Civilinė byla Nr. 3K-7-173/2010

                                   Procesinio sprendimo kategorijos: 75.7; 116.11 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. balandžio 26 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko, Algio Norkūno, Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas – AB bankas „Hansabankas“) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas – AB bankas „Hansabankas“) ieškinį atsakovei R. N. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

n u s t a t ė :

 

 

I.   Ginčo esmė

 

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių solidariąją atsakomybę pagal prievoles, bei proceso teisės normų, įtvirtinančių kreditorių teisių santuokos nutraukimo bylose įstatyminės apsaugos garantijas, aiškinimo ir taikymo.

2007 m. kovo 6 d. ieškovas, Ž. N. ir R. N. pasirašė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią bankas suteikė 64 000 Lt kreditą su septynių procentų dydžio metinėmis palūkanomis; kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas 2012 m. vasario 22 d. Bankas 2007 m. kovo 6 d. pervedė 64 000 Lt į Ž. N. asmeninę sąskaitą. Pagal sutartį skolininkai kreditą turėjo grąžinti dalimis, mokėjimo terminai ir grąžinamos kredito dalys buvo nurodyti prie sutarties pridėtame grafike. Šalys susitarė, kad, suėjus kredito dalies, palūkanų mokėjimo terminams, bankas 1267,12 Lt įmoką savaime nurašys nuo klientų sąskaitos (kiekvieno mėnesio 22 dieną), todėl skolininkai pagal sutarties 7.1 punktą įsipareigojo užtikrinti, jog suėjus mėnesinio mokėjimo terminui sąskaitoje būtų visa reikiama lėšų suma mėnesiniam mokėjimui nurašyti. Tvarkingas kredito grąžinimas vyko iki 2007 m. rugsėjo 4 d., o suėjus mokėjimo terminui 2007 m. spalio 22 d., skolininkų sąskaitoje nebuvo reikiamo kiekio lėšų, todėl bankas negalėjo jų nurašyti ir padengti kredito dalies. Apie tai informavo skolininkus ir ragino tinkamai vykdyti savo prievoles, taip pat perspėjo apie sutarties nevykdymo padarinius. Skolininkai į pretenzijas neatsakė ir nesiėmė jokių veiksmų skolai padengti. Aplinkybėms nepasikeitus, bankas nutraukė kredito sutartį ir pareikalavo iki 2008 m. balandžio 12 d. grąžinti kreditą, palūkanas ir delspinigius. Skolininkai šio reikalavimo nevykdė. Bankas kreipėsi į teismą. Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. spalio 6 d. sprendimu už akių priteisė bankui iš Ž. N. 60 663,94 Lt skolos ir septynių procentų dydžio metinių palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos nuo paskutinės skolos apskaičiavimo dienos iki viso kredito grąžinimo bankui dienos, taip pat penkių procentų dydžio įstatyminių metinių palūkanų už priteistą sumą, pagal mokėjimo kortelės sutartį 1047,80 Lt skolos ir 15,5 procentų metinių palūkanų nuo negrąžintos kredito 995,75 Lt sumos nuo 2008 m. balandžio 15 d. iki viso kredito grąžinimo bankui dienos, penkių procentų dydžio įstatyminių metinių palūkanų už priteistą sumą skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nepateikė vykdyti vykdomojo rašto pagal minėtą sprendimą už akių, o pareiškė teisme ieškinį, kuriuo prašė teismo priteisti iš atsakovės 60 663,94 Lt skolos, septynių procentų dydžio metinių palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos 58 415,19 Lt, jas skaičiuojant nuo 2008 m. balandžio 15 d. (nuo paskutinės skolos apskaičiavimo dienos) iki viso kredito bankui grąžinimo dienos, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.  

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Raseinių rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-47-0237/2008 įsiteisėjusiu 2008 m. sausio 7 d. sprendimu nutraukė Ž. N. ir R. N. santuoką, todėl jų bendro turto neliko, negalima ir jų solidarioji atsakomybė. Buvę sutuoktiniai santuokos nutraukimo sutartyje, kuri buvo patvirtinta teismo sprendimu, susitarė, kad teisės, pareigos ir atsakomybė pagal vartojimo kredito sutartį perėjo Ž. N. Teismas pažymėjo, kad pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ieškovui, nustatytos aplinkybės įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš naujo nenustatinėjamos, o ieškovo teisės kaip kreditoriaus ir kaip asmens, dėl kurio teisių nuspręsta šiuo sprendimu, nebuvo pažeistos, nes įvykdytos visos sąlygos, nurodytos CK 3.126 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Be to, teismas nurodė, kad ieškovo naudai iš Ž. N. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimu už akių buvo priteista skola su delspinigiais ir palūkanomis pagal vartojimo kredito sutartį, todėl jeigu ta pati skola su delspinigiais bei palūkanomis pagal tą pačią vartojimo kredito sutartį būtų priteista iš atsakovės antrą kartą, ieškovas, teismo teigimu, būtų nepagrįstai praturtėjęs.     

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. spalio 27 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, nurodė, kad atsakovei solidarioji skolos grąžinimo prievolė pagal vartojimo kredito sutartį pasibaigė įsiteisėjus Raseinių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2–47–0237/2008. Kolegija pažymėjo, kad ieškovo reikalavimai buvo visiškai patenkinti įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimu už akių, todėl pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą ir 279 straipsnio 4 dalį nustatytos faktinės šalių ginčo aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CPK 18 straipsnio nuostatomis, nes ieškovas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu nepateikė jokių įrodymų, paneigusių įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą, ar to, kad jis būtų kreipęsis dėl proceso atnaujinimo CPK XVIII skyriuje nustatyta tvarka, ginčydamas Raseinių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 7 d. sprendimą.

 

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 27 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo narinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.              Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias solidariąją sutuoktinių atsakomybę, neteisingai aiškino sutuoktinių sudarytą ir teismo patvirtintą sutartį dėl santuokos nutraukimo, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią, nutraukus santuoką, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nedalijamos, buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K.–S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-275/2007).  Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje santuokos nutraukimo padarinių sutarties patvirtinimas ir santuokos nutraukimas savaime nepanaikino sutuoktinių solidariosios prievolės. CK 3.59 straipsnyje nurodyta, kad, nutraukiant santuoką, sutuoktinių turtas turi būti padalijamas, tačiau sutuoktinių solidariosios prievolės be kreditoriaus sutikimo nedalijamos ir buvę sutuoktiniai, kreditoriui nesutikus, lieka bendraskoliai.

2.              Kasatorius pagal CK 6.14 straipsnio 3 dalį turi pasirinkimo teisę, kuriam iš bendraskolių pareikšti ieškinį dėl prievolės įvykdymo.  Pareiškęs ieškinį vienam bendraskoliui, kasatorius neprarado teisės pareikšti tokį patį ieškinį ir kitam (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Dėl to teismų argumentai dėl dvigubo skolos kasatoriui priteisimo nepagrįsti, atėmė iš kreditoriaus reikalavimo į skolininkus pasirinkimo teisę, pažeidė įstatymu saugomus kreditoriaus interesus.

Atsakovė atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Ji nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, pagrįstai netaikė solidariosios sutuoktinių atsakomybės instituto, teisingai taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl santuokos nutraukimo įtakos sutuoktinių prievolėms prieš kreditorius

            Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl sutuoktinių solidarosios atsakomybės pagal prievoles bei pagal sutuoktinių sudarytos ir teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių įtakos šioms prievolėms. Įstatymų leidėjas ieškiniui dėl santuokos nutraukimo yra nustatęs nemažai specialiųjų reikalavimų, iš kurių vienas yra įpareigojimas pateikti duomenis apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir nurodyti, kad ieškovas yra pranešęs jam žinomiems kreditoriams apie bylos iškėlimą (CPK 382 straipsnio 5 punktas, CK 3.126 straipsnio 2 dalis). Šis reikalavimas yra taikomas ir tais atvejais, kai sutuoktiniai prašo nutraukti santuoką jų tarpusavio susitarimu ir patvirtinti santuokos nutraukimo padarinių sutartį (CK 3.56 straipsnio 3 dalis). Šis reikalavimas yra procesinė kreditorių teisių įstatyminės apsaugos, įtvirtintos CK 3.126 straipsnio 1 dalyje, garantija.

           Nagrinėjamos bylos specifika yra ta, kad santuokos nutraukimo byloje teismas padalijo sutuoktinių vardu paimtą ir iš dalies dar negrąžintą vartojimo paskolą nesant kreditoriaus (kasatoriaus) sutikimo, o kreditorius, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui santuokos nutraukimo byloje, pareiškė atskirą ieškinį dėl jau padalytos paskolos priteisimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai išaiškinta, kad tais atvejais, kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nemodifikuojamos, t. y. buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditoriai sutinka su prievolės pakeitimu. Bendraskoliai – sutuoktiniai – savo turtinių santykių negali spręsti be trečiųjų asmenų – kreditorių, nes, solidariąją prievolę pakeitus į dalinę arba asmeninę, kyla grėsmė, kad prievolė bus neįvykdyta visiškai ar bus įvykdyta iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-482/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009).

Esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis. Solidariosios prievolės atsiradimo pagrindai, esant pasyviajam prievolės daugetui, nustatyti CK 6.6 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią solidarioji skolininkų prievolė gali atsirasti arba pagal įstatymą, arba šalių susitarimą, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Nagrinėjamu atveju solidarioji sutuoktinių prievolė atsirado sutarties pagrindu. Sutuoktiniai, pasirašydami sutarties dokumentus, išreiškė bendrą, vieną ir tą patį norą, todėl laikytina, kad jie abu bendrai, kaip viena sutarties šalis (kredito gavėjai), sudarė kredito vartojimo sutartį ir tapo kredito davėjo bendraskoliais pagal iš nurodytos sutarties atsiradusią prievolę grąžinti kreditą. Taigi, kreditorius sutarties pagrindu įgijo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų abu bendraskoliai. Esminis solidarumo požymis, kad solidarieji bendraskoliai neturi teisės reikalauti pasidalyti prievolę, nes kiekvienas yra atsakingas už visos prievolės įvykdymą. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties esmė –  šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Šalių valios autonomijos ir sutarčių sudarymo laisvės principai sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose lemia šių santykių dalyvių pareigą įgyvendinant pasiektus abipusius susitarimus laikytis sulygtų sutarties sąlygų (pacta sunt servanda). Sutarties pagrindu atsiradusios solidariosios prievolės pakeitimas asmenine reiškia ne ką kita, kaip sutarties pakeitimą dėl sutarties subjekto, nes kreditorius netektų teisės reikalauti, kad prievolę įvykdytų antrasis sutuoktinis. Šalys, sudarydamos sutartį, laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalies valia pakeisti sutartį turi būti išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai. Skolininkas negali remtis kitos sutarties šalies – kreditoriaus – tylėjimu, kaip jo valios išraiška pakeisti sutartį  pagal skolininko nurodytas sąlygas, nes tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymo arba sandorio šalių susitarimo nustatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio  3 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai solidariosios prievolės atveju sutuoktiniai pareiškia teisme reikalavimą pakeisti šią prievolę į dalinę arba asmeninę, o kreditorius, nors ir būdamas informuotas apie tokios bylos iškėlimą, neįstoja į santuokos nutraukimo bylą ir neišreiškia savo valios dėl tokio reikalavimo, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo jo sutikimas pakeisti sutartį. Toks aiškinimas yra pagrįstas solidariosios prievolės prigimtimi ir įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis kreditoriaus teises dėl solidariųjų skolininkų. Solidarioji prievolė tarnauja kreditoriaus teisių apsaugai, nes kreditorius turi garantiją, kad vieno skolininko nemokumas neturės įtakos prievolės įvykdymui, nes bus galimybė pareikalauti, jog ją įvykdytų kitas bendraskolis. Visų bendraskolių prievolė gali baigtis tik tinkamai įvykdžius visą prievolę – kreditorius, gavęs skolą iš vieno bendraskolio, nebegali reikšti ieškinio kitiems.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad santuokos nutraukimas įstatymuose nenustatytas kaip pagrindas pasibaigti bent vieno iš sutuoktinių – solidariųjų skolininkų pagal sutartį – pareigai atsakyti kreditoriams pagal solidariąją prievolę (pagrindinę). Akivaizdu, kad toks prievolės transformavimas esmingai pakenktų kreditoriaus interesams ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-410/2007; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutuoktinių susitarimas santuokos nutraukimo atveju solidariąją prievolę pakeisti į dalinę arba asmeninę reiškia kreditoriaus ir skolininkų sutarties pakeitimą, ir kai dėl tokio pakeitimo nėra aiškiai išreikšto kreditoriaus sutikimo, pažeidžia kreditoriaus interesus ir negali būti laikomas pagrindu solidariajai prievolei pasibaigti.

 

 

Dėl teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių, galios byloje nedalyvavusiems kreditoriams

CK 3.53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, sprendimu nutraukdamas santuoką, taip pat patvirtina sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių. Nors sutuoktinių sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių yra jų tarpusavio suderintos valios išraiška, reiškianti, kad nėra sutuoktinių ginčo, teismas, prieš tvirtindamas tokią sutartį, turi pareigą patikrinti, ar ši sutartis yra teisėta ir nepažeidžia kieno nors teisių. Tai reiškia, kad teismas turi ne tik patikrinti, ar sutartyje sutuoktiniai aptarė visus klausimus, kurie pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį turi būti aptarti, bet ir įvertinti, ar sutarties sąlygos neprieštarauja viešajai tvarkai, ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų. Sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą. CK 3.53 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių prieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus, teismas sutarties netvirtina. Teismas, gavęs sutuoktinių prašymą patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, kuria siekiama pakeisti prievolės pobūdį, turi pareigą išsiaiškinti ne tik, ar yra įvykdytos CK 3.126 straipsnio 2 dalies sąlygos, bet ir privalo nustatyti, ar yra kreditoriaus sutikimas tokiam pakeitimui. Nesant aiškiai išreikšto kreditoriaus sutikimo pakeisti šalių sutarties sąlygas, yra pagrindas pripažinti, kad sutartis pažeidžia kreditoriaus interesus ir prieštarauja viešajai tvarkai.

Nagrinėjamoje byloje buvę sutuoktiniai santuokos nutraukimo padarinių sutartyje, kuri buvo patvirtinta teismo sprendimu atskiroje byloje, susitarė, kad teisės, pareigos ir atsakomybė pagal vartojimo kredito sutartį perėjo vienam iš sutuoktinių. Bylą dėl negrąžintos paskolos priteisimo pagal kasatoriaus ieškinį nagrinėję teismai pažymėjo, kad pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ieškovui (kasatoriui), nustatytos aplinkybės įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš naujo nenustatinėjamos, kasatorius šio teismo sprendimo neginčijo proceso atnaujinimo tvarka, todėl kasatoriaus ieškinį atsakovei atmetė.

Teismo sprendimas sukelia materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius, kai įsiteisėja. Teisės doktrinoje yra išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, pasisako dėl šių teismo sprendimo savybių tarpusavio santykio.

CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas iš bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Šiame straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., registro funkcijas atliekanti įmonė privalo įregistruoti teismo sprendimu nustatytus reikšmingus faktus; sprendimas pripažinti asmenį neveiksniu yra privalomas visiems asmenims, kuriems reikalinga nustatyti asmens statusą ir pan.). Tačiau teismo sprendimo privalomumo principas nereiškia, kad teismo sprendimu gali būti nuspręsta dėl nedalyvaujančių byloje asmenų teisių ir pareigų. Šio principo reikšmė aiškintina sistemiškai su kitomis CPK nuostatomis.

Aiškinant teismo sprendimo privalomumo ir res judicata principų tarpusavio santykį, pažymėtina, kad tai nėra tapačios sampratos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata savybė yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Skiriami materialūs ir procesiniai sprendimo, turinčio res judicata galią, teisiniai padariniai. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte. Šioje byloje pirmiausia aktualus materialusis res judicata principo aspektas, t. y teismo sprendimo išimtinumas, kuris reiškia, kad bylos šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys arba jų teisių perėmėjai nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio  3 dalis). Taigi, remiantis tradicine res judicata principo definicija, isiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią, jeigu yra patenkintos trys sąlygos: šalių, ieškinio dalyko ir ieškinio pagrindo tapatumas.

Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio  4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Taigi, teismo sprendimo prejudicinė galia yra vienas iš res judicata principo padarinių, kurio egzistavimo būtina sąlyga – asmens buvimas dalyvaujančiu asmeniu byloje, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (pvz., teismo sprendimai dėl asmens pripažinimo mirusiu ar neveiksniu sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims). Tačiau pagal bendrąją taisyklę asmenys, kurie nebuvo įtraukti į konkrečios bylos nagrinėjimą, gali kitose bylose ginčyti teismo nustatytus faktus.

CPK 266 straipsnyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Teismo sprendimas, būdamas individualaus pobūdžio teisės taikymo aktas, neturi veikti asmenų, nedalyvavusių nagrinėjant bylą, subjektinių teisių ir pareigų. Ši nuostata reiškia, kad tokiems asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas neturi res judicata galios. Jeigu tokių asmenų teisės yra pažeistos, jie turi teisę reikalauti atnaujinti procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas) arba pareikšti ieškinį teisme savo teisėms ir teisėtiems interesams ginti (CPK 279 straipsnio  4 dalis). CPK 279 straipsnio  4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. K. B.; bylos Nr. 3K-3-203/2000). Nagrinėjamoje byloje ginčo šalys yra kasatorius (kreditorius) ir atsakovė (skolininkė), ieškinys pareikštas prievolių teisės normų pagrindu dėl prievolės nevykdymo. Teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje ginčas dėl paskolos grąžinimo tarp kasatoriaus ir atsakovų neišspręstas. Šiuo teismo sprendimu nuspręsta dėl sutuoktinių tarpusavio teisių ir pareigų, taip pat dėl vienašališko sutarties pakeitimo, nedalyvaujant vienai iš sutarties šalių – kreditoriui, todėl toks sprendimas neturi res judicata galios kasatoriui. Dažniausiai sutuoktinių kreditoriai, neįtraukti į santuokos nutraukimo bylos dalies dėl santuokoje įgyto turto padalijimo nagrinėjimą, kreipiasi su prašymu dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Minėta, kad CK 3.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditorių teisė įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais savarankiškus reikalavimus, o CK 3.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta sutuoktinio, pareiškusio ieškinį dėl turto padalijimo, pareiga nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiunčiant pareiškimo dėl ieškinio kopiją. Sutuoktiniams neįvykdžius šios pareigos, kreditoriai turi teisę prašyti atnaujinti bylos dalies dėl santuokoje įgyto turto padalijimo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-450/2007; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-471/2007; 2009 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Hansabankas“ v. Ž.V., J. V., bylos Nr.3K-3-84/2009).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kreditorių teisių apsauga tik proceso atnaujinimo instituto pagrindu ne visada gali būti pakankama ir efektyvi, todėl neturėtų būti suabsoliutinama, nes šios teisės įgyvendinimas siejamas su gana griežtų procesinių terminų laikymusi. Iš Konstitucijos 30 straipsnio kylanti asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, ji negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti dirbtinai apsunkintas jos įgyvendinimas. Ši teisė yra procesinio pobūdžio garantija, suponuojanti asmens teisę į tinkamą (teisingą) procesą. Nagrinėjamoje byloje aktualu pažymėti, kad santuokos nutraukimo byloje nėra duomenų, jog sutuoktiniai būtų įvykdę CK 3.126 straipsnio 2 dalies sąlygas, nors apie tokios pareigos įvykdymą ir nurodė ieškinyje bei prašyme nutraukti santuoką tarpusavio susitarimu. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, konstatuoja,  kad nagrinėjamoje byloje yra aktualus ir kasatoriaus veiksmingos teisės kreiptis į teismą, ginant kreditoriaus interesus, užtikrinimo aspektas, esant pagrįstų abejonių dėl tinkamo kreditoriaus informavimo apie banko skolininkų pradėtą procesą dėl santuokos nutraukimo, turėjusį įtakos banko turtiniams interesams, ir dabartiniame etape egzistuojančios realios galimybės prarasti galimybę tinkamai apginti savo interesus pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

Dėl nurodytos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijų Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) nuolat pabrėžia, kad Konvencija garantuoja „praktines ir efektyvias teises, bet ne teorines ir iliuzines“, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes kiekvienam asmeniui užtikrinti veiksmingą teisę kreiptis į teismą (žr. Airey v. Ireland, judgment of October 1979, Garcia Manibardo v. Spain). Nacionalinėje teisėje įtvirtintas „prieinamumo” laipsnis turi būti pakankamas asmens teisei kreiptis į teismą garantuoti, atsižvelgiant į teisės viršenybės demokratinėje visuomenėje principą (žr. Ashingdane v. United Kingdom, judgment of May 1985). Teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės ribojimai gali būti pripažinti nesuderinamais su Konvencija, jei jie apsunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą. Svarbu, kad taikomi apribojimai nesuvaržytų ar „nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar tokia apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė (žr. klasikinį sprendimą Golder v. United Kingdom, judgment of 21 February 1975; taip pat Fayed v. United Kingdom judgment of September 1994; kt.). Nagrinėjamos kreditoriaus interesų užtikrinimo problematikos atveju aktuali byla Canete de Goni prieš Ispaniją, kurioje buvo kilęs suinteresuoto trečiojo asmens tinkamo informavimo apie jo teisėms įtakos turintį procesą klausimas (žr. Canete de Goni v. Spain, no. 55782/00, judgment of 15 October 2002). Teismas priminė, kad teisės kreiptis į teismą efektyvumui užtikrinti būtina, kad asmuo turėtų aiškią, praktinę galimybę ginčyti aktą (veiksmą), apribojantį jo teises. Teismo praktika patvirtina, kad svarbu išsiaiškinti, ar iš tiesų asmuo buvo tinkamai informuotas apie jam svarbų procesą.

Minėta, kad nagrinėjamoje byloje, pareikalavus bylą dėl santuokos nutraukimo, nustatyta, kad kasatorius apie jo turtiniams interesams turintį įtakos procesą santuokos nutraukimo byloje nebuvo tinkamai informuotas, tai paneigia pirmosios instancijos teismo argumentus apie CK 3.126 straipsnio 2 dalies sąlygų įvykdymą. Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrinusi išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teismo sprendimas, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių, kuria sutuoktiniai susitarė dėl byloje nedalyvaujančio asmens – kreditoriaus teisių ir pareigų, kuriam nebuvo tinkamai pranešta apie santuokos nutraukimo bylos iškėlimą, neturi res judicata galios kreditoriui ir neužkerta jam kelio kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo, nes kreditoriaus ir skolininkų ginčas neišspręstas.

Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualu tai, kad tokiu atveju, kai santuokos nutraukimo byloje yra reiškiami reikalavimai, susiję su sutuoktinių prievolių kreditoriams pobūdžiu bei jų vykdymu, kreditoriaus procesinė padėtis byloje turi atitikti reiškiamų reikalavimų pobūdį ir kreditoriaus materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Civiliniame procese egzistuoja proceso koncentruotumo principas ir teismo pareiga jį išaiškinti. Proceso koncentruotumo principo įgyvendinimo požiūriu teismo teisė esant tam tikroms sąlygoms netinkamą šalį pakeisti tinkama  (CPK 45 straipsnis) padeda greičiau išspręsti ginčą ir teisingai išspręsti materialųjį teisinį ginčą bei užtikrinti teisės į tinkamą procesą įgyvendinimą. Šiems tikslams įgyvendinti įstatymų leidėjas Civilinio proceso kodekse yra įtvirtinęs nemažai procesinių priemonių: ieškinio trūkumų šalinimo institutą, parengiamąjį teismo posėdį, teismo galimybę įtraukti dalyvauti trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų tuos asmenis, kurių teisėms gali turėti įtakos būsimas teismo sprendimas. Tais atvejais, kai teismas, nepasinaudodamas nė vienu iš nurodytų procesinių mechanizmų, byloje nusprendžia dėl neįtraukto dalyvaujančiu asmeniu ir tinkamai neinformuoto apie vykstantį procesą kreditoriaus teisių ir pareigų, pripažintina, kad toks asmuo savo teises gali ginti ne tik prašydamas atnaujinti procesą, bet ir kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių solidariąją atsakomybę pagal prievoles, taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas), pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įsiteisėjusio teismo sprendimo padarinius bei jų įtaką nedalyvavusiems byloje asmenims. Nurodytų proceso teisės normų pažeidimai vertintini kaip nulėmę netinkamą, bylos faktinių aplinkybių neatitinkantį materialiosios teisės normų taikymą. Nustatyti pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui, todėl konstatuotina, kad yra CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.  

Nustatyti pažeidimai yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti tam pačiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

 

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinis teismas turėjo 45,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai šioje procesinėje stadijoje nėra galimybės priteisti nurodytų išlaidų valstybės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl šių išlaidų priteisimo valstybės naudai turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Dangutė Ambrasienė

 

 

 

Egidijus Baranauskas

 

 

 

Gražina Davidonienė

 

 

 

Virgilijus Grabinskas

 

 

 

Algis Norkūnas

 

 

 

Antanas Simniškis

 

 

 

Janina Stripeikienė