Civilinė byla Nr. e2-5-178/2017

    Teisminio proceso Nr.  2-55-3-01189-2016-3

    Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.6.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 25 d. nutarties, kuria ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Orlen Lietuva“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo bei infrastruktūros dedamosios nustatymo, atsisakyta priimti.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl ginčo priskirtinumo bendrosios kompetencijos/arbitražo teismui.
2. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei AB „Orlen Lietuva“, prašydama priteisti iš atsakovės 6 348 258,57 Eur skolos ir delspinigių; nustatyti prognozuojamos rinkliavos už naudojimosi viešąja geležinkelio infrastruktūra dydžio pasikeitimą planiniais 2016 metais; priteisti 6 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas tarp šalių 2009 m. sausio 19 d. sudaryta Geležinkelių transporto paslaugų sutartimi (toliau – Sutartis).
3. Ieškinys 2016 m. birželio 23 d. teisėjos rezoliucija priimtas.
4. Atsakovė 2016 m. liepos 8 d. padavė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti procesinį sprendimą, kuriuo buvo priimtas ieškinys. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas jau yra panaikinęs Vilniaus apygardos teismo nutartį (civilinė byla Nr. e2-2372-577/2016), kuria buvo priimtas iš esmės analogiškas ieškovės ieškinys, skiriasi tik tariamos skolos susidarymo laikotarpis. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad byla Vilniaus apygardos teisme iškelta neteisėtai ir grąžino ieškinio priėmimo klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nenagrinėjo kilusio ginčo pobūdžio, apimties, nesprendė, ar ginčas patenka į arbitražo kompetenciją, nesiaiškino atsakovės požiūrio ir valios dėl ginčo nagrinėjimo bendrosios kompetencijos teisme. Šalys Sutarties 11.2 punkte yra sudariusios susitarimą dėl arbitražo, t. y. atsisakė bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijos ir visus ginčus virš 50 mln. Lt susitarė perduoti nagrinėti arbitražo teismui. Ši byla yra šeštoji ieškovės pradėta byla, kuriomis ieškovė tuo pačiu pagrindu prašo priteisti tariamą skolą iš atsakovės. Ginčas dėl Sutarties kainos, taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d. viršija 50 mln. Lt, todėl visi ieškovės reikalavimai dėl tariamos skolos už visą ginčo laikotarpį priteisimo gali būti sprendžiami tik arbitražu. Pareikštų reikalavimų priskirtinumą arbitražo teismui galutinai patvirtino Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-387-186/2016. Taip pat ir arbitražo teismas yra patvirtinęs savo kompetenciją nagrinėti šalių ginčą dėl sutartinių tarifų ir tarpusavio atsiskaitymų. Be to, teismų praktika draudžia dirbtinai skaidyti ginčą, inicijuojant paralelines bylas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 25 d. nutartimi panaikino 2016 m. birželio 23 d. procesinį veiksmą dėl ieškinio priėmimo; ieškinį atsisakė priimti; grąžino ieškovei 9 447 Eur žyminį mokestį bei bylos medžiagą pripažino nevieša.
6. Teismas nurodė, kad iš esmės ginčas tarp šalių yra kilęs dėl kainos pagal Sutartį apskaičiavimo nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. šalys nesutaria dėl sutartinių tarifų apskaičiavimo. Ieškovė išrašinėja sąskaitas remdamasi perskaičiuotais tarifais, atsakovė nesutinka mokėti už krovinių vežimo paslaugas pagal perskaičiuotus tarifus, dėl ko susidarė ieškovės prašoma priteisti skola. Sutarties 11.2 punkte įtvirtintas susitarimas dėl arbitražo – jeigu šalims nepavyksta tarpusavio ginčo, kylančio iš Sutarties ar su ja susijusio, išspręsti tarpusavio derybomis, jis - iki 50 mln. Lt (14 481 000 Eur) sumos - pirmąja instancija nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (Sutarties 11.2.1.p.); virš 50 mln. Lt sumos – Vilniaus komercinio arbitražo teisme (Sutarties 11.2.2.p.).
7. Ieškovė kitose civilinėse bylose taip pat reiškė reikalavimus priteisti skolą už ankstesnius laikotarpius tos pačios Sutarties pagrindu, viename iš ieškinių prašė nustatyti ir prognozuojamos rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra dydžio pasikeitimą planiniais 2014 metais. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs sujungtą civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovei (civilinės bylos Nr. e2-3138-661/2015, Nr. e2-5223-160/2015 prijungtos prie civilinės bylos Nr. e2-3061-431/2015) 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi nutarė ieškinį palikti nenagrinėtą, Lietuvos apeliacinis teismas šią Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Konstatavo, jog šalių ginčas kilo ne dėl epizodinio, vienkartinio nukrypimo nuo sutarties sąlygų, bet dėl ilgalaikės sutarties, sudarytos iki 2024 metų (Sutarties p. 12.1) vykdymo nuo 2014 metų. Ieškovė siekia padidinti krovinių pervežimo tarifus, perskaičiavusi juos pagal Sutarties 1 priedo 2.1.1 formulę. Pats savaime toks reikalavimas nėra turtinis, tačiau susijęs su reiškiamais turtiniais reikalavimais, nes nuo tarifų apskaičiavimo metodikos priklauso atsakovei už paslaugas privalomos mokėti, o tuo pačiu ir (ne)priteistinos pinigų sumos. Jau pirmų trijų ieškovės pareikštų ieškinių bendra suma viršijo arbitražinio susitarimo ribą, kas suponuoja išvadą, jog visas ginčas turi būti sprendžiamas Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Taip pat teismas pažymėjo, jog Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2016 m. birželio 13 d. priėmė dalinį sprendimą, kuriame pripažino, kad arbitražo teismas turi kompetenciją arbitražo byloje spręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl Sutarties kainos, taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d. pagal AB „Orlen Lietuva“ pareikštus 11 reikalavimų AB „Lietuvos geležinkeliai“. Septyni iš daliniame sprendime įvardintų reikalavimų yra susiję su krovinių pervežimo tarifų skaičiavimu, du reikalavimai yra procesinio pobūdžio, o likę du reikalavimai yra nustatyti konkrečią paslaugų kainą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. ir priteisti permoką. Arbitražo teismas, turėdamas kompetenciją ir prioritetą spręsti dėl savo kompetencijos, priėjo analogiškos išvados, kad yra kompetentingas spręsti reikalavimus, kuriuos AB „Lietuvos geležinkeliai“ Vilniaus apygardos teisme pareiškė AB „ORLEN Lietuva“.
8. Nors nagrinėjamu atveju ieškinio suma neviršija 50 mln. Lt (14,48 mln. Eur), tačiau atsižvelgiant į tai, kad ankstesnių ieškovės pareikštų ieškinių, kurie kildinami tuo pačiu pagrindu, bendra ginčo suma viršijo 50 mln. Lt (14,48 mln. Eur), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, kad ieškinys dėl skolos priteisimo ir prognozuojamos rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra dydžio pakeitimo planiniais 2016 m. nustatymo nagrinėtinas Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Todėl teismas panaikino 2016 m. birželio 23 d. procesinį veiksmą, kuriuo ieškinys priimtas ir ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

9. Ieškovė (toliau ir – apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 25 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovės 2016 m. liepos 8 d. atskirąjį skundą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepagrįstas teismo išaiškinimas, kad šalių ginčas patenka į Sutartyje įtvirtintą arbitražinę išlygą, nes tai neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų kitose bylose, kuriose taip pat buvo vertintas ginčų, kylančių iš Sutarties, priskirtinumas.
2. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-238-180/2016 pripažino, kad būtent bendrosios kompetencijos teismai turi kompetenciją nagrinėti bylas, kurių ieškinio sumos nesiekia Sutarties 11.2 punkte arbitražinėje išlygoje nustatytos 50 mln. Lt ribos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, išsprendus arbitraže nagrinėjamą bylą, dėl jos prejudicinės reikšmės bendrosios kompetencijos teismas galės išspręsti ginčą „dėl šioje byloje pareikšto reikalavimo priteisti 49 028,79 Eur skolą, kuri nesiekia šalių arbitražinio susitarimo ribos“. Iš esmės tokios pozicijos Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi ir kitose bylose, kuriose buvo keliamas bylų dėl skolos pagal Sutartį priskirtinumo klausimas. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-387-186/2016 spręsdamas dėl trijų bylų dėl skolos pagal Sutartį sujungimo ir palikimo nenagrinėtomis klausimą nurodė, kad su visais trimis ieškiniais, kurių suma neviršijo 50 mln. Lt, ieškovė į teismą kreipėsi įstatymų nustatyta tvarka. Šia nutartimi ieškinius buvo nuspręsta palikti nenagrinėtais tik todėl, kad bendras byloje pareikštas reikalavimas viršijo bendrą 50 mln. Lt (17 221 258,70 Eur) sumą.
3. Lietuvos apeliacinis teismas dar 2015 m. spalio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1149-464/2015 nurodė, jog: „Šioje byloje apeliantas pareiškė ieškinį atsakovui dėl iš viso 20 503 258,88 Lt (19 911 970,46 Lt + 591 288,42 Lt) sumos priteisimo ir byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų padidinęs savo reikalavimą arba kad būtų sujungtos kelios pagal apelianto ieškinius atsakovui nagrinėjamos civilinės bylos dėl skolos ir delspinigių pagal sutartį priteisimo. Todėl atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, jog šioje konkrečioje civilinėje byloje nagrinėjamo ginčo suma yra ne 20 503 258,88 Lt, bet didesnė nei 62 mln. Lt., aiškiai nepagrįsti. Aplinkybė, kad apeliantas yra pareiškęs ir daugiau ieškinių atsakovui dėl skolos priteisimo tos pačios, kaip ir nagrinėjamu atveju, sutarties pagrindu, nereiškia, kad šioje civilinėje byloje nagrinėjamo ginčo suma yra didesnė, nei nurodyta ieškinyje“.
4. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-954-381/2016, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje pagal AB „ORLEN Lietuva“ skundą dėl dalinio arbitražo sprendimo dėl jurisdikcijos nurodė, jog „bylos duomenys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo taip pat ginčija Lietuvos apeliaciniam teisme arbitražo teismo dalinio sprendimo dalį, kuria pripažinta arbitražo teismo jurisdikcija dėl Sutarties, kas patvirtina, jog, nepaisant jau priimtų ir įsiteisėjusių Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių ginčo priskirtinumo klausimu, iš esmės ginčas dėl jurisdikcijos galutinai nėra išspręstas“.  Taigi, klausimas dėl to, kuri institucija, teismas ar arbitražas, turėtų nagrinėti tarp šalių kilusius ginčus dėl skolos pagal Sutartį nėra išspręstas.
5. Lietuvos apeliacinis teismas, ne kartą analizavęs tarp šalių kilusių ginčų pagal Sutartį teismingumo klausimus, laikosi pozicijos, kad tuo atveju, kai konkretus byloje prašomos priteisti skolos dydis nesiekia Sutarties 11.2 p. arbitražinėje išlygoje nurodytos 50 mln. Lt sumos, toks ginčas nagrinėtinas Vilniaus apygardos teisme. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pripažino, kad arbitražo teismo priimtas dalinis sprendimas dėl jurisdikcijos nėra galutinis.
6. Apeliantas reiškia ir neturtinį reikalavimą dėl infrastruktūros dedamosios, taikomos 2016 m. nustatymo. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl šio koeficiento nustatymo nėra keliamas nei viename tarp šalių nagrinėjamame ginče, įskaitant ir arbitražo bylą. Todėl teismas nepagrįstai nustatė, neva apeliantės reiškiami reikalavimai patenka į arbitražinės išlygos ribas.
7. Sutarties 11.2 punkte šalys susitarė, kad ginčai, kurių vertė viršija 50 mln. Lt, yra nagrinėtini Vilniaus komercinio arbitražo teisme, o ginčai, kurių vertė nurodytos sumos nesiekia – Vilniaus apygardos teisme. Todėl arbitražinė išlyga taikoma tik turtiniams ginčams. Nagrinėjamu atveju apeliantė pareiškė du reikalavimus, vienu prašė priteisti susidariusią skolą, antruoju – nustatyti infrastruktūros dedamąją, taikomą 2016 m. Šis reikalavimas nėra turtinis ir yra savarankiškas. Todėl teismas nepagrįstai nustatė neva reikalavimas dėl infrastruktūros mokesčio dedamosios nustatymo 2016 m. yra susijęs su turtiniais reikalavimais ir jo negalima nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme dėl sudarytos arbitražinės išlygos. Taigi, vienas iš ieškinio reikalavimų yra neturtinio pobūdžio, todėl nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose.
8. Skundžiamoje nutartyje kaip vieną iš motyvų nurodo, jog Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2016 m. birželio 13 d. priėmė dalinį sprendimą, kuriame pripažino, jog būtent arbitražas yra kompetentingas spręsti tarp šalių kilusį ginčą. Tačiau AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „ORLEN Lietuva“ padavė skundus dėl dalinio arbitražo teismo sprendimo dėl jurisdikcijos (civilinės bylos Nr. e2A-934-381/2016; Nr. e2A-954-381/2016). Todėl arbitražo teismo dalinis sprendimas dėl jurisdikcijos nėra galutinis ir turintis juridinę reikšmę sprendžiant dėl ieškinio priskirtinumo teismui ar arbitražo teismui.
9. Teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, iš esmės pažeidė CPK nuostatas. Apeliantės ieškinys 2016 m. birželio 23 d. teisėjos rezoliucija priimtas nagrinėti, taigi, jo priimtinumo klausimas jau buvo išspręstas. Todėl skundžiama nutartimi teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, kurio priėmimo klausimas jau buvo išspręstas, be kita ko, nesant CPK 137 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, yra nesuderinamas su CPK nustatyta ieškinių priėmimo tvarka. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CPK 296 straipsnį, reglamentuojantį ieškinio palikimą nenagrinėtu.
10. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas; bylos medžiagą pripažinti nevieša. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį, nes šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą. Teismas teisingai nustatė, kad tiek bendrosios kompetencijos teismai, tiek arbitražo teismas jau yra nusprendę, kad šalių ginčas yra priskirtinas arbitražo teismui. Apeliantė nenurodė visų išsamių Lietuvos apeliacinio teismo pateikiamų motyvų, kurie patvirtina, jog tarp šalių yra kilęs ginčas ne dėl atskirų tariamos skolos susidarymo laikotarpių, bet dėl kainos pagal Sutartį apskaičiavimo nuo 2014 m. sausio 1 d. ir šis ginčas turi būti sprendžiamas arbitražu. Apeliantės reikalavimai dėl tariamos skolos už ginčo laikotarpį (kurie viršija 14,48 mln. Eur ribą) priteisimo gali ir turi būti reiškiami atsakovės jau inicijuotoje arbitražo byloje priešieškinio forma arba naujai apeliantės pradėtoje arbitražo byloje, bet ne bendrosios kompetencijos teisme.
2. Teismas tinkamai vadovavosi ir interpretavo ankstesnius bendrosios kompetencijos bei arbitražo teismo sprendimus. Skundžiamos nutarties ratio decidendi nesutampa su civilinės bylos Nr. e2-238-180/2016, nes pastarojoje byloje buvo sprendžiamas bylos sustabdymo klausimas, o nagrinėjamoje byloje – ieškinio priėmimo. Be to, civilinėje byloje Nr. e2-387-186/2016, kurioje nenagrinėtais buvo palikti pirmi trys apeliantės ieškiniai (civilinėse bylose Nr. e2-3061-431/2015; Nr. e2-3138-661/2015; Nr. e2-5223-160/2015), 2016 m. liepos 7 d. nutartimi, kurioje, pasak apeliantės, buvo nuspręsta ieškinius palikti nenagrinėtais tik todėl, kad bendras byloje pareikštas reikalavimas viršijo 50 mln. litų (14,48 mln. Eur). Tačiau, priešingai nei nurodo apeliantė, Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje byloje ne konstatavo, kad apeliantė ir toliau gali reikšti ieškinius bendrosios kompetencijos teisme, bet nurodė, jog visas tarp šalių kilęs ginčas turi būti sprendžiamas arbitraže.
3. Arbitražo byloje priimtas dalinis sprendimas yra įsiteisėjęs nuo jo priėmimo dienos (Komercinio arbitražo įstatymo 41 str. 1 d.), dėl ko juo negali būti nesivadovaujama. Todėl ieškinio pareiškimo metu tarp šalių jurisdikcijos klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu arbitražo daliniu sprendimu, o aplinkybė, kad jis nėra galutinis, nes yra apskųstas, nekeičia dalinio sprendimo galiojimo ir privalomumo.
4. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad reikalavimas nustatyti prognozuojamo rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Šalys ginčo priskirtinumą susiejo su ginčo suma, o ne ieškinio ar atskirų reikalavimų suma (ir) ar pobūdžiu. Sąvoka „ginčas“ yra žymiai platesnė nei „reikalavimo“ sąvoka. Reikalavimas nustatyti prognozuojamos rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra 2016 m. yra neatskiriamai susijęs su prognozuojamos rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra nustatymu 2015 m. Reikalavimas nustatyti prognozuojamos rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra 2016 m. yra susijęs su turtiniais padariniais, viršijančiais 50 mln. Lt (14,48 mln. Eur).
5. Teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, nepažeidė CPK nuostatų. Atsakovė turėjo procesinę teisę pateikti 2016 m. liepos 7 d. atskirąjį skundą dėl procesinį sprendimo, kuriuo buvo priimtas ieškinys, panaikinimo. Ginčo tarp šalių dėl to nėra. Skundžiama nutartimi teismui panaikinus savo procesinį veiksmą ieškinį priimti, vienintelis galimas proceso rezultatas galėjo būti atsisakymas priimti ieškinį, nes nepriimti ieškiniai negali būti palikti nenagrinėtais.
6. Šalys byloje yra pateikusios įrodymus ir paaiškinimus dėl tarp jų vykstančios arbitražo bylos, kurios faktas ir joje pateikti dokumentai yra konfidencialūs (Komercinio arbitražo įstatymo 8 str. 3 d.). Todėl siekiant apsaugoti arbitražo bylos ir informacijos, susijusios su Sutarčių vykdymu, konfidencialumą, atsakovė prašo bylos medžiagą pripažinti nevieša.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

11. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
12. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria konstatuota, jog apeliantės pareikšto ir 2016 m. birželio 23 d. teisėjos rezoliucija jau priimto ieškinio reikalavimai nenagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, o juos turėtų nagrinėti Vilniaus komercinis arbitražas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Skundžiama nutartis priimta pirmosios instancijos teismui sutinkant su atsakovės 2016 m. liepos 7 d. atskiruoju skundu dėl ieškinio priėmimo procesinio veiksmo panaikinimo tame skunde dėstomų motyvų pagrindu.

Atskirasis skundas tenkintinas.

13. Pagal CPK 23 straipsnį ir Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnį šalys turi teisę savo susitarimu perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokius ginčus dėl teisės, išskyrus tokius ginčus, kurie įstatymų nustatyta tvarka negali būti nagrinėjami arbitraže. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose, kurio tikslas yra atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-687/2015).
14. Apeliantė ieškinį atsakovei dėl 6 348 258,57 Eur skolos priteisimo ir prognozuojamo rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra dydžio pasikeitimo planiniais 2016 metais nustatymo pareiškė Vilniaus apygardos teisme. Ieškinys grindžiamas 2009 m. sausio 19 d. tarp šalių sudaryta Geležinkelių transporto paslaugų sutartimi (Sutartis), kurios 11.2 punkte numatyta, kad jeigu šalims nepavyksta tarpusavio ginčo, kylančio iš šios Sutarties, ar su ja susijusio, išspręsti tarpusavio derybomis, jis: iki 50 000 000 Lt (14 481 000,93 Eur) sumos pirmąja instancija nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (Sutarties 11.2.1. punktas), virš 50 000 000 Lt (14 481 000,93 Eur) sumos – Vilniaus komercinio arbitražo teisme (Sutarties 11.2.2 punktas). Taigi, nagrinėjamo ginčo priskirtinumą teismui ar arbitražui lemia ginčo sumos dydis.
15. Apygardos teismas nurodė, kad, nors pareikšto ieškinio suma neviršija 50 mln. Lt (14,48 mln. Eur), tačiau bendra ankstesnių Vilniaus apygardos teisme esančių apeliantės pareikštų ieškinių, kurie kildinami tuo pačiu pagrindu, ginčo suma viršijo 50 mln. Lt (14,48 mln. Eur), todėl sprendė, jog ir nagrinėjamas apeliantės pareikštas ieškinys – jau šeštas kildinamas iš Sutarties - nagrinėtinas Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Apeliantė, kvestionuodama šią pirmosios instancijos teismo išvadą, teigia, kad šalių ginčas į Sutartyje įtvirtintą arbitražinę išlygą nepatenka. Taigi, byloje kilo ginčas dėl Sutarties 11.2 punkte įrašytos arbitražinės išlygos aiškinimo ir taikymo, t. y. dėl apeliantės atsakovei pareikštų reikalavimų priskirtinumo teismo arba arbitražo kompetencijai.
16. Dėl tarp šalių kilusių ginčų jurisdikcijos pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017. Šioje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo priskirtinumo, kai joje į vieną bylą buvo sujungti trys pirmieji apeliantės ieškiniai.  Kasacinis teismas konstatavo, kad „teismas pagal bendrąją taisyklę procesinius veiksmus gali atlikti tik bylose, kurias nagrinėti iš esmės jis turi jurisdikciją. Atitinkamai, galimas tik tų civilinių bylų, kurios priklauso teismo jurisdikcijai, sujungimas, t. y. teismas pirmiausia išsprendžia jurisdikcijos klausimą, o bylų sujungimo klausimas gali būti sprendžiamas tik konstatavus esant sąlygas ginčą nagrinėti teisme“. Taip pat minėtoje nutartyje nurodyta, kad „teismas, priėmęs nagrinėti ieškinį, kuris atitinka CPK normų nustatytus ieškiniui reikalavimus ir pagal šalių sutartą priskirtinumą nagrinėtinas teisme, privalo jį išnagrinėti iš esmės, nepriklausomai nuo to, kad ieškinio nagrinėjimo stadijoje sujungus kelis vėliau pareikštus ir teismo priimtus vienarūšius ieškinius, bendra reikalavimų suma pasiekia ir viršija šalių sutartos arbitražinės išlygos sumą“. Todėl kasacinės instancijos teismas panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį (civilinė byla Nr. e2-387-186/2016) ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį, kuriomis buvo nuspręsta, kad šalių ginčas turi būti sprendžiamas Vilniaus komercinio arbitražo teisme.
17. Nors, kaip  minėta, kasacinis teismas nagrinėjo į vieną bylą sujungtų trijų ieškinių priskirtinumo klausimą, o nagrinėjamu atveju ieškinys yra pareikštas atskiroje byloje, tačiau  kasacinio teismo pateikti išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamai bylai.
18. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismui pareikštame ieškinyje turi būti nurodyta ieškinio suma, jeigu ieškinys turi būti įkainotas. Pažymėtina, kad ginčo sumos nustatymas yra asmens, inicijuojančio teisminį procesą, pareiga ir dispozityvumo principo įgyvendinimo išraiška (CPK 13 str.), nes būtent ieškovas nustato teisminio nagrinėjimo dalyką. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Taigi, teisė nustatyti ieškinio dalyką yra dispozityvi ieškovo teisė, kuriai kiti asmenys ar teismas negali daryti įtakos (CPK 13 str., 42 str. 1 d.), o teismas įpareigotas ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus (ieškinio dalykas).
19. Kaip minėta, apeliantė pareiškė ieškinį atsakovei dėl 6 348 258,57 Eur sumos priteisimo. Tai, kad apeliantė yra pareiškusi ir daugiau ieškinių atsakovei dėl skolos už skirtingus laikotarpius priteisimo tos pačios Sutarties pagrindu, nereiškia, kad šio nagrinėtino ginčo suma yra didesnė nei nurodyta ieškinyje. Todėl nagrinėjamas ginčas nepatenka į Sutarties 11.2.2 punkte įtvirtintą arbitražinę išlygą. Paminėtoje kasacinio teismo nutartyje išaiškinta, kad pagal bendrąją taisyklę sąlygų ir aplinkybių, nuo kurių priklauso ginčo sprendimas teisme, pasikeitimas po jurisdikcijai nustatyti aktualaus laiko momento nepanaikina teismo jurisdikcijos. Šis išaiškinimas bei nutarties 18 punkte nurodytos apeliantės teisės nustatyti teisminio nagrinėjimo dalyką paneigia atsakovės argumentus, kad apeliantės nagrinėjamoje byloje reiškiami reikalavimai turi būti reiškiami atsakovės inicijuotoje arbitražo byloje priešieškinio forma arba naujai apeliantės pradėtoje arbitražo byloje.
20. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus ir į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantės prašomas priteisti skolos dydis nesiekia Sutarties 11.2 punkte arbitražinėje išlygoje nurodytos 50 000 000 Lt (14 481 000,93 Eur) sumos, darytina išvada, kad šalių ginčas turi būti nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme (Sutarties 11.2.1 punktas, CPK 32 str.), t.y. priešinga nei padaryta skundžiamoje nutartyje. Pripažinus apeliantės atskirojo skundo motyvų pagrįstumą, paneigiamas tiek skundžiamos nutarties, tiek ir atsakovės atskirojo skundo motyvų pagrįstumas. Dėl to konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su atsakovės 2016 m. liepos 7 d. atskiruoju skundu, kuriuo buvo prašoma panaikinti procesinį sprendimą dėl ieškinio priėmimo, ir nepagrįstai priimtais skundžiama nutartimi procesiniais sprendimais, grindžiamais atsakovės atskirojo skundo motyvais, užkirto kelią tolesnei bylos eigai teisme. Nors tais atvejais, kai (turėjo būti) nesutinkama su (atsakovės) atskiruoju skundu, šis turėtų būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme (CPK 334 str. 2 d. 2 p.), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskiras apeliacinis nagrinėjimas pagal atsakovės skundą to paties klausimo (dėl panaikinimo procesinio veiksmo, kuriuo ieškinys priimtas) tų pačių motyvų pagrindu, neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7 str. 1 d.).    
21. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 25 d. nutarties dalys, kuriomis panaikintas 2016 m. birželio 23 d. procesinis veiksmas dėl ieškinio priėmimo, apeliantės ieškinį atsakovei atsisakyta priimti ir apeliantei grąžintas 9 447 Eur žyminis mokestis, naikintinos ir klausimas išspręstinas iš esmės  - byla perduotina toliau nagrinėti Vilniaus apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 25 d. nutarties dalis, kuriomis panaikintas 2016 m. birželio 23 d. procesinis veiksmas dėl ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinio priėmimo; atsisakyta priimti ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Orlen Lietuva“ dėl 6 348 258,57 Eur skolos priteisimo ir prognozuojamo rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra dydžio pasikeitimo planiniais 2016 metais nustatymo bei grąžinta ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ 9 447 Eur žyminio mokesčio, panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės.

              Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                                            Alvydas Poškus