Civilinė byla Nr. 2S-2040-109/2010

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Valentina Ščerbakova

Procesinio sprendimo kategorija: 110.2; 122.3

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 10 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Gintauto Koriagino apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. J. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarties pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-20595-249/2010 pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui M. J., su trečiuoju asmeniu akcine bendrove DnB NORD bankas, akcine bendrove „Swedbank“, išvadą teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės.

Kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė:

Ieškovė R. J. 2010 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi ieškiniu į Kauno miesto apylinkės teismą, prašydama nutraukti santuoką, įregistruotą su atsakovu M. J. dėl jo kaltės, nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturinės žalos, lėšas vaiko išlaikymui, vaiko išlaikymo įsiskolinimą, bylinėjimosi išlaidas, padalinti santuokos metu įgytą turtą ir skolas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - priteisti iš atsakovo M. J. laikinąjį materialinį išlaikymą sūnui N. J. nuo ieškinio teismui pateikimo dienos po 400 Lt, paskiriant tvarkyti lėšas ieškovei R. J. uzufrukto teise. Be to ieškovė prašė atleisti ją iš dalies nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi ieškovės ieškinį priėmė nagrinėti ginčo teisena, atsakovui nustatė 14 dienų terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti, taikė laikinąsias apsaugos priemones - įpareigojo atsakovą M. J. mokėti laikiną išlaikymą sūnui N. J., gim. (duomenys neskelbtini), po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos (2010-08-26) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-20595-249/2010, laikino išlaikymo lėšų tvarkytoja paskyrė R. J., ieškovės prašymą dėl atleidimo nuo 2 251 Lt dalies žyminio mokesčio sumokėjimo patenkino, atleido ieškovę nuo nesumokėtos dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi CPK nuostatomis (3 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnis, 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas), CK nuostatomis (3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3.196 straipsnio 2 dalis, 6.461 straipsnio 2 dalis), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

Atskiruoju skundu atsakovas M. J. prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą dalyje dėl laikino materialinio išlaikymo nepilnamečiui N. J. dydį sumažinant jį iki 250 Lt periodinių išmokų kas mėnesį. Nurodo, kad teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones išsamaus įrodymų tyrimo neatliekant, nėra galimybės nustatyti realių vaiko poreikių, bei tėvų turtinės padėties, dėl šių priežasčių laikinas išlaikymas turėtų būti tokio dydžio, kurio laikinai pakaktų minimalių vaikų poreikių patenkinimui. Dėl nurodytų priežasčių teismo nuorodos į suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, kurioje nurodyta, kad priteisinat išlaikymą nepilnamečiams vaikams orientaciniu kriterijumi yra minimali mėnesinė alga, yra nepagrįstos. Tokių išvadų galima prieiti tik įvertinus visus byloje esančius įrodymus, o ne priteisiant laikiną išlaikymą. Teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės privalės nustatyti vaiko poreikius, bei tėvų turtinę padėtį, bei atsižvelgiant į ją paskirstyti išlaikymo naštą. To teismas negali padaryti spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas priėmė nutartį neturėdamas duomenų apie atsakovo turtinę padėtį. Apeliantas nurodo, kad nuo 2009 metų gruodžio mėnesio yra invalidas, jam nustatytas tik 15 procentų darbingumas, todėl dirbti pagal nustatytą netekto darbingumo laipsnį negali. Vienintelės gaunamos pajamos yra invalidumo pensija, iš kurios turi įsigyti medikamentus, apmokėti procedūras, susijusias su sveikatos grąžinimu, iš gaunamos invalidumo pensijos turi padengti ir kreditorinius įsipareigojimus, kurių dydis per mėnesį sudaro 954 Lt, turto, išskyrus ieškinyje nurodytą bendrąją jungtinę nuosavybę, neturi. Atsižvelgiant į tai, šiuo metu teismo nustatyto dydžio išlaikymo teikti neturi realių galimybių. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės suvaržo apelianto teises daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti, t. y. laikiniems vaiko poreikiams patenkinti.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė R. J. prašo teismo nutartį palikti nepakeistą, skundą atmesti (b. l. 49-51). Nurodo, kad atsakovas pateikė duomenis apie gaunamas išmokas, iš kurių matyti, kad jis gauna 1 280,68 Lt invalidumo pensiją, o išlaikymo sūnui nemoka. Atsakovas, nurodydamas, kad turi išlaidų medikamentams, tokių įrodymų nepateikia. Be to, kreditorinių įsipareigojimų dengimas, kuriuos atsakovas įvardijo skunde, yra atliekamas iš ieškovės sąskaitos, ką įrodo prie atsiliepimo pridėti kvitai.

            Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių  nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimų pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienu tokių įstatymų laikytinas CK 3.65 straipsnis, kuriame numatytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Nors šis straipsnis yra CK skirsnyje, reglamentuojančiame santuokos nutraukimą dėl vieno sutuoktinio kaltės, tačiau ši norma laikytina bendrąja ir taikytina visais atvejais, kai būtina apginti ir nepilnamečių vaikų interesus sprendžiant su nepilnamečiais vaikais susijusius klausimus. Tokiu būdu CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo (CK 3.192 straipsnis, 3.194 straipsnis).

CK 3.65 straipsnyje sakoma, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena iš tokių apsaugos priemonių, numatytų CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, kurią prašė taikyti ir ieškovė R. J. šioje byloje, yra laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikuota 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kaip sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, numato, jog imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai (Konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 straipsnio 2 dalis). Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai (CK 3.159 straipsnio 2 dalis).

Atsakovas M. J. atskiruoju skundu neginčija pačios laikinosios apsaugos priemonės taikymo, tačiau nesutinka su priteisto laikino išlaikymo dydžiu tvirtindamas, jog priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiam sūnui nėra proporcingas tėvų turtinei padėčiai.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto atskirojo skundo argumentu, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturėjo pakankamai duomenų apie atsakovo turinę padėtį. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė pažymą iš VĮ Regitra Kauno filialo apie atsakovo nuosavybės teise turimą transporto priemonę (b. l. 16), apie šalių turimą nekilnojamąjį turtą – butą (b. l. 14-15), apie šalių turimą kreditorinį įsipareigojimą AB DnB NORD bankui (b. l. 18-21), kreditorinį įsipareigojimą AB „Swedbank“ (b. l. 22-23. Ieškovė ieškinyje išdėstė prašymą išreikalauti iš VSDFV Kauno skyriaus duomenis apie atsakovo gaunamas pajamas, ir nors tokie duomenys teismo nebuvo išreikalauti, teismas priėmė pagrįstą nutartį. Byloje yra pateikti duomenys apie ieškovės gaunamas pajamas (b. l. 13), kurios vidutiniškai per mėnesį sudaro 865,88 Lt, apie tai, kad registruotų transporto priemonių ieškovė neturi (b. l. 17). Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė pažymą apie socialinio draudimo įmokas 2010-01-01 – 2010-09-03 laikotarpiu, iš kurios matyti, kad nurodytu laikotarpiu duomenų apie Valstybinį socialinį draudimą nėra (b. l. 23), VSDFV Kauno skyriaus Santakos pensijų skyriaus pažyma apie asmens gautas išmokas rodo, kad atsakovas gauna 1 281,68 Lt dydžio netekto darbingumo pensiją, jam yra skirtos lėšos spec. automobilių arba motorinių vežim. įsigijimui ir jų techn. pritaikymui (b. l. 37-38). Atsakovas taip pat pateikė vartojimo kredito sutartį su AB SEB banku, iš kurios matyti, kad atsakovas įsipareigojęs grąžinti vartojimo kreditą, mėnesio įmoka sudaro 99,79 Lt (b. l. 39-45), tačiau skundą grįsdamas aplinkybe, kad jam reikalingos lėšos medikamentams, tokių įrodymų nepateikė. Taigi, tiek ieškovė, tiek atsakovas turi pajamų, kurių dalį privalo skirti savo nepilnamečio vaiko išlaikymui, ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo nutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiama nutartimi išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui priteisimo negalima pripažinti ginčo išankstiniu išsprendimu, nes šioje proceso stadijoje taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama tik laikinai, bylos nagrinėjimo metu apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsižvelgia tik į pagrįstas abejones, kad gali būti pažeista vaiko išlaikymo pareiga civilinės bylos nagrinėjimo metu. Tokią grėsmę byloje liudija pats reikalavimo pobūdis – priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui. Konkretus ir reikalingas išlaikymo dydis nepilnamečiam vaikui, įvertinus visus byloje esančius rašytinius įrodymus apie abiejų tėvų turtinę padėtį, bus išspręstas tik išnagrinėjus ginčą iš esmės. Be to, priteistas pastovus materialinis išlaikymas nepilnamečiam vaikui gali suinteresuotos šalies prašymu būti pakeistas atsižvelgiant į pasikeitusią tėvų turtinę padėtį.

Atsižvelgiant į virš išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvais panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas). 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmuoju punktu,

n u t a r i a:

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos  pirmininkė               Birutė Bobrel

Kolegijos teisėjai:              Rūta Palubinskaitė

Gintautas Koriaginas