Civilinė byla Nr. 2T-50-381/2018

Teismo proceso Nr.: 2-60-3-00031-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.6.6.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Konstantino Gurino,               teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos ribotos atsakomybės bendrovės „Kombainų gamykla „Rostelmash“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. M-25/2017, dėl skolos ir arbitražo rinkliavos mokesčio priteisimo iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Livila“,

n u s t a t ė :

1. Tarptautinis komercinis arbitražo teismas prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų (toliau – ir Arbitražo teismas) 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimu byloje Nr. M-25/2017 nusprendė išieškoti pareiškėjai ribotos atsakomybės bendrovei „Kombainų gamykla „Rostelmash“ (toliau – ir RAB „Kombainų gamykla „Rostelmash“ arba pareiškėja) iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Livila“ (toliau – ir UAB „Livila“ arba suinteresuotas asmuo) 24 209,40 Eur skolos ir 2 128 JAV dolerių arbitražo rinkliavos.
2. 2018 m. kovo 22 d. pareiškėja RAB „Kombainų gamykla „Rostelmash“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą.
3. Prašyme pareiškėja nurodė, kad suinteresuotam asmeniui negrąžinus skolos, ji kreipėsi į Tarptautinį komercinio arbitražo teismą prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų. Prašomame pripažinti ir leisti vykdyti sprendime Arbitražo teismas konstatavo, kad suinteresuotas asmuo nei ieškinio pateikimo momentu, nei teismo sprendimo paskelbimo dieną skolos pareiškėjai nebuvo grąžinęs. Pareiškėja nepažeidė įstatymuose nustatytų reikalavimų bei tinkamai pasirinko bylos jurisdikciją, nes šalys 2014 m. spalio 22 d. sutarties Nr. 40017998 12.1 punkte susitarė, kad visi iš sutarties kylantys ginčai bus nagrinėjami Tarptautiniame komerciniame arbitražo teisme prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų. Apie bylos eigą suinteresuotas asmuo buvo nuolat tinkamai informuojamas, suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą į ieškinį. Pareiškėjos nuomone, Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimas pripažintinas ir leistinas vykdyti Lietuvos Respublikoje.
4. Suinteresuotas asmuo UAB „Livila“ pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašė teismo atmesti RAB „Kombainų gamykla „Rostelmash“ prašymą.
5. Suinteresuotas asmuo, remdamasis Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c) punktu (užsienio valstybėje priimtą arbitražo teismo sprendimą pripažinti ar leisti vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma), nurodė, kad pareiškėja gavo draudimo išmoką iš Rusijos Federacijoje registruoto draudiko dėl tariamos atsakovės skolos. Todėl pareiškėja turi teisę reikalauti skolos pagal bendrąsias teismingumo taisykles.
6. Pareiškėja į bylą nepateikė prašomo pripažinti užsienio teismo sprendimo, šio sprendimo įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto vertimo į lietuvių kalbą, patvirtinimo, kad sprendimas yra įsiteisėjęs, taip pat įrodymų, kad šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, buvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką.

Prašymas tenkintinas.

7. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi, arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams. Valstybei teisės aktais įtvirtinus galimybę šalims pasirinkti alternatyvų ginčo sprendimo būdą, šalims sukuriami pagrįsti pasitikėjimo tokiu ginčo sprendimo būdu lūkesčiai, pirmiausia apimantys tai, kad arbitražo teismų priimti sprendimai bus gerbiami ir vykdomi, taigi arbitražų teismų sprendimai gali būti peržiūrimi tik išskirtiniais atvejais, kai vienareikšmiškai pažeistos fundamentalios vertybės. Priešingu atveju, būtų paneigiama arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė.
8. Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas yra teisinės galios šiam sprendimui suteikimas Lietuvos Respublikoje, jo prilyginimas nacionalinio teismo ar arbitražo sprendimui. Tik pripažintas užsienio arbitražo sprendimas sukelia teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, įgyja res judicata galią ir gali būti vykdomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 809 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 51 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (CPK 810 straipsnio 6 dalis, KAĮ 51 straipsnio 1 dalis).
9. Tiek pagal galiojančias CPK ir KAĮ nuostatas, tiek pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo tokį sprendimą vykdyti klausimus, suteiktos aiškiai apibrėžtos arbitražo teismo sprendimo tikrinimo galios. Pirma, Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytas baigtinis galimų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų sąrašas, todėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Antra, net ir vertinant arbitražo teismo sprendimą remiantis Niujorko konvencijos V straipsnyje išvardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės. Taigi teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrasis draudimas, atliekant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūrą, peržiūrėti sprendimą iš esmės, išreiškia arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo būdo, esmę. Toks peržiūrėjimas reikštų, kad, nepaisant to, jog šalių ginčas išspręstas jų pasirinktu būdu, vėliau atliekama visapusiška teisminė kontrolė pakeistų alternatyvioje jurisdikcijoje priimtą sprendimą. Galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimą paneigtų sutartinį ir privatų arbitražo procedūros pobūdį bei neleistų šalims pasinaudoti tais privalumais, kurių šalys siekė perduodamos ginčą spręsti arbitražui. Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, efektyvaus arbitražo interesus atitinka tai, kad arbitražo sprendimų peržiūrėjimas turėtų būti ribotos apimties ir kad sprendimo panaikinimas ar atsisakymas jį pripažinti būtų galimas tik išskirtinėmis aplinkybėmis (1999 m. birželio 1 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-126/97 Eco Swiss China Time Ltd v. Benneton International NV). Tačiau šis draudimas nereiškia, kad teismas arbitražo sprendimo pripažinimo procese neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus, siekiant įsitikinti, ar neegzistuoja Niujorko konvencijoje nustatyti arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai. Draudimas iš esmės peržiūrėti užsienio arbitražo sprendimą ir teismo pareiga patikrinti atsisakymo pripažinti tokį sprendimą pagrindų buvimą sistemiškai dera ir vienas kitam neprieštarauja, nes atlikdamas tokią patikrą teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis bei atlikti kitokią tų aplinkybių teisinę kvalifikaciją, nei ją atliko arbitražo teismas. Kartu šalių pasirinktas ginčo sprendimo būdas arbitražu neturėtų sukurti sąlygų pažeisti fundamentalias viešosios tvarkos taisykles, todėl užsienio arbitražo sprendimo analizė galima tokiu mastu, kiek ji skirta įvertinti galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Jei viešosios tvarkos pažeidimas negali būti visapusiškai įvertintas vien susipažinus su arbitražo sprendimo turiniu ir šį pažeidimą lemia arbitražo neanalizuotos aplinkybės bei jo netirti įrodymai, arbitražo teismo sprendimo pripažinimo klausimą nagrinėjantis teismas gali įtraukti į savo vertinimą faktus, kurių nevertino arbitražas, priimdamas sprendimą, ir tirti įrodymus, kurių jis netyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).
11. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje išskiriami du esminiai principai, kurie yra itin aktualūs vertinant arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) galiojimą. Pirma, arbitražinis susitarimas yra atskirtas, autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties (autonomiškumo principas). Arbitražinės išlygos autonomiškumas reiškia, kad arbitražo teismui pagal savo kompetenciją nusprendus, kad sutartis, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga, yra niekinė, arbitražinė išlyga yra išsaugoma, nes dėl pagrindinės sutarties negaliojimo ji automatiškai nėra pripažįstama negaliojančia, o arbitražo teismas nepraranda jurisdikcijos. Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje įtvirtinta kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos – kompetencijos doktrina). Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, tai taip pat reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo. Arbitražo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo 16 straipsnyje, KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad arbitražas, visų pirma, pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos, pripažįstama ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).
12. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo teismo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo teismo sprendimą pripažinti ar leisti vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo – pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija.
13. Iš į bylą pateiktos 2014 m. spalio 22 d. sutarties Nr. 40017998 (b. l. 31-41, 42-49), sudarytos tarp RAB „Kombainų gamykla „Rostelmash“ ir UAB „Livila“, 1.1. punkto matyti, kad šios sutarties dalykas yra šalių bendradarbiavimas, suinteresuotam asmeniui realizuojant pareiškėjos produkciją, jos garantinį aptarnavimą ir pardavimų skatinimą rinkose. Suinteresuotas asmuo įsipareigojo organizuoti pareiškėjos produkcijos realizaciją galutiniam vartotojui, garantinį aptarnavimą ir apyvartą priskirtoje teritorijoje. Pareiškėja įsipareigojo laiku tiekti produkciją suinteresuotam asmeniui pagal papildomai sudaromas specifikacijos sąlygas (sutarties 3.3 punktas), o suinteresuotas asmuo – priimti ir apmokėti už pristatytas prekes pagal mokėjimo terminus, nurodytus specifikacijose (sutarties 4.1 punktas). Sutarties 12 skyriaus „Galimų ginčų sprendimo tvarka“ 12.1. punkte šalys susitarė, jog visi ginčai, nesutarimai ir reikalavimai, atsirandantys dėl šios sutarties, įskaitant jos vykdymą, pažeidimą, nutraukimą, negaliojimą yra nagrinėjami Tarptautiniame komerciniame arbitražo teisme prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų, pagal jo reglamentą. Nagrinėjimo vieta – Maskva (Rusija). Nagrinėjant ginčus taikomi Rusijos Federacijos įstatymai. Bylos nagrinėjimo kalba – rusų. Taigi, tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens sudarytos sutarties turinys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju arbitražinis susitarimas tarp šalių buvo įformintas kaip arbitražinė išlyga, įrašyta sutartyje (Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu UAB „Livila“ savo nesutikimą su RAB „Kombainų gamykla „Rostelmash“ prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. M-25/2017, grindžia aplinkybe, kad ginčo, dėl kurio yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražo sprendimas, neapima arbitražinė išlyga šalių sudarytoje sutartyje, t. y. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c) punkte įtvirtintu pagrindu.
14. Iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimo, priimto byloje Nr. M-25/2017, turinio matyti, kad pareiškėja RAB „Kombainų gamykla „Rostelmash“, vykdydama 2014 m. spalio 22 d. sutartį, suinteresuoto asmens UAB „Livila“ adresu pristatė prekių bendrai 268 933,36 Eur sumai; UAB „Livila“, pažeisdama sutarties 4.6.5. punkto nuostatas, už pristatytas prekes apmokėjo dalį sumos. Pagal 2015 m. liepos 23 d. mokėjimo orderį suinteresuotas asmuo sumokėjo 18 604,46 Eur, pagal 2015 m. liepos 28 mokėjimo orderį – 9 294,88 Eur. Likusi nesumokėta suma sudarė 242 094,02 Eur. Kadangi AB „Eksar“ išmokėjo pareiškėjai 217 884,62 Eur draudimo atlyginimą pagal 2015 m. birželio 1 d. eksporto kreditų kompleksinio draudimo sutartį Nr. 38-15-07-1, pareiškėja sumažino ieškinio reikalavimą iki 24 209,40 Eur. Tarptautinis komercinio arbitražo teismas, įvertinęs faktinių bylos aplinkybių visumą bei vadovaudamasis Vienos konvencijos 53 straipsniu, numatančiu, kad pirkėjas privalo sumokėti kainą už prekę ir priimti prekių pristatymą, laikydamasis sutarties ir Vienos konvencijos reikalavimų, taip pat Vienos konvencijos 59 straipsniu, numatančiu, kad pirkėjas privalo sumokėti kainą dieną, kuri nustatyta arba gali būti nustatyta pagal sutartį ir Vienos konvenciją be kokio nors paklausimo ar kokių nors formalumų iš pardavėjo pusės laikymosi poreikio, konstatavo, kad UAB „Livila“ už jai pristatytas prekes turėjo atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, tačiau šios pareigos tinkamai neįvykdė. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, Arbitražo teismas padarė išvadą, kad pareiškėja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė tinkamai – laiku pristatė suinteresuotam asmeniui sutartyje nurodytas prekes (Vienos konvencijos 30 straipsnis), tuo tarpu suinteresuotas asmuo už jam suteiktas prekes tinkamai neatsiskaitė. Šios išvados pagrindu Arbitražo teismas sprendė, kad pareiškėja turėjo teisinį pagrindą reikalauti nesumokėtą skolą priteisti iš suinteresuoto asmens. Arbitražo teismo sprendimas apskųstas nebuvo.
15. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Lietuvos apeliacinis teismas konstatuoja, kad tarp šalių kilo ginčas dėl 2014 m. spalio 22 d. sutarties Nr. 40017998 vykdymo, t. y. Arbitražo teismas nustatė, jog suinteresuotas asmuo pažeidė sutartimi prisiimtą pareigą tinkamai atsiskaityti su pareiškėja už pristatytą produkciją. Todėl suinteresuoto asmens atsiliepimo argumentai, jog ginčo, dėl kurio yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražo sprendimas, neapima arbitražinė išlyga šalių sudarytoje sutartyje (Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c) punktas) yra nepagrįsti. Minėta, kad sutarties 12.1 punkte šalys susitarė, jog visi ginčai, nesutarimai ir reikalavimai, atsirandantys dėl šios sutarties, įskaitant ir jos vykdymą, yra nagrinėjami Tarptautiniame komerciniame arbitražo teisme prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmuose, todėl nėra jokio pagrindo sutikti, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c) punktas, numatantis vieną iš užsienio valstybėje priimto arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ar leidimo vykdyti atsisakymo pagrindų. Kitais Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje įtvirtintais užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindais suinteresuotas asmuo nesirėmė ir jų neįrodinėjo, todėl teisėjų kolegija jų netikrina bei dėl jų nepasisako.
16. Minėta, kad, sprendžiant šalių ginčą Tarptautiniame komerciniame arbitražo teisme, pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad AB „Eksar“ išmokėjo jai 217 884,62 Eur draudimo atlyginimą pagal 2015 m. birželio 1 d. eksporto kreditų kompleksinio draudimo sutartį Nr. 38-15-07-1, sumažino ieškinio reikalavimą iki 24 209,40 Eur. Todėl, atsižvelgiant į šią bei nutarties 15 punkte nustatytas aplinkybes, suinteresuoto asmens teiginys, kad pareiškėja turi teisę reikalauti skolos pagal bendrąsias teismingumo taisykles, nes pareiškėja gavo draudimo išmoką iš Rusijos Federacijoje registruoto draudiko, yra nepagrįstas.
17. Taip pat suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėja nepateikė visų užsienio teismo sprendimo pripažinimui reikalingų dokumentų – paties sprendimo ir jo įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto vertimo į lietuvių kalbą, sprendimo įsiteisėjimo patvirtinimo, taip pat įrodymų, kad šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, buvo tinkamai pranešta apie civilinė bylos nagrinėjimo vietą ir laiką.
18. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju yra spendžiamas ne užsienio teismo sprendimo, o užsienio arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje kausimas.
19. Užsienio valstybių teismų sprendimai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal tarptautinių sutarčių nuostatas. Tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos ir teismo sprendimo kilmės valstybės (išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares) tarptautinė sutartis dėl teisinės pagalbos nesieja, užsienio valstybėje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti sprendžiamas pagal CPK nuostatas (CPK 810 straipsnis). Minėta, kad Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (CPK 810 straipsnio 6 dalis, KAĮ 51 straipsnio 1 dalis). CPK 811 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo į Lietuvos apeliacinį teismą turi teisę kreiptis arbitražo bylos šalis. Prie prašymo dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo pridedami Komercinio arbitražo įstatyme nurodyti dokumentai, t. y. prašomo pripažinti ar pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimo ir arbitražinio susitarimo originalai arba tinkamai patvirtinti jų nuorašai. Jeigu arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas surašyti ne valstybine kalba, šalis, kuri kreipiasi, turi pateikti tinkamai patvirtintus šių dokumentų vertimus į valstybinę kalbą (KAĮ 51 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu suinteresuotas asmuo, teigdamas, kad pareiškėja nepateikė visų užsienio teismo sprendimo pripažinimui reikalingų dokumentų, remiasi CPK 811 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyti kartu su prašymu dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo reikalingi pateikti dokumentai teismui.
20. Kita vertus, bylos duomenimis pareiškėja kartu su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. M-25/2017, pateikė ne tik arbitražo sprendimo (b. l. 4-20) bei arbitražinio susitarimo (sutartis Nr. 40017998) (b. l. 31-41) originalų tinkamai patvirtintus nuorašus bei įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus jų vertimus į lietuvių kalbą (b. l. 42-49, 24-28), bet ir duomenis, kad suinteresuotas asmuo apie ginčo nagrinėjimą Arbitražo teisme buvo informuotas. Byloje esantys pranešimai (b. l. 50, 53), šaukimai (b. l. 51-52, 54-55), suinteresuoto asmens pateiktas atsiliepimas į pareiškėjos ieškinį (b. l. 56-60) bei pranešimas Arbitražo teismui, kuriame UAB „Livila“ nurodė atsisakanti dalyvauti bylos nagrinėjime (b. l. 61), taip pat jų vertimai į lietuvių kalbą (b. l. 63-67) patvirtina, kad suinteresuotam asmeniui neabejotinai buvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Be to, KAĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad arbitražo teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo momento ir šalių turi būti vykdomas. Todėl UAB „Livila“ argumentas dėl arbitražo sprendimo įsiteisėjimo patvirtinimo yra nepagrįstas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja pateikė visus arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūrai reikalingus dokumentus.
21. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte nurodyta, kad arbitražo teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, kai ginčo objektas pagal šalies, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti arbitražo teismo sprendimą, įstatymus negali būti arbitražo dalyku. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje tokių aplinkybių nenustatė ir šio atsisakymo pripažinti arbitražo teismo sprendimą pagrindo buvimas nėra keliamas byloje. Ginčo objektas – įsiskolinimo išieškojimas, kylantis iš tarp šalių susiklosčiusių bendradarbiavimo verslo srityje sutartinių teisinių santykių, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas. Komercinio pobūdžio ginčas arbitražo byloje kilęs tarp privačių juridinių asmenų, taigi nekyla abejonių dėl tokio ginčo arbitruotinumo (KAĮ 12 straipsnis).
22. Vadovaujantis Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktu užsienio arbitražo sprendimą gali būti atsisakoma pripažinti ir leisti vykdyti tuo atveju, kai to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai. Nagrinėjamu atveju šio atsisakymo pripažinti arbitražo teismo sprendimą pagrindo buvimas byloje taip pat nėra keliamas, tačiau, atsižvelgiant į teismo pareigą ex officio patikrinti arbitražo sprendimo atitiktį viešosios tvarkos išlygai, teisėjų kolegija pasisako dėl pagrindo atsisakyti pripažinti arbitražo sprendimą pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies 2 dalies b) punktą.
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006). Dėl to ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008).
24. Kasacinio teismo atlikta užsienio valstybių teismų praktikos, aiškinant Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtintos viešosios tvarkos sampratą, analizė patvirtina, jog tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tiek ir užsienio teismų praktika šiuo klausimu iš esmės sutampa ir lemia itin siaurą tarptautinės viešosios tvarkos išlygos aiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014). Kartu toks aiškinimas reiškia, jog, vertindamas prašomo pripažinti arbitražo teismo sprendimo atitiktį Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nurodytai viešosios tvarkos išlygai, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012).
25. Kaip matyti iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimo, Arbitražo teismas, turėdamas kompetenciją nagrinėti ginčą, analizavo bylos įrodymus, susijusius su sutarties sudarymo tarp šalių fakto patvirtinimu bei su sudarytos sutarties nevykdymo padariniais (nutarties 14 punktas). Tarptautinio komercinio arbitražo teismo padarytos išvados dėl sutarties nevykdymo aplinkybių bei suinteresuoto asmens pareigos atsiskaityti už jai pateiktą produkciją, paremtos išsamiu ir visapusišku įrodymų įvertinimu bei yra motyvuotos. Byloje jokių papildomų aplinkybių, įrodymų, kurių nebūtų žinojęs ir (arba) vertinęs arbitražo teismas, ar įrodymų, jog arbitražo teismas būtų pažeidęs fundamentalius sąžiningo proceso principus ar imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus, nenustatyta. Pats suinteresuotas asmuo neginčija nei sutarties sudarymo fakto, nei neatsiskaitymo pagal sutartį fakto, tačiau teigia, kad pareiškėja gavo draudimo išmoką iš Rusijos Federacijoje registruoto draudiko.
26. Vertindamas prašomą pripažinti Arbitražo teismo sprendimą Niujorko konvencijos V straipsnyje nurodytu atitikties viešajai tvarkai aspektu, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T- 5/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012). Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, neturi įgaliojimų nagrinėti bylą iš esmės, tikrinti arbitražo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą fakto bei teisės klausimais, t. y. aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas (Niujorko Konvencijos V straipsnis, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-96/2014). Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad vien atitinkamo ginčo perdavimas nagrinėti arbitražui nepašalina arbitražo prievolės, nagrinėjant ginčą, laikytis imperatyviųjų teisės normų reikalavimų (žr. pvz., Paryžiaus apeliacinio teismo 1991 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Ganz v. Nationale des Chemins de Fer Tunisiens(SNCFT) ir 1993 m. gegužės 19 d. sprendimą byloje Labinal v. Mors). Arbitražo teismai bylas nagrinėja aiškindami ir taikydami inter alia imperatyviąsias teisės normas. Tai reiškia, kad į viešosios tvarkos išlygos ribas paprastai nepatenka arbitražo teismo sprendimo patikrinimas imperatyviųjų teisės normų tinkamo taikymo aspektu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procese yra revizuojamas pats arbitražo sprendimas, kas, kaip jau minėta, nėra galima. Viešosios tvarkos išlygos taikymas galimas tik tokiu atveju, kai imperatyviųjų įstatymų normų pažeidimas yra absoliučiai akivaizdus ir juo paminamos ne bet kokios, o pačios fundamentaliausios ir reikšmingiausios valstybės ir visuomenės vertybės, pripažintos tarptautiniu lygmeniu. Tarptautinės viešosios tvarkos sampratos turinys taip aiškinamas tiek taikant nacionalinio arbitražo panaikinimo procedūrą, tiek ir sprendžiant užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo Lietuvoje klausimą (KAĮ 50-51 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-469/2014). Šioje byloje tokių tarptautinės viešosios tvarkos pažeidimo aplinkybių egzistavimo nenustatyta.
27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir byloje nesant jokios informacijos apie akivaizdžius tarptautinei viešajai tvarkai prieštaraujančius šalių veiksmus, taip pat įvertinus arbitražo teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad, pripažinus arbitražo teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje, atsirastų tokie teisiniai padariniai, kurie būtų nesuderinami su tarptautine viešąja tvarka. Asmens kreipimasis į užsienio arbitražą, siekiant įgyvendinti teisę į ginčo išnagrinėjimą arbitražiniame susitarime nustatytu ginčų sprendimo būdu, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes negali būti laikomas prieštaraujančiu tarptautinei viešajai tvarkai Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkto prasme. Net jei toks pareiškėjos elgesys galėtų būti laikomas negalimu pagal nacionalinę teisę, vien tik šis faktas, nesant kitų svarių asmens nesąžiningumo įrodymų, taip pat negalėtų būti laikomas kėsinimusi į fundamentalias visuomenės vertybes.
28. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta Niujorko konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje Nr. M-25/2017 dėl skolos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš suinteresuoto asmens UAB „Livila“ yra pripažintinas ir leidžiama jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 6 dalimi, 8111, 813 straipsniais, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu,

n u t a r i a :

Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą byloje Nr. M-25/2017, kuriuo nuspręsta išieškoti pareiškėjai ribotos atsakomybės bendrovei „Kombainų gamykla „Rostelmash“ iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Livila“ 24 209,40 Eur (dvidešimt keturis tūkstančius du šimtus devynis eurus ir keturiasdešimt euro centų) skolą ir 2 128 JAV dolerių (du tūkstančius vieną šimtą dvidešimt aštuonis Jungtinų Amerikos Valstijų dolerius) arbitražo rinkliavos (bylinėjimosi išlaidų).

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjai                                                                                                        Goda Ambrasaitė – Balynienė

Artūras Driukas

Konstantinas Gurinas