Civilinė byla Nr. 3K-3-148-248/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43591-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.5; 3.1.2.1; 3.1.7.; 3.2.4.11; 3.2.8.1

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. birželio 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G., ieškovų G. V., J. G., D. Ž., D. K., R. A., V. L., J. M., J. G., K. S., V. K., L. D., A. D., J. M., N. K., R. K., V. Š., M. Ž., S. Š., J. K., A. K., J. U., G. U., R. Š., D. D., V. K., V. B., V. B., L. B. ir atsakovės Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. V., J. G., D. Ž., D. K., R. A., V. L., V. M., J. M., J. G., K. S., V. K., L. D., A. D., J. M., N. K., R. K., V. Š., M. Ž., S. Š., J. K., A. K., J. U., G. U., R. Š., D. D., V. K., V. B., V. B., L. B.; D. G. bei V. G. ieškinius atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės teismų administracijos, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pripažinimo nukentėjusiaisiais, įpareigojimo nustatyti tvarką, pagal kurią būtų kompensuojamos sveikatos priežiūros paslaugos ir priemonės, sveikatai patikrinti reikalingos būsimos diagnostikos, laboratorinių tyrimų, visų susirgimų gydymo išlaidos, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugos, visiškas vaistų kompensavimas, dėl įpareigojimo nustatyti tvarką, pagal kurią būtų kompensuojamos paslaugų sanatorijose išlaidos ir jų kompensavimas; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Lietuvos advokatūra. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, neturtinės žalos dydžio nustatymą ir būsimos turtinės žalos atlyginimą, įrodymų vertinimą, ieškinio ribų peržengimą ir teismų kompetenciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. 

2.       Bendrai ieškinį pareiškę ieškovai G. V., J. G., D. Ž., D. K., R. A., V. L., V. M., J. M., J. G., K. S., V. K., L. D., A. D., J. M., N. K., R. K., V. Š., M. Ž., S. Š., J. K., A. K., J. U., G. U., R. Š., D. D., V. K., V. B., V. B., L. B. (toliau – bendrai ieškinį pareiškę ieškovai) prašė:

2.1.                      pripažinti juos nukentėjusiaisiais, vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose;

2.2.                      įpareigoti atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nustatyti tvarką, pagal kurią asmenims, nukentėjusiems dėl darbo ar tiesioginių pareigų vykdymo gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, būtų kompensuojamos visos jų asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir priemonės, susijusios su bet kokiomis jų ligomis (išskyrus užkrečiamąsias ligas, virusines infekcijas bei traumas), kurių nepadengia privalomasis sveikatos draudimas, įskaitant (tačiau neapsiribojant) jų sveikatai patikrinti reikalingas būsimas diagnostikos, laboratorinių tyrimų, atliekamų ne rečiau kaip du kartus per metus sertifikuotose laboratorijose, visų susirgimų gydymo išlaidas, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo paslaugas, visišką vaistų kompensavimą;

2.3.                      įpareigoti atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nustatyti tvarką, pagal kurią asmenims, nukentėjusiems vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, būtų kompensuojamos periodiškai po 14 dienų per metus teikiamo sanatorinio gydymo bendram organizmo atstatymui paslaugų Lietuvoje veikiančiose sanatorijose išlaidos;

2.4.                      iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisti po 225 550 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

3.       Ieškovė D. G. prašė iš atsakovės priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4.       Ieškovas V. G. prašė priteisti iš atsakovės 14 367,96 Eur turtinės ir 226 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5.       Ieškovai nurodė, kad 2003 m. sausio 9–10 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose Ukmergėje, Kęstučio a. 1 (toliau ir – Teismas), koridoriuje ant grindų ir stovinčiuose gėlių vazonuose bei posėdžių salėje stovinčiuose vazonuose buvo rasta gyvsidabrio. Ukmergės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba surinko bei iš teismo pastato išnešė apie 200 ml gyvsidabrio ir tris gėlių vazonus su gyvsidabriu. Pastato patalpų ore atlikti gyvsidabrio garų koncentracijos tyrimai parodė, kad 2003 m. sausio 10 d. ir 2003 m. sausio 14 d. pirmo aukšto koridoriuje vidutinė gyvsidabrio garų ore koncentracija viršijo didžiausią leidžiamą koncentraciją aplinkos ore. 2012 m. gruodžio 12 d. Teisme atliekant signalizacijos tvarkymo darbus posėdžių salėje pro išgręžtą skylę ėmė tekėti gyvsidabris. Surinkta 2,7 kg gyvsidabrio, atlikta paviršių ir oro demerkurizacija. Ieškovų teigimu, 2012 m. rastas gyvsidabris yra tinkamai nepašalinti 2003 m. rasto gyvsidabrio likučiai. Atlikus ieškovų (teismo darbuotojų ir kitų nuolatinių lankytojų (prokurorų, advokatų) sveikatos patikrinimą, jų organizmuose rasta gyvsidabrio. Ieškovams, nors jų amžius, darbo sąlygos ir sveikatos būklės iki pradėjus dirbti gyvsidabriu užterštose patalpose skyrėsi, pasireiškė panašūs simptomai, kurie literatūroje įvardijami kaip būdingi apsinuodijimo gyvsidabriu atvejai. Ieškovai patyrė turtinę ir neturtinę žalą: patyrė nusivylimą, kad nebuvo garantuotos jų saugios darbo sąlygos, jaučia nerimą ir nežinią dėl apsinuodijimo gydymo, pasekmių savo sveikatai, auginamiems ir (ar) planuojamiems vaikams, turėjo atsisakyti planų susilaukti daugiau vaikų, laisvalaikio užsiėmimų, suprastėjo jų profesinio tobulėjimo, socializavimosi galimybės, gyvenimo kokybė. 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

6.       Širvintų rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu ieškovų G. U., J. U., D. K., G. V. ir J. G. ieškinį atmetė, V. G. ir kitų bendrai ieškinį pareiškusių ieškovų ieškinius tenkino iš dalies: priteisė ieškovams D. Ž., R. Š., D. D., V. K., V. B., V. B., L. B., D. G. po 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam; ieškovui V. G. – 147,15 Eur turtinės ir 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo; ieškovams R. A., J. M., K. S., V. K., L. D., J. M., R. K., V. Š., J. K., A. K., V. L., J. G., N. K., M. Ž., S. Š., A. D. ir V. M. – po 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7.       Teismas nustatė, kad:

7.1.                      2003 m. sausio 9 d. Teisme ant grindų pirmo aukšto koridoriuje tarp įėjimo į pastatą ir laiptų į antrą aukštą buvo rasta gyvsidabrio (surinkta apie 200 ml gyvsidabrio);

7.2.                      Vilniaus visuomenės sveikatos centro Chemijos laboratorijos specialistai 2003 m. sausio 10 d. paėmė oro mėginius aštuoniose Teismo patalpose; tyrimų protokole fiksuota, kad gyvsidabrio garų koncentracija ore (0,00041 mg/kub. m) viršija didžiausią leistiną koncentraciją (0,0003 mg/kub. m) tik vienoje patalpoje – pirmo aukšto koridoriuje, kuriame ant grindų buvo rasta gyvsidabrio; 

7.3.                      2003 m. sausio 10 d. gyvsidabrio taip pat buvo rasta gėlių vazonuose antro aukšto posėdžių salėje Nr. 8 ir gėlių vazone trečio aukšto koridoriuje prie laiptų; 

7.4.                      gavę antrą pranešimą apie gyvsidabrio radimą Teisme, Ukmergės priešgaisrinio gelbėjimo tarnybos (toliau – PGT) pareigūnai surinko neįvardytą kiekį gyvsidabrio, rasto gėlių vazonuose sumaišyto su žemėmis;

7.5.                      2003 m. sausio 13 d. paimti oro mėginiai keturiolikoje Teismo patalpų; tyrimų protokole fiksuota, kad gyvsidabrio garų koncentracija ore (0,000332 mg/kub. m) vis dar viršija didžiausią leistiną koncentraciją toje pačioje vienoje patalpoje – pirmo aukšto koridoriuje;

7.6.                      Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius 2003 m. kovo 17 d. Cheminio užteršimo židinio kortelėje nurodė, kad, likvidavus cheminės taršos židinį ir 2003 m. kovo 13 d atlikus kontrolinius matavimus, gyvsidabrio garų koncentracijos Teismo patalpose buvo mažesnės nei leistinos gyvenamosios ir visuomeninės aplinkos ore ir mažesnės nei leistinos darbo patalpų ore;

7.7.                      2012 m. gruodžio 12 d. Teismo pastate vykdant signalizacijos tvarkymo darbus ir gręžiant perdangą tarp pirmame aukšte esančios teismo posėdžių salės Nr. 4 ir antrame aukšte esančios teismo posėdžių salės Nr. 8, grindyse prie radiatoriaus iš skylės į pirmame aukšte esančią salę pradėjo bėgti gyvsidabris; 

7.8.                      Ukmergės PGT pajėgos 2012 m. gruodžio 12 d. surinko apie 2 kg gyvsidabrio, atliko cheminę ir mechaninę demerkurizaciją ir tą pačią dieną informavo Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrių apie įvykį žodžiu, o 2012 m. gruodžio 13 d. – ir raštu;

7.9.                      Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius tą pačią dieną, t. y. 2012 m. gruodžio 12 d., apie gyvsidabrio radimą Teisme informavo Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centrą bei susisiekė su Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (toliau – NVSPL) dėl gyvsidabrio garų koncentracijos matavimų Teismo patalpose atlikimo;

7.10.                      2012 m. gruodžio 13 d. NVSPL paėmė oro mėginius bei pateikė oro mėginių tyrimo protokolus, kuriuose nurodyta, kad gyvsidabrio garų koncentracija viršija normą vienoje patalpoje – pirmame aukšte esančioje teismo posėdžių salėje Nr. 4; kitose tirtose patalpose gyvsidabrio koncentracija neviršijo gyvenamosios aplinkos orui leistinų dydžių;

7.11.                      Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius 2012 m. gruodžio 13 d. raštu informavo Ukmergės asmens sveikatos priežiūros įstaigas, kad į jas gali kreiptis Teismo darbuotojai sveikatos būklei pasitikrinti dėl apsinuodijimo gyvsidabriu, nes jie galėjo būti ilgą laiką veikiami gyvsidabrio garų;

7.12.                      Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius 2012 m. gruodžio 13 d. žodžiu, o 2012 m. gruodžio 14 d. raštu rekomendavo nenaudoti pirmo aukšto Teismo posėdžių salės, kol bus gautas patvirtinimas, kad tarša panaikinta, nuolat vėdinti Teismo patalpas, sudaryti įstaigos darbuotojų, kurie galėjo būti veikiami gyvsidabrio garų, sąrašą ir siųsti juos pasitikrinti sveikatos, tęsti metalinio gyvsidabrio išsiliejimo vietų Teismo patalpose paiešką;

7.13.                      kadangi gyvsidabrio garų koncentracija viršijo leistiną normą, 2012 m. gruodžio 13 d. Vilniaus APGV Ukmergės PGT pareigūnai 30 kv. m plote atliko papildomą cheminę demerkurizaciją;

7.14.                      Teismas Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus rekomendacijas vykdė bei 2012 m. gruodžio 14 d. raštu kreipėsi į Nacionalinę teismų administraciją dėl lėšų likviduojant pasekmes, radus gyvsidabrio Teisme;

7.15.                      NVSPL 2012 m. gruodžio 17 d. atliko pakartotinius gyvsidabrio garų koncentracijos tyrimus visose Teismo patalpose; protokoluose nurodyta, kad gyvsidabrio garų koncentracija viršija leistinas normas teismo posėdžių salėse bei darbo kabinetuose visuose Ukmergės rajono apylinkės teismo pastato aukštuose; 

7.16.                      2012 m. gruodžio 17 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto Neurotoksikologijos laboratorija Teismo darbuotojams atliko gyvsidabrio koncentracijos žmogaus organizmo bioterpėse tyrimus;

7.17.                      2012 m. gruodžio 18 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius raštu Teismui ir Ukmergės rajono savivaldybės administracijai rekomendavo perkelti Teismo darbą į kitas saugias patalpas, kol patalpose bus atlikti gyvsidabrio šalinimo  darbai bei laboratoriniais tyrimais bus nustatyta saugi aplinka;

7.18.                      2012 m. gruodžio 18 d. įvyko Ukmergės rajono Ekstremalių situacijų komisijos posėdis, jo metu komisija priėmė sprendimą perkelti Teismą į Jaunimo mokyklos patalpas;

7.19.                      Ikiteisminis tyrimas byloje dėl šių įvykių sustabdytas, nenustačius nusikalstamas veikas padariusių asmenų.

8.       Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, t. y. byloje esančią medžiagą, bylos šalių parodymus, duotus teismo posėdžio metu, padarė išvadą, kad labiau tikėtina yra tai, jog Teisme 2012 m. gruodžio 12 d. rastas gyvsidabris yra naujai išpiltas, o ne likęs tinkamai nepašalintas nuo 2003 metų. 2003 m. ir 2012 m. gyvsidabrio buvo rasta skirtingose, tarpusavyje nesusijusiose Teismo vietose; 2003 m. kovo 13 d. atlikus kontrolinius matavimus, gyvsidabrio garų koncentracija Teismo patalpose neviršijo leistinų normų. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2012 m. gruodžio 13 d. gyvsidabrio garų koncentracija viršijo normą tik vienoje patalpoje – pirmame aukšte esančioje teismo posėdžių salėje, į kurią pragręžus perdangą subyrėjo gyvsidabris, o kitose Teismo patalpose, kur gyvsidabrio buvo rasta ir 2003 m., gyvsidabrio garų koncentracija neviršijo leistinų normų gyvenamosios aplinkos orui. Teismas padarė išvadą, kad gyvsidabrio garai Teisme pasklido po jo ištekėjimo, pradėjus vykdyti patalpų cheminę ir mechaninę demerkurizaciją.

9.       Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo tiriama versija, kad 2012 m. rastas gyvsidabris galėjo likti nesurinktas 2003 m. vykdant teismo patalpų demerkurizaciją dėl valstybės tarnautojų pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo, tačiau tyrėjo ataskaitoje nurodyta, kad šios versijos nepatvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Liudytojas Ukmergės PGT pamainos vadas D. R. neminėjo, kad gyvsidabrio buvo ant posėdžių salės Nr. 8 grindų 2003 m.; tokių duomenų nėra baudžiamosios bylos dokumentuose: Ukmergės PGT pranešimuose apie gelbėjimo darbus ir Ukmergės r. policijos komisariato policijos pareigūnų įvykio vietos apžiūros protokoluose. Valytoja O. A., kuri aptiko pirmame aukšte išpiltą gyvsidabrį, nematė gyvsidabrio ant posėdžių salės Nr. 8 grindų. Liudytoja, teismo posėdžių sekretorė L. D. parodė, kad ji, nepažįstamam vyriškiui įspėjus, patikrino antro aukšto posėdžių salėje ant lango bei prie lango ant kėdės stovinčius gėlių vazonus bei pastebėjo juose skystį, panašų į gyvsidabrį. Apie tai buvo pranešta Ukmergės PGT. 2003 m. sausio 10 d. Ukmergės PGT viršininko R. L. pranešime apie gelbėjimo darbus ir 2003 m. sausio 10 d. įvykio vietos apžiūros protokole fiksuota, kad priešgaisrinio gelbėjimo tarnybos pareigūnai Teismo patalpose rado ir paėmė gyvsidabrį ne tik minėtoje antro aukšto posėdžių salėje, bet ir kitoje teismo patalpoje – trečiame aukšte koridoriuje, kurios nemini liudytoja L. D..

10.       Teismui pakako objektyvių duomenų (esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus 2003 m. kovo 17 d. Cheminio užteršimo židinio kortelėje) padaryti išvadai, kad gyvsidabris Teismo pastate po įvykių 2003 m. buvo visiškai pašalintas, ir nėra jokių kitų patikimų įrodymų, kad jis atsirado ir pasklido iki įvykių 2012 m., todėl visus įrodymus teismas vertino ir išvadas darė atsižvelgdamas į 2012 m. įvykius. Ieškovų, kurie dirbo Teismo pastate po 2003 m. įvykių, ir ieškovų, kurie dirbo radus gyvsidabrį 2012 m., subjektyvių paaiškinimų, neva jų sveikatos būklė blogėjo jau iki 2012 m. įvykių, nepakanka paneigti specialios tarnybos išvadoms, kad po įvykių 2003 m. gyvsidabrio garų koncentracija Teismo patalpose buvo mažesnė nei leistina. Padaręs šias išvadas, teismas neanalizavo ieškovų, kurie dirbo Teismo pastate iki įvykių 2012 m. (G. U., D. K., G. V., J. G. ir J. U.), padėties, konstatavęs, kad šie ieškovai nekontaktavo su gyvsidabriu.

11.       2012 m. gruodžio 12 d. Teismo pastate dirbo bei atliko savo tiesiogines darbo funkcijas šie ieškovai:

11.1.                      R. A. nuo 1994 m. liepos 25 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėju;

11.2.                      V. L. nuo 2002 m. gegužės 1 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.3.                      V. M. nuo 2006 m. sausio 26 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.4.                      J. M. nuo 1993 m. liepos 12 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.5.                      J. G. nuo 1995 m. balandžio 24 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.6.                      K. S. nuo 1989 m. liepos 1 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.7.                      V. K. nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.8.                      L. D. nuo 1987 m. rugsėjo 7 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.9.                      A. D. nuo 2000 m. gegužės 1 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.10.                      J. M. nuo 2000 m. gegužės 1 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.11.                      N. K. nuo 2010 m. birželio 8 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.12.                      R. K. nuo 1989 m. gruodžio 16 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.13.                      V. Š. nuo 1993 m. liepos 12 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.14.                      M. Ž. nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dirbo Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.15.                      S. Š. nuo 2004 m. spalio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. dirbo Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.16.                      J. K. nuo 1991 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. dirbo Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.17.                      A. K. nuo 1993 m. liepos 16 d. iki 2016 m. kovo 29 d. dirbo Ukmergės rajono apylinkės teisme;

11.18.                      D. D. nuo 2005 m. birželio 8 d. iki 2011 m. rugsėjo 26 d. dirbo Ukmergės rajono apylinkės teisme ir nuo 2011 m. spalio 3 d. dirba advokate kontoroje Ukmergėje;

11.19.                      V. G. nuo 2004 m. rugsėjo 24 d. dirba advokatu biure Ukmergėje;

11.20.                      D. G. dirbo advokate biure Ukmergėje iki 2014 m. balandžio 30 d.;

11.21.                      D. Ž. nuo 1999 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. kovo 20 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. dirbo Ukmergės rajono apylinkės prokuratūroje;

11.22.                      R. Š. nuo 1997 m. balandžio 24 d. dirba advokate biure Ukmergėje;

11.23.                      V. K. nuo 2000 m. kovo 16 d. dirba advokatu kontoroje Ukmergėje;

11.24.                      V. B. nuo 1999 m. gruodžio 17 d. dirba advokate kontoroje Ukmergėje;

11.25.                      V. B. nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. dirba advokate kontoroje Ukmergėje;

11.26.                      L. B. nuo 2006 m. lapkričio 23 d. dirba advokato padėjėja kontoroje Ukmergėje.

12.       Jiems visiems gydytoja I. B. 2013 m. kovo–birželio mėn. diagnozavo lengvo laipsnio apsinuodijimą metaliniu gyvsidabriu. Teismas dėl sunkios I. B. ligos neturėjo galimybės apklausti jos kaip liudytojos teismo posėdžio metu, tačiau ji dalyvavo su kitais specialistas, duodant išvadas ikiteisminiame tyrime. Apsinuodijimas gyvsidabriu buvo nustatytas ir ieškovams, kurie ilgą laiką pastate nesilankė ir nebedirbo. Akivaizdu, kad apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozė buvo nustatyta tik pagal ieškovų paaiškinimus.

13.       Remdamasis moksline literatūra ir specialistų chemikų pateikta medžiaga, teismas nustatė, kad gyvsidabrio garai yra labai nuodingi, pavojingiausias gyvsidabris patekęs į žmogaus organizmą per kvėpavimo takus (įkvepiant); kai gyvsidabrio garų yra daug, galima plaučių edema, kai į plaučius patenka nedideli gyvsidabrio garų kiekiai, bet juo kvėpuojama ilgai, ligoniai skundžiasi galvos skausmais, pykinimu, irzlumu, skausmais nugaroje, galvos svaigimu, pablogėjusia atmintimi, metalo skoniu burnoje, kraujavimu iš dantenų, dantų kritimu, svorio kritimu, vėliau atsiranda rankų drebėjimas, nemiga, sumažėja raumenų jėga, sutrinka koordinacija, dar vėliau vystosi toksinė encefalopatija; gyvsidabrio toksinis veikimas priklauso nuo baltymų sulfhidrilinių grupių (SH) blokavimo, kuris sutrikdo fermentų veiklą, fermentų inaktyvavimas sukelia įvairų organizmo sistemų, pirmiausia centrinės nervų sistemos, pažeidimus; gyvsidabris yra protoplazmos nuodas, padidina nervinių ląstelių dirglumą, dėl to jos greitai išsenka; gyvsidabris, patekęs į žmogaus plaučius, rezorbuojamas beveik 100 proc.

14.       Taigi, gyvsidabris neabejotinai yra labai toksiška ir pavojinga žmonių sveikatai medžiaga, todėl vien fakto, kad žmonės buvo patalpoje, kur garuoja gyvsidabris, nustatymas leidžia daryti išvadą, jog žala jų sveikatai buvo padaryta. Tai patvirtina ir visų įstaigų bei tarnybų reakcija į gyvsidabrio radimo faktą, galiausiai pasibaigusi Teismo pastato visišku izoliavimu. Akivaizdi ir suprantama žmonių reakcija į gyvsidabrio radimą jų darbo vietoje – išgąstis ir baimė dėl poveikio žmogaus sveikatai.

15.       Labai pavojingos ir toksiškos medžiagos buvimas įprastoje aplinkoje negalimas, todėl ji niekaip negalėjo teisėtai atsirasti Teismo patalpose. Tai, kad galimai buvo padarytos nusikalstamos veikos ir šiuo metu kalti asmenys dar nėra nustatyti, o ikiteisminis tyrimas sustabdytas, netrukdo spręsti klausimo dėl padarytos žalos pastate buvusiems žmonėms, kurie vykdė savo darbines funkcijas, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusias su teisingumo vykdymu, atlyginimo. Teismas, kaip institucija, kur tokios funkcijos vykdomos, privalėjo užtikrinti pastato ir jame buvusių žmonių saugumą, tačiau neužtikrino – nebuvo jokių tam būtinų pastato apsaugos priemonių (nors tai ir nebuvo sureguliuota norminiais aktais). Šiuo atveju valdžios institucijos kaltė pasireiškė neveikimu. Viešosios valdžios institucija pažeidė rūpestingumo pareigą, todėl yra atsakinga dėl pastate tuo metu buvusiems žmonėms padarytos žalos.

16.       Ieškovams ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti tyrimai ir didelė grupė aukštos kvalifikacijos medikų, taip pat ir medikų mokslininkų (J. M. P., R. B., T. G. B., S. G., A. V., J. M.–Č., I. B., dr. J. G.-D., V. K., E. B., J. P., J. R., L. P., S. L., J. L., dr. R. P., G. K., D. F., K. Z.) pateikė iš esmės vienodas kategoriškas išvadas apie tai, kad nurodytiems asmenims nei lėtinio, nei ūminio apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai nenustatyti; jų užfiksuoti susirgimai nebuvo vertinami kaip galimo apsinuodijimo gyvsidabriu pasekmės. Analogiškus parodymus apie apsinuodijimą gyvsidabriu ir galimai sukeltas ligas ieškovams teismo posėdžio metu davė liudytojai – medikai R. B., J. M., J. Š., R. N. ir J. R. Nėra jokio pagrindo šiomis išvadomis ir liudytojų parodymais abejoti. Niekas kitas, tik medikas specialistas gali spręsti dėl galimo apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozės, taip pat bent iš dalies konstatuoti, kad ieškovų ligos yra apsinuodijimo gyvsidabriu pasekmė. Teismas nevertino ieškovų atliktų įvairių tyrimų rezultatų, nes jie taip pat buvo įvertinti specialistų kompleksiškai su kitais duomenimis. Būtent ieškovų jiems atliktų tyrimų savarankiška analizė ir vertinimas sutrukdė objektyviai įvertinti situaciją ir prisidėjo prie išgąsčio ir baimės laipsnio. Nenustačius apsinuodijimo gyvsidabriu, negalima kalbėti apie šios ligos pasekmes. Šiuo atveju buvimas patalpoje, kur buvo rasta gyvsidabrio, nesukėlė ieškovams pakenkimų sveikatai.

17.       Teismas sutiko, kad ieškovai pagrįstai jautė ir galimai jaučia nerimą dėl sveikatos ateityje ir išsigando, tai iš esmės ir nulėmė neturtinės žalos atlyginimo jiems priteisimą. Tačiau nerimą ir išgąstį kiekvienas ieškovas jautė skirtingai, pagal asmenines savybes ir pan. Vis dėlto tai negali nulemti neturtinės žalos dydžio individualizavimo kiekvienam ieškovui. Dydį nulemia apsinuodijimo gyvsidabriu nekonstatavimas ir visų ieškovų paaiškinimai, kad iš esmės jų sveikata neblogėja, o kai kurių net gerėja, tai labiau sietina su išgąsčiu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nė vienas iš ieškovų nepateikė įrodymų, kad jau gautos piniginės išmokos buvo panaudotos sveikatos gerinimui, jų visų norimam sanatoriniam gydymui ar pan.

18.       Teismas kaip neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijus nurodė padarytos žalos padarinius, taip pat ieškovų buvimo teismo pastate intensyvumą. Kadangi prokurorai ir advokatai teisme vykdė tik dalį savo funkcijų ir nėra galimybių tiksliai nustatyti, kiek jų vykdė nurodyto laikotarpio metu, priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis jiems nustatomas 1/2 nuo nustatyto neturtinės žalos dydžio teismo darbuotojams. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad visiems ieškovams buvo mokėtos pašalpos, nepriklausomai nuo to, kas tas pašalpas mokėjo, nes šiuo atveju yra svarbus piniginių išmokų mokėjimo faktas.

19.       Teismas ieškovams – teismo darbuotojams priteisė po 1500 Eur, o ieškovams – prokurorui ir advokatams – po 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

20.       Teismas pažymėjo, kad ieškovų prašomas taikyti civilinių teisių gynimo būdas – pripažinimas nukentėjusiaisiais, vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Teismo patalpose, nėra nustatytas nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso (toliau – CK), nei kituose įstatymuose. Šio reikalavimo patenkinimas nesukeltų materialinių teisinių padarinių, dėl to atmestas.

21.       Lietuvos Respublikoje yra pakankamai teisės aktų, kurie užtikrina ir suteikia galimybes ieškovams kreiptis į gydymo įstaigas ir gauti reikiamą gydymą. Be to, nustatyti tvarkas, pagal kurias asmenims, buvusiems dėl darbo ar tiesioginių pareigų vykdymo gyvsidabriu užterštose Teismo patalpose, būtų kompensuojamos visos be išimties jų asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir priemonės, susijusios su bet kokiomis jų ligomis (išskyrus užkrečiamąsias ligas, virusines infekcijas bei traumas), kurių nepadengia privalomasis sveikatos draudimas, būtų aiškiai neteisinga ir nepagrįsta, išskyrus, jeigu tai būtų tiesiogiai specialistų medikų susieta su galimu apsinuodijimu gyvsidabriu ir jo pasekmėmis.

22.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje šiuo metu yra galiojantis teisės aktas – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 17 d. įsakymas Nr. V-50 „Dėl medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo organizavimo“, kuriuo remiantis, ieškovai turi galimybę gauti iš PSDF finansuojamas medicininės reabilitacijos paslaugas, jeigu juos gydantys gydytojai, pasikonsultavę su fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojais, įvertinę jų sveikatos būklę, nuspręstų, kad medicininė reabilitacija yra būtina; šiuo įsakymu patvirtintame Medicininės reabilitacijos paslaugų suaugusiesiems teikimo specialiųjų reikalavimų apraše nustatyta, kad asmenims, paveiktiems gyvsidabrio ir jo junginių (ligos kodas pagal Tarptautinę statistinę ligų ir susijusių sveikatos sutrikimų klasifikaciją (dešimtasis peržiūrėtas ir pataisytas leidimas, Australijos modifikacija) – T 56.1), skiriamos ambulatorinės medicininės reabilitacijos paslaugos – ambulatorinė reabilitacija II.

23.       Ieškovas V. G. pateikė medikamentų, vitaminų, maisto papildų pirkimo ir kelionės išlaidas pagrindžiančius dokumentus, iš kurių matyti, kad medikamentų, vitaminų, maisto papildų pirkimo išlaidos sudaro 147,15 Eur; šios išlaidos buvo patirtos siekiant pagerinti ieškovo sveikatą, sužinojus apie gyvsidabrio radimą Teisme, todėl jų atlyginimas priteistinas, tačiau kelionės išlaidos, patirtos vykstant į Lietuvos Respublikos policijos departamentą susipažinti su ikiteisminio tyrimo byla, padaryti bylos kopijų, niekaip nesusijusios su ieškovo sveikatos gerinimu, todėl jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu. Ieškovo V. G. reikalavimą priteisti 16 440 Eur turtinės žalos už reabilitacinį gydymą Druskininkų specializuotoje įstaigoje atlyginimą teismas atmetė kaip analogišką bendrai ieškinį reiškusių ieškovų 20 punkte aptartam reikalavimui.

24.       Nustačius tinkamą ieškovų procesinį elgesį (sąžiningą naudojimąsi savo procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliktas procesines pareigas), teismas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių ir ieškovams priteisė 50 procentų jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

25.       Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų (išskyrus V. M.), atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, apeliacinius skundus, 2018 m. lapkričio 26 d. nutartimi:

25.1.                      panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti G. U., J. U., D. K., G. V. ir J. G. ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, šių ieškovų reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė ieškovams G. U. ir J. U. po 50 000 Eur, D. K., G. V., J. G. – po 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės;

25.2.                      pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl kitiems ieškovams priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir V. G., D. G., D. Ž., R. Š., D. D., V. K., V. B., V. B., L. B. priteisė po 25 000 Eur, o R. A., J. M., K. S., V. K., L. D., J. M., R. K., V. Š., J. K., A. K., V. L., J. G., N. K., M. Ž., S. Š., A. D. – po 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės;

25.3.                      priteisė V. G. iš Lietuvos valstybės 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

26.       Teisėjų kolegija, remdamasi ikiteisminio tyrimo medžiaga, rašytiniais įrodymais, dalyvaujančių byloje asmenų bei liudytojų paaiškinimais, papildomai nustatė, kad:

26.1.                      2003 m. ir 2012 m. Teismo pastate dirbę Ukmergės PGT pareigūnai nebuvo aprūpinti gyvsidabrio nustatymo aparatūra, kuri nurodyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ir vidaus reikalų ministrų 1995 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 201/312 patvirtintos Veiklos, likviduojant patalpų ir aplinkos užterštumo gyvsidabriu židinius, instrukcijos (toliau – Instrukcija) 3.1.3 punkte bei vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto 1996 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 36 patvirtintos higienos normos HN68-1996 „Demerkurizacija ir jos efektyvumo įvertinimas“ 3.3 punkte;

26.2.                      Vilniaus apskrities priešgaisrinio gelbėjimo valdyba gyvsidabrio garų koncentracijos ore matavimo prietaisą įsigijo 2013 m. liepos mėnesį;

26.3.                      oro mėginius tyrė Vilniaus visuomenės sveikatos centro chemijos laboratorija; 

26.4.                      duomenų apie butelio su gyvsidabriu, gėlių vazonų, kuriuose buvo gyvsidabrio, likimą (perdavimą, sunaikinimą ar kt.) byloje nėra, todėl palyginti 2003 m. rastą gyvsidabrį su 2012–2013 m. teisme rastu gyvsidabriu, nustatant jo sudėtį, nėra galimybių;

26.5.                      Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus 2003 m. įvykio dokumentai sunaikinti, pasibaigus jų saugojimo terminui;

26.6.                      2003 m. gyvsidabris surinktas toje vietoje, apie kurią buvo pranešta; po kitas teismo patalpas ir kitus aukštus nebuvo vaikščiota ir gyvsidabrio neieškota, nes nebuvo duomenų ir jokio pagrindo įtarti, kad gyvsidabrio gali būti išpilta dar kur nors kitur; A. R., 1996–2011 m. dirbęs Ukmergės PGT pamainos vadu, siūlė kelti medines grindis ir žiūrėti, ar gyvsidabrio nėra po jomis, tačiau jo pasiūlymo nepalaikė R. L. (Ukmergės PGT viršininkas) ir tuometinis Teismo pirmininkas R. K.;

26.7.                      2003 m. sausio 10 d., kai buvo rasta gyvsidabrio gėlių vazonuose, gaisrininkai rinko gyvsidabrį vizualiai apžiūrėdami užteršimo vietą, jokios aparatūros gyvsidabrio koncentracijai nustatyti neturėjo, nes jai įsigyti nebuvo skirta lėšų;

26.8.                      teismo patalpų grindys nebuvo keliamos, konstrukcijų ardymo darbai nebuvo vykdomi;

26.9.                      2003 m. sausio 14 d. oro tyrimų protokoluose nurodyta, kad kontroliniai matavimai atlikti daugelyje patalpų (kabinetuose, teismo posėdžių salėse, koridoriuje, tualete, laiptinėje, laukiamajame ir kt.), tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės filialo 2003 m. sausio 15 d. rašte nurodyta, kad gyvsidabrio garų koncentracijos tyrimai atlikti, paimant oro mėginius koridoriuje ir kitose trijose vietose; paaiškinti šių prieštaravimų sveikatos centro atstovė negalėjo;

26.10.                      2006 m. įrengus pertvarą į teismo posėdžių salę patekti pašaliniams asmenims be teismo darbuotojų žinios (salė buvo rakinama) buvo negalima;

26.11.                      atliekant matavimus 2012 m. gruodžio 13 d. iš aparato rodmenų buvo matyti, kad posėdžių salėje pirmame aukšte gyvsidabrio garų koncentracija iki 6 kartų didesnė nei kitose patalpose;

26.12.                      2012 m. gruodžio 12–13 d., kol priešgaisrinės apsaugos pareigūnai dirbo Teismo patalpose, langai buvo atidaryti, patalpos buvo vėdinamos;

26.13.                      informacijos apie cheminės kilmės ekstremaliąsias situacijas lape, siųstame Ekstremalių sveikatai situacijų centrui, Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius nurodė: „visuomenės sveikatos apsaugos priemonės, kurių imtasi (gyventojų informavimas, individualios apsaugos priemonės, evakuacija, kt.) – nereikalinga“;

26.14.                      Ukmergės rajono savivaldybės administracija dėl 2012 m. gruodžio 12 d. teismo patalpose rasto gyvsidabrio 2013 m. sausio 17 d. paskelbė ekstremalią situaciją, po to Teisme rasta dar 700 g gyvsidabrio;

26.15.                      NVSPL 2013 m. kovo 13 d. atlikus Teismo patalpų oro bei statybinių medžiagų prisotinimo gyvsidabriu laboratorinius tyrimus, nustatyta, kad gyvsidabrio koncentracijos viršija leistinas normas; 2013 m. liepos mėn. gyvsidabrio rasta ant dalies baldų, įrangos, paruoštos naudoti laikinosiose teismo patalpose; daiktai iš laikinųjų teismo patalpų išvežti pakartotinai demerkurizuoti;

26.16.                      2013 m. spalio 10 d. taršos židiniai buvo tebebuvo kenksmingi; pagrindinė problema – lėšų trūkumas, finansavimo neužtikrinimas;

26.17.                      NVSPL, 2014 m. rugpjūčio 7 d. atlikusi gyvsidabrio garų koncentracijos matavimus Teismo patalpose, nustatė, kad „<...> gyvsidabrio garų koncentracija patalpų ore neviršijo leidžiamų dydžių, tačiau dalyje patalpų gyvsidabrio garų rasta, tikėtina, kad pastato sienos ir konstrukcijos yra absorbavę gyvsidabrio garų“;

26.18.                      NVSPL atliko gyvsidabrio garų koncentracijos matavimus buvusiose Teismo pastato patalpose ir 2015 m. liepos 7 d., Vilniaus visuomenės sveikatos centras, gavęs šių tyrimų duomenis sprendė, kad Teismo patalpose gyvsidabrio garų koncentracija viršija leidžiamą, todėl vertinti židinio kaip nekenksmingo negalima.

27.       Įvertinusi įrodymų visetą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, 2003 m. Teisme radus gyvsidabrio, iš Teismo pastato darbuotojai, lankytojai evakuoti nebuvo, jų sveikata dėl gyvsidabrio radimo biologinėse terpėse netikrinta. Kitos Teismo patalpos, be tų, kur buvo surinktas gyvsidabris, netikrintos, galimi kiti gyvsidabrio židiniai nebuvo nustatomi. Labiau tikėtina, kad kontroliniai mėginiai gyvsidabrio koncentracijai ore nustatyti buvo paimti ne iš visų Teismo patalpų, bet iš tų vietų, kur faktiškai buvo rasta gyvsidabrio, šią aplinkybę patvirtina liudytojo A. R. paaiškinimai ikiteisminiame tyrime, ieškovių (Teismo darbuotojų) R. K., J. K., K. S., J. M. paaiškinimai.

28.       Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2012 m. gruodžio 12 d. rastas gyvsidabris yra naujai išpiltas, o ne likęs tinkamai nepašalintas nuo 2003 metų. Kai 2003 metais Ukmergės rajono apylinkės teisme buvo rasta gyvsidabrio, nebuvo atlikti gyvsidabrio koncentracijos matavimai pagal tuo metu reglamentuotą tvarką, nebuvo įsitikinta, kad teismo pastate dirbti yra saugu; nesilaikyta vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto 1996 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl higienos normos HN 68-1996 „Demerkurizacija ir jos efektyvumo įvertinimas“ nuostatų, neatliktas tyrimas dėl 2003 m. Teismo patalpose gyvsidabrio radimo fakto, pažeidžiant šio įsakymo 9.3, 9.4 punktus.

29.       2003 metais Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos budinčios sargybos darbuotojai, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pastato (teritorijos) savininkas, įskaitant ir Ukmergės savivaldybės administraciją, nevykdė jiems Instrukcijos priskirtų funkcijų: demerkurizacija neatlikta; 2003 m. įvykį buvo bandoma nuslėpti; 2003 m. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos, gavusios informaciją apie gyvsidabrio radimą teisme, neišsiaiškino, kokie asmenys, be teismo darbuotojų, lankėsi (dirbo) teisme gyvsidabriu užterštoje aplinkoje, nenukreipė jų pasitikrinti sveikatos būklės, vadovaudamosi Sveikatos apsaugos ministerijos 1992 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 144 „Dėl gyventojų sveikatos tikrinimo tvarkos“, taip pažeisdamos Instrukcijos 4.4 punkto imperatyvų reikalavimą; sveikatos priežiūros tarnybos neinformavo teismo darbuotojų, kitų teisme besilankančių asmenų, kuriems kyla grėsmė apsinuodyti gyvsidabriu, apie jo poveikį sveikatai ir apsinuodijimų profilaktiką, taip pažeisdamos Instrukcijos 4.5 punkto reikalavimus. 

30.       Instrukcijos 5 punkte nurodytos objekto (teritorijos) savininko (įskaitant savivaldybės administraciją) funkcijos, atliekant lokalizuoto židinio likvidavimo darbus: jei tolesniame demerkurizacijos procese būtina atlikti papildomus inžinerinius-techninius darbus (sienų, grindų, lubų dangos keitimas, statybinių bei kitų konstrukcijų ardymas ir t. t.), objekto (teritorijos) savininkas šių darbų atlikimą organizuoja savo jėgomis arba darbų atlikimui ir kontrolei sutarčių pagrindais pasitelkia kitas (ne priešgaisrinius operatyvinius padalinius), galinčias atlikti demerkurizaciją, organizacijas. Taigi, ne tik priešgaisrinės apsaugos darbuotojai nevykdė jiems pavestų funkcijų.

31.       Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 19 d. iki 2003 m. sausio 31 d.) 103 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo pirmininkas yra asmeniškai atsakingas už tinkamų darbo sąlygų teisėjams ir teismo personalui sudarymą ir turi užtikrinti tinkamą pastato bei patalpų būklę, jų apsaugą. Administravimo teismuose nuostatų, patvirtintų 2002 m. birželio 17 d. Teismų tarybos nutarimu Nr. 11, 11.3.5 punkte nustatyta, kad administracinės veiklos priežiūros įgyvendinimas apima ir darbo sąlygų priežiūrą. Byloje nėra duomenų, kad Nacionalinė teismų administracija 2003–2013 m., vykdydama Nacionalinės teismų administracijos įstatymo jai priskirtas funkcijas, būtų analizavusi Teismo darbo sąlygas, paaiškėjus gyvsidabrio radimo teisme faktui.

32.       Teismų įstatymo 130 straipsnyje nustatyta, kad tvarką ir rimtį teismuose padeda užtikrinti policija. Teismų apsaugai užtikrinti skiriamų policijos pareigūnų skaičių nustato policijos generalinis komisaras, atsižvelgęs į Teisėjų tarybos siūlymus. Teismo apsauga nebuvo užtikrinta – 2003–2013 m. teisme jokių apsaugos priemonių (policijos, budėtojo posto, stebėjimo kamerų ar kitų teismo pastato apsaugai skirtų priemonių) įrengta nebuvo.

33.       Didelė gyvsidabrio koncentracija teismo pastato sienų tinke, perdangose neginčijamai įrodo, kad gyvsidabris teismo pastate buvo ilgą laiką.

34.       Higienos norma HN 68-1996 galiojo iki 2011 m. spalio 28 d. ir iki šios datos Priešgaisrinės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, atliekant demerkurizaciją, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos, kontroliuojant demerkurizacijos efektyvumą, teismo pastato savininkas arba Ukmergės rajono savivaldybės administracija, atliekant lokalizuoto židinio likvidavimą, jos nuostatų privalėjo laikytis, tačiau nesilaikė. Išvardytų institucijų veiksmai, nevykdant joms priskirtų funkcijų dėl teisme dirbusių, buvusių asmenų evakuacijos, leidžiant jiems dirbti iki 2012 m. gruodžio 18 d. ir dėl medicininių tyrimų laiku neatlikimo teismo darbuotojams, teisme atliekantiems darbines funkcijas advokatams, prokurorams, vertintini kaip neteisėti.

35.       Teismų įstatymo 128 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pastatai ir kitas turtas, kuriuo naudojasi teismai ir Nacionalinė teismų administracija, yra valstybės nuosavybė. Teismai ir Nacionalinė teismų administracija šį turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja turto patikėjimo teise. Valstybė neužtikrino Teismo pastato, kurio savininkė ji yra, apsaugos ir monitoringo (stebėsenos), siekiant apsisaugoti nuo statinio tyčinio užteršimo cheminėmis medžiagomis – itin pavojingu žmogaus sveikatai gyvsidabriu bei galimų teroro aktų, panaudojant nuodingąsias medžiagas.

36.       Teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis. Šią konstitucinę teisę detalizuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, poįstatyminiai teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimas Nr. 1118 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. V-1087 „Dėl Profesinių ligų nustatymo kriterijų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 13 „Dėl Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos nuostatų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“ ir kt. Dėl valstybės neteisėtų veiksmų, atsakingiems valstybės pareigūnams neatlikus savo pareigų pagal įstatymais, poįstatyminiais aktais reglamentuotas tvarkas (neteisėtas neveikimas), ieškovams buvo padaryta žala sveikatai, todėl atsakovei kyla civilinė atsakomybė.

37.       Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Teismo darbuotojams tyrimai dėl gyvsidabrio organizme nustatymo paimti 2012 m. gruodžio 17 d., prokurorams – 2012 m. gruodžio 28 d., advokatams pirmą kartą tyrimai dėl gyvsidabrio paimti tik 2013 m. kovo 18 d., kai gyvsidabrio koncentracija nuo 2012 m. gruodžio 12 d. galėjo būti sumažėjusi; gyvsidabrio ieškovų organizmuose rasta ir 2014 m. atlikto sveikatos patikrinimo metu. Dėl gyvsidabrio garų poveikio ieškovų organizmui pasireiškė tie patys simptomai (ilgalaikis nuovargis, dirglumas, galvos svaigimas, pykinimas, metalo skonis burnoje, vėmimas, seilėtekis, kvėpavimų organų ligos, uždegimai, rankų tremoras, akių perštėjimas, pilvo skausmai, inkstų ligos, odos ligos ir kt. ). Įvertinus įrašus ieškovų ligos istorijose, darytina išvada, kad darbuotojų, dirbusių Ukmergės rajono apylinkės teisme, bei advokatų, prokurorų, atlikusių darbines funkcijas iki 2012 metų, nusiskundimai dėl sveikatos (simptomai būdingi apsinuodijus gyvsidabriu) iš esmės yra tokie pat, kaip ir dirbusių teisme po 2012 m. įvykių.

38.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visų aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, padarė išvadą, kad 2012 m. Teisme rastas gyvsidabris yra likęs nepašalintas nuo 2003 m.

39.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nebuvo nuoseklus, padarydamas prieštaringą išvadą, kad buvimas patalpoje, kur buvo rasta gyvsidabrio, nesukėlė ieškovams pakenkimų sveikatai, nors prieš tai sprendime buvo konstatavęs priešingai.

40.       Visiems ieškovams gydytojai, įvertinę ieškovų nurodytus simptomus, remdamiesi jiems atliktais tyrimais, vadovaudamiesi įrašais ieškovų medicininiuose dokumentuose, nustatė lėtinį apsinuodijimą gyvsidabrio garais. Šie įrašai medicininiuose dokumentuose nėra nuginčyti. Ikiteisminiame tyrime 2014 m. specialistų pateiktose iš esmės analogiškose išvadose konstatuota, kad ieškovams nei lėtinio, nei ūminio apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai nenustatyti. Nė vienoje iš pateiktų specialistų išvadų nėra nurodytas tyrimo metodas ar metodai, kuriais buvo vadovaujamasi atliekant tyrimus. Tiriamosiose specialistų išvadų dalyse nurodyti tiriamų asmenų (ieškovų) duomenys iš jų apklausos protokolų ikiteisminiame tyrime bei detaliai perrašyti visi įrašai iš ieškovų asmens sveikatos istorijų. Iš dalies galima būtų sutikti su specialistų išvadomis, kad ne visos ligos, kurios yra ieškovams diagnozuotos nuo pat jų asmens sveikatos istorijos pradžios, sietinos su gyvsidabrio didesnio kiekio aptikimu jų kraujyje ir negali būti vertinamos kaip apsinuodijimo gyvsidabriu pasekmės. Tačiau, nesant specialistų išvadose 2003–2013 m. medicininių dokumentų analizės, nenurodant tyrimo metodo, negalima sutikti su jų kategoriška išvada. Specialistų padaryta vienoda išvada dėl visų ieškovų be medicininių tyrimų analizės prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jų pagrindu padarytoms išvadoms, faktui, kad ieškovų bioterpėse buvo rasta gyvsidabrio, darbo medicinos gydytojos I. B. ieškovams nustatytai diagnozei tuoj pat po pirminių ieškovams atliktų tyrimų, taip pat prieštarauja rašytiniams bylos įrodymams:

40.1.                      Lietuvos sveikatos mokslų universitetas 2013 m. vasario 1 d. rašte „Dėl atliktų laboratorinių tyrimų“ informavo, kad gyvsidabrio, kaip ir kitų mikroelementų, fiziologinė norma Lietuvos Respublikos populiacijoje nėra nustatyta ir nėra reglamentuota teisės aktais;

40.2.                      Sveikatos apsaugos ministerija 2013 m. balandžio 15 d. raštu „Dėl Ukmergės rajono apylinkės teisme rasto gyvsidabrio“ informavo, kad gydytojai, nustatydami diagnozę ir skirdami gydymą, visada atsižvelgia į esamus simptomus, nes nuodingosios medžiagos poveikis priklauso ir nuo individualių organizmo savybių, ekspozicijos trukmės bei kitų veiksnių; apsinuodijimui gyvsidabriu nustatyti būtini klinikiniai simptomai, ūminio apsinuodijimo atveju dominuoja toksinis plaučių pažeidimas, lėtinio – pasireiškia ir centrinės nervų sistemos (CNS), odos, inkstų pažeidimai;

40.3.                      pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas toksikologas R. B., kuris buvo vienas iš specialistų, davusių ieškovų ginčijamas išvadas ikiteisminiame tyrime, paaiškino, kad nėra galimybės susieti apsinuodijimo gyvsidabriu ir kokios nors ligos ar susirgimo, bet paaiškino, kad gyvsidabris gali sukelti ligų paūmėjimą ir kitus susirgimus; pakenkimas žmogaus sveikatai priklauso nuo gyvsidabrio koncentracijos ore ir sąlyčio trukmės.

41.       Ieškovai gyvsidabriu užterštose patalpose dirbo gana ilgą laiką – beveik 10 metų. Gyvsidabrio rasta visų ieškovų bioterpėse. Kadangi gyvsidabrio bei kitų sunkiųjų metalų koncentracija žmogaus organizme teisės aktais nėra ir negali būti reglamentuojama, kolegija atmetė Visuomenės sveikatos centro teiginius, kad gyvsidabrio koncentracija ieškovų bioterpėse neviršijo leistinų normų. Gyvsidabrio pasišalinimo iš žmogaus organizmo pusperiodis yra 70 parų, taigi gyvsidabrio koncentracija ieškovų organizme laikui bėgant turėjo ir galėjo sumažėti, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina atsakovės atstovų argumentų, kad žala ieškovų sveikatai nebuvo padaryta. Priešingai, kenksmingumas ieškovų sveikatai priklauso nuo to, koks kiekis gyvsidabrio suspėja organizme sureaguoti, prieš jam išsiskiriant iš organizmo. Kolegija sutiko su ieškovų apeliacinio skundo argumentu, kad panašūs negalavimai, kuriais ėmė skųstis nemaža grupė žmonių, kurie propaguoja skirtingą gyvenimo būdą, pomėgius, yra skirtingos lyties ir amžiaus, kuriuos sieja tik darbas Teisme, pasireiškę tuo pačiu laikotarpiu (2003–2012 m.), negali būti vertinami kaip visiškas atsitiktinumas ar sutapimas. Atsižvelgdama į tai, kad gyvsidabris yra labai toksiška medžiaga, įvertinusi visus bylos įrodymus pagal įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, remdamasi įrodymų pakankamumo taisykle, kolegija padarė išvadą, kad ieškovams pagrįstai buvo nustatyta diagnozė – lengvo laipsnio apsinuodijimas gyvsidabrio garais. Apsinuodijimo gyvsidabriu pasekmės – žala ieškovų sveikatai su sunkiai prognozuojamomis pasekmėmis ateityje.

42.       Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjama byla žalos padarymo aplinkybėmis nėra identiška kasacinio teismo anksčiau išnagrinėtoms byloms dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovams priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, vienu iš kriterijų laikė tai, kad ieškovai aplinkoje, kur gyvsidabrio koncentracija ore viršijo visas leistinas normas, dirbo, atliko darbines funkcijas beveik 10 metų; radus gyvsidabrio teisme 2012 m. gruodžio 12 d., teismo darbuotojai ir kiti asmenys, buvę teisme, nebuvo evakuoti, dirbo dar savaitę; tarnybų darbuotojai, vykdę gyvsidabrio židinių radimo, likvidavimo darbus, teisme dirbo su specialiomis apsaugos priemonėmis (speciali apranga, respiratoriai ir kt.); į ieškovų sveikatą pasikėsinta institucijoje (teisme), kur vykdomas teisingumas. Ikiteisminis tyrimas vykdomas pagal požymius nusikaltimo, nurodyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso  250 straipsnyje (teroro aktas). Ieškovai, vykdę savo darbines funkcijas Teisme 2003–2012 m., neturėjo pagrindo manyti, kad jų darbo sąlygos kenksmingos. Už tinkamą ekstremalių situacijų suvaldymą atsakinga valstybė. Trečiasis asmuo Lietuvos teisingumo ministerija 2017 m. balandžio mėnesio rašte Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijoms nurodė, kad veiksmų, kurių buvo imtasi 2012 m. Teisme radus gyvsidabrio, ir nagrinėjamos bylos eiga padėjo atskleisti bendros praktikos tokių ekstremalių situacijų metu nebuvimą, atsakingų institucijų tarpusavio nesuderinamumą bei teisinės bazės ir reglamentavimo spragas. 

43.       Dėl ilgalaikio, beveik 10 m. trukusio gyvsidabrio poveikio ieškovų sveikatai buvo padaryta didelė žala. Kai ieškovai sužinojo jiems nustatytą diagnozę – lengvo laipsnio lėtinis apsinuodijimas metalinio gyvsidabrio garais – jie patyrė didelius išgyvenimus, dvasinę skriaudą, susirūpinimą dėl ateities.

44.       Sprendžiant dėl ieškovams priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įvertinamos atsakovės neteisėtų veiksmų pasekmės ieškovų sveikatai. Gyvsidabris, patekęs per kvėpavimo takus į žmogaus organizmą, iš jo visiškai nepasišalina. Gyvsidabrio garai, patekę į organizmą, sudaro su organizme esančiomis medžiagomis įvairius junginius, kurie ir yra kenksmingi žmonių organizmui. Vadovaujantis bylos įrodymais, nustatyta, kad ligos dėl gyvsidabrio poveikio žmogaus organizmui progresuoja lėtai, labiausiai tikėtinos pasekmės – centrinės nervų sistemos sutrikimai. Nepasišalinęs iš organizmo gyvsidabris kaupiasi smegenyse, inkstuose, plaučiuose, sudarydamas kenksmingus žmogaus organizmui junginius.

45.       Ieškovai dirba protinį darbą, skundžiasi nepaaiškinamu nuovargiu, atminties sutrikimais, tam pačiam darbui atlikti jiems reikia kaskart vis daugiau dvasinių jėgų, laiko. Ieškovai jaučia nerimą dėl gyvsidabrio poveikio savo šeimos nariams, nes byloje yra duomenų, kad gyvsidabrio buvo rasta ir kai kurių ieškovų šeimos narių bioterpėse, ieškovams su drabužiais, daiktais parsinešus gyvsidabrio į namus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovų gyvenimo kokybė tiek darbe, tiek namuose labai pablogėjo. Nedideliame teismo kolektyve buvo du apsigimimų atvejai, priimti skausmingi sprendimai nutraukti nėštumą dėl galimų gyvsidabrio pasekmių naujai gyvybei. Dėl mąstymo, atminties sutrikimų kai kurie iš ieškovų nusprendė atsisakyti siekti karjeros.

46.       Kolegija sprendė, kad šiuo atveju priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį didina šie veiksniai: dvasinių išgyvenimų ir sužinojimo apie pasekmes sveikatai patyrimas tuo pačiu metu, kelių neturtinių vertybių pažeidimas vienu metu, itin skaudžios ilgą laiką truksiančios ir iš esmės neįmanomos pašalinti neteisėtų veiksmų pasekmės, lydėsiančios ieškovus visą likusį gyvenimą.

47.       Teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, neturtinės žalos nustatymo kriterijais, atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, medikų, mokslininkų aiškinimus, kad pakenkimas sveikatai priklauso nuo buvimo patalpose, kur yra gyvsidabrio, trukmės, pripažino teisingu, protingu ir sąžiningu nustatyti ieškovams – teismo darbuotojams, kurių pastovi darbo vieta teisme, 50 000 Eur neturtinės žalos dydį, o ieškovams – advokatams, prokurorams, atlikusiems darbines funkcijas teisme epizodiškai, 25 000 Eur neturtinės žalos dydį.

48.       Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovų V. G. ir D. G. argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Lietuvos advokatūros ieškovams išmokėtą 572,24 Eur pašalpą įskaitė į neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos advokatūros veiksmai išmokant savo nariams pašalpas negali būti vertinami kaip valstybės pareigos atlyginti asmenų patirtą žalą pagal CK 6.271 straipsnį vykdymas. Be to, savanoriško draudimo išmokos į atlygintiną žalos dydį neįskaitomos (CK 6.290 straipsnio 2 dalis).

49.       Pagrįstu ir tenkintinu kolegija pripažino ieškovo V. G. prašymą priteisti procesines palūkanas.

50.       Ieškovai yra pripažinti nukentėjusiaisiais baudžiamojoje byloje. Akivaizdu, kad ieškovai yra nukentėję dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų (neveikimo) ir dėl to jų sveikatai yra padaryta žala. Tačiau ieškovų pripažinimas nukentėjusiaisiais nesudaro pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimo, įpareigojant atsakovę nustatyti tvarką, pagal kurią ieškovams būtų užtikrinamos specialios sąlygos dėl sveikatos priežiūros paslaugų, tyrimų, sanatorinio gydymo, vaistų ir paslaugų visiško kompensavimo. Ši teismo išvada grindžiama tuo, kad teismas negali vykdyti funkcijų, kurios pagal valdžių padalijimo principą yra priskirtos įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai.

51.       Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl ieškovų reikalavimų nustatyti medicininės reabilitacijos kompensavimo tvarką.

52.       Teisėjų kolegija atmetė atsakovės atstovės Nacionalinės teismų administracijos argumentus, kad gyvsidabrio Teismo pastate atsirado dėl kitų asmenų nusikalstamos veikos, kaip teisiškai nereikšmingą. Kolegijos vertinimu, atsakovė pripažino valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ir kaltę, nes Teismo darbuotojai bei Ukmergėje dirbę prokurorai iš valstybės biudžeto gavo pašalpas.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

 

53.       Kasaciniu skundu ieškovas V. G. prašo:

53.1.                      panaikinti teismų procesinių sprendimų dalis dėl jo ieškinio dalies dėl būsimos turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir priimti naują sprendimą – priteisti 14 112,40 Eur būsimai turtinei žalai atlyginti

;

53.2.                      panaikinti teismų procesinių sprendimų dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo jam ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės ieškovui V. G. 226 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą;

53.3.                      bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. 

54.       Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 

54.1.                      Apeliacinės instancijos teismas V. G. ieškinio reikalavimą dėl būsimos turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė be motyvų, pakartodamas pirmosios instancijos teismo motyvus, šį V. G. individualaus ieškinio reikalavimą sutapatino su bendrai ieškinį pareiškusių ieškovų reikalavimu dėl įpareigojimo nustatyti tvarką, pagal kurią būtų kompensuojamos paslaugų sanatorijose išlaidos, ir jas kompensuoti, nors šie reikalavimai kardinaliai skiriasi. Reikalavimas dėl būsimos turtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo formuojamas žinant, kad valstybė gydytojų paskirtų medikamentų, vitaminų, maisto papildų nekompensuoja, reabilitacinis gydymas esant lengvo laipsnio apsinuodijimui metalinio gyvsidabrio garais yra mokamas. Teismai nepasisakė dėl kitos būsimos turtinės žalos dalies – kelionės, pragyvenimo, maitinimosi išlaidų. Taip pažeista CK 6.249 straipsnio 3 dalies nuostata.

54.2.                      Pirmosios instancijos teismas nevertino V. G. sveikatos būklės nuo 2003 m., ši žymiai pablogėjo 2007–2009 m. Kaip nurodoma mokslinėje, medicininėje literatūroje, biologinių žmogaus terpių tyrimas po gyvsidabrio aptikimo turėjo būti atliekamas kuo skubiau ir tada būtų buvę gauti daug objektyvesni tyrimų rezultatai. Teismo veiklos nutraukimo dieną V. G. kraujyje galėjo būti 0.8575 ?g/100 ml gyvsidabrio koncentracija, kuri daugiau nei du kartus viršijo leistiną normą; ši gyvsidabrio koncentracija V. G. organizme buvo visus dešimt metų. Tai patvirtina ir tas faktas, kad teismo pastato vidaus sienų tinke, perdangų betono nuograndose gyvsidabrio koncentracija keletą tūkstančių kartų viršija leistiną normą.

54.3.                      Advokato V. G. darbo krūvis Teisme buvo ir yra gana didelis. Šis ieškovas nuo savo, kaip advokato, darbo praktikos pradžios iki 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo 1399 klientus. Nors apeliacinės instancijos teismas ir didino neturtinės žalos dydį, tačiau nenurodė pradinio atspirties taško (sumos), nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas neturtinės žalos dydis. Žalos atsiradimas buvo ne vienkartinis, staigus įvykis, o žala atsirado per dešimt metų. Apeliacinės instancijos teismas neturtinę žalą turėjo ne tik diferencijuoti pagal ieškovų buvimo Teisme trukmę, bet ir individualizuoti jų patirtą neturtinę žalą. V. G. darbo, lankymosi trukmė Teisme, patalpoje, kur buvo ruošiamasi bylų nagrinėjimui, sveikatos problemos turėjo būti vertinama individualiai; teisinga individualizuoti kiekvieno ieškovo patirtų neigiamų išgyvenimų laipsnį, vertinant darbo Teisme trukmę, buvimą užkrėstose patalpose, darbinių funkcijų atlikimą, sveikatos būklę. V. G. konkretų neturtinės žalos dydį – 266 000 Eur – sieja su savo vidutinėmis metinėmis advokato pajamomis (apie 26 600 Eur) ir darbu Teisme (10 m.). 

54.4.                      Tokio pobūdžio didelės apimties byla, kuri Lietuvos Respublikos teismų praktikoje praeityje neturėjo precedento, turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka išplėstinėje septynių teisėjų kolegijoje arba Civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje. Bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka šiuo atveju užtikrintų proceso betarpiškumą ir sudarytų galimybę ieškovui aktyviai apginti savo pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje nagrinėjami klausimai susiję su turtine, neturtine žala bei ilgu buvimu gyvsidabrio garais užterštoje aplinkoje, pažymėtina, jog ieškovo papildomi paaiškinimai galėtų turėti įtakos kasacinio teismo nuomonei bei sprendimui. Ši byla yra išskirtinė ir joje ieškovas siekia prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės, todėl bylos nagrinėjimas viešai padėtų užtikrinti nagrinėjimo objektyvumą, nešališkumą ir išvengti bet kokių prielaidų nepasitikėti teismu.

55.       Ieškovė D. G. ir trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra prisideda prie šio ieškovo kasacinio skundo. 

56.       Atsakovės atstovė Nacionalinė teismų administracija atsiliepimu į ieškovo V. G. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

56.1.                      Atmesdami ieškovo reikalavimą dėl būsimo turtinės atlyginimo žalos priteisimo, bylą nagrinėję teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, reguliuojančias būsimą turtinę žalą, ir, remdamiesi byloje esančiais įrodymais, motyvuotai pagrindė, kodėl toks reikalavimas yra nepagrįstas. Ieškovas reabilitacinio gydymo poreikį kildina iš gydytojos I. B. jam nustatytos lėtinio lengvo laipsnio apsinuodijimo metalinio gyvsidabrio garais diagnozės ir šios gydytojos reabilitacinio gydymo rekomendacijos Šventosios, Druskininkų, Birštono gydymo specializuotose įstaigose. Atsakovė šios gydytojos ieškovams pateiktų diagnozių pagrįstumo vertinimą pateikė savo kasaciniame skunde. Šios gydytojos ieškovui pateiktas siūlymas dėl reabilitacinio gydymo yra rekomendacinio pobūdžio ir vienašališka išvada. Byloje nėra duomenų, kad šis poreikis buvo pagrįstas fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo išvada, paremta paciento diagnoze, gretutinėmis ligomis, taikytu gydymu, ligos sunkumo laipsniu, biosocialinių funkcijų sutrikimo lygiu, galimomis kontraindikacijomis bei kitais aktualiais duomenimis, kaip reikalauja teisės aktai, galioję ir ieškovui pateiktos rekomendacijos metu. Galiojantis teisinis reguliavimas sudaro pakankamas ir veiksmingas priemones gauti reabilitacinį gydymą, jeigu jis iš tikrųjų yra būtinas. Nustačius tokį poreikį, ieškovo reabilitacinio gydymo išlaidos būtų dengiamos PSDF biudžeto lėšomis, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti dėl tariamos ir objektyviai neapibrėžtos būsimos turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Ieškovas pats nusprendė, kad jam reikalingas būtent 14 d. trukmės reabilitacinio gydymo kursas Druskininkuose, nors reabilitacijos rūšis „Ambulatorinė reabilitacija II“ gali būti skiriama ir jo gyvenamosios vietos teritorijoje esančiose įstaigose, taip siekiant išvengti nepagrįstų išlaidų už degalus bei pragyvenimą. Pagal nuosekliai suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aiškinant būsimos žalos atlyginimo priteisimo teisinį reguliavimą, pagrindinis kriterijus, sprendžiant dėl būsimų išlaidų priteisimo pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį, yra gydymo, kurio išlaidas prašoma atlyginti, būtinumas. Reabilitacinio gydymo rekomendacija ieškovui buvo pateikta 2013 m. gegužės 28 d. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad per beveik 6 m. laikotarpį ieškovas, be bylinėjimosi teismuose, būtų ėmęsis aktyvių veiksmų tokiai rekomendacijai įgyvendinti ir pasinaudoti specializuotas reabilitacines gydymo paslaugas teikiančios įstaigos paslaugomis, nors iš ieškovo pateiktos informacijos apie jo gaunamas metines pajamas matyti, kad tokia galimybe pasinaudoti jis objektyviai galėjo. Ieškovas byloje neįrodė būsimos turtinės žalos realumo ir būtinumo, o savo reikalavimą grindžia asmeniniu ir subjektyviu reabilitacinio gydymo poreikiu bei nepatikimomis darbo medicinos gydytojos I. B. rekomendacijomis.

56.2.                      Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo diskrecija, teisingai vertinant visus šio klausimo sprendimui reikšmingus bylos duomenis. Šiuo atveju ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatė ne pagal jo sugalvotą apskaičiavimo metodiką (vidutinės metinės pajamos, padaugintos iš darbinių funkcijų atlikimo Teisme trukmės), nėra pagrindas pripažinti esminį materialiosios teisės pažeidimą. Sveikatos sutrikdymo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra sužalojimo padariniai ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Sprendžiant dėl ieškovo patirtos neturtinės žalos dydžio, teisiškai nėra reikšmingi ieškovo pateikiami argumentai apie jo kaip advokato profesinę veiklą Teisme ir jos trukmę, nes šiuo atveju neturtinės žalos atsiradimo pradžios momentas sietinas ne su gyvsidabrio buvimo Teismo pastate trukme, bet su aplinkybe, kada ieškovas sužinojo apie Teismo pastate esantį gyvsidabrį, t. y. ne anksčiau kaip 2012 m. gruodžio 12 d., ir galimus pakenkimus jo sveikatai. Ieškovų neturtinės žalos vertinimas šioje byloje turi būti pagrįstas tik ieškovų patirtais dvasiniais išgyvenimais ir išgąsčiu, sužinojus apie rastą gyvsidabrį teisme ir išgirdus nekvalifikuotai nustatytą lengvo laipsnio lėtinio apsinuodijimo gyvsidabrio garais diagnozę. Tačiau šiuo aspektu taip pat reikšminga, kad ieškovų išgąstį dėl vienašališkai diagnozuotos ligos turėjo sumažinti aukščiausios kvalifikacijos specialistų konsiliumo padarytos išvados, kad gyvsidabris ieškovų sveikatai nėra pakenkęs. Ieškovams priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti tik mažinamas, bet ne didinamas.

57.       Kasaciniu skundu bendrai ieškinį reiškę ieškovai prašo:

57.1.                      panaikinti teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis buvo atmestas jų reikalavimas įpareigoti atsakovę nustatyti tvarką dėl sveikatos priežiūros paslaugų ir priemonių kompensavimo ir tvarką dėl sanatorinio gydymo kompensavimo, ir šią jų ieškinio dalį tenkinti; 

57.2.                      panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, pagal kurias ieškovams priteista 25 000 Eur ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir šią ieškinio dalį tenkinti, t. y. ieškovų neturtinės žalos atlyginimui priteisti po 225 000 Eur;

57.3.                      grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti klausimą dėl kompensacijos už darbą kenksmingomis sąlygomis priteisimo;

57.4.                      priteisti ieškovams iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

58.       Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

58.1.                      Teismas klaidingai aiškino Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį valdžių padalijimo principą, dėl to iš esmės priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Pagrindinė visų valstybės institucijų funkcija – valstybės valdymas ir piliečių teisių bei teisėtų interesų apsauga. Konstitucijos 53 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Taigi, valstybė turi pareigą saugoti žmones nuo grėsmių sveikatai ir, kai tai įmanoma, užkirsti kelią tokioms grėsmėms, užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą. Pagal valdžių padalijimo principą teismas negali vykdyti funkcijų, kurios yra priskirtos įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžioms, tačiau, privalėdamas vykdyti teisingumą, kurio negali vykdyti jokia kita valstybės institucija, jis turi teisę ir prievolę bendradarbiauti su kitomis valdžiomis, kad teisingumas būtų ne deklaratyviai, o realiai įgyvendintas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė minėtą valdžių padalijimo, taip pat ir teisingumo vykdymo principus, nes jam priskirtą bendradarbiavimo pareigą siekiant teisingumo įgyvendinimo, pasireiškusią įpareigojimu įstatymų leidžiamajai valdžiai atitinkamai sureglamentuoti tam tikrus teisinius santykius, nepagrįstai sutapatino su kišimusi į įstatymų leidžiamąją valdžią ir tiesioginiu įstatymų leidimu. Ieškovai prašė ne teismo nustatyti atitinkamą tvarką, bet įpareigoti, kad tai atliktų būtent įstatymų leidžiamoji valdžia. Pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia (be kita ko), atsižvelgdama į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinusi galimybę sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) patirtuosius praradimus teisingai – tiek, kiek jie buvo neproporcingi, – kompensuos. Šiuo atveju esant analogiškai situacijai, toks reikalavimas įstatymui leidėjui, bet ne teismui, kaip nurodė žemesnės instancijos teismai, kyla iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos.

58.2.                      Teisingumo vykdymo principas pažeistas ir tuo, kad teismai, konstatavę gyvsidabrio pakenkimo žmonių sveikatai faktą, netinkamai atliko materialiosios teisės normų aiškinimą ir vertinimą, konstatuodami, kad esamas teisinis reglamentavimas yra pakankamas. Bendrai ieškinį pareiškę ieškovai savo reikalavimais prašo juos išskirti kaip atskirą socialinę grupę asmenų, kurie nukentėjo vykdydami darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Teismo patalpose. Vadovaujantis Medicininės reabilitacijos paslaugų suaugusiesiems teikimo specialiųjų reikalavimų aprašu, ieškovams, nenustačius ūmaus apsinuodijimo gyvsidabrio garais, nei reabilitacinis, nei sanatorinis gydymas negali būti skiriamas. Tokiu būdu ieškovai patenka į tokią asmenų grupę, kuriai nėra garantuotos nei reabilitacijos paslaugos, nei medicininės reabilitacijos priemonės, taikomos tik asmenims, patyrusiems traumas ar persirgusiems ūmiomis ligomis, bei po lėtinių ligų paūmėjimų, ir skirtos tam, kad po šio gydymo pacientas sugrįžtų į darbą, išliktų integralus visuomenės narys. Nesureglamentuota galimybė ieškovams šiuo konkrečiu atveju kreiptis į gydymo įstaigas ir gauti reikiamą gydymą, nemokamas medicininės reabilitacijos paslaugas. Teismas, teigdamas, kad teisinis reglamentavimas šiuo aktualiu ieškovams klausimu yra pakankamas, kartu priima kitą, šiam teiginiui prieštaraujančią, išvadą, patvirtindamas, kad teisinio reglamentavimo tuo atveju, jei ieškovų būklė būtų tiesiogiai specialistų medikų susieta su galimu apsinuodijimu gyvsidabriu ir galimomis dėl to pasekmėmis, nėra. Įgyvendindami teisingumo principą, teismai privalėjo ne tik teisingai išspręsti susidariusią situaciją, bet susidariusią problemą išspręsti iš esmės, net ir įpareigodami įstatymų leidžiamąją valdžią atitinkamai sureglamentuoti šios bylos kontekste atsiradusius teisinius santykius. Teismai, priteisdami ieškovams vienkartinio pobūdžio neturtinės žalos atlyginimą, sprendė, kad tokia kompensacija yra pakankama, ir visiškai nekreipė dėmesio į pačios svarbiausios vertybės, t. y. žmogaus sveikatos, išsaugojimą, atkūrimą ir priežiūrą.

58.3.                      Šioje byloje akivaizdu, kad egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas, gindamas viešąjį interesą, turi teisę peržengti ieškinio ribas, tačiau šiuo atveju teismo pareiga veikti aktyviai buvo pažeista. Teismai nustatė faktinę aplinkybę, kad gyvsidabris pakenkė ieškovų sveikatai, vadinasi, pripažino, kad ieškovai dirbo kenksmingoje ir pavojingoje darbo aplinkoje, t. y. buvo nukrypta nuo normalių darbo sąlygų. Pagal tuo metu galiojusio DK 192 straipsnio 1 dalį už darbą tokiomis sąlygomis ieškovams turėjo būti mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis, taip pat pagal iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą ieškovams, kurie yra valstybės tarnautojai, privalėjo būti mokamos priemokos. Teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei gauti teisingą darbo apmokėjimą yra konstitucinė žmogaus teisė, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama ar būtų mokama mažiau, negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis). Teismai privalėjo išeiti iš ieškinio ribų ir kartu pasisakyti, ar ieškovų darbas patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo“ reguliavimo sritį, ar už ieškovų darbą kenksmingomis sąlygomis mokėtina kompensacija ir esamas teisinis reglamentavimas yra pakankami, bei spręsti dėl turtinės žalos atlyginimo už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis.

58.4.                      Apeliacinės instancijos teismas smarkiai sumažino ieškovų prašytą priteisti neturtinės žalos dydį, nukrypdamas nuo konstitucinio žalos atlyginimo principo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ieškovams sukeltos neturtinės žalos masto ir kompleksiškumo. Teismas pažymėjo, tačiau neteikė didelės svarbos nustatytoms byloje aplinkybėms, jog apsinuodijimas gyvsidabriu ir toksiški gyvsidabrio garai didžiausią poveikį turi centrinei nervų sistemai. Ieškovų darbo funkcijos susijusios su protiniu darbu, kuriam reikalinga ypatinga koncentracija, gebėjimas išlaikyti dėmesį, gera atmintis, įtemptas mąstymas. Taigi ieškovams apsinuodijimo gyvsidabriu pasekmės yra ypač reikšmingos ir smarkiai atsiliepia jų darbinei veiklai. Diagnozavus jiems lėtinį apsinuodijimą gyvsidabrio garais bei jų organizme radus leistinas normas viršijantį gyvsidabrio kiekį, ieškovai suvokdami, kokį ilgą laiko tarpą jie galėjo būti nuodijami, patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, taip pat nerimą dėl ateities. Ieškovai, būdami patalpose be jokių apsaugos priemonių, matydami specialiųjų tarnybų pareigūnus patalpose su specialiomis priemonėmis, apranga, kaukėmis, jautė bejėgiškumą, pažeminimą dėl valstybinių institucijų požiūrio ir minimalių pastangų juos apsaugoti nuo didesnės žalos. Buvo pažeisti ieškovų teisėti lūkesčiai šiurkščiai pažeidus jų konstitucinę teisę į saugias darbo sąlygas, saugumo jausmas ir pasitikėjimas valstybe, tai taip pat vertintina kaip atskira ieškovams padarytos neturtinės žalos dalis. Nesant suformuotos kasacinio teismo praktikos panašiose bylose, ką nustatė ir apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatytais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai ir neteisėtai, be pagrindo žymiai sumažino ieškovų prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį.

59.       Ieškovė D. G. ir trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra prisideda prie šio kasacinio skundo.

60.       Atsakovės atstovė Nacionalinė teismų administracija atsiliepimu į ieškovų grupės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

60.1.                      Valdžių padalijimo principas įpareigoja valdžios institucijas nesikišti į skirtingų valdžių funkcijų vykdymą. Teismas nėra teisėkūros subjektas, jo funkcija yra nešališkai ir nepriklausomai vykdyti teisingumą vadovaujantis įstatymais. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia, Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Teismai, atlikdami savo konstitucines pareigas – vykdydami teisingumą, nesikiša ir negali kištis į politinės valdžios subjektų kompetencijai priskiriamas sritis, duodami privalomus nurodymus (teismo sprendimo pagrindu) dėl statutinės teisės kūrimo, keitimo ar tobulinimo. Teismas negali vykdyti funkcijų, kurios pagal valdžių padalijimo principą yra priskirtos įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžioms. Skundo motyvai yra nepagrįsti nei faktiškai, nei teisiškai, paremti tik subjektyviu valdžių padalijimo principo suvokimu ir aiškinimu, kuris ne tik neatitinka šios pamatinės konstitucinės maksimos paradigmos, bet ir teorinių teisės pagrindų. Ieškovai teisminiu keliu siekia, kad atsakovė sukurtų jiems specialų (individualų) teisės aktą, nors tokiam jų reikalavimui (pageidavimui) įgyvendinti jau yra priimti ir galiojantys norminiai teisės aktai. Byloje nėra duomenų, kad ieškovams teisės aktų nustatyta tvarka būtų nustatytas sanatorinio reabilitacinio gydymo poreikis pagal galiojančius teisės aktus, kurie sudaro pakankamas ir veiksmingas priemones gauti reabilitacinį gydymą, jeigu jis iš tikrųjų yra būtinas; reikalavimas ieškovams nustatyti individualią tvarką iškreiptų asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principus.

60.2.                      Viešojo intereso samprata negali būti aiškinama pernelyg plačiai, o pats viešasis interesas yra institutas, kurio tikslas yra ginti silpnesniąją šalį, negalinčią apginti savo pažeistų teisių. Viešasis interesas savo prigimtimi yra reikšmingas ne privatiems asmenų reikalavimams, o visai visuomenei ar didžiajai jos daliai. Ieškovai, prilygindami savo privačius interesus viešajam interesui, nepagrįstai išplečia viešojo intereso sampratą savo naudai. Nors savo interesus gina grupė ieškovų, tačiau kiekvienas ieškovas kreipiasi dėl savo privataus intereso, t. y. dėl jiems padarytos žalos atlyginimo. Viešojo intereso sampratą aiškinant ieškovų naudai, atsirastų diskriminacijos požymių, nes ieškovai, manydami, jog byloje egzistuoja viešasis interesas, prašo spręsti klausimą dėl kompensacijos už darbą kenksmingomis sąlygomis priteisimo bei turtinės žalos atlyginimo už darbą kenksmingomis sąlygomis. Tokio ieškovų reikalavimo tenkinimas iš esmės reikštų, jog dėl konkretaus įvykio žalą (neturtinę) patyrusi asmenų grupė būtų laikoma ypatinga socialine grupe ir šiai grupei būtų suteikiamos privilegijuoto pobūdžio valstybės paslaugos, tai pažeistų asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Teismai pagrįstai nurodė, kad žalos atlyginimas yra pagrįsta satisfakcija už ieškovams sukeltus dvasinius išgyvenimus, o jų kasacinio skundo motyvai, kad teismai, remdamiesi viešuoju interesu, turėjo išeiti už ieškinio ribų, laikytini teisiškai nemotyvuotais ir nepagrįstais, nes žala (neturtinė) ieškovams buvo padaryta ne dėl paties darbo pobūdžio kenksmingumo, o dėl trečiojo asmens neteisėtos veikos. Tokiais atvejais žala kompensuojama bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais. Skundo argumentai vertintini kaip neteisingas teisinių santykių kvalifikavimas ir mėginimas dirbtinai dar labiau padidinti priteistiną neturtinę žalą ir jos dydį.

60.3.                      Ieškovų reikalavimas dėl daugiau nei dešimt kartų didesnio neturtinės žalos atlyginimo dydžio priteisimo negali būti laikomas pagrįstu ir aiškiai neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti tik mažinamas, bet ne didinamas.

61.       Trečiasis asmuo Teisingumo ministerija atsiliepimu į ieškovo V. G. ir ieškovų grupės kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

61.1.                      Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį. Konstitucinė peticijos teisė – viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai gali dalyvauti valdant savo šalį. Ieškovai, laikydami, kad teisės aktai neužtikrina vaistų kompensavimo, gydymo ir reabilitacijos asmenų, kurie buvo paveikti gyvsidabrio ir jo junginių arba kitų cheminių elementų, gali kreiptis į Seimo Peticijų komisiją ir teikti savo siūlymus kuriant įstatymus. Reikalavimas įpareigoti nustatyti tvarką, pagal kurią ieškovams būtų užtikrinamos specialios sąlygos dėl sveikatos priežiūros paslaugų, tyrimų, sanatorinio gydymo, vaistų ir paslaugų visiško kompensavimo, negalėjo būti tenkinamas, nėra pagrindo išskirti ieškovus kaip atskirą socialinę grupę asmenų, kurie nukentėjo gyvsidabriu užterštose Teismo patalpose; kompensavimo mechanizmas jau yra įtvirtintas galiojančiuose teisės aktuose.

61.2.                      Viešojo intereso idėja civilinio proceso kontekste neturėtų būti suvokiama pernelyg plačiai. Faktas, kad ieškovai dirbo patalpose, kuriose buvo rasta gyvsidabrio, negali reikšti, kad nagrinėjant bylą egzistavo viešasis interesas ir civiliniame procese teismas privalėjo būti aktyvus bei turėjo peržengti ginčo ribas ir spręsti klausimą dėl jų darbo kenksmingomis sąlygomis. Be to, viešojo intereso buvimo vertinimas yra fakto klausimas, tai nėra kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 4 dalis). Net ir pripažįstant, kad civilinės bylos iškėlimo faktas laikytinas socialiai reikšmingu, ieškovams hiperbolizuojant įvykusios situacijos aplinkybes ir priskiriant save prie atskiros socialinės grupės, kuriai priklauso išskirtinės sąlygos, gali būti pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

61.3.                      Byloje nebuvo nustatyta, kad reabilitacija ieškovui V. G. būtina ar reikalinga. Nustačius realų būtinumą, reabilitacinis gydymas specializuotose įstaigose jam galėtų būtų skiriamas vadovaujantis Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, o visos su tuo susijusios išlaidos – kompensuojamos PSDF lėšomis.

61.4.                      Byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovai dėl darbo ir lankymosi Teismo patalpose tapo nedarbingi. Priešingai, didesnė dauguma jų dirba. Ieškovas V. G. iki šiol dirba advokatu, nors ir yra pensinio amžiaus; lankymasis patalpose, kuriose buvo rasta gyvsidabrio, neturėjo jokios įtakos jo gaunamoms pajamomis (vidutinės metinės V. G. pajamos – apie 26 600 Eur). Ieškovų nusiskundimai sveikata nėra susiję su medicininėje literatūroje aprašomais lėtinio gyvsidabrio apsinuodijimo požymiais, kurie pirmiausia pasireiškia centrinės nervų sistemos pažeidimais, o šių minėtu atveju nebuvo nustatyta. Todėl ieškovų neturtinės žalos vertinimas šioje byloje buvo pagrįstas tik dėl jų patirto išgąsčio radus Teismo patalpose gyvsidabrį, kuris galėjo turėti įtakos jų sveikatai. Kasacinis teismas, nustatydamas neturtinės žalos kriterijus sveikatos sutrikdymo bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimus, atsižvelgtina ir į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Esminiai nukrypimai nuo teismų praktikoje paprastai priteisiamų neturtinės žalos atlyginimo dydžių, išskyrus atvejus, kai konkrečios bylos faktiniai ypatumai yra pagrindas teisiškai pagrįsti kitokį neturtinės žalos dydį per žalos dydžiui nustatyti taikytinus teisinius kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vertintini kaip neatitinkantys sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2008; 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015). Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio ir jo pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nebuvo padaryta turtinės žalos, neįvertino šalies ekonominio gyvenimo rodiklių, bendro pragyvenimo lygio, vidutinių pajamų, taip pat neatsižvelgė į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose. Apeliacinės instancijos teismas visiems ieškovams nustatė neadekvačiai ir neproporcingai didelius priteistinos neturtinės žalos dydžius, nesant teisinio ir faktinio pagrindo, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Todėl, tinkamai įvertinus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, suformuotą praktiką bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, visiems ieškovams priteistos neturtinės žalos dydis gali būti tik mažinamas.

61.5.                      Nėra pagrindo tenkinti ieškovo V. G. prašymo nagrinėti bylą žodiniame procese. Argumentai, kad tai galėtų turėti įtakos kasacinio teismo nuomonei bei sprendimui, negali būti laikomi svariais. Ši byla pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, šalims aktyviai įgyvendinant procesines teises, o šalių argumentai dėl ginčo esmės grindžiami išsamiais procesiniais dokumentais bei rašytiniais įrodymais.

62.       Kasaciniu skundu atsakovės atstovė Nacionalinė teismų administracija prašo panaikinti teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinius atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

62.1.                      Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes vertino selektyviai ir neobjektyviai, bylos baigčiai reikšmingas išvadas darydamas vien ieškovų palaikomos pozicijos ir paaiškinimų pagrindu. Nutartis grindžiama pavieniais faktiniais duomenimis ir nepatikimų bylos duomenų pagrindu. Šiurkščiai pažeistos įrodymus ir įrodymų vertinimą reguliuojančios CPK normos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai suformuota praktika; teismo padarytos išvados yra prieštaringos, neparemtos įrodinėjimo taisyklėmis, logikos dėsniais. Darydamas klaidingas išvadas dėl bylai reikšmingų faktų egzistavimo bei pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus, teismas klydo dėl esminių šiai civilinei bylai turinčių reikšmės aplinkybių: neteisingai nustatė, kad Teisme 2012 m. gruodžio 12 d. rastas gyvsidabris yra likęs nepašalintas nuo 2003 m.; nepagrįstai nustatė, kad ieškovai yra apsinuodiję gyvsidabriu. 

62.2.                      Apeliacinės instancijos teismas darė klaidingą išvadą, kad 2003 m. Teisme nebuvo atlikti gyvsidabrio koncentracijos matavimai, nors nutartyje pripažino, kad oro tyrimai atlikti; nepagrįstai neatsižvelgė į kitą byloje esantį įrodymą – VVSC 2003 m. kovo 17 d. Cheminio užteršimo židinio kortelę, kurioje nurodoma, kad, likvidavus cheminės taršos židinį ir 2003 m. kovo 13 d. atlikus kontrolinius matavimus, gyvsidabrio garų koncentracijos teismo patalpose buvo mažesnės nei leistinos gyvenamosios ir visuomeninės aplinkos ore ir mažesnės nei leistinos darbo patalpų ore. Instrukcijos 3.2.1, 3.3.1 punktuose yra aiškiai nustatyta, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnai židinio vietą nustato vizualiai, tai šiuo atveju ir buvo padaryta, ir tik esant techninėms galimybėms (teisės aktuose VPGT pareigūnams nėra pareigos įsigyti gyvsidabrio koncentracijos nustatyto aparatūrą), panaudojant gyvsidabrio koncentracijos nustatymo aparatūrą. Ukmergės PGT pareigūnai pagal savo kompetenciją atliko visus neatidėliotinus gyvsidabrio lokalizavimo darbus – surinko vizualiai matomą gyvsidabrį, o VVSC atliko gyvsidabrio garų koncentracijos tyrimus. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad, reaguojant į Teisme rastą gyvsidabrį, buvo pažeisti Instrukcijos reikalavimai ir tai lėmė, kad gyvsidabris iš Teismo patalpų pašalintas nebuvo. Aplinkybė, kad Ukmergės PGT pareigūnai neturėjo reikiamos įrangos gyvsidabrio koncentracijos lygiui nustatyti, nesudaro pagrindo konstatuoti šios institucijos neteisėtų veiksmų bei pripažinti, kad gyvsidabrio koncentracijos ore tyrimai nebuvo padaryti. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog didelė gyvsidabrio koncentracija teismo pastato sienų tinke, perdangose neginčijamai įrodo, kad gyvsidabris teismo pastate buvo ilgą laiką. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas remiasi teismo pastato konstrukcijų tyrimų, darytų 2013 m. ir vėliau, duomenimis, kai 2012 m. gruodžio 12 d. buvo atvertas gyvsidabrio židinys. Neatsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, vertindamas gyvsidabrio buvimo Teismo patalpose trukmę, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad Teismo bylos buvo neprisisotinusios (neabsorbavusios) gyvsidabrio, o nežymus gyvsidabrio kiekis buvo rastas tik ant kelių Teismo baldų plovinių, nevertino gydytojo toksikologo  R. B. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, kad ilgalaikį gyvsidabrio poveikį ieškovų organizmui būtų rodę gyvsidabrio koncentracijos tyrimai, atliekami tiriant ieškovų bioterpę – šlapimą ir plaukus, bet toks poveikis jiems nenustatytas.

62.3.                      Apeliacinės instancijos teismas nutartyje visiškai nevertino atsakovės atstovų pateiktų argumentų dėl PSO rekomendacijose dėl gyvsidabrio poveikio rizikos gyventojams nustatymo (Guidance for identifying populations at risk from mercury exposure (WHO/UNEP, 2008. [interaktyvus] <http://www.who.int/foodsafetv/publications/risk-mercury-exposure/en/>) pateikiamų duomenų apie gyventojams būdingas gyvsidabrio koncentracijas bioterpėse. Jose nurodoma, kad gyvsidabrio koncentracija žmonių šlapime neturėtų būti didesnė kaip 50 µg/l, kad nesukeltų lėtinio apsinuodijimo gyvsidabriu. Ieškovų atliktų gyvsidabrio bioterpėse tyrimai parodė, kad visų šių asmenų bioterpėse nustatytos gyvsidabrio koncentracijos buvo būdingos gyventojams. Europos Komisijos pozicijos dėl gyvsidabrio (Position paper on Mercury, 2003. [interaktyvus] <http://ec.europa.eu/environment/air/pdf/ pp mercury.pdf#page=51>) 5 skyriuje nurodoma, kad gyvsidabris šlapime parodo gyvsidabrio kiekį, nusėdusį inkstuose. Gyvsidabrio buvimas šlapime yra ilgalaikio poveikio indikatorius. Šios apeliacinės instancijos teismo neįvertintos aplinkybės paneigia teismo padarytas išvadas, kad: 1) gyvsidabrio bei kitų sunkiųjų metalų koncentracija žmogaus organizme teisės aktais nėra ir negali būti reglamentuojama, todėl atmestini teiginiai, kad gyvsidabrio koncentracija ieškovų bioterpėse neviršijo leistinų normų; 2) ieškovai ilgą laiką buvo veikiami gyvsidabrio; 3) ieškovams pagrįstai nustatyta lėtinio apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozė.

62.4.                      Apeliacinės instancijos teismas liudytojo A. R. parodymus vertino fragmentiškai ir neatsižvelgė į tai, kad jis Teismo grindis siūlė kelti ne ten, kur 2012 m. gruodžio 12 d. pakartotinai buvo rasta gyvsidabrio. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, visiškai nesivadovavo Ukmergės PGT pamainos vado D. R., su komanda vykusio į Teismą 2003 m. sausio 10 d. radus gyvsidabrio, parodymais ikiteisminio tyrimo byloje, kuriuose jis nurodė, kad posėdžių salėje Nr. 8 gyvsidabrio ant grindų nebuvo, visos Teismo patalpos buvo nuodugniai apžiūrėtos, įsitikinant, kad gyvsidabrio jose nėra. Tai, be kita ko, patvirtina ir Ukmergės r. policijos komisariato policijos pareigūnų įvykio vietos apžiūros protokolai, šių apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino.

62.5.                      Pirmosios instancijos teismas tikimybę, kad Teisme 2012 m. rastas gyvsidabris yra naujai išpiltas, o ne likęs nuo 2003 m., aiškiai ir nuosekliai pagrindė byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (ne pavienėmis aplinkybėmis), apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas tokią išvadą, nepateikė jokių įtikinamų argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo motyvai yra klaidingi, nepaneigė įrodymų (dėl jų apskritai nepasisakė nutartyje), o savo sprendimą grindė nereikšmingomis, prieštaringomis ir klaidingomis bylos faktinėmis aplinkybėmis.

62.6.                      Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertino specialistų išvadas kaip prieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Motyvai, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas nusprendė nepasitikėti specialistų pateiktomis išvadomis (nenurodyta tyrimo metodika), neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų standartų, kada egzistuoja pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį. Specialistų išvados, kuriomis konstatuota, kad gyvsidabris nesukėlė pakenkimų ieškovų sveikatai, laikytinos nenuginčytu ir patikimu įrodymu byloje. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi gydytojos I. B. nustatytomis diagnozėmis, nors šis įrodymas yra nepatikimas ir paneigtas kitais byloje surinktais duomenimis: I. B. diagnozę ieškovams nustatė vienašališkai, vien iš jų pačių paaiškinimų. Darbo medicinos gydytojo kompetencija, teisės ir pareigos yra nustatytos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-516 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 73:2007 „Darbo medicinos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (toliau – MN 73:2007), kurios 11.2 punkte nurodyta, kad darbo medicinos gydytojai privalo taikyti tik Lietuvos Respublikoje pripažintus tyrimo, diagnostikos ir gydymo metodus; 11.7 punkte nurodyta, kad jie privalo pranešti atsakingoms institucijoms apie išaiškintą ūmią infekcinę ligą, apsinuodijimą toksinėmis medžiagomis ar vaistų šalutinį poveikį, ir t. t. Ieškovams darbo medicinos gydytojos diagnozėje apie lėtinį apsinuodijimą gyvsidabrio garais nėra darbo medicinos gydytojo padarytų privalomų įrašų apie ligos anamnezę, diagnostinius tyrimus, ligos eigą, taikytą gydymą, t. y. nėra jokių duomenų, patvirtinančių nustatytų diagnozių pagrįstumą. Be to, diagnozė nustatyta pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 487 patvirtintų Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 9 punkto reikalavimus. Šiuo atveju, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, pati I. B. dalyvavo su kitais specialistas, duodant išvadas ikiteisminiame tyrime, ir paneigė šios diagnozės buvimą, apsinuodijimas gyvsidabriu buvo nustatytas ir ieškovams, kurie ilgą laiką pastate nesilankė ir nebedirbo, o apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozė buvo nustatyta tik pagal ieškovų paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, remdamasis kitiems bylos įrodymams prieštaraujančiu įrodymu, iš esmės nemotyvuotai, nesivadovaudamas specialių žinių turinčių asmenų išvadomis, vienašališkai sprendė, kad ieškovai yra apsinuodiję gyvsidabrio garais. Priešingai byloje esančių įrodymų turiniui, apeliacinės instancijos teismas kaip nepasitikėjimo specialistų išvadomis kriterijų laikė tai, kad specialistų tyrimo metu nebuvo vertinamos ieškovų ligos nuo 2003 m., neaiškus ir tyrimo metodas.

62.7.                      Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl valstybės, kaip turto (Teismo) savininkės, atsakomybės, nepagrįstai taikė CK 6.271 straipsnį, atsakovės veiksmų neteisėtumą nemotyvuotai (CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimas) ir abstrakčiai konstatavo atsižvelgdami į aplinkybę, kad gyvsidabrio Teismo patalpose vis dėlto buvo rasta. Kita vertus, teismai nekonkretizavo, kaip tiksliai pasireiškė valstybės nerūpestingi veiksmai, kurie sudarė sąlygas gyvsidabriui atsirasti teisme. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti sprendžiama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008). Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad atsakovė, kaip Teismo savininkė, neprižiūrėjo ar buvo apleidusi Teismo pastatą (kaip nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-539/2012). Atsakovės vertinimu, vien faktas, kad gyvsidabris Teisme atsirado dėl trečiųjų asmenų veiksmų, negali savaime preziumuoti nerūpestingos atsakovės kaltės. Neatskleidę, kaip konkrečiai pasireiškė atsakovės nerūpestingumas įgyvendinant savininko teises ir pareigas, teismai negalėjo konstatuoti jos kaltės (ir neteisėtų veiksmų) kaip įrodytos civilinės atsakomybės sąlygos. Byloje nustatyta, kad gyvsidabrio Teismo patalpose negalėjo atsirasti teisėtai. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad tiek po 2003 m. įvykių, tiek po 2012 m. įvykių buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Nei ikiteisminiame tyrime, nei šioje civilinėje byloje ne tik nebuvo nustatytas konkretus asmuo ar asmenys, kurie Teismo patalpose paliko gyvsidabrį, bet nenustatyta ir kokiu būdu tai buvo padaryta (pažymėtina, kad 2012 m. gruodžio 12 d. rastas gyvsidabris buvo perdangoje tarp pirmame ir antrame aukšte esančių perdangų, todėl gyvsidabris ten galėjo patekti tik mechaniškai, kieno nors paliktas). Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį, nėra reikšminga, kad gyvsidabris Teismo pastate atsirado dėl trečiųjų asmenų veiksmų. Atsakovės nuomone, tokių veiksmų konstatavimas turi reikšmės skolininko atsakomybės riboms, kadangi net ir pagal CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalis civilinė atsakomybė gali būti netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl trečiojo asmens veiklos.

62.8.                      Negalima sutikti su teismų vertinimu, kad vien žmogaus organizmui kenksmingų medžiagų radimo teismo patalpose faktas pats savaime nulemia turto savininko pareigų pažeidimo konstatavimą, nerūpestingumą bei kaltę. Pirmosios instancijos teismuose viešuose teismo posėdžiuose yra sprendžiami visuomenėje kylantys konfliktai, kasdien lankosi didelis skaičius asmenų, dėl to trečiųjų asmenų elgesio daromas poveikis institucijos veiklos organizavimui ir darbo aplinkai yra pagrįstai didesnis nei daugumoje kitų viešąsias paslaugas teikiančių institucijų, įskaitant ir neteisėtų neprognozuojamų veiksmų tikimybę. Įvertinant teismo, kaip valstybės valdžios, specifinį pobūdį, tai, kad asmenų lankymasis teismo patalpose yra nuolatinis, manytina, kad, net ir imantis visų įmanomų saugumo priemonių, neįmanoma iki galo užtikrinti, kad tokie neprognozuojami, įprasto teismo lankytojų elgesio, taip pat ir konfliktinių situacijų schemų neatitinkantys trečiųjų asmenų veiksmai būtų užkardyti, o kenksmingos medžiagos nepatektų į teismo patalpas. Todėl visuomet egzistuoja rizika, kad tokie incidentai valstybės įstaigose gali atsitikti. Nepaisant to, teisinis vertinimas, kad valstybė už tokius įvykius kiekvienu atveju yra atsakinga, atsakovės nuomone, teisinę pareigą įrodyti bei teisingai nustatyti delikto sudėties požymius, peržengiant teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), neribotai ir nepagrįstai išplečia valstybės civilinės atsakomybės ribas.

62.9.                      Faktinė aplinkybė, kad gyvsidabris teisme buvo paliktas trečiųjų asmenų veiksmais ir nėra aišku, kaip šie veiksmai buvo atlikti, teisiškai reikšminga ne tik sprendžiant atsakovės kaltės (kartu ir neteisėtų veiksmų), bet ir priežastinio ryšio klausimą. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovams kilusios neturtinės žalos (išgąsčio) yra preziumuojamas subjektyviojo bendrininkavimo (CK 6.279 straipsnio 1 dalis, 6.6 straipsnio 3 dalis) ir alternatyviųjų priežasčių atvejo (CK 6.279 straipsnio 4 dalis) pagrindu. Darydamas šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl šioje byloje apskritai yra taikytina solidarioji skolininkų atsakomybė su iš jos išplaukiančia priežastinio ryšio prezumpcija (CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimas). Atsakovės vertinimu, CK 6.279 straipsnio taikymui ir priežastinio ryšio prezumpcijos taikymui apeliacinės instancijos teismas visų pirma turėjo nustatyti, kad žala buvo iš tiesų padaryta bendrais dviejų ar daugiau asmenų veiksmais; teismas nustatė subjektyviąją bendrininkavimo formą, vadinasi, atsakovė (valstybė, jos institucijos ir (ar) pareigūnai) kartu su kitu asmeniu siekė, kad žmogaus organizmui pavojinga medžiaga – gyvsidabris patektų į Teismo patalpas ir sukeltų grėsmę ieškovų sveikatai. Toks teismo motyvas yra absoliučiai nelogiškas, nepagrįstas, nulemtas aiškiai neteisingo materialiosios teisės taikymo bei aiškinimo, todėl privalo būti naikinamas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Valstybės civilinė atsakomybė byloje buvo kildinama ir apeliacinės instancijos teismo pripažinta dėl to, kad: 1) valstybė (jos institucijos) neužtikrino gyvsidabrio pašalinimo iš Teismo pastato, kai jo buvo rasta 2003 m.; 2) bendros rūpestingumo pareigos pažeidimu ir Teismo pastato bei jame dirbančių asmenų saugumo neužtikrinimu; 3) ne laiku vykdoma teismo darbuotojų evakuacija 2012 m. Nė vienas iš šių veiksmų nei kartu, nei atskirai nesudaro nei subjektyviojo, nei objektyviojo bendrininkavimo požymių. Teismas nepagrįstai pripažino atsakovės neteisėtus veiksmus, net ir teismų nustatyti antriniai neteisėti veiksmai negali būti sujungiami bendrininkavimo požymiu su veiksmais bei žala, kurią sukėlė gyvsidabrio palikimas Teisme (pirminiai neteisėti veiksmai). Antriniai neteisėti veiksmai nėra savarankiški ir patys savaime nebūtų sukėlę žalos ieškovams, nebuvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas negalėjo pripažinti ir solidariosios atsakomybės, atitinkamai – taikyti priežastinio ryšio prezumpcijos CK 6.279 straipsnio 1 ir 4 dalių pagrindu.

62.10.                      Remiantis vien bendrąja rūpestingumo pareiga, laikant, kad tokie veiksmai tiesioginiu ar netiesioginiu priežastiniu ryšiu lemia žalos padarymą, valstybės civilinės atsakomybės sąlygos yra išplečiamos beveik be ribų ir formuojama ydinga teisės taikymo praktika, kad valstybė bus iš esmės visais atvejais atsakinga nukentėjusiems asmenims, jeigu jai nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje bet kuris asmuo kitam asmeniui padarys žalos, t. y. valstybė turės atsakyti už kito asmens neteisėtais ar nusikalstamas veiksmais padarytą žalą. Šiuo aspektu ir EŽTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad valstybė turi pozityvią pareigą imtis prevencinių priemonių apsaugoti asmenis, kad prieš juos nebūtų padaryta nusikalstama veika, tačiau prevencinės pareigos neturi būti aiškinamos kaip reikalaujančios iš valstybės imtis neįmanomų ir neproporcingų veiksmų. Kompetentingos institucijos privalo imtis tokių veiksmų, kurių iš jų yra pagrįstai tikimasi, kad būtų išvengta realios ir tiesioginės rizikos, apie kurią jos žinojo arba turėjo žinoti (Didžiosios kolegijos 1998 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Osman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 23452/94, par. 116). 

62.11.                      Atsakovė viso proceso metu neneigė, kad ieškovai yra patyrę neturtinę žalą dėl to, kad 2012 m. gruodžio 12 d. Teisme, kuriame jie dirbo ar nuolat lankėsi, buvo rastas didelis kiekis gyvsidabrio, tačiau nelaikė, kad atsakovė yra atsakinga už šios žalos atlyginimą. Be to, apeliacinės instancijos teismo nustatyti atlygintinos neturtinės žalos dydžiai yra neadekvačiai ir neteisingai dideli: viršija paprastai priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo dydžius dėl sveikatos sužalojimo nelaimingo atsitikimo darbe metu (pvz., 21 000 Eur priteista atsižvelgiant į itin sunkius sužalojimo padarinius ieškovo sveikatai, 57 000 Eur – kai nukentėjusiajai nustatytas 100 proc. nedarbingumas, 25 000 Eur – kai jauno amžiaus ieškovui dėl sveikatos sutrikdymo buvo amputuota dešinė plaštaka, dėl ko jis neteko 45 proc. darbingumo), taip pat neturtinės žalos dydžius tėvams bylose jų vaikų mirties dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų atvejais, kuriose sumos svyruoja nuo 5792,40 Eur iki 15 000 Eur. EŽTT nagrinėtoje byloje Brincat ir kiti prieš Maltą (2014 m. liepos 24 d. sprendimas, peticijų Nr. 60908/11, 62110/11, 62129/11, 62312/11 ir 62338/11) teismas vertino situaciją, kai valstybės valdomos laivų statyklos darbuotojai ilgą laiką (1968–2003 m.) dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis dėl asbesto poveikio. Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 2 straipsnio pažeidimo mirusio darbuotojo atžvilgiu iš Maltos priteista 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo ieškovams priteista 1–12 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė pagrįstų ir įtikinamų motyvų, kodėl šioje byloje priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis turėtų taip reikšmingai viršyti paprastai panašaus pobūdžio bylose nacionaliniuose ir tarptautiniuose teismuose priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Ieškovams priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai aiškiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), todėl konstatuotinas netinkamas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų (CK 6.250 straipsnio 2 dalis) taikymas.

62.12.                      Nė vienam iš ieškovų dėl gyvsidabrio radimo jų organizme (net ir dėl tariamo lėtinio apsinuodijimo) nebuvo nustatytas netektas darbingumas, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, ieškovai patys pripažino, kad jų sveikata neblogėja, o kai kurių net gerėja. Todėl apie liekamuosius reiškinius šiuo atveju galima kalbėti tik tiek, kiek tai susiję su ieškovų nerimu dėl to, kaip gyvsidabris jų sveikatą galėtų paveikti ateityje, kuriuo kaip žalos kompensavimo kriterijumi rėmėsi pirmosios instancijos teismas, tačiau toks nerimas negali reikšmingai padidinti ieškovų išgyvenimų piniginės išraiškos. Neturtinės žalos dydį didinančią aplinkybę, kad gyvsidabriu ieškovai buvo veikiami beveik 10 metų, apeliacinės instancijos teismas konstatavo klaidingai įvertindamas įrodymus ir faktines aplinkybes. Net jei ieškovai ir būtų išdirbę 10 metų gyvsidabriu užterštame pastate, byloje nustatyta, kad tai nesukėlė pakenkimų jų sveikatai. Pagrįsta manyti, kad šiuo atveju ieškovų išgąstį dėl vienašališkai diagnozuotos ligos turėjo sumažinti aukščiausios kvalifikacijos specialistų konsiliumo padarytos išvados, kad gyvsidabris jų sveikatai nėra pakenkęs, kad jiems nėra nustatyta nei lėtinio, nei ūminio apsinuodijimo gyvsidabriu požymių, bei analogiški specialistų liudijimai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu. Tačiau ieškovai viso proceso metu sistemingai siekė bet kokiu būdu paneigti, kad jiems nėra nustatytas lėtinis apsinuodijimas gyvsidabriu, pirmosios instancijos teismas šiuo požiūriu teisingai pažymėjo ir įvertino, kad ieškovų savarankiška jiems atliktų tyrimų analizė ir vertinimas sutrukdė objektyviai įvertinti situaciją ir prisidėjo prie išgąsčio ir baimės laipsnio.

62.13.                      Šioje byloje teismas neturtinę žalą turėjo ne tik diferencijuoti pagal ieškovų buvimo Teisme trukmę, bet ir individualizuoti jų patirtą neturtinę žalą: įvertinti, kad nerimą ir išgąstį kiekvienas ieškovas jautė skirtingai, pagal savo asmenines savybes, ir pan. Negali būti laikoma teisinga ir pagrįsta tokia pačia suma įvertinti ieškovo, kuris dėl galimo gyvsidabrio poveikio naujai gyvybei su sutuoktine nusprendė nutraukti nėštumą, patirtus dvasinius išgyvenimus, su ieškovais, kurių įsitikinimu, gyvsidabrio poveikio simptomai pasireiškė bendru silpnumu ir nuovargiu. Neteisinga apie neturtinės žalos dydį spręsti ir vien pagal ieškovų darbo vietą, nevertinant darbinių funkcijų atlikimo ir buvimo Teisme trukmės (pavyzdžiui, vieni ieškovai Teisme dirba nuo 1989 m., kiti – nuo 2008 ar 2010 m.).

63.       Tretieji asmenys Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministerijos prisideda prie šio kasacinio skundo.

64.       Ieškovas V. G. atsiliepimu į atsakovės atstovės kasacinį skundą prašo skundžiamus procesinius sprendimus skundo motyvais palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl 2003 m. ir 2012 m. įvykių sąsajumo, atsakovės neteisėtų veiksmų, dėl kurių buvo padaryta žala ieškovo sveikatai, jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Visiškai teisiškai motyvuota ir pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, vertinant individualias šios bylos neturtinės žalos padarymo aplinkybes, teismui leidžiama nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje nustatytų neturtinės žalos dydžių.

65.       Bendrai ieškinį pareiškę ieškovai atsiliepimu į atsakovės atstovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

65.1.                      Apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumą; atsakovė nepaneigia, kad po 2003 m. gyvsidabrio radimo nebuvo laikomasi higienos normos HN 68-1996. Žmogaus teisių pažeidimas ir su tuo susiję valstybės veiksmai turi būti vertinami ne tik pagal nacionalinės teisės, bet ir Konvencijos reikalavimus (tiek, kiek atitinkama teisė yra garantuojama pagal Konvencijos nuostatas). Konvencijos 2 straipsnis tam tikromis aiškiai apibrėžtomis aplinkybėmis gali sukelti valstybės institucijoms pozityviąją pareigą imtis praktinių prevencinių priemonių, kad būtų apsaugotas asmuo, kurio gyvybei gresia pavojus dėl kito asmens nusikalstamų veikų (žr., pvz., 2009 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Branko Tomašić ir kiti prieš Kroatiją, peticijos Nr. 46598/06, par. 50; Opuz, par. 128). Valstybių pareiga pagal Konvencijos 3 straipsnį apima veiksmingą asmens (asmenų), kurio tapatybė yra žinoma, apsaugą nuo trečiojo asmens nusikalstamų veikų, susijusių su draudžiamu pagal šią nuostatą elgesiu, taip pat pagrįstas priemones užkirsti kelią tokiam netinkamam (žiauriam) elgesiui, apie kurį valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti (žr., pvz., 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo byloje Eremia prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 3564/11, par. 49, su tolesnėmis nuorodomis). Padėtas ikiteisminis tyrimas dėl Teismo patalpose išlieto gyvsidabrio savaime reiškia, kad buvo įtariamas pavojingos veikos visuomenei padarymas, akivaizdu, jog gyvsidabris buvo išpiltas tyčia siekiant pakenkti Teisme dirbantiems ir (ar) besilankantiems asmenims. Tačiau atsakovė nesiėmė jokių veiksmų, kad apsaugotų Teismo patalpose dirbančius ar jose besilankančius asmenis, jų sveikatą. Atsakovei šiuo atveju kildinama atsakomybė ne tik kaip pastato, kurio saugų eksploatavimą ji turėjo užtikrinti, savininkei, bet ir kaip valstybei, kuri per institucijas turi veikti savo piliečių interesais ir vykdyti proaktyvią pareigą užkirsti kelią galimai žalai ar tokios galimai nusikalstamos veikos pasikartojimui. Tačiau, tame pačiame Teismo pastate radus gyvsidabrio po beveik 10 m., atsakingos institucijos vėlgi veikė aplaidžiai, nesistengdamos kaip įmanoma operatyviau ir veiksmingiau išvengti neigiamų pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir teisingai vertino įrodymų visumą nustatydamas atsakovės veiksmus kaip aplaidžius

65.2.                      Nepagrįstas atsakovės argumentas, jog teismai nepagrįstai nustatė ieškovams diagnozuoto lėtinio apsinuodijimo gyvsidabrio garais faktą. Teismas teisingai įvertino gydytojos licenciją verstis darbo gydytojo praktika, todėl neturėtų kilti abejonių dėl jos kompetencijos nustatyti ieškovams apsinuodijimą gyvsidabrio garais. Šią teismo nustatytą aplinkybę taip pat patvirtina didelei grupei ieškovų pasireiškiantys panašūs sveikatos sutrikimai, kurie taip pat būdingi gyvsidabrio garų sukeliamiems simptomams ir poveikiui žmogaus organizme. Be to, byloje yra duomenų, į kuriuos atsižvelgė ir apeliacinės instancijos teismas, kad kai kuriems ieškovams lėtinis apsinuodijimas gyvsidabrio garais buvo nustatytas ir kitų gydytojų. Ieškovai veikė aktyviai, darė tyrimus, siekdami išsiaiškinti gyvsidabrio garų poveikį savo organizmui.

66.       Ieškovė D. G. atsiliepimu į atsakovės atstovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, teismų procesinių sprendimų dalis dėl jos palikti nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

66.1.                      Kasacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamoje nutartyje nurodytuose teisės aktuose, įstatyme valstybės institucijų funkcijų ir jų neteisėtų veiksmų dėl atsakovės atsakomybės, nurodant ir CK 6.271 straipsnį, plačiai nagrinėjant bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino visapusiškai, objektyviai; įvertino, kokiomis aplinkybėmis buvo padaryta žala sveikatai, žalos pobūdį ir padarinius, specialistų, mokslininkų nustatytą gyvsidabrio kenksmingumą sveikatai, nustatytas gydytojų diagnozes.

66.2.                      Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos sveikatai žalos per darbo aplinką, jis nenutolęs, egzistuoja. Jeigu 2003 m. gyvsidabrio suradimas teismo patalpose nebūtų buvęs slepiamas, ieškovė būtų arba palikusi advokato darbą, arba nebūtų palikdavusi mantijos; būtų atkreipusi dėmesį į drabužių higieną dėl gyvsidabrio buvimo juose, priėmusi kitokius sprendimus dėl sveikatos, būtų nedelsdama kreipusis į medikus ir būtų šiuos informavusi, kad patyrė sąlytį su gyvsidabriu, nes, nesant tokios informacijos, medikams sunku nustatyti diagnozes. Kaltas žmogaus elgesys, neveikimas, nerūpestingumas, pasireiškęs didžiule rizika daugelio žmonių sveikata.

66.3.                      Ieškovė nesutinka su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada, kad jai nei ūminio, nei lėtinio apsinuodijimo gyvsidabriu klinikinių požymių nenustatyta, diagnozuotos ligos nėra vertinamos kaip apsinuodijimo gyvsidabriu pasekmės.

67.       Trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra atsiliepimu į atsakovės atstovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

67.1.                      Apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, jog, 2003 m. Teisme radus gyvsidabrio, nebuvo atlikti gyvsidabrio koncentracijos matavimai, pakartotiniai tyrimai buvo atliekami nesilaikant higienos normos HN 68-1996, buvo pažeisti Instrukcijos reikalavimai. Kasaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnai neturėjo reikiamos įrangos gyvsidabrio koncentracijos lygiui nustatyti, o gyvsidabrio koncentracijos matavimus atliko Vilniaus visuomenės sveikatos centras, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo konstatuotų Instrukcijos pažeidimų. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, labiau tikėtina, kad kontroliniai mėginiai gyvsidabrio koncentracijai ore nustatyti Vilniaus visuomenės sveikatos centro buvo paimti ne iš visų teismo patalpų, bet tik iš tų vietų, kur faktiškai buvo rasta gyvsidabrio. Teismo patalpose buvo rasta gyvsidabrio garų, tai akivaizdžiai rodo, jog gyvsidabrio pastate būta ilgai ir jis spėjo prisotinti patalpose esančius paviršius. Atsakovė remiasi aplinkybe, kad nežymūs gyvsidabrio kiekiai rasti tik ant kelių Teismo baldų plovinių, ignoruodama tai, kad gyvsidabrio buvo rasta ant demerkurizuotų baldų.

67.2.                      Tai, kad gyvsidabrio koncentracijos normos žmogaus organizme nėra reguliuojamos, patvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. balandžio 15 d. raštas. PSO rekomendacijos nepaneigia to, kad ieškovams pasireiškė apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai ir to, kad ieškovams buvo nustatytas apsinuodijimas metalinio gyvsidabrio garais.

67.3.                      Gyvsidabris yra laki medžiaga, šis metalas juda ir nesunkiai gali prasiskverbti pro bet kokį plyšį, patekti į perdangas ir netrukdomas atsidurti visiškai kitoje vietoje, nei buvo išpiltas. Taigi tai, kad 2003 m. niekas nematė gyvsidabrio ant antro aukšto posėdžių salės Nr. 8 grindų, įvertinus gyvsidabrio lakumą, nepaneigia jo buvimo šioje salėje. Be to, dar 2003 m. gyvsidabrio buvo rasta gėlių vazonuose šioje salėje. 

67.4.                      Atsakovė nepaneigė apeliacinės instancijos teismo išvadų, kad: 1) gyvsidabrio bei kitų sunkiųjų metalų koncentracija žmogaus organizme teisės aktais nėra ir negali būti reglamentuojama, todėl atmestini teiginiai, kad gyvsidabrio koncentracija ieškovų bioterpėse neviršijo leistinų normų; 2) ieškovai ilgą laiką buvo veikiami gyvsidabrio; 3) ieškovams pagrįstai nustatyta lėtinio apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozė. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovams buvo pagrįstai diagnozuotas lėtinis lengvo laipsnio apsinuodijimas gyvsidabriu, rėmėsi byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma. Kasaciniame skunde nurodomi I. B. veiksmų trūkumai (nepranešimas atsakingoms institucijoms apie išaiškintą ūmią infekcinę ligą, apsinuodijimą toksinėmis medžiagomis ar vaistų šalutinį poveikį ir kt.) yra formalūs ir nesudaro pagrindo abejoti jos medicininių išvadų pagrįstumu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino ir kitas reikšmingas aplinkybes, be kita ko, tai, kad nė vienoje iš ikiteisminiame tyrime pateiktų specialistų išvadų nėra nurodyti tyrimo metodai, kuriais buvo vadovaujamasi, atliekant tyrimus. Įrašų iš ieškovų asmens sveikatos istorijų perrašymas nėra analizė, būtent todėl teismas sprendė, kad 2014 m. specialistų išvadose nėra 2003–2013 m. medicininių dokumentų analizės.

67.5.                      Byloje, priešingai nei yra įsitikinusi atsakovė, taikytinas CK 6.271 straipsnis, nes žala ieškovams atsirado dėl valstybės valdžios institucijų (Teismo, Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Ukmergės savivaldybės administracijos, Nacionalinės teismų administracijos) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga nustatomi pagal tai, ar viešosios valdžios institucijos turėjo teisinę pareigą, ar objektyviai ją vykdė ir ar vykdė tinkamai. Kartu turi būti įvertinta, ar viešosios valdžios institucijos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016; 2017 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44-969/2017). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad valdžios institucijų darbuotojai veikė, pažeisdami teisės aktuose įtvirtintas pareigas.

67.6.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai keliamas atsakovės kaltės klausimas. Atsakovė savo kaltę pripažino. Tai patvirtina aplinkybė, kad Teismo teisėjai, kiti Teismo darbuotojai bei Ukmergėje dirbę Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorai iš valstybės biudžeto gavo pašalpas. Kasacinio skundo argumentai dėl atsakovės kaltės nebuvimo atmestini kaip teisiškai nereikšmingi ir dėl to, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas. Atsakovė šioje byloje kitų asmenų nusikalstamos veikos neįrodė (CPK 12, 178 straipsniai)

67.7.                      Kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, neva apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovams kilusios neturtinės žalos yra preziumuojamas subjektyviojo bendrininkavimo (CK 6.279 straipsnio 1 dalis, 6.6 straipsnio 3 dalis) ir alternatyviųjų priežasčių atvejo (CK 6.279 straipsnio 4 dalies) pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, šioje byloje taikė tik CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kuri įsigalioja ir tada, kai nė vieno iš pažeidėjų veiksmai nebuvo pakankama žalos atsiradimo priežastis, tačiau žala kilo tik dėl visų jų neteisėtų veiksmų sąveikos (kumuliatyviųjų priežasčių atvejis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga „Atskiri griežtosios deliktinės atsakomybės atvejai Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje“ Nr. AC-48-1. Teismų praktika. 2018, Nr. 48). Valstybės institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas) prisidėjo prie žalos padarymo ieškovams – jeigu valstybė (jos institucijos) veiktų taip, kaip pagal teisės aktų privalėjo veikti (užtikrintų, kad gyvsidabris į teismą nepatektų, o jam patekus – imtųsi veiksmų jam pašalinti, evakuotų Teismo darbuotojus ir lankytojus iš pastato), žalos ieškovams neatsirastų. Šioje byloje: 1) valstybės institucijos ir nenustatyti tretieji asmenys savo neteisėtais veiksmais sukėlė riziką (tretieji nenustatyti asmenys paliko gyvsidabrio Teismo pastate, o valstybės institucijos jo nepašalino iš pastato, Teismo darbuotojų ir lankytojų neevakavo), kuri teisiškai gali būti priskirta jiems, ir ji lėmė žalos ieškovams atsiradimą; 2) žala ieškovams kilo dėl nenustatytų trečiųjų asmenų ir valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) sąveikos (kumuliatyviųjų priežasčių atvejis); 3) dėl kurio konkrečiai veiksmo žala atsirado, negalima nustatyti. Atsakovės atstovai šios prezumpcijos nepaneigė.

67.8.                      Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, teisingai nustatė egzistuojant neturtinės žalos atlyginimo pagrindus ir priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydį. Neabejotina, kad ieškovai dėl šioje byloje susiklosčiusių aplinkybių patyrė baimės jausmą, netikrumą dėl savo ateities, stresą ir kitus neigiamo pobūdžio stiprius emocinius išgyvenimus. Šių išgyvenimų negali kompensuoti jokia pinigų suma, tačiau apeliacinės instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma bent kokia nors apimtimi gali kompensuoti patirtus išgyvenimus. Kadangi atsakovės nurodomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų civilinių bylų ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi, t. y. šių bylų negalima vertinti kaip analogiškų, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo vadovautis nustatytais precedentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad tos aplinkybės, kad pažeista ta pati vertybė, o sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolesniam nukentėjusiojo gyvenimui yra identiškos arba labai panašios, dar nereiškia, kad bus priteista vienoda arba panaši neturtinės žalos atlyginimo suma, nes neturtinės žalos dydžiui turės reikšmės ir kitos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovams priteistinos kompensacijos dydžio, pagrįstai vertino individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, rėmėsi objektyviu kriterijumi – diferencijavimu pagal ieškovų darbo funkcijų atlikimo Teisme intensyvumą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl ieškovo V. G. prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, perduoti ją išplėstinei teisėjų kolegijai

 

68.       Ieškovas V. G. pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai arba plenarinei sesijai, motyvuodamas tuo, kad ši byla yra išskirtinė ir joje ieškovas siekia prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės, todėl bylos nagrinėjimas viešai padėtų užtikrinti nagrinėjimo objektyvumą, nešališkumą.

69.       Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 356 straipsnio 1 dalyje, kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas skiriamas teisėjų kolegijai nusprendus, kad tai yra būtina (CPK 356 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Nagrinėjamoje byloje šalys procesiniuose dokumentuose kasaciniam teismui suformulavo savo pozicijas pakankamai aiškiai jų ginčui spręsti, dėl to nėra būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

70.       CPK 357 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas.

71.       Paprastai byla perduodama nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba plenarinei sesijai, jei yra būtinybė apibendrinti ir suvienodinti teisminę praktiką aktualiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais arba pakeisti ankstesnę kasacinio teismo praktiką dėl tam tikrų teisės normų taikymo ir aiškinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013). Teisė spręsti, ar iškilęs teisės aiškinimo ir taikymo klausimas yra sudėtingas ir toks sudėtingumas yra pakankamas pagrindas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, visų pirma priklauso bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos diskrecijai. Nors nagrinėjama byla išties yra išskirtinė joje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau vis dėlto teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai nėra tokie sudėtingi, kad negalėtų būti išspręsti trijų teisėjų kolegijoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti argumentai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai ar plenarinei sesijai, todėl nurodytas prašymas netenkintinas (CPK 357 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl įrodymų vertinimo nustatant, ar 2012 m. Teisme rastas gyvsidabris buvo naujai išpiltas, ar likęs nepašalintas nuo 2003 m.

 

72.       Atsakovės kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė klaidingas išvadas, jog Teisme 2012 m. gruodžio 12 d. rastas gyvsidabris yra likęs nepašalintas nuo 2003 m. 

73.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

74.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).

75.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija, kai gyvsidabrio buvimo Teismo pastate laikotarpis įrodinėjamas netiesioginiais įrodymais, nes neegzistuoja tiesioginių įrodymų, galinčių patvirtinti, kada ir kiek kartų 2003–2012 m. laikotarpiu Teisme buvo išpilta gyvsidabrio, t. y. ar 2003 m. ir 2012 m. rastas gyvsidabris yra tuo pačiu ar skirtingu metu atliktų nenustatytų trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų pasekmė. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, kad 2012 m. rastas gyvsidabris Teisme buvo likęs nepašalintas nuo 2003 m., grindė netiesioginių įrodymų visuma: 2003 m. gaisrininkai rinko gyvsidabrį vizualiai apžiūrėdami užteršimo vietą, nes neturėjo aparatūros gyvsidabrio koncentracijai nustatyti; kitų gyvsidabrio taršos židinių paieška nebuvo atliekama – Teismo patalpų grindų, konstrukcijų ardymo darbai nebuvo vykdomi; oro tyrimų protokoluose ir VVSC Ukmergės filialo raštuose pateikta informacija apie patalpas, kuriose atlikti tyrimai, prieštaringa; nebuvo atlikti pakartotiniai gyvsidabrio koncentracijos matavimai pagal tuo metu reglamentuotą tvarką (2–3 kartus per metus skirtingais metų laikais), nebuvo įsitikinta, kad teismo pastate dirbti yra saugu, demerkurizacija neatlikta; 2006 m. įrengta pertvara teismo posėdžių salėje, sumažinanti pašalinių asmenų patekimo į salę galimybę. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2012 m. gyvsidabris buvo aptiktas perdangoje (taigi ne paviršiuje, o subėgęs į ertmę pastato konstrukcijose) tarp pirmo aukšto posėdžių salės ir antro aukšto posėdžių salės, kurioje gyvsidabrio buvo rasta 2003 m. Dėl šios priežasties negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, neva gyvsidabris buvo rastas nesusijusiose patalpose. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nesant duomenų apie tai, kad gyvsidabrio Teisme galėjo atsirasti kokio nors kito incidento metu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šių netiesioginių įrodymų visumą pripažino pakankama išvadai, kad 2012 m. rastas gyvsidabris Teisme buvo likęs nepašalintas nuo 2003 m. Gyvsidabrio radimo vietų lokalizacija, taršos kontrolės ginčijamu laikotarpiu nebuvimas, 2006 m. apribotas patekimas į posėdžių salę lemia logišką išvadą, kad gyvsidabris nebuvo naujai išpiltas. Atsakovės kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo ir šios išvados prieštaravimo logikos dėsniams atmestini.

76.       Atsižvelgiant į tai, valstybės civilinės atsakomybės klausimas nagrinėjamoje byloje sprendžiamas remiantis aplinkybe, kad gyvsidabris buvo Teismo pastato konstrukcijose visą laikotarpį nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d., t. y. beveik 10 metų.

 

Dėl neteisėtų veiksmų kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos

 

77.       Pagal CK 6.246 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės.

78.       Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

79.       Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus CK 6.271 straipsnis, kuriame reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga nustatomi pagal tai, ar viešosios valdžios institucijos turėjo teisinę pareigą, ar objektyviai ją vykdė ir ar vykdė tinkamai. Kartu turi būti įvertinta, ar viešosios valdžios institucijos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016, 23 punktas).

80.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.271 straipsnis netaikytinas tiems atvejams, kai žalą padaro valstybė, veikdama ne kaip viešojo administravimo subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012), o kaip turto savininkė. Tokio pobūdžio deliktiniuose santykiuose valstybė dalyvauja ne kaip valdžios subjektas, bet kaip turto (pastato) savininkas, t. y. lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinės teisės subjektai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis), ir jos atsakomybės klausimas spręstinas taikant bendrąsias deliktinės atsakomybės nuostatas. 

81.       Nagrinėjamos bylos atveju valstybės civilinės atsakomybės klausimas keliamas tiek dėl jos institucijų, tiek dėl jos, kaip Teismo pastato savininkės, veiksmų (neveikimo).

82.       Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo iš esmės grindžiami neteisėtais veiksmais, kuriais, jeigu jie būtų nustatyti, būtų pažeistos ieškovų teisės, garantuojamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, kuriame įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą Taigi sprendžiant dėl ieškovų teisės į neturtinės žalos atlyginimą reikšmingos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nuostatos, pagal kurias asmens sveikata kartu su fiziniu ir moraliniu vientisumu patenka į privataus gyvenimo sritį (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje Nada prieš Šveicariją, peticijos Nr. 10593/08, p. 151). EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė turi pozityvią pareigą imtis pagrįstų ir tinkamų priemonių tam, kad užtikrintų pareiškėjų teises pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Di Sarno ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 30765/08, p. 96).

83.       Nagrinėjamoje byloje aktuali EŽTT jurisprudencija, susijusi su profesine sveikata (angl. occupational health). Atsakovės kasaciniame skunde nurodytoje byloje Brincat ir kiti prieš Maltą, peticijų Nr. 60908/11, 62110/11, 62129/11, 62312/11 ir 62338/11, EŽTT 2014 m. liepos 24 d. sprendimu Maltos vyriausybė buvo pripažinta, be kita ko, pažeidusia pozityvią pareigą apsaugoti pareiškėjų teisę į privataus gyvenimo gerbimą, nes nepriėmė reikiamų teisės aktų ar nesiėmė kitų reikiamų priemonių, kuriomis būtų užtikrinta, kad pareiškėjai būtų buvę pakankamai apsaugoti nuo neigiamo asbesto poveikio jų sveikatai, kai dirbo valstybės valdomoje laivų remonto įmonėje 1968–2003 m., ir kad jie būtų buvę tinkamai informuoti apie tokį neigiamą poveikį. Kitoje byloje, susijusioje su darbuotojų profesine sveikata, Vilnes ir kiti prieš Norvegiją, peticijų Nr. 52806/09 ir 22793/10, EŽTT 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu nustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą dėl valstybės neužtikrinimo, kad esminė informacija, susijusi su dekompresijos lentelėmis, leidžianti įvertinti riziką sveikatai ir gyvybei, būtų prieinama narams, įdarbintiems nardymo įmonių, kurių paslaugomis naudojosi naftos įmonės, gręžusios Norvegijos kontinentiniame šelfe 1965–1990 m. Byloje Roche prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 32555/96, EŽTT 2005 m. spalio 19 d. sprendimu nustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą valstybei neįvykdžius pozityviosios pareigos nustatyti veiksmingą ir prieinamą procedūrą, leidžiančią pareiškėjui susipažinti su visa svarbia ir reikalinga informacija, kuri leistų jam įvertinti bet kokią riziką, su kuria jis susidūrė dalyvaudamas cheminių medžiagų bandymuose.

84.       Remiantis EŽTT praktika, valstybės pozityviosios pareigos apsaugoti teises pagal Konvencijos 8 straipsnį pažeidimas gali būti konstatuotas tik nustačius, kad valstybė žinojo arba turėjo žinoti apie pavojų. Valstybei tenkančių pozityviųjų pareigų pagal minėtus straipsnius apimtis turi būti aiškinama taip, kad valdžios institucijoms nebūtų sukuriama nepakeliama arba neproporcingai didelė našta. Taigi vykdydamos pozityviąją pareigą valstybės institucijos pagal savo kompetenciją privalo imtis priemonių, kurios, pagrįstai vertinant, galėtų pašalinti tokį pavojų.

85.       Nors nurodytose EŽTT bylose buvo sprendžiama dėl pareiškėjų, dirbusių tam tikrose pramonės srityse, kurios per se (savaime) yra susijusios su tam tikra rizika fizinei sveikatai, o nagrinėjamos bylos ieškovų darbas ar tam tikros dalies profesinės veiklos vykdymas valstybės institucijoje (Teisme) savaime neturėjo kelti pavojaus jų fizinei sveikatai, minėti EŽTT išaiškinimai yra aktualūs tuo aspektu, kad nuo to momento, kai Teisme buvo rasta sveikatai pavojingos medžiagos (gyvsidabrio), valstybei kilo pozityvioji pareiga apsaugoti ieškovus nuo neigiamo gyvsidabrio poveikio jų sveikatai ir kad jie būtų tinkamai informuoti apie tokį neigiamą poveikį.

86.       2003 m. galiojo (ir tebegalioja) Instrukcija dėl veiklos, likviduojant užterštumo gyvsidabriu židinius, kuri taikoma visiems neatidėliotiniems patalpų ir aplinkos užterštumo gyvsidabriu židinio lokalizavimo darbams ir lokalizuoto židinio likvidavimo darbams, taip pat higienos norma HN 68-1996 „Demerkurizacija ir jos efektyvumo įvertinimas“, nustatanti iš esmės analogiškas pareigas atsakingoms institucijoms ir užterštų objektų savininkams.

87.       Higienos normos 4.1 punkte nustatyta, kad jei yra užterštų gyvsidabriu židinių, būtina imtis visų priemonių, galinčių lokalizuoti, neutralizuoti arba visai likviduoti jų kenksmingą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai. Pagrindiniai demerkurizacijos vykdytojai yra Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinės apsaugos departamento specializuoti daliniai. Visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba privalo kontroliuoti demerkurizacijos efektyvumą, gyvenamųjų, visuomeninių patalpų ir aplinkos užteršimą, taip pat gyventojų, dirbančiųjų ir likviduojančiųjų gyvsidabrio židinius sveikatos priežiūrą. Objekto, teritorijos, kuriuose buvo gyvsidabrio užteršimo židinys, savininkas privalo organizuoti demerkurizacijos darbus, gyventojų iškeldinimą, atlikti kitas užduotis, kurias jam nurodo Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos ir vietinės valdymo ar vykdomosios valdžios institucijos (Higienos normos 4.2–4.4 punktai).

88.       Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos funkcijos, gavus informaciją apie židinį, yra, be kita ko, išaiškinti kontaktinius asmenis ir nukreipti juos sveikatos būklei patikrinti, informuoti asmenis, kuriems kyla grėsmė apsinuodyti gyvsidabriu, apie jo poveikį sveikatai ir apsinuodijimų profilaktiką (Instrukcijos 4.4–4.5, Higienos normos 6.4–6.5 punktai); gavus informaciją apie židinio lokalizavimą ar likvidavimą –be kita ko, sekti objektų ir teritorijų, buvusių užterštų gyvsidabriu, būklę; pakartojus tyrimus 2–3 kartus per metus (atskirais metų sezonais) ir jei gyvsidabrio koncentracijos neviršija didžiausių leistinų koncentracijų, duomenis apie objektą (teritoriją) perkelti į židinių vietinio registro archyvą (Instrukcijos 6.3, 7.2 punktai). Lokalizuoto taršos židinio likvidavimo darbai perduodami tęsti objekto savininkui (šiuo atveju Teismo pastato savininkė yra valstybė). Nepavykus sumažinti gyvsidabrio garų koncentracijų iki didžiausių leistinų koncentracijų, objekto (teritorijos) savininkas privalo spręsti klausimą dėl gyventojų iškeldinimo (evakuacijos) iš užteršto objekto ar teritorijos ir tolesnės demerkurizacijos (Instrukcijos 5.1 punktas).

89.       Taigi valstybė vykdė pozityviąją pareigą apsaugoti asmenis nuo pavojingos veiklos teisės aktų priėmimo lygmeniu (Instrukcija, Higienos norma), tačiau nagrinėjamos bylos atveju, paaiškėjus konkrečiam taršos šaltiniui, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, valstybė nei per savo institucijas, nei kaip pastato savininkė nesielgė pakankamai rūpestingai, neveikė taip, kaip pagal Konvencijos ir nacionalinių teisės aktų nuostatas privalėjo veikti, nesiėmė pakankamų priemonių, siekdama apsaugoti užterštame objekte dirbusius asmenis nuo pavojaus, ir nesuteikė jiems reikšmingos informacijos apie riziką sveikatai. Kitaip tariant, buvo pažeista iš Konvencijos 8 straipsnio kylanti pozityvioji pareiga apsaugoti nuo pavojingos veiklos bei suteikti informaciją apie esamą riziką sveikatai.

90.       Tiek valdžios institucijos, tiek teismo vadovybė žinojo arba turėjo žinoti apie pavojus, susijusius su darbu gyvsidabrio garais užterštose patalpose (gyvsidabrio pavojus yra pakankamai ištirtas, moksliškai pagrįstas ir visuomenei žinomas). Nepaisant to, 2003 m. radus gyvsidabrio skirtingose vietose visuose trijuose Teismo pastato aukštuose, tokių veiksmų, kokių buvo imtasi 2012 m., imtasi nebuvo (nors galiojo ta pati Instrukcija). Remiantis apeliacinės instancijos teismo nutarties 181–194 punktuose nurodytomis aplinkybėmis (inter alia, patvirtinančiomis, kad 2003 m. buvo surinktas tik vizualiai matomas gyvsidabris, įrangos gyvsidabrio koncentracijai nustatyti nebuvo; teismo patalpų grindų ir konstrukcijų ardymo darbai nebuvo vykdomi; kitos teismo patalpos, be tų, kur buvo surinktas vizualiai matomas gyvsidabris, netikrintos, galimi kiti gyvsidabrio židiniai (židinys) nebuvo nustatomi; 2003 m. kovo 13 d. buvo atlikti kontroliniai matavimai ir jie periodiškai nebuvo kartojami; 2003 m. teisme radus gyvsidabrio, iš teismo pastato darbuotojai, lankytojai evakuoti nebuvo, jų sveikata dėl gyvsidabrio radimo biologinėse terpėse netikrinta (sveikatos tyrimai atlikti tik 2012 m.); Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius sprendė, kad visuomenės sveikatos apsaugos priemonių, (gyventojų informavimas, individualios apsaugos priemonės, evakuacija, kt.) imtis nereikia), pagrįstai manytina, kad atsakingos institucijos nesugebėjo suteikti tinkamų (adekvačių) sveikatos ir saugos priemonių bei informacijos apie riziką darbuotojų sveikatai. Taip pat sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad kaip neteisėti atsakovės veiksmai vertintina ir pavėluota Teisme dirbusių, buvusių asmenų evakuacija, leidžiant jiems dirbti iki 2012 m. gruodžio 18 d., taip pat medicininių tyrimų neatlikimas laiku teismo darbuotojams, o ypač – teisme darbines funkcijas atliekantiems advokatams, prokurorams.

91.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl valstybės (atsakovės) neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos buvimo yra pagrįsta.

 

Dėl ieškovams padarytos žalos

 

92.       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad ieškovams buvo padaryta žala sveikatai ir su ja susijusi neturtinė žala, nors skirtingai vertino bylos įrodymus dėl ieškovams nustatytos lengvo laipsnio lėtinio apsinuodijimo gyvsidabrio garais diagnozės.

93.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis aplinkybe, kad gyvsidabris neabejotinai yra labai toksiška ir pavojinga žmonių sveikatai medžiaga ir ieškovai dirbo patalpoje, kurioje jis garavo, sprendė, jog žala jų sveikatai buvo padaryta, jie patyrė išgąstį ir baimę. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu laikė ikiteisminio tyrimo metu parengtas specialistų išvadas, kad ieškovams nei lėtinio, nei ūminio apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai nenustatyti. Apeliacinės instancijos teismas šias išvadas vertino priešingai ir su jomis nesutiko, pažymėdamas, kad jose nėra nurodytas tyrimo metodas, nėra medicininių tyrimų analizės, jos prieštarauja faktui, kad ieškovų bioterpėse buvo rasta gyvsidabrio, anksčiau ieškovams nustatytai diagnozei.

94.       Taigi bylos įrodymai dėl ieškovams (ne)nustatytos apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozės yra prieštaringi. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atmetė specialistų išvadas, kurios buvo patvirtintos ir apklausus specialistus teisme, nes šios išvados padarytos ne vienasmeniškai, o grupės atitinkamos mokslo srities specialistų, išanalizavus visus ieškovų sveikatos duomenis per atitinkamą laikotarpį, skirtingai nei anksčiau ieškovams konstatuotos diagnozės.         Sutiktina su atsakovės kasacinio skundo argumentais, kad išrašuose iš medicininių dokumentų, kuriuose ieškovams konstatuotas lėtinis apsinuodijimas gyvsidabrio garais, nėra įrašų apie ligos anamnezę, diagnostinius tyrimus, ligos eigą, taikytą gydymą, t. y. nėra jokių duomenų, patvirtinančių nustatytų diagnozių pagrįstumą; be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ta pati gydytoja I. B., nustačiusi ieškovams pirminę apsinuodijimo diagnozę ir vėliau dalyvavusi kartu su kitais specialistais teikiant išvadas, šios diagnozės nepatvirtino.

95.       Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į gyvsidabrio fizikines ir chemines savybes (lakumą ir nuodingumą), kurios nėra naujai mokslo atrastos, priešingai, seniai ir visuotinai žinomos, bei į byloje nustatytą aplinkybę, kad gyvsidabris Teismo patalpose buvo beveik 10 metų, darytina išvada, kad žala ieškovams (neigiamas poveikis ieškovų savijautai ir sveikatai) buvo padaryta. Diagnozė, dėl kurios pagrįstumo kilo ginčas, yra lengvo laipsnio apsinuodijimas gyvsidabriu. Byloje esančiais mokslu pagrįstais duomenimis, lengvo apsinuodijimo gyvsidabriu atveju pirmasis ir vienintelis gydymo būdas – nutraukti kontaktą su nuodinga medžiaga. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios diagnozės (ne)nustatymas negali paneigti fakto, kad neigiamas poveikis ieškovų sveikatai buvo padarytas ir jiems atsirado neturtinė žala. Nors tarša gyvsidabriu nesukėlė aiškiai apibrėžtos žalos ieškovų sveikatai, ji galėjo padaryti juos pažeidžiamesnius įvairioms ligoms, sukėlė jiems nerimo, netikrumo ir nesaugumo jausmą.

 

Dėl priežastinio ryšio

 

96.       Civilinė atsakomybė taikoma tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, išskyrus atvejus, kai priežastinis ryšys yra preziumuojamas. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Taigi padaryta žala turi būti asmens neteisėtų veiksmų rezultatas, tačiau įstatyme nereikalaujama, kad atsakingo asmens elgesys būtų vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Teismas, vertindamas aplinkybių ir priežasčių visumą, turi nustatyti pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, t. y. nustatyti, kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti.

97.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio buvimo, vadovavosi CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta priežastinio ryšio prezumpcija, taikoma alternatyviųjų priežasčių atvejais, kai žala padaroma kelių asmenų skirtingais veiksmais.

98.       Pažymėtina, kad nors nagrinėjamu atveju gyvsidabrio teisme atsirado dėl trečiųjų asmenų veiksmų, tačiau šie asmenys nenustatyti ir jų atsakomybės klausimas šioje byloje nesprendžiamas, be to, ieškovų patirta žala siejama ne su pačiu faktu, kad gyvsidabris Teisme atsirado, bet su atsakovės ir jos atsakingų institucijų nepakankamai rūpestinga reakcija į šį faktą. Dėl to nagrinėjamu atveju CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta priežastinio ryšio prezumpcija nėra aktuali, bet vertintinas būtent atsakovės neteisėtų veiksmų ryšys su ieškovų patirta žala.

99.       Byloje nustatyta, kad valstybė nesiėmė pakankamų priemonių, siekdama apsaugoti užterštame objekte dirbusius asmenis nuo pavojaus, ir nesuteikė jiems reikšmingos informacijos apie riziką sveikatai. Tokiomis aplinkybėmis pagrįstai konstatuota, kad tarp valstybės nerūpestingo elgesio ir ieškovams padarytos žalos yra civilinei atsakomybei kilti pakankamas priežastinis ryšys, t. y. jeigu valstybė būtų laiku ir tinkamai reagavusi į gyvsidabrio taršos keliamą pavojų, žalos ieškovams, tikėtina, nebūtų kilę arba ji būtų buvusi mažesnė. Tai, kad valstybės neveikimą su atsiradusiais žalingais padariniais sieja netiesioginis priežastinis ryšys ir kad dėl atsiradusios žalos gali būti kalti ir kiti asmenys, valstybės pareigos atlyginti žalą nepanaikina. Dėl to atmestini atsakovės kasacinio skundo argumentai dėl priežastinio ryšio kaip būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimo.

 

Dėl ieškovams padarytos neturtinės žalos dydžio

 

100.       Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas savo aktuose (pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2015 m. balandžio 16 d. nutarimai) yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę žalos atlyginimo doktriną, grindžiamą esmine nuostata, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kurį įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta.

101.       Konstitucinis žalos atlyginimo principas yra, inter alia, įgyvendintas CK 6.250 straipsnyje, kuris reglamentuoja neturtinę (Konstitucijos terminais – moralinę) žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

102.       CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta sveikatai, ir išdėstyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: žalos padariniai, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės. Atlygintino neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, taigi teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, vadovaujasi tiek įstatyme nustatytais, tiek kitais kriterijais, kuriuos pripažįsta reikšmingais konkrečiu nagrinėjamu atveju. Be to, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas turi vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra asmens patirtų kančių ir praradimų ekvivalentas, nes neturtinę žalą galima tik sąlygiškai įvertinti ir kompensuoti materialiai, visiškas neturtinės žalos atlyginimas materialiomis priemonėmis neįmanomas, nes žala padaroma piniginės išraiškos neturinčioms vertybėms. Kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012). Teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009).

103.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009). Asmens sveikata, kaip ir gyvybė, yra absoliuti, prigimtinė vertybė, kurios pažeidimas gali sukelti stiprius dvasinius išgyvenimus, ypač sunkius bei skausmingus padarinius, todėl žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes. Asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra padarytos žalos padariniai.

104.       Teisingam neturtinės žalos kompensacijos dydžiui nustatyti įvertintini jo nustatymo kriterijai tuo aspektu, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2010; 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

105.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad gyvsidabris buvo Teismo pastato konstrukcijose nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d., t. y. beveik 10 metų, didesnė dalis ieškovų visą šį laikotarpį dirbo užterštame Teismo pastate. Tačiau pažymėtina, kad nėra objektyvios galimybės nustatyti, kokiu spinduliu ir intensyvumu šiuo laikotarpiu iki tos dienos, kai gręžimo metu buvo atvertas gyvsidabrio židinys, jis garavo į aplinką, tuo laikotarpiu, minėta, nebuvo atliekami gyvsidabrio koncentracijos teismo patalpų ore tyrimai. Taip pat svarbus aspektas, į kurį pagrįstai atkreipė dėmesį apeliacinės instancijos teismas – kad ieškovai dirbo ne pramonės srityje, o protinį darbą valstybės institucijoje ir neturėjo pagrindo tikėtis, kad jų darbo sąlygos gali kelti pavojų jų fizinei sveikatai.

106.       Taip pat pažymėtina, kad konkretus gyvsidabrio garų poveikis ieškovų sveikatai nėra akivaizdus, dėl to jie jaučia nerimą, kokias pasekmes gali patirti ateityje. Visi ieškovai nurodė patyrę panašaus pobūdžio negalavimų, tačiau gyvsidabrio poveikis jiems nebuvo tokio masto, kad būtų konstatuotas specifinio gydymo poreikis. Nutraukus kontaktą su gyvsidabrio garais, kaip pagrįstai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, ieškovų savijauta iš esmės neblogėja, o kai kurių net gerėja, nė vienam iš ieškovų dėl gyvsidabrio radimo jų organizme (net ir dėl tariamo lėtinio apsinuodijimo) nebuvo nustatytas netektas darbingumas. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovams sukelta žala nebuvo ypač didelė, palyginti su tokiais atvejais, kai netenkama darbingumo, iškyla pavojus gyvybei ir pan.

107.       Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas, nustatydamas neturtinės žalos kriterijus sveikatos sutrikdymo bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimus, atsižvelgtina ir į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Teisingumo principo taikymas apima ir lyginamąjį aspektą, kai atsižvelgiama į panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis kitose bylose priteistą žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677-969/2015).

108.       Naujausioje kasacinio teismo praktikoje priteistos neturtinės žalos dydžiai sveikatos sutrikdymo dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinio susirgimo atvejais yra tokie: 25 000 Eur priteista ieškovui, patyrusiam sunkų sveikatos sužalojimą, dėl kurio jis visam gyvenimui tapo neįgalus, prarado 45 proc. darbingumo, jam buvo atlikta pirštų ir dalinė plaštakos amputacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-313/2018); 11 000 Eur priteista ieškovei, dėl profesinės ligos netekusiai 60 proc. darbingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677-969/2015); 21 721,50 Eur (75 000 Lt) priteista darbuotojui, dėl nelaimingo atsitikimo darbe tapusiam visiškai nedarbingam, paralyžiuotam ir turinčiam nuolatinės slaugos poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

109.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovams teko lengvesnio pobūdžio neigiami padariniai sveikatai, dominuoja emocinio, psichologinio pobūdžio padariniai, todėl ir neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinkamai turėtų būti kitokio dydžio.

110.       Kartu pažymėtina, kad, sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, esant ilgalaikiam neigiamam poveikiui žmonių sveikatai, tam tikras vertinimo gaires gali suteikti ir EŽTT praktika, susijusi su pavojumi sveikatai ir aplinkai.

111.       Pvz., šios nutarties 83 punkte minėtoje byloje Brincat ir kiti prieš Maltą dėl ilgalaikio asbesto poveikio mirusio darbuotojo šeimos nariams iš Maltos priteista 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; pareiškėjui, ilgus metus prikaustytam prie lovos dėl ūminių kvėpavimo sutrikimų ir galinčiam kvėpuoti tik esant deguonies balionams, kurie apsunkina jo judėjimo galimybes, priteista 12 000 Eur neturtinės žalos, vienam pareiškėjui priteista 1000 Eur, likusiems – po 9000 Eur neturtinės žalos (nustatyta, kad likusieji pareiškėjai, išskyrus vieną, turi kvėpavimo sutrikimų kartu su kai kuriomis kitomis komplikacijomis, susijusiomis su asbesto poveikiu, tačiau iki šiol jiems nebuvo diagnozuota piktybinių ligų). Byloje Vilnes ir kiti prieš Norvegiją, įvertinus tai, kad pareiškėjai gavo neįgalumo pensiją ir ex gratia (lot. iš malonės) kompensaciją iš valstybės, taip pat tai, kad kai kurie pareiškėjai gavo kompensaciją iš kitų šaltinių, priteista po 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimą kiekvienam pareiškėjui. Tokio pat dydžio neturtinės žalos atlyginimas priteistas ir byloje Roche prieš Jungtinę Karalystę. 1998 m. vasario 19 d. sprendimu Guerra ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 14967/89, byloje, susijusioje su chemijos gamyklos, kurią valdžios institucijos priskyrė „didelei rizikai“, kuri išleisdavo į aplinką didelius kiekius degių dujų ir kitų toksiškų medžiagų, įskaitant arseno trioksidą, veikimu, EŽTT pareiškėjams priteisė po 10 000 000 ITL (apie 5000 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Vienoje naujausių bylų Jugheli ir kiti prieš Gruziją, peticijos Nr. 38342/05, 2017 m. liepos 13 d. priimtas sprendimas susijęs su pareiškėjų skundu, kad netoli jų namų esanti šiluminė elektrinė kėlė pavojų jų sveikatai ir gerovei. EŽTT konstatavo, kad netgi darant prielaidą, jog oro tarša nesukėlė aiškiai apibrėžtos žalos pareiškėjų sveikatai, ji galėjo padaryti juos pažeidžiamesnius įvairioms ligoms; kiekvienam iš pareiškėjų priteista po 4500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

112.       Taigi atsižvelgiant į kasacinio teismo ir EŽTT praktikoje pirmiau aptartose bylose priteisiamo žalos atlyginimo dydžius bylose, susijusiose su kenksmingu poveikiu darbuotojų ir gyventojų sveikatai, spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi priteisė nepagrįstai didelę sumą neturtinei žalai atlyginti.

113.       Kartu sutiktina su atsakovės kasaciniame skunde nurodytu argumentu, kad priteistinos neturtinės žalos dydį būtina individualizuoti. Nors neįmanoma įvertinti ir palyginti skirtingų ieškovų patirtų dvasinių išgyvenimų intensyvumo, neturtinės žalos dydį galima individualizuoti remiantis tam tikrais objektyviais kriterijais. Atsižvelgiant į tai, kad neigiamas pasekmes sveikatai lemia kenksmingos medžiagos kiekis, poveikio trukmė, individualizuojant patirtos neturtinės žalos dydį turėtų būti vertinama darbo Teisme trukmė, darbo funkcijų atlikimo vieta.

114.       Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad, atsižvelgiant į tai, jog prokurorai ir advokatai Teisme vykdė tik dalį savo funkcijų ir nėra galimybių tiksliai nustatyti, kiek jų vykdė nurodyto laikotarpio metu, jiems priteistina pusė nuo nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio Teismo darbuotojams.

115.       Taip pat sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, reikšmingos apeliacinės instancijos teismo pažymėtos aplinkybės – kad, radus gyvsidabrio Teisme 2012 m. gruodžio 12 d. (atvėrus iki tol perdangoje buvusį ir tam tikra dalimi uždengtą gyvsidabrio taršos šaltinį ir jam užteršus didesnį Teismo plotą), Teismo darbuotojai ir kiti jame buvę asmenys nebuvo evakuoti, dar savaitę dirbo be jokių apsaugos priemonių, žinodami apie tam tikrą patalpų užteršimą, matydami specialiųjų tarnybų darbuotojus, vykdančius gyvsidabrio židinių radimo, likvidavimo darbus su specialiomis apsaugos priemonėmis (speciali apranga, respiratoriai ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tuo metu Teisme dirbę ieškovai patyrė didesnę neturtinę žalą, jautėsi nesaugiai, patyrė bejėgiškumą, netikrumą dėl savo sveikatos.

116.       Atsižvelgdama į pirmiau aptartus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visą 2003 –2012 m. laikotarpį ar didžiąją jo dalį ieškovams – Teismo darbuotojams ir tarnautojams (R. A., L. D., A. D., J. G., R. K., V. K., A. K., J. K., V. L., J. M., J. M., R. S., S. Š., V. Š.) priteistina po 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; ieškovams, šiuo laikotarpiu Ukmergėje dirbusiems advokatais (V. B., L. B., V. B., D. G., V. G., V. K., R. Š.), prokurorais (D. K., G. V., D. Ž.), taip pat Teismo darbuotojams (tarnautojams), dirbusiems mažiau nei pusę aktualaus laikotarpio, bet dirbusiems 2012 m. gruodžio 12 d. (N. K., M. Ž.), ieškovei D. D., kurios darbo vieta 2005–2011 m. buvo Teismo patalpose, o nuo 2011 m. spalio ji dirba advokate Ukmergėje, – po 8000 Eur; Teismo darbuotojams, nebedirbusiems Teisme 2012 m. gruodžio 12 d. (G. U., J. U.), taip pat ieškovui J. G., 2005–2006 m. dirbusiam Teisme teisėjo padėjėju, o nuo 2010 m. prokuroru Ukmergėje, – po 5000 Eur; 

117.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šios sumos atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir panašios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.

118.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, todėl yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ieškovams (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

 

Dėl ieškovo V. G. reikalavimo priteisti turtinę žalą

 

119.       Kasaciniame skunde ieškovas V. G. nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.249 straipsnio 3 dalį, atmesdami jo reikalavimą priteisti 14 112,40 Eur būsimai turtinei žalai atlyginti (už reabilitacinį gydymą Druskininkų specializuotoje įstaigoje).        

120.       Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 1 dalimi, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Šios normos turinys suponuoja, kad ja siekiama užtikrinti kompensuojamosios civilinės atsakomybės funkcijos įgyvendinimą. Kompensacinis deliktinės atsakomybės turinys, kuris reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta nukentėjusiam asmeniui į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį grąžinti (lot. restitutio in integrum), leidžia daryti išvadą, kad nukentėjęs asmuo gali pasinaudoti visomis su sveikatos priežiūra susijusiomis paslaugomis, kurios yra būtinos, ir objektyviai, kiek tai įmanoma, gali padėti asmeniui susigrąžinti sveikatą, buvusią iki sužalojimo, ir turėti teisę į tokių išlaidų atlyginimą. Kita vertus, nustatant žalos dydį, siekiama kompensuoti tik tikrąjį žalos dydį atitinkančius nuostolius, kadangi kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2012 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2017 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017 52 punktą).

121.       Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sisteminis CK 6.249 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.283 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimas suteikia nukentėjusiam asmeniui teisę reikalauti su sveikatos grąžinimu susijusių būsimų išlaidų atlyginimo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), taip įgyvendinant deliktinės civilinės atsakomybės kompensuojamąją funkciją bei siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jis neturi tam pinigų. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012).

122.       Taigi būsimą žalą, kurios atlyginimo gali reikalauti nukentėjęs asmuo savo sveikatos sužalojimo atveju, apibrėžia šie kriterijai: reali būsimos žalos (su sveikatos grąžinimu susijusių išlaidų) atsiradimo tikimybė; sveikatos priežiūros paslaugos yra būtinos, siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius ir, kiek įmanoma, grąžinti nukentėjusio asmens sveikatą į padėtį, buvusią iki jo sveikatos sužalojimo; nukentėjęs asmuo dėl savo finansinės padėties negalėtų gauti būtinų sveikatos priežiūros paslaugų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 16 punktas).

123.       Byloje nustatyta, kad ieškovo V. G., kaip ir kitų ieškovų, savijautai ir sveikatai buvo padarytas neigiamas poveikis, tačiau lengvo laipsnio apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozė vis dėlto nepasitvirtino ir specifinio gydymo poreikis nenustatytas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovo V. G. reabilitacinio gydymo poreikis buvo pagrįstas fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo išvada, paremta paciento diagnoze, gretutinėmis ligomis, taikytu gydymu, ligos sunkumo laipsniu, biosocialinių funkcijų sutrikimo lygiu, galimomis kontraindikacijomis bei kitais aktualiais duomenimis. Be to, kaip pagrįstai pažymėta atsakovės atsiliepime į šio ieškovo kasacinį skundą, reabilitacinio gydymo rekomendacija ieškovui buvo pateikta 2013 m. gegužės 28 d., tačiau ieškovas nuo to laiko nesiekė pasinaudoti specializuotas reabilitacines gydymo paslaugas teikiančios įstaigos paslaugomis, nors iš jo pateiktos informacijos apie jo gaunamas metines pajamas matyti, kad tokia galimybe pasinaudoti jis objektyviai galėjo. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovo V. G. prašomas priteisti būsimos turtinės žalos atlyginimas neatitinka realumo ir būtinumo kriterijų, nustatytų CK 6.249 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.283 straipsnio 2 dalyje, dėl to atitinkami jo kasacinio skundo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

 

Dėl reikalavimo įpareigoti valstybę priimti teisės aktus

 

124.       Nagrinėjamoje byloje bendrai ieškinį pareiškę ieškovai prašė, inter alia, įpareigoti atsakovę nustatyti tvarką, pagal kurią asmenims, nukentėjusiems dėl darbo ar tiesioginių pareigų vykdymo gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, būtų kompensuojamos visos jų asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir priemonės, susijusios su bet kokiomis jų ligomis (išskyrus užkrečiamąsias ligas, virusines infekcijas bei traumas), kurių nepadengia privalomasis sveikatos draudimas, įskaitant (tačiau neapsiribojant) jų sveikatai patikrinti reikalingas būsimas diagnostikos, laboratorinių tyrimų, atliekamų ne rečiau kaip du kartus per metus sertifikuotose laboratorijose, visų susirgimų gydymo išlaidas, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo paslaugas, visišką vaistų kompensavimą; nustatyti tvarką, pagal kurią asmenims, nukentėjusiems vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, būtų kompensuojamos periodiškai po 14 dienų per metus teikiamo sanatorinio gydymo bendram organizmo atstatymui paslaugų Lietuvoje veikiančiose sanatorijose išlaidos; taip pat pareiškė su tuo susijusį reikalavimą pripažinti juos nukentėjusiaisiais, vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose.

125.       Kasaciniame skunde šie ieškovai teigia, kad, atmesdami šią jų ieškinio dalį, teismai pažeidė valdžių padalijimo, taip pat ir teisingumo vykdymo principus, be to, netinkamai atliko materialiosios teisės normų aiškinimą ir vertinimą, konstatuodami, kad esamas teisinis reglamentavimas yra pakankamas.

126.       Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Šiame Konstitucijos straipsnyje, pagal kurį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, kuriuose nustatyti valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimai), įtvirtintas valdžių padalijimo principas (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Šis principas, inter alia, reiškia, kad kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai).

127.       Teismų funkcija – vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Demokratinėje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra tas, kad teismai, spręsdami teisinius konfliktus, užtikrina Konstitucijoje, įstatymuose, kituose jiems neprieštaraujančiuose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, teisės viršenybę, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

128.       Konstitucinis Teismas, aiškindamas valdžių padalijimo principą, yra nurodęs, kad valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, ir stabdžiai bei atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai. Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį apibūdina ir valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė bei atsvara, neleidžianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas, 5 punktas).

129.       Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir šio konstitucingumo kontrolę vykdančio teismo kompetencija yra griežtai apibrėžta – baigęs nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas priima vieną iš šių nutarimų: 1) pripažinti, kad teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams; 2) pripažinti, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams (Konstitucinio Teismo įstatymo 71 straipsnis). Pažymėtina, kad net tuo atveju, kai Konstitucinis Teismas konstatuoja legislatyvinę omisiją, t. y. kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, nors to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia, pati Konstitucija, jis nutarimu pripažįsta, kad teisės aktas ar jo dalis tiek, kiek jame nenustatyta atitinkamo reguliavimo, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimą), tačiau neturi kompetencijos įpareigoti kitų valdžios institucijų priimti teisės aktų.

130.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

131.       CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Šiame straipsnyje nustatytų gynybos būdų sąrašas nėra baigtinis, nes 1 dalies 8 punktas įtvirtina galimybę teismui ginti pažeistas teises kitais įstatymų nustatytais būdais. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinių teisių gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Šiame straipsnyje įsakmiai nurodoma, kad šiuos gynybos būdus teismas taiko neviršydamas savo kompetencijos. Nei CK 1.138 straipsnis, nei kiti įstatymai nenustato teismui teisės įpareigoti kitas valstybės institucijas priimti bendrojo pobūdžio teisės aktus.

132.       Įvertinusi tai, kas išdėstyta šios nutarties 125–131 punktuose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamais reikalavimais ieškovai prašo taikyti teisių gynimo būdus, iš esmės nesuderinamus su konstitucinio valdžių padalijimo principo nulemta teismo kompetencija. Teisės aktų priėmimas negali būti inicijuojamas ir (ar) užtikrinamas teismo sprendimu, tokiu būdu prieštaraujant Konstitucijoje įtvirtintam valdžių padalijimo principui. Taip iš esmės būtų įsiterpta į kitų valdžios institucijų įgaliojimų sferą ir teisminė valdžia dominuotų kitų valdžios institucijų atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariami ieškovų reikalavimai įpareigoti valstybę priimti tam tikrus teisės aktus, užtikrinsiančius jiems teisę gauti daugiau iš PSDF biudžeto kompensuojamųjų sveikatos priežiūros paslaugų, bei su tuo susijęs reikalavimas pripažinti jiems šiems teisės aktams taikyti reikšmingą nukentėjusiųjų statusą, negali būti civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.

133.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl šios nutarties 124 punkte aptartų ieškovų reikalavimų, nutraukiant šią civilinės bylos dalį tuo pagrindu, kad ja buvo nuspręsta dėl reikalavimų, kurie negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas ir yra nenagrinėtini teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl viešojo intereso gynimo ir teismo teisės peržengti ieškinio ribas

 

134.       Bendrai ieškinį reiškusių ieškovų kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, gindami viešąjį interesą, pripažinę, jog ieškovai dirbo kenksmingoje ir pavojingoje darbo aplinkoje, privalėjo peržengti ieškinio ribas ir spręsti dėl turtinės žalos atlyginimo už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis.

135.       Atsakydama į šiuos ieškovų kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės (taip pat – ir civilinio proceso) principų – dispozityvumo principo, pagal kurį tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką, išimtis. Ji nustatyta pirmiausia siekiant apginti socialiai pažeidžiamus asmenis, kurie patys negali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jų pažeistą teisę, arba asmenų, negalinčių be kitų pagalbos savarankiškai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, teises ir teisėtus interesus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad viešojo intereso idėja civilinio proceso kontekste neturėtų būti suvokiama pernelyg plačiai: kad ir siejant ją su teisingumo vykdymu, materialiosios tiesos nustatymu kiekvienoje konkrečioje byloje, t. y. net ir pripažįstant, kad civilinės bylos iškėlimo faktas laikytinas socialiai reikšmingu (nes kiekviena civilinė byla, be kita ko, reiškia ir teisinį, ir socialinį konfliktą, susijusį su galiojančios teisės taikymu, reiškiantį esamos teisinės tvarkos įgyvendinimą, konfliktą, kurį siekiama išspręsti ne bet kaip, o tikintis teisingo, sąžiningo ir operatyvaus sprendimo), visada būtina taikyti ir papildomus konstitucinius kriterijus, kurie sumažina ar paneigia riziką, jog gali būti ne tik nepagrįstai pažeistas dispozityumo principas, bet ir apskritai paneigta civilinio proceso prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo teisė peržengti ieškinio ribas nėra absoliuti, negali būti sutapatinta su pareiga, ypač tada, kai galimas viešojo intereso pažeidimas nėra akivaizdus; tai grindžiama siekiu užtikrinti proceso spartą, aiškiai apibrėžti ginčo apimtį.

136.       Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas iš esmės dėl neturtinės žalos, padarytos Teisme dirbusiems ieškovams, atlyginimo. Gyvsidabrio išliejimas Teisme buvo vienkartinis trečiųjų asmenų nusikalstamų veiksmų padarinys, nulėmęs pasekmes apibrėžtai asmenų grupei, jų teisėms ir teisėtiems interesams. Didelė dalis ieškovų yra profesionalūs teisininkai, dalis atstovaujami advokato, taigi negali būti pripažinti asmenimis, negalinčiais be kitų pagalbos savarankiškai pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nėra viešojo intereso elemento, todėl kilęs ginčas pagrįstai buvo sprendžiamas neperžengiant tų ribų, kurias nustatė ginčo šalys (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

137.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

138.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto proporcingumo principo ir ieškovams priteisė 50 procentų jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, šalys šios sprendimo dalies neskundė, ji paliktina nepakeista.

139.       Apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovams G. V., J. G., D. Ž., D. K., R. Š., D. D., V. K., V. B., V. B., L. B., visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą, taip pat priteisė ieškovams ir trečiajam asmeniui Lietuvos advokatūrai visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Kasaciniam teismui iš dalies tenkinus atsakovės kasacinį skundą ir sumažinus ieškovams priteistos neturtinės žalos dydį, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 50 proc. sumažintinas priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų dydis.

140.       Atmetus ieškovų kasacinius skundus, kasaciniame teisme jų, taip pat trečiojo asmens Lietuvos advokatūros patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

141.       Kasacinis teismas turėjo 36,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į tai, kad atmesti 29 ieškovų kasaciniai skundai, kiekvienam jų tenkanti pašto išlaidų suma nesiekia 3 Eur ir yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.). Dėl to procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybės naudai iš šalių nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

 

Dėl trečiojo asmens Teisingumo ministerijos prašymo

 

142.       Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2019 m. gegužės 2 d. pateikė kasaciniam teismui prašymą atidėti procesinio sprendimo įvykdymą kitiems biudžetiniams metams (iki 2020 m. gegužės 31 d.) tuo atveju, jei būtų palikta nepakeista apeliacinės instancijos teismo nutartis arba priteista didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma, nei priteisė pirmosios instancijos teismas. Prašymas grindžiamas CPK 284 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams.

143.       Trečiojo asmens prašymas grindžiamas aplinkybe, kad ieškovams priteista žalos suma su bylinėjimosi išlaidomis ir procesinėmis palūkanomis yra didesnė nei 1 200 000 Eur. 2019 m. asignavimai atlyginant asmenims turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sudaro 309 000 Eur, Vyriausybės rezervo lėšų dydis yra 865 000 Eur visoms Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nurodytoms reikmėms, valstybės skubaus skolinimosi galimybės yra ribotos.

144.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Trečiojo asmens prašymas pateiktas likus kelioms dienoms iki kasacinio teismo posėdžio, jame nepateikta duomenų, kokio dydžio teismo nustatytą prievolę atsakovė būtų pajėgi įvykdyti šiais biudžetiniais metais. Tokių papildomų duomenų pareikalavimas lemtų bylos nagrinėjimo atidėjimą ir nepagrįstai užvilkintų procesą ir galutinio procesinio sprendimo priėmimą, prieštarautų civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis). Dėl šios priežasties trečiojo asmens prašymas netenkinamas šioje proceso stadijoje, bet gali būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, šiam asmeniui įvertinus galutiniu teismo sprendimu iš atsakovės priteistas sumas ir galimybes šį sprendimą įvykdyti.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nutarties ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ieškovams, išskyrus ieškovę V. M., bei šios sprendimo dalies rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinius tenkinti iš dalies.

Iš Lietuvos valstybės priteisti R. A. (duomenys neskelbtini), L. D. (duomenys neskelbtini), A. D. (duomenys neskelbtini), J. G. (duomenys neskelbtini), R. K. (duomenys neskelbtini), V. K. (duomenys neskelbtini), A. K. (duomenys neskelbtini), J. K. (duomenys neskelbtini), V. L. (duomenys neskelbtini), J. M. (duomenys neskelbtini), J. M. (duomenys neskelbtini), K. S. (duomenys neskelbtini), S. Š. (duomenys neskelbtini), V. Š. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 16 000 (šešiolika tūkstančių) Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš Lietuvos valstybės priteisti ieškovams V. B. (duomenys neskelbtini), L. B. (duomenys neskelbtini), V. B. (duomenys neskelbtini), D. D. (duomenys neskelbtini), D. G. (duomenys neskelbtini, V. G. (duomenys neskelbtini), V. K. (duomenys neskelbtini, R. Š. (duomenys neskelbtini), D. K. (duomenys neskelbtini), G. V. (duomenys neskelbtini), D. Ž. (duomenys neskelbtini), N. K. (duomenys neskelbtini), M. Ž. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 8000 (aštuonis tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš Lietuvos valstybės priteisti ieškovams G. U. (duomenys neskelbtini), J. U. (duomenys neskelbtini), J. G. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 5000 (penkis tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nutarties dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo ieškovui V. G. ir iš Lietuvos valstybės priteisti V. G. 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (8147,15 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 21 d. papildomą nutartį ir išdėstyti taip:

„Iš Lietuvos valstybės priteisti R. A. (duomenys neskelbtini), L. D. (duomenys neskelbtini), A. D. (duomenys neskelbtini), J. G. (duomenys neskelbtini), R. K. (duomenys neskelbtini), N. K. (duomenys neskelbtini), V. K. (duomenys neskelbtini), A. K. (duomenys neskelbtini), J. K. (duomenys neskelbtini), V. L. (duomenys neskelbtini), J. M. (duomenys neskelbtini), J. M. (duomenys neskelbtini), K. S. (duomenys neskelbtini), V. Š. (duomenys neskelbtini), S. Š. (duomenys neskelbtini), G. U. (duomenys neskelbtini), J. U. (duomenys neskelbtini), M. Ž. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 48,29 Eur (keturiasdešimt aštuonis Eur 29 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Iš Lietuvos valstybės priteisti J. G. (duomenys neskelbtini), D. K. (duomenys neskelbtini), G. V. (duomenys neskelbtini), D. Ž. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 264,09 Eur (du šimtus šešiasdešimt keturis Eur 9 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo.

Iš Lietuvos valstybės priteisti V. B. (duomenys neskelbtini), L. B. (duomenys neskelbtini), V. B. (duomenys neskelbtini), D. D. (duomenys neskelbtini), V. K. (duomenys neskelbtini), R. Š. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 164,94 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt keturis Eur 94 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo.

Iš Lietuvos valstybės priteisti trečiajam asmeniui Lietuvos advokatūrai (j. a. k. 300099149) 700 (septynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.“

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nutarties ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti reikalavimai įpareigoti atsakovę nustatyti tvarką, pagal kurią asmenims, nukentėjusiems dėl darbo ar tiesioginių pareigų vykdymo gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, būtų kompensuojamos visos jų asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir priemonės, susijusios su bet kokiomis jų ligomis (išskyrus užkrečiamąsias ligas, virusines infekcijas bei traumas), kurių nepadengia privalomasis sveikatos draudimas, įskaitant (tačiau neapsiribojant) jų sveikatai patikrinti reikalingas būsimas diagnostikos, laboratorinių tyrimų, atliekamų ne rečiau kaip du kartus per metus sertifikuotose laboratorijose, visų susirgimų gydymo išlaidas, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo paslaugas, visišką vaistų kompensavimą; nustatyti tvarką, pagal kurią asmenims, nukentėjusiems vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, būtų kompensuojamos periodiškai po 14 dienų per metus teikiamo sanatorinio gydymo bendram organizmo atstatymui paslaugų Lietuvoje veikiančiose sanatorijose išlaidos; pripažinti ieškovus nukentėjusiaisiais, vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, ir bylos dalį dėl šių reikalavimų nutraukti.

Kitas Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nutarties ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškovei V. M. priteista 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, V. G. priteista 147,15 Eur turtinės žalos atlyginimo, ieškovams priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmosios instancijos teisme, palikti nepakeistas.

Netenkinti trečiojo asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymo atidėti procesinio sprendimo įvykdymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Virgilijus Grabinskas

 

 

        Birutė Janavičiūtė

 

 

        Vincas Verseckas