Baudžiamoji byla Nr. 1A-383/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.2.8.;1.2.14.5.;1.2.26.1.;2.4.6.3.4.
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano, Svajūno Knizlerio,
sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
gynėjams advokatams Bogdanui Jermak, Nijolei Pakalkienei,
nuteistiesiems J. S. , V. T. ,
vertėjai Žanai Tadorovskajai
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. (J. S. ) ir nukentėjusiojo H. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas:
- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams,
- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams,
- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 1, 2 p.p., paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bei apėmimo būdu ir J. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
V. T. (V. T. ) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d., V. T. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Iš J. S. priteista Valstybinei ligonių kasai 10135,76 litų H. D. gydymo išlaidoms padengti bei 15000 litų nukentėjusiajam H. D. neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
J. S. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas dar jį panaudoti, pagrobė svetimą turtą, t.y 2007 m. rugpjūčio 10 d. apie 22 val. 30 min. jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Šalčininkų rajone, Dieveniškių seniūnijoje, Krakūnų kaimo pagrindinėje gatvėje prie J. Ž. sodybos, eidamas kartu su V. T. , atsitiktinai sutikęs J. K. ir H. D. , patikrino šių asmenų drabužių kišenes, du kartus su kumščiu smogė J. K. į krūtinės sritį ir pagrobė šiam nukentėjusiajam priklausantį vyno butelį „Zelionoje jabloko“ 8 litų vertės. J. K. pareikalavus grąžinti vyno butelį, J. S. pagrasino dar jam suduoti smūgius, todėl nukentėjusysis J. K. , bijodamas pakartotinio fizinio smurto panaudojimo, iš įvykio vietos pasišalino.
Be to, J. S. ir V. T. nuteisti už tai, kad bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, t.y. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, atsitiktinai sutikus J. K. ir H. D. , V. T. iš šių asmenų pareikalavo cigarečių, tačiau jie rūkalų neturėjo. J. S. plėšimo būdu pagrobus iš J. K. butelį vyno ir šiam nukentėjusiajam pasišalinus, V. T. kumščiu sudavė H. D. smūgį į kairįjį petį, o J. S. su kumščiu smogė šiam nukentėjusiajam į kairįjį skruostą. H. D. nukritus ant žemės, J. S. ir V. T. kojomis sudavė jam smūgius į įvairias kūno dalis. J. S. ir H. T. suduodami nukentėjusiajam ne mažiau aštuonių smūgių į veidą ir kitas kūno dalis, padarė jam sužalojimus, kvalifikuojamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.
Be to, J. S. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo H. D. , t.y., tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, kartu su V. T. dėl chuliganiškų paskatų sudavęs smūgius kumščiu bei kojomis H. D. , su pagrobtu iš J. K. vyno buteliu, taipogi dėl chuliganiškų paskatų, sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į galvos kairiąją pusę, padarydamas galvos smegenų sumušimą kairiųjų pakaušinės – momeninės skilčių srityje, sukėlusį ryškią neurologinę simptomatiką, tuo padarydamas H. D. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistasis J. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, o nuosprendžio dalį, kuria nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p. pakeisti ir nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., taip pat skirti švelnesnę bausmę. Taip pat prašo iš jo ir V. T. solidariai priteisti 5000 litų H. D. neturtinei žalai atlyginti.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis nenuosekliais nukentėjusiųjų H. D. ir J. K. bei kito nuteistojo V. T. parodymais, nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 180 str. 1 d. Tačiau byloje esantys įrodymai tokios teismo išvados nepatvirtina, nes buvo neatkreiptas dėmesys į jį teisinančius įrodymus. Jis neturėjo tikslo užvaldyti vyno butelį ir tokiu būdu padaryti plėšimą J. K. atžvilgiu. Įvykio dieną su H. D. ir J. K. jie susitiko kaip pažįstami, jų atžvilgiu neatliko jokių agresyvių veiksmų, rodančių užpuolimo galimybę. Jis tik draugiškai patapšnojo J. K. ir tik tada pastebėjo, kad pastarasis nešasi butelį vyno. Tokius jo draugiškus ketinimus patvirtino ir pats J. K. , parodydamas, kad „J. S turėjo madą pasisveikinant suduoti kelis kartus“. J. K. galėjo subjektyviai įvertinti pasiūlymą visiems kartu išgerti butelį vyno kaip jam daromą spaudimą. Kai jis jau laikė butelį vyno rankose, J. K. nereikalavo jį grąžinti, o pasišalino nueidamas, nors įvykio vietoje atmosfera nebuvo konfliktiška. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina J. K. parodymai, kuriuose jis teigė, kad nesitikėjo, jog jam nuėjus į šalį, J. S. su V. T. pradės mušti H. D. . Be to byloje yra J. K. pareiškimas, kuriame jis nurodė, kad neturi J. S. pretenzijų dėl įvykio. Apeliantas savo veiksmus vertina kaip ne visai korektiškus, tačiau nenusikalstamus. Jo nuomone, turto užvaldymas, kai tai daroma ne smurtu, bet netikėtais veiksmais, siekiant atskirti konkretų daiktą nuo jo turėtojo, gali būti laikomi nebent atvirąja vagyste. Tik tada kai nukentėjusysis priešinasi ir ima grumtis su užpuoliku, atviroji vagystė virsta plėšimu. Ikiteisminis tyrimas nesvarstė klausimo dėl jo patraukimo administracinėn atsakomybėn už nedidelį chuliganizmą ar vagystę, o teismas nenustatė visų būtinų plėšimo, kaip nusikaltimo sudėties, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Esant prieštaringiems įrodymams, šioje kaltinimo dalyje turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Taip pat apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kadangi nenustatė visų nusikalstamai veikai kvalifikuoti būtinų objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad būtent prašymas parūkyti buvo pretekstas pradėti chuliganiškus veiksmus. Viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, o nusikaltimo objektyvioji pusė yra realizuojama veiksmais kaip įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios, vandališki veiksmai, jais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir sutrikdoma visuomenės rimtis. Jeigu jo veiksmais ir buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, tai buvo padaryta tik neatsargiai, nes jokios tiesioginės tyčios padaryti viešosios tvarkos pažeidimą jo veiksmuose nebuvo. Byloje nustatyta, kad įvykio metu buvo tamsu, niekas nepatvirtino, kad būtų girdėję grasinimus ar necenzūrinius žodžius. Šias aplinkybes byloje patvirtino triukšmą gatvėje girdėjusi liudytoja J. Ž. , kuri nurodė girdėjusi tik dūžtančio butelio garsą. Muštynės su H. D. buvo išprovokuotos netinkamai susiklosčius situacijai, buteliu jam sudavė būdamas labai susijaudinęs, todėl ta aplinkybė, kad nuo triukšmo pabudo J. Ž. negali būti vertinama kaip įrodymas, kad jis padarė viešosios tvarkos pažeidimą.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas pripažindamas jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p. t.y dėl sunkaus H. D. sveikatos sužalojimo iš chuliganiškų paskatų, pažeidė Lietuvos Respublikos BK 2 str. 6 d. nuostatas, kadangi už tuos pačius veiksmus teismas pripažino jį kaltu du kartus - pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. Neįrodyta, kad smūgiai H. D. buvo suduoti iš chuliganiškų paskatų. Jis su H. D. susitiko kaip seni pažįstami ir tai įrodo, kad jis neturėjo tikslo kabinėtis prie atsitiktinių praeivių. Lemiamos įtakos konfliktui turėjo tai, kad jie visi buvo išgėrę. Teismas tik prielaidomis ir spėlionėmis pagrindė išvadą, kad muštynės su H. D. įvyko dėl to, kad pastarasis nedavė cigarečių. Iš tikrųjų pirmąjį smūgį H. D. sudavė V. T. , po to H. D. atsakė tuo pačiu, todėl gindamas savo draugą V. T. , bei būdamas afekto būsenos jis ir sudavė smūgį buteliu H. D. per galvą. Jo tyčia nebuvo nukreipta sunkiai sužaloti H. D. , specialiai buteliu į galvą nesitaikė, o sužalojimų pobūdį lėmė H. D. padėtis smūgio metu. Kadangi sunkus sveikatos sutrikdymas H. D. padarytas dėl kilusio asmeninio pobūdžio konflikto, jo veika turi būti kvalifikuojama pagal LR BK 135 str. 1 d.
Skunde nurodyta, kad šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 str. nustatytų reikalavimų, nes kaltinamajame akte bei nuosprendyje nurodytos formuluotės, jų turinys yra prieštaringi jam inkriminuotų nusikalstamų veikų teisinei kvalifikacijai. Kaltinamajame akte nėra pagrįstų argumentų, kodėl aprašomos veikos kvalifikuojamos pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p., o ne pagal BK 135 str. 1 d. Apelianto nuomone, neteisingai surašytas kaltinamasis aktas buvo kliūtis teismui teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Esant šiems pagrindams, apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, o paskirtoji bausmė – pakeista.
Taip pat apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į jo kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. 2 p., 5 p., 7 p. Nuosprendyje neteisingai konstatuota, kad byloje nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tačiau tiek ikiteisminio bylos tyrimo metu tiek teisme, jis nuoširdžiai gailėjosi dėl H. D. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, prisipažino, savo noru padėjo išaiškinti šią veiką bei joje dalyvavusius asmenis, atlygino materialinę žalą. Apeliantas ketina ir ateityje suteikti pagalbą nukentėjusiajam, stengtis pašalinti neigiamas nusikalstamos veikos pasekmes. Skirdamas bausmę, teismas nepakankamai atsižvelgė į visuomenės, o tuo pačiu ir į nukentėjusiojo interesą kuo greičiau gauti žalos atlyginimą. Žala būtų atlyginta greičiau, jei teismo būtų paskirta bausmė, kuri švelnesnė, negu įstatymo numatyta ar įstatymo už padarytą veiką sankcijoje numatyta minimali terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Nepakankamai atsižvelgta į jo asmenybę, susiklosčiusias šeimynines aplinkybes, t.y. kad jis yra susituokęs, augina du nepilnamečius vaikus.
Skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, ypač nukentėjusiojo H. D. reikalavimą atlyginti 15000 Lt. neturtinę žalą, kadangi nesirėmė byloje nustatytomis aplinkybėmis dėl neteisėtų asmenų veiksmų bei patirtos žalos. Byloje neginčytinai įrodyta, kad neteisėtus veiksmus H. D. atžvilgiu pradėjo V. T. , juos tęsė ir suduodamas smūgius nukentėjusiajam, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors pirmosios instancijos teismas tokius V. T. veiksmus kvalifikavo kaip viešosios tvarkos pažeidimą pagal LR BK 284 str. 1 d., o ne pagal LR BK 140 str. 1 d., tačiau tai nereiškia, kad nukentėjusysis nepatyrė fizinio skausmo, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ir t.t. ir pan. Iš to apeliantas daro išvadą, kad dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo H. D. taip pat patyrė neturtinę žalą, kurią atlyginti turėtų kaltas asmuo. Kadangi jo ir V. T. veiksmai suduodant smūgius H. D. buvo bendri, tik kvalifikuoti pagal kilusias pasekmes, tai neturtinės žalos dydis turi būti sumažintas iki 5000 Lt. ir ji turi būti priteista solidariai iš abiejų žalą padariusių asmenų, t.y. jo ir V. T. .
Kartu apeliantas pažymi, kad iš jo priteistos atlyginti neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, jį nustatydamas teismas nepakankamai atsižvelgė į kaltės formą ir jo asmenybę.
Nukentėjusysis H. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį, dėl V. T. veiksmų kvalifikavimo ir bausmės jam paskyrimo, bylą grąžinti ikiteisminiam tyrimui papildyti, kad V. T. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kaip J. S. bendrininkas už veiką, numatytą LR BK 135 str. 2 d. 8 p.
Apeliantas skunde nurodo, kad V. T. veikė kaip bendravykdytojas su J. S. realizuojant LR BK 135 str. 2 d. 8 p. numatytus veiksmus. Byloje pagal kaltinamųjų parodymus nustatyta, kad jie veikė bendra neapibrėžta tyčia ir juos tenkino bet koks rezultatas, todėl jie abu turėtų atsakyti už kilusias pasekmes. Pagal J. S. parodymus, prie H. D. pradėjo kabinėtis V. T. , prasidėjo muštynės, kurių metu pastarasis sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis, nuo suduotų smūgių H. D. parkrito ant žemės. Ikiteisminio tyrimo metu V. T. parodė, kad jis sudavė vyrui ( H. D. ) du kartus į krūtinę, koją ir ranką, tačiau jau teisme jis parodymus pakeitė ir parodė, kad H. D. pirmasis smūgius sudavė J. S. . Iš to darytina išvada, kad abu nuteistieji veikė bendrai ir jiems turi būti inkriminuotas tas pats baudžiamąją atsakomybę numatantis įstatymas. Pagal teismo medicinos specialisto išvadą, be vieno trauminio poveikio į galvą, jam buvo padaryta daugiau sumušimų, kuriuos galėjo padaryti V. T. . Teismas padarė neteisingą išvadą, kad J. S. smūgis buteliu į galvą lėmė sunkų sveikatos sutrikdymą, o V. T. veiksmais jam buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Apeliantas mano, kad tokia išvada pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir šį teiginį grindžia bendrininkavimo samprata nužudymų bylose, t. y., kad nesvarbu kuris iš bendravykdytojų padarė mirtinus sužalojimus, veikai kvalifikuoti nužudymu pakanka, kad tai būtų padaręs vienas iš jų. Remiantis išdėstytu, H. D. nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas kaltinamasis aktas, neatitinkantis LR BPK 219 str. reikalavimų ir tai teismui sutrukdė tinkamai išnagrinėti bylą.
Nuteistasis V. T. atsiliepime į nukentėjusiojo H. D. skundą, prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino J. S. kaltu dėl H. D. sunkaus sveikatos sutrikdymo bei teisingai nuosprendyje nurodė, kad nėra jokių įrodymų, jog kokais nors veiksmais prie H. D. sunkaus kūno sužalojimo būtų prisidėjęs V. T. . Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad nei bylos duomenys, nei specialisto išvada nepatvirtina, kad jis (V. T. ) ir J. S. būtų susitarę sumušti H. D. .
Specialisto išvadoje užfiksuoti visi kiti sužalojimai, padaryti H. D. , bei dėl ir jų atsiradę padariniai, nėra priežastiniame ryšyje su kitais sužalojimais, kurie sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, jo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.
Teismo posėdyje nuteistasis J. S. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti pilnai jame išdėstytais motyvais. Prokurorė, nuteistasis V. T. ir jo gynėjas prašė nuteistojo J. S. bei nukentėjusiojo H. D. apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistojo J. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nukentėjusiojo H. D. apeliacinis skundas atmetamas.
Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas LR BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį J. S. atžvilgiu. Abiejų nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai. V. T. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 284 str. 1 d. bei J. S. kaltė padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 180 str. 1 d., 284 str. 1 d. ir 135 str. 2 d. 8 p., įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismas peržiūri bylą tik nuteistojo J. S. ir nukentėjusiojo H. D. paduotų apeliacinių skundų ribose. V. T. neginčija nuteisimo pagal LR BK 284 str. 1 d., todėl ši nuosprendžio dalis peržiūrima tik tiek, kiek tai susiję su J. S. padaryta nusikalstama veika.
J. S. neigia įvykdęs plėšimą J. K. atžvilgiu, nes smurto nevartojo, vyno butelį paėmė geruoju ir pasiūlė kartu išgerti. Taip pat jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, apkaltinęs jį plėšimu, išimtinai rėmėsi nenuosekliais J. K. , H. D. ir V. T. parodymais. Kolegija tokius J. S. skundo motyvus vertina kaip nepagrįstus, nes nuteistasis savaip interpretuodamas įvykio metu susiklosčiusią situaciją, siekia švelninti savo teisinę padėtį. Apeliantui primintina, kad šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas nebenumato baudžiamosios atsakomybės už atvirąją vagystę. Kaltininko veiksmai turto grobimo atveju, jei panaudojamas fizinis smurtas ar grasinama jį panaudoti, turi būti kvalifikuojami plėšimu. J. S. neneigia paėmęs J. K. priklausantį vyno butelį, tačiau neigia vartojęs fizinį smurtą prieš J. K. ir grasinęs jį dar pavartoti. Tačiau byloje yra nustatyta, kad J. S. pirmiausiai patikrino J. K. kišenes, ieškodamas rūkalų, po to du kartus sudavė kumščiu J. K. krūtinę, bei atėmė butelį vyno. Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu, bei nagrinėjant bylą teisme, vienodai patvirtino J. K. ir H. D. . Apeliantas skunde tvirtina, kad jis turėjo įprotį pasisveikindamas kelis kartus suduoti kumščiu į krūtinę ir taip pat sveikinosi susitikęs J. K. . Tačiau abu nukentėjusieji vienodai parodė, kad J. S. pirmiausiai apžiūrėjo J. K. kišenes, atėmė butelį vyno ir tik tada sudavė du kartus kumščiu jam į krūtinę. Ši aplinkybė paneigia J. S. pasiteisinimus apie tariamai „draugišką pasisveikinimą“, nes J. K. suprato, kad J. S. yra agresyviai nusiteikęs, be to, pastarasis pagrasino jį sumušti, jei pareikalaus grąžinti vyno butelį. Iš J. K. veiksmų galima daryti išvadą, kad iš įvykio vietos jis pasišalino dėl to, kad bijojo, jog J. S. gali realizuoti savo grasinimus. Apie agresyvius J. S. ketinimus galima spręsti iš to, kad pabėgus J. K. , jis su V. T. pradėjo mušti H. D. . Plėšimo, kaip nusikaltimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nustatyti teisingai, o J. S. veika pagrįstai kvalifikuota pagal LR BK 180 str. 1 d.
Taip pat apeliantas J. S. nesutinka su nuosprendžio dalimi, kurioje jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d. J. S. nuomone, teismas nenustatė jo kaltės formos, nes viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, o jo veiksmai nebuvo nukreipti tam, kad rodyti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdyti visuomenės rimtį. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 20 str. 5 d., teisingai įvertino ištirtus įrodymus, bei pagrįstai konstatavo, kad abiejų nuteistųjų veiksmuose yra LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Nors J. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad prašymas parūkyti nebuvo pretekstu pradėti muštynes, tačiau jos prasidėjo būtent tada, kai abu nukentėjusieji cigarečių nuteistiesiems nedavė ir J. K. išsigandęs iš įvykio vietos pasišalino. Skundo teiginiai, kad muštynės galėjo kilti ir dėl asmeninių ar kitų priežasčių yra nepagrįsti, nes pats J. S. tokių priežasčių nenurodė. Konstatuodamas V. T. ir J. S. kaltę, teismas pagrįstai rėmėsi abiejų nukentėjusiųjų parodymais. H. D. patvirtino, kad V. T. pirmasis sudavė smūgį kumščiu į kairįjį petį, o J. S. kumščiu smogė į veidą, po to jau gulint jam ant žemės, abu nuteistieji sudavė smūgius koja į įvairias kūno vietas. Nors V. T. teismo posėdyje mėgino sušvelninti savo teisinę padėtį, teigdamas, kad H. D. jis nemušė, o tik bandė išskirti pastarąjį su J. S. , tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino sudavęs kelis smūgius ranka ir koja nukentėjusiajam. Šiuos savo parodymus V. T. patvirtino ir jų patikrinimo vietoje metu, juos atitinka teismo medicinos specialisto išvada dėl H. D. padarytų sužalojimų pobūdžio, todėl teismas šiuos duomenis teisingai vertino, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Kolegija J. S. skundo teiginius, kad jis neturėjo tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką ir sutrikdyti visuomenės rimtį, atmeta kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius kitiems byloje ištirtiems įrodymams. Teismas išsamiai išaiškino kaip yra suprantama viešoji vieta įvykio metu susidariusios situacijos atžvilgiu, kolegija su šiais teismo argumentais pilnai sutinka ir jų iš naujo nebekartoja. Skundo teigiama, kad viskas vyko tamsoje, niekas iš pašalinių muštynių nematė, negirdėjo keiksmų ar necenzūrinių žodžių. Su šiais skundo argumentais sutikti negalima, nes jie prieštarauja J. K. , liudytojos J. Ž. , o iš dalies ir nuteistųjų parodymams. J. K. parodė, kad nubėgdamas jis girdėjo muštynių garsą, šauksmus, iš ko sprendė, kad J. S. ir V. T. jau muša H. D. . Visiškai vienodai parodė ir J. Ž. , kuri nuo triukšmo pabudo iš miego ir tik jai pradėjus šaukti, muštynės pasibaigė. Be to, J. Ž. patvirtino, kad pagal triukšmą atskyrė dviejų žmonių balsus ir dar vieno asmens dejones. Paminėtos aplinkybės yra pakankamos įvertinti, kad nusikalstamus veiksmus abu nuteistieji atliko viešojoje vietoje, abu elgėsi pakankamai įžūliai dėl mažareikšmės dingsties, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes aplinkiniai girdėjo muštynių garsą ir nukentėjusiojo asmens dejavimą.
Apeliantas nesutinka, kad jo veiksmai dėl sunkaus H. D. sveikatos sutrikdymo yra kvalifikuoti pagal LR BK 135 str. 2 d. 8 p., kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų, nes kvalifikavus jo veiką papildomai pagal LR BK 284 str. 1 d., už tą pačią veiką jis yra nubaustas du kartus. Be to, teismas nenustatė kuo konkrečiai pasireiškė chuliganiškos paskatos, todėl apelianto nuomone, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, jo veika dėl H. D. sunkaus sveikatos sutrikdymo gali būti kvalifikuota nebent pagal atsiradusias pasekmes – LR BK 135 str. 1 d. Nukentėjusysis H. D. nesutinka su nuosprendžio dalimi, kurioje nuteistojo V. T. veika kvalifikuota tik pagal LR BK 284 str. 1 d., nes mano, kad sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas bendrais abiejų nuteistųjų veiksmais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes J. S. atžvilgiu baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jo veika dėl sunkaus H. D. sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų pagal LR BK 135 str. 2 d. 8 p., kvalifikuota teisingai. Apeliantas J. S. neneigia, kad muštynių viešoje vietoje metu jis sudavė atimtu iš J. K. vyno buteliu H. D. į galvą. Taip pat šią aplinkybę patvirtino kitas nuteistasis V. T. , o nukentėjusysis H. D. parodė, kad jam mėginant atsikelti nuo žemės, J. S. sudavė smūgį į kairiąją galvos pusę, po ko jis prarado sąmonę. Teismo medicinos specialistas savo išvadose Nr. G 5702/07(01) ir Nr. G 4554/07(01) patvirtino, kad H. D. padaryti sužalojimai visumoje vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl galvos smegenų sumušimo kairiųjų pakaušinės-momeninės skilčių srityje. Papildomoje išvadoje specialistas patvirtino, kad pastarasis sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu ir būnant vien tik jam vienam, jis vis tiek būtų įvertintas sunkiu sveikatos sutrikdymu. H. D. prašymas kvalifikuoti V. T. veiką kaip sunkų sveikatos sutrikdymą, kaip padarytą bendravykdytojo, yra nepagrįsta. J. S. ir V. T. atsakytų kaip bendravykdytojai už sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą tik tuo atveju, jei sunkus sveikatos sutrikdymas atsirastų nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos arba jei jie būtų turėję bendrą tyčią padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą ar neapibrėžtą tyčią dėl pasekmių. Teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog J. S. ir V. T. būtų susitarę padaryti H. D. sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl to negalima vertinti, kad abiejų nuteistųjų veiksmus jungė neapibrėžta tyčia dėl pasekmių. Byloje yra nustatyta, kad V. T. ir J. S. , pažeisdami viešąją tvarką, muštynių metu, bendrai sudavė rankomis ir kojomis smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas. Teismo medicinos specialistas nustatė ne mažiau 8 trauminių poveikių, tačiau įvertinus kiekvieno iš jų sužalojimų sunkumą, jie įvertinti nežymiais sveikatos sutrikdymais, todėl šioje dalyje abiejų bendravykdytojų veika buvo kvalifikuota pagal LR BK 284 str. 1 d. Minėta straipsnio dalis apima nežymų sveikatos sutrikdymą ir jos atskirai kvalifikuoti pagal BK 140 str. nebereikia. Įvertinus byloje surinktus ir teismo ištirtus įrodymus, nustatyta, kad smūgį buteliu H. D. į galvą sudavė J. S. ir konkrečiai tik ši veika sukėlė sunkias pasekmes – ilgalaikį nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Suduodamas stiprų smūgį H. D. į galvą, J. S. veikė netiesiogine tyčia, kryptingai, t.y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nors nenorėjo numatytų pasekmių, bet sąmoningai leido joms atsirasti. Kadangi J. S. nusikalstama veika buvo nukreipta ir pažeisti viešąją tvarką, sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, ir padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų, ji teisingai kvalifikuota pagal du atskirus baudžiamojo kodekso straipsnius.
J. S. skundo teiginiai, kad jo tyčia sunkiai sutrikdyti sveikatą H. D. nebuvo kryptinga ir kad teismas nepadarė argumentuotų išvadų dėl chuliganiškų paskatų, yra nepagrįsta ir atmestina. Teismų praktikoje laikoma, kad nusikaltimas yra įvykdytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Sunkus sveikatos sutrikdymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal LR BK 135 str. 1 d., jei nėra kitų šio straipsnio 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių. J. S. skunde nurodo, kad į muštynes įsijungė ir H. D. buteliu smūgiavo būdamas afekto būsenos, kadangi gynė savo draugą V. T. . Šie teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes abu nuteistieji teisme parodė, kad jie sudavė smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam, o H. D. patvirtino, kad jis gynėsi tik pasyviai, rankomis dengdamasis nuo smūgių. Vertinant šias aplinkybes, J. S. nebuvo nuo ko ginti V. T. , kadangi kiekybinė persvara buvo užpuolikų pusėje, jie inicijavo konfliktą ir jį pabaigė tik įsikišus pašaliniam asmeniui J. Ž. . Nepakanka veiką perkvalifikuoti iš LR BK 135 str. 2 d. į 1 d. tik dėl to, kad J. S. buvo pažįstamas su H. D. . Byloje nenustatyta, kad tarp jų buvo asmeninių santykių, turėjusių įtakos konflikto kilimui. Konfliktas prasidėjo dėl menkavertės dingsties – negavus cigarečių, vėliau jis peraugo į muštynes su H. D. . Teismas visiškai teisingai J. S. veiksmus dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo H. D. vertino kaip chuliganiškų veiksmų tęsinį viešojoje vietoje, šie veiksmai pasižymėjo įžūliu elgesiu, nepagarbos aplinkiniams demonstravimu, visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymu.
Skundo teiginiai dėl kaltinamojo akto trūkumų yra grindžiami tik teorinio pobūdžio samprotavimais, nes nenurodyta, kokios konkrečiai akto dalys prieštarauja viena kitai ir kuo tai sutrukdė bylą išnagrinėti teisme bei priimti teisėtą nuosprendį. Kolegijos nuomone, kaltinamojo akto turinys pilnai atitiko LR BPK 219 str. reikalavimus, todėl bylos grąžinti prokurorui nėra teisinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. S. bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Paskirtos J. S. laisvės atėmimo bausmės dydis yra mažesnis už LR BK 135 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Įstatyme reikalaujama, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. J. S. nepagrįstai prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis pilnai prisipažino ir gailisi įvykdęs nusikalstamas veikas, atlygino nukentėjusiajam H. D. padarytą žalą. Nuteistasis tik iš dalies pripažino savo kaltę dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam, tačiau neigia įvykdęs plėšimą ir viešosios tvarkos pažeidimą. Nors J. S. savanoriškai atlygino nukentėjusiajam turtinę žalą, tačiau yra likusi neatlyginta neturtinė žala. Be to žalos atlyginimas negali būti besąlygiškai siejamas su vienos ar kitos bausmės rūšies paskyrimu, ar jos trukme, nes tai yra žalą padariusio kaltininko prievolė. Kitos skunde nurodytos aplinkybės, kaip šeimyninė padėtis, padėjimas išlaikyti du nepilnamečius vaikus, nesudaro pakankamo pagrindo skirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas J. S. už sunkiausią iš jo padarytų veikų skyrė bausmę, mažesnę, nei LR BK 135 str. 2 d. sankcijos vidurkis, todėl dar labiau ją švelninti nėra teisinio pagrindo.
J. S. skunde nurodo, kad teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Jo nuomone, neturtinės žalos dydis turi būti sumažintas iki 5000 Lt. ir ją turi atlyginti solidariai ne tik jis vienas, bet ir V. T. . Teismas išspręsdamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, turtinės žalos dydį ir, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, teisingai nustatė žalos dydį. Nustatytas teismo neturtinės žalos dydis – 15000 Lt. – nėra aiškiai per didelis jau vien dėl kilusių pasekmių, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, H. D. dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos yra praradęs 50 procentų darbingumo, o tai jam sukelia pakankamai didelį diskomfortą.
Kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad dėl padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, H. D. taip pat patyrė neturtinę žalą, kurią privalo atlyginti ją padaręs asmuo. Teismas neteisingai neturtinės žalos padarymą vertino pernelyg siaurinamai - tik dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo. Pagal LR CK 6.250 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją, neturtinė žala turi būti atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali būti įgyvendinama siejant neturtinę žalą ne tik su fiziniais defektais, kaip buvo padaryta skundžiamame nuosprendyje, tačiau ir su psichine bei dvasine asmens gerove. Dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, kurį padarė nuteistieji savo bendrais veiksmais, H. D. patyrė fizinį skausmą, buvo pažemintas, nes patyrė emocinę depresiją. Nuosprendis šioje yra keistinas, proporcingai pagal kilusias pasekmes dalį neturtinės žalos priteisiant ir iš kito kalto asmens V. T. , atitinkamai sumažinant iš J. S. priteistos žalos dydį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio pakeisti: priteisti iš V. T. 3000 Lt. nukentėjusiojo H. D. naudai neturtinei žalai atlyginti. Sumažinti iš J. S. priteistą nukentėjusiojo H. D. naudai neturtinės žalos atlyginimą iki 12000 Lt.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Linas Žukauskas
Teisėjai Valdimaras Bavėjanas
Svajūnas Knizleris