Civilinė byla Nr. 3K-7-67/2011
Procesinio sprendimo
kategorijos:
29.1; 30.8; 33
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. vasario 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko,
Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio, Algio
Norkūno (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Klaipėdos
miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą
suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Klaipėdos miesto
savivaldybei dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto
nustatymo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi įgijimo sąlygų į valstybei
priklausantį ir įregistruotą kito asmens vardu turtą.
Klaipėdos miesto
valdyba 1993 m. rusėjo 17 d. sutartimi pardavė pareiškėjui 64,65 kv. m ploto kūrybines
dirbtuves bei rūsį, esančius (duomenys neskelbtini). Po dirbtuvių
pardavimo buvo suformuotas žemės sklypas; 1993 m. lapkričio 19 d. Klaipėdos
miesto valdyba ir pareiškėjas sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo
sutartį, kuria pareiškėjas įsigijo tuo pačiu adresu esantį 881 kv. m ploto žemės sklypą. Pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą dėl
daiktinių teisių įregistravimo į šiame žemės sklype esančius nekilnojamuosius
daiktus – ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 2I1p, ir medinį
sandėlį, plane pažymėtą indeksu 3I1m. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo,
nurodydamas, kad nepateikti dokumentai, nustatantys nuosavybės teises į minėtus
objektus: Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ūkinis pastatas yra
įregistruotas kaip valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdoma Klaipėdos
miesto darbo žmonių deputatų tarybos (toliau – DŽDT), duomenų apie šio objekto
pardavimą nėra, o sandėlis niekada nebuvo suformuotas kaip priklausinys prie
pareiškėjo įsigyto žemės sklypo bei kūrybinių dirbtuvių.
Pareiškėjas kreipėsi
į teismą, prašydamas pripažinti jo nuosavybės teises į kūrybinių dirbtuvių priklausinius
– ūkinį pastatą ir medinį sandėlį. Nagrinėjant bylą jis tikslino savo
reikalavimus ir pateikė teismui pareiškimą nustatyti nuosavybės teisės įgijimo į
minėtus pagalbinius statinius pagal įgyjamąją senatį faktą. Pareiškėjo teigimu,
nuo 1993 m. rusėjo 17 d. sudarytos kūrybinių dirbtuvių pirkimo–pardavimo
sutarties jis daugiau kaip dešimt metų, atvirai, teisėtai, nepertraukiamai ir
neginčijamai valdo šių dirbtuvių priklausinius. Suinteresuoti asmenys Klaipėdos
miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė nesutiko su pareiškimu, nurodydami,
kad, VĮ Registrų centro duomenimis, ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso
valstybei, šie nenuginčyti, todėl pareiškėjas negali įgyjamąja senatimi įgyti
nuosavybės teisės į valstybei priklausančius daiktus (CK 4.69 straipsnio 2 dalis).
Suinteresuotų asmenų teigimu, nuosavybės teisės į medinį sandėlį neįregistruotos,
jo statyba neįteisinta įstatymų nustatyta tvarka, todėl šis statinys negali
būti nuosavybės teisės objektas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Klaipėdos miesto
apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu tenkino pareiškimą ir
nustatė faktą, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę
į ūkinį pastatą ir medinį sandėlį. Teismas sprendė, kad yra visos sąlygos,
leidžiančios nustatyti tokį faktą, nes pareiškėjas neįgijęs nuosavybės teisės į
ginčo objektus, objektų valdymas prasidėjo sąžiningai, pareiškėjas ginčo turto
objektus nuo 1993 m. rugsėjo 17 d. valdo teisėtai, kaip savo, nemanydamas, kad
daiktų savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68, 4.71 straipsniai). Teismas
nustatė, kad, VĮ Registrų centro duomenimis, ginčo ūkinis pastatas nuo 1960 m. DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu įregistruotas Klaipėdos miesto DŽDT vardu, tačiau neįtrauktas
į savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą, Klaipėdos miesto savivaldybė nėra
pradėjusi jokių procesų dėl ginčo pastatų perdavimo jai nuosavybės teise ir
neketina tokių veiksmų imtis, jai ginčo pastatai nereikalingi. Vyriausybės
atstovas taip pat negalėjo nurodyti, ką darė ar ką ketina daryti su ginčo
objektais, kurie yra pareiškėjui priklausančiame žemės sklype. Teismas konstatavo,
kad ūkinis pastatas įregistruotas kaip valstybės nuosavybė ir neperduotas nei Klaipėdos
miesto savivaldybei, nei Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, be
to, ir VĮ Valstybės turto fondas patikėjimo teise jo nevaldo ir neturi
informacijos, kad būtų perduotas kitam subjektui patikėjimo teise valdyti,
naudoti ar disponuoti. Teismas taip pat nustatė, kad medinis sandėlis
Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas, tačiau namų valdos techninės
apskaitos byloje nurodytas kaip pagalbinis pastatas bei pažymėtas plane. Atsižvelgdamas
į tokias aplinkybes, teismas sprendė, kad nebuvo įrodyta, jog ginčo pastatai
priklauso valstybei, nes neįrodyta, kad jie būtų perduoti kitam subjektui
patikėjimo teise valdyti, naudoti ar disponuoti, o Klaipėdos miesto savivaldybė
pripažino, kad ginčo objektų nuosavybės teisė nėra aiški. Teismo teigimu, aplinkybė,
kad ginčo turto objektų valdymas nebuvo įregistruotas viešame registre (CK 4.27
straipsnio 2 dalis), nėra pagrindas netenkinti pareiškimo, nes pareiškėjas
norimus įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti pastatus valdo nuo 1993 m. rugsėjo 17 d., t. y. kai dar atitinkamos CK nuostatos negaliojo.
Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad teismas pagrįstai nustatė nuosavybės
teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą, nes yra tam reikalingų CK
4.68–4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų visuma.
Pirma, daikto
valdymas prasidėjo sąžiningai ir visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip
savas (CK 4.22, 4.68 straipsniai). Pareiškėjas, įsigydamas žemės sklypą bei
kūrybines dirbtuves, buvo įsitikinęs, kad kartu su šiais objektais įsigijo ir
pagalbinius pastatus – mūrinį pastatą bei medinį sandėlį. CK 6.395 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių
ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės perėjimo
klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės
teisė į parduotame žemės sklype esančius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui.
Dėl šių priežasčių pareiškėjas valdė minėtus pastatus kaip savo nuosavybę ir
tik kilus būtinybei nugriauti statinius išsiaiškino, jog šie nepriklauso jam
nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė
teiginius, kad ginčo turtas yra valstybės nuosavybė, nurodydama, jog nagrinėjamu
atveju nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Grįsdama šią išvadą, kolegija
nurodė, kad, vadovaujantis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn
įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 4 punktu, minėtas turtas Klaipėdos miesto savivaldybei
galėjo būti perduodamas pagal perdavimo–priėmimo aktus, kuriuose nurodomas
objekto pavadinimas, adresas (vieta), nekilnojamojo turto techninės
inventorizacijos data, balansinė ir likutinė vertė, tačiau byloje nėra jokių
dokumentų, kad turtas buvo perduotas savivaldybei valdyti. Teisėjų kolegija atsižvelgė
į tai, kad suinteresuoti asmenys neginčijo pareiškėjo ginčo objektų valdymo
sąžiningumo bei teisėtumo, Klaipėdos miesto savivaldybei šie pastatai nereikalingi,
o pastatų valdymo teisė neperduota nei Klaipėdos miesto savivaldybei, nei
Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, nei VĮ Valstybės turto fondui.
Antra, daiktai
nėra įregistruoti viešame registre kito asmens vardu, t. y. pareiškėjo
kreipimasis dėl daiktinių teisių įregistravimo į nekilnojamuosius daiktus
atmestas, Klaipėdos miesto savivaldybė ūkinio pastato nėra įtraukusi į
savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą, taip pat pradėjusi jokių procesų dėl
ginčo pastatų perdavimo jai nuosavybės teise ir neketina tokių veiksmų imtis. Medinis
sandėlis neįregistruotas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre,
tačiau namų valdos techninės apskaitos byloje nurodytas kaip pagalbinis
pastatas, nuosavybės teisė į šį objektą niekam neįregistruota. Teisėjų kolegija
sprendė, kad aplinkybė, jog nuosavybės teisės į medinį sandėlį nėra įregistruotos,
neduoda pagrindo sutikti su suinteresuotų asmenų teiginiais, kad šis statinys
negali būti nuosavybės teisės objektas. Medinis sandėlis yra be pamato, todėl
turi būti pripažintas laikinu statiniu, o, vadovaujantis Statybos įstatymo
normomis, laikinas statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo
turto registre neregistruojami. Dėl to, kolegijos nuomone, medinis sandėlis
neturėjo būti registruotas Nekilnojamojo turto registre, o nuosavybės teisės į
jį priskirtinos pareiškėjui, nes jis viešai valdė šį turtą kaip savo nuo 1993 metų.
III. Kasacinio skundo ir prisidėjimo prie kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu
skundu suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė prašo panaikinti Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir pareiškimo netenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Teismai nepagrįstai konstatavo, kad
nebuvo įrodyta, jog ginčo turto objektai perduoti kitam subjektui. Iš byloje
esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad
ginčo ūkinis pastatas yra valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdoma
Klaipėdos miesto DŽDT. Šie duomenys
nenuginčyti, todėl teisingi ir jais reikia vadovautis (Nekilnojamojo turto
registro įstatymo 4 straipsnis). Teismai neatsižvelgė į tai, kad CK 4.69 straipsnio
3 dalyje įvirtinta imperatyvioji nuostata, draudžianti įgyti nuosavybės teisę
pagal įgyjamąją senatį į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į
kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Šis draudimas užkerta
kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų
įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo.
2.
Teismų sprendimai pažeidžia
savivaldybės teises ir teisėtus interesus, nes Valstybės turto perdavimo
savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybių
nuosavybėn perduodamas turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise, yra
neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais
inžineriniais tinklais ir įrenginiais, gyvenamųjų namų valdose esantys
pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys. Taigi, vadovaudamasi šiomis
nuostatomis, savivaldybė patikėjimo teise valdo ginčo ūkinį pastatą.
3.
Teismai neteisėtai pripažino pareiškėjo
nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į medinį sandėlį, nes nepagrįstai
nesiaiškino ir netyrė šio sandėlio statybos teisėtumo fakto. Daiktas gali būti
įgyjamas įgyjamąja senatimi, jei gali būti privačios nuosavybės teisės objektu,
t. y. atsiradęs teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka. Statinys gali tapti
nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba įteisinta
įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė statybos dokumentų,
patvirtinančių sandėlio statybos teisėtumą, todėl yra pagrindas manyti, kad sandėlio
statybos gali būti neteisėtos. Nesant duomenų apie tai, jog iki ginčo statinių
užvaldymo jie buvo sukurti ir įteisinti įstatymo nustatyta tvarka, statiniai
nuo jų sukūrimo pradžios yra savavališki ir negali būti laikomi daiktinių
teisių objektais, o jų užvaldymas negali būti laikomas sąžiningu ir teisėtu. Kiek
besitęstų tokio daikto valdymas, jo valdytojui negalima pripažinti nuosavybės
teisės įgyjamosios senaties pagrindu.
4.
Teismai skundžiamus sprendimus priėmė
nustatę, kad 1993 m. lapkričio 19 d. Klaipėdos miesto valdybos ir pareiškėjo
buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Tačiau teismai
neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui negalėjo būti parduotas valstybinės žemės
sklypas, nes jame buvo ir yra ne pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis
statinys.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė
pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo, papildomai nurodydamas tokius
argumentus:
1.
Ginčo turtas Nekilnojamojo turto
registre yra registruotas Lietuvos valstybės vardu, todėl nėra pagrindo
pareiškėjui pripažinti nuosavybė teisės į šį turtą remiantis įgyjamąja
senatimi. Dėl to teismų sprendimai pažeidė tiek Klaipėdos miesto savivaldybės,
kaip turto patikėtinės, tiek Lietuvos valstybės, kaip turto savininkės, teises.
2.
Nepagrįsti teismo teiginiai, kad nebuvo
įrodyta, jog ginčo objektai būtų perduoti kitam subjektui patikėjimo teise
valdyti, naudoti ar disponuoti. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko
išrašo matyti, kad ūkinį pastatą patikėjimo teise priskirta valdyti Klaipėdos
miesto savivaldybei, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo perėmusiai buvusios
Klaipėdos miesto DŽDT funkcijas. Tai atitinka Valstybės
turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio
3 dalies 1 punktą. Be to, net ir neperdavus (nepriskyrus) minėto turto
savivaldybės nuosavybėn (valdymui) nuosavybės teisės į turtą yra registruotos
valstybės vardu. Išviešinus valstybės daiktines teises, kiti asmenys neturi
teisinio pagrindo reikalauti nuosavybės teisių įgyjamosios senaties būdu. Tokiu
atveju nesvarbi aplinkybė, kad Klaipėdos miesto savivaldybė neįgyvendina šios
valdymo teisės (įgyvendina ją netinkamai – neįtraukė į apskaitą, nėra pradėjusi
procesų dėl šių daiktų perdavimo, jų grąžinimo iš neteisėto pareiškėjo valdymo
ir kt.), nes valstybės turto savininko teises ir pareigas įgyvendinanti
institucija – Vyriausybė – įstatymo nustatyta tvarka ir būdais gali nuspręsti
pati tinkamai ir visiškai įgyvendinti daiktines teises į šį turtą (Valstybės ir
savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1
dalis). Teismo nurodyta aplinkybė, kad savivaldybė – ūkinio pastato patikėtinė
– nepagrindė valdymo teisės, negali turėti įtakos valstybės kaip savininkės
teisei valdyti, naudoti ir disponuoti minėtu turtu, o valstybei (Vyriausybei)
nekyla pareigos įrodinėti pareiškėjo valdymo nesąžiningumo ar neteisėtumo.
3.
Teismai, nustatydami sąžiningą ginčo
turto objektų valdymo pradžią, rėmėsi tik pareiškėjo teiginiais, kad,
sudarydamas kūrybinių dirbtuvių pirkimo–pardavimo sandorį, jis manė, jog jo
nuosavybėn pereina ir pagalbiniai pastatai. Byloje nėra rašytinių ar kitokių oficialių
dokumentų, kurie neginčijamai patvirtintų tokį pareiškėjo manymą, o remtis
bylos baigtimi suinteresuoto asmens nuomone nepakanka.
4.
Apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai rėmėsi CK 6.396 straipsniu, nes ši teisės norma negaliojo sudarant kūrybinių
dirbtuvių pirkimo–pardavimo sutartį. Atitinkami
teisiniai santykiai atsirado iki 2000 m. CK įsigaliojimo, ginčas yra ne dėl pirkimo–pardavimo sutarties, o dėl įgyjamosios senaties, todėl,
sprendžiant dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, ši norma negali būti taikoma.
5.
Apeliacinės instancijos teismas
nepagrindė, kodėl medinis sandėlis turi būti laikomas laikinu statiniu. Statybos
įstatymas laikino statinio nereikalauja registruoti Nekilnojamojo turto
registre, tačiau kelia reikalavimus dėl tokio statinio galiojimo terminų,
leidimų išdavimo sąlygų, statinys (taip pat ir laikinas) gali tapti nuosavybės
ar valdymo objektu tik tada, kai jo statyba įteisinta įstatymų nustatyta tvarka.
Teismai nepagrįstai šių aplinkybių netyrė.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas
nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų –yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Nagrinėjamoje byloje
aktualūs klausimai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į
valstybei ar savivaldybei priklausantį turtą bei valdymo registravimo viešajame
registre kaip būtinos sąlygos valdymui dėl įgyjamosios senaties. Dėl šių
klausimų išplėstinė teisėjų kolegija pasisako.
Dėl daikto atviro
valdymo kaip nuosavybės teisės pripažinimo
pagal įgyjamąją
senatį sąlygos aiškinimo
Įgyjamoji
senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas
(CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme
įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo
įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje
nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose
nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės
teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei
sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą
ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas
turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto
nepasinaudojo ja.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį
sąlygos bei atskleistas jų turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje A. L. C. v. VĮ Registrų
centro Utenos filialas, bylos Nr. 3K-3-379/2004; 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje V. M.,
T. M. v. V. G., M.
Š., R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006
m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje AB „Vilijampolės
autotransportas“ v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-498/2006;
2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Stoties turgus“
v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr.
3K-3-586/2006; 2007 m. spalio 2 d. nutartis P. J. v.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., civilinė byla Nr. 3K-3-363/2007; 2008
m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje O.
L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos
Nr. 3K-3-514/2008; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal
pareiškėjo AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008; 2009
m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje S. M. v. G. K., VĮ Registrų centras, bylos Nr.
3K-3-176/2009; 2009 m. birželio 15 d. nutartis
civilinėje byloje pagal R. V. įmonės pareiškimą, bylos
Nr. 3K-3-202/2009; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje
UAB „Narėpų metaliniai garažai“ v. Kauno apskrities viršininko
administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. U. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d.
nutartis civilinėje byloje pagal UAB „Terekas“ pareiškimą, bylos Nr.
3K-3-156/2010; kt.). Taigi nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi
faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma:
1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo
įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t.
y. asmuo nėra daikto savininkas.
2. Daiktas nėra valstybės ar
savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne
valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).
3. Asmuo, sąžiningai įgijęs
daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas,
tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas
daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi
daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą
daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio
3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).
4. Visą valdymo laiką daiktas buvo
valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais
kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės
aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys).
Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė,
kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai,
kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto
savininkas.
5. Visą valdymo laiką daiktas buvo
valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia,
kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas.
6. Daiktas valdomas nepertraukiamai.
7. Visą valdymo laiką daiktas buvo
valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė,
kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti
įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas).
8. Valdymas tęsėsi CK 4.68
straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Viena iš sąlygų, reikalingų tam,
kad būtų pripažinta nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu, yra atviras
daikto valdymas (CK 4.68 straipsnis), t. y. asmuo daiktą turi valdyti kaip savą
nesislapstydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje V. M., T. M. v. V. G., M. Š., R. M. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis
civilinėje byloje UAB „Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko
administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2008 m. spalio
29 d. nutartis civilinėje byloje O. L. v.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2008;
2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB
,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008).
Pasisakydamas dėl daikto atviro
valdymo sąlygos kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neišviešintas daikto
valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jį, nes pagal CK 4.23 straipsnio 3 dalį
slaptas įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. VĮ Registrų centras, Kauno
apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, K. M., bylos
Nr. 3K-3-363/2007) ir kad pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalį nustatytas
reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada
šis valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Daikto valdymo registracijos pagrindas yra teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas
daikto valdymo faktas (CPK 529 straipsnis). Jeigu nekilnojamojo
daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai, po šios datos daikto valdymo neįregistravus viešame registre, turi
būti laikoma, kad neįvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga – daiktą dešimt metų
valdyti atvirai. Tokiu atveju daikto valdymas, neįregistravus jo viešame
registre, negali būti pagrindas nustatyti faktą, kad nuosavybės teisės įgytos
pagal įgyjamąją senatį. Po 2003 m. liepos 1 d., įregistravus daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 m. CK įsigaliojimo, šis terminas įskaitomas į dešimties
metų terminą, skaičiuojamą nuo daikto valdymo įregistravimo viešame registre momento
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. Kauno apskrities
valstybinė mokesčių inspekcija, Kauno apskrities viršininko administracija ir
kt., bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje
byloje pagal pareiškėjo AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr.
3K-3-535/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje
byloje pagal pareiškėjos S. U. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-113/2010).
Atsižvelgdama į
teisinių santykių raidą, teisiniam reguliavimui keliamus uždavinius, išplėstinė
teisėjų kolegija vertina, kad toks daikto atviro valdymo sąlygos išaiškinimas ne
visais atvejais atitinka valdymą, įgyjamąją senatį ir daiktų bei teisių į juos
registravimą reglamentuojančių teisės normų turinį, susiaurina CK 4.68
straipsnio 1 dalyje nustatytą atviro valdymo reikalavimą atitinkančių situacijų
apimtį, todėl nepagrįstai pasunkina įgyjamosios senaties instituto taikymą.
Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas
spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties
netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą
valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr.
3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri
gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą
įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Be to, kasacinis teismas
yra pabrėžęs, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis
turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23
straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Antada“ pareiškimą dėl valdymo fakto patvirtinimo, bylos
Nr. 3K-3-32/2008). Atsižvelgiant į tai, kad, siekiant taikyti įgyjamąją senatį,
turi būti nustatyta, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais
pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas turi tęstis
ilgą laiką ir išlikti sąžiningu, teisėtu, atviru, laikytina, jog nuosavybės
teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu instituto paskirtis yra
,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės teisę; taikant šį institutą užpildomos
nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl
nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos.
Pagal CK
4.22 straipsnio 1 dalį daikto valdymu, kaip pagrindu įgyti nuosavybės
teisę pagal įgyjamąją senatį, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą
valdyti jį kaip savą, nekeliant reikalavimo valdymą registruoti. CK 4.27
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kokiu pagrindu atsiranda
nekilnojamojo daikto valdymas. Joje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto
valdymas gali atsirasti fiziškai užvaldžius daiktą, taip pat daikto fiziškai
neužvaldžius, bet kai perduodantis valdyti daiktą asmuo nurodo, kad daiktas
perduotas, jei nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį
fiziškai užvaldyti. Taigi abi šios įstatymo nuostatos nekilnojamojo daikto
valdymą reglamentuoja kaip faktinę padėtį, kurią nustačius teismas turi
pagrindą spręsti dėl valdymo teisės.
Nekilnojamojo
daikto valdymo įregistravimas nustatytas CK 4.27 straipsnio 2 dalyje,
kuri reglamentuoja nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimo momentą.
Kaip jau minėta,
nekilnojamojo daikto valdymo samprata ir atsiradimo pagrindai nenustato, kad
nekilnojamojo daikto valdymo registravimas būtų būtinas šio daikto valdymo
teisės atsiradimo pagrindas. Be to, Lietuvos teisėje įtvirtinant įgyjamosios
senaties instituto reglamentavimą remiamasi nuostata, jog valdymo atsiradimas
nesiejamas su valdymo teisiniu įregistravimu (Civilinio kodekso patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 33 straipsnis).
Kasacinis
teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų
ir reikšmės. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad
asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o
teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą
teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą
registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas,
naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. G. v. VĮ Valstybės
turto fondas, VĮ „Varėnos miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-399/2010). Kasacinis
teismas yra pasisakęs, kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė
registracija savaime negali pažeisti kito suinteresuoto asmens teisių (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Č. v.
UAB „Prienų turgus“, Kauno apskrities viršininko administracija, Prienų
rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-291/2010). Be to, kasacinis teismas yra
konstatavęs, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija
tiria teisinį nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) pagrindą, jo
įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio
nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus
miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras, A. P.,
B. N., D. A., bylos Nr. 3K-3-412/2009;
2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos prašymą dėl leidimo įgyvendinti teismo
pripažintą teisę, bylos Nr. 3K-3-364/2009).
Teisinė
registracija, minėta, yra išvestinio pobūdžio veiksmas. Jo tikslas ir paskirtis
neatitinka įstatymu apibrėžto nekilnojamojo daikto valdymo esmės ir pagrindų. Pagal
Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas teisinė registracija nenurodyta kaip valdymo
sampratos elementas ar valdymo atsiradimo pagrindas. Pagal savo teisinę reikšmę
ji nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės.
Išplėstinė
teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek registracija viešajame registre, tiek jos
nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad
susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu
esant valdymo teisę. Asmeniui turi būti suteikiama galimybė įrodyti, kad nekilnojamojo
daikto valdymas atitiko įstatyme tiesiogiai įtvirtintas sąlygas, kurioms esant
gali būti pripažįstama jo nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu.
Tuo tarpu iki
šiol formuota teismų praktika, pagal kurią valdymo įregistravimas viešajame
registre vertintas kaip privaloma sąlyga nuosavybės teisei pagal įgyjamąją
senatį pripažinti, teisinei registracijai nepagrįstai suteikė teises į daiktą nustatančią
galią ir neatitiko valdymo teisės kaip faktinės prigimties reiškinio pobūdžiui,
esmei ir pagrindams. Aiškinimas, kad tik viešajame registre įregistruotas
valdymas gali būti laikomas tinkamu pripažinti nuosavybės teisę įgyjamąja
senatimi, neatitinka sisteminio įgyjamosios senaties institutą bei valdymą
reglamentuojančių teisės normų aiškinimo. Specialiosios įgyjamosios senaties
institutą reglamentuojančios teisės normos nenustato reikalavimo registruoti
daikto valdymą, kaip būtinos sąlygos siekiant pripažinti nuosavybės teisę į
daiktą įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68–4.71 straipsniai).
Aplinkybę, kad faktinis, sąžiningas bei teisėtas valdymas gali būti pagrindas
įgyjamajai senačiai taikyti nepriklausomai nuo jo įregistravimo viešame
registre, patvirtina ir kitos įstatymo normos, nustatančios tam tikrą sąžiningo
valdytojo teisėtų interesų gynimą. Pavyzdžiui, CK 4.57 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai
valdomas daiktas (tokia nuostata yra ginamas sąžiningas daikto valdytojas,
kuris nėra ir dar netapo savininku, tačiau daiktą valdo kaip savo).
Pažymėtina, kad CK
4.27 straipsnio 2 dalis nepaneigia galimybės, jog nekilnojamojo daikto
valdymas, kaip pagrindas įgyjamajai senačiai taikyti, gali atsirasti ne tik jį
įregistravus. Ši nuostata skirta visiems atvejams, kai siekiama įregistruoti
daikto valdymą, taip pat kai nėra tikslo įgyti daiktą įgyjamąja senatimi. Šioje
normoje nustatyta galimybė registruoti valdymą viešajame registre reikalinga
valdytojo teisių apsaugai, tačiau įgyjamoji senatis ir valdymas, kaip
savarankiška teisė, yra atskiri teisiniai institutai, todėl valdymas nebūtinai
turi būti siejamas su tikslu įgyti valdomą daiktą įgyjamosios senaties
pagrindu.
Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai valdytojas siekia įgyti
nuosavybės teisę į valdomą daiktą įgyjamosios senaties pagrindu, nepriklausomai
nuo valdymo įregistravimo ar neįregistravimo, privalo būti nustatomos
specialiosiose įgyjamąją senatį reglamentuojančiose teisės normose įtvirtintos
nuosavybės teisės įgijimo šiuo pagrindu sąlygos. Dėl to sisteminė valdymo ir
įgyjamosios senaties institutus reglamentuojančių teisės normų analizė leidžia
teigti, kad taikant įgyjamąją senatį turėtų būti vadovaujamasi CK 4.22
straipsnio 1 dalyje pateikiamais valdymo pagrindais ir specialiosiomis
įgyjamąją senatį reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 4.68–4.71
straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad specialiosios įgyjamosios senaties
institutą reglamentuojančios teisės normos nenustato imperatyviojo reikalavimo
registruoti valdymą, tokio reikalavimo taikymas neatitiktų sisteminio teisės
normų aiškinimo, nepagrįstai pasunkintų įgyjamosios senaties instituto taikymą
ar iš viso jį paneigtų, paversdamas neveikiančiu ir neefektyviu.
Išdėstyti
motyvai ir jų pagrindu padarytos išvados,
išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, lemia objektyvią būtinybę (Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai) pakeisti iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir
taikymo praktiką, pagal kurią pripažįstant nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi
daikto atviro valdymo sąlygos dalimi buvo reikalavimas įregistruoti daikto
valdymą viešajame registre. Išplėstinė teisėjų kolegija pasisako, kad atviro daikto
valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi
pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas
buvo įregistruotas viešame registre.
Teisme nustačius
visas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu
teismo sprendimu pareiškėjui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja
senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise
įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71
straipsniai). Pareiškėjas nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties
termino suėjimo datos gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto
registre.
Dėl CK 4.69
straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo
Nagrinėjamoje
byloje buvo spręsta dėl nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamąja senatimi
daiktams, vienas iš kurių yra teisiškai įregistruotas valstybės nuosavybe kaip
valdomas DŽDT, o kitas - teisiškai neįregistruotas, bet dėl jų abiejų nėra
tiesioginių dokumentų dėl privatizavimo. Byloje turi būti sprendžiama, ar taikomos
CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios nustato draudimą tam tikrą turtą
įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu, todėl kolegija dėl šių
nuostatų aiškinimo ir taikymo pasisako.
CK 4.69
straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti
nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali
būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės
teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu
registruotus daiktus.
Pasisakydamas
dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio
3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas
įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso
valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti
daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų
sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės
teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto
asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. M. ir T.
M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d.
nutartis civilinėje byloje pagal UAB ,,Stoties turgus“ pareiškimą, bylos
Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje
pagal UAB „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario
8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-41/2011; kt.).
Imperatyvus CK
4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal
AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008) ir paaiškinamas atsižvelgiant
į šia norma siekiamus tikslus. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar
savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos
Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės
rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju
laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo
turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus
ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi
būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią
teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas
formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos
46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama
privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę
vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis
teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės
aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad
valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios
nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka,
todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti
į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011).
Taigi sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, ypač kai turtas yra
registruotas buvusių sovietinių organizacijų vardu, būtina aiškintis turto
kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo
sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis
tokiu ir turi būti laikomas. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 4.69
straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti
valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu
nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija.
Tokia skirtinga
viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės
teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai,
teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios
senaties terminą išryškina draudimo įgyjamosios senaties pagrindu įgyti
nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausantį turtą griežtumą. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog
teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra
pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta
imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos
Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal
AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Atsižvelgiant į
tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje
įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio
4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus
vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to nuosavybės
teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar
savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės
teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri,
neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus
fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas,
nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas
pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip
valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą
reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar
kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi
būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69
straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja
senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
Nagrinėjamu atveju
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai sprendė, kad
pareiškėjas įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į ūkinį pastatą ir
medinį sandėlį, remdamiesi tuo, jog nebuvo įrodyta ginčo pastatų priklausomybė
valstybei. Šią išvadą teismai grindė nustatytomis aplinkybėmis, kad ginčo
ūkiniai pastatai nebuvo perduoti savivaldybei, apskrities viršininko
administracijai, VĮ Valstybės turto fondui ar kitam subjektui patikėjimo
teise valdyti, naudoti ar disponuoti ir kad savivaldybė nėra pradėjusi jokių
procesų dėl ginčo pastatų perdavimo jai ir neketina tokių veiksmų imtis, kad jai
ginčo pastatai nereikalingi, o po privatizavimo formuojant žemės sklypą prie
neabejotinai privatizuoto daikto jis apima ir žemę po ginčo pastatais.
Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į pirmiau nurodytą CK 4.69 straipsnio 3 dalies aiškinimą, sprendžia,
kad teismai, pripažindami pareiškėjo nuosavybės teisę įgyjamosios senaties
pagrindu į ginčo statinius, nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, susijusiomis su
valstybės ir savivaldybės institucijų netinkamai atliekamomis pareigomis
apskaityti ir valdyti valstybei priklausantį turtą, pažeidė imperatyvųjį CK
4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą. Be to, teismai nukrypo nuo
formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis byloje pagal pareiškėjo A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007).
Byloje
nustatyta, kad ūkinis pastatas registruotas viešajame registre kaip valstybės
nuosavybė DŽDT vardu. Byloje dėl šio ir dėl teisiškai neregistruoto pastato sutartyje
nėra tiesioginių duomenų, kad jie būtų parduoti pareiškėjui kaip privatizavimo
objektai, jo dalys ar priklausiniai kartu su kūrybinėmis dirbtuvėmis. Bylos nagrinėjimo
metu pareiškėjas aiškino, kad pastatų jis savo reikmėms nenaudojo, netvarkė, taip
pat neįrodinėjo, kad juos įgijo nuosavybės teise kaip privatizavimo objektus.
Kitų aplinkybių, dėl ko būtų pasibaigusi subjektinė valstybės nuosavybės teisė
į ginčo statinius, byloje nėra. Sudarytos sutartys dėl kūrybinių dirbtuvių ir
vėliau dėl žemės sklypo pardavimo rodo, kad pirmiausia buvo parduotas statinys,
esantis didesniame žemės sklype, o paskui žemės sklypas prie pareiškėjui
privatizavimo būdu parduoto pastato buvo sumažintas, bet jis apėmė ir ginčo
pastatus. Žemės sklypo formavimo eiga ir padariniai gali būti viena iš
aplinkybių sprendžiant, ar ginčo ūkiniai pastatai buvo privatizuoti. Ji turi
būti vertinama kartu su kitų aplinkybių visuma. Teisiškai kvalifikuodama byloje
nustatytas faktines aplinkybes, kad iki pareiškėjo nurodyto valdymo pradžios
ginčo objektai priklausė valstybei nuosavybės teise, o vėlesnis šios
subjektinės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindas nenurodytas, išplėstinė
teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, neatsižvelgdami į pirmiau nurodytas
sutarčių aiškinimo taisykles ir teismų praktiką, padarė išvadą, kad ginčo
pastatai nustojo būti valstybės nuosavybe po privatizavimo. Minėta,
CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja
senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o
ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar
nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra
registruotas valstybės vardu. Dėl to taikytinas CK 4.69 straipsnio 3 dalies
draudimas dėl valstybės turto įgijimo nuosavybės teise įgyjamąja senatimi, o skundžiami
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartis naikintini. Taikant CK 4.69 straipsnio 3 dalį priimtinas
naujas sprendimas ir pareiškėjo prašymas nustatyti nuosavybės teisės į ūkinį
pastatą ir medinį sandėlį įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą atmestinas (CPK
359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė 38,40
Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus kasacinį
skundą, panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius
sprendimus ir priėmus naują sprendimą atmesti pareiškimą, šios išlaidos į
valstybės biudžetą priteistinos iš pareiškėjo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio
1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 79, 96
straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 19 d.
nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A.
B. pareiškimą nustatyti nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, plane pažymėtą
indeksu 2I1p, ir medinį sandėlį, plane pažymėtą indeksu 3I1m,
esančius (duomenys neskelbtini), įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą
atmesti.
Priteisti iš
pareiškėjo A. B. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) į valstybės biudžetą 38,40 Lt (trisdešimt aštuonis
litus 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame
teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Baranauskas
Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Česlovas Jokūbauskas
Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
Janina Stripeikienė