Administracinė byla Nr. I-4986-596/2014

Proceso Nr. 3-61-3-07886-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.; 16.2.; 74.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjui V. D., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apygardos teismui dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo

nustatė:

Pareiškėjas V. D. 2013 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisti 96 593,50 Lt dydžio neišmokėtą teisėjo pareiginį atlyginimą ir priedą už ištarnautus metus.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento (toliau – ir Prezidento)                            2006 m. spalio 1 d. dekretu Nr. 241 buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo teisėju, o nuo 2008 m. gruodžio 15 d. iki 2013 m. kovo 5 d. ėjo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas.

Pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 str. 2 d., bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkų, jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Teisėjų atlyginimo įstatymo 4 str. 3 d.). Nuo 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymui, pareiškėjo pareiginė alga buvo apskaičiuojama taikant sumažintą pareiginės algos koeficientą, t. y. vietoj 18,2 taikant 16,02 koeficientą, o nuo           2009 m. rugpjūčio 1 d. taikant dar kartą sumažintą – 14,98 koeficientą. Be to, pareiškėjo atlyginimas buvo skaičiuojamas taikant sumažintą bazinį pareiginės algos dydį, t. y. nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. – 475 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 450 Lt. Dėl nurodyto pareiginės algos bazinio dydžio ir pareiginės algos koeficiento mažinimo pareiškėjo darbo užmokestis buvo perskaičiuotas tris kartus ir sumažėjo nuo 8 918 Lt iki 6 741 Lt.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, taip pat Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 3 str.           2 d. ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 2 str. prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str.               1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo nuomone, jis yra įgijęs teisę į 96 593,50 Lt neišmokėtą teisėjo darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė dėl laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 5 d. taikytų Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, patikslindamas reiškiamo reikalavimo apimtį ir prašydamas priteisti jam Vilniaus apygardos teismo 2014-08-05 pažymoje nurodyto dydžio teisėjo atlyginimo nepriemoką – 75088,43 Lt.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo                        2013 m. liepos 1 d. nutarimą, kuriame įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523 (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios <...> pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas), kurio 2 str. 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės l d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Vadinasi, valstybė įsipareigojo nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjo reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis ir privalo būti vykdomas, todėl laikytina, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka.

Dėl sunkios valstybės ekonominės bei finansinės situacijos, gaunamų pajamų laikinai yra sumažintos valstybės išlaidos, todėl teismo sprendimų, kuriais priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis, vykdymas yra apsunkintas. Vykdydama Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams, todėl pareiškėjo reikalavimo tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas turėtų būti atidėtas vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą      (b. l. 12–13) prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d., atmesti kaip nepagrįstą, o dėl kitos skundo dalies – spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime pažymėjo, kad skundą teismui pareiškėjas padavė 2013 m. gruodžio 17 d., t. y. dėl reikalavimo dalies priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d., yra praleidęs Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Be to, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis Konstitucijai prieštaravo tik tiek, kiek nustatytu teisiniu reguliavimu teisėjų atlyginimai buvo sumažinti neproporcingai. Vadinasi, valstybei esant sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, įstatymų leidėjas turėjo teisę mažinti teisėjų atlyginimus, tačiau tai turėjo būti daroma proporcingai. Pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jo prašomą sumą byloje nėra.

Skundas tenkintinas.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 5 d. pareiškėjui V. D. pagrįstai ir teisėtai buvo mokėtas sumažintas teisėjo atlyginimas ir ar jis turi teisę į susidariusią atlyginimo nepriemoką. 

Ginčo dėl pareiškėjo skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kad ginčui aktualiu laikotarpiu,            t. y. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 5 d., V. D. ėjo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas, į kurias buvo paskirtas Prezidento 2008 m. gruodžio 15 d. dekretu Nr. 1K-1633, byloje nėra.

Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų dydžiai ir jų skaičiavimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme. Pagal šio įstatymo 4 str. 2 d., bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkų, jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 str. 3 d. nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Teisėjų atlyginimų skaičiavimui taikomas atlyginimo ir pareiginės algos bazinis dydis, kurį ateinantiems metams Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu, įvertinus teisėjams atstovaujančių organizacijų pasiūlymus, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė (Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 str.).

Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo (2008 m. gruodžio              19 d. redakcija) 3 str. buvo nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos                31 d. – 475 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 450 Lt. Nustatytas 450 Lt pareiginės algos bazinis dydis 2010–2013 m. nekito.

Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) buvo nustatyta, kad apygardos teismo skyriaus pirmininko pareiginės algos koeficientas yra 18,2. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas Nr. XI-235, kuriuo nustatytas 16,02 apygardos teismų skyriaus pirmininko pareiginės algos koeficientas (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės         1 d. iki 2009 m. liepos 31 d.). Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas Nr. XI-362, pagal kurį apygardos teismų skyriaus pirmininko pareiginės algos koeficientas sumažintas dar kartą iki 14,98 (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 3 str. 2 d. (2009 m. balandžio 28 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4306; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7044;              2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7991) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 2 str.(2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4307; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7043;                  2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7990) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str., Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str., Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, o visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, o tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjo teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. laikant, jog apygardos teismų skyriaus pirmininko pareiginės algos koeficientas – 18,2.

Teismui pareikštą reikalavimą priteisti jam neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį pareiškėjas grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 5 d. apskaičiuojant teisėjo atlyginimą buvo taikomos teisės aktų nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas mano turintis teisę teisme reikalauti pašalinti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų pažeistą jo teisę gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą.

Teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.) ir kuris apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Darbo kodekso 27 str. 5 d. nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.  Pagal Civilinio kodekso 1.126 str. 1 d., reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 str. 2 d.). Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija neprašo teismo taikyti Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas nagrinėtinas visa apimtimi.

Pagal Darbo kodekso 301 str., darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime pripažino: 1) kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. (2002 m. birželio 4 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 64-2569) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 48 str. 1 d. nuostatai ,,Kiekvienas  žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 str. 1 d.; 2) kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 str. (2012 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 80-4138) prieštarauja  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas  žmogus <...>  turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 str. 1 d.   Konstitucinis Teismas tame pačiame nutarime (nutarimo IV skyriaus 13 dalyje) konstatavo, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Tai reiškia, kad minėtos Darbo kodekso nuostatos pripažinimas antikonstitucine nėra reikšmingas tik tiems teisiniams santykiams, kurių teisinė kvalifikacija yra pasibaigusi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne viso darbo užmokesčio mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (a. b. Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl pažeistų teisių gynybos į teismą kreipėsi laiku ir tinkamai, todėl konstatuotina, kad ginčo teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta. Todėl atsižvelgus į minėtą Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, pareiškėjo teisė į priteistiną neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį trejų metų terminu neribojama. 

Teismui pateikta Vilniaus apygardos teismo 2014-08-05 pažyma apie V. D. taikant iki 2009-05-01 galiojusį 18,2 pareiginės algos koeficientą priskaičiuotiną ir išmokėtiną darbo užmokestį (b. l. 31) patvirtina, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 5 d. pareiškėjui neišmokėta                   75 088,43 Lt dydžio teisėjo atlyginimo suma. Teismas neturi pagrindo abejoti trečiojo suinteresuoto asmens pateiktais paskaičiavimais. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino, kad sutinka su nurodytoje pažymoje pateiktais duomenis, susidariusios teisėjo atlyginimo nepriemokos dydžio neginčija ir savo reikalavimus mažina iki šioje pažymoje nurodytos sumos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui V. D. iš Lietuvos valstybės priteistina 75 088,43 Lt dydžio neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis.

Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį, Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, todėl kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Teisės aktais negalima nustatyti tokio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ir laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarimas). Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo. Pareiškėjas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą iki bus priimtas toks jo pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Pareiškėjo pažeistų teisių gynimą pavedus įstatymų leidėjo valiai, susidarytų prielaidos teisinėje valstybėje netoleruotinai situacijai, kai įstatymų leidėjui pažeidus asmenų teises, šių teisių gynimas priklausytų išimtinai nuo to paties įstatymų leidėjo valios. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, jam nepagrįstai sumažinus teisėjo atlyginimą, kas vėliau buvo pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjui palankų sprendimą, kadangi jis, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjui, kuris nebūtų tikras, kada jo pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos.

Atsakovė prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nurodydama, jog teismo sprendimo negalėtų įvykdyti dėl objektyvių priežasčių. Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 str. nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti sprendimą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Tad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą teismas turi išspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais. Sprendžiant klausimą, ar atidėti (išdėstyti) teismo sprendimo vykdymą, reikia remtis teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principu, pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises. Teismo sprendimu nustatyta, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, todėl vien blogos atsakovės materialinės padėties aptariamam procesiniam institutui taikyti nepakanka. Be to, sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, svarbus šalių lygiateisiškumo principas – būtina nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo vykdymą nebus neproporcingai pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Atsakovė tinkamai nepagrindė prašymo taikyti teismo sprendimo vykdymo atidėjimą būtinumo, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, patvirtinančių, kad teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo, bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nėra tikslinga, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjo teisę gauti teisėjo atlyginimo nepriemoką, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjui buvo mokama žymiai mažesnė negu priklausytų mokėti be antikonstituciniais pripažintų apribojimų ir nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovei.

Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis 2013 m. gruodžio 13 d. įstatymu Nr. XII-633 yra papildytas nuostata, nustatančia, kad jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Kadangi 2014 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, sprendimo vykdymas atidedamas 2015 biudžetiniams metams.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo                        85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 75 088,43 Lt (septyniasdešimt penkių tūkstančių aštuoniasdešimt aštuonių litų ir 43 centų) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 5 d.

Sprendimo vykdymą atidėti 2015 biudžetiniams metams.

Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų     mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                           Jolita Rasiukevičienė