Administracinė byla Nr. eA-891-502/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08282-2023-0
Procesinio sprendimo kategorija 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
(toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 23S146386, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje
(toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Atsakovas Sprendimą priėmė remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu (užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai). Atsakovas Sprendimą grindė VSD 2023 m. rugpjūčio 28 d. išvada Nr. 18-7428
(toliau – ir Išvada), pagal kurią grėsmė kyla dėl pareiškėjo 2005–2008 m. darbo Baltarusijos Respublikos ugniagesių departamente.
2.2. Pareiškėjas minėtame departamente įsidarbino, nes jo studijos buvo apmokėtos valstybės lėšomis, o visi studentai privalėjo atidirbti bent minimalų terminą pagal paskyrimą vietoje, kur jie siunčiami po studijų. Atsisakius dirbti paskirtoje vietoje asmeniui skiriama bauda, kurios pareiškėjas tuo metu neturėjo galimybės susimokėti. Be to, darbas buvo alternatyva, siekiant išvengti visuotinės karo prievolės tarnybos. Pareiškėjas nurodė nuo išėjimo iš darbo nepalaikantis jokių ryšių su ten dirbusiais asmenimis.
2.3. Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo. Sprendime nenurodyta individualių argumentų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas teigė, kad nėra lojalus Baltarusijos režimui.
2.4. Aplinkybė dėl pareiškėjo darbo egzistavo ir tuo metu, kai Lietuvos Respublikos institucijos atliko pareiškėjo patikrinimą ir išdavė leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo Lietuvoje su turimu leidimu gyveno ir dirbo dagiau nė pusantrų metų.
2.5. Pareiškėjas po 2020 m. vykusių Baltarusijos prezidento nedemokratinių rinkimų ir žmonių teisių pažeidimų (duomenys neskelbtini).
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir teigė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atsakovas rėmėsi kompetentingos institucijos – VSD Išvada, kuri buvo pagrįsta asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla).
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, teigė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgiant, be kita ko, į geopolitinę situaciją ir pareiškėjo darbinę veiklą. Pareiškėjas, VSD teigimu, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Baltarusijos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. VSD teigimu, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkinto ir panaikino Migracijos departamento Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė pareiškėjui 1 255 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, be kita ko, šias aktualias aplinkybes:
6.1. 2023 m. rugpjūčio 28 d. Migracijos departamentas gavo VSD Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes, VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos ugniagesių departamente, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
6.2. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2024 m. sausio 1 d. Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad VSD Išvada konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo išduota nacionalinė viza; kad jis nuo 2021 m. spalio 19 d. dirba UAB „Epam sistemos“; (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Baltarusijos Respublikos piliete, kuri turi išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendime taip pat nurodyta, kad Įstatyme nenustatyta išimčių, kada galėtų būti netaikoma imperatyvi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostata ir Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Pareiškėjas 2005–2008 m. dirbo Baltarusijos Respublikos ugniagesių departamente, o tai reiškia, kad asmuo gali būti Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti. Tai yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, todėl egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė. Sprendime pabrėžiama, kad nors pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, jog nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tai savaime nepaneigia užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbinės veiklos.
7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo (4, 50 str.) nuostatas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pažymėjo, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Nors Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, ir jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, tačiau teismui atliekant Migracijos priimto sprendimo teisminę kontrolę vertinama tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek VSD išvados teisėtumas ir pagrįstumas.
8. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, yra svarbios pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini), tarnybą baigė prieš 15 metų savo noru, po to ilgą laiką gyveno užsienyje, grįžęs į Baltarusiją dalyvavo mitinguose prieš autoritarinę valdžią, rėmė Ukrainoje prieš Rusiją kovojančius asmenis. Šių aplinkybių Migracijos departamentas neginčijo, jos nebuvo nagrinėtos VSD sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės.
9. Teismo vertinimu, vien faktas, kad pareiškėjas prieš daug metų dirbo Ugniagesių departamente, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, neįvertinus kitų su asmeniu susijusių aplinkybių (dalyvavimo opozicinėje veikloje / jos rėmime, patekimo į minėtą departamentą ir išėjimo iš jo aplinkybių, pareigų, gyvenimo užsienyje trukmės ir darbo pobūdžio, asmens deklaruojamos pozicijos dėl autoritarinio rėžimo ir veiklos) nagrinėjamu atveju nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą. Be to, Sprendimas, kuriame nebuvo tinkamai įvertinta visa su pareiškėju susijusi reikšminga informacija, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2023 m. spalio 18 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023).
III.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti.
11. VSD apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, netinkamai taikė bei aiškino Įstatymo normas, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą pagrindžiant pareiškėjo keliamą grėsmę, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos proceso šalių, nesilaikė teismų praktikos, suformuluotos analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos ir Baltarusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.
11.2. Nacionalinis saugumas – viešasis interesas ir pagrindinė, visai visuomenei esminę reikšmę turinti vertybė, kuri yra svarbesnė už galimus asmens interesų suvaržymus. VSD nuomone, teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
11.3. Sprendime buvo nustatyti konkretūs pareiškėjo veiksmai, lemiantys išvadą, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui (pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos ypatingųjų situacijų ministerijos Ugniagesių departamente). Teismas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl tokia tęstinė veikla nelaikytina grėsme valstybės saugumui.
11.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią darbas Baltarusijos valstybinės apsaugos institucijose, kariuomenės apsaugoje, nepriklausomai nuo pareigų pobūdžio, pripažįstamas pakankamu teisiniam vertinimui, kad užsienietis gali būti traktuojamas kaip Baltarusijos valdžiai lojalus asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti Baltarusijos režimo užduotis.
11.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui nėra reali. Priimant Sprendimą buvo nustatyta konkreti pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje valstybei keliama grėsmė, t. y. taikytas aukštesnis standartas, nei minimaliai reikalaujama pagal Įstatymą.
11.6. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos ypatingųjų situacijų ministerijos Ugniagesių departamentu (tarnyba jame). Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų neužima, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Tokia išvada atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo keliamą grėsmę eliminuoja tai, jog po jo tarnybos praėjo tam tikras laikotarpis.
11.7. Pareiškėjo ryšiai su tam tikromis tarnybomis visada bus laikomi keliančiais grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Todėl pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi.
11.8. Teismas be pagrindo konstatavo, kad vien faktas, jog pareiškėjo darbinė veikla nėra pakankama jo keliamai grėsmei patvirtinti. Išvadoje, kuria pagrįstas Sprendimas, nurodyti duomenys paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis. VSD nuomone, papildoma nacionaliniam saugumui grėsminga informacija – konkretūs pareiškėjo neteisėti veiksmai, nukreipti prieš Lietuvos valstybę – turėtų būti traktuojama kaip aukštesnio lygmens grėsmė, reikalaujanti įvertinimo baudžiamosios teisės priemonėmis.
11.9. Siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje atsakovui nebūtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų. Tokiais sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Atsisakymas išduoti leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus. Teismas šiuo aspektu Sprendimą įvertino netinkamai.
11.10. VSD vertinimu, pareiškėjas nepateikė duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai.
11.11. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo pareigos Ugniagesių departamente nėra grėsmingos Lietuvos valstybės saugumui. Lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų. Teismo motyvai ir byloje esantys įrodymai nepaneigia Sprendimo argumentų, susijusių su pareiškėjo lojalumu Baltarusijos valdžiai, Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų vykdoma lojalumo valdančiajam režimui kontrole, realiomis galimybėmis pareiškėjui būti išnaudotam Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
11.12. Šiuo atveju buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėją su Lietuva sieja tik trumpalaikiai ekonominiai interesai.
11.13. VSD nesutinka ir su pareiškėjo argumentais, kad jis privalėjo „atidirbti“ pagal paskyrimą. Šios aplinkybės nėra pagrįstos jokiais įrodymais, be to, pareiškėjas pats priėmė sprendimą stoti į Baltarusijos mokymosi įstaigą, žinodamas, kad po studijų privalės tam tikrą laiką dirbti Baltarusijos institucijose. Už šį savanorišką įsipareigojimą pareiškėjui buvo suteikta privilegija – nemokamos studijos. Analogiškai tokios situacijos aiškinamos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.
11.14. Atsakovas turėjo pagrindą priimti skundžiamą Sprendimą, nes Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į VSD apeliacinį skundą su juo sutinka bei prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas pakartoja VSD argumentus, ir, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
13. Pareiškėjas atsiliepime į VSD apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
14. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Užsieniečio keliama grėsmė turi būti įrodyta, o ne spėjama, pareiga pagrįsti minėtą grėsmę tenka atsakovui ir VSD. Tačiau šiuo atveju minėtos institucijos nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, taip pat neatliko realaus situacijos tyrimo, rėmėsi tik pareiškėjo atsakymais į atsakovo klausimyną bei neprateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra lojalus Baltarusijai. Atsakovas, tik pacitavęs VSD Išvadą, pažeidė gerojo viešojo administravimo principą.
14.2. Nuo pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikoje praėjo 15 metų. VSD papildomų duomenų, charakterizuojančių pareiškėjo nurodyta darbovietę arba jo užimtas (duomenys neskelbtini) pareigas. Nagrinėjamu atveju turi būti detaliai atskleidžiamas individualus vertinimas, kodėl pasirinkta priemonė laikytina proporcinga konkrečiu atveju. Migracijos departamento ir VSD išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui yra nepagrįstos, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas grėsmės valstybės saugumui tyrimas.
14.3. Pareiškėjas pateikė į bylą pakankamai duomenų, paneigiančių VSD vertinimo pagrįstumą
14.4. Vadovaujantis naujausia teismų praktika nors užsieniečio biografijos faktas apie jo tarnybą / darbą gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų, kuriuos atsakingos institucijos privalo surinkti ir įvertinti.
14.5. VSD nurodyta teismų praktika nagrinėjamu atveju yra neaktuali, o ginčai dėl atitinkamų Migracijos departamento sprendimų, kurie priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Skundžiamu Sprendimu Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas, remdamasis VSD Išvada, konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
17. Pirmosios instancijos teismas panaikino minėtą Sprendimą, kadangi atsakovas neatliko tinkamo situacijos tyrimo bei nepagrindė pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
18. VSD, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos, o atsakovo Sprendimas priimtas įvertinus visas aktualias aplinkybes bei geopolitinę situaciją.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarką teisme 2024 m. vasario 20 d. buvo gautas Migracijos departamento raštas, kuriame nurodyta, jog 2024 m. vasario 14 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S52494 pripažinti nagrinėjamoje byloje skundžiamą Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą
Nr. 23S146386 netekusiu galios; taip pat 2024 m. vasario 14 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S52491 pripažinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą
Nr. 23S148505, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, netekusiu galios. Minėti sprendimai buvo priimti įvertinus tai, kad VSD 2024 m. vasario 12 d. pateikė raštą Nr.18-1352, kuriame nurodė, jog atlikus papildomą patikrinimą dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių, nustatyti papildomi duomenys, leidžiantys daryti išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje šiuo metu nekelia grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nurodė, kad nagrinėjamas ginčas neturi tikslo.
20. 2024 m. vasario 22 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauta pareiškėjo nuomonė dėl minėto atsakovo rašto. Pareiškėjas nurodė, kad neprieštarauja atsakovo pateiktai pozicijai, kad išnykus ginčo dalykui, toliau ginčą nagrinėti nėra tikslo, todėl administracinė byla turi būti nutraukta.
21. Byloje pateikti įrodymai (Migracijos departamento 2024 m. vasario 14 d. sprendimas
Nr. 24S52494) patvirtina, kad skundžiamas Sprendimas buvo pripažintas netekusiu galios po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taigi, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo trečiasis suinteresuotas asmuo VSD dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą, tačiau vėliau iš esmės atsakovas patenkino pareiškėjo reikalavimą, remdamasis būtent VSD pateikta informacija.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Vadovaujantis ABTĮ 3 straipsniu, administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto, buvusio jo priėmimo metu, teisėtumo patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reguliavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-133/2014; 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1172-602/2015; 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5189-602/2019;
2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-723-602/2022, kt.).
23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nebuvo gautas prašymas dėl skundo atsisakymo (ABTĮ 50 str. 2 d.) ar dėl apeliacinio skundo atsisakymo (ABTĮ 136 str.), todėl byla apeliacine tvarka nagrinėjama iš esmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu buvusias aplinkybes.
24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. VSD apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.
26. Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
28. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).
29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nei VSD Išvadoje, nei Sprendime nebuvo įvertinta visuma su pareiškėju susijusių aplinkybių. Sutiktina su argumentais, kad šiuo atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai neištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Taip pat teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023 išdėstytais išaiškinimais. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nurodytoje byloje taip pat buvo vadovaujamasi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023, 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023 ir kt.). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nesivadovavo aktualia teismų praktika bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Šias išvadas patvirtina ir aplinkybė, kad po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo atsakovas, iš esmės, jį įvykdė (pareiškėjo reikalavimus patenkino) bei Sprendimą panaikino.
30. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio
22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo, teismo sprendimo ir apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo priėmimo metu tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos vertinimą. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, todėl VSD apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
32. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi atmetamas VSD apeliacinis skundas, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui išlaidas, susijusias su atsiliepimo į VSD apeliacinį skundą rengimu. Pareiškėjas prašo priteisti 1 234,20 Eur už advokato pagalbą parengiant ir pateikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Išlaidos pagrįstos 2023 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaita–faktūra ir 2023 m. lapkričio 30 d. banko mokėjimo nurodymu. Nagrinėjamu atveju vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktu, maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 2 600,13 Eur (1,3 x 2 000,1 Eur). Pareiškėjo prašoma suma nustatyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio neviršija. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, į advokato suteiktų paslaugų pobūdį ir apimtį, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, pareiškėjui iš trečiojo suinteresuoto asmens VSD už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisia 1 234,20 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 26 d.sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui A. S. iš trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 1 234,20 Eur (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt keturis eurus ir dvidešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Ernestas Spruogis
Dalia Višinskienė