Administracinė byla Nr. eA-319-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03084-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.18

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei A. B. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“, TRATC) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės A. B. (toliau – ir atsakovė) 250,93 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 28,96 Eur dydžio išlaidų dėl skundo surašymo ir pateikimo teismui atlyginimą.
1. Pareiškėjas paaiškino, kad jam yra pavesta administruoti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava). Atsakovė nėra sumokėjusi 250,93 Eur dydžio vietinės rinkliavos, susidariusios nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. Atsakovė privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto objektą Šilalės rajono savivaldybėje, adresu (duomenys neskelbtini) (mokslo paskirtis, bendras plotas 571,50 kv. m).
2. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 25 straipsniu, 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 2 punktu, 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (2004 m. balandžio 30 d. redakcija) 92 punktu, Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. T1-41 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 4, 5, 20, 31–39, 44 bei 61 punktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pažymėjo, jog teisės aktai nenustato galimybės patiems atliekų turėtojams rinkti ir tvarkyti atliekas bei tuo pagrindu atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą.

II.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė jam iš atsakovės 250,93 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos bei 28,96 Eur dydžio išlaidų dėl skundo surašymo ir pateikimo teismui atlyginimą.
3. Teismas nustatė, kad atsakovei nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d. nuosavybės teise priklausė nekilnojamojo turto objektas mokykla (mokslo paskirtis, bendras plotas 571,50 kv. m), esantis adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atsakovei nuolat siuntė mokėjimo pranešimus dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą, išsiuntė 2014 m. sausio 14 d. Įspėjimą Nr. RIS-10004984 dėl skolos. Iš viso nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d. susidarė 250,93 Eur skola dėl vietinės rinkliavos nemokėjimo.
4. Vadovaudamasis Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Nuostatų 4, 5 punktais, priedo 1 punktu teismas pažymėjo, kad Šilalės rajono savivaldybės tarybai Nuostatų priede patvirtinus vietinės rinkliavos dydžius (rinkliavos dydis pagal mokslo paskirties pastatus už bendrąjį plotą yra 0,91 Lt (0,26 Eur)), jų surinkimą administruojanti UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ pagal atsakovės nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto objekto dydį (mokslo paskirtis, bendras plotas 571,50 kv. m) atsakovei tinkamai nustatė kas mėnesį mokėtiną vietinės rinkliavos sumą nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d. Vadinasi, pareiškėjo apskaičiuota atsakovės 250,93 Eur skola dėl vietinės rinkliavos nemokėjimo yra tinkama.
5. Teismas pabrėžė, kad pagal Nuostatų 5 punktą atsakovė tinkamai pripažinta vietinės rinkliavos mokėtoja, nes ji yra fizinis asmuo, valdantis nekilnojamąjį turtą Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje. Būtent dėl minėto nekilnojamojo turto turėjimo nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, ar atsakovė juo naudojasi ar ne, ji privalo mokėti vietinę rinkliavą, tačiau šios pareigos nevykdo. Šią poziciją teismas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-334/2014.
6. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2213/2014), remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą ir konstatavo, kad pareiškėjo prašymas yra pagrįstas, todėl tenkintinas ir pareiškėjui priteistina iš atsakovės 250,93 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos suma.
7. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 44 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (pakeistų 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punkto nuostatomis ir nustatęs, kad pareiškėjo vardu skundą parengė UAB „Juris LT“, už kurio parengimą pareiškėjas sumokėjo 28,96 Eur, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju akivaizdžiai matyti, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma už skundo surašymą ir pateikimą neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, todėl yra pagrįsta ir priteistina iš atsakovės.

III.

8. Atsakovė A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Atliekų tvarkymo įstatymo normos ir Šilalės savivaldybės norminiai aktai, kurių pagrindu tenkintas pareiškėjo prašymas, neprieštarauja Konstitucijos 7, 28, 30, 46, 102 ir 110 straipsnių normoms. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, nepranešęs atsakovei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą. Teisminio susirašinėjimo metu atsakovei nebuvo siunčiami procesiniai dokumentai registruotu paštu. Taip pat ji dėl nėštumo dažnai nebūdavo savo deklaruojamoje gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini).
2. Teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamai taikytų materialiosios bei proceso teisės normų, nukrypimo nuo jau suformuotos teismų praktikos, netinkamai pritaikius įstatymą ir netinkamai vertinus faktines pastato paskirties aplinkybes.
3. Atsakovė 2005 m. lapkričio 2 d. dovanojimo sutarties pagrindu iš krikšto mamos priėmė dovaną – griūvantį pastatą-mokyklą, esančią (duomenys neskelbtini). Mokykla nuo pat jos privatizavimo nustatyta tvarka nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre bei Švietimo ministerijos nustatyta tvarka ministerijoje, todėl nebuvo veikianti. Po privatizavimo mokykloje buvo atjungtas elektros energijos tiekimas ir tai patvirtina AB „Lesto“, tačiau pareiškėjas tokius duomenis nuo teismo nuslėpė, o atsakovė negalėjo atsiliepti dėl to, kad nesinaudoja kompiuterine įranga, neturi interneto prieigos ir kt.
4. Byloje pateikti įrodymai, kad žemė po mokykla ir apie ją nuosavybės teise priklauso A. B., todėl jis ir turėtų vykdyti Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Nuostatų 4, 5 punktų bei priedo 1 punkto įpareigojimus. A. B. neįtraukus į šios bylos nagrinėjimą, tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
5. Atliekų tvarkymo įstatymo normos ir Šilalės savivaldybės norminiai aktai, kurių pagrindu tenkintas pareiškėjo prašymas, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi negalimas pajamų gavimas už neatliktas paslaugas. Šiuo atveju verslo rungimosi, sąžiningumo ir protingumo kriterijus yra nevertinamas. Kiekvienu atveju įstatymas ir poįstatyminis aktas turi atitikti sveiko proto kriterijus ir teisėtus lūkesčius, nepažeisdamas kitų piliečių ar juridinių asmenų teisių bei teisėtų interesų.
6. Teismas netinkamai taikė tariamos skolos išieškojimo terminą, t. y. atsakovė nekilnojamąjį turtą ir pareigą 2013 m. lapkričio 11 d. perleido S. G., kuris šioje byloje taip pat turi būti proceso šalis. Taigi šiuo atveju turėtų būti taikomas 1 mėnesio ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 1 d. 3 p.), kadangi mokyklos griuvėsius, bet ne pastatą pirmasis savininkas B. B. įsigijo privatizacijos metu.
7. Šiuo atveju būtina byloje surinkti daug naujų įrodymų objektyviam ir teisingam sprendimo priėmimui ir į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti A. B. bei S. G.
9. Papildomuose paaiškinimuose atsakovė nurodo, kad žemė, kurioje yra mokykla, yra namų valdos paskirties, todėl mokykla po privatizavimo faktiškai pakeitė statusą, tačiau jo neregistravo VĮ Registrų centras, todėl išliko jos pavadinimas, o pastatas naudojamas kaip gyvenamoji patalpa. Tokius duomenis patvirtina ir VĮ Registrų centras, pagal kurio duomenis atsakovė nesiverčia mokymo paslaugų verslu šiame pastate. Dalį laikotarpio, už kurį prašoma priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą, sudaro laikas, kai pastatą nuosavybės teise valdė S. G., kuris perimdamas pastatą, perėmė ir visumą įsipareigojimų, susijusių su statinio mokestine prievole, ir tai jis gali patvirtinti teismui. Be to, namų paskirties žemė nuosavybės teise valdoma A. B. Taigi teismo sprendimu pasisakyta dėl asmenų, kurie neįtraukti į bylos nagrinėjimą, o juos įtraukus, gali paaiškėti bylai labai svarbių aplinkybių, kurių teismas nenagrinėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

10. Byloje ginčas kilo dėl 250,93 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d., priteisimo iš atsakovės A. B. pagal pareiškėjo UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą.
11. Byloje nustatyta, kad atsakovei A. B. nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d. nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis daiktas – mokykla (mokslo paskirtis, bendras plotas 571,50 kv. m), esantis Šilalės rajono savivaldybėje, adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 11–12). Atsižvelgęs į tai bei į tai, kad atsakovė nėra sumokėjusi 250,93 Eur dydžio vietinės rinkliavos, susidariusios nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d., teismas tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė iš atsakovės prašomą 250,93 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už šį turto objektą sumą.
12. Atsakovė apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog iš tikrųjų šis nekilnojamasis turtas yra gyvenamosios paskirties, tačiau nebuvo naudojamas, elektros energijos tiekimas buvo atjungtas, atliekos nesusidarė ir jų tvarkymo paslauga nebuvo teikiama, o žemė po pastatu ir aplink jį nuosavybės teise priklauso kitam asmeniui, todėl ji ir nėra rinkliavos mokėtoja.
13. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pagal bendrą taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu tam tikros savivaldybės teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).
14. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama. Taigi, vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.
15. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, be kita ko, yra pasisakiusi, jog tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog objektyvūs duomenys, patvirtinantys, kad valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro ir tokio turto savininkas negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, t. y. toks turtas praktiškai nenaudojamas, gali būti, pavyzdžiui, elektros energijos tiekėjo pateiktos pažymos ir jose nurodyta informacija ar kiti duomenys, pagrindžiantys nekilnojamojo daikto netinkamumą naudoti (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1651-602/2017; 2018 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018).
16. Nagrinėjamu atveju atsakovė į bylą nepateikė objektyvių duomenų (Nekilnojamojo turto registro išrašo, kuriame būtų nurodyta kitokia pastato paskirtis, duomenų, kad ginčo laikotarpiu jame buvo atjungta elektra ir pan.), patvirtinančių, kad jai nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas (mokyklos pastatas) ginčo laikotarpiu nebuvo naudojamas nei kaip mokslo, nei kaip gyvenamosios paskirties pastatas, todėl negalėjo būti apmokestintas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Tai, kad žemės sklypas, kuriame yra nekilnojamasis turtas, priklauso kitam asmeniui, nereiškia, kad atsakovė šiuo atveju nėra vietinės rinkliavos mokėtoja, kadangi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokama už nekilnojamąjį turtą, išskyrus žemės sklypus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1989-624/2017). Be to, mokėjimo pranešimai už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą buvo siunčiami atsakovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Tai, kad atsakovė dažnai nebūdavo savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, taip pat nereiškia, jog ji nežinojo, kad pareiškėjo yra laikoma vietinės rinkliavos mokėtoja už ginčo nekilnojamojo turto objektą ir atitinkamai galėjo kreiptis dėl lengvatų suteikimo. Tačiau duomenų, kad atsakovė teikė prašymą savivaldybei ir buvo atleista nuo mokesčio už komunalines atliekas, byloje nėra, o šiuo atveju atleidimo nuo tokio mokesčio klausimas ir nėra ginčo dalykas.
17. Atsakydama į atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl senaties termino netinkamo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis formuojama administracinių teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015), nesant Rinkliavų įstatyme ar kituose įstatymuose atitinkamų nuostatų, priteisiant vietinę rinkliavą, turi būti taikomas Mokesčių administravimo įstatyme numatytas senaties terminas, o ne CK. Šiuo atveju taikytina Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Be to, šią senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva). Atsižvelgus į tai bei tai, kad pareiškėjas į teismą su prašymu priteisti iš atsakovės A. B. 250,93 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. kreipėsi 2015 m. birželio 8 d., darytina išvada, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas ir atsakovo bei teismo taikytas teisingai.
18. Dėl atsakovės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepranešęs jai apie bylos nagrinėjimą nepagrįstai bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, be to, teismo procesiniai dokumentai jai nebuvo siųsti, pažymėtina, jog teismo lydraštis registruotu laišku su pareiškėjo prašymu ir priedais bei nutartimi, įpareigojančia atsakovę pateikti teismui atsiliepimą į skundą, 2015 m. birželio 9 d. buvo išsiųstas atsakovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 27), tačiau grįžo neįteiktas (neatsiimtas pašte), todėl teismas 2015 m. liepos 29 d. ir 2015 m. rugsėjo 15 d. pakartotinai išsiuntė šiuos procesinius dokumentus atsakovės paskutinės žinomos darbo vietos adresu (b. l. 30, 34). Tačiau ir šie dokumentai grįžo neįteikti, todėl teismas, vadovaudamasis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 73 straipsnio 3 dalimi, 2015 m. spalio 22 d. nutartimi nusprendė juos įteikti viešo paskelbimo būdu specialiame interneto tinklalapyje (b. l. 35–36). Atsižvelgus į tai, atsakovei ir teismo šaukimas į 2015 gruodžio 16 d. teismo posėdį buvo įteiktas viešo paskelbimo būdu specialiame interneto tinklalapyje (b. l. 41–42) bei išsiųstas jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau šaukimas taip pat grįžo neįteiktas (neatsiimtas pašte) (b. l. 48–51). Taigi šiuo atveju darytina išvada, kad atsakovei, priešingai, nei ji tvirtina, tiek teismo procesiniai dokumentai, tiek teismo šaukimas buvo išsiųsti tinkamai ir ji buvo tinkamai informuota apie pirmosios instancijos teismo posėdžio laiką ir vietą (ABTĮ 73 str. 3 d.). Taip pat, kadangi į 2015 gruodžio 16 d. teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, teismas 2015 gruodžio 16 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 79 straipsnio 5 dalimi, teisėtai ir pagrįstai nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 52). Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovės teisės šiuo aspektu buvo pažeistos.
19. Dėl atsakovės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Atliekų tvarkymo įstatymo normų ir Šilalės savivaldybės norminių aktų konstitucingumo teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
20. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
21. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).
22. Pažymėtina, kad atsakovė, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl Atliekų tvarkymo įstatymo normų ir Šilalės savivaldybės norminių aktų atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Atliekų tvarkymo įstatyme ar Šilalės savivaldybės norminiuose aktuose nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams. Be to, savivaldybės lygmens norminiai teisės aktai Konstituciniame Teisme netiriami. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl atsakovės iškeltų abejonių taikytinų normų neatitikimo Konstitucijai turi būti tenkinamas jos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.
23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje yra duomenys apie tai, jog atsakovė 2016 m. gegužės 16 d. visiškai padengė įsiskolinimą pareiškėjui už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei sumokėjo pareiškėjui ir teismo priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (b. l. 159–160). Atsižvelgus į tai, spręstina, kad nagrinėjamu atveju nebeliko ginčo tarp bylos šalių.
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo spręsti, kad šiuo atveju yra paneigta atsakovės prievolė mokėti vietinę rinkliavą už visą ginčo laikotarpį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ši rinkliava priteista, paliktinas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovės A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė