Administracinė byla Nr. I-5204-484/2015

Proc. Nr. 3-61-3-04762-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.1; 59; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui A. K. (A. K.), atsakovo atstovei E. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. (S. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėja S. P. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2014 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (15/5-7)31U-31 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Rusijos Federacijos pilietei S. P.“; 2) įpareigoti atsakovą išduoti jai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje; 3) priteisti jos naudai iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Paaiškino, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindu, t. y. pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir visą šį laiką turėjo leidimą laikinai gyventi, išlaikė valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. Pareiškėjos teigimu, reikalavimas pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus laikomas įvykdytu tinkamai, jeigu užsienietis neišvyksta iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (UTPĮ 53 str. 10 d.). Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius skundžiamu sprendimu atsisakė tenkinti jos prašymą todėl, kad: 1) ji nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų; 2) nuosavybės teise nėra įgijusi gyvenamosios vietos, neįkūrė savo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja remiasi Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – Aprašas), kurio 37 punktas nustato, kad apskaičiuodamas užsieniečio nepertraukiamą buvimą Lietuvos Respublikoje bei išvykimo iš jos laikotarpius sprendimą priimantis Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir kitas aplinkybes, įrodančias prašymą padavusio užsieniečio ryšį su Lietuvos Respublika. Atsakovas, vertindamas jos praleistą už Lietuvos Respublikos ribų laiką nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad jos užsienyje praleistas laikas buvo skirtas tarnybinėms komandiruotėms, darbo funkcijoms pagal darbo sutartį atlikti. Aplinkybę, kad užsienio komandiruotėse praleistas laikas, neturi būti vertinamas kaip laikotarpis, praleistas už Lietuvos Respublikos ribų, UTPĮ 53 straipsnio 10 dalies prasme, anot pareiškėjos, patvirtina Aprašo 20 punkto nuostatos, pagal kurias ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje gavimui užsienietis neturi pateikti dokumentų, patvirtinančių jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį, jeigu užsienietis dirba Lietuvos Respublikoje ir (ar) dirbo joje reikiamą laikotarpį. Atsižvelgdama į Aprašo 19 ir 20 punktų reikalavimus, teigia, kad tai, jog ji nepertraukiamai nuo 2008-05-08 iki šiol dirba UAB „Aiskaudos pagalba“ ir nuo 2009-02-04 gyvena Lietuvos Respublikoje, patvirtina jos nepertraukiamo gyvenimo Lietuvos Respublikoje faktą. Akcentavo, kad komandiruotės buvo tinkamai įforminamos ir realiai įgyvendintos, jų metu ji atliko savo darbo funkcijas, užtikrindama UAB „Aiskaudos pagalba“ veiklos tikslus ir pajamas pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos nuomone, komandiruočių laikas neturėtų būti įtraukiamas į laiką, kada ji buvo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, kadangi jų metu ji dirbo.

Pareiškėja nesutinka su atsakovo skundžiamo sprendimo teiginiu, kad ji neįgijo nuosavybės teise gyvenamosios vietos, neįkūrė savo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, ir  padarė nepagrįstą išvadą, jog jos nesieja joks ryšys ir (ar) santykis su Lietuvos Respublika. Pažymėjo, kad nei UTPĮ, nei Aprašas nereikalauja, kad užsienietis, siekdamas įgyti ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, privalo įsigyti Lietuvos Respublikoje nekilnojamąjį turtą gyvenimui. Pareiškėjos aiškinimu, įkurti (nelygu „įsigyti“) savo gyvenamąją vietą galima bet kokiu teisėtu būdu - apsigyventi pas artimuosius, valdyti gyvenamąją vietą nuomos ar panaudos pagrindu. Nurodė, kad ji ne tik įkūrė ir išlaiko savo pagrindinę ir vienintelę deklaruotą gyvenamąją vietą adresu Turgaus g. 10-40, Klaipėdoje, bet joje gyvena su savo mažamečiais vaikais ir sutuoktiniu, t. y. turi šeiminių interesų Lietuvos Respublikoje. Faktai, kad jos vaikai nuo 2010 m. nuolat lanko daželį, jos sutuoktinis nuo 2009 m. dirba Lietuvos Respublikoje įsteigtoje bendrovėje, ji ir jos sutuoktinis nuo 2008 m. yra Lietuvos Respublikoje įsteigtos bendrovės vieninteliai akcininkai, patvirtina jog ne tik ji, bet ir jos šeimos nariai turi asmeninių, socialinių, turtinių ir kultūrinių interesų Lietuvos Respublikoje. Neterminuoti darbo santykiai, trunkantys nuo 2009 m., taip pat įrodo jos ekonominių interesų buvimo faktą. Aplinkybė, kad ji išlaikė valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus patvirtina jos rimtus ketinimus ir toliau sieti savo gyvenimą su Lietuvos Respublika. Laikini išvykimai iš teritorijos, kurioje yra asmeninių ir ekonominių interesų centras, negali būti priežastimi neišduoti leidimo nuolat gyventi.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutiko. Atsakovas rėmėsi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Nurodė, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino VSAT informacinės sistemos duomenis, patvirtinusius, jog pareiškėja nuo 2009-08-21 iki 2014-08-21 (per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 456 dienas, t. y. daugiau kaip 15 mėnesių. Šį faktą patvirtina ir pareiškėjos kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikti įsakymai dėl vykimo į komandiruotes. Taigi, pareiškėja už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų buvo išvykusi laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje (10 mėnesių per 5 metų laikotarpį), todėl ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad pareiškėja neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, t. y. neatitinka vienos iš dviejų sąlygų - nėra pragyvenusi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų. Pažymėjo, kad nei Įstatyme, nei Apraše nenumatytos išimtys, kurioms esant pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio nepertrauktų buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpis, jeigu jis per 5 metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

Pažymėjo ir tai, kad aukščiau nurodytos UTPĮ normos įgyvendina 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 272) 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, numatančias, kad buvimo už valstybės narės teritorijos laikas nepertraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio ir įskaičiuojamas į jį, jei tokia išvyka netrunka ilgiau nei šešis mėnesius iš eilės ir iš viso per straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

Migracijos departamento vertinimu, UTPĮ 53 straipsnio 10 dalies nuostata yra aiški - įstatymas ne tik neįpareigoja, bet ir nesuteikia diskrecijos Migracijos departamentui priimti sprendimo išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu tuo atveju, jei užsieniečio buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas iš viso per 5 metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 10 mėnesių, nepriklausomai nuo užsieniečio išvykų priežasčių. Migracijos departamento nuomone, aiškinimas, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, turėtų būti vadovaujamasi poįstatyminiu aktu – Aprašu, o ne aiškia ir konkrečia įstatymo nuostata, neatitinka konstitucinių principų.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo teiginiu, kad vadovaujantis Aprašo 20 punktu, leidimo nuolat gyventi gavimui užsienietis neturi pateikti dokumentų, patvirtinančių jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį, jei užsienietis dirba Lietuvos Respublikoje ir (ar) dirbo joje reikiamą laikotarpį. Pažymėjo, kad tokia galimybė nėra įtvirtinta UTPĮ. Be to, Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka.

Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjos skundo argumentais, kad jis turėjo vadovautis Aprašo 37 punktu ir tirti visas jame nurodytas aplinkybes, nes mano, kad šiame punkte yra išvardintas tik pavyzdinis sąrašas duomenų ir dokumentų, kuriais remiantis gali būti nustatyti užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir išvykimo laikotarpiai. Teigė, kad Migracijos departamentas įvertino visus turimus duomenis, kurie buvo reikšmingi ir pakankami pareiškėjos išvykimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpiams nustatyti. Atkreipė dėmesį į tai, kad pati pareiškėja skunde neneigia tų aplinkybių, jog ji, vykdama į komandiruotes, už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų buvo išvykusi daugiau kaip 10 mėnesių per paskutinių 5 metų laikotarpį. Taigi, pareiškėja skunde patvirtina, kad ji neatitinka UTPĮ įtvirtinto reikalavimo. Taigi, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpis sudarė apie 15 mėnesių, o tai akivaizdžiai viršija Įstatyme įtvirtintą 10 mėnesių laikotarpį. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjos pateikti įsakymai dėl jos vykimo į komandiruotes į užsienio valstybes tik patvirtina, kad tuo metu ji buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tačiau neįrodo, kad visą likusį laiką pareiškėja gyveno Lietuvos Respublikoje.

Pažymėjo, kad UTPĮ ir Aprašo nuostatos neįpareigoja Migracijos departamento vertinti užsieniečio ryšių su Lietuvos Respublika buvimą, skaičiuojant išvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpius. Aprašo 37 punkte įtvirtintas nebaigtinis sąrašas papildomų duomenų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti aplinkybes, kad užsienietis tam tikru metu buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje arba už jos ribų, nevertinant užsieniečio ryšių su Lietuvos Respublika. Užsieniečio ryšiai su Lietuvos Respublika vertinami, nagrinėjant prašymų dėl leidimo gyventi išdavimo pagrįstumą. Ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, čia vykdyti verslą, t. y. pareiškėja turi galimybę teikti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir šiuo metu toks leidimas pareiškėjai yra išduotas (galioja iki 2015 m. sausio 30 d.). Informavo, kad pareiškėja buvo pateikusi prašymą dėl šio leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir 2014-12-03 Migracijos departamentas priėmė sprendimą pratęsti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, kurį pareiškėja turi įforminti iki 2015-03-03.

Dėl pareiškėjos skundo argumento, jog jos asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras yra Lietuvos Respublikoje, t. y. Lietuvos Respublikoje yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnio 2 dalį fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra reikšminga ekonominiuose, civiliniuose santykiuose, tačiau ji nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste. Stiprūs ekonominiai ryšiai tik rodo, kad Lietuvos Respublikoje yra užsieniečio ekonominių interesų centras, tačiau neįrodo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpoms išvykoms, kaip tai yra nustatyta UTPĮ 53 straipsnio 10 dalyje.

Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko. Pareiškėjai apie posėdį pranešta tinkamai.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas  palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais. Papildomai akcentavo, kad pareiškėjos komandiruotės buvo susijusios su juridinio asmens veiksnumo įgyvendinimu. Bendrovė, kurioje pareiškėja užima direktorės pareigas, užsiima sportinių renginių organizavimu ir sportinių prekių platinimu. Be to, ji yra aktyvi sportininkė, dalyvauja varžybose. Pareiškėjos vaikai yra integruoti į Lietuvos visuomeninį gyvenimą, lanko vaikų darželį, jiems išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėja nėra nuosavybės teise įgijusi būsto Lietuvoje, jį nuomojasi. Pareiškėja nuomotame būste nuo 2009-02-04 deklaruoja gyvenamąją vietą. Pareiškėja nuosavybės teise valdo įmonės akcijas. Šiuo metu pareiškėjai yra pratęstas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje.

Teisme atsakovo atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti remdamasi atsiliepimo į skundą argumentais. Akcentavo, kad pareiškėja neneigia, jog per 5 metus bendras išvykimų iš Lietuvos Respublikos laikas buvo ilgesnis nei 10 mėnesių. Tai patvirtina, kad pareiškėja neatitinka vienos iš sąlygų, nustatytų UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte, ilgalaikiam leidimui gyventi ES gauti. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas privalo vadovautis tik įstatymu, priimdamas sprendimą dėl ginčo leidimo išdavimo. Atsisakymas išduoti ilgalaikį leidimą gyventi ES neužkerta pareiškėjai kelio vystyti verslą Lietuvoje, atstovauti Lietuvą.

Skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2014-08-21 pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (leidimas nuolat gyventi) Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindu: pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pareiškėja pateikė kelionės dokumentą – Rusijos Federacijos pasą – (duomenys neskelbtini), išduotą 2014-07-10 Rusijos Federacijoje, galiojantį iki 2024-07-10, leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2015-01-30, Klaipėdos miesto valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikacinės komisijos pažymėjimą apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus Nr(duomenys neskelbtini), 2014-08-19 pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. 2014081902, 2010-2014 metų komandiruočių įsakymus, Klaipėdos lopšelio-darželio „Putinėlis“ 2014-08-18 pažymą apie pareiškėjos vaikų D. M. ir M. M. lankomumą, dokumentą, patvirtinantį sumokėtą teisės aktų nustatyto dydžio valstybės rinkliavą už prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą.

Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis UTPĮ 53 straipsnio 10 dalimi, 55 straipsnio 2 dalimi, Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 38.2 papunkčiu, atsižvelgdamas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindus bei į tai, kad pareiškėja neatitinka nei vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, 2014-10-09 priėmė sprendimą Nr. (15/5-7) 31U-31 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Rusijos Federacijos pilietei S. P.“.

Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Leidimą nuolat gyventi užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš UTPĮ 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas. Kaip jau minėta, pareiškėja prašė išduoti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, kuris nustato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi, pagrindu. Pagal UTPĮ 53 straipsnio 10 dalį leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Taigi, UTPĮ yra aiškiai įtvirtintos 2 sąlygos, kurias įvykdžius užsieniečiui gali būti išduotas leidimas nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu: jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi; pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

Išduodant leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintu pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis). Pagal Aprašo 37 punktą, apskaičiuojant, atsižvelgus į UTPĮ 53 straipsnio 9 dalį, UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta UTPĮ 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami, be kita ko, šie duomenys apie užsienietį: laikotarpis, kuriuo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje; Lietuvos Respublikoje dirbtas laikotarpis; mokymosi, studijavimo, stažavimosi, kvalifikacijos kėlimo ar profesinių mokymų Lietuvos Respublikoje laikotarpis; turimi kitų valstybių išduoti leidimai gyventi ir vizos; kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos, įrašai apie gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ir kiti įrašai bei žymos; vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje (toliau - VSAT informacinė sistema); pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, teritorinės policijos įstaigos migracijos padalinio ir/ar Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas. Remiantis 37.10 papunkčio formuluote, darytina išvada, kad šis sąrašas nėra išsamus ir baigtinis, nes gali būti vertinama ir kita informacija.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos kartu su prašymu pateiktus dokumentus, vertino, jog S. P. nuo 2009-02-04 deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, adresu Turgaus g. 10-40, Klaipėda (Aprašo 37.1 p.). Nors sprendime nurodyta, kad pareiškėja neįkūrė savo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, tačiau šis teiginys iš esmės neturi jokios reikšmės sprendžiant, ar pareiškėjai gali būti išduotas ilgalaikio gyventojo leidimas. Šis faktas sprendime nebuvo niekaip teisiškai kvalifikuotas, tačiau jis paminėtas ir įrodo, kad pareiškėja 5 metus deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Nustatyta ir tai, kad pareiškėja nuo 2008-05-08 dirba direktore UAB „Aiskaudos pagalba“ pagal neterminuotą darbo sutartį (Aprašo 37.2 p.).

Prašymo nagrinėjimo metu surinkti duomenys taip pat patvirtino, kad nuo 2009-01-30 ji turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi: Nr. LT-724263, galiojusį nuo 2009-01-30 iki 2010-01-30; Nr. LT7254103, galiojusį nuo 2010-01-31 iki 2010-03-16; Nr. LT252293, galiojusį nuo 2010-03-17 iki 2010-06-16; Nr. LT7257093, galiojusį nuo 2010-05-19 iki 2011-01-30; Nr. LT7264169, galiojusį nuo 2011-01-31 iki 2012-01-30; Nr. LT7300797, galiojusį nuo 2012-01-31 iki 2013-01-30; Nr. LT7317490, galiojusį nuo 2013-01-31 iki 2014-01-30, Nr. LT7338264, galiojusį nuo 2014-01-31 iki 2015-01-07; Nr. LT7350187, galiojusį iki 2015-01-30. Pastaroji faktinė aplinkybė rodo, kad pareiškėja, 2014-08-21 paduodama prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, iš esmės atitiko vieną iš UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytų sąlygų – ji turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2009-01-30, leidimai buvo keičiami ir paduodama prašymą pareiškėja turėjo tokį leidimą, galiojantį iki 2015-01-30.

Pareiškėjos išvykimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpis, vadovaujantis Aprašo 37.6 punktu, apskaičiuotas pagal VSAT informacinėje sistemoje užfiksuotus pareiškėjo vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenis, kurie patvirtina, kad pareiškėja nuo 2009-08-21 iki 2014-08-21 (per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 456 dienas, t. y. daugiau kaip 15 mėnesių. Iš esmės pareiškėja neginčija šių aplinkybių, pati nurodo, kad per pastaruosius 5 metus buvo komandiruota už Lietuvos Respublikos ribų, pateikė komandiruotes patvirtinančius dokumentus. Tai reiškia, kad ji neneigia sprendime nurodytos išvykimų trukmės – daugiau kaip 15 mėnesių, tačiau, kaip minėta, mano, jog išvykimai į komandiruotes už Lietuvos Respublikos ribų, neturi būti įskaityti į bendrą išvykimų laiką, nustatytą UTPĮ 53 straipsnio 10 dalyje.

Pažymėtina, kad aukščiau aptartos UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 53 straipsnio 10 dalies normos įgyvendina 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 272) nuostatas. Direktyvos preambulėje pažymėta, kad pagrindinis kriterijus, jog būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos. Direktyvos 4 straipsnyje reguliuojami buvimo valstybėje narėje trukmės klausimai. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus iš eilės teisėtai ir nuolat gyvenę jos teritorijoje, o 3 dalyje nustatyta, kad buvimo už valstybės narės teritorijos laikas nepertraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio ir įskaičiuojamas į jį, jei tokia išvyka netrunka ilgiau nei šešis mėnesius iš eilės ir iš viso per straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Toliau 4 straipsnyje yra nuostatos, leidžiančios valstybės narėms nustatyti ilgesnį galimų išvykų laiką, kuris nenutraukia 5 metų laikotarpio eigos, arba nustatyti, kad tarnybinės komandiruotės neįtraukiamos į išvykų laiką (4 straipsnio 3 dalyje), tačiau Direktyvoje nurodyta, kad toks reguliavimas galimas tik ypatingais ar išskirtiniais laikino pobūdžio atvejais. Kaip matyti iš UTPĮ 53 straipsnio nuostatų, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas nepasinaudojo tokia teise, tačiau tai nereiškia, kad UTPĮ nuostatos, kurios buvo taikytos pareiškėjai, neatitinka nurodytų Direktyvos reikalavimų. Taigi, pareiškėjos teiginiai, kad komandiruočių laikas neturėjo būti įskaitytas į bendrą išvykų už Lietuvos Respublikos ribų laiką, yra nepagrįsti. UTPĮ 53 straipsnio nuostatos yra imperatyvios, jos neleidžia laisvai traktuoti gyvenimo be pertraukos trukmės, esant tam tikroms aplinkybėms, į ją neatsižvelgti. Pagal UTPĮ 53 straipsnio 10 dalies nuostatas buvimas komandiruotėse negali būti išimtimi apskaičiuojant buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laiką.

Teismas nepagrįstais laiko pareiškėjos skundo teiginius, kad Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju privalėjo vadovautis Aprašo 20 punktu, pagal kurį leidimo nuolat gyventi gavimui užsienietis neturi pateikti dokumentų, patvirtinančių jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį, jei užsienietis dirba Lietuvos Respublikoje ir (ar) dirbo joje reikiamą laikotarpį. Pažymėtina, kad Apraše nustatomos ne leidimų nuolat gyventi išdavimo ar neišdavimo sąlygos, o tik nustatoma, kokiais dokumentais remiantis gali būti priimami atitinkami sprendimai, kurių priėmimą numato UTPĮ nuostatos. Sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, vertinamos tik tos aplinkybės, kurios nurodytos UTPĮ 53 straipsnio 1 dalyje, t. y. vertinamos tik šioje normoje nurodytos faktinės aplinkybės, o nagrinėjamu atveju tik 8 punkte nurodytos aplinkybės, kurių viena - buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų trukmė (Aprašo 37 p.). Aprašo 20 punkte nurodytų dokumentų nepateikimas neeliminuoja atsakovo pareigos nustatyti UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas aplinkybes.

Sprendžiant leidimo nuolat gyventi išdavimo klausimą pareiškėjos prašyme nurodytu teisiniu pagrindu, UTPĮ nereikalauja vertinti, ar užsieniečio asmeninių ir ekonominių interesų centras yra toje valstybėje, šiuo atveju Lietuvos Respublikoje. Dėl šios priežasties pareiškėjos skundo argumentai ir įrodymai dėl jos nepilnamečių vaikų ugdymo, sutuoktinio gyvenamosios ir darbo vietos, Lietuvos Respublikoje registruoto turto, atstovavimo Lietuvos Respublikai sporto renginiuose nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi. Pažymėtina, kad pareiškėja, jos sutuoktinis ir nepilnamečiai vaikai ir toliau turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jokie jų socialiniai, ekonominiai, kultūriniai interesai nagrinėjamu aspektu nėra pažeidžiami.

UTPĮ 53 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti ir kiti pagrindai (pvz., kaip turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip lietuvių kilmės asmuo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narys, kaip asmuo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, bet gyvenantis Lietuvos Respublikoje, ar kt.), kuriems egzistuojant užsienietis gali gauti leidimą nuolat gyventi. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą ir pateiktus dokumentus, kitų pagrindų išduoti leidimą pareiškėjai nenustatė.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo panaikinti Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2014-10-09 sprendimą Nr. (15/5-7)31U-31, nes šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Sprendime iš esmės tinkamai nurodytos jo priėmimo pagrindu buvusios faktinės aplinkybės ir taikytos teisės aktų nuostatos.

Kadangi leidimas nuolat gyventi neišduotas tinkamai pritaikius Įstatymo nuostatas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja prašė teismo jos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas,

Teismui atmestus pareiškėjos skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,127 straipsniu,

n u s p r e n d ė :

Pareiškėjos S. P. (S. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                  Ina Kirkutienė

Marius Bajoras

Jolita Rasiukevičienė