Baudžiamoji byla Nr. 1A-249-935/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09308-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.11; 2.1.7; 2.1.16.1.2.1.10
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Violetai Budžienei ir Giedrei Stankevičienei,
dalyvaujant prokurorei Aušrai Balžekaitei,
nuteistojo gynėjai advokatei Zitai Malovai,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį areštu šešiasdešimčiai parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir L. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. L. V. nuteistas už tai, kad jis nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2015 m. sausio 23 d., būdamas UAB „C. M.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) akcininku ir direktoriumi, pagal 2014 m. spalio 2 d. UAB „C. M.“ bylų apyrašus perėmęs UAB „C. M.“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir, būdamas atsakingas už tinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą bei buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr. IX-574) (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, 2 dalies nuostatą, numatančią, kad „Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, neišsaugojo UAB „C. M.“ buhalterinės apskaitos pirminių apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų nuo 2006 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. sausio 23 d., taip pažeidė BAĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, numatančią, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugojami ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ bei šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, numatančią, kad „Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „C. M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2006 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. sausio 23 d. Tokiais savo veiksmais L. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. nuosprendį bei priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nebuvo padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nuslėpti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 129 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo faktą, rėmėsi neegzistuojančiu N. V. apklausos protokolu. Taip pat nuosprendyje buvo iškraipyti nuteistojo parodymai, jie buvo neteisingai interpretuoti.
4. Nuteistasis aiškina, jog nuo pat 2018 m. vasario 7 d., t. y. tos dienos, kai jis buvo sulaikytas, ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepasirūpino jo turto apsauga. Pareigūnai nei karto nebuvo užėję į butą, kuriuo naudojosi nuteistasis, nors jau 2018 m. vasario 19 d. jiems buvo nurodyta, kad visi ieškomi UAB „C. M.“ dokumentai yra laikomi bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Dėl pareigūnų neveiklumo O. D. B. buvo sudarytos sąlygos 2018 m. kovo mėnesį atvykti su samdytais asmenimis į butą, surinkti ir išmesti nuteistojo daiktus.
5. L. V. mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog bute nebuvo UAB „C. M.“ dokumentų, kadangi tokius dokumentus būtų radusi O. D. B.. Nuteistasis pabrėžia, jog UAB „C. M.“ dokumentus galėjo išmesti O. D. B. samdyti darbuotojai, kurie baudžiamojo proceso metu nebuvo apklausti.
6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad policijos pareigūnai po to, kai sulaikė nuteistąjį, nesiėmė jokių veiksmų tam, jog būtų užtikrinta jo turto apsauga, kaip tai yra numatyta BPK 129 straipsnio 2 dalyje. L. V. informavo pareigūnus, jog buto, kurį jis nuomojasi raktus, turi jo sesuo ir ji iš buto galės paimti ir pateikti UAB „C. M.“ dokumentus bei antspaudą. Aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesugebėjo laiku atlikti kratos, nepaneigia fakto, jog dokumentai buvo išmesti. Skunde pažymima, kad dalis išmestų dokumentų buvo rasta netoli buto, esančio (duomenys neskelbtini), šiuos dokumentus rado nuteistojo gynėjas.
7. Apeliantas nesutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad pats nuteistasis nežinojo, kur iš tikrųjų yra UAB „C. M.“ dokumentai. Faktą, kad jis žinojo, kur yra įmonės dokumentai akivaizdžiai patvirtina tai, jog ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad dokumentai yra laikomi nuomojame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), be to, prašė sesers juos surasti minėtame bute. Nuteistasis dar kartą pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė neegzistuojančiu N. V. apklausos protokolu.
8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad N. V. teisme atsisakė duoti parodymus, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos parodymais, duotais 2018 m. kovo 21 d., t. y. ikiteisminio tyrimo metu. Tokiu būdu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija.
9. Apeliantas teigia, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), raktus turėjo jis, jo sesuo, buvę nuomininkai bei buto savininkė O. D. B.. Byloje niekaip nebuvo paneigta, jog buto raktus nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. kovo 22 d. kažkas galėjo paimti iš nerakinamos pašto dėžutės ir pakliuvęs į šį butą paimti įmonės dokumentus. L. V. pažymi, jog, peržiūrėjęs bute sesers surinktus daiktus, jis pastebėjo, jog trūksta jam priklausančių daiktų. Vis tik baudžiamojo proceso metu nebuvo atlikti jokie veiksmai, kurie leistų nustatyti, ar į butą nebuvo patekę pašaliniai asmenys.
10. Apeliaciniame skunde aiškinama, jog BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta materialioji nusikalstamos veikos sudėtis, t. y. padariniai yra būtinasis sudėties požymis. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog vien teisės aktų reikalavimų pažeidimų nepakanka veikai kvalifikuoti, būtina nustatyti, jog kilo įstatyme numatyti padariniai, t. y., kad dėl įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos ar turto. Šiuo atveju įstatyme numatytų padarinių nekilo, kadangi specialistui, kuris pateikė išvadą, nebuvo pateikti visi reikalingi dokumentai. Specialistas neįvertino nuteistojo gynėjo surastų ir pateiktų UAB „C. M.“ dokumentų.
11. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo L. V. apeliacinis skundas atmestinas.
12. Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta.
13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013 ir kt.).
14. Byloje nekyla jokių ginčų dėl to, kad L. V. nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2015 m. sausio 23 d. buvo UAB „C. M.“ akcininku ir direktoriumi. Byloje nekyla jokių ginčų ir dėl to, kad L. V., tapęs minėtos įmonės direktoriumi, perėmė UAB „C. M.“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir būtent jis buvo atsakingas už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, tvarkymą bei buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą. Nagrinėjamu atveju L. V. nesutinka su tuo, kad jis neišsaugojo UAB „M. C.“ buhalterinės apskaitos pirminių dokumentų ir apskaitos registrų nuo 2006 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. sausio 23 d., dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „C. M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2006 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. sausio 23 d. Nuteistasis tvirtina, kad įmonės dokumentai buvo saugomi jo nuomojame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kurie neužtikrino jo turto apsaugos, kaltės įmonės dokumentai galėjo būti išmesti buto savininkės arba pagrobti kitų asmenų. Be to, nuteistasis nurodo, kad dalis įmonės dokumentų buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau šie dokumentai nebuvo įvertinti specialisto. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog su nuteistojo pozicija, kurią paneigia byloje užfiksuoti duomenys, negalima sutikti.
15. Nepagrįstas nuteistojo teiginys, jog įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, už kurių išsaugojimą jis buvo atsakingas, buvo prarasti, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo laikomasi BPK 129 straipsnio 2 dalies nuostatų. BPK 129 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad jeigu suimtasis turi turtą arba būstą, liekantį be priežiūros, prokuroras arba teismas privalo aptarti su suimtuoju priemones turtui ar būstui apsaugoti ir jų imtis. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad aptartos normos taikymui visų pirma būtina nustatyti, ar asmuo, kurio laisvė yra suvaržyta, turi turtą arba būstą, kuris po jo laisvės suvaržymo lieka be priežiūros. Be to, apie turto, kuriam reikalinga priežiūra, egzistavimą prokurorą turi informuoti sulaikytasis, veikdamas kaip rūpestingas ir atidus turto savininkas. Tik nustačius šių aplinkybių egzistavimą, BPK 129 straipsnyje nurodyti subjektai privalo imtis aktyvių veiksmų turtui apsaugoti.
16. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog L. V. būtų informavęs ikiteisminio tyrimo pareigūnus ar prokurorą, kad yra būtina imtis priemonių, siekiant apsaugoti jo turimą turtą bei neva saugomus įmonės dokumentus. Nenustačius fakto, jog L. V. būtų kreipęsis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus ar prokurorą dėl turto apsaugos, nėra pagrindo tvirtinti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras nevykdė jiems įstatyme numatytų pareigų. Čia pastebėtina, jog pirmosios apklausos metu, kuri vyko 2018 m. vasario 12 d., L. V. pasinaudojo teise neduoti parodymų. Jis neinformavo jį apklaususio tyrėjo apie tai, jog jo turtas lieka be priežiūros (t. 3, b. l. 50). Apklausos, kuri vyko 2018 m. vasario 19 d. metu nuteistasis aiškino, jog dokumentai turi būti jo nuomojamose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Šio buto raktus turi jo sesuo, ji gali paimti iš buto UAB „C.M.“ dokumentus, antspaudą ir pateiks ikiteisminiam tyrimui (t. 3, b. l. 56-57). Akivaizdu, jog šios apklausos metu L. V. vėl niekaip neinformavo teisėsaugos institucijų atstovų, kad jo turtas gali būti pasilikęs be priežiūros. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kuris apklausė L. V., neturėjo jokio pagrindo manyti, kad nuteistojo turtui kyla kokia nors grėsmė ir apie tai yra būtina informuoti prokurorą, kuris kartu su L. V. aptartų priemones turtui apsaugoti. Priešingai nuteistojo teiginiai išsakyti apklausos, vykusios 2018 m. vasario 19 d., kurioje dalyvavo ir jo gynėjas, metu, leidžia daryti išvadą, jog turtu bei dokumentais, kurie neva buvo laikomi nuomojame bute, gali pasirūpinti ir pasirūpins nuteistojo sesuo.
17. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis L. V. parodė, kad, kai jį sulaikė (nuteistasis buvo sulaikytas 2018 m. vasario 7 d. (t. 3, b. l. 72)), jis paprašė sesers nueiti į jo nuomojamą butą ir surinkti jo daiktus. Sesuo dokumentų turbūt nerado, nes, jei būtų radusi, būtų paėmusi. Jis savo daiktus laikė spintoje. UAB „C. M.“ dokumentai buvo sudėti į spintą kartoninėje dėžėje. Sesuo neminėjo, kad nuomojamo buto durys būtų išlaužtos, nuo buto raktus turėjo jis ir buto nuomotoja. Iš viso jis perėmė 5-6 segtuvus su UAB „C. M.“ dokumentais (t. 4, b. l. 41-42). Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. D. patvirtino, kad jis bendravo su L. V. seserimi, kuri nurodė, kad, sulaikius jos brolį, ji nuvažiavo į jo nuomojamą butą ir surinko jo daiktus. Jokių dokumentų bute nebuvo, nes, jeigu būtų buvę, būtų paėmusi. Paėmusi brolio daiktus, buto raktą įmetė į pašto dėžutę (t. 4, b. l. 66). Tokios pačios aplinkybės yra nurodytos ir minėto liudytojo tarnybiniame pranešime (t. 2, b. l. 129). Liudytojo M. D. nurodytos aplinkybės atitinka liudytojos N. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, yra reikšmingi vertinant minėto liudytojo parodymų patikimumą. Taigi aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis pasirūpino, jog jo daiktai būtų paimti iš nuomojamo buto. Jo daiktus iš nuomojamo buto paėmė sesuo, kuri bute jokių dokumentų nematė. Pastebėtina, kad faktas, jog nuteistojo sesuo buto, kurį nuomojo jos brolis, raktą įmetė į pašto dėžutę, iš dalies leidžia daryti išvadą, kad ji buvo įsitikinusi, jog bute nieko vertingo nebeliko, grįžti į šį butą nebereikės, kadangi ji įvykdė brolio prašymą, t. y. paėmė šiam priklausančius daiktus.
18. Nuteistasis apeliaciniame skunde aiškina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi neegzistuojančiu jo sesers apklausos protokolu. Su tokiu apelianto teiginiu sutikti negalima. Iš tikrųjų skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog N. V. buvo apklausta 2018 m. vasario 21 d., nors jos apklausa vyko 2018 m. kovo 21 d. Vis tik yra visiškai akivaizdu, kad nuosprendyje yra kalbama apie 2018 m. kovo 21 d. N. V. apklausą, o pirmosios instancijos teismas paprasčiausiai suklydo nurodydamas šios liudytojos apklausos datą.
19. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog nepagrįsti L. V. teiginiai, kad įmonės dokumentus galėjo išmesti buto savininkė O. D. B. ar jos samdyti asmenys, taip pat šie dokumentai galėjo būti pagrobti. Kaip jau minėta anksčiau, byloje yra nustatyta, kad po to, kai L. V. buvo sulaikytas, jo sesuo nuvyko į nuomojamą butą ir paėmė nuteistojo daiktus, jokių dokumentų ji bute nematė. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra visiškai neįtikėtina, kad nuteistojo sesuo bute, kuriame jo savininkė savo daiktų, išskyrus baldus, nelaikė (šią aplinkybę patvirtina O. D. B. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme), rinkdama nuteistojo daiktus, kurie buvo laikomi toje pačioje vietoje kaip ir kiti nuteistojo daiktai, nebūtų pastebėjusi bei paėmusi 5-6 segtuvų su įmonės, kurios vadovas yra jos brolis, dokumentais. Pirmosios instancijos teisme liudytoja O. D. B. nurodė, kad į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį buvo išnuomojusi L. V., atvyko 2018 m. kovo 10 d. Raktai nuo buto buvo palikti pašto dėžutėje. Jokių segtuvų su dokumentais ji nematė. L. V. buvo palikęs tik nešvarius statybinius rūbus, kuriuos ji ir jos nusamdyti darbininkai išvežė (t. 3, b. l. 172-173). Tokias pat aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas M. D. (t. 4, b. l. 66). Taigi įvertinus aptartus duomenis konstatuotina, jog nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad įmonės dokumentus galėjo išmesti O. D. B. ar jos samdyti asmenys, taip pat nėra pagrindo tvirtinti, jog dokumentus, kurie neturi jokios materialios vertės galėjo kas nors pagrobti. Versijos, jog UAB „C. M.“ dokumentai galėjo būti pagrobti nepatvirtina ir tai, kad namo laiptinė, kurioje yra nuteistojo nuomotas butas, nerakinama, taip pat nerakinama ir butui priklausanti pašto dėžutė.
20. Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis L. V., apklausiamas 2018 m. gegužės 11 d., aiškino, jog įsigijęs UAB „C. M.“ ir perėmęs šios įmonės dokumentus, tuo metu galimai gyveno nuomojame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Nuteistasis nurodė, kad jis kažkur padėjo įmonės dokumentus, bet neatsimena, kur juos padėjo (t. 3, b. l. 61-62). Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. D. patvirtino, kad L. V. ikiteisminio tyrimo metu negalėjo tiksliai nurodyti, kur laiko UAB „C. M.“ dokumentus (t. 4, b. l. 66). Aptarti parodymai leidžia daryti išvadą, jog L. V. pats iš tikrųjų nežinojo, kur yra jo vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuos jis privalėjo išsaugoti. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo parodymus kartu su kitais byloje užfiksuotais duomenimis, visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog 2018 m. vasario 7 d. ir vėliau bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jokių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo.
21. Nuteistojo gynėjas pirmosios instancijos teismui pateikė dalį UAB „C. M.“ dokumentų, kuriuos, pasak nuteistojo gynėjo, rado pašaliniai asmenys. Dokumentai buvo rasti netoli L. V. nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini). Vis tik apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad dalies dokumentų pateikimas neįrodo, jog įmonės dokumentai iš tikrųjų buvo pagrobti. Pastebėtina, jog įmonės dokumentai pirmosios instancijos teismui buvo pateikti 2018 m. lapkričio 6 d., t. y. praėjus beveik dešimt mėnesių nuo L. V. sulaikymo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pateikti UAB „C. M.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie, be jokių abejonių, kažkiek laiko turėjo pragulėti prie namo, kur butą anksčiau nuomojosi L. V., ir turėjo būti paveikti atmosferos pokyčių ir pan., buvo tvarkingi, švarūs, nepaveikti gamtinių reiškinių (saulės, šalčio, lietaus ar sniego ir pan.). Taigi yra visiškai neįtikėtina, jog pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai kažkokių asmenų iš tikrųjų galėjo būti rasti tiesiog išmesti netoli nuteistojo gyvenamosios vietos. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog tuo atveju, jeigu būtų galima tikėti nuteistojo gynėjo versija, kad dokumentai buvo rasti neaiškioje ir pačiam L. V. nežinomoje vietoje, tokia aplinkybė tik patvirtina faktą, jog dokumentų L. V. objektyviai neišsaugojo ir juos prarado.
22. L. V. apeliaciniame skunde aiškina, kad jo sesuo bute nerado dalies jam priklausančių daiktų ir ši aplinkybė patvirtina, jog dokumentai galėjo būti pagrobti. Vis tik teismas atkreipia dėmesį, jog aplinkybės, kad jis pasigedo dalies savo daiktų, nuteistasis nėra nurodęs nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Versiją, kad dingo dalis L. V. priklausančių daiktų jis nurodė tik apeliaciniame skunde. Taigi apeliacinės instancijos teismas tokius nuteistojo teiginius vertina tik, kaip niekuo nepagrįstą gynybinę versiją, kuria siekiama išvengti teisinės atsakomybės. Be to, čia dar kartą būtina pabrėžti, jog byloje yra įrodyta, jog visi nuteistojo daiktai po jo sulaikymo iš buto buvo paimti jo sesers, kuri jokių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nerado, jokių vagystės požymių nepastebėjo, raktą nuo buto pašto dėžutėje paliko tik po to, kai paėmė nuteistojo daiktus.
23. Iš specialisto išvados Nr. 128 matyti, kad tirti nebuvo pateikti UAB „C. M.“ pirminiai apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai nuo 2006 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d., todėl nėra galimybės iš dalies nustatyti UAB „C. M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 23 d. (2 t., b. l. 134-144). Specialistė, kuri atliko tyrimą ir surašė minėtą specialisto išvadą, susipažinusi su nuteistojo gynėjo pirmosios instancijos teisumui pateiktais dokumentais, apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog, net ir įvertinus naujai pateiktus dokumentus, jos padarytos išvados nesikeičia. Taigi nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad byloje nebuvo nustatyta, jog dėl nuteistojo veiksmų atsirado BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos ar turto.
24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo L. V. apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Daiva Kazlauskienė
Stasys Lemežis
Ugnius Trumpulis