Administracinė byla Nr. eA-1157-492/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03067-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija 17.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Atlantic Invest“) dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. Į-159 (toliau – ir Įsakymas) 1.2 punktą ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. pradėjo rengti projektavimo darbus, t. y. keisti statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, paskirtį į viešbutį. Tuo pagrindu, pareiškėjas 2016 m. lapkričio 28 d. gavo atsakovo išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, kuriuos atsakovas skundžiamu Įsakymu pripažino netekusiais galios. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, teigė, kad atsakovas pažeidė lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą, t. y. pritaikė teisės aktų nuostatą, kuri neegzistavo specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu ir įsigaliojo tik 2017 m. liepos 29 d. Pareiškėjo manymu, priimto Įsakymo teisėtumas turi būti vertinamas pagal 2016 m. lapkričio 28 d. specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu galiojusias teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo manymu, ginčijama Įsakymo dalis yra nemotyvuota ir nepagrįsta, todėl pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatas. Ginčijama Įsakymo dalis yra priimta remiantis laikinosios komisijos, sudarytos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. RG-29 (toliau – ir Laikinoji komisija) išvada, kurioje nėra pateikta teisinių ir faktinių pagrindų, taip pat Laikinosios komisijos 2017 m. birželio 30 d. išvada buvo priimta pažeidžiant privalomąją kvalifikaciją, t. y. tik du iš trijų komisijos narių buvo atestuoti specialistai. Skundžiamas Įsakymas taip pat yra priimtas nenustačius pareiškėjo neteisėtų veiksmų ar kitų specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu galiojusių reikalavimų pažeidimo.
3. Pareiškėjo teigimu, jam taip pat nebuvo užtikrinta teisė į gynybą. Laikinoji komisija neinformavo pareiškėjo apie priimtą komisijos išvadą bei ketinimą priimti neigiamą įsakymą dėl pareiškėjo ir nesuteikė pareiškėjui teisės papildomai duoti paaiškinimų. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamo Įsakymo dalį, viršijo jam suteiktą kompetenciją. Pareiškėjo manymu, viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimamų sprendimų klaidas ir priimtą administracinį aktą gali pakeisti tik esant įstatymų nustatytam pagrindui. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatos nenumato jokių normų, susijusių su atsakovo įgalinimais priimti poįstatyminį teisės aktą, taip pat teisės aktų nuostatos nustato atvejus, kada išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai pripažįstami netekusiais galios. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas darė išvadą, jog atsakovas priėmė skundžiamą Įsakymo dalį, neturėdamas tam kompetencijos ir teisinio pagrindo.
4. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad laikinoji komisija, priėmusi 2017 m. birželio 30 d. išvadą, pripažino, jog ginčo pastatas laikytinas objektu, turinčiu vertingųjų savybių požymių. Atsakovas pažymėjo, kad Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. Į-230 buvo patvirtintas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos papildymo aprašas, pagal kurį vertingųjų savybių požymių turintys objektai turi būti apsvarstyti nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje (toliau – ir Taryba). Departamentas teigė, kad pagrįstai Įsakymo 1.2 punktu pripažino netekusiais galios anksčiau pareiškėjui išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus ir pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių, jog priimtas Įsakymo 1.2 punktas yra neteisėtas, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo nėra.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Atlantic Invest“ pateiktu atsiliepimu palaikė pareiškėjo skundo argumentus ir prašė skundą dėl ginčijamo Įsakymo dalies panaikinimo patenkinti.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą tenkino ir panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. Į-159 1.2 punktą.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 0,0546 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio naudojimo paskirtis – kita, komercinės paskirties objektų teritorijos (toliau – ir Sklypas). Sklype yra pastatas – instituto pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2016 metais pradėjo pastato projektavimo darbus, t. y. statinio paskirties keitimo į viešbutį rekonstrukcijos projektą ir atsakovui pateikė projektinius pasiūlymus, kuriems 2016 m. spalio 24 d. pritarė Departamento Vilniaus skyrius. Pareiškėjas, atsižvelgęs į gautą pritarimą dėl projektinių pasiūlymų, kreipėsi į Departamento Vilniaus skyrių dėl prašymo išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį apsaugos reglamentą). Pareiškėjas pažymėjo, kad prašymą teikė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nuostatomis (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.). Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyrius, įvertinęs pareiškėjo prašymą, išdavė 2016 m. lapkričio 28 d. specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį apsaugos reglamentą) Nr. EV-971, kuriame nurodyta, kad esminiai pataisymai laikinajame reglamente negalimi, išskyrus klaidų pataisymą. Teismas pažymėjo, kad statytojas, norėdamas keisti išduotus specialiuosius reikalavimus, gali pateikti laisvos formos motyvuotą prašymą dėl patvirtinto laikinojo reglamento pripažinimo netekusiu galios, tokiu atveju, nauji paveldosaugos reikalavimai, išduodami Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-975 patvirtinta Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nustatyta tvarka. Atsakovas 2017 m. rugpjūčio 3 d. priėmė ginčijamą Įsakymą, kurio 1.2 punktu pripažino netekusiu galios pareiškėjui 2016 m. lapkričio 28 d. išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį apsaugos reglamentą) Nr. EV-971. Atsakovas skundžiamą Įsakymą priėmė vadovaudamasis Tvarkos aprašo 16, 17, 22 ir 28 punktais bei Laikinosios komisijos 2017 m. birželio 30 d. išvada Nr. RG-29, kuria pareiškėjo pastatas buvo pripažintas kaip vertingųjų savybių turintis objektas, kuriam prieš išduodant specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, turėjo įvykti svarstymas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje ir priimtas sprendimas dėl teisinės apsaugos šiam objektui suteikimo (nesuteikimo), tačiau tuo metu, kai buvo išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai, nebuvo tokios teisės aktų normos, kurios pagrindu būtų galima nustatyti vertingąsias savybes.
9. Teismas analizavo ginčui aktualų teisinį reguliavimą (Nekilnojamojo turto paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalis, 23 straipsnio 8 dalį, Tvarkos aprašo 16-17, 23 punktą) nuostatas, pagal kurias nustatoma specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo, keitimo ir panaikinimo tvarka. Pažymėjo, kad atsakovas nevertino nei vienos iš Tvarkos apraše paminėtų specialiųjų paveldosaugos reikalavimų panaikinimo sąlygų, dėl jų buvimo nepasisakė ir laikinoji komisija; nebuvo aptartos specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pripažinimo netekusiais galios priežastys, nenurodyta, dėl kokių priežasčių yra panaikinami specialieji paveldosaugos reikalavimai, kaip to reikalauja Tvarkos aprašo 17 punktas (aktuali redakcija nuo 2017 m. liepos 29 d.).
10. Teismas nustatė, kad Laikinosios komisijos išvadoje paaiškinama, kad pareiškėjui specialieji paveldosaugos reikalavimai buvo išduoti, kai galiojo Kultūros paveldo departamento 2011 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. Į-230 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašas“ (toliau – ir Paveldo vertinimo aprašas) 33.1.1 punktas, pagal kurį nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje esančiu objektu laikytini vertingųjų savybių požymių turintys objektai, kurie siūlytini įrašyti į Kultūros vertybių registrą kaip pavieniai arba į kompleksą įeinantys kultūros paveldo objektai. Laikinoji komisija 2017 m. birželio 30 d. išvadoje paminėjo minėtą nuostatą, galiojusią specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu, tačiau nenurodžiusi teisinio pagrindo, nusprendė vadovautis Paveldo vertinimo aprašo 21.4 punktu (redakcija galiojusi nuo 2017 m. sausio 18 d.), pagal kurį nekilnojamosios kultūros vertybės teritorija yra vientisa, o nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plane būtina pažymėti teritorijoje esančius vertingųjų savybių požymių turinčius objektus, kurie jau yra vietovės vertingoji savybė ir galimai turi kitų vertingųjų savybių, kurioms nustatyti rengiamas atskiras akto projektas ir teikiamas Tarybai svarstyti dėl apsaugos reikalingumo kaip pavieniams arba į kompleksą įeinantiems kultūros paveldo objektams (statinius, vietas, kitus nekilnojamuosius daiktus, esančius kultūros vertybės teritorijoje), jei tokių yra. Laikinosios komisijos 2017 m. birželio 30 d. išvadoje nurodyta, kad naujos redakcijos papunktis nebuvo priimtas tuo metu, kai pareiškėjui buvo išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai, tačiau įvertinus minėtą nuostatą, atsirado pagrindas laikyti, jog tuo metu negalėjo būti išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai pareiškėjui, todėl buvo pateiktas siūlymas atsakovui sustabdyti tolimesnius darbus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kol nebus gauta Tarybos išvada dėl teisinės apsaugos šiuo adresu esančiam objektui.
11. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju privalėjo būti taikytas lex retro non agit principas (įstatymas atgal negalioja). Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad lex retro non agit principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Ši nuostata aiškintina, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, savo aktuose yra konstatavęs, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Lex retro non agit principas reiškia, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-17-261/2017).
12. Atsižvelgęs į Laikinosios komisijos išvados turinį, taikytas teisės aktų nuostatas, teismų praktiką bei susiklosčiusias faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad Laikinosios komisijos išvada, kurios pagrindu priimta skundžiamo Įsakymo dalis, yra paremta tik tuo, kad 2017 m. sausio 18 d. įsigaliojo nauja Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo aprašo redakcija, kurioje buvo įtvirtintas 21.4 punktas, kuris neegzistavo išduodant pareiškėjui specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, todėl darė išvadą, kad turėjo būti taikytinas lex retro non agit principas ir pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti taikytinos tos normos, kurios galiojo specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymo dalį, viršijo teisės aktuose jam nustatytą kompetenciją, nes teisės aktai, galioję specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu, nenumatė Departamento direktoriaus teisės priimti įsakymą dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, pažymėjo, kad su tokiu aiškinimu negalima sutikti ir pažymėjo, kad Departamento direktoriaus teisę priimti įsakymus, susijusius su institucijai priskirtų funkcijų vykdymu, nustato Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116 patvirtinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatai (aktuali ginčui redakcija), todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.
14. Teismas pažymėjo, kad skundžiamam atsakovo Įsakymui taikytinas Viešojo administravimo įstatymas, kuris nustato bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-45-520/2017). Skundžiama Įsakymo dalis yra priimta remiantis Tvarkos aprašo 16, 17, 22 ir 28 punktais ir Laikinosios komisijos 2017 m. birželio 30 d. išvada Nr. RG-29, tačiau nei pačiame ginčijamame Įsakyme, nei Laikinosios komisijos išvadoje nėra nurodytos priežastys, kurių pagrindu specialieji paveldosaugos reikalavimai pripažintini netekusiais galios bei kuriuo Tvarkos aprašo 16 punkto papunkčiu jie yra pripažįstami netekusiais galios. Priimtoje Laikinosios komisijos išvadoje, kuria buvo remtasi priimant ginčijamą įsakymo dalį, buvo neatsižvelgta į lex retro non agit principą, todėl teismo vertinimu, buvo taikytos netinkamos susiklosčiusiai situacijai sureguliuoti teisės aktų nuostatos. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad skundžiama Įsakymo dalis yra nemotyvuota, nepagrįsta aktualiomis, nagrinėjamam ginčui taikytinomis teisės aktų nuostatomis, todėl pagrindo laikyti 2017 m. rugpjūčio 3 d. Įsakymo Nr. Į-159 punktą 1.2, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, nėra.
15. Atsakovas į bylą taip pat pateikė pareiškėjo 2017 m. spalio 2 d. prašymą atsakovui, kuriuo pareiškėjas įsipareigoja asmeninėmis lėšomis parengti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Tarybos aktą, ir manė, kad šis dokumentas patvirtina, jog pareiškėjas pripažįsta, kad specialieji paveldosaugos reikalavimai išduoti neturint tam teisinio pagrindo. Teismas, įvertinęs papildomai pateiktus dokumentus, pažymėjo, kad pateiktas pareiškėjo prašymas yra siekis ginčą spręsti taikiai ir nepaneigia atsakovo netinkamai taikytų teisės aktų nuostatų ir skundžiamo Įsakymo dalies teisinio pagrįstumo nebuvimo, todėl minėti atsakovo argumentai atmesti. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, konstatuota, kad Laikinoji komisija 2017 m. birželio 30 d. išvadoje taikė tas teisės aktų nuostatas, kurios negaliojo specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu ir taip pažeidė lex retro non agit principo taikymą, taip pat neįvertino pagrindų, kuriais specialieji paveldosaugos reikalavimai pripažinti netekusiais galios ir nenurodė priežasčių, kurių pagrindu būtų galima panaikinti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Atsižvelgus į tai, ginčijamo 2017 m. rugpjūčio 3 d. Įsakymo Nr. Į-159 1.2 punktas yra priimtas remiantis minėta Laikinosios komisijos išvada ir tai, kad pačiame Įsakyme nenurodyti jokie objektyvūs duomenys, kurių pagrindu būtų galima panaikinti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus ir priimtas įsakymas yra nemotyvuotas, laikytina, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, todėl teismas įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, Kultūros paveldo departamento 2017 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. Į-159 1.2 punktą panaikino.
III.
16. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
17. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad skundžiamas Įsakymas priimtas nenurodant priežasčių, kurių pagrindu išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai pripažinti netekusiais galios, nes Departamentas Įsakyme nurodė, jog jį priėmė vadovaujantis Departamento nuostatų 17.4 punktu, Tvarkos aprašo 16-17, 22 ir 28 punktais, Statybos įstatymo 27 straipsnio 28 punktu bei atsižvelgdama į Laikinosios komisijos 2017 m. birželio 30 d. išvada Nr. RG-29. Pažymi, kad Įsakymas atitinka Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimus.
18. Atsakovas pažymi, kad pastatas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje yra Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės Vilniaus senamiestis (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)) vertingoji savybė ir Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-RM-2014 pripažintas vertingųjų savybių požymių turinčiu objektu bei formuojančiu Vilniaus senamiesčio Arklių ir Etmonų gatvių užstatymo išklotines. Nekilnojamojo turto paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, jog pagal sandarą nekilnojamojo kultūros paveldo objekto pavienis objektas yra vieta, statinys ar kitas nekilnojamais daiktas, turintis vertingųjų savybių, todėl pastatas laikytinas kultūros paveldo statiniu; rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015 pateiktais išaiškinimais; šios aplinkybės bei teisinis pagrindimas yra nurodyti Laikinosios komisijos išvadoje. Teigia, kad netinkamas įrodymų vertinimas, nevisiškas, neišsamus visų bylai reikšmingų aplinkybių ištyrimas sudaro prielaidas neteisingai išspręsti bylą, todėl teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą ir tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą bei neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.
19. Pareiškėjas A. M. ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Atlantic Invest“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.
20. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių motyvų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu. Atsakovo argumentai deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiomis aplinkybėmis ar įrodymais. Atsakovas nepateikia jokių konkrečių argumentų dėl Laikinosios komisijos išvados galimo atitikimo specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu galiojusiems teisės aktams bei lex retro non agit principo laikymosi individualaus administracinio akto priėmimo procese. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas neginčija, kad Įsakymo priėmimui taikė Tvarkos aprašo redakciją galiojusią nuo 2017 m. liepos 29 d.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Byloje ginčijamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos
2017 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. Į-159 1.2 punkto, kuriuo pripažinti netekusiais galios Departamento Vilniaus skyriaus 2016 m. lapkričio 25 d. patvirtinti specialieji paveldosaugos reikalavimai Nr. EV-971 instituto pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskirties keitimo į viešbutį rekonstravimo projektui, teisėtumas ir pagrįstumas.
22. Pirmosios instancijos teismas Įsakymą panaikino, padarė išvadą, kad jame nei Laikinosios komisijos išvadoje nebuvo nurodyta, dėl kokių priežasčių yra panaikinami specialieji paveldosaugos reikalavimai, kaip to reikalauja Tvarkos aprašo 17 punktas (aktuali redakcija nuo 2017 m. liepos 29 d.), taip pat pažymėjo, kad Įsakymas grindžiamas teisės nuostata – Paveldo vertinimo aprašo 21.4 punkto redakcija, įsigaliojusia nuo 2017 m. sausio 18 d., numatančia, kad prieš išduodant specialiuosius paveldosaugos reikalavimus pastatui turi būti rengiamas atskiras akto projektas ir teikiamas Tarybai svarstyti; minėta nuostata, remiantis principu lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), negalėjo būti taikoma Įsakymo priėmimo metu.
23. Atsakovas Departamentas apeliaciniu skundu, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad jame nepagrįstai konstatuota, kad nei Įsakyme, nei Laikinosios komisijos išvadoje nebuvo nurodytos priežastys, dėl kurių specialieji paveldosaugos reikalavimai pripažinti netekusiais galios. Akcentavo, kad pastatas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės Vilniaus senamiestis (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)) vertingoji savybė ir Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-RM-2014 pripažintas vertingųjų savybių požymių turinčiu objektu bei formuojančiu Vilniaus senamiesčio Arklių ir Etmonų gatvių užstatymo išklotines, toks pastatas laikytinas kultūros paveldo statiniu; teigė, kad šios aplinkybės bei teisinis pagrindimas yra nurodyti Laikinosios komisijos išvadoje.
24. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnyje apibrėžiama, kad kultūros paveldo objektai – pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti (14 d.). Nekilnojamasis kultūros paveldas – kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija (20 d.). Nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso (21 d.).
25. Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba apibrėžiama kaip nekilnojamajam kultūros paveldui išsaugoti atliekami darbai: taikomasis tyrimas, remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, restauravimas, šių darbų planavimas ir projektavimas (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 34 dalis). Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba atliekama pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnyje nustatytą tvarką. Kultūros paveldo tvarkyba (apimanti ir projektavimo darbus) turi būti atliekama pagal nustatytus paveldosaugos reikalavimus; pagal kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentus; pagal kultūros ministro patvirtintus paveldo tvarkybos reglamentus. Tvarkybos projektas rengiamas remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis, prieš projektavimą būtinų atlikti tyrimų išvadomis. Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygos (laikinieji apsaugos reglamentai) ir leidimai atlikti darbus išduodami kultūros ministro patvirtinta tvarka. (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 str. 1-2 d., 9 d.).
26. Statybos įstatymo 27 straipsnio 28 dalyje įtvirtinta, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimo proceso metu iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo neteisėtai priimtus administracinius sprendimus administracine tvarka panaikina šiuos sprendimus priėmę subjektai arba teismas. Atsižvelgiant į minėtas teisės aktų nuostatas, Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygos (laikinieji apsaugos reglamentai) gali būti panaikinti kultūros ministro nustatyta tvarka; tokiu atveju priimtas individualus administracinis aktas turi atitikti tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus dėl jo pagrindimo objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, ir taikomų poveikio priemonių (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) motyvavimo, tiek specialiųjų, ginčo teisinius santykius – Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą, Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygų (laikinųjų apsaugos reglamentų) išdavimą ir / ar pripažinimą netekusiais galios reglamentuojančių, teisės aktų reikalavimus.
27. Laikinosios komisijos išvadose, parengtose 2017 m. birželio 30 Nr. RG-29, nurodyta, kad komisija, susipažinusi su specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, išduotais 2016 m. lapkričio 28 d. Nr. EV-971 pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rekonstravimui, remdamasi tiek galiojančio Paveldo vertinimo aprašo 21.4 punkto redakcija, įsigaliojusia nuo 2017 m. sausio 18 d., tiek specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu galiojusio Paveldo vertinimo aprašo 33.1.1 punkto redakcija, nustatė, kad objektas minėtu adresu, prieš išduodant specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, turėjo būti apsvarstytas nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje ir nuspręsta dėl teisinės apsaugos šiam objektui suteikimo (nesuteikimo), tačiau nebuvo / nėra teisės akto normos, kuo vadovaujantis tai turėjo / turi būti padaryta; pasiūlyta Departamento direktoriui stabdyti tolimesnius projektavimo darbus (duomenys neskelbtini) iki tol, kol nebus gauta paveldo vertinimo tarybos išvada dėl teisinės apsaugos šiems objektams suteikimo (nesuteikimo).
28. Departamento 2017 m. rugpjūčio 10 d. rašte Nr. (11.13)2-1876 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo pareiškėjui buvo pranešta apie specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pripažinimą netekusiais galios, nurodyta, kad Laikinoji komisija nustatė, kad pastatas (duomenys neskelbtini), Vilniuje yra kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)) vertingoji savybė. Pagal Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 aktą Nr. KPD-RM-2014, kuriuo Kultūros vertybių registre patikslintos Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės, pastatas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaip vertingųjų savybių požymių turintis objektas. Todėl prieš išduodant specialiuosius paveldosaugos reikalavimus šis objektas turėjo būti apsvarstytas nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje, kuri priima sprendimą dėl teisinės apsaugos tokiam objektui suteikimo (nesuteikimo).
29. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymėjo, kad Laikinosios komisijos išvadose nėra nurodytos priežastys, kodėl naikinami specialieji paveldosaugos reikalavimai, akcentavo, kad nurodomi teisės aktai (Paveldo vertinimo aprašo 21.4 p.), kurie negaliojo jų išdavimo metu ir dėl to negalėjo būti taikomi, tačiau nevertino Departamento 2017 m. rugpjūčio 10 d. rašte Nr. (11.13)2-1876 nurodomų argumentų dėl pastato (duomenys neskelbtini) pripažinimo kaip vertingųjų savybių požymių turinčio objekto Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-RM-2014, kuriuo Kultūros registre patikslintos Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės. Minėtas Departamento pareiškėjui adresuotas raštas yra reikšmingas sprendžiant dėl Įsakymo priėmimo faktinių priežasčių, todėl apelianto argumentai, kad liko netirtos esminę reikšmę turinčios aplinkybės ir nevertinti susiję argumentai, laikytini pagrįstais.
30. Tvarkos aprašo 16 punktas, kuris numato specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pripažinimą netekusiais galios, iš esmės abiem nurodytais atvejais (16.1 ir 16.2 p.) nustato tuos pačius kriterijus – kai išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, šio Tvarkos aprašo ir (ar) kitų teisės aktų reikalavimams, tik pirmuoju atveju tai atliekama Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pateikus privalomąjį nurodymą, antruoju – Departamento iniciatyva. Apeliantas teigė, kad nagrinėjant bylą nebuvo įvertinta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, kad pagal sandarą nekilnojamojo turto paveldo pavienis objektas yra vieta, statinys ar kitas nekilnojamasis daiktas, turintis vertingųjų savybių, kas lemia, kad pastatą (duomenys neskelbtini) Vilniuje pripažinus vertingųjų savybių požymių turinčiu objektu, remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 ir 9 dalimis, turi būti sprendžiama dėl vertybei reikalingos apsaugos ir jos registravimo. Tai atliekama – nustatomos objekto vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos ribos – vertinimo tarybos aktu. Pirmosios instancijos teismas netyrė, ar išduodant specialiuosius paveldosaugos reikalavimus ginčo objektui, nebuvo pažeisti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančio įstatymo reikalavimai, buvo apsiribota tik poįstatyminių teisės aktų nuostatų aiškinimu, kurios skirtos minėto įstatymo įgyvendinimui ir negali turėti esminės reikšmės priimto Įsakymo teisėtumui materialiųjų teisės nuostatų taikymo prasme.
31. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis kultūros paveldas inventorizuojamas surašant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus, šie duomenys nuolat tikslinami, kaupiami ir sisteminami. Taigi kultūros paveldo apsauga įtraukimo į apskaitą būdu įstatyme numatyta ne tik kūriniams bei daiktams, pripažintiems kultūros paveldo objektais, bet ir galimiems kultūros paveldui priskirti kūriniams bei kitiems daiktams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. gegužės 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3-502/2018 pažymėjo, kad tokios minimalios daikto, dar nepripažinto kultūros paveldo objektu, apsaugos, sukuriamos vien jo įtraukimu į apskaitą, nėra pagrindo prilyginti apsaugai, kuri taikoma kultūros paveldo objektams. Kol konkretus daiktas įtrauktas į apskaitą tik kaip turintis vertingųjų savybių požymių, o konkrečių jo savybių vertingumas teisės aktų nustatyta tvarka dar nėra nustatytas, dar nėra žinoma, ar, atlikus vertinimą, jam bus taikoma kultūros paveldo objektui būdinga apsauga – dėl jos reikalingumo sprendžia vertinimo tarybos. Taigi nagrinėjamu atveju tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygų (laikinųjų apsaugos reglamentų) ir / ar leidimų atlikti darbus išdavimas nesant vertinimo tarybos akto, gali kelti grėsmę, kad objekto vertingosios savybės gali būti pažeistos, ir tai sumenkintų kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą.
32. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, akcentuoja, kad Tvarkos aprašo, Paveldo vertinimo aprašo nuostatos iš esmės nenustato naujų materialiųjų normų, jos skirtos įgyvendinti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Statybos bei kituose įstatymuose įtvirtintas nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo reikšmingų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių pastato (duomenys neskelbtini) priskirtinumą vertingųjų savybių požymių turinčiam objektui, su tuo susijusios būtinos apsaugos reikalavimų šiam objektui taikymo, nevertino, ar specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimas tokiam objektui nepažeidė Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo reikalavimų, jame įtvirtinto būtinos minimalios vertingųjų savybių požymių turinčio objekto apsaugos principo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad buvo netinkamai vertinti įrodymai, neišsamiai ištirtos bylai reikšmingos aplinkybės ir dėl to galėjo būti netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos bei neteisingai išspręsta byla, laikytini pagrįstais. Teisėjų kolegija apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikina ir bylą grąžina pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti, nes sprendimo priėmimas apeliacinės instancijos teisme reikštų pralaimėjusios šalies teisės apskųsti jai nepalankų teismo sprendimą bent vieną kartą ribojimą. (ABTĮ 146 str. 1 d., 56 str. 1 d., 6 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė