ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

n U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Šiaulių vandenys“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2114-883/2015 pagal ieškovės UAB „Šiaulių vandenys“ ieškinį atsakovei UAB „Odos gaminiai“ ir Ko dėl skolos priteisimo ir atsakovės UAB „Odos gaminiai“ ir Ko priešieškinį dėl įmokos užskaitymo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Šiaulių vandenys“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Odos gaminiai“ ir Ko 27743,27 Eur skolą už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad tarp šalių 2012-10-18 sudaryta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartis Nr. J82143. 2014-11-17 šalys pasirašė papildomą susitarimą prie sutarties, kuriuo iš esmės keičiama apmokėjimo už nuotekų tvarkymo paslaugas tvarka. Sutartimi ieškovė įsipareigojo nenutrūkstamai teikti nuotekų tvarkymo paslaugą, o atsakovė įsipareigojo išleisdama nuotekas, neišleisti į vandens tiekėjo eksploatuojamų nuotekų tvarkymo infrastruktūrą medžiagų ar jų mišinių, galinčių užkimšti tinklus ar kitaip sutrikdyti infrastruktūros darbą, taip pat įsipareigojo už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. 2014-11-30 atsakovei buvo pateikta ir išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. HRSF377306. Atsižvelgiant į tai, kad 2014-11-19 paėmus mėginį, buvo nustatytos teršiančių medžiagų užterštumo koncentracijos, viršijančios 10 ir daugiau kartų sutartyje deklaruotas teršiančių medžiagų koncentracijas, atsakovei atlikti paskaičiavimai už visą ataskaitinį laikotarpį 8769,93 Eur sumai. 2015-02-25 atsakovė sumokėjo ieškovei 1419,84 Eur ir šia suma buvo padengta PVM sąskaita faktūra Nr. HRSF344306 524,69 Eur sumai, taip pat iš dalies padengta PVM sąskaita faktūra Nr. HRSF377306 895,15 Eur sumai. Be to, 2014-12-31 atsakovei išrašyta ir pateikta PVM sąskaita faktūra Nr. HRSF429106 19889,82 Eur sumai. Nuotekų užterštumo koncentracijoms įvertinti buvo naudojami trijų nuotekų laboratorinių tyrimų rezultatai: 2014-11-19 mėginių paėmimo metu nustatytos trešiančių medžiagų koncentracijos buvo vertinamos nuo 2014-11-30 iki 2014-12-09, nuo 2014-12-10 iki 2014-12-31 skaičiavimai buvo atliekami atsižvelgiant į sutartyje deklaruotas taršas.

Atsakovė UAB „Odos gaminiai“ ir Ko su ieškiniu nesutiko ir pareiškė priešieškinį dėl įmokos užskaitymo panaikinimo. Atsakovė nurodė, kad dėl įrengto tinklo sukurtų sąlygų bei netinkamoje vietoje imtų mėginių buvo nustatytos neįprastai didelės teršalų koncentracijos, pagal kurias atsakovei išrašytos nepagrįstai didelės sąskaitos už 2014 m. lapkritį ir gruodį. Mėginiai, kuriuose įvairių medžiagų dydžiai gerokai viršija dydžius anksčiau paimtuose mėginiuose, ir kurių pagrindu atsakovei išrašytos nepagrįstos sąskaitos, buvo paimti nesilaikant Nuotekų tvarkymo reglamente ir ISO standartuose nustatytos tvarkos. Atsakovės nuomone, jai nekyla pareiga mokėti neteisingai apskaičiuotos dalies reikalaujamų sumų, todėl manė, kad ieškinys negali būti tenkinamas.

Priešieškiniu atsakovė prašė pripažinti ieškovės UAB „Šiaulių vandenys“ 2015-03-09 raštu Nr. S-917 atliktą atsakovės UAB „Odos gaminiai“ ir Ko 2015-02-25 sumokėtos įmokos paskirstymą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad  atsakovė, nors ir nesutikdama su jai išrašytomis sąskaitomis, tačiau pripažindama, jog tam tikra apimtimi naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis, kurių tikslios apimties nurodyti negali dėl pažeidimų, lėmusių neteisingų sąskaitų išrašymą, nesiekdama piktnaudžiauti tarp šalių susiklosčiusia konfliktine situacija, atsižvelgdama į ankstesnių metų sąskaitų už lapkričio ir gruodžio mėnesius vidurkius, sumokėjo ieškovei 1419,84 Eur. Šios sumos sumokėjimu atsakovė nesiekė padengti jokios konkrečios sąskaitos, sąmoningai neįvardijo sąskaitos, kurią norima apmokėti, todėl sumokėta suma galėjo būti fiksuota ieškovės buhalterijoje, tačiau negalėjo būti panaudota sąskaitų, dėl kurių pagrįstumo vyksta ginčai, apmokėjimui.

Atsiliepime į priešieškinį ieškovė UAB „Šiaulių vandenys“ nurodė, kad PVM sąskaita faktūra Nr. HRSF481150 išrašyta atsižvelgiant į 2014-09-30 paimto mėginio tyrimo rezultatus, šio tyrimo rezultatų atsakovė neginčijo, atsakovei mokėtina suma paskaičiuota pagal sutartyje, o ne pagal papildomame susitarime, nustatytą tvarką. Atsakovės 2015-02-25 mokėjimo banko išrašo mokėjimo paskirties grafoje nurodyta, kad mokėjimas atliktas už 2014 m. lapkričio ir gruodžio mėnesių vandens taršą. Dėl atsakovės įsiskolinimo už jai suteiktas paslaugas jau buvo kreiptasi į teismą, kitų skolų už 2014 metus atsakovė neturėjo, todėl ieškovė atliktą mokėjimą užskaitė eiliškumo tvarka: pilnai užskaitė PVM sąskaitą faktūrą Nr. HRSF481134 524,69 Eur sumai ir dalį PVM sąskaitos faktūros Nr. HRSF377306 895,15 Eur sumai. Teigė, kad ieškovės atlikti užskaitymai yra atlikti pagal atsakovės nurodymą ir atitinka LR CK 6.55 straipsnio reikalavimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovei UAB „Šiaulių vandenys“ iš atsakovės UAB „Odos gaminiai“ ir Ko  5788,83 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015-01-13 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą dalį ieškinio atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgus į tai, jog ieškovė mokėtinas sumas skaičiuoja iki kito mėginio paėmimo (o ne už visą atskaitinį laikotarpį (mėnesį)), už mokėtinas sumas skaičiuoja ir PVM (bauda nėra PVM objektas), nagrinėjamu atveju ieškovė paskaičiavo kainą (o ne baudą) už padidėjusios taršos nuotekų valymą. Teismas sutiko, kad išleidus didesnės negu deklaruota taršos nuotekas, atsakovė turėtų mokėti didesnę nustatytą kainą, tačiau atsižvelgus į tai, kad gamybos procesas nėra pastovus, sprendė, kad kaina turi būti nustatoma ne tik vadovaujantis principu „teršėjas moka“, bet ir nediskriminavimo principu, juo labiau, kad nuotekų valymo paslaugos yra teikiamos tik ieškovo ir paslaugų teikimo kainų konkurencingumo nėra. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendė, kad 2014-11-04 mėginys paimtas ne iš tos vietos, kurią numatė šalių 2012-10-18 sudaryta sutartis Nr. J82143;  2014-11-19 mėginys paimtas ne eilinio patikrinimo tvarka atliekant nuotekų kontrolę, bet susidarius ekstremaliai situacijai, pasemiant po atkimšimo ištekėjusias nuotekas, tai buvo vienkartinis mėginys, atspindintis momentinį taršos lygį, todėl šių mėginių rezultatais neturėjo būti remiamasi apskaičiuojant atsakovo mokėtinas sumas už nuotekų tvarkymo paslaugas.

Nors atsakovė taip pat abejojo ginčo sąskaitose nurodyto nuotekų kiekio teisingumu, teigdama  kad fiksuojamam išleidžiamų nuotekų mastui įtakos turi pašaliniai veiksniai, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog 2012-10-18 sutarties Nr. J82143 vykdymo eigoje nesutiko su debitomačiu nustatytais nuotekų kiekiais bei nepateikė kitų įrodymų, kurių pagrindu galima būtų kategoriška išvada apie sąskaitose užfiksuotų duomenų neatitikimą buvusiai faktinei padėčiai, todėl argumentus dėl netikslaus išleistų nuotekų kiekio atmetė kaip nepagrįstus.  

Atmesdamas priešieškinį teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju teisminis ginčas vyksta dėl PVM sąskaitos faktūros Nr. HRSF377306, kuri yra iš dalies apmokėta  895,15 Eur suma, šią suma sąskaitos apmokėjimui priskyrus iš atsakovės 2015-02-25 mokėjimo pavedimo Nr. 17. Nors atsakovė nurodė, kad jai nekyla pareiga apmokėti PVM sąskaitos faktūros Nr. HRSF377306, tačiau ginčija tik tą dalį sąskaitos, kuri paskaičiuota, atsakovės teigimu, remiantis neteisingais debitomačio parodymais ir nesilaikant reglamentavimo paimtų mėginių rezultatais. Todėl atmetęs atsakovės argumentus dėl debitomačio parodymų neteisingumo,  teismas pripažino, jog dalis PVM sąskaitos faktūros Nr. HRSF377306 išrašyta pagrįstai ir dėl to laikė, kad ieškovės atliktas 2015-02-25 įmokos paskirstymas, 895,15 Eur sumą paskiriant PVM sąskaitos faktūros Nr. HRSF377306 apmokėjimui, atsakovės teisių nepažeidė. 

Konstatavęs, kad ieškovė, skaičiuodama nuotekų valymo kainą, nepagrįstai rėmėsi  2014-11-04 ir 2014-11-19 mėginių tyrimo rezultatais, teismas sprendė, kad pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. HRSF377306 ir Nr. HRSF429106 ieškovei iš atsakovės priteistina 5788,83 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei UAB „Šiaulių vandenys“ iš atsakovės UAB „Odos gaminiai“ ir Ko 27743,27 EUR skolą už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas; 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas ir 494,25 EUR žyminio mokesčio. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime nurodydamas, kad ieškovė, skaičiuodama nuotekų valymo kainą, nepagrįstai rėmėsi 2014-11-04 ir 2014-11-19 mėginių tyrimo rezultatais, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, nes neaišku kokiais įrodymais teismas vadovavosi nustatydamas, kad ginčijamos sąskaitos faktūros buvo išrašytos remiantis aukščiau nurodytais dviem tyrimų rezultatais. Apeliantė pažymi, kad tiek teismui pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, tiek 2015-06-16 pateiktame patikslintame ieškinyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kokiais tyrimų rezultatais vadovautasi išrašant PVM sąskaitas faktūras, o ginčijamas sąskaitas faktūras ieškovė paskaičiavo nesivadovaudama 2014-11-04 tyrimų rezultatais, priešingai, nei nurodė teismas.
2. Apeliantės manymu, teismas paneigė prievolę išleidus didesnės taršos koncentracijos nuotekas mokėti didesnę kainą. Tokiais teiginiais teismas ignoravo LR Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintą nuostatą „teršėjas moka“ bei sutartyje šalių įtvirtintas nuostatas, susijusias su nuotekų tvarkymo paslaugos apmokėjimu. Susitarimo 2 p. aiškiai nurodo, kad yra keičiamas ir papildomas sutarties 8.1 p ir jis išdėstomas nauja redakcija, t. y. „išleidžiamų nuotekų mėginiai imami Vandens tiekėjo nuosavybės teise valdomu ir eksploatuojamu automatiniu nuotekų mėginių semtuvu arba rankiniu būdu imant momentinį mėginį“. Tad kaip matyti iš šalių pasirašyto susitarimo nuotekų mėginiai gali būti imami ne tik automatiniu nuotekų semtuvu, bet ir rankiniu būdu. Šį šalių susitarimą teismas ignoravo ir pasisakė, kad toks mėginio paėmimas yra netinkamas ir juo vadovaujantis negali būti paskaičiuojama už nuotekų tvarkymą.
3. Be to, nurodo, kad susitarime įtvirtinta nuostata, jog paėmus mėginį ir nustačius didesnes nei sutartyje deklaruotos teršiančių medžiagų koncentracijos, abonentas vadovaujantis 271 p. moka pagal to mėginio tyrimo rezultatus iki bus paimtas kitas mėginys. Teismas priimdamas sprendimą turėjo vadovautis galiojančia šalių pasirašyta sutartimi ir priteisti ieškovės prašomą sumą.
4. Apeliantės teigimu, teismas paskaičiavimo, kuriuo vadovaujantis buvo priteista atitinkama suma, išvis neargumentavo, tik nurodė kokius aritmetinius veiksmus atliko, dėl kurių buvo gauta 5788,83 Eur suma. Teismo atsakovei nustatyta mokėtina suma už specifinių medžiagų pašalinimą buvo apskaičiuota vadovaujantis 2014-11-19 tyrimo rezultatais. Tad iš to seka, kad vienu atveju teismas nurodo, kad 2014-11-19 mėginys paimtas netinkamai ir negali būti vadovaujamasi jo tyrimo rezultatais apskaitant už nuotekų tvarkymą, tačiau pats teismas, nustatydamas mokėtiną sumą, būtent ir vadovaujasi šio tyrimo rezultatais.
5. Be to, nurodo, kad visai kitokį paskaičiavimo modelį, nei aukščiau minėtą, teismas naudojo paskaičiuojant atsakovei mokėtiną sumą (skolą) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. HRSF429106. Teismas atsakovę visiškai atleidžia nuo jai paskaičiuotos sumos už 253,33 m3
   nuotekų sutvarkymą, šis kiekis, patekęs į ieškovės nuotekų valyklą yra visiškai neapmokestinamas. Tad teismas, priėmęs ginčijamą sprendimą, taip pat pažeidė ir ekonomiškumo principą, nes ieškovė tokiu teismo sprendimu būtų įpareigota dalį paslaugų teikti neatlygintinai.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo atmesti UAB „Šiaulių vandenys“ apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, palikti Šiaulių apylinkės teismo 2015-09-02 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2114-883/2015 nepakeistą, priteisti   iš   apeliantės  UAB   „Šiaulių   vandenys“   atsakovei   UAB   „Odos   gaminiai“   ir   Ko  visas   patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2014 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais mėginiai buvo imti 2014-11-04, 2014-11-17, 2014-11-18, 2014-12-09, 2014-12-16. Be to, bylos nagrinėjimo metu pagal UAB „Šiaulių vandenys“ darbuotojo liudijimą nustatyta, kad 2014-11-19 buvo paimtas neplaninis mėginys po nuotekų vamzdžio atkimšimo. Duomenų apie mėginių ėmimą 2014-11-11 ir 2014-11-29 į bylą nepateikta, nes tomis dienomis mėginiai nebuvo imti. Atsakovė nesutiko su 2014-11-04 ir 2014-11-19 imtais mėginiais, todėl teismas, nustatęs akivaizdžius pažeidimus šių dviejų mėginių ėmimo metu, pagrįstai konstatavo, kas ieškovė nei 2014-11-04 (2014-11-11 tyrimų protokolo), nei 2014-11-19 mėginių tyrimo rezultatais negalėjo vadovautis ir jų pagrindu išrašyti atsakovei sąskaitų. Nors šalys susitarime numatė, kad paėmus mėginį ir nustačius didesnes koncentracijas, abonentas moka pagal tokius rezultatus iki kito mėginio ėmimo, tačiau tokia sutarties sąlyga gali galioti ir būti taikoma tik tada, jei mėginys yra paimamas tinkamai, teisingai, laikantis nustatytų taisyklių. Kadangi ieškovė pažeidė 2014-11-04 ir 2014-11-19 mėginių ėmimo tvarką, numatytą norminiuose aktuose, teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės minimos susitarimo nuostatos negali būti taikomos, vadovautis minėtų mėginių pagrindu nustatytais taršos dydžiais ir pagal juos skaičiuoti atsakovo mokėtiną sumą, negalima. Dėl teismo sprendimo motyvų nebuvimo atsakovė nurodo, kad teismas sprendime argumentavo, jog iš išrašytų sąskaitų, pagal kurias prašoma priteisti skolą, turi būti eliminuojamos eilutės, apskaičiuotos pagal pažeidžiant reglamentavimą paimtus mėginius.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės skolą už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas yra pagrįstas tik iš dalies. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje ginčytais nuotekų mėginių rezultatais neturėjo būti remiamasi apskaičiuojant atsakovės mokėtinas sumas už nuotekų tvarkymo paslaugas, todėl ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, nepriteisdamas ieškovei sumų, paskaičiuotų pagal 2014-11-04 ir 2014-11-19 paimtų mėginių duomenis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, tik iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės skolą už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Teisėjų kolegija nekartoja apylinkės teismo argumentų įstatymų nuostatų taikymo aspektu, kadangi šalys pirmosios instancijos teismo atliktos teisės aktų analizės ir jų nuostatų taikymo neginčija.

Visų pirma, apeliantė teigia, kad teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, kadangi konstatavo, kad ieškovė, skaičiuodama nuotekų valymo kainą, išrašydama 2014-11-30 bei 2014‑12‑31 sąskaitas faktūras, nepagrįstai rėmėsi 2014-11-04 tyrimo rezultatais. Apeliantės teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kad atliekant skaičiavimus buvo remtasi 2014-11-04 mėginių tyrimų rezultatais. Nors apeliantės nurodomoje 2014-11-30 sąskaitoje faktūroje iš tiesų nėra nurodyta, kad ieškovė remiasi 2014-11-04 mėginių tyrimo rezultatais, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014-11-04 buvo imtas mėginys, o jo rezultatai užfiksuoti 2014‑11-11 tyrimų protokole Nr. 182, pagal byloje esančius duomenis 2014-11-11 mėginiai iš viso nebuvo imti. Apeliantė nepaneigė byloje nustatytų aplinkybių, kad mėginiai buvo imti 2014‑11‑04, o 2014-11‑11 surašytas jų tyrimų protokolas, todėl atsižvelgus į šias nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2014-11-30 sąskaitoje faktūroje apskaičiuojant atsakovės mokėtinas sumas remtasi 2014-11-04 imtų mėginių tyrimo rezultatais, kurie nurodyti 2014-11-11 tyrimo protokole. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė byloje faktines aplinkybes.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo šalių susitarimą, jog rankiniu būdu gali būti imami momentiniai mėginiai, ir pasisakė, kad toks mėginio paėmimas yra netinkamas ir juo vadovaujantis negali būti paskaičiuojama kaina už nuotekų tvarkymą. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas nustatė, kad 2014-11-19 mėginys buvo paimtas neeilinio patikrinimo tvarka, susidarius ekstremaliai situacijai, pasemiant po atkimšimo ištekėjusias nuotekas, nustatė, kad tai buvo vienkartinis mėginys, atspindintis momentinį taršos lygį. Teismas sutiko, kad išleidus didesnės negu deklaruota taršos nuotekas, atsakovė turėtų mokėti didesnę nustatytą kainą, tačiau atsižvelgęs į tai, kad gamybos procesas nėra pastovus, kaina turi būti nustatoma ne tik vadovaujantis principu „teršėjas moka“, bet ir nediskriminavimo principu, juo labiau, kad nuotekų valymo paslaugos yra teikiamos tik ieškovo ir paslaugų teikimo kainų konkurencingumo nėra. Iš šių pirmosios instancijos teismo argumentų matyti, kad teismas neignoravo, kaip teigia ieškovė, šalių sutarties laisvės principo ir jo pagrindu sudaryto susitarimo dėl galimybės imti momentinius mėginius, tačiau įvertinęs konkrečią situaciją, konkrečių bylai reikšmingų aplinkybių visumą, sprendė, kad būtent šiuo atveju kainos, ne baudos, apskaičiavimas pagal momentinio mėginio tyrimo rezultatus nebuvo tinkamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos teismo argumentus, su jais sutinka ir pažymi, kad momentinio mėginio paėmimas šiuo atveju, kai mėginys buvo imtas po nuotekų vamzdžio atkimšimo, neatspindėjo realaus vidutinio taršos lygio per tam tikrą laikotarpį ir atsakovei nepagrįstai buvo paskaičiuota mokėtina suma už išleidžiamas nuotekas.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi teismas paskaičiavimo, kuriuo vadovaujantis buvo priteista atitinkama suma, išvis neargumentavo, tik nurodė kokius aritmetinius veiksmus atliko, dėl kurių buvo gauta 5788,83 Eur suma. Su šiuo ieškovės argumentu taip pat nesutiktina, kadangi iš pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas iš ieškovės 2014-11-30 sąskaitoje faktūroje Nr. HRSF377306 paskaičiuotos atsakovei mokėtinos sumos be PVM (25025,47 Lt) atėmė sumą, ieškovės paskaičiuotą pagal 2014-11-04 (2014-11-11 tyrimo protokolas) ir 2014-11-19 mėginių duomenis (12240,58 Lt), kadangi šių mėginių paėmimą pripažino netinkamu kainos už nuotekas atitinkamu laikotarpiu paskaičiavimui. Aiški ir pirmosios instancijos teismo motyvacija dėl galutinės sumos pagal minėtą sąskaitą faktūrą, kadangi teismas pridėjo nuo šios sumos mokėtiną PVM ir atėmė atsakovės ieškovės jau sumokėtą sumą. Toks pat principas taikytas apskaičiuojant atsakovės mokėtiną sumą ir pagal 2014-12-31 sąskaitą faktūrą Nr. HRSF429106, atėmus sumą, paskaičiuotą už nuotekas pagal 2014-11-19 mėginio duomenis (byloje neginčijamai nustatyta, kad sąskaitoje faktūroje padaryta klaida dėl mėginio datos – 2014-11-29). Nors ieškovė taip pat teigia, kad teismas, pašalindamas iš sąskaitų faktūrų mokėtiną sumą už nuotekas, visiškai atleido atsakovę nuo pareigos mokėti už nuotekų tvarkymą ir nuo pareigos sumokėti pardavimo kainą, kuri patvirtinta teisės aktų nustatyta tvarka, ieškovė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių jos nurodomos pardavimo kainos dydžių, nors pati teigia, kad ši kaina yra fiksuota. Atsižvelgus į tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui duomenų apie pardavimo kainos dydį ir jos įtraukimą į sąskaitose faktūrose paskaičiuotą mokestį už nuotekas nebuvo pateikta (CPK 178 str.), teisėjų kolegija keisti pirmosios instancijos teismo šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo.

Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ir priimti priešingą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.).

Nors atsakovė prašė atsiliepime į apeliacinį skundą priteisti iš ieškovės jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, teismui nepateikta jokių duomenų apie atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.