Civilinė byla Nr. e3K-3-209-969/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21975-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „Pilot Management Services (Cyprus) LTD“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Pilot Management Services (Cyprus) LTD“ ieškinį atsakovams P. B. ir Ph. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinių bylų teismingumą ir jurisdikciją, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 27 674,16 Eur skolos, 7734,82 Eur palūkanų, 6000 Eur netesybų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinį ieškovas grindė savo ir atsakovo P. B. 2012 m. sausio 20 d. sudaryta paskolos (paslaugų teikimo) sutartimi bei savo ir atsakovo Ph. P. 2012 m. sausio 20 d. sudaryta laidavimo sutartimi. Ieškovas nurodė, kad šalys rašytiniu susitarimu susitarė ginčus, kylančius iš šių sutarčių, spręsti Vilniaus teismuose pagal kompetenciją.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 21 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį ir išaiškino ieškovui, kad civilinė byla teisminga Kipro teismui pagal ieškovo buveinę arba Prancūzijos teismui pagal atsakovų gyvenamąją vietą.
4. Teismas, įvertinęs 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir reglamentas 44/2001) 2 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas, padarė išvadą, kad šalys bylos teismingumą gali nustatyti dvejopai: jos gali nustatyti, kurios valstybės teismai nagrinės jų ginčą, arba gali išvardyti valstybes, kurių teismams jos neperduos nagrinėti bylos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šalys nėra absoliučiai laisvos nustatyti bylos teismingumą savo susitarimu: jos negali pakeisti išimtinio teismingumo; šalys gali pasirinkti tik tokios valstybės teismus, su kuria ta byla turi tam tikrą ryšį (toje valstybėje gyvena viena iš šalių, joje yra dauguma įrodymų, ginčo dalykas ir pan.). 
5. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo buveinė registruota Kipre, abu atsakovai gyvena Prancūzijoje, sutartyse nėra nustatyta jų įvykdymo vieta, teismas sprendė, kad šalių ginčas nėra susijęs su Lietuvos Respublikos teismais, todėl šalių susitarimą dėl jurisdikcijos teismingumo laikė niekiniu. Teismas konstatavo, kad ieškinys neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, todėl atsisakė jį priimti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
6. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, 2016 m. spalio 12 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartį nepakeistą.
7. Teismas pažymėjo, kad 2012 m. gruodžio 12 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (toliau – ir reglamentas 1215/2012). Reglamento 1215/2012 80 straipsnyje nustatyta, kad šiuo reglamentu panaikinamas reglamentas 44/2001. Nuorodos i? panaikinta? reglamentą? laikomos nuorodomis i? ši? reglamentą? ir skaitomos pagal III priede pateikta? atitikties lentele?. Reglamento 1215/2012 81 straipsnyje nustatyta, kad jis yra taikomas nuo 2015 m. sausio 10 d. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuorodos į reglamentą 44/2001 iš esmės reiškia nuorodas į naująjį reglamentą 1215/2012.
8. Teismas, įvertinęs reglamento 1215/2012 preambulės dalies 20 punkto, 23, 25 straipsnių, CPK 787 straipsnio nuostatas, atsižvelgdamas į               Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) 2016 m. liepos 7 d. sprendimo byloje Höszig Kft. prieš Alstom Power Thermal Services 33 punkte nurodytus išaiškinimus, padarė išvadą, kad šalių susitarimas dėl jurisdikcijos turi apimti ryšį su konkrečia teise; toks susitarimas turinio prasme gali būti pripažintas niekiniu ne tik bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (pvz., dėl apgaulės, suklydimo, šalių veiksnumo nebuvimo ir pan.); susitarimo turinio vertinimas apima ir pasirinkto teismo teismingumo taisykles, kurios šiuo atveju nustatytos CPK 787 straipsnyje (atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena; atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės; ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje). Teismas nurodė, kad byloje nepateikta duomenų apie šių CPK 787 straipsnyje nurodytų sąlygų egzistavimą.
9. Teismas pažymėjo, kad šalių sudarytos paskolos sutarties 6.6 punkte nustatyta, jog ginčo atveju šalys sieks išspręsti ginčą draugiškai. Jeigu jos nesusitars per 30 kalendorinių dienų nuo to momento, kai kuri nors šalis gaus rašytinį prašymą išspręsti ginčą, iš šios sutarties kylantis arba su ja susijęs ginčas bus sprendžiamas teisme. Tačiau dėl sutartyje sulygtos ikiteisminės procedūros pasinaudojimo įrodymai nepateikti.  
10. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes šalių susitarimas dėl jurisdikcijos teismingumo yra niekinis.

III. Kasacinio skundo argumentai

11. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismams, pažeidė reglamento 1215/2012 25 straipsnį ir proceso teisės normas, reglamentuojančias teismingumo taisykles (CPK 780 straipsnis, 787 straipsnio 2 dalis). Reglamento 1215/2012 25 straipsnio 1 dalis, priešingai negu sprendė teismas, nesuteikia nacionaliniams teismams teisės tikrinti susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimą pagal nacionalines teismingumo taisykles. Minėtoje teisės normoje aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad nesvarbu, kokia yra šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, jos gali susitarti ir dėl kitos valstybės narės teismo jurisdikcijos spręsti bet kuriuos ginčus. Svarbu tik tai, kad susitarimo turinys būtų galiojantis. Be to, toks susitarimas pasirinktajam valstybės narės teismui suteikia išimtinę jurisdikciją. Reglamento 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje nustatyti tik susitarimo dėl teismingumo formos reikalavimai, o susitarimo turinys turi būti patikrinamas jo galiojimo atžvilgiu pagal pasirinktos valstybės narės teismo nacionalinę teisę. Tai reiškia, kad teismai turėjo teisę vertinti susitarimo turinį tik dėl bendrųjų sandorio negaliojimo pagrindų, t. y. apgaulės, suklydimo ir pan., o ne plečiamai aiškinti reglamento 1215/2012 nuostatas ir spręsti dėl teismingumo, kai dėl jo šalys pačios ir laisva valia jau yra susitarusios.
2. Reglamentas 1215/2012 leidžia apriboti šalių autonomiją dėl teismingumo pasirinkimo tik išskirtiniais ir reglamente 1215/2012 aiškiai nurodytais atvejais, t. y. dėl draudimo, vartojimo arba darbo sutarčių (reglamento 1215/2012 preambulės 19 punktas). Nagrinėjama byla nepatenka nė į vieną iš minėtų ribojimų. Tai reiškia, kad šios bylos šalių susitarimui negalėjo būti taikomi jokie reglamente 1215/2012 įtvirtinti apribojimai. Teismas neturėjo teisės nepaisyti šalių autonomijos laisvai susitarti ir taip paneigti ne tik reglamento 1215/2012 tikslus, bet ir jame (t. y. 25 straipsnio 1 dalyje) įtvirtintus tiesiogiai taikomus reikalavimus.
3. Teismas nepagrįstai ir netinkamai rėmėsi Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo byloje Höszig Kft. prieš Alstom Power Thermal Services, C-222/15, 33 punkte nurodytais išaiškinimais, kaip paneigiančiais šalių sudarytą susitarimą dėl teismingumo. Šalių sudarytų paskolos ir laidavimo sutarčių nuostatos dėl jurisdikcijos apima ryšį su konkrečia teise, t. y. abiejose sutartyse nustatyta, kad aiškinant jų nuostatas yra remiamasi Lietuvos Respublikos teise, o ir teismingumas numatomas Lietuvos teismams. Taigi šalių laisva valia sudarytas susitarimas dėl jurisdikcijos yra susijęs su konkrečia teise – Lietuvos Respublikos.
4. Teisingumo Teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo C-543/10 26 punkte išaiškinta, kad Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad ji taikoma tik tais atvejais, kai šalys yra susitarusios dėl teismo. Būtent šis šalių valios suderinimas, vadovaujantis valios autonomijos principu, pateisina pirmenybės suteikimą pasirinktam teismui, o ne tam, kuriam byla būtų teisminga remiantis reglamentu 44/2001. Taigi Teisingumo Teismo praktikoje formuluojama taisyklė, kad šalių autonomijos principas yra svarbesnis ne tik už nacionalinį reguliavimą, bet net ir už pačiame reglamente 44/2001 įtvirtintas teismingumo taisykles. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, šalių susitarimo dėl jurisdikcijos nuostatos aiškinimas yra visiškai kitoks nei tas, kurį pateikia teismas skundžiamoje nutartyje.
5. Lietuvos Respublikos konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškintas reglamento 44/2001 viršenybės prieš nacionalinius teisės aktus principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010; 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK nuostatos dėl teismingumo yra taikomos tik tada, kai atitinkamų santykių nereglamentuoja aukštesnės galios teisės aktas, šiuo atveju Europos Sąjungos teisės aktas – reglamentas 1215/2012, pakeitęs reglamentą 44/2001. Taigi, esant šalių susitarimui dėl jurisdikcijos, teismas neturėjo teisės remtis CPK 787 straipsnio 1 dalies nuostatomis dėl teismingumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl jurisdikcijos taisyklių civilinėse ir komercinėse bylose

12. Byloje sprendžiamas klausimas, ar Lietuvos Respublikos teismai dviejų susitarimų dėl teismingumo, nukreipiančių į Lietuvos teismus, pagrindu turi jurisdikciją nagrinėti Kipre įsteigto ieškovo reikalavimus dėl skolos priteisimo atsakovams – Prancūzijoje gyvenantiems Prancūzijos piliečiams.
13. Nagrinėjamu atveju ieškovas ir atsakovas P. B. 2012 m. sausio 20 d. sudarytos paskolos sutarties 6.5 punktu susitarė, kad ši sutartis buvo sudaryta ir turi būti aiškinama remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais; skolos išieškojimas yra vykdomas pagal Lietuvos įstatymus. Šios sutarties 6.6 punktu šalys susitarė, kad bet kokį iš sutarties kylantį ar su ja susijusį ginčą jos sieks išspręsti taikiai; šalims nesusitarus per 30 dienų, ginčas bus sprendžiamas Lietuvos Respublikos teisme (konkretų teismą pasirinks ieškovas).
14. Ieškovo ir atsakovo Ph. P. 2012 m. sausio 20 d. sudarytos laidavimo sutarties 2.1.2 punkte nustatyta, kad laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriaus reikalavimus prioritetine tvarka, jeigu tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Šios sutarties 3.13 punktu šalys susitarė, kad sutartis reguliuojama ir aiškinama remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais; ginčai bus sprendžiami derybų keliu, o nesusitarus – Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme arba Vilniaus apygardos teisme.
15. Ieškovas su reikalavimu dėl skolos pagal minėtas sutartis priteisimo iš atsakovų su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą. Šio teismo jurisidikciją nagrinėti ginčą ieškovas grindė šios nutarties 13 ir 14 punktuose nurodytais šalių susitarimais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisės normas, reglamentuojančias tarptautinį civilinį procesą, padarė išvadą, kad šalys savo susitarimu dėl jurisidikcijos gali pasirinkti tik tokios valstybės teismus, su kuria ta byla turi tam tikrą ryšį (toje valstybėje gyvena viena iš šalių, joje yra dauguma įrodymų, ginčo dalykas ir pan.) (CPK 787 straipsnio 1 dalis). Kadangi šalių buveinės ir gyvenamosios vietos yra ne Lietuvos Respublikoje, šalių sudarytose sutartyse nenustatyta jų įvykdymo vieta, teismas sprendė, kad ginčas neturi ryšio su Lietuvos Respublika ir nacionaliniais teismais, todėl pareikštą ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė.
16. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalies nuostatos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad šio kodekso VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Remiantis CPK 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
17. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (žr.               Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 21 punktą).
18. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (žr.               Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016 10 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
19. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija). Šis teisės aktas pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.
20. Remiantis reglamento 1215/2012 81 straipsniu, šis reglamentas privalomas visas ir pagal Sutartis tiesiogiai taikomas valstybėse narėse.
21. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra nurodęs, kad Europos Sąjungos teisės sistemoje reglamentai yra tiesiogiai taikomi ir veikiantys antrinės teisės aktai, suteikiantys galimybę asmenims reglamentais garantuojamas teises ginti nacionaliniuose teismuose (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnis). Jie yra nacionalinės teisės sudėtinė dalis, o siekiant užtikrinti vienodą ES teisės aktų aiškinimo ir taikymo praktiką, valstybės narės, aiškindamos ir taikydamos ES teisės aktus, turi vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais (žr.               Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-685-219/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
22. Reglamento 1215/2012 66 straipsnyje nustatyta, kad šis reglamentas yra taikomas teismo procesams, kurie yra pradėti 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau. Nagrinėjamu atveju ieškinys yra paduotas teismui 2016 m. birželio 17 d., taigi į teismą kreiptasi, kaip tai suprantama pagal reglamento 1215/2012 32 straipsnio 1 dalies a punktą, po 2015 m. sausio 10 d. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, ginčo teisiniams santykiams taikytinos ne reglamento 44/2001, o reglamento 1215/2012 nuostatos.
23. Reglamentas 1215/2012 taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Visų pirma šis reglamentas netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (lot. acta iure imperii). Šis reglamentas netaikomas: fizinių asmenų statusui, teisnumui, veiksnumui; bankrotui; socialiniam draudimui; arbitražui; šeimos, giminystės, santuokos santykiams; testamentams ir paveldėjimui (reglamento 1215/2012 1 straipsnis).
24. Susitarimus dėl tarptautinės jurisdikcijos nustato reglamento 1215/2012 25 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos sudaromas arba paliudijamas raštu (reglamento 1215/2012 25 straipsnio 1 dalies a punktas).
25. Remiantis reglamento 1215/2012 25 straipsnio 4 dalimi, susitarimai dėl jurisdikcijos ar turto patikėjimo dokumento nuostatos dėl jurisdikcijos pasirinkimo neturi teisinės galios, jeigu jie prieštarauja 15 (bylos dėl draudimo), 19 (vartojimo sutartys) ar 23 (darbo sutartys) straipsniui arba jeigu teismai, kurių jurisdikcijos išvengiama, turi išimtinę jurisdikciją pagal 24 straipsnį (daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, bendrovių steigimas, likvidavimas, įrašų viešuosiuose registruose galiojimas, patentai, prekės ženklai, teismo sprendimų vykdymas).
26. Taigi šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra laisvos susitarti dėl konkrečios valstybės narės teismo jurisidikcijos nagrinėti jų civilinius ir komercinius ginčus, išskyrus tiesiogiai reglamente 1215/2012 nurodytas išimtis. Toks šalių susitarimas, jeigu jis nėra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu ir atitinka jam keliamus formos reikalavimus, yra privalomas ne tik pačioms šalims, bet ir valstybės narės teismui (teismams), kurio jurisdikciją nagrinėti ginčus yra pasirinkusios šalys. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina ir reglamento 1215/2012 19 konstatuojamosios dalies nuostata, kad, atsižvelgiant į reglamente nustatytus išimtinės jurisdikcijos pagrindus, turėtų būti paisoma sutarčių šalių autonomijos, išskyrus draudimo, vartojimo arba darbo sutarčių atvejus, kai laisvė nustatyti teismo jurisdikciją yra ribota.
27. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta šios nutarties 13, 14 punktuose, šalys paskolos ir laidavimo sutartyse sudarė rašytinius susitarimus dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisidikcijos nagrinėti ginčus, kylančius iš šių sutarčių. Taigi šalių sudarytas susitarimas dėl jurisidikcijos atitinka jam formos keliamus reikalavimus, nustatytus reglamento 1215/2012 25 straipsnio 1 dalies a punkte. Ginčo dėl to byloje nėra. Tačiau bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi nacionaliniu teisės aktu (CPK 787 straipsnio 1 dalimi), padarė išvadą, kad šis susitarimas, nesant ryšio tarp ginčo (bylos) ir Lietuvos Respublikos teismų, yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu (žr. šios nutarties 15 punktą).
28. Taigi byloje kilo klausimas, ar ribojimai dėl galimybės pasirinkti tam tikros valstybės narės teismą gali būti nustatyti ne tik pačiame reglamente 1215/2012, bet ir atitinkamo teismo vidaus (nacionalinėje) teisėje. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi reglamento 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje esančia nuoroda į nacionalinę teisę, laikydamas, kad ji suteikia pagrindą papildomai taikyti nacionalinius jurisdikcijos pagrindus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši teisės norma yra kolizinė norma, ji nereiškia, kad reglamento nuostatos dėl susitarimų dėl teismingumo turinio galiojimo gali būti „papildomos“ nacionalinėmis teisės normomis, nes tai neatitiktų pagrindinio reglamento tikslo – suvienodinti jurisdikcijos taisykles Europos Sąjungoje ir padaryti jas nuspėjamas bei taip užtikrinti teisinį apibrėžtumą Europos Sąjungos mastu.
29. Reglamento 1215/2012 20 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai iškyla klausimas, ar susitarimas dėl jurisdikcijos, kuriuo pasirenkamas valstybės narės teismas ar teismai, yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu, tas klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal susitarime nurodyto teismo ar teismų valstybės narės teisę, įskaitant tos valstybės narės kolizines normas. Ši konstatuojamoji dalis yra susijusi su šio reglamento 25 straipsnyje esančia formuluote „išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu“. Aptariamos teisės normos įtraukimo į 25 straipsnį tikslas buvo nustatyti visoms ES valstybėms narėms vienodą kolizinę normą susitarimo dėl teismingumo materialiojo galiojimo klausimams spręsti. Šios normos logika – užtikrinti, kad šis klausimas būtų sprendžiamas vienodai, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas kreipėsi į valstybės teismą, nurodytą susitarime dėl teismingumo, ar į kitos šalies teismą; abiem atvejais susitarimo dėl teismingumo materialiojo galiojimo klausimas pagal naująjį reglamentą sprendžiamas pagal susitarime nurodytos šalies teisę, taigi išsprendžiamas vienodai. Tai leidžia išvengti situacijų, kai kiekvienas iš teismų, į kuriuos kreiptasi, susitarimo dėl teismingumo turinio galiojimo klausimui taikytų savo šalies teisę ar kolizines normas, kurių pagrindu galėtų būti nustatytos skirtingos susitarimų dėl teismingumo turinio galiojimo sąlygos, taigi tas pats susitarimas turinio prasme būtų laikomas galiojančiu pagal vienos, bet ne pagal kitos valstybės teisę.
30. Teisės mokslo doktrinoje taip pat nurodoma, kad pagal reglamentą 1215/2012 terminas „turinio galiojimas“ turi būti apribotas iki susitarimo dėl teismingumo, kaip sutarties, galiojimo, ir neapima klausimo, kokie jo procedūriniai (jurisdikciniai) padariniai. Nuoroda į valstybės narės teisę apima tik tokius klausimus kaip veiksnumą (angl. capacity), klaidą ar apgaulę – problemas, kurios gali kilti dėl bet kurios sutarties rūšies, ir ne tuos klausimus, kurie siejami konkrečiai su susitarimais dėl teismingumo, pavyzdžiui, ar įmanoma įtvirtinti galiojantį susitarimą dėl teismingumo važtaraštyje arba darbo sutartyje. Pastarosios problemos yra susijusios su jurisdikcinėmis susitarimo dėl teismingumo pasekmėmis (Hartley, T. Choice of Court Agreements Under the European and International Instruments. Oxford University Press, 2013. p. 130–131).
31. Tai, kad susitarimas dėl tarptautinės jurisdikcijos negali būti vertinamas analizuojant bylos sąsajas su pasirinktu teismu, yra patvirtinęs ir Teisingumo Teismas. Aiškindamas 1968 m. Briuselio konvenciją, kuri vėliau tapo reglamentu 44/2001, o šis savo ruožtu buvo pakeistas reglamentu 1215/2012, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Konvencijos 17 straipsnis nereikalauja jokio objektyvaus ryšio tarp ginčo teisinio santykio ir pasirinkto teismo (Teisingumo Teismo 1999 m. kovo 16 d. sprendimas byloje Trasporti Castelletti Spedizioni Internazionali SpA prieš Hugo Trumpy SpA, C-159/97, 46–52 punktai).
32. Teisingumo Teismo pateiktas Briuselio konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir šio reglamento 44/2001 nuostatoms tiek, kiek šių teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (žr. 2014 m. spalio 23 d. sprendimo byloje flyLAL-Lithuanian Airlines, C-302/13, EU:C:2014:2319, 25 punktą ir jame nurodyta teismo praktika). Reglamentas 1215/2012 pakeičia reglamentą 44/2001, todėl Teisingumo Teismo pateiktas pastarojo reglamento nuostatų aiškinimas taikomas ir reglamento 1215/2012 nuostatoms, kai šių dviejų Sąjungos teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo byloje Schmidt, C-417/15, EU:C:2016:881, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Nagrinėjamu aspektu minėtų teisės aktų normos, tiek, kiek tai susiję su sąsajomis tarp teismo ir bylos, laikytinos lygiavertėmis, todėl galima remtis minėta Teisingumo Teismo praktika. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismo išaiškinimas, kad susitarimui dėl teismingumo nereikalingos sąsajos tarp teismo ir bylos aplinkybių, turėtų būti taikomas ir reglamentui 1215/2012.
33. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo cituota Teisingumo Teismo praktika. Cituojamoje ESTT praktikoje (ESTT 2016 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje Profit Investment, C-366/13, 23 punktas; 2016 m. liepos 7 d. sprendimas byloje H?szig Kft. prieš Alstom Power Thermal Services, C-222/15, 33 punktas), kuria apeliacinės instancijos teismas rėmėsi priimdamas procesinį sprendimą, nurodoma, kad „visų pirma reikia priminti, kad reglamento 44/2001 23 straipsnio 1 dalyje daugiausia keliami sąlygos dėl jurisdikcijos galiojimo reikalavimai, susiję su forma, o dėl turinio nurodytas tik vienas reikalavimas, susijęs su šios sąlygos objektu, t. y. kad jis turi apimti ryšį su konkrečia teise. Taigi šios nuostatos formuluotėje nenurodyta, ar galimas sąlygos dėl jurisdikcijos perkėlimas ne sutarties šalims, o trečiajam asmeniui, paskesnės sutarties šaliai, perėmusiai visas ar dalį vienos iš pradinės sutarties šalių teisių ir pareigų (žr., be kita ko, 2013 m. vasario 7 d. sprendimo byloje Refcomp, C-543/10, EU:C:2013:62, 25 punktą)“.
34. Remdamasis nurodytu Teisingumo Teismo išaiškinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad susitarimas dėl jurisdikcijos turi užtikrinti ryšį su konkrečia teise. Tačiau minėtas išaiškinimas liečia ne susitarimo dėl teismingumo sąsajas su teisine sistema, o susitarimo dėl teismingumo sąsajas su konkrečiu teisiniu santykiu – susitarimo dėl teismingumo apibrėžtumą. Reglamento 44/2001 23 straipsnyje, kurį aiškino ESTT, nurodyta, kad susitarimas turi apimti ginčus, „galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių“.
35. Dėl šio kriterijaus Teisingumo Teisimas yra išaiškinęs, kad susitarimas dėl jurisdikcijos gali būti susijęs tik su ginčais, kurie kilo arba gali kilti dėl konkrečių teisinių santykių, ir tai apriboja susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį tik ginčais, kurie kilo iš teisinio santykio, dėl kurio šis susitarimas buvo sudarytas. Šiuo reikalavimu siekiama, kad šalis netikėtai nesužinotų, jog visi ginčai, kurių gali kilti dėl jos santykių su kontrahentu ir kurie susiję su kitais santykiais nei tie, dėl kurių sutarta pasirinkti teismą, priskirti nagrinėti konkrečiam teismui (žr. 1992 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Powell Duffryn, C?214/89, EU:C:1992:115, 31 punktą).
36. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad vienintelis pačiame reglamente nustatytas susitarimo dėl teismingumo turinio reikalavimas – teisinio santykio, kuriam taikomas susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo, konkretizavimas. Nuomonė, kad susitarimas dėl teismingumo pagal reglamentą 1215/2012 nereikalauja jokių bylos sąsajų su pasirinktu teismu, pateikiama ir teisės doktrinoje (Magnus / Mankowski. Brussels Ibis Regulation. Sellier. European Law Publishers, 2015. p. 613).
37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 20, 21, 26, 28–30 punktuose nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl susitarimo dėl jurisidikcijos turinio galiojimo atžvilgiu, nepagrįstai rėmės nacionaliniu teisės aktu – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu ir jo 787 straipsnio 1 dalimi. Priešingai negu sprendė bylą nagrinėję teismai, Lietuvos teismų jurisdikcijai pagal reglamento 1215/2012 25 straipsnį (šalims reglamento 1215/2012 nustatyta tvarka susitarus dėl jurisidikcijos) bylos sąsajų su Lietuvos Respublika ir nacionaliniais teismais nereikia.
38. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas privalo atsisakyti priimti ieškinį, nustatytas CPK 137 straipsnio 2 dalyje. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ieškinį privalu atsisakyti priimti, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Ši teisės norma nenustato teismo teisės ir (ar) pareigos atsisakyti priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo nesilaikė šalių sudarytoje sutartyje nustatytos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas teisiškai nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad teismui nebuvo pateikti įrodymai, jog ieškovas tinkamai pasinaudojo paskolos sutartyje nustatyta ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka.  
39. Kadangi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė teisės taikymo klaidą (netaikė reglamento 1215/2012 25 straipsnio 1 dalies, kai privalėjo tai padaryti), turinčią įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini, byla perduodama pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti ieškinio priėmimo klausimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3 dalis, 360 straipsnis), nes procesinių dokumentų atitikties turinio ir formos reikalavimams patikrinimas yra fakto klausimas ir šiuo atveju nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartį ir bylą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui spręsti ieškovo „Pilot Management Services (Cyprus) LTD“ ieškinio dėl skolos ir palūkanų priteisimo atsakovams P. B. ir Ph. P. priėmimo klausimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Birutė Janavičiūtė

              Egidijus Laužikas

              Gediminas Sagatys