoma atmesti pareiškėjo skundus, atmesti prašymą kreiptis į LVAT su prašymu ištirti norminių teisės aktų teisėtumą, atmesti pareiškėjo prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo LVAT nagrinėjamoje byloje Nr. A-875-858/2016, prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

40.       Rašytiniuose paaiškinimuose atkreiptas dėmesys į tai, jog šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas laukiant LVAT paaiškinimų 2013 m. SGDT priedo byloje. 2013 m. SGDT priedo byloje LVAT sprendė pareiškėjo keliamus klausimus dėl viršytos atsakovo kompetencijos, padarydamas išvadą, kad pareiškėjo įrodinėjamas pažeidimas neegzistuoja. EM teigimu, teismas privalo vadovautis LVAT suformuluotais paaiškinimais ir šioje byloje nagrinėjamus skundus atmesti tais pačiais teisiniais pagrindais. LVAT sprendime, kuris buvo priimtas 2013 m. SGDT priedo byloje, pareiškėjas kėlė identiškus klausimus dėl Komisijos kompetencijos priimti skundžiamus Nutarimus. EM pažymėjo, kad nuostatos, kuriomis LVAT motyvavo savo sprendimą 2013 m. SGDT priedo byloje, liko tos pačios. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl metodikų, kuriomis remiantis priimti skundžiami Nutarimai, neatitikimo SGDTĮ, EM pažymėjo, kad pirmame skunde išdėstyti argumentai dėl tikslinės gamtinių dujų kainos nėra aktualūs, kadangi jų pagrindu SGDT dedamoji nuo 2019 m. sausio 1 d. nebuvo nustatyta, o antrame skunde išdėstyti argumentai yra formuluojami kaip pagrindas prašymui kreiptis į LVAT su prašymu ištirti norminių teisės aktų teisėtumą, tačiau nėra pagrindo su jais sutikti.

41.       EM vertinimu, vidutinės importo kainos nustatymas neprieštarauja SGDTĮ. Administracinis teismas šioje byloje negali pasisakyti dėl to, ar Komisijos sudarytas veiksnių sąrašas yra tinkamas ar pakankamas vidutinei importo kainai nustatyti, nes tai yra ekonominio / politinio vertinimo klausimas, kuris administracinių teismų kompetencijai nėra priskirtas (ABTĮ 3 str. 2 d.). EM teigimu, valstybės reguliuojamų kainų metodikoje patvirtintas paskirtojo tiekėjo vieno mėnesio kompensuotinas kiekis neprieštarauja SGDTĮ. EM atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunduose nėra formuluojamas procesinis prašymas kreiptis prejudicinio sprendimo į ESTT, tik nurodoma, kad būtų tikslinga kreiptis į ESTT. Taip pat nėra klausimų, dėl kurių bylą nagrinėjantis teismas turėtų kreiptis į ESTT. EM pažymėjo, kad pareiškėjas skunduose nepateikė jokio paaiškinimo, kaip sprendimas finansuoti SGDT projektą iš SGDT priedo lėšų, o ne pasirinkti alternatyvius finansavimo mechanizmus pažeidžia jo lūkesčius. Priimdama skundžiamus Nutarimus, Komisija nesprendė, kokiomis lėšomis tikslingiau finansuoti SGD terminalą. Atitinkamai, priimdama Nutarimus, Komisija negalėjo pažeisti ir proporcingumo principo tokiu būdu, kokį nurodo pareiškėjas. KT taip pat pripažino, kad be SGDT dedamosios SGDT projektas nebūtų konkurencingas ir perspektyvus. Be to, pareiga mokėti SGDT dedamąją visiems gamtinių dujų vartotojams yra pagrįsta, nes SGDT teikia naudą visiems gamtinių dujų vartotojams Lietuvoje.

42.       EM pažymėjo, kad abejonių dėl 2019 m. mokėto SGDT priedo teisėtumo valstybės pagalbos taisyklių požiūriu nebeliko. Skundžiami Nutarimai negali būti valstybės pagalbos pažeidimo objektas, nes jais nesuteikta valstybės pagalba, t. y. skundžiami Nutarimai yra tik tam tikro reguliavimo įgyvendinamasis dokumentas, jie patys naujų pareigų nesukuria, o tik įgyvendina tam tikrus teisės aktus, kurie ir galėtų būti tinkamas tariamo valstybės pagalbos pažeidimo nagrinėjimo objektas. Nekeliant klausimų dėl tokių teisės aktų atitikties valstybės pagalbos taisyklėms, pripažinti ir nagrinėti valstybės pagalbos pažeidimą nėra teisinio pagrindo. EM teigimu, priimdama Nutarimus, Komisija įgyvendino jai aukštesnės teisinės galios teisės aktais priskirtas užduotis taip, kaip šios užduotys buvo suformuluotos, turėjo įstatymais apibrėžtą kompetenciją nustatyti SGDT priedą bei nepažeidė sprendimo priėmimui reikiamų procedūrų. EM teigimu, Komisijos padarytas procedūrinis pažeidimas (jeigu toks būtų įžvelgtas) nesudaro teisinio pagrindo naikinti Nutarimų. EM nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog jis nebuvo informuotas apie posėdį, nes apie 2018 m. gruodžio 31 d. posėdį jis buvo informuotas 2018 m. gruodžio 28 d., todėl pareiškėjas turėjo pakankamai laiko jam pasiruošti.

43.       EM vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad 2016–2018 m. mokėtas SGDT priedas gali turėti įtakos Nutarimų teisėtumui. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (toliau – ir ESBT) sprendime jau yra konstatuota, kad valstybės schema taikoma laikotarpiu nuo 2019 m., t. y. apimanti skundžiamus Nutarimus šioje byloje, atitinka valstybės pagalbos taisykles. Tai reiškia, kad ginčo dėl 2019 m. mokėtino SGDT priedo atitikimo valstybės pagalbos taisyklėms nėra. Tokio 2016–2018 m. mokėto SGDT priedo neteisėtumas nėra konstatuotas jokios Lietuvos Respublikos ar ES institucijos sprendimu. Pareiškėjas nenurodė jokios teisės normos, kuri įpareigotų spręsti neteisėtos valstybės pagalbos pasekmių klausimą būtent tokiu būdu, kurį jis nurodo – išskaičiuojant tariamai neteisėtą valstybės pagalbą iš kurių nors metų SGDT priedo mokėjimų. EM pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog, vadovaujantis Metodikos dėl valstybės reguliuojamų kainų 24, 26 punktais ir SGDTĮ, išieškoti valstybės pagalbą reikėtų iš kotų metų SGDT priedo, yra klaidingi. EM atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nepagrįstai kvestionuoja Komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-650, nes šis nutarimas nebuvo aktualus priimant nutarimą, kuriuo buvo nustatyta SGDT dedamoji 2019 m. Komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. O3-650 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. O3E-466 buvo pripažintas netekusiu galios nuo 2019 m. sausio 1 d., todėl jis nėra aktualus vertinant SGDT priedą, nustatytą 2019 m. EM nesutiko su pareiškėjo prašymu stabdyti bylą, kadangi pareiškėjo nurodomoje byloje priimtas sprendimas neturės jokios reikšmės šioje byloje, tarp bylų nėra prejudicinio ryšio.

44.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimu į pareiškėjo skundus prašė skundus atmesti, netenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į LVAT ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą, priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

45.       AB „Klaipėdos nafta“ paaiškino, kad Komisija turėjo kompetenciją priimti Nutarimus ir nustatyti SGDT priedą nuo 2019 m. sausio 1 d., nes, vadovaujantis SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalimi ir 11 straipsniu, EĮ bei GDĮ įtvirtintais bendraisiais gamtinių dujų sektoriaus reguliuojamų paslaugų kainų nustatymo reikalavimais, būtent Komisija nustato konkrečias pastoviąsias SGDT eksploatavimo ir SGDT būtinojo kiekio tiekimo pagrįstas sąnaudas prie gamtinių dujų perdavimo kainos, pati Komisija sprendžia, kokiomis sąlygomis ir tvarka tai padaryti; atsakovas, priimdamas Nutarimus, vadovavosi įstatymais, kurie atitinka ES teisės aktų nuostatas, bei ES teisės aktais, taip pat kitais įstatymus įgyvendinančiais teisės aktais, KT sprendimuose, Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. SA36740, 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendime Nr. SA.53074 (2019/N), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų aktualių sprendimų šiai bylai svarbiomis išvadomis, susijusiomis su nuostatų dėl SGDT įrengimo ir eksploatavimo lėšų (SGDT priedo), SGDT priedo paskirties, atitikimo ES bei Lietuvos strateginiams energetikos politikos tikslams, ES ir Lietuvos teisės aktams, įtraukimo prie gamtinių dujų perdavimo kainos, atitikimo bendriesiems EĮ ir GDĮ įtvirtintiems gamtinių dujų sektoriaus reguliuojamų paslaugų kainų principams ir pan. išaiškinimais. Komisija Nutarimu nustatė pastoviąsias SGDT eksploatavimo sąnaudas ir SGDT būtinojo kiekio tiekimo pagrįstas sąnaudas. Priimdama Nutarimą, Komisija tinkamai įvertino visas svarbias aplinkybes ir faktus, kurie būtini SGDT priedui nuo 2019 m. sausio 1 d. nustatyti; pareiškėjo argumentai dėl to, kad Komisija vadovavosi jos pačios priimtais galimai neteisėtais teisės aktais yra nepagrįsti, nes akivaizdu, jog abejonių dėl Komisijos norminių aktų atitikimo SGDTĮ ir kitiems įstatymams nėra, pareiškėjo kvestionuojami norminiai aktai atitinka SGDTĮ ir kitų įstatymų nuostatas; Nutarimų priėmimas nepažeidė SESV 107 straipsnyje ir 108 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų valstybės pagalbos taisyklių; pareiškėjas nepagrįstai kelia klausimus dėl SESV 37 straipsnio (rinkos monopolizavimo ir / ar konkurencijos iškraipymo) bei kitų SESV nuostatų dėl laisvo prekių judėjimo vidaus rinkoje principo; Nutarimai priimti laikantis VAĮ įtvirtinto skaidrumo principo bei kitais teisės aktais nustatytų procedūrinių reikalavimų.

46.       AB „Klaipėdos nafta“ nurodė, kad nuo 2013 m. pareiškėjas neteisėtai ir nepagrįstai nevykdo pareigos mokėti SGDT įrengimo ir eksploatavimo lėšų, apskaičiuotų kaip SGDT priedas, ir, siekdamas užvilkinti pareigos mokėti SGDT priedą mokėjimą, Komisijos atžvilgiu kelia įvairias bylas teismuose. KT priėmė du sprendimus, kuriais konstatavo, kad SGDTĮ nuostatos neprieštarauja Konstitucijai ir SGDTĮ priimtas vadovaujantis ES ir Lietuvos teisės aktais. Pareiškėjas nuo 2016 m. aktyviai naudojasi AB „Klaipėdos nafta“ teikiamomis SGDT paslaugomis. Pareiškėjas gauna tiek tiesioginę, tiek netiesioginę naudą iš SGDT: užtikrinamas alternatyvus gamtinių dujų tiekimo šaltinis (tiekimo saugumas), kaip ir visiems kitiems gamtinių dujų sistemos naudotojams ir (ar) gamtinių dujų vartotojams, dėl ko pareiškėjas, kaip ir kiti naudotojai ir (ar) vartotojai, moka apie 30 proc. mažesnę gamtinių dujų kainą; pareiškėjas yra sudaręs sutartį dėl gamtinių dujų atsigabenimo per SGDT (viso dėl 7,24 TWh dujų įsivežimo per SGDT). AB „Klaipėdos nafta“ teigimu, SGDT būtinumas pagrindžiamas faktinėmis aplinkybėmis: prieš pradedant įgyvendinti SGDT projektą, Lietuva buvo visiškai izoliuota, gamtines dujas pirko iš monopolinio tiekėjo ir neturėjo alternatyvių tiekimo šaltinių, be to, nebuvo galima gamtinių dujų įsigyti rinkos kainomis; SGDT projektas yra prioritetinis gamtinių dujų sektoriaus projektas, užtikrinantis viešąjį interesą – gamtinių dujų tiekimo saugumą ir patikimumą; SGDT projektas yra įgyvendintas tinkamai: teisėtai Vyriausybės paskirtos AB „Klaipėdos nafta“ bei pagal SGDTĮ įtvirtintą finansavimo mechanizmą ir kitus teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus.

47.       AB „Klaipėdos nafta“ nurodė, kad Komisija turėjo kompetenciją nustatyti SGDT priedą nuo 2019 m. sausio 1 d., kuris yra: (i) pastovioji dalis skystinimo paslaugos kainos viršutinės ribos; (ii) paskirtojo gamtinių dujų tiekimo kainos dedamoji, (iii) SGDT lėšų administravimo sąnaudų dedamoji, t. y. nustatyti, ar pastoviąsias SGDT eksploatavimo sąnaudas ir SGDT būtinojo kiekio tiekimo pagrįstas sąnaudas įtraukti prie gamtinių dujų perdavimo kainos, ar ne (t. y. konkretų SGDT priedo nuo 2019 m. sausio 1 d. dydį), kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka tai padaryti. Kompetenciją tiesiogiai įtvirtina SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalis ir 11 straipsnis. Komisija vadovavosi aukštesnės galios Lietuvos įstatymais, kurie atitinka ES teisės aktų nuostatas, bei ES teisės aktais, taip pat kitais įstatymus įgyvendinančiais teisės aktais. KT, Europos Komisija, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei kiti teismai konstatavo svarbias šiai bylai aplinkybes, jais buvo išaiškintos susijusios teisės aktų nuostatos dėl SGDT įrengimo ir eksploatavimo lėšų (SGDT priedo), SGDT priedo paskirties, atitikimo ES bei Lietuvos strateginiams energetikos politikos tikslams, ES ir Lietuvos teisės aktams, įtraukimo prie gamtinių dujų perdavimo kainos, atitikimo bendriesiems EĮ ir GDĮ įtvirtintiems reikalavimams ir pan. Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo Nr. XI-2053 2, 5 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymu nustatyta SGDT priedo paskirtis išliko tokia pati, o viešąsias paslaugas, susijusias su SGDT eksploatavimu ir veikimo užtikrinimu, teikia AB „Klaipėdos nafta“ ir UAB „Ignitis“. AB „Klaipėdos nafta“ vertinimu, pareiškėjo kvestionuojami Komisijos norminiai aktai atitinka SGDTĮ ir kitų įstatymų nuostatas, todėl nėra pagrindo kreiptis į LVAT.

48.       AB „Klaipėdos nafta“ pažymėjo, kad SGD pakartotinio dujinimo paslaugos kainos nustatymo metodika, remiantis Metodikos 19 punkto nuostatomis, susideda iš dviejų dalių, t. y. SGD pakartotinio dujinimo kainos kintamos ir pastoviosios dalies nustatymo. Kintama SGD pakartotinio dujinimo kainos dalis yra taikoma SGD terminalu besinaudojančioms bendrovėms už SGD terminale pakartotinai išdujintą SGD kiekį, išreikštą energijos vienetais – MWh. Pastovioji SGD pakartotinio dujinimo kainos dalis skaičiuoja pajėgumų vienetui ir yra įskaičiuojama į gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie perdavimo kainos. Visuma aplinkybių pateikiama ir VERT Nutarimuose bei jų prieduose. AB „Klaipėdos nafta“, vadovaudamasi Metodikos 21 punkto nuostatomis, SGD išdujinimo kainos metodikoje nustatė SGD pakartotinio dujinimo kainos kintamos dalies apskaičiavimą. SGD išdujinimo kainos metodika numato, kad nustatant SGD pakartotinio dujinimo kainos kintamą dalį, teikiamas prioritetas lygių konkurencinių sąlygų užtikrinimui Lietuvos gamtinių dujų rinkoje iš skirtingų įleidimo taškų į Lietuvos Respubliką importuojamoms gamtinėms dujoms. Nustatant SGD pakartotinio dujinimo kainos kintamą dalį, įvertinamos perdavimo paslaugų pajėgumų produktų kainos konkrečiam perdavimo sistemos įleidimo taške bei kiek ir kokių perdavimo pajėgumų buvo užsakyta Klaipėdos dujų apskaitos stoties įleidimo taške. Siekdama SGD išdujinimo kainos metodikoje pateiktų tikslų, AB „Klaipėdos nafta“ vertina perdavimo paslaugų sąnaudas, tenkančias vienam faktiškai gamtinių dujų perdavimo sistema perduotam gamtinių dujų kiekiui, išreikštam energijos vienetais – MWh. SGD išdujinimo kainos metodikoje naudojami duomenys gaunami iš perdavimo sistemos operatoriaus už einamųjų metų laikotarpį iki SGD išdujinimo kainos skaičiavimo projekto pateikimo dienos. AB „Klaipėdos nafta“, nustatydama SGD išdujinimo kainos metodikos nuostatas, remiasi teisės aktų nuostatomis, siekiant užtikrinti efektyvią gamtinių dujų importo taškų konkurenciją bei iš to kylantį efektyvų gamtinių dujų tiekimo šaltinių diversifikavimą. AB „Klaipėdos nafta“ nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl SGD išdujinimo kainos metodikos neatitikimo Metodikos 21 punkto nuostatoms yra objektyviai nepagrįsti. Pastovioji SGD pakartotinio dujinimo kainos dalis pagal AB „Klaipėdos nafta“ SGD išdujinimo kainos metodiką apskaičiuojama įvertinus Komisijos nustatytą SGD pakartotinio dujinimo pajamų viršutinę ribą bei SGD pakartotinio dujinimo kainos kintamą dalį. SGD išdujinimo kainos metodikos 12, 13 punktai nustato pastoviosios SGD pakartotinio dujinimo kainos dalies apskaičiavimą. Komisija, įvertinusi AB „Klaipėdos nafta“ pateiktas SGD pakartotinio dujinimo kainas, patvirtino kintamą ir pastoviąją SGD pakartotinio dujinimo kainų dalis, galiosiančias nuo 2019 m. sausio 1 d.

49.       AB „Klaipėdos nafta“ teigimu, Nutarimų priėmimas nepažeidė SESV 107 ir 108 straipsniuose įtvirtintų valstybės pagalbos taisyklių. Tai, kad valstybės pagalba UAB „Ignitis“ naudai buvo suderinta laiku, patvirtina veiksmų chronologija, t. y. Europos Komisijos sprendimas suderinti valstybės pagalbą buvo priimtas 2018 m. spalio 31 d., o Komisijos Nutarimai priimti vėliau. Europos Komisija padarė išvadą, kad Lietuva laiku suderino UAB „Ignitis“ naudai skiriamą valstybės pagalbą taip, kaip to reikalauja SESV 108 straipsnio 3 dalis. AB „Klaipėdos nafta“ darė išvadą, kad pareiškėjo reiškiami argumentai dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies pažeidimo teisinių pasekmių yra neaktualūs šioje byloje nagrinėjamai ginčo situacijai. AB „Klaipėdos nafta“ nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl SGDT priedo neteisėtumo ir/ar nesuderinamumo valstybės pagalbos taisyklių požiūriu galėtų sudaryti teisinio vertinimo dalyką tik tokiu atveju, jeigu pareiškėjas pateiktų argumentus, paaiškinančius, kokią konkrečiai materialinę ar procesinę taisyklę pažeidė Lietuva, priimdama sprendimą finansuoti SGD terminalo vystymą ir eksploatavimą SGDT priedo pavidalu, tačiau pareiškėjas jokių teisės normų pažeidimų neįvardino. AB „Klaipėdos nafta“ atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo keliamos abejonės dėl galimybės finansuoti projektą komerciniais pagrindais jau buvo įvertintos Europos Komisijos priimant 2013 m. ir 2019 m. sprendimus. Atlikus tokį vertinimą Europos Komisija patvirtino AB „Klaipėdos nafta“ naudai teikiamo SGDT priedo suderinamumą su SESV 107 straipsnio 3 dalies c) punkto ir SESV 106(2) straipsnio reikalavimais.

50.       AB „Klaipėdos nafta“ nurodė, kad ESTT, Europos Komisijos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika suponuoja taisyklę – valstybės pagalbos suderinamumas SESV 107 straipsnio 3 dalies c) punkto požiūriu patenka į išimtinę Europos Komisijos kompetenciją. Tai reiškia, kad administraciniai teismai neturi kompetencijos spręsti, ar SGDT priedas renkamas AB „Klaipėdos naftos“ ir/arba UAB „Ignitis“ naudai yra suderinamas su SESV 107(3)(c) straipsnio reikalavimais. AB „Klaipėdos nafta“ pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog buvo pažeistas skaidrumo principas priimant Nutarimus. AB „Klaipėdos nafta“ pažymėjo, kad procedūrinis pažeidimas (dėl informavimo termino) negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos Nutarimų priėmimui. Klausimo sprendimas skubos tvarka nėra ir negali būti laikomas procedūrinių reikalavimų pažeidimu, kadangi tai atitinka ir neprieštarauja tiek teisės aktų reikalavimams, tiek Komisijos darbo tvarkos praktikai.

51.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ atsiliepimuose į pareiškėjo skundus prašė skundus atmesti, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

52.       AB „Amber Grid“ nurodė, kad teismas nevertina ginčijamų administracinių aktų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.). AB „Amber Grid“ teigimu, nėra pagrindo kreiptis į LVAT su prašymu ištirti norminių teisės aktų teisėtumą, nes šie teisės aktai neprieštarauja SGDTĮ 11 straipsnio 5 daliai. AB „Amber Grid“ pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl tariamai neteisėtos ir Europos Komisijai nenotifikuotos valstybės pagalbos yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės, nes Europos Komisija buvo informuota apie valstybės pagalbos pasikeitimus ir 2018 m. spalio 31 d. sprendimu valstybės pagalbos byloje Nr. SA.44678 (2018/N) valstybės pagalba UAB „Ignitis“ buvo suderinta su Europos Komisija. 

53.       AB „Amber Grid“ atkreipė dėmesį, kad 2012 m. SGDTĮ nuostatų atitikimas ES teisei, įskaitant pareiškėjo nurodomiems Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 715/2009 (Reglamentas Nr. 715/2009) dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų ir Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvai Nr. 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (Direktyva Nr. 2009/73/EB), jau yra konstatuotas Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. SA.36740 (2013/NN). Nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusią SGDT valstybės pagalbos schemą, o taip pat nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančią SGDT valstybės pagalbos schemą suderino ir patvirtino Europos Komisija 2018 m. spalio 31 d. sprendimu SA.44678. Dėl to skirtingais laikotarpiais galiojusios SGDTĮ redakcijos ir kitas su SGDT finansavimu susijęs reguliavimas yra vertintinas vienodai, t. y. kaip neprieštaraujantis ES teisei.

54.       AB „Amber Grid“ nurodė, kad SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalis nenumato baigtinio sąrašo aplinkybių (elementų), kurios yra nevertinamos apskaičiuojant vidutinę gamtinių dujų importo kainą, o tokių aplinkybių (elementų) nustatymą palieka Komisijos diskrecijai. AB „Amber Grid“ atkreipė dėmesį, kad reguliavimas, jog SGDT dedamoji priklauso nuo potencialiai maksimalaus vartotojų turimų įrenginių poreikio, yra nustatytas įstatymu – SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalimi – o ne Komisijos priimtais teisės aktais. Komisija neturi diskrecijos priimti SGDTĮ 5 straipsnio 2 daliai prieštaraujančių teisės aktų, todėl pareiškėjo teiginiai, kiek jie yra susiję su SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalimi, neturi reikšmės Nutarimų galiojimui. AB „Amber Grid“ nurodė, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, pakartotinio dujinimo kaina teisėtai ir pagrįstai yra nustatyta pagal AB „Klaipėdos nafta“ parengtą metodiką. Pakartotinio dujinimo kainos pastovioji dalis, kuri patenka į SGDT dedamosios apskaičiavimo formulę, yra apskaičiuota laikantis visų galiojančių teisės aktų reikalavimų bei patvirtinta galiojančiu ir nenuginčytu Tarybos nutarimu Nr. O3E-1207, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pakartotinio dujinimo kainos nustatymo neteisėtumo, Metodikos 21 punkto bei teisingumo principo pažeidimo yra nepagrįsti. Taip pat nepagrįstas pakartotinio dujinimo apskaičiavimo kainos kvestionavimas, kol nėra nuginčytas nutarimas dėl pakartotinio dujinimo kainos nustatymo.

55.       AB „Amber Grid“ pažymėjo, kad tiek nuo 2016 m. sausio 1 d. taikytą valstybės pagalbos SGDT schemą, tiek šiuo metu taikomą 2019 m. sausio 1 d. valstybės pagalbos schemą SGDT suderino ir patvirtino Europos Komisija 2018 m. spalio 31 d. sprendimu SA.44678. KT 2015 m. balandžio 3 d. nutarime, vertindamas Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą bei kitus Europos Komisijos dokumentus bei pranešimus, taip pat pripažino, kad SGDT dedamosios, kaip SGDT finansavimo šaltinio, reglamentavimas yra suderinamas su ES teise. AB „Amber Grid“ nurodė, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokią įtaką skundžiamų Nutarimų turiniui būtų turėjusi aplinkybė, jeigu jis būtų informuotas apie posėdžio datą anksčiau. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl Nutarime esančių skaičiavimų neteisingumo. Priešingai nei teigia pareiškėjas, nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusia SGDTĮ redakcija numatyta valstybės pagalba yra suderinta su Europos Komisija. AB „Amber Grid“ teigimu, administracinės bylos dalyku nėra klausimas dėl SGDTĮ nustatytos valstybės pagalbos suderinamumo su ES vidaus rinka, kadangi būtent Europos Komisija sprendžia dėl valstybės pagalbos suderinimo ir būtent skundžiant EK sprendimus dėl valstybės pagalbos suderinimo yra sprendžiama, ar valstybės pagalba atitinka ES teisės taisykles. Klausimas, ar SGDTĮ numatyta valstybės pagalba yra suderinama su ES vidaus rinka, yra sprendžiamas ESTT byloje Nr. C-847/19, pagal AB „Achema“ apeliacinį skundą. AB „Amber Grid“ darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė, jog SESV 108 straipsnio 3 dalis numato procedūrinę taisyklę, kurios pažeidimas yra ar gali sudaryti pagrindą naikinti teisės aktą ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

56.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ignitis“ atsiliepimuose į pareiškėjo skundus prašė skundus atmesti, taip pat netenkinti prašymų kreiptis į ESTT ir LVAT.

57.       UAB „Ignitis“ nurodė, kad skunduose keliami klausimai nepatvirtina Nutarimų neteisėtumo bei nepagrįstumo. Nutarimai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus; priimdama Nutarimus, Komisija veikė savo kompetencijos ribose pagal nustatytas procedūrines taisykles; Nutarimai priimti, vadovaujantis teisėtais aktais, reglamentuojančiais su ES teise bei Europos Komisija suderintus valstybės pagalbos mechanizmus. Priimdama Nutarimus, Komisija veikė savo kompetencijos ribose, naudodamasi jai suteikta diskrecija – Komisijai įgaliojimai reguliuoti kainas, priimti Metodiką dėl vidutinės importo kainos bei nustatyti saugumo dedamąją įtvirtinti EĮ 4 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 8 straipsnio 11 dalyje, GDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 9 straipsnio 1–4 dalyse, SGTĮ 5 straipsnio 2 dalyje, 11 straipsnio 5 dalyje bei kituose teisės aktuose, pripažinti Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 20 d., 2018 m. spalio 31 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimais, KT 2015 m. balandžio 3 d., 2015 m. balandžio 15 d. nutarimais, yra kildinami iš Direktyvos. Nutarimais bei saugumo dedamosios nustatymu nėra pažeidžiami ES teisėkūros principai – SGDT Projekto bei SGDT finansavimo mechanizmas per Saugumo dedamąją, kaip valstybės pagalba, yra suderintas ir pripažintas Europos Komisijos.

58.       UAB „Ignitis“ pažymėjo, kad Nutarimai priimti, vadovaujantis SGDTĮ, siekiama analogiškų tikslų, kaip kad įtvirtinti Direktyvoje bei Reglamente, tuo pačiu užtikrinant Direktyvos bei Reglamento efektyvų veikimą. SGDT projektas sudarė prielaidas panaikinti iki tol Lietuvos dujų rinkoje įsigalėjusią monopolinę vieno tiekėjo padėtį bei Lietuvos priklausomumą nuo jo, atvėrė rinkas, todėl SGDT projektas ne riboja, bet skatina konkurenciją gamtinių dujų rinkoje. UAB „Ignitis“ teigimu, Metodika dėl vidutinės importo kainos su visais redakciniais pakeitimais neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – taip pat ir SGDTĮ 11 straipsniui. Metodika dėl vidutinės importo kainos nustato objektyvius ir skaidrius gamtinių dujų rinkos kainos nustatymo kriterijus, kaip tai ir numatyta SGDTĮ. Gamtinių dujų pirkimas savo reikmėms jų neparduodant galutiniams vartotojams tolimesnio dujų rinkos santykio nekuria ir dujų rinkos neformuoja, todėl Metodika dėl vidutinės importo kaino,s pagrįstai nustatydama tikslinę gamtinių dujų kainą, nevertina gamtinių dujų tiekėjų, importuojančių gamtines dujas ir suvartojančių jas savo reikmėms, kainų.

59.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauta UAB „Ignitis“ nuomonė dėl administracinės bylos stabdymo. UAB „Ignitis“ tvirtino, kad neegzistuoja prejudicinis ryšys tarp nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodomos bylos. Teismas turi visas galimybes pats išspręsti visus bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą.

 

II.

 

60.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundus. Teismas priteisė AB „Amber Grid“ iš pareiškėjo 5 447,09 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas netenkino trečiųjų AB „Klaipėdos nafta“ ir EM prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas. 

61.       Teismas atmetė pareiškėjo prašymą stabdyti bylą, kadangi tam nėra teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad skundžiamais Nutarimais nustatyta gamtinių dujų tiekimo saugumo papildoma dedamoji prie gamtinių dujų perdavimo kainos 2019 metams. Teismo vertinimu, tai yra esminis argumentas (laikotarpis, kuris aktualus sprendžiant dėl skundžiamo Nutarimo 1 ir Nutarimo teisėtumo), kodėl nagrinėjama administracinė byla gali būti išspręsta jos nestabdant. Teismo vertinimu, neegzistuoja prejudicinis ryšys tarp nagrinėjamos bylos ir Vilniaus apygardos administracinio teisme išnagrinėtos bylos Nr. eI4-9-816/2022.

62.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su nustatyta 2019 metams gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos dydžiu. Įvertinęs tai, kad Nutarimu buvo pakeistas Nutarimo 1 pirmas punktas, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl Nutarimo 1 pirmo punkto pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčija Nutarimo 1 antro punkto, todėl teismas dėl to nepasisakė. Teismas pažymėjo, kad Komisija 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. O3E-466 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3E-650 „Dėl prognozuojamos gamtinių dujų rinkos kainos nustatymo metodikos patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“, kurį kvestionuoja pareiškėjas skunde dėl Nutarimo 1 teisėtumo, pripažino šią metodiką netekusia galios nuo 2019 m. sausio 1 d. Komisija pripažino 2018 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3E-363 „Dėl tikslinės gamtinių dujų kainos tvirtinimo“, kuriuo remiantis buvo pagal Metodiką apskaičiuojama tikslinė gamtinių dujų kaina, į kurią buvo atsižvelgiama priimant Nutarimą 1, neteko galios nuo 2019 m. sausio 1 d. Atsižvelgęs į tai, kad 2019 metams gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos dydis nustatytas Nutarimu, teismas nurodė, kad pasisakys dėl Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo pagal pareiškėjo nurodytus skunde argumentus. Teismo vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir argumentus dėl Nutarimo 1, kuris yra pakeistas ir neturi teisinės galios, pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

63.       Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl teismas negali pakeisti Komisijos, nes teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Seimas, įgyvendindamas Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje ir Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatytus valstybės energetikos politikos tikslus ir uždavinius, pripažindamas energetinę nepriklausomybę, energijos rinkų konkurencingumą ir darnią plėtrą strateginiais valstybės energetikos sektoriaus principais, vadovaudamasis valstybės nacionalinio saugumo prioritetu ir atsižvelgdamas į viešuosius interesus gamtinių dujų sektoriuje ir jų apsaugos poreikius, 2012 m. birželio 12 d. priėmė SGDTĮ. Teismas vadovavosi SGDTĮ 1 straipsnio 1–3 dalimis, 4 straipsnio 1–4 dalimis, 5 straipsnio 1, 2 dalimis, EĮ 8 straipsnio 1 dalimi, 11 dalies 2 punktu, GDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 9 straipsniu ir darė išvadą, kad Taryba turi teisę ir pareigą (kompetenciją) nustatyti valstybės reguliuojamas gamtinių dujų kainas, taip pat gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Taryba, būdama viešojo administravimo subjektu, Nutarimą priėmė viršydama jai suteiktą kompetenciją. Teismas pažymėjo, kad, darydamas tokią išvadą, rėmėsi nurodytų teisės aktų nuostatomis, tiek šiuo aspektu jau suformuota teismų praktika. Tai, kad pareiškėjas su suformuota teismų praktika subjektyviai nesutinka, kitaip vertina situaciją, teismo vertinimu, nedaro Nutarimo neteisėtu ir nekeičia teismų praktikoje jau suformuotų teisės aktų nuostatų aiškinimo praktikos dėl Tarybos kompetencijos.

64.       Teismas vadovavosi ABTĮ 15 straipsnio 1, 3 dalimis ir vadovavosi Tarybos kompetenciją nustatyti SGDT priedą nutarimu patvirtinusia LVAT 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-685-968/2021. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjama byla turi nurodytos LVAT nutarties prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai – taip nurodė ir pats pareiškėjas skunde teismui, kai prašė stabdyti nagrinėjamą bylą. Teismas atmetė pareiškėjo, sulaukusio jam nepalankaus LVAT išaiškinimo, pozicijos pasikeitimą (kad LVAT išaiškinimai nėra aktualūs nagrinėjamai bylai) kaip gynybinę versiją. Teismas atkreipė dėmesį, kad analogišką praktiką nurodomu aspektu – kad Taryba turi kompetenciją nustatyti SGDT priedą – formuoja ir Vilniaus apygardos administracinis teismas panašiose bylose.

65.       Teismas konstatavo, kad Komisija turėjo teisę priimti Nutarimus ir nustatyti konkrečią papildomą saugumo dedamąją, kadangi būtent Komisijai įstatymais tiesiogiai pavesta reguliuoti valstybės reguliuojamas gamtinių dujų kainas, į kurias įeina ir gamtinių dujų perdavimo paslaugų kainos. Teismas vadovavosi GDĮ 7 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad Komisija, nustatydama viršutines paslaugų kainų ribas, reguliuoja perdavimo, skirstymo, skystinimo, laikymo ir garantinio tiekimo paslaugų kainas, reguliuoja gamtinių dujų sistemos balansavimo ir buitinių vartotojų prijungimo prie gamtinių dujų sistemos paslaugų kainas. Taip pat Taryba rengia ir tvirtina nurodytų paslaugų kainų nustatymo metodikas, nustato sąnaudų padengimo mechanizmą, kuris turi skatinti efektyvumą ir, kiek įmanoma, padidinti ilgalaikę naudą vartotojams. Tuo tikslu Taryba turi atsižvelgti į kainų rodiklius, taikomus palyginamose rinkose (GDĮ 9 str. 4 d.). Teismas taip pat vadovavosi GDĮ 9 straipsnio 1, 15 dalimis. 

66.       Teismas atkreipė dėmesį, kad LVAT praktika analogiškose bylose priimta aiškinant Tarybos diskreciją apskaičiuojant gamtinių dujų kainų viršutines ribas, todėl tie patys principai taikytini ir vertinant Tarybos diskreciją nustatyti SGDT saugumo papildomąją dedamąją. Teismas nurodė, kad esminė Tarybos kompetenciją, apskaičiuojant SGDT saugumo dedamąją, kaip priedą, apibrėžianti įstatyminė nuostata įtvirtinta SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje. SGDTĮ nuostatos pagrindu Taryba įtvirtino SGDT priedo apskaičiavimo tvarką Metodikoje. Teismas pažymėjo, kad SGDTĮ nuostatos atitiktis Konstitucijai vertinta KT, kuris 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu pripažino, kad SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijai. 

67.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas veiksnių, kurie nevertinami nustatant vidutinę importo kainą, tačiau Taryba, neturėdama teisės, praplėtė šį sąrašą, teismas vadovavosi SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalimi, Vidutinės svertinės gamtinių dujų importo kainos nustatymo metodikos 7 punktu ir nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies pažeidimo, nes SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies antrąjį sakinį aiškina sistemiškai tiek SGDTĮ, tiek kitų paminėtų teisės aktų nuostatų prasme, o ne pažodžiui ir siaurai. Teismas nurodė, kad SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies pirmasis sakinys įpareigoja Komisiją įvertinti ir kitus objektyviai reikšmingus veiksnius. Teismas darė išvadą, kad įstatymai Komisijai suteikia diskrecijos teisę nustatyti, kokios objektyviai reikšmingos aplinkybės, nustatant Vidutinę importo kainą, turi būti įvertintos bei kokios aplinkybės pripažįstamos kaip nereikšmingos, nevertinamos. Teismas konstatavo, kad Komisija turėjo ne tik leidimą veikti, bet ir pareigą veikti, nustatytą SGDTĮ, todėl viešosios teisės leidimo principo (gali daryti tik tai, kas jam tiesiogiai yra leidžiama) nepažeidė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl Komisijos atliktų skaičiavimų nustatant SGDT dedamąją neteisingumo, todėl darė išvadą, kad aiškios klaidos atvejis neįrodytas. Teismas pažymėjo, kad teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai.

68.       Teismas neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad Nutarimais pažeidžiant pamatinius ES teisėkūros principus yra sukurtas ES teisėje nenumatytas ir jai prieštaraujantis teisinis reguliavimas (pažeidžiama ES sutarties 4 straipsnio 3 dalis ir Reglamentas 715/2009, netinkamai įgyvendinta Direktyva 2009/73/EB). Teismas vadovavosi SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad Europos Komisija, įvertinusi Lietuvos Respublikos gamtinių dujų sektoriaus specifiką, 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. SA.36740 pažymėjo, jog Direktyvos 2009/73/EB ir Reglamento 715/2009 nuostatos nedraudžia numatyti, kad įgalioti perdavimo sistemos operatoriai rinktų valstybės nustatytus specialius mokesčius iš dujų naudotojų ir laikė SGDT priedą suderinamu su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą ir 106 straipsnio 2 dalį. Nors SGDT priedo terminija keitėsi, SGDT dedamosios paskirtis išliko ta pati. Teismas nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. taikomą (priimtą 2015 m. lapkričio 17 d. SGDTĮ pakeitimo įstatymu) valstybės pagalbos SGDT schemą, suderino ir patvirtino Europos Komisija 2018 m. spalio 31 d. sprendimu SA.44678. Europos Komisija 2019 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą Nr. SA.53074 (2019/N), kuriuo buvo pritarta 2018 m. gruodžio 18 d. SGDTĮ 5 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatyme įtvirtintoms priemonėms, leidžiančioms mažinti metinius SGDT išlaikymo kaštus. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T-193/19 Europos Komisijos 2018 m. spalio 31 d. sprendimas dalyje dėl nuo 2019 m. teikiamo SGDT priedo buvo pripažintas teisėtu. LVAT 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-685-968/2021 nurodė, kad Komisija, analizuodama SGDT finansavimo modelį, kuris nesiremia vien tik vartotojų – tarp jų ir pareiškėjo – lėšomis per SGDT priedą, dalis jo finansavimo šaltinių yra skolintos lėšos, veikė savo kompetencijos ribose, nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas darė išvadą, kad įsiteisėjusiais Europos Komisijos ir teismų sprendimais prieštaravimas ES teisės aktams nekonstatuotas. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog Nutarimu pažeisti teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo, skaidrumo gamtinių dujų rinkoje principai, padaryti ES teisės pažeidimai, susiję su teisės į nuosavybę apribojimais. Teismas pabrėžė, kad tokių pažeidimų nekonstatavo nei Komisija, nei LVAT, nei Europos Sąjungos Bendrasis Teismas. Teismas pažymėjo, kad argumentai dėl minėtų principų pažeidimo atmetami taip pat ir dėl to, jog jie subjektyvūs (pagrįsti pareiškėjo subjektyviu nesutikimu su egzistuojančiu teisiniu reguliavimu), neteisinės prigimties (susiję su ekonominiu vertinimu, kurio teismas neatlieka), paremti neteisingu teisės aktų interpretavimu (tai patvirtinta nacionalinių ir ES institucijų bei teismų).

69.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Nutarimu pažeistos valstybės pagalbos taisyklės dėl to, kad apskritai yra teikiama valstybės pagalba ir dėl to, kad toks valstybės pagalbos teikimas yra nesuderintas su Europos Komisija (SESV 107, 108 straipsnio 3 dalies, Reglamento (EB) Nr. 2015/1589 ir Direktyvos Nr. 2009/73/EB pažeidimas). Teismas pažymėjo, kad nutarimas yra tik tam tikro reguliavimo įgyvendinamasis dokumentas. Valstybės pagalba suteikiama įtvirtinant teisinį reguliavimą ir nutarimas tėra konkretus teisinį reguliavimą įgyvendinantis instrumentas. Teismui nekilo abejonių dėl bylai aktualių teisės aktų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams ir ES teisės aktams. Valstybės pagalbos priemonių suderinamumas su vidaus rinka yra išimtinės Europos Komisijos kompetencijos klausimas, t. y. būtent Europos Komisija yra įgaliota įvertinti, ar valstybės pagalbos priemonės suderinamos su vidaus rinka SESV 107 straipsnio požiūriu. Teismas pažymėjo, kad Europos Komisija 2018 m. spalio 31 d. sprendimu byloje Nr. SA 44678 C(2018) 7141 final dėl valstybės pagalbos SGD terminalui Lietuvoje modifikavimo suderino nuo 2019 m. teikiamą SGDT priedą. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimu T-193/19 Europos Komisijos 2018 m. spalio 31 d. sprendimo dalis dėl nuo 2019 m. teikiamo SGDT priedo buvo pripažinta teisėta. Teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų, valstybės pagalbos priemonių teikimas buvo laiku suderintas su Europos Komisija. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas sprendimu patvirtino, kad 2019 m. pakeitimais suteikta valstybės pagalba atitinka teisės aktų reikalavimus, neviršija mažiausios būtinos pagalbos ir yra proporcinga.

70.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog Nutarimas yra neteisėtas, nes neteisėtos valstybės pagalbos dydžiu privalėjo būti mažinama sekančiais laikotarpiais (nuo 2019 m.) nustatoma SGDT dedamoji, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjas šį savo argumentą grindžia tuo, kad 2016–2018 m. laikotarpiu teikta valstybės pagalba UAB „Ignitis“ (įskaitant ir SGDT dedamąją) buvo pripažinta neteisėta, tačiau teismas pabrėžė, kad šis teiginys nėra įrodytas. Teismas vadovavosi LVAT 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-685-968/2021, kurioje teigiama, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog procedūros pažeidimas (valstybės pagalba buvo suteikta anksčiau, nei ji buvo suderinta su Europos Komisija) nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Europos Komisija sprendime C(2013)7884 padarė išvadą, kad numatomoms priemonėms suteikiama valstybės pagalba neviršija mažiausios būtinos pagalbos ir apskritai yra proporcinga. Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu įvertino nagrinėjamoje byloje aktualių nuostatų atitiktį Konstitucijai. Ginčijami Komisijos nutarimai priimti remiantis konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. LVAT padarė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad dėl valstybės pagalbos priemonių teikimo AB „Klaipėdos nafta“, pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, jo atžvilgiu priimti ir byloje ginčijami Nutarimai pažeidė pareiškėjo teises.

71.       Teismo vertinimu, pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, kad Nutarimu nustatyta SGDT dedamoji monopolizuoja rinką ir iškraipo konkurenciją, riboja laisvą prekių judėjimą. SGDT yra naudingas konkurencijos atžvilgiu, kadangi prisideda prie bendros svarbos tikslo – užtikrinti tiekimo saugumą. Teismas vadovavosi Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimu T-193/19, kuriuo Europos Komisijos 2018 m. spalio 31 d. sprendimo dalis dėl nuo 2019 m. teikiamo SGDT priedo buvo pripažinta teisėta. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad priimant Nutarimą buvo pažeistas skaidrumo principas, kai apie posėdį, kuriame turėjo būti tvirtinamas Nutarimas, pareiškėjas buvo informuotas tik išvakarėse, pareiškėjas turėjo ribotas galimybes pilnai susipažinti su medžiaga ir tinkamai pasiruošti posėdžiui, teismas vadovavosi EĮ 8 straipsnio 2 dalimi, 19 straipsnio 3 dalimi, GDĮ 9 straipsnio 2, 16 dalimis, Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-47 patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 47, 48, 55 punktais ir pažymėjo, kad Reglamente numatyta Komisijos teisė trijų Komisijos narių iniciatyva rengti posėdžius bei esant reikalui klausimus nagrinėti skubos tvarka. Teismas nustatė, kad Nutarimas buvo priimtas neeiliniame Komisijos posėdyje, o klausimas šiame posėdyje dėl SGDT dedamosios nustatymo 2019 metams buvo nagrinėtas kaip papildomas klausimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Dujų skyriaus pažymoje nurodyta, jog teikimą SGDT dedamosios 2019 metams nustatymo klausimą nagrinėti 2018 m. gruodžio 31 d. posėdyje teikė trys Komisijos nariai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie Komisijos 2018 m. gruodžio 31 d. posėdį buvo informuotas 2018 m. gruodžio 28 d. Šią aplinkybę patvirtina Komisijos 2018 m. gruodžio 28 d. raštas Nr. R2-(VV)-2783, kurio adresatų sąraše tarp rašto gavėjų buvo nurodytas ir pareiškėjas. Tai, kad pareiškėjui 2018 m. gruodžio 28 d. elektroniniu paštu buvo išsiųstas minėtas raštas bei pareiškėjas buvo informuotas apie vyksiantį Komisijos posėdį, patvirtina pareiškėjui išsiųsta elektroninio laiško kopija. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad Komisija jo neinformavo apie 2018 m. gruodžio 31 d. posėdį, nes tai neatitinka faktinių aplinkybių.

72.       Teismo vertinimu, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos todėl, kad jis apie neeiliniame Komisijos posėdyje nagrinėtą papildomą klausimą buvo informuotas prieš dvi kalendorines dienas. Teismas pažymėjo, kad griežtus terminus nustato teisės aktai ir Komisija bei kiti asmenys turi jų laikytis. Be to, tarp šalių susiklostę santykiai yra tęstiniai ir tokia praktika (dalyviai yra profesionalai, turintys patirties, anksčiau ne kartą dalyvavę procedūroje) yra įprasta. Komisija tam, kad suskaičiuotų SGDT dedamąją, turėjo įvertinti neseniai pateiktus duomenis. Teismas, atsižvelgęs į informacijos gavimo datas, nekonstatavo nepagrįsto delsimo ar piktnaudžiavimo valdžia. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo pranešta elektroniniu pranešimu 2018 m. gruodžio 28 d., posėdis turėjo vykti 2018 m. gruodžio 31 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei po Komisijos posėdžio, nei skunde teismui, nei atnaujinus bylos nagrinėjimą po sustabdymo ir teikiant rašytinius paaiškinimus, pareiškėjas nepateikė argumentų, ko jis nespėjo įvertinti, kas neteisingai apskaičiuota, kokias klaidas padarė Komisija, kurių jis negalėjo nurodyti per posėdį, nes turėjo per mažai laiko. Nesant tokių argumentų ir įrodymų, teismas nekonstatavo procedūrinio pažeidimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad LVAT informavimą išvakarėse pripažino neesminiu procedūriniu pažeidimu (2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-685-968/2021).

73.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į LVAT su prašymu ištirti Komisijos priimtų norminių administracinių aktų teisėtumą, teismas vadovavosi ABTĮ 114 straipsnio 1 dalimi, 113 straipsnio 2 dalimi ir laikė nepagrįstu pareiškėjo prašymą kreiptis į LVAT, nes nagrinėjamu atveju Komisija pasikeitus teisiniam reguliavimui nuo 2019 m. sausio 1 d. priėmė naujus teisės aktus ir pripažino netekusiais galios teisės aktus. Teismas pažymėjo, kad Komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3E-650 „Dėl prognozuojamos gamtinių dujų rinkos kainos nustatymo metodikos patvirtinimo“ patvirtinta metodika neteko galios nuo 2019 m. sausio 1 d. Teismui nekilo abejonių dėl Komisijos priimto norminio administracinio akto, kuriuo pakeista Metodika, atitikties aukštesnės galios teisės aktams byloje aktualiais pagrindais. Teismo vertinimu, Komisija savo kompetencijos neviršijo, priešingai – įgyvendino pareigas, nustatytas SGDTĮ. Teismas konstatavo, jog Komisijos Nutarimas, kuriuo nustatyta gamtinių dujų tiekimo saugumo papildoma dedamoji prie gamtinių dujų perdavimo kainos 2019 metams, yra priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, Komisijai veikiant teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose, atitinka VAĮ ir kitų teisės aktų reikalavimus. Teismas nenustatė aiškių Komisijos klaidų, piktnaudžiavimo įgaliojimais ar diskrecijos ribų peržengimo. Priimant Nutarimą, buvo laikytasi procedūrinių taisyklių, faktinės aplinkybės sutampa su padaryta išvada, todėl Nutarimas laikytinas teisėtu bei pagrįstu. Teismas atmetė pareiškėjo skundus, taip pat netenkino pareiškėjo prašymo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

74.       Teismas atkreipė dėmesį, kad AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepime prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau neįvardijo nei konkrečios bylinėjimosi išlaidų sumos, nei pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pasisakydamas dėl UAB „Amber Grid“ prašymo priteisti jo naudai iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, teismas nustatė, kad pateikti duomenys patvirtina, jog UAB „Amber Grid“ patyrė 5 447,09 Eur dydžio išlaidų. Teismo vertinimu, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma, įvertinus tai, kad už kai kuriuos atstovavimo veiksmus prašoma priteisti mažesnė nei rekomenduotina Rekomendacijų suma, iš esmės yra pagrįsta, protinga bei teisinga, atitinkanti Rekomendacijų nurodytus priteistinus dydžius, todėl priteistina. Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos pobūdį, sudėtingumą, apimtį, sprendė, jog nėra pagrindo papildomai mažinti priteistinas bylinėjimosi išlaidas. Teismo vertinimu, priteistina suma, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir pobūdį, nėra per didelė, atitinka teisingumo principą bei atlygina bylą laimėjusios šalies patirtas išlaidas. Teismas, vertindamas EM prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad EM nepagrindė, jog jos vidiniai resursai nepajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms. Todėl teismas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką, įvertinęs išnagrinėtos administracinės bylos pobūdį ir apimtį, konstatavo, jog EM prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymą priteisti šias išlaidas. Teismas atmetė AB „Klaipėdos nafta“ prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, nes nepateikti konkretūs paskaičiavimai ir įrodymai apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.         

 

III.

 

75.       Pareiškėjas AB „Achema“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nutarimus. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eA-1875-789/2022, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

76.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė SESV 108 straipsnio 3 dalies draudimo, Konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje (toliau – ir Konstitucinis aktas) 2 dalies aiškinimo ir taikymo pažeidimus ir priėjo klaidingas išvadas dėl Nutarimų, kurie prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams, teisėtumo. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nevertino UAB „Ignitis“ nuo 2016 m. birželio 1 d. teikiamos valstybės pagalbos Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimo ir SESV 108 straipsnio 3 dalies kontekste. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Nutarimai prieštarauja Metodikos nuostatoms, reglamentuojančiomis prievolę nustatant SGDT dedamosios dydį 2019 m., įvertinti ir praėjusio laikotarpio susidariusį paskirtojo tiekėjo sąnaudų dėl paskirtojo tiekėjo mokėtinos faktinės kainos už įsigytą išdujinto ir (ar) perkrauto būtinojo kiekio dalį ir vidutinės importo kainos skirtumą, nors Europos Sąjungos Bendrasis Teismas panaikino Europos Komisijos sprendimo dalį, kuria buvo suderinta 2016 m.–2019 m. UAB „Ignitis“ teikta valstybės pagalba. Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino nuo 2016 m. sausio 1 d. valstybės pagalbos schemos pakeitimų UAB „Ignitis“ atžvilgiu lyginant su 2013–2015 m. laikotarpiu ir nepagrįstai laikė šią valstybės pagalbą notifikuota ir 2013 m. lapkričio 20 d. suderinta, nors SGDTĮ įstatymu buvo suteikta nauja valstybės pagalba UAB „Ignitis“ pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį ir Konstitucinio akto 2 dalį.

77.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Europos Komisija 2018 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. SA.44678 C(2018) 7141 final suderino valstybės pagalbą UAB „Ignitis“ už 2016 m.–2018 m. laikotarpį. Tačiau šią Europos Komisijos sprendimo dėl valstybės pagalbos derinimo UAB „Ignitis“ laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. dalį panaikino Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimu. Kadangi taikoma valstybės pagalba laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2018 m. yra nesuderinta su Europos Komisija, pareiškėjo teigimu, tokią valstybės pagalbą nustatantys nutarimai privalo būti panaikinti. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, nestabdydamas bylos nagrinėjimo, nepagrįstai neįvertino aplinkybių, susijusių su valstybės pagalbos UAB „Ignitis“ teikimu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimu buvo panaikinta dalis Europos Komisijos sprendimo suderinanti šios valstybės pagalbos teikimą. Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo nustatyti, jog 2016–2018 m. laikotarpiu rinkta SGDT dedamosios dalis privačiam pelno siekiančiam ūkio subjektui – tuometiniam UAB „Litgas“, kurio teises ir pareigas yra perėmęs UAB „Ignitis“, atitinka visus SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytus požymius. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei nurodė teismas, pareiškėjas pateikė argumentus dėl nustatyto SGDT dedamosios dydžio neteisėtumo, tačiau teismas jų nevertino. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismui nagrinėjant bylą aktualu buvo įvertinti UAB „Ignitis“ teiktos nesuderintos valstybės pagalbos dydį. Nustačius UAB „Ignitis“ gautos valstybės pagalbos dydį laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., kuri yra nesuderinta su Europos Komisija, todėl prieštarauja tiek ES, tiek ir nacionaliniam teisiniam reglamentavimui, pareiškėjo teigimu, teismas turėjo vertinti metodikos, kurios pagrindu priimti Nutarimai, nuostatas. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai neįvertino, ar atsakovui priimant Nutarimus nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas.

78.       Pareiškėjas nurodo, kad UAB „Ignitis“ gavus 78 631 120 Eur su Europos Komisija nesuderintos valstybės pagalbos, šios lėšos privalėjo būti įvertintos nustatant SGDT dedamąją vėlesniems laikotarpiams, taigi ir nustatant SGDT dedamąją Nutarimais. Pareiškėjo teigimu, teismas, vertindamas Nutarimų teisėtumą, neatsižvelgė į tai, kad Nutarimai prieštarauja Metodikai, kurios pagrindu jie buvo priimti. Nustačius, kad priimant Nutarimus buvo vertinama UAB „Ignitis“ suteikta nesuderinta valstybės pagalba, pareiškėjo manymu, teismas neturėjo galimybės savarankiškai įvertinti UAB „Ignitis“ gautos permokos įtakos Nutarimais nustatytam SGDT dedamosios dydžiui, todėl Nutarimai turėjo būti panaikinti. Pareiškėjas daro išvadą, kad Nutarimai yra neteisėti, kadangi jais SGDT dedamosios dydis nustatytas nesilaikant Metodikos nuostatų.

79.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalį, nesilaikydamas nurodytoje nuostatoje numatyto imperatyvo skaičiuojant vidutinę gamtinių dujų importo kainą įvertinti objektyviai reikšmingus veiksnius. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas, nustatydamas SGDT dedamąją nuo 2019 m. sausio 1 d., nevertino gamtinių dujų kiekių, tiekiamų iš saugyklų, esančių ES valstybėse narėse, ir šių gamtinių dujų (produkto) sąnaudų ir dvišalėmis sutartimis suprekiautų gamtinių dujų balansavimo kiekių ir kainų, todėl Nutarimai prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktui – SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies nuostatoms. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad šių veiksnių nevertinimo galimybė nėra numatyta nei SGDTĮ, nei kitų teisės aktų nuostatose, todėl atsakovas, vadovaudamasis SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalimi, skaičiuodamas vidutinę importo kainą, privalėjo įvertinti ir gamtinių dujų kiekius, tiekiamus iš saugyklų, esančių ES valstybėse narėse, ir šių gamtinių dujų (produkto) sąnaudas ir dvišalėmis sutartimis suprekiautų gamtinių dujų balansavimo kiekius ir kainas. Pareiškėjas pažymi, kad skaičiuojant vidutinę importo kainą ignoruojant šiuos gamtinių dujų kiekius ir kainas nėra gaunama objektyvi ir visą rinką atspindinti vidutinė importo kaina, todėl nėra nustatomas ir objektyvus SGDT dedamosios dydis, taigi atsakovas privalėjo įvertinti šiuos veiksnius skaičiuojant vidutinę importo kainą. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl šių aplinkybių nevertinimo nustatant vidutinę gamtinių dujų importo kainą ir tik formaliai nurodė, kad atsakovas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, tačiau teismas tokios savo pozicijos nepagrindė jokiomis teisės nuostatomis. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas paliko galioti Nutarimus, kurie prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktui – SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies nuostatoms.

80.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nei pačioje Metodikoje dėl vidutinės importo kainos, nei teisės aktuose (neapsiribojant SGDTĮ), kuriuos įgyvendinant parengta ir kuriems negali prieštarauti ši metodika, nėra pateikiami motyvai, kodėl nurodytos aplinkybės yra nevertinamos nustatant vidutinę gamtinių dujų importo kainą, ir / arba nėra suteikiama teisė atsakovui savo nuožiūra tokias aplinkybes savavališkai išskirti. Pareiškėjas daro išvadą, kad Metodikos dėl vidutinės importo kainos 7.3 ir 7.5 punktai yra nesuderinami su aukštesnės galios teisės aktais, visų pirma, su SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Atsakovo patvirtinta Metodika dėl vidutinės importo kainos sudaro realias prielaidas nustatant vidutinę gamtinių dujų importo kainą iškreipti objektyvią gamtinių dujų rinkos kainą, dėl to neužtikrina įstatymuose numatytų ir pačioje metodikoje deklaruojamų tikslų įgyvendinimo.

81.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog įstatymai Komisijai suteikia diskrecijos teisę nustatyti, kokios objektyviai reikšmingos aplinkybės, nustatant vidutinę importo kainą, turi būti įvertintos bei kokios aplinkybės pripažįstamos kaip nereikšmingos, nevertinamos. Komisija turėjo ne tik leidimą veikti, bet ir pareigą veikti, nustatytą SGDTĮ, todėl viešosios teisės leidimo principo (gali daryti tik tai, kas jam tiesiogiai yra leidžiama) nepažeidė, tačiau konkrečiai nenurodė, koks įstatymas ir kokia nuostata suteikė teisę atsakovui išplėsti sąrašą aplinkybių, kurios nėra vertinamos nustatant vidutinę importo kainą. Pareiškėjo teigimu, tokia teismo išvada yra neteisėta ir nepagrįsta jokiomis teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovas, viršydamas jam suteiktą kompetenciją, išplėtė sąrašą aplinkybių, kurios nėra vertinamos nustatant vidutinę gamtinių dujų importo kainą, ir nevertindamas šių aplinkybių priėmė Nutarimus, kurie prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams.

82.       Pareiškėjo teigimu, atsakovui nustatant SGDT dedamosios dydį nevertinant gamtinių dujų kiekių, tiekiamų iš saugyklų, esančių ES valstybėse narėse, ir šių gamtinių dujų (produkto) sąnaudų ir dvišalėmis sutartimis suprekiautų gamtinių dujų balansavimo kiekių ir kainų priimti Nutarimai prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams, visų pirma, SGDTĮ 11 straipsnio 5 daliai. Atsakovui tvirtinant Metodiką dėl vidutinės importo kainos, prieštaraujančią SGDTĮ 11 straipsnio 5 daliai, atsakovas viršijo jam suteiktą viešojo administravimo subjekto kompetenciją. Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Nutarimai neprieštarauja įstatymams, o atsakovas veikė jam suteiktos kompetencijos ribose.

83.       Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad egzistuoja ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas pagrindas stabdyti bylos nagrinėjimą, kadangi byla negali būti nagrinėjama iki bus išspręsta kita byla, todėl teismas privalėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą.

84.       Pareiškėjas pažymi, kad teismas neištyrė ir nevertino atsakovo padaryto procedūrinio pažeidimo be pagrindo rengiant skubų posėdį Nutarimų priėmimui. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime teigė, jog Reglamento 48 punktas numato galimybę trijų Komisijos narių iniciatyva rengti Komisijos posėdžius skubos tvarka. Tačiau teismas nenagrinėjo, ar toks atsakovo sprendimas buvo argumentuotas. Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo ištirti ir įvertinti, ar buvo faktinių pagrindų šį klausimą į posėdžio darbotvarkę įtraukti skubos tvarka. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju nėra pateisinamas atsakovo elgesys, kuomet eilę metų iš eilės atsakovo posėdžiai, kuriuose yra tvirtinamos SGDT dedamosios, yra arba organizuojami skubos tvarka, arba šie klausimai į posėdžio darbotvarkę įtraukiami kaip papildomi klausimai ir skubos tvarka. Pareiškėjas pažymi, kad šioje byloje atsakovo padaryto procedūrinio pažeidimo pasekmės yra visiškai skirtingos, nei buvo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-685-968/2021.

85.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas AB „Amber Grid“. Pareiškėjas paaiškina, kad AB „Amber Grid“ turi savus vidinius teisininkus, klausimas, dėl kurio vyksta ginčas byloje šiam dalyviui yra aiškus ir suprantamas, todėl advokatų ir/ar advokatų padėjėjų pagalbos byloje nereikėjo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad kitą trečiąjį suinteresuotą asmenį UAB „Ignitis“ šioje byloje atstovavo šios įmonės vidiniai teisininkai. Pareiškėjo teigimu, AB „Amber Grid“ prašytos priteisti išlaidos jau yra įskaičiuotos į Nutarimais tvirtintą SGDT saugumo dedamąją.

86.       Atsakovas Taryba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat netenkinti pareiškėjo prašymo stabdyti šios bylos nagrinėjimą.

87.       Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Pakeitimo įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, jog SGDT būtinojo kiekio tiekimo pagrįstos sąnaudos Tarybos nustatyta tvarka įtraukiamos į SGDT dedamąją. Atitinkamai, Nutarimu įgyvendinamas nacionalinis reguliavimas. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, suponuojančių kitokį SGDT būtinojo kiekio tiekimo pagrįstų sąnaudų vertinimą ar nuostatų, leidžiančių nesilaikyti Pakeitimo įstatymo. Atsakovas nurodo, kad Taryba, priimdama Nutarimą ir nustatydama SGDT dedamąją, įsigaliojusią nuo 2019 m. sausio 1 d., vadovavosi tuo metu galiojusiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris Tarybą įpareigojo nustatyti SGDT dedamąją. Atsakovas daro išvadą, kad Taryba, vadovaudamasi Nutarimo priėmimo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, teisėtai, pagrįstai bei nepažeisdama teisės aktų nuostatų, priėmė Nutarimą, kuriuo buvo nustatyta SGDT dedamoji. Atsakovo teigimu, SGDT finansavimo modelio kvestionavimas ir vertinimas valstybės pagalbos aspektu, taip pat ES teisės aktų perkėlimas į nacionalinę teisę yra nacionalinės energetikos politikos klausimai, priskirtini Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos (EM) bei konkurencijos priežiūrą atliekančios kompetentingos institucijos kompetencijai, todėl šiuo klausimu, kaip ir bylą nagrinėjant teisme, Taryba nepasisako, kadangi neturi tam kompetencijos.

88.       Pasisakydamas dėl vidutinės svertinės gamtinių dujų importo į Lietuvos Respubliką kainos nustatymo, atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog teismas pažeidė SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalį, nesilaikydamas šioje dalyje numatyto imperatyvo skaičiuojant vidutinę importo kainą įvertinti objektyviai reikšmingus veiksnius, kadangi teismui nesuteikta kompetencija atlikti kokius nors veiksmus, susijusius su vidutinės importo kainos skaičiavimu ar ekonominės analizės atlikimu. Tokia kompetencija išimtinai suteikta tik Tarybai, todėl teismas negalėjo pažeisti SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies ar kitų teisės aktų nuostatų. Taryba nurodo, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus SGDTĮ pakeitimams, aktualios SGDTĮ redakcijos 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad SGDT, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudos, kurių nėra galimybės finansuoti iš kitų bendrovei prieinamų šaltinių, taip pat SGDT, jo infrastruktūros ir jungties pastoviosios eksploatavimo sąnaudos, kurios nėra įtrauktos į kitas valstybės reguliuojamas kainas, bei SGDT būtinojo kiekio tiekimo pagrįstos sąnaudos Tarybos nustatyta tvarka įtraukiamos į gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos (SGDT dedamosios). Pagal SGDTĮ 11 straipsnio 4 dalies 1 punktą, prie paskirtojo tiekėjo SGDT būtinojo kiekio tiekimo pagrįstų sąnaudų yra priskiriamas skirtumas tarp paskirtojo tiekėjo už SGDT būtinojo kiekio įsigijimą mokėtinos kainos už per ataskaitinį mėnesį išdujintą ir (ar) perkrautą SGD kiekį ir Tarybos nustatytos vidutinės faktinės ataskaitinio mėnesio svertinės gamtinių dujų importo į Lietuvos Respubliką kainos (vidutinė importo kaina). Vidutinė importo kaina, vadovaujantis objektyvumo ir skaidrumo principais, apskaičiuojama Tarybos nustatyta tvarka, įvertinant gamtinių dujų importą vykdančių tiekimo įmonių importuojamų gamtinių dujų kainas ir kitus objektyviai reikšmingus veiksnius. Nustatant vidutinę importo kainą, importuotų ir neenergetinėms reikmėms gamybos procesuose sunaudojamų gamtinių dujų importo kaina ir paskirtojo tiekėjo mokėtina kaina už SGDT būtinojo kiekio įsigijimą nevertinama (SGDTĮ 11 str. 5 d.). Atsakovas pažymi, kad SGDTĮ nėra pateikiamas baigtinis aplinkybių bei veiksnių sąrašas, kurie vertinami nustatant vidutinę importo kainą, todėl Tarybai yra suteikiama diskrecijos teisė nustatyti, kokios objektyviai reikšmingos aplinkybės, nustatant vidutinę importo kainą, turi būti įvertintos bei kokios aplinkybės pripažįstamos nereikšmingomis ir nevertinamos. Tarybai įstatymų leidėjo yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai nustatant vidutinės importo kainos nustatymo tvarką bei tvirtinant vidutinę importo kainą, ir Taryba turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus kriterijus, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus bei priimti atitinkamus sprendimus.

89.       Atsakovas pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, objektyviai numanomų reikšmingų veiksnių, reglamentuojant objektyvų ir skaidrų vidutinės importo kainos apskaičiavimą, nustatymas patenka į ekonominio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina. Atsakovas sutiko su teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad SGDTĮ nuostatos (įskaitant ir SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies nuostatas) turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant tiek į SGDTĮ, tiek į kitų teisės aktų nuostatų turinį. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl Tarybos atliktų skaičiavimų nustatant SGDT dedamąją neteisingumo. Atsakovas paaiškina, kad gamtinių dujų kiekiai, tiekiami iš saugyklų, esančių ES valstybėse narėse, ir šių gamtinių dujų (produkto) sąnaudos nevertinamos, dėl šių aplinkybių: 1) gamtines dujas transportuojant iš saugyklų, transportuojamų gamtinių dujų kaina visais atvejais padidėja, kadangi transportuojant dujas, prie gamtinių dujų (produkto) kainos yra pridedami ir tų gamtinių dujų, tiekiamų iš saugyklų, transportavimo ir saugojimo kaštai, kurie ne tik realiai padidintų galutinę gamtinių dujų kainą, tačiau kartu iškreiptų ir vidutinės importo kainos dydį; 2) gamtines dujas tiekiant iš saugyklų, galimos situacijos, kai iš saugyklų patiekti gamtinių dujų kiekiai gali būti apskaityti kelis kartus, todėl nepagrįstai būtų iškreipiami importuotų gamtinių dujų kiekiai, ko rezultate nebūtų užtikrinama objektyvi bei teisinga importuotų gamtinių dujų apskaita ir taip pat netinkamai būtų apskaičiuojama ir SGDT dedamoji; 3) vertinant gamtinių dujų kiekius, tiekiamus iš saugyklų, galimai, išaugtų pareiškėjo bei kitų asmenų mokėtinas SGDT dedamosios dydis. Atsakovas pažymi, kad tuo atveju, jeigu apskaičiuojant vidutinę importo kainą būtų vertinami ir pareiškėjo nurodyti veiksniai bei duomenys (neenergetinėms reikmėms suvartojami gamtinių dujų kiekiai bei iš saugyklų tiekiami gamtinių dujų kiekiai), Saugumo dedamoji išaugtų 0,23 proc. arba 1,28 Eur/(MWh/parą/metus), kas reiškia, jog pareiškėjo siūlymai kaip tik didintų, o ne mažintų mokėtiną SGDT dedamosios dydį bei kartu prieštarautų SGDTĮ 11 straipsnyje įtvirtintam teisiniam reglamentavimui.

90.       Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Taryba savavališkai, pažeidžiant SGDTĮ nuostatas, Metodikos dėl vidutinės importo kainos 7.5 papunkčiu nustatė, kad, nustatant vidutinę importo kainą, nėra vertinami dvišalėmis sutartimis suprekiautų gamtinių dujų balansavimo kiekiai ir kainos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Metodikos dėl vidutinės importo kainos 7.5 papunktyje numatyta, jog nustatant vidutinę importo kainą nevertinami sudaryti gamtinių dujų rinkos išvestinių finansinių priemonių sandoriai, o ne dvišalėmis sutartimis suprekiauti gamtinių dujų balansavimo kiekiai ir kainos. Atsakovas paaiškina, kad savo esme išvestinės finansinės priemonės naudojamos norint apsidrausti nuo gamtinių dujų kainų svyravimų, t. y. neigiamos įtakos, kurią gali sąlygoti nepalankūs pokyčiai dujų rinkoje. Išvestinės finansinės priemonės nėra pirkimo–pardavimo sandoriai, kurių metu yra perleidžiama nuosavybės teisė (pvz., kaip gamtinės dujos), todėl dėl savo neapibrėžtumo išvestinių finansinių priemonių sandoriai negali būti vertinami apskaičiuojant vidutinę importo kainą. Įmonių finansinėje atskaitomybėje, finansinių išvestinių priemonių sąnaudos ar iš tos veiklos gautos pajamos turėtų būti atspindimos prie finansinės veiklos sąnaudų ir (ar) pajamų, bet ne prie gamtinių dujų įsigijimo sąnaudų arba pajamų už gamtinių dujų pardavimą. Skaičiuojant vidutinę importo kainą, vertinama praėjusio mėnesio įvykdytų sandorių (įsigytų gamtinių dujų) vertė, todėl vertinant išvestinių finansinių priemonių pagrindu atliktus sandorius iškyla rizika iškreipti vidutinę importo kainą bei netiksliai ją atspindėti.

91.       Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Metodika dėl vidutinės importo kainos buvo patvirtinta 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. O3E-465. Kaip nurodyta Dujų skyriaus 2018 m. gruodžio 21 d. pažymoje Nr. O5E-370 „Dėl Vidutinės importo svertinės gamtinių dujų importo kainos nustatymo metodikos patvirtinimo“ projektas dėl Metodikos dėl vidutinės importo kainos patvirtinimo vadovaujantis Komisijos 2011 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. O3-350 patvirtintomis Viešojo konsultavimosi dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos teisės aktų projektų taisyklėmis, buvo paskelbtas viešai konsultacijai nuo 2018 m. gruodžio 17 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų projektų informacinėje sistemoje ir Tarybos interneto svetainėje. Vykusios viešosios konsultacijos metu, 2018 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. SD-2018/140 pastabas projektui pateikė ir pareiškėjas. Tačiau pareiškėjas nepateikė pastabų dėl Metodikos dėl vidutinės importo kainos 7.5 papunkčio nuostatų, kuriomis numatyta, kad nustatant vidutinę importo kainą nevertinami sudaryti gamtinių dujų rinkos išvestinių finansinių priemonių sandoriai. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, susiję su Metodikos dėl vidutinės importo kainos nuostatų teisėtumu, Tarybos veikimu ultra vires (pažeidžiant ir viršijant Tarybai SGDTĮ pagrindu suteiktą diskrecijos teisę nustatant vidutinę importo kainą) yra nepagrįsti.

92.       Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo prašymas mažinti nuo 2019 m. sausio 1 d. taikomą SGDT dedamąją yra nepagrįstas. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymas stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą yra nepagrįstas. Atsakovas pažymi, kad teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su Tarybos posėdžio, kurio metu buvo priimtas Nutarimas, organizavimu. Atsakovas nurodo, kad, net nustačius, jog Taryba, priimdama Nutarimą, padarė procedūrinį pažeidimą (su kuo Taryba nesutinka), toks procedūrinis pažeidimas negalėjo ir neturėjo jokios įtakos Nutarimo priėmimui ir (ar) Tarybos atliktos vidutinės importo kainos ir SGDT dedamosios skaičiavimų teisingumui, o pareiškėjas šių aplinkybių įtakos Nutarimo teisėtumui nepagrindė ir neįrodė.

93.       Trečiasis suinteresuotas asmuo EM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo netenkinti pareiškėjo prašymo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje Nr. eA-1875-789/2022. EM prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

94.       EM teigimu, nėra pagrindo mažinti Nutarimu nustatyto SGDT priedo dėl tariamai neteisėtos valstybės pagalbos, išmokėtos 2016–2018 m. laikotarpiu. EM atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, Europos Sąjungos Bendrasis Teismas nepripažino, kad 2016–2018 m. mokėtas SGDT priedas atitinka visus SESV 107(1) straipsnyje apibrėžtus valstybės pagalbos požymius, ir nepasisakė apie 2016–2018 m. mokėto SGDT priedo suderinamumą su vidaus rinka. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas susikoncentravo į procedūrinio pobūdžio klausimus, todėl dėl 2016–2018 m. SGDT priedo teisinės prigimties nepasisakė. Šiuo metu nėra jokių teismų ar kitų institucijų sprendimų, kuriais būtų pripažinta, kad SGDT priedo mokėjimas 2016–2018 m. atitinka visus SESV 107 straipsnyje apibrėžtus valstybės pagalbos požymius ir/ar kad tokie mokėjimai pažeistų SESV 107 ir 108 straipsnių taisykles. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nerealizavo jam tenkančios įrodinėjimo pareigos ir neįrodė, kad 2016–2018 m. laikotarpiu mokamas SGDT priedas atitiko visus valstybės pagalbos požymius. EM teigimu, net jeigu 2016–2018 m. SGDT priedo mokėjimas pažeistų valstybės pagalbos taisykles (kas nėra įrodyta), tokia faktinė aplinkybė niekaip nelemia Nutarimo neteisėtumo. EM pažymi, kad nėra jokios teisės normos, kuri įpareigotų VERT spręsti tariamai neteisėtos valstybės pagalbos pasekmių klausimo būtent tokiu būdu, kurį nurodo pareiškėjas, t. y. išskaičiuojant neteisėtą valstybės pagalbą iš kurių nors metų SGDT priedo mokėjimų. ES teisė nenumato teisinės pareigos VERT išieškoti tariamai neteisėtą valstybės pagalbą iš atitinkamų metų SGDT priedo mokėjimų. EM nesutinka su vertinimu, kad pareiga išskaičiuoti tariamai neteisėtą valstybės pagalbą (kurios neteisėtumas nebuvo įrodytas) galėtų kilti iš Metodikos 24, 26 punktų ir SGDTĮ. EM teigimu, SGDTĮ 11 straipsnio 4 ar 6 dalis nesukuria atsakovui pareigos išskaičiuoti neteisėtos valstybės pagalbos (kurios neteisėtumas nėra įrodytas) iš kurių nors metų SGDT priedo. Analogiška išvada darytina ir vertinant Metodikos 26 punkto nuostatas. Kadangi SGDTĮ ir Metodikos 26 punktas nereglamentuoja galimai neteisėto valstybės pagalbos išmokėjimo ir jo susigrąžinimo, pareiškėjo pateikta nuoroda į pažymą nepagrindžia, kad Nutarimu nustatytas SGDT priedas 2019 m. turėtų būti mažinamas anksčiau galimai neteisėtai išmokėtu SGDT priedo dydžiu. EM vertinimu, panaikinus Nutarimą, tokios išmokėtos lėšos nebeturėtų būti priskiriamos konkrečioms sąnaudoms, kadangi jos nebepatektų į minėtas kategorijas – panaikinus konkrečius VERT nutarimus išmokėtos lėšos nebebūtų laikomos SGDT priedo dalimi, taigi, atitinkamai nebebūtų laikomos ir išlaidomis, o tiesiog būtų laikomos nepagrįstomis pajamomis, kurias valstybė turi išsiieškoti iš UAB „Ignitis“.

95.       EM nurodo, kad teismas tinkamai aiškino SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalį, nurodydamas, kad skaičiuojant vidutinę importo kainą nebuvo privaloma įvertinti pareiškėjo skunde įvardintų veiksnių. EM sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų šių motyvų neteisėtumą ir nepagrįstumą. EM atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nebekelia klausimo dėl Vidutinės svertinės gamtinių dujų kainos metodikos teisėtumo bei neprašo inicijuoti norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimo, kas lemia, kad Nutarimo pripažinti neteisėtu nėra pagrindo (nes teisės aktas, kuriuo vadovaujantis priimtas Nutarimas, yra teisėtas bei nebėra keliama klausimų dėl jo teisėtumo). Teismas teisingai įvertino šios normos turinį bei pagrįstai nurodė, kad, sistemiškai aiškinant SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalį, nėra pagrindo pripažinti, jog nustatydama veiksnius, kurie nėra aktualūs skaičiuojant vidutinę importo kainą, VERT viršijo jai suteiktus įgaliojimus. EM pažymi, kad pareiškėjo keliamas klausimas dėl Nutarimo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktui yra ne teisinis, bet ekonominis, kurio Lietuvos Respublikos administraciniai teismai neturi kompetencijos spręsti (ABTĮ 3 str. 2 d.). Kadangi SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalyje pateikiamų vertinamų ir nevertinamų veiksnių sąrašas nėra baigtinis, nevertindama gamtinių dujų kiekių, tiekiamų iš saugyklų, esančių ES valstybėse narėse, ir šių gamtinių dujų (produkto) sąnaudų ir dvišalėmis sutartimis suprekiautų gamtinių dujų balansavimo kiekių ir kainų skaičiuodama vidutinę importo kainą Komisija neviršijo savo kompetencijos, nes vykdė jai SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalyje suteiktą pareigą nustatyti vidutinės importo kainos skaičiavimo tvarką. EM nesutinka su pareiškėju, kad teismas neištyrė ir neįvertino padaryto procedūrinio pažeidimo. VERT padarytas procedūrinis pažeidimas (jeigu toks būtų įžvelgtas) nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamo Nutarimo.

96.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo netenkinti pareiškėjo prašymo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės LVAT sprendimas byloje Nr. eA-1875-789/2022, prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais argumentais kaip ir EM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą.

97.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, netenkinti pareiškėjo prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą, priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

98.       AB „Amber Grid“ atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimu konstatavo, kad valstybės pagalba, teikta laikotarpiu nuo 2019 m., t. y. apimanti Nutarimą šioje byloje, atitinka ES teisę. Priešingai nei teigia pareiškėjas, nacionalinė teisė nėra įtvirtinusi reikalavimo neteisėtai išmokėtą valstybės pagalbą susigrąžinti iš kitiems kalendoriniams metams nustatomos SGDT dedamosios. Teisės aktų nuostatos, kuriomis remiasi pareiškėjas, yra taikomos kalbant apie prognozuojamas ir faktines teikimo sąnaudas, o ne apie neteisėtos valstybės pagalbos grąžinimą, koreguojant SGDT dedamosios dydį. Valstybės pagalbos egzistavimo ir jos suderinamumo klausimas neturi jokios įtakos Nutarimo teisėtumui. AB „Amber Grid“ teigimu, Nutarimas nesukuria nei pareigos mokėti SGDT dedamąją, nei suteikia teisę UAB „Ignitis“ gauti SGDT dedamosios lėšas – šį pagrindą sudaro pirmiausia SGDTĮ. VERT tik įgyvendina jai kitais teisės aktais priskirtas funkcijas, susijusias su SGDT dedamosios dydžio apskaičiavimu. Ne Nutarimas, o būtent kiti teisės aktai (SGDTĮ), kurie įpareigoja VERT priimti Nutarimą, ir suteikia UAB „Ignitis“ teisę gauti SGDT dedamosios lėšas. VERT negalėjo pažeisti pareigos suderinti pagalbos teikimo pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, kadangi neturėjo tokios pareigos. AB „Amber Grid“ vertinimu, priimant Nutarimą, VERT neperžengė jai įstatymais nustatytų kompetencijos ribų ir tinkamai įgyvendino jai aukštesniais teisės aktais nustatytas funkcijas. AB „Amber Grid“ pabrėžia, kad pareiškėjas neįrodė, jog 2016–2018 m. laikotarpiu UAB „Ignitis“ buvo teikiama valstybės pagalba.

99.       AB „Amber Grid“ nurodo, kad teismas nepažeidė SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies, kadangi Metodikoje dėl vidutinės importo kainos pagrįstai neatsižvelgiama į gamtinių dujų kiekius, tiekiamus iš saugyklų, esančių ES valstybėse narėse, ir šių gamtinių dujų (produkto) sąnaudas. AB „Amber Grid“ pažymi, kad teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės kitoje administracinėje byloje priimtas sprendimas, toks pagrindas neegzistuoja ir dabar. Teismas pagrįstai sprendė, kad, priimant Nutarimą, VERT neatliko jokio procedūrinio pažeidimo. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, kad VERT sprendimas posėdyje dėl SGDT dedamosios nustatymo 2021 metams nagrinėti kaip papildomą klausimą skubos tvarka yra (ne)argumentuotas, taip pat nepaaiškina, kokią įtaką Nutarimo turiniui būtų turėjusi aplinkybė, jeigu pareiškėjas būtų informuotas apie posėdžio datą anksčiau. Pareiškėjas nepateikia jokių argumentų dėl Nutarime esančių skaičiavimų neteisingumo. AB „Amber Grid“ pabrėžia, kad teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo AB „Amber Grid“ naudai.

100.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ignitis“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, taip pat netenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylos sustabdymo.

101.       UAB „Ignitis“ teigimu, Nutarimas negali pažeisti valstybės pagalbos taisyklių, todėl pareiškėjo apeliaciniu skundu keliami valstybės pagalbos klausimai byloje nėra reikšmingi, nenagrinėtini ir nevertintini, kaip išeinantys iš nagrinėjamos bylos ribų. Nagrinėjamos bylos ginčo dalyką sudaro bei byloje vertintinas išimtinai tik Nutarimo teisėtumas, o ne viso SGDT reguliavimo atitikimas valstybės pagalbos reikalavimams. Nutarimas pats savaime nesuteikia teisės UAB „Ignitis“ gauti saugumo dedamosios lėšas kaip ir nesukuria pareigos mokėti saugumo dedamąją. Nutarimu buvo tik apskaičiuotas konkretus saugumo dedamosios konkrečiu laikotarpiu dydis, VERT įgyvendinant kitais teisės aktais jai priskirtas užduotis taip, kaip teisės aktais tos užduotys yra suformuluotos, neišeinant iš VERT kompetencijos ribų. VERT neturi tokių įgaliojimų ir nėra valstybės pagalbą nustatančiu bei ją derinančiu subjektu, todėl pareiškėjo keliamas klausimas, ar Nutarimu buvo pažeistos valstybės pagalbos suderinimo su Europos Komisija taisyklės, šios nagrinėjamos bylos kontekste yra nereikšmingas ir neturėtų būti šioje byloje vertinamas. SGDT teisinis reguliavimas nuo 2019 m. yra suderintas su Europos Komisija ir atitinka visas valstybės pagalbos taisykles, todėl negalimas net ir teorinis valstybės pagalbos taisyklių pažeidimo nuo 2019 m., taigi įskaitant ir šią nagrinėjamą bylą, kvestionavimas.

102.       UAB „Ignitis“ nurodo, kad nėra teisės akto, kurio pagrindu VERT, skaičiuodama 2019 m. saugumo dedamąją, būtų turėjusi įvertinti 2016–2018 m. mokėtų SGDT lėšų atitikimą valstybės pagalbos reikalavimams ar spręsti dėl neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo mažinant kitų laikotarpių saugumo dedamąją. Be to, nėra ir pagrindų spręsti, kad 2016–2018 m. mokėtos SGDT lėšos neatitinka ES reikalavimų ir negalimos taikyti pagal ES teisę. Neegzistuoja joks nei nacionalinės kompetentingos institucijos, nei ES sprendimas, kuriuo būtų konstatuotas valstybės pagalbos neteisėtumas 2016–2018 m. ir privalomumas ją susigrąžinti. Pareiškėjas netinkamai aiškina Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimą, kurį, vertinant tinkamai, nėra jokių priežasčių spręsti, kad 2016–2018 m. mokėtos finansavimo lėšos negali būti taikomos pagal ES teisę. UAB „Ignitis“ pažymi, kad Nutarimas buvo priimtas laikantis Reglamento ir nepažeidžiant skaidrumo principo reikalavimų. Vien ta aplinkybė, kad VERT priėmė kitokį nutarimą nei pageidautų pareiškėjas, nesudaro pagrindo išvadai, kad Nutarimas priimtas pažeidžiant skaidrumo principą. Nėra jokių ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų naikinti Nutarimo. Priimdama Nutarimą, VERT tinkamai įgyvendino jai aukštesniais teisės aktais priskirtas užduotis taip, kaip šios užduotys buvo suformuluotos, turėjo įstatymais apibrėžtą kompetenciją nustatyti SGDT priedą bei nepažeidė Nutarimui priimti reikiamų procedūrų.

103.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti trečiojo suinteresuoto asmens EM rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad nagrinėjant bylą turėtų būti atsižvelgiama į LVAT 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-421-415/2023. EM taip pat nurodo, kad šioje byloje nėra pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą pagal pareiškėjo prašymą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

104.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Komisijos Nutarimą 1 ir Nutarimą. Paminėtina, jog Nutarime 1 buvo nustatyta, kad gamtinių dujų tiekimo saugumo papildoma dedamoji prie gamtinių dujų perdavimo kainos – 618,94 Eur/(MWh/parą/metus), taikoma nuo 2019 m. sausio 1 d. (1 punktas), suskystintų gamtinių dujų terminalo lėšų administravimo sąnaudų dydis, įskaičiuotas į šio nutarimo 1 punkte nustatytą gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos – 73.866 Eur (2 punktas). Komisija Nutarimu nutarė pakeisti Nutarimo 1 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1. Gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos – 559,34 Eur/(MWh/parą/metus), taikomą nuo 2019 m. sausio 1 d.“. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą.

105.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino UAB „Ignitis“ nuo 2016 m. birželio 1 d. teikiamos valstybės pagalbos Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimo ir SESV 108 straipsnio 3 dalies kontekste. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Europos Komisija 2018 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. SA.44678 C(2018) 7141 (galutinis) suderino valstybės pagalbą UAB „Ignitis“ už 2016 m.–2018 m. laikotarpį. Tačiau šią Europos Komisijos sprendimo dėl valstybės pagalbos derinimo UAB „Ignitis“ laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. dalį panaikino Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimu. Kadangi taikoma valstybės pagalba laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2018 m. yra nesuderinta su Europos Komisija, pareiškėjo teigimu, tokią valstybės pagalbą nustatantys nutarimai privalo būti panaikinti. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, nestabdydamas bylos nagrinėjimo, nepagrįstai neįvertino aplinkybių, susijusių su valstybės pagalbos UAB „Ignitis“ teikimu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimu buvo panaikinta dalis Europos Komisijos sprendimo suderinanti šios valstybės pagalbos teikimą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas pažeidė SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalį, nesilaikydamas nurodytoje nuostatoje numatyto imperatyvo skaičiuojant vidutinę gamtinių dujų importo kainą įvertinti objektyviai reikšmingus veiksnius. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas, nustatydamas SGDT dedamąją nuo 2019 m. sausio 1 d., nevertino gamtinių dujų kiekių, tiekiamų iš saugyklų, esančių ES valstybėse narėse, ir šių gamtinių dujų (produkto) sąnaudų ir dvišalėmis sutartimis suprekiautų gamtinių dujų balansavimo kiekių ir kainų, todėl Nutarimai prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktui – SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies nuostatoms. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad egzistuoja ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas pagrindas stabdyti bylos nagrinėjimą, kadangi byla negali būti nagrinėjama iki bus išspręsta kita byla, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir nevertino atsakovo padaryto procedūrinio pažeidimo be pagrindo rengiant skubų posėdį Nutarimų priėmimui, taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas AB „Amber Grid“.

106.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

107.       Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog iš pareiškėjo skundų turinio akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su nustatytu 2019 metams gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos dydžiu. Vadinasi, Nutarimo 1 1 punktui net neįsigaliojus, nes jį pakeitė Nutarimas, neliko tyrimo dalyko, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra jokio teisinio pagrindo vertinti nurodytas aplinkybes ir argumentus dėl Nutarimo 1, kuris yra pakeistas ir neturi teisinės galios, kad pareiškėjui Nutarimas 1 nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

108.       Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarime Nr. KT10-N6/2015, vertindamas SGDTĮ kai kurių nuostatų konstitucingumą, be kita ko, konstatavo, jog pagal SGDTĮ nustatytą teisinį reguliavimą, inter alia aiškinamą kartu su kitų įstatymų nuostatomis:

– SGD terminalas – viena iš sudedamųjų gamtinių dujų sistemos dalių – yra ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu pripažintas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintis įrenginys, per kurį suskystintos gamtinės dujos importuojamos į Lietuvos Respubliką;

– SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste atlieka SGD terminalo infrastruktūros plėtros ir įrengimo darbus arba užtikrina jo įrengimą ir atlieka kitus susijusius darbus iki šio terminalo prijungimo prie gamtinių dujų perdavimo sistemos ir jo eksploatavimo pradžios – ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 3 d.;

– SGD terminalo projektas vykdomas siekiant inter alia įgyvendinti Europos Sąjungos teisėje nustatytus reikalavimus, be kita ko, užtikrinti, kad būtų imamasi reikiamų priemonių, kad ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 3 d., sutrikus vienos didžiausios dujų infrastruktūros veikimui, likusios infrastruktūros pajėgumų užtektų visam nustatytos teritorijos dujų poreikiui išskirtinai didelio dujų poreikio dieną patenkinti;

– nustačius, kad SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovėje, kaip strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčioje įmonėje, valstybei turi priklausyti ne mažiau kaip 2/3 balsų šios bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų, siekta užtikrinti, kad valstybė šios bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime turėtų lemiamą balsų daugumą svarbiausiems bendrovės valdymo klausimams spręsti; likusi šios bendrovės akcijų dalis gali priklausyti privatiems nacionaliniams ir užsienio asmenims, atitinkantiems nacionalinio saugumo interesus.

109.       Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas minėtame 2015 m. balandžio 3 d. nutarime Nr. KT10-N6/2015 pažymėjo, jog gamtinės dujos į Lietuvos Respubliką, nesant SGD terminalo, buvo tiekiamos iš vienintelio išorės tiekėjo ir jo monopolinė padėtis gamtinių dujų tiekimo rinkoje darė lemiamą įtaką gamtinių dujų kainoms, kad SGDTĮ priimtas siekiant inter alia įgyvendinti valstybės energetikos politikos strateginius tikslus, sumažinti priklausomybę nuo šio monopolinio gamtinių dujų tiekėjo, didinti vartotojų aprūpinimo gamtinėmis dujomis saugumą ir patikimumą. Konstitucinis Teismas tame nutarime taip pat pažymėjo, jog pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą energetikos sektorius yra strategiškai svarbus nacionaliniam saugumui ūkio sektorius, o aprūpinimas energijos ištekliais negali būti perduodamas šalių, iš kurių šie ištekliai tiekiami, subjektų kontrolei. SGDTĮ įtvirtintu specialiuoju teisiniu reguliavimu siekiama sudaryti teisines prielaidas įrengti ir eksploatuoti konkretų strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintį SGD terminalą, per kurį visi Lietuvos vartotojai būtų saugiai ir patikimai aprūpinami energijos ištekliais (gamtinėmis dujomis), taip panaikinant priklausomybę nuo vienintelio monopolinio šių energijos išteklių išorės tiekėjo. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime darė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį ypatingos valstybinės svarbos ekonominį SGD terminalo projektą Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos sprendimu įgyvendina bendrovė, kurioje valstybei priklauso ne mažiau kaip 2/3 balsų šios bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų, vertintinas kaip įstatymų leidėjo siekis sudaryti teisines prielaidas valstybei atlikti veiksmingą minėtos bendrovės kontrolę ir įgyvendinti SGD terminalo, turinčio strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, projektą taip, kad būtų užtikrintas konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas – energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, taip pat laiku įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje kylančius įsipareigojimus energetikos srityje, kuriais inter alia siekiama garantuoti gamtinių dujų tiekimo saugumą. Pasak Konstitucinio Teismo, minėtu specialiuoju teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas, garantuodamas gamtinių dujų tiekimo saugumą Lietuvoje, sudarė teisines prielaidas užtikrinti visos visuomenės interesą gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių nediskriminacinėmis sąlygomis ir tokiu reguliavimu įgyvendino Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

 

Dėl, pasak pareiškėjo, su SESV nesuderinamos valstybės pagalbos

 

110.       Kartu paminėtina, jog pareiškėjas mano, kad valstybės teikiama pagalba SGD terminalui, konkrečiai nustatant gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo, neatitinka Europos Sąjungos teisės nuostatų, t. y. anot pareiškėjo, SGDT dedamosios dydis yra naujai nustatytas valstybės pagalbos dydis SESV 107 straipsnio 1 dalies prasme, o valstybės pagalba, suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, negali būti toleruojama ir visais atvejais turi būti pripažinta neteisėta, netgi jeigu Europos Komisija vėliau (po valstybės pagalbos faktinio suteikimo ar po teikimo pradžios) tokią pagalbą pripažįsta teisėta.

111.       SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Kartu SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta, kad vidaus rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas; jei Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal 107 straipsnį yra nesuderinami su vidaus rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą; atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas.

112.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-685-968/2021, be kita ko, konstatavo, jog: Europos Komisija 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu C(2013) 7884 nusprendė, kad Lietuva, pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalį, pradėjo taikyti pagalbos priemonės dalį, susijusią su investicijomis (t. y. SGDT priedą 2013–2014 m.), tačiau su SDGT įrengimu ir eksploatavimu susijusi valstybės pagalba AB „Klaipėdos nafta“ laikoma suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą – dėl investicinės pagalbos ir pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį – dėl veiklos pagalbos; Europos Komisija sprendime nurodė, kad SGDT priedas yra kompensacija AB „Klaipėdos nafta“ už jai nustatytus įpareigojimus teikti šią paslaugą; Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu byloje „Achemos grupė“ ir „Achema“ prieš Komisiją (Nr. T-417/16) atmetė pareiškėjų ieškinį dėl Europos Komisijos sprendimo C(2013) 7884, kuriuo valstybės pagalba AB „Klaipėdos nafta“ pripažinta suderinama su vidaus rinka. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje C-847/19 P atmetė pareiškėjų apeliacinį skundą dėl pirmiau nurodyto Bendrojo Teismo sprendimo.

113.       Tai pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-421-415/2023, be kita ko, konstatavo, jog: Europos Komisija 2019 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą Nr. SA.53074 (2019/N), kuriuo Europos Komisija nusprendė neprieštarauti valstybės paramai, teikiamai SGD terminalui, kaip suderinamai pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, be to, juo pritarta priemonėms, leidžiančioms mažinti metinius SGD terminalo išlaikymo kaštus už 2019 m. – 2024 m. (SGDTĮ 5 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatyme įtvirtintoms priemonėms). Šiame kontekste paminėtinas ir analogiškas Europos Komisijos 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. SA.57032 (2020/N), kuriuo Europos Komisija nusprendė neprieštarauti valstybės paramai, teikiamai SGD terminalui, kaip suderinamai pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą.

114.       Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T-193/19 panaikino Europos Komisijos 2018 m. spalio 31 d. sprendimą C(2018) 7141 (galutinis) dėl valstybės pagalbos byloje SA.44678 (2018/N) – Lietuva – Pakeista pagalba SGD terminalui Lietuvoje, kiek jame Komisija nusprendė nereikšti prieštaravimų dėl valstybės pagalbos po 2016 m. padarytų pakeitimų.

115.        Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo vertinti UAB „Ignitis“ nuo 2016 m. birželio 1 d. teikiamą valstybės pagalbą Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. T-193/19 ir SESV 108 straipsnio 3 dalies kontekste, tačiau tai nebuvo padaryta, o tai, neva, lėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Pirmiausia, pažymėtina, kad vien faktas, jog Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T-193/19 panaikino 2018 m. spalio 31 d. Komisijos sprendimą C(2018) 7141 (galutinis) valstybės pagalbos byloje SA.44678 (2018/N) dėl pagalbos SGD terminalui Lietuvoje pakeitimo toje dalyje, kurioje šiuo sprendimu Komisija nereiškė prieštaravimų dėl 2016 m. pakeitimais skiriamos valstybės pagalbos, kai tokio teismo sprendimo pagrindas buvo procedūrinių pažeidimų konstatavimas (ESBT Sprendimo 220 p.), savaime nesuponuoja nuo 2016 m. birželio 1 d. teikiamos valstybės pagalbos schemos neteisėtumo. Juolab, kad vėlesniuose Europos Komisijos 2019 m. rugsėjo 19 d. bei 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimuose Komisija nusprendė neprieštarauti valstybės paramai, teikiamai SGD terminalui, kaip suderinamai pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Taigi, šiuo atveju, kai vertinamas SGDTĮ pakeitimais (2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2018 m. gruodžio 18 d. priimto SGDTĮ 5 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1786 tam tikros nuostatos) įtvirtintos gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos nustatymo teisėtumas, o šiais SGDTĮ pakeitimais įtvirtinta valstybės pagalbos schema pripažinta pagrįsta (žr. šios Nutarties 113 p.), nėra pagrindo pripažinti, kad iki SGDTĮ pakeitimų (galiojančių nuo 2019m. sausio 1 d.) taikyta valstybės pagalbos schema turėtų reikšmingą įtaką ginčijamam Nutarimui. Šiame kontekste paminėtina ir tai, jog Europos Komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. rašte „Dėl Jūsų 2021 m. lapkričio 3 d. laiško dėl tolesnių veiksmų po 2021 m. rugsėjo 8 d. Bendrojo Teismo sprendimo byloje T-193/19 „Achema“ ir „Achema Gas Trade“ prieš Komisiją“, adresuotame Lietuvos Respublikos energetikos viceministrui, nurodyta, kad Europos Komisija turės įgyvendinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo išvadą, pradėdama oficialią tyrimo procedūrą, kuri apsiribos Europos Sąjungos Bendrojo Teismo iškeltais abejotinais klausimais; baigus tyrimo procedūrą, turėtų būti priimtas galutinis ir išsamus sprendimas (žr., LVAT 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-54-789/2022).                    https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:52023AS44678&from=EN prieigoje internete yra pateikiama aktuali informacija dėl Europos Komisijos atliekamų veiksmų vykdant minėtą oficialią tyrimo procedūrą.

116.        Valstybės pagalbos schemos pakeitimų, padarytų 2016 m., taikymo ir teisinių padarinių, kilusių ar galėjusių kilti pareiškėjui, vertinimas, tarp jų ir pareiškėjo nurodomų permokų, jeigu tokios būtų, grąžinimo klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tokiai išvadai padaryti reikšminga ir tai, jog byloje taikytina teisė nenumato jokių įskaitymų teisės ir pareigos nustatant gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos dydžius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-421-415/2023).

 

Dėl, pasak pareiškėjo, SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies pažeidimo

 

117.       Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalį, nesilaikydamas nurodytoje nuostatoje numatyto imperatyvo skaičiuojant vidutinę gamtinių dujų importo kainą įvertinti objektyviai reikšmingus veiksnius. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas, nustatydamas SGDT dedamąją nuo 2019 m. sausio 1 d., nevertino gamtinių dujų kiekių, tiekiamų iš saugyklų, esančių ES valstybėse narėse, ir šių gamtinių dujų (produkto) sąnaudų ir dvišalėmis sutartimis suprekiautų gamtinių dujų balansavimo kiekių ir kainų, todėl Nutarimas prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktui – SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies nuostatoms.

118.       Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reglamentavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kuriais nesutinkama su pareiškėjo argumentais dėl SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies pažeidimo. SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalies pirmasis sakinys įpareigoja Komisiją įvertinti ir kitus objektyviai reikšmingus veiksnius. Taigi, įstatymai Komisijai suteikia diskrecijos teisę nustatyti, kokios objektyviai reikšmingos aplinkybės, nustatant vidutinę importo kainą, turi būti įvertintos, bei kokios aplinkybės pripažįstamos kaip nereikšmingos, nevertinamos. Komisijai įstatymų leidėjo yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai nustatant vidutinės importo kainos nustatymo tvarką bei tvirtinant vidutinę importo kainą, ir Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į SGDTĮ 11 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus kriterijus, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus bei priimti atitinkamus sprendimus. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl Komisijos atliktų skaičiavimų nustatant SGDT dedamąją neteisingumo. Taigi, aiškios klaidos atvejis neįrodytas. Teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-740/2014).

 

           Dėl, pasak pareiškėjo, procedūrinių pažeidimų, priimant Nutarimą

 

119.       Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir nevertino atsakovo padaryto procedūrinio pažeidimo be pagrindo rengiant skubų posėdį Nutarimo priėmimui.

120.       Primintina, kad konstitucinis atsakingo valdymo principas įpareigoja visas valstybės institucijas ir pareigūnus vykdyti savo funkcijas vadovaujantis Konstitucija, teise, veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais ir tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvadas). LVAT praktikoje įtvirtinta, kad atsakingo valdymo principas neatsiejamas nuo gero administravimo principo. Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma tiek bendrųjų teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.), tiek gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1095/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I552-7/2015 ir kt.). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr. LVAT 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; taip pat žr. 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-604/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1831/2013).

121.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo pranešta elektroniniu pranešimu 2018 m. gruodžio 28 d. (penktadienį), posėdis turėjo vykti 2018 m. gruodžio 31 d. (pirmadienį). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nei po Komisijos posėdžio, nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei atnaujinus bylos nagrinėjimą po sustabdymo ir teikiant rašytinius paaiškinimus, pareiškėjas nepateikė argumentų, ko jis nespėjo įvertinti, kas neteisingai apskaičiuota, kokias klaidas padarė Komisija, kurių jis negalėjo nurodyti per posėdį, nes turėjo per mažai laiko. Nesant tokių argumentų ir įrodymų, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo procedūrinio pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad LVAT informavimą išvakarėse pripažino neesminiu procedūriniu pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-685-968/2021).

122.       Nagrinėjamu atveju matyti, o tai įvertino ir pirmosios instancijos teismas, kad byloje ginčijamas Nutarimas pagrįstas faktiniais duomenimis, motyvuotas. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo požiūriu, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti procedūrinį pažeidimą, todėl ir šiuo aspektu pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

 

            Dėl bylos stabdymo

 

123.        Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nestabdydamas bylos nagrinėjimo, nepagrįstai neįvertino aplinkybių, susijusių su valstybės pagalbos UAB „Ignitis“ teikimu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimu buvo panaikinta dalis Europos Komisijos sprendimo suderinanti šios valstybės pagalbos teikimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju, kai vertinamas SGDTĮ pakeitimais (2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2018 m. gruodžio 18 d. priimto SGDTĮ 5 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1786 tam tikros nuostatos) įtvirtintos gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos nustatymo teisėtumas, o šiais SGDTĮ pakeitimais įtvirtinta valstybės pagalbos schema pripažinta pagrįsta (žr. šios Nutarties 113 p.), nėra pagrindo pripažinti, kad iki SGDTĮ pakeitimų (galiojančių nuo 2019 m. sausio 1 d.) taikyta valstybės pagalbos schema turėtų reikšmingą įtaką ginčijamam Nutarimui. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo stabdyti šią administracinę bylą, ypač ją siejant su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. eA-395-789/2023, kurioje vertinama SGDT dedamoji, nustatyta 2016 m.

 

            Dėl išlaidų priteisimo

 

124.       Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

125.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas AB „Amber Grid“. Pareiškėjas paaiškina, kad AB „Amber Grid“ turi savus vidinius teisininkus, klausimas, dėl kurio vyksta ginčas byloje, šiam dalyviui yra aiškus ir suprantamas, todėl advokatų ir / ar advokatų padėjėjų pagalbos byloje nereikėjo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad kitą trečiąjį suinteresuotą asmenį UAB „Ignitis“ šioje byloje atstovavo šios įmonės vidiniai teisininkai. Pareiškėjo teigimu, AB „Amber Grid“ prašytos priteisti išlaidos jau yra įskaičiuotos į Nutarimais tvirtintą SGDT saugumo dedamąją. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo argumentai nesudaro teisinio pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo, susijusio su bylinėjimosi išlaidų priteisimu AB „Amber Grid“. Pastaroji įmonė nėra viešojo administravimo subjektas, todėl LVAT praktika, susijusi su galimybe nepriteisti bylinėjimosi išlaidų viešojo administravimo subjekto naudai, kai viešojo administravimo subjektas turi vidinių resursų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008), šiuo atveju netaikytina. Kiti pareiškėjo argumentai, kad AB „Amber Grid“ supranta ginčo klausimo esmę, kad bylinėjimosi išlaidos įskaičiuotos į SGDT dedamąją, nesudaro abejonių, kad AB „Amber Grid“ patyrė teisines išlaidas, kurių dydis neviršijo maksimalių teisės aktuose nurodomų dydžių.

126.       Trečiasis suinteresuotas asmuo EM prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas EM bylinėjimosi išlaidų nepriteisė, nes argumentavo, jog EM nepagrindė, kad jos vidiniai resursai nepajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinusi išnagrinėtos administracinės bylos pobūdį ir apimtį, konstatuoja, jog trečiojo suinteresuoto asmens EM prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymą priteisti šias išlaidas.

127.        Tretieji suinteresuoti asmenys AB „Klaipėdos nafta“ ir AB „Amber Grid“ pateikė  prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas (atitinkamai 1265,96 Eur ir 621,81 Eur už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą).

128.        Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

129.        LVAT praktikoje įtvirtinta, jog kiekvieną kartą atsižvelgus į konkrečios administracinės bylos kontekstą turi būti sprendžiama dėl teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą buvimo ABTĮ 44 straipsnio 5 dalies pagrindu, t. y. įvertinama priimto teismo sprendimo reikšmė ir poveikis trečiojo suinteresuoto asmens teisėms ir konstatuojama, ar priimtu teismo sprendimu yra patenkintos ar apgintos jo teisės. Aplinkybė, jog teismo priimtu baigiamuoju aktu yra patenkintos arba apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, negali būti išimtinai siejama vien tik su faktu, kad buvo priimtas atsakovui, kurio interesus ir poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo byloje palaikė, formaliai palankus teismo sprendimas, t. y. pareiškėjo skundas buvo atmestas (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2013, 375-388 p.).

130.        Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, apginamos ir suinteresuotų trečiųjų suinteresuotų asmenų – akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ ir akcinės bendrovės „Amber Grid“ – teisės. Minėtos bendrovės tiesiogiai susijusios su SGDT projekto vystymu ir administravimu, todėl tenkinus pareiškėjo skundą, be kita ko, būtų daroma įtaka SGDT projekto teisiniam vertinimui, ir tai galėtų tiesiogiai paveikti suinteresuotų asmenų padėtį.

131.        Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal LVAT praktiką priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1709-492/2021 ir kt.).

132.        Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą ir suteiktų paslaugų turinį, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju būtinomis ir pagrįstomis laikytinos išlaidos, patirtos surašant atsiliepimus į apeliacinį skundą.

133.        Atsižvelgdama į ABTĮ 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, teisėjų kolegija primena, kad CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

134.        Už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ patyrė 1 265,96 Eur, o AB „Amber Grid“ – 621,81 Eur. Už paslaugas abiem proceso dalyviams apmokėta 2022 m. rugpjūčio mėn. Šiuo atveju aktualus 2022 m. I ketvirčio bruto darbo užmokestis, kuris tuo metu buvo 1 729,9 Eur. Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyta, jog koeficientas už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1,3. Taigi, remiantis Rekomendacijos pateikta formule, maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 2 248,87 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, į advokato suteiktų paslaugų pobūdį ir apimtį, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, tenkina trečiųjų suinteresuotų asmenų AB „Klaipėdos nafta“ ir AB „Amber Grid“ prašymus ir priteisia iš pareiškėjo atitinkamai 1 265,96 Eur bei 621,81 Eur išlaidas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“ iš pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ 1 265,96 Eur (tūkstantį du šimtus šešiasdešimt penkis eurus ir devyniasdešimt šešis centus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Amber Grid“ iš pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ 621,81 Eur (šešis šimtus dvidešimt vieną eurą ir aštuoniasdešimt vieną centą) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

 

 

        Gintaras Kryževičius

 

 

Ernestas Spruogis