Baudžiamoji byla Nr. 2K-650/2010

Procesinio sprendimo kategorija

                                                                               1.1.8.3.; 1.1.8.8.; 1.1.8.10.6.;

                                                                                      2.1.15.7.; 2.3.2.1.3.4.; 2.3.2.2.11.

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

            

             Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. nuteistas: pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl 22 nusikalstamų veikų laisvės atėmimo bausmėmis šešiems, septyniems, šešiems, devyniems, devyniems mėnesiams, vieneriems metams, šešiems, aštuoniems, šešiems, septyniems mėnesiams, vieneriems metams, šešiems mėnesiams, vieneriems metams dviem mėnesiams, vieneriems metams dviem mėnesiams, vieneriems metams, aštuoniems, vienuolikai mėnesių, vieneriems metams, šešiems, aštuoniems, devyniems mėnesiams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį dėl vienos nusikalstamos veikos laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 3 dalį dėl vienos nusikalstamos veikos 25 paroms arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

          Iš nuteistojo M. V. priteista žalos atlyginimo civiliniams ieškovams: UAB „Rimi Lietuva“ 2955,13 Lt, UAB „Maxima LT“ 1609,12 Lt, UAB „Senukų prekybos centras“ 22 726,52 Lt.

          Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nuosprendis, kuriuo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendis pakeistas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, nuteistajam M. V. paskirta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams subendrinta su neatlikta bausme pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nuosprendį, iš dalies sudedant bausmes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

          Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

         

n u s t a t ė :

         

          M. V. nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. spalio 18 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d. UAB „Rimi Lietuva“, UAB „Senukų prekybos centras“ ir UAB „Maxima LT“ prekybos centruose ir parduotuvėse Kaune, apgaule, ant įvairių prekių užklijuodamas brūkšninius kodus, kuriuose nurodytos daug mažesnės nei tikrosios tų prekių kainos, pateikdamas tas prekes kasoje ir sumokėdamas mažesnę nei tikroji kaina, taip išvengdamas dalies turtinės prievolės, padarė 22 sukčiavimo nusikaltimus, vieną pasikėsinimo sukčiauti nusikaltimą ir vieną sukčiavimo baudžiamąjį nusižengimą.

             Kasaciniu skundu nuteistasis M. V. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl kasatoriaus nuteisimo už veikas, susijusias su prekių įsigijimu apgaule iš UAB „Rimi Lietuva“, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme; kitą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį pakeisti, neskiriant bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu. Priteistą žalos atlyginimą civiliniams ieškovams UAB „Senukų prekybos centras“ ir UAB „Maxima LT“ sumažinti atitinkamai iki 19 020, 02 Lt ir 186, 12 Lt.

          Kasatoriaus manymu, žemesnių instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes M. V. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip atskirus nusikaltimus, kai kasatorius veikė vieninga tyčia, naudodamas tą patį apgaulės būdą; veika buvo daroma gana trumpai – nuo 2008 m. spalio 18 d. iki lapkričio 6 d., netgi skaičiuojant paskutinįjį veikos epizodą, kuris kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, – 2008 m. lapkričio 25 d., t. y. penkias savaites.

          M. V. nurodo, kad jis veikė vieninga tyčia (sutampantis subjektyvusis požymis), nusikalstama veika tęsėsi neilgą laiką, sutapo veikos būdas (sutampantys objektyvieji požymiai).

             Pasak kasatoriaus, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes, esant tęstinei veikai, be pagrindo veikos nepripažino tęstine (nors nuosprendyje vartojo terminą „epizodai“), todėl buvo paskirta netinkama bausmė, nepagrįstai netaikant BK 63 straipsnio 10 dalies, o taikant minėto straipsnio 1 ir 4 dalis. Pirmosios instancijos teismo padaryta klaida nebuvo ištaisyta ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad, „kvalifikuojant veiką kaip tęstinę, būtina vieninga tyčia dėl padarytų veikų, t. y. sukčiavimo atveju būtina nustatyti, kad asmuo žino, kokį konkretų turtą jis apgaule įgis dar iki savo nusikalstamų veikų darymo pradžios, arba sužino tai darydamas pirmą nusikalstamą veiksmą“. Toks teisės taikymas ir aiškinimas, kasatoriaus manymu, ydingas, tačiau visiškai atitinka fakto aplinkybes, ir apeliacinės instancijos teismas, taip aiškindamas baudžiamąjį įstatymą, turėjo tenkinti jo apeliacinį skundą, nes M. V. nusikalstamų veikų atveju visada egzistavo parengtinės veikos, taigi tyčios vieningumas ir tąsa yra neabejotini. Visiškai nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, esą vieningo sumanymo versija turi kilti iš paties kaltinamojo. Teismas nurodė, kad klausimas dėl tęstinio nusikaltimo svarstomas tik esant duomenų dėl galimos vieningos kaltininko tyčios, o M. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu  neparodė veikęs vieninga tyčia – iš anksto suplanavęs nusikalstamą veiką tęsti ateityje ir keliolika analogiškų veiksmų apgaule įgyti konkrečių prekių ar prekių už konkrečią sumą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Šiuo atveju teisiškai nėra reikšminga tai, jog buvo užvaldytas ne vienam savininkui priklausantis turtas, nes gali būti (kaip ir buvo kasatoriaus atveju), kad realiai buvo užvaldomas to paties savininko turtas skirtingose prekybos vietose, ir tai nepašalina tyčios vieningumo.

          Kasatorius nurodo, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje buvo aiškiai apibrėžtos kaltinimo ir nagrinėjimo teisme ribos – dėl sukčiavimo ir pasikėsinimo sukčiauti pagal 2009 m. liepos 30 d. kaltinamąjį aktą. Tai reiškia, jog M. V. veikos, dėl kurių  2009 m. liepos 8 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas, nebuvo ir negalėjo būti teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 16 d. teisiamojo posėdžio metu pagal prokuroro prašymą nutarė prijungti prie baudžiamosios bylos Nr. 2588/09 baudžiamąją bylą Nr. 2379/09 ir nagrinėti jas kartu.

          Pasak M. V., jis apeliaciniame skunde buvo motyvuotai nurodęs, kad buvo šiurkščiai pažeista BPK 255 straipsnio 1 dalis, nes pirmosios instancijos teismas eliminavo labai svarbią baudžiamojo proceso stadiją – bylos parengimą nagrinėti teisme (BPK 231-240 straipsniai). Toks baudžiamųjų bylų „prijungimas“, kaip pasielgė pirmosios instancijos teismas, kasatoriaus teigimu, negalimas, nes jis, M. V., pagal 2009 m. liepos 8 d. kaltinamąjį aktą teismui atiduotas iš viso nebuvo, todėl dėl šių veikų negalėjo būti priimtas joks nuosprendis. Bylų sujungimo ir išskyrimo klausimai tinkamai gali būti išspręsti tik pagal BPK 233 straipsnio nuostatas (šio straipsnio 2 dalis). Nors BPK 254 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas bylos nagrinėjimo metu gali bylą išskirti į kelias arba kelias bylas sujungti į vieną, tačiau ir šiuo atveju taikomos BPK 234 straipsnio taisyklės. Itin svarbu yra tai, jog, net ir pripažįstant, kad pirmosios instancijos teismas turi teisę sujungti baudžiamąsias bylas nagrinėjimo teisme metu, negali būti eliminuota labai svarbi baudžiamojo proceso stadija – parengimas nagrinėti teisme. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, apeidamas minėtą stadiją, todėl buvo iš esmės pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kurioje M. V. nuteistas dėl veikų, susijusių su prekių įsigijimu apgaule iš UAB „Rimi Lietuva“, ir tą bylos dalį perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

          Kasatoriaus teigimu, BPK normų ignoravimas, kai baudžiamosios bylos netgi ne sujungiamos, o „prijungiamos“, be to, prijungiamos tuo metu, kai baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme jau yra pasistūmėjęs į priekį, t. y. byloje pagal vieną kaltinamąjį aktą jau vyksta teisminis nagrinėjimas, o baudžiamoji byla pagal kitą kaltinamąjį aktą išvengia BPK XVIII skyriuje „Bylos parengimas nagrinėti teisme“ numatytos baudžiamojo proceso stadijos, yra esminis BPK pažeidimas.

          M. V. manymu, žemesnių instancijų teismai neteisingai įvertino aplinkybę, jog jis grąžino dalį apgaule įgytų daiktų, neįvertino to, kad jis prisipažino ir gailėjosi, taip žemesniųjų instancijų teismai netinkamai taikė BK 61 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis.

          Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje visiškai nepagrįstai pasisakė, jog vien tos aplinkybės, kad kaltininkas teisiamojo posėdžio metu pareiškė besigailintis, neužtenka konstatuoti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tam reikalingos papildomos sąlygos, kurių M. V. elgesyje nekonstatuota.

          Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad žemesniųjų instancijų teismai netinkamai vertino tą aplinkybę, jog M. V. grąžino dalį pasisavintų daiktų, nes UAB „Senukų prekybos centro“ civilinis ieškinys buvo sumažintas ne visa grąžintų daiktų verte. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. V. grąžino prekių civiliniam ieškovui UAB „Senukų prekybos centrui“ už 6644 Lt, civilinis ieškovas grąžintas prekes priėmė, tačiau patikslintu ieškiniu civilinis ieškovas ieškinį sumažino iki 22 726,52 Lt. Šis patikslintas civilinis ieškinys buvo visiškai patenkintas. Kasatoriaus skaičiavimu, UAB „Senukų prekybos centro“ pareikštas civilinis ieškinys turėtų būti sumažintas iki 19 020, 02 Lt.

          Analogiškai pasielgta ir su UAB „Maxima LT“ civiliniu ieškiniu. Nors M. V. grąžino civiliniam ieškovui UAB „Maxima LT“ prekių iš viso už 1423 Lt ir civilinis ieškovas šias prekes priėmė, tačiau pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad dalis prekių buvo įsigytos ne šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų metu. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, pasak kasatoriaus, neteisinga, nes jis beveik atlygino visą žalą, kurią civilinis ieškovas prašė priteisti. Apeliacinės instancijos teismas tokių pirmosios instancijos teismo teisės taikymo klaidų neištaisė.

          Kasatorius pabrėžia, kad, nepaisant to, jog jis grąžino dalį prekių, kurių kaina padengia didžiąją dalį pareikšto civilinio ieškinio, toks kasatoriaus veikimas niekaip nebuvo įvertintas nei skiriant bausmę, nei sprendžiant civilinio ieškinio klausimą. Kasatoriaus nuomone, svarbu yra tai, kad, kiek tai įmanoma, būtų pasiektas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas (restitucija). Taigi kasatorius grąžino didžiąją dalį prekių, užvaldytų iš to paties savininko (nesvarbu, jog ne tų pačių, dėl kurių užvaldymo buvo pareikštas civilinis ieškinys). Teisiškai reikšminga, kasatoriaus nuomone, yra tai, kad savininkas (civilinis ieškovas) prekes priėmė, pripažindamas, jog prekės yra tinkamos, nesugadintos, priklausančios būtent konkrečiam savininkui, taigi toks žalos atlyginimas civiliniam ieškovui buvo tinkamas.

          Atsiliepimu į nuteistojo M. V. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo jo kasacinį skundą atmesti.

             Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius, visiškai nekreipdamas dėmesio į Kauno miesto apylinkės teismo nustatytas aplinkybes bei į Kauno apygardos teismo nuosprendžio motyvus, atkartodamas apeliacinio skundo motyvus, prašo jo veiką dėl sukčiavimo pripažinti tęstine, remdamasis kasacine nutartimi Nr. 2K-P-412/2007, manydamas, kad iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių absoliučiai aiškus jo tyčios kryptingumas. Šis motyvas nepagrįstas. Kauno apygardos teismas aiškiai ir išsamiai pasisakė dėl epizodo sąvokos. Pasak prokuroro, byloje esantys M. V. parodymai patvirtina, kad jis kiekvieną kartą veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, žinojo, kokį turtą nori įsigyti, ir siekė užvaldyti konkretų turtą. Kiekvieną kartą jis sumanydavo daryti kitą nusikaltimą ir pradėdavo naują nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo nustatyti nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai patvirtina, kad buvo padarytos atskiros nusikalstamos veikos, nes turtas priklausė skirtingiems savininkams, nusikaltimo dalyką sudarė skirtingos prekės, nusikaltimai padaryti skirtingose vietose, skirtingu laiku, be to, nenustatyta, kad visus nusikaltimus sietų vieningas nuteistojo sumanymas. Taigi, nepaisant to, kad visų veikų padarymas turi tam tikrų bendrų bruožų, juos nusveria visuma šioms veikoms būdingų skirtumų. Todėl pirmosios instancijos teismas M. V. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo ir padarytoms nusikalstamoms veikoms baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai (kasacinė nutartis Nr. 2K-307/2007). Kasatorius, formaliai remdamasis BPK 231–240 straipsniais, daro išvadą, kad jis ne dėl visų nusikalstamų veikų buvo atiduotas teismui, nors Kauno apygardos teismas aiškiai išdėstė, kokios bylos ir kam buvo paskirtos, perduotos nagrinėti teisiamajame posėdyje, kada ir kaip sujungtos, ir esminio BPK pažeidimo nenustatė.

         Prokuroras pabrėžia, kad nepagrįsti kasacinio skundo motyvai ir dėl bausmės. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir t. t.).Teismų sprendimuose aiškiai pateikti motyvai dėl M. V. asmenybės, įvertintas jo elgesys ne tik nusikalstamų veikų darymo metu, bet ir iki bei po nusikalstamų veikų, todėl pagrįstai nepripažinta ir jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Prokuroras pažymi, kad M. V. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kuri nesiekia sankcijos vidurkio, todėl teigti, kad ji per griežta ar paskirta, pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo.

         Be to, prokurorui nesuprantami kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad grąžinus dalį prekių, kurių kaina padengia didžiąją dalį civilinio ieškinio, toks M. V. veikimas visai nebuvo įvertintas, nei skiriant jam bausmę, nei sprendžiant civilinio ieškinio klausimą.

         Atsiliepimu į nuteistojo M. V. kasacinį skundą civilinio ieškovo UAB „Senukų prekybos centro“ atstovas prašo jo kasacinio skundo dalį dėl nuosprendžio pakeitimo, neskiriant bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu, ir dalį dėl priteisto UAB „Senukų prekybos centras“ civilinio ieškinio sumažinimo iki 19 020,02 Lt atmesti.

          Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo M. V. padarytos veikos, kaip atskiros nusikalstamos veikos, kvalifikuotos teisingai. Pasak civilinio ieškovo atstovo, nepagrįsti ir M. V. kasacinio skundo argumentai, kad žemesniųjų instancijų teismai, skirdami bausmę, neatsižvelgė į kaltinamojo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, neįvertino kaltinamojo asmenybės. Nuteistasis dėl nusikalstamų veikų padarymo prisipažino tik iš dalies ir tik išgirdęs prokuroro siūlomą bausmės rūšį bei dydį. Iki tol, viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, M. V. kaltu neprisipažino, kaltino, jo teigimu, aplaidžiai dirbančius parduotuvių kasininkus, kitus parduotuvių darbuotojus, elgėsi gana įžūliai. Todėl jo prisipažinimo ir gailėjimosi nėra pagrindo laikyti nuoširdžiu ir taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

         Civilinio ieškovo atstovas pažymi, kad M. V. prašymas sumažinti priteistą civilinį ieškinį grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos ir įvertintos žemesnių instancijų teismuose. Atsiliepime pabrėžiama, kad M. V. apeliaciniame skunde buvo išdėstyti tie patys argumentai dėl priteisto civilinio ieškinio sumažinimo, į kuriuos motyvuotai ir išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje, todėl nėra pagrindo manyti, kad tirdami ir vertindami įrodymus dėl patikslinto civilinio ieškinio dydžio, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai būtų pažeidę Baudžiamojo proceso kodekso nustatytas taisykles. Kasatorius teiginys, kad jo grąžintų prekių kaina padengia didžiąją dalį pareikšto civilinio ieškinio, neatitinka tikrovės. Šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškovas UAB „Senukų prekybos centras“ pareiškė ieškinį 25 664,02 Lt sumai, o grąžintų prekių suma – 2 937,52 Lt, t. y. atlyginta tik 8,7 dalis civilinio ieškinio.

          Atsiliepimu į nuteistojo M. V. kasacinį skundą civilinio ieškovo UAB „RIMI Lietuva“ atstovas prašo jo kasacinį skundą atmesti.

             Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius išvada, jog teismas bylos nagrinėjimo teisme metu negali priimti sprendimo sujungti kelias bylas į vieną, nėra pagrįsta. Bylų sujungimo klausimas priklauso teismo diskrecijai, teismas gali priimti nutartį sujungti bylas, jei mano, kad tai padės greitai, išsamiai, efektyviai, teisingai, ekonomiškai išnagrinėti sujungtas bylas. Teismas gali padaryti tokią išvadą tiek bylos parengimo nagrinėti, tiek jos nagrinėjimo teisme metu. Dėl to nepagrįsta kasatoriaus nuomonė, kad bylų sujungimo klausimas tinkamai gali būti išspręstas tik pagal BPK 233 straipsnio 2 dalies nuostatas.

         Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teismas sujungė dvi jau nagrinėjamas teisme bylas, todėl nepagrįsti kasatoriaus skundai, kad jis nebuvo atiduotas teismui pagal 2009 m. liepos 8 d. kaltinamąjį aktą ir dėl baudžiamojo proceso stadijų praleidimo. Toks teismo sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, nepažeidė jokių M. V. teisių, atvirkščiai – užtikrino jo interesų apsaugą, nes lėmė greitą, išsamų, efektyvų, ekonomišką sujungtų bylų išnagrinėjimą. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tai, kad bylos buvo sujungtos protokoline nutartimi, nelaikoma esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio reikėtų naikinti dalį nuosprendžio ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Tas pats pasakytina dėl teismo pavartoto žodžio „prijungti“ vietoje „sujungti“ ir kitų kasatoriaus argumentų, nes nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Kasatorius taip pat nenurodo, kaip turėtų būti pakeisti priimti teismų nuosprendžiai dėl jo įvardijamų pažeidimų.

         Civilinio ieškovo atstovo teigimu, nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl neteisingo padarytų nusikalstamų veikų vertinimo kaip atskirų nusikaltimų. Atsiliepime pažymima, kad nuteistasis niekada neteigė, jog turėjo kokį nors vieningą tikslą, atlikdamas žinomai nusikalstamas veikas. Jis paaiškino, kad jas darydavo epizodiškai, kai atsirasdavo poreikis konkrečioms prekėms ar pinigams. Tas veikas atlikdavo įvairiose parduotuvėse, tų visų epizodų neplanuodavo ir tarpusavyje nesiedavo. Kaip ir nustatyta byloje, be jau įvertintų veikų, nuteistajam pradėti kiti ikiteisminiai tyrimai, taip pat nagrinėjama baudžiamoji byla teisme dėl panašaus pobūdžio veiksmų (nusikaltimų) tų pačių subjektų parduotuvėse tik kitomis dienomis negu buvo padaryti nusikaltimai pagal šioje byloje išnagrinėtus atvejus, tačiau nei jose, nei šioje byloje nuteistasis nenurodo, kad buvo koks nors bendras tikslas, tyčia tarp šių nusikaltimų, neprašė jų sujungti ar kokiu nors būdu tirti kaip vieną nusikaltimą. Taigi tarp tų kasaciniame skunde įvardijamų nusikalstamos veikos „epizodų“ nėra vieningos tyčios ir jie negali būti nagrinėjami kaip vienas nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė teismų praktiką dėl kelių nusikaltimų ir dėl nusikaltimo su keliais epizodais ir ją pritaikė šioje byloje.

         Atsiliepime nurodoma, kad faktas, jog dalis nuteistojo iš parduotuvių paimtų daiktų buvo grąžinti bendrovėms – parduotuvių savininkėms – nėra ir negali būti vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė. Daugelis tų daiktų buvo paimti atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ir jų vertė, palyginus su visa žala, nėra reikšmingai didelė, nuteistajam M. V. jie jau buvo nebereikalingi, nes nebuvo galimybės jų realizuoti ir pasisavinti pinigus.

         

             Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

 

             Dėl BPK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimų vykdymo

 

          Kasatoriaus teiginys, esą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, dėl dalies nusikalstamų veikų neperdavęs bylos nagrinėti teisiamajame posėdyje, prieštarauja bylos duomenims.

          Kauno miesto apylinkės teisme 2009 m. liepos 9 d. gauta baudžiamoji byla, kaltinant M. V. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl trijų nusikalstamų veikų ir pagal BK 182 straipsnio 3 dalį dėl vienos nusikalstamos veikos, kurios padarytos apgaulės būdu įgyjant prekes UAB „Rimi Lietuva“ prekybos centre. Teisėjos 2009 m. liepos 25 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (T. 1, b. l. 95).

          2009 m. rugpjūčio 6 d. tame pačiame teisme gauta baudžiamoji byla kaltinant M. V. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl devyniolikos nusikalstamų veikų ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį dėl vienos nusikalstamos veikos, kurios padarytos apgaulės būdu įgyjant prekes UAB „Senukų prekybos centro“ parduotuvėse ir UAB „Maxima LT“ parduotuvėse. Teisėjos 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (T. 4, b. l. 5).

          Taigi kasatoriaus argumentas, esą teismas, sujungęs baudžiamąsias bylas, eliminavo vienos iš bylų būtiną baudžiamojo proceso stadiją – bylos perdavimą nagrinėti teisiamajame posėdyje, yra nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismas aiškiai išdėstė bylos duomenis, paneigiančius tokį apeliacinio skundo argumentą, kuris ir vėl perkeltas į kasacinį skundą.

          BPK 232 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad bylos parengimo nagrinėti teisme metu gali būti priimta nutartis išskirti bylą į kelias ar kelias bylas sujungti į vieną. BPK 233 straipsnio 2 dalis numato, kad, perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, ta pačia nutartimi gali būti išspręstas bylos išskyrimo ar bylų sujungimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas nutartį sujungti bylas priėmė ne šioje proceso stadijoje, o parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje. Tokią galimybę numato BPK 254 straipsnio 1 dalis. Kasatorius klaidingai aiškina šią teisės normą, kuri leidžia BPK 234 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju bylą išskirti į kelias arba kelias bylas sujungti į vieną, manydamas, kad teismas teisiamajame posėdyje galėtų kelias bylas sujungti į vieną tik tuo atveju, jeigu tai būtų numatyta BPK 234 straipsnio 4 dalyje. Kasatoriaus nuomonę paneigia sisteminis ir loginis įstatymo aiškinimas. BPK nereglamentuoja, kada teismas gali sujungti kelias bylas į vieną, palikdamas tai spręsti pačiam teismui. Tuo tarpu BPK 234 straipsnio 4 dalis nustato, kad byla gali būti išskirta į kelias tais atvejais, kai tai padeda greičiau išnagrinėti išskirtas bylas. Taigi BPK 254 straipsnio 1 dalies nuoroda į BPK 234 straipsnio 4 dalį neabejotinai susijusi tik su joje nurodytu bylos išskyrimu į kelias atveju – jeigu tai padeda greičiau išnagrinėti išskirtas bylas – ir netaikoma kelių bylų sujungimui į vieną.

          Kasatoriaus nuoroda į teismo pavartoto vienos bylos prijungimo prie kitos termino neatitikimą BPK vartojamam kelių bylų sujungimo į vieną terminui nėra joks teisinis argumentas, patvirtinantis apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

         

          Dėl BK 63 straipsnio taikymo

 

          M. V. nuteistas už daugelį nusikalstamų veikų, sudarančių realiąją jų sutaptį, o galutinė bausmė paskirta iš dalies sudedant už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes.

          Pagal BK 63 straipsnio 10 dalį nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Įstatyme tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka nėra apibrėžta. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (baudžiamosios bylos Nr. 2K-307/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010 ir kt.). Kasatorius atkreipia dėmesį į neišplaukiantį iš BPK nuostatų apeliacinės instancijos teismo teiginį, kad vieningos tyčios versija turi kilti iš paties kaltininko, tačiau tai nereiškia, jog kaltininko parodymai, sprendžiant šį klausimą, neturi reikšmės. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais, remiantis bylos duomenimis, paneigiama tęstinė nusikalstama veika, yra teisingi. Esminis kasatoriaus padarytų daugelio nusikalstamų veikų skirtumas nuo vienos nusikalstamos veikos yra tas, kad kiekvienu atveju nusikalstamos veikos dalykas buvo skirtingas. Atsižvelgiant į nuteistojo M. V. veiksmų tapatumą ir glaustumą, bet turint omenyje skirtingą nusikalstamų veikų dalyką, galima konstatuoti išankstinę jo tyčią padaryti daugelį nusikalstamų veikų, o ne tęstinę veiką. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai argumentavo nuteistojo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo kaip realiosios daugelio nusikalstamų veikų sutapties, o ne tęstinės nusikalstamos veikos teisingumą. Kasacinio skundo teiginiai, esą, sprendžiant apie tyčios vieningumą, neturi reikšmės skirtingos nusikalstamų veikų vietos ir skirtingi turto savininkai, niekuo nepagrįsti. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atskiras nusikalstamas veikas pavadino „epizodais“, o apeliacinės instancijos teismas šią sąvoką siejo tik su tęstine veika, yra terminologijos dalykas, o ne kriterijus, atribojantis kelias nusikalstamas veikas nuo tęstinės veikos.

          Taigi teismai, kvalifikuodami nuteistojo M. V. nusikalstamas veikas, pagrįstai netaikė BK 63 straipsnio 10 dalies, tačiau apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė to paties straipsnio ketvirtąją dalį. Apeliacinės instancijos teismas pagal prokuroro apeliacinį skundą nusprendė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, nuteistajam M. V. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams subendrinti su 2008 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, iš dalies sudedant bausmes, tačiau faktiškai pridėjo visą 2008 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, nes galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą ketveriems metams. Taip apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo dėl to,  kad nebuvo subendrintos visos nuteistajam M. V. paskirtos bausmės, pats netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą, todėl žemesnių instancijų teismų sprendimai atitinkamai pakeičiami (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

         

          Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

         

          Kasatoriaus argumentai dėl nepakankamo jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir asmenybės įvertinimo skiriant bausmę, netinkamos bausmės rūšies paskyrimo ir netinkamo civilinio ieškinio išsprendimo, susiejant šiuos argumentus su, jo nuomone, netinkamai pritaikytomis teisės normomis, atkartoja apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė. Kolegija pažymi, kad keliamais klausimais teismai baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. M. V., turėdamas teistumą už nusikaltimą nuosavybei, padarė daugelį nusikalstamų veikų nuosavybei, todėl jam, kaip recidyvistui (BK 27 straipsnio 1 dalis), už atskirus nusikaltimus skirtos laisvės atėmimo bausmės atitinka BK 56 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Bausmių dydis diferencijuotas pagal pagrobto turto vertę, visos bausmės mažesnės už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, todėl nuoroda į BK 61 straipsnio 4 dalies pažeidimą aiškiai nepagrįsta. Jam taip pat taikytas palankesnis bausmių subendrinimo būdas, o minėta apeliacinės instancijos teismo klaida – ištaisoma. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas bylos nagrinėjimo teisme ribas, tenkinant civilinius ieškinius, pagrįstai neatsižvelgta į nuteistojo grąžinto turto, pagrobto ne šioje byloje inkriminuotais atvejais, vertę.

         

             Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,

         

n u t a r i a :

         

          Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nuosprendį.

          Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, nuteistajam M. V. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti, iš dalies jas sudedant, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą trejiems metams devyniems mėnesiams.

          Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                                                                Vytautas Piesliakas

 

                                                                                                                                                       

                                                                                                                            Tomas Šeškauskas

 

                                                                                                                                                       

                                                                                                                            Vladislovas Ranonis