Civilinė byla Nr. 3K-3-502-916/2015
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15164-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.1.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kuprijus“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Mažeikių rajono savivaldybės ieškinį atsakovei UAB „Kuprijus“ dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir nuomos mokesčio priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybei priklausančio turto nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia (CK 1.80 straipsnis), nuomos mokesčio priteisimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė Mažeikių rajono savivaldybė ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia ab initio, imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančia 2004 m. sausio 30 d. nuomos sutartį, sudarytą Telšių apskrities viršininko administracijos, atstovaujamos viršininko K. L., ir UAB „Kuprijus“ dėl hidrotechnikos komplekso Mažeikių r., Šerkšnėnų k., nuomos; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės 22 772,61 Lt (6595,40 Eur) dėl neteisėtai sumažinto nuomos mokesčio už Šerkšnėnų k. hidrotechnikos komplekso nuomą į valstybės biudžetą.
Telšių apskrities viršininko administracija 1998 m. gruodžio 18 d. nuomos sutartimi 50 metų laikotarpiui išnuomojo UAB „Šerkšnėnai“ Šerkšnėnų k. hidrotechnikos kompleksą, nuosavybės teise priklausantį Lietuvos Respublikai. Hidrotechnikos kompleksas nuo 2002 m. birželio 27 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 943 „Dėl turto perdavimo“, turto patikėjimo teise buvo perduotas Mažeikių rajono savivaldybei. 2004 m. sausio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB Šerkšnėnai“ pardavė UAB „Kuprijus“ 0,2322 ha žemės sklypą su jame esančiu pastatu – hidroelektrine. 2004 m. sausio 30 d. Telšių apskrities viršininko administracija, atstovaujama Telšių apskrities viršininko, ir UAB „Kuprijus“ sudarė nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis, Nuomos sutartis), kuria Šerkšnėnų k. hidrotechnikos kompleksą 50 metų laikotarpiui išnuomojo atsakovei UAB „Kuprijus“ ir Sutarties 4 punktu nustatė, kad kasmetinis nuomos mokestis yra 357 Lt (103,39 Eur); Sutarties 3 punktu nustatyta, kad nuo 2004 m. vasario 1 d. netenka juridinės galios ankstesnė komplekso nuomos sutartis, pasirašyta 1998 m. gruodžio 18 d.
Ieškovė nurodė, kad hidrotechnikos statinių Mažeikių r., Šerkšnėnų k., valdymo teisė nuo 2002 m. birželio 27 d. perėjo Mažeikių rajono savivaldybei, todėl 2004 m. sausio 30 d. Telšių apskrities viršininko administracijos ir UAB „Kuprijus“ sudaryta hidrotechnikos statinių nuomos sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nes sutartį pasirašęs asmuo viršijo jam suteiktus įgaliojimus. Nuomos sutartis turėjo būti sudaroma su Mažeikių rajono savivaldybe, kuri valdė turtą patikėjimo teise. Patvirtino, kad siuntė pranešimus UAB „Kuprijus“ dėl hidrotechninio komplekso apžiūros bei 2012 m. susitarimą dėl nuomos sutarties pakeitimo. Prašė taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės į valstybės biudžetą 22 772,61 Lt (6595,40 Eur) nesumokėto nuomos mokesčio.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančia ab initio imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančią 2004 m. sausio 30 d. Telšių apskrities viršininko administracijos, atstovaujamos viršininko, ir UAB „Kuprijus“ sudarytą sutartį dėl Šerkšnėnų k. hidrotechnikos komplekso nuomos, priteisė iš atsakovės UAB „Kuprijus“ valstybei 22 772,61 Lt (6595,40 Eur) nuomos mokesčio, 848,78 Lt (245,82 Eur) bylinėjimosi išlaidų.
Teismas sprendė, kad Telšių apskrities viršininko administracija, perdavusi turtą patikėjimo teise valdyti Mažeikių rajono savivaldybei, nebebuvo turto valdytoja, todėl, sudarydama Nuomos sutartį, viršijo jai suteiktus įgaliojimus bei nesilaikė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2003 m. birželio 26 d. redakcija) (toliau – VSTVNDJĮ) nustatyto valstybės materialiojo turto nuomos sutarčių sudarymui taikomo teisinio reglamentavimo. Teismas pripažino Nuomos sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis).
Atsakovės argumentą, kad UAB „Kuprijus“, pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teise įgijusi hidroelektrinę, perėmė 1998 m. gruodžio 18 d. nuomos sutartyje įtvirtintas teises ir pareigas, teismas laikė nepagrįstu, nes pagal CK 6.491 straipsnio 1 dalį nuomininkas turi teisę perleisti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties, tik gavęs išankstinį rašytinį nuomotojo sutikimą, o šiuo atveju nuomotojo, Mažeikių rajono savivaldybės, sutikimo nuomininkas gavęs nebuvo.
Teismas pažymėjo, kad Mažeikių rajono savivaldybė, perėmusi minėtą turtą iš Telšių apskrities viršininko administracijos, jo viešame registre neįregistravo, tačiau VSTVNDJĮ nuostata, kad valstybei ir savivaldybei nuosavybės teise priklausantis registruotinas turtas turi būti teisės aktų nustatyta tvarka registruojamas viešuosiuose registruose, įsigaliojo tik 2006 m. rugpjūčio 8 d., todėl atsakovės teiginį, jog ji dėl nuomos sutarties kreipėsi į nuomotoją – Telšių apskrities viršininko administraciją, nes savivaldybė perduoto turto nebuvo įregistravusi viešame registre ir nebuvo žinoma, jog ji turto valdytoja, teismas laikė nepagrįstu. Teismas nurodė, kad Telšių apskrities viršininko administracijai, perdavusiai Mažeikių rajono savivaldybei patikėjimo teise valdyti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, turėjo būti žinoma, jog ji nebėra nuomojamo turto valdytoja.
Teismui pripažinus niekine ir negaliojančia Nuomos sutartį, sudarytą Telšių apskrities viršininko administracijos ir UAB „Kuprijus“, ieškovė Mažeikių rajono savivaldybė nebuvo sutarties šalis, todėl, pripažinęs, kad valstybės turto valdytoja yra Mažeikių rajono savivaldybė, teismas sprendė, jog restitucija negalima ir netaikytina.
Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė, įsigijusi hidroelektrinę, kurios tinkamam eksploatavimui reikalingas hidrotechnikos komplekso statinys, faktiškai juo naudojosi, teismas padarė išvadą, kad neatlygintinai minėtu statiniu atsakovė neturėjo teisės naudotis. Naudodamasi statiniu, atsakovė turėjo mokėti mokestį, kuris nustatytinas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 651 „Dėl žemės ūkio paskirties hidrotechnikos kompleksų naudojimo hidroenergetikai“ nuostatomis. Dėl negaliojančia pripažintinos nuomos sutarties atsakovė kasmet į valstybės biudžetą sumokėdavo 2530,29 Lt (732,82 Eur) mažesnį, nei teisės aktais nustatytą, pradinį metinį hidrotechnikos komplekso nuomos mokestį, todėl per devynerius metus susidarė 22 772,61 Lt (6595,40 Eur) suma. Teismo vertinimu, atsisakymas tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti skolą neatitiktų teisingumo ir protingumo principų, nes, atsakovei eksploatuojant hidroelektrinę ir naudojantis hidrotechnikos kompleksu, tačiau nemokant viso nuomos mokesčio į valstybės biudžetą, būtų nepagrįstai pažeisti valstybės interesai gauti naudą iš jai nuosavybės teise priklausančio turto, o kartu ir suteiktas nepagrįstas pranašumas atsakovei, kuri gautų pelną naudodamasi kitam asmeniui priklausančiu turtu ir už jį nieko nemokėdama.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą, patikslino sprendimo rezoliucinę dalį nurodydama „Ieškinį tenkinti iš dalies“.
Dėl viešojo intereso gynimo. Teisėjų kolegija, nesutikdama su atsakovės argumentu, kad teismas neanalizavo ir nedetalizavo, kuo remdamasis padarė išvadą, kad 1998 m. gruodžio 18 d. nuomos sutarties pagrindu įvykdytas nuomininko teisių bei pareigų perdavimas atsakovei ginčo Nuomos sutartimi esą pažeidžia visuomenės poreikius ir viešąjį interesą, pažymėjo, jog ginčas kilęs dėl 2004 m. sausio 30 d. Nuomos sutarties, o ne dėl 1998 m. gruodžio 18 d. nuomos sutarties, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai argumentavo visuomenės poreikių ir viešojo intereso pažeidimą būtent pagal 2004 m. sausio 30 d. sutartį.
Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad valstybinio turto nuomos teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto viešosios teisės principu, todėl sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, ir yra imperatyvus. Dėl to teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad šios bylos kontekste tiek valstybė, tiek savivaldybė gali vykdyti ir ūkinę komercinę veiklą ir dalyvauti civiliniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai, ir negali būti taikomi administracinės teisės principai bei nuostatos.
Dėl sutartinių nuomos santykių tęstinumo. Teisėjų kolegija, nesutikdama su atsakovės teiginiais, kad ginčas yra kilęs iš ilgalaikės nuomos (emphyteusis) sutarties pripažinimo negaliojančia ab initio, pažymėjo, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė nesirėmė ginčo santykių kvalifikavimu ilgalaikės nuomos (emphyteusis) institutu (CPK 306 straipsnio 2 dalis), todėl argumentai dėl ilgalaikės nuomos (emphyteusis) santykių kvalifikavimo nenagrinėti.
Kolegija, nesutikdama su atsakovės motyvu, kad ji, 2004 m. sausio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teise įgijusi hidroelektrinę, perėmė ir 1998 m. gruodžio 18 d. nuomos sutartyje įtvirtintas teises ir pareigas, nurodė, jog ji negalėjo įgyti šių teisių ir pareigų, nes nuo 2002 m. birželio 27 d. hidrotechnikos statiniai valdymo teise perėjo Mažeikių rajono savivaldybei, todėl 1998 m. gruodžio 18 d. nuomos sutartis, sudaryta Telšių apskrities viršininko administracijos ir UAB „Šerkšnėnai“, yra prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms. Be to, nuo 1998 m. gruodžio 18 d., kai tarp UAB „Šerkšnėnai“ ir Telšių apskrities viršininko administracijos buvo sudaryta Šerkšnėnų hidrokomplekso nuomos sutartis, iki ginčo 2004 m. sausio 30 d. nuomos sutarties sudarymo buvo praėję daugiau nei penkeri metai, todėl atsakovės argumentą dėl teisių ir pareigų perleidimo paneigia 2004 m. sausio 30 d. ginčo sutarties 3 punkte nustatytas naujas 50 metų sutarties terminas, kuris buvo pradėtas skaičiuoti nuo 2004 m. vasario 1 dienos, t. y. nuo naujos sutarties sudarymo. Šis faktas neabejotinai patvirtina, kad šalys susitarė būtent dėl naujos sutarties ir naujam terminui sudarymo. Kolegija pažymėjo, kad 2004 m. sausio 29 d. sudarytos žemės sklypo ir pastato pirkimo–pardavimo sutarties, kuria iš UAB „Šerkšnėnai“ atsakovė nuosavybės teise įsigijo 0,2322 ha ploto žemės sklypą su jame esančiu pastatu – hidroelektrine, 5 punkto sąlyga, nustatanti pirkėjo įsipareigojimą perimti buvusias specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, servitutus ir ūkinės veiklos apribojimus bei kitus įsipareigojimus, nesuponuoja išvados dėl 1998 m. gruodžio 18 d. nuomos sutarties teisių ir pareigų perėjimo. Priešingai, šia sutarties nuostata atsakovė įsipareigojo sudaryti naują nuomos sutartį, ji ir buvo sudaryta 2004 m. sausio 30 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, pasirašant naują 2004 m. sausio 30 d. nuomos sutartį, atsakovei buvo žinoma apie senos sutarties pasibaigimą, nes Nuomos sutartyje nustatyta, jog nuo 2004 m. vasario 1 d. netenka juridinės galios ankstesnė šio komplekso nuomos sutartis, pasirašyta 1998 m. gruodžio 18 d., todėl akivaizdu, kad joks teisių ir pareigų perėjimas yra negalimas.
Dėl savivaldybei patikėto turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliaciniame skunde nurodoma pastaba, kad tik po Valstybės kontrolės 2013 m. balandžio 22 d. patikrinimo išvadų ieškovė ėmėsi veiksmų dėl Nuomos sutarties nutraukimo, nurodė, jog atsakovės argumentai dėl galimai netinkamo nuomininko teisių ir pareigų teisinio įforminimo nesudaro pagrindo pripažinti ginčo sandorį galiojančiu.
Dėl restitucijos taikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, valstybės turto valdytojai – Mažeikių rajono savivaldybei – pareiškus ieškinį dėl ginčo sandorio pripažinimo niekiniu, ieškinio reikalavimas taikyti restituciją teisėtai pripažintinas pertekliniu, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju restitucija negalima. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimo dėl restitucijos taikymo netenkino, todėl, atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendimo rezoliucinę dalį tikslino nurodydama, kad ieškinys tenkintinas iš dalies.
Dėl nuomos mokesčio priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės valstybei 22 772,61 Lt (6595,40 Eur) nuomos mokesčio, pagrįstai vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, nes atsakovė naudojosi hidroelektrine ir hidrotechnikos kompleksu, teisės aktais nustatyto viso nuomos mokesčio į valstybės biudžetą nesumokėjo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kasatorės teigimu, teismai bylą išnagrinėjo į ją neįtraukdami UAB „Šerkšnėnai“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, nors sprendimas byloje turi įtakos jų teisėms ir pareigoms.
2. Dėl rungimosi principo pažeidimo ir ieškinio ribų peržengimo. Kasatorės teigimu, teismui priėmus sprendimą priteisti iš atsakovės į valstybės biudžetą 6595,40 Eur (22 772,61 Lt) kaip valstybės negautą naudą už naudojimąsi turtu (išsprendus žalos atlyginimo valstybei klausimą), buvo peržengtos ieškinio ribos, nes ieškovė nebuvo pareiškusi tokio pobūdžio reikalavimo, neteikė įrodymų, susijusių su žalos atlyginimu, neįrodinėjo būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.
3. Dėl CK 1.5 straipsnio taikymo kaip savarankiško ir vienintelio teisinio pagrindo, priteisiant nuostolius (negautas pajamas). Kasatorės nuomone, teismai nepagrįstai nuostolius priteisė taikydami ne žalos atlyginimą ar civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, o CK 1.5 straipsnį, kuris negali būti taikomas kaip savarankiškas teisinis pagrindas, sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų. Sistemiškai aiškinant CK 1.5 straipsnio turinį, darytina išvada, kad vien šios normos pagrindu teismas negali priimti sprendimo, jeigu ginčo santykį reglamentuoja konkretus įstatymas ar teisės norma.
4. Dėl civilinės atsakomybės taikymo nenustačius civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Kadangi teismai netaikė civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų, byloje nebuvo nustatyta nė viena iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, ieškovė jų neįrodinėjo. Tokiais veiksmais buvo nukrypta nuo nuoseklios ir ilgą laiką formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kuria ne kartą išaiškinta, kad asmens civilinė atsakomybė, nenustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, yra negalima.
5. Dėl konkrečių civilinės atsakomybės taikymo sąlygų nenustatymo. Kasatorė pažymėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu hidrotechninio komplekso turto patikėjimo teise kaip valdytoja viešame Nekilnojamojo turto registre buvo nurodyta Telšių apskrities viršininko administracija. Atsakovė kreipėsi dėl nuomininko teisių perleidimo į viešojo administravimo instituciją, kuri buvo 1998 m. gruodžio 18 d. nuomos sutarties šalimi. Būtent ši institucija, jeigu tuo metu jau nebevaldė objekto, privalėjo informuoti atsakovę apie tai, kur ji turi kreiptis, tačiau Telšių apskrities viršininko administracija to nepadarė, pati parengė sutarties projektą ir sutartį pasirašė. Taigi jeigu Telšių apskrities viršininko administracija veikė viršydama savo įgaliojimus ir neturėdama teisės sudaryti ginčijamos sutarties, tai bet kokie dėl to atsiradę nuostoliai turi būti išieškomi iš kaltų asmenų, o ne iš atsakovės, kuriai jokia civilinė atsakomybė negali būti taikoma ir nuostolių atlyginimas valstybei negali būti priteisiamas, nes nėra visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų: nėra atsakovės neteisėtų veiksmų, kaltės.
6. Dėl netinkamo CK 6.249 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų taikymo. Kasatorės teigimu, teismai, nustatydami, kad valstybė negavo pajamų, pažeidė CK 6.249 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
UAB „Šerkšnėnai“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. nutarimo Nr. 1006 pagrindu įgijo teisę 50 metų naudotis nuomojamu objektu už šiame nutarime nurodytą kainą. Šiaulių apygardos teismas, taikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimą Nr. 651 ir pasisakydamas dėl ankstesnio nutarimo pagrindu sukurtų teisių ir pareigų išnykimo, netinkamai nustatė negautų pajamų dydį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 651 nustatė, jog valstybei priklausantys žemės ūkio paskirties hidrotechnikos kompleksai gali būti naudojami hidroenergetikai, jeigu nutarime nurodyti asmenys įrengs mažąsias hidroelektrines, nustatė nuomos hidroenergetikai tvarką ir sąlygas po šio nutarimo įsigaliojimo įrengiamų mažųjų hidroelektrinių savininkų sudaromoms nuomos sutartims. Dėl to Vyriausybės 1998 m. nutarimo pagrindu įrengtų mažųjų hidroelektrinių savininkams hidrotechninių kompleksų nuomos sutartyse nustatytoms sąlygoms šis Vyriausybės nutarimas neturėjo įtakos.
Kasatorės vertinimu, UAB „Šerkšnėnai“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. nutarimo Nr. 1006 pagrindu įgijus teisę 50 metų naudotis nuomojamu objektu už šiame nutarime nurodytą kainą, o kasatorei visą naudojimosi nuomojamu daiktu laikotarpį mokant analogišką kainą, valstybė negalėjo numatyti ir tikėtis, jog 50 metų galėtų gauti daugiau, nei realiai gavo. Nepriklausomai nuo to, ar būtų buvusi sudaryta ginčijama Nuomos sutartis, ar ne, valstybė būtų gavusi 375 Lt (108,61 Eur) nuomos mokesčio, t. y. tiek, kiek už UAB „Šerkšnėnai“ mokėjo kasatorė. 2004 m. sausio 29 d. UAB „Šerkšnėnai“ mažąją hidroelektrinę kartu su žemės sklypu, kuriame pastatytas minėtas statinys, pardavus UAB „Kuprijus“, kartu su mažosios hidroelektrinės ir žemės sklypo pardavimu UAB „Kuprijus“ turėjo pereiti ir hidrotechninio komplekso nuomininko teisės pagal 1998 m. gruodžio 18 d. sutartį. Mokėtojo pasikeitimas negalėjo turėti įtakos sprendžiant, ar valstybė patyrė nuostolius – negautą naudą.
Ieškovė Mažeikių rajono savivaldybė nepateikė įstatymo reikalavimų atitinkančio atsiliepimo į kasacinį skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas. Teisėjų kolegija, pateikdama savo argumentus dėl kasacinio skundo, nėra suvaržyta jo struktūros, todėl apibendrintus argumentus dėl kasacinio skundo nutartyje pateikia priklausomai nuo jų svarbos teisingam bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui.
Dėl 2004 m. sausio 30 d. nuomos sutarties pripažinimo niekine (CK 1.80 straipsnis) ir sandorio negaliojimo momento
Byloje teismų nustatyta, kad, 2004 m. sausio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovei įsigijus iš UAB Šerkšnėnai“ žemės sklypą su jame esančiu pastatu – hidroelektrine, 2004 m. sausio 30 d. Telšių apskrities viršininko administracija ir atsakovė sudarė ginčijamą Nuomos sutartį, kuria atsakovei išnuomotas Šerkšnėnų k. hidrotechnikos kompleksas 50 metų laikotarpiui. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ginčijamą sandorį pripažino niekiniu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis).
CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo ir jų reikšmės teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktiką, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti šių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma Civilinio kodekso 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Alytaus miesto savivaldybė v. S. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-511/2014, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamos nuomos sutarties objektas yra valstybei priklausantis turtas, t. y. viešosios nuosavybės objektas, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis).
Pagal Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalį valstybės turtas turi būti valdomas ir naudojamas teisėtai. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Valstybės (savivaldybės) turto perleidimo santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus.
Valstybės turtas valdomas, naudojamas ir disponuojama juo patikėjimo teise. Pažymėtina, kad valstybės turto patikėtiniams teisė disponuoti turtu suteikta tik laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. VSTVNDJĮ 14 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-1652 redakcija) nuostatos imperatyviai nurodo, kad sprendimą dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos gali priimti valstybės turto valdytojas. Intereso apsaugos prasme ši norma yra laikytina imperatyviąja.
Nagrinėjamoje situacijoje 2004 m. sausio 30 d. hidrotechnikos komplekso Nuomos sutartį sudarė Telšių apskrities viršininko administracija ir atsakovė. Byloje nustatyta, kad 2002 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 943 „Dėl turto perdavimo“ Vyriausybė nutarė perduoti Mažeikių rajono savivaldybei valdyti ir naudoti pasitikėjimo teise valstybės nuosavybės teise priklausantį turtą (melioracijos ir hidrotechnikos įrenginius ir kt.), valdytą ir naudotą Telšių apskrities viršininko administracijos (1.1 punktas). Telšių apskrities viršininko administracija 2002 m. birželio 27 d. aktu „Dėl turto perdavimo ir priėmimo“ pagal šį Vyriausybės nutarimą perdavė Mažeikių rajono savivaldybei pasitikėjimo teise valdyti išvardytą valstybės turtą. Taigi nuo 2002 m. birželio 27 d. hidrotechnikos komplekso Mažeikių r., Šerkšnėnų k., valdytoja buvo ne Telšių apskrities viršininko administracija, o Mažeikių rajono savivaldybė. Pagal CK 6.477 straipsnio 4 dalį nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas. Pagal teisinį reglamentavimą, sudaryti ginčijamą nuomos sutartį su atsakove galėjo Mažeikių rajono savivaldybė, kuri patikėjimo teise valdė valstybei priklausantį turtą, o Telšių apskrities viršininko administracija tokios sutarties sudaryti neturėjo teisės.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, viešosios teisės principą, nagrinėjamu atveju teismų išvada, kad Telšių apskrities viršininko administracija, perdavusi turtą patikėjimo teise valdyti Mažeikių rajono savivaldybei, nebebuvo turto valdytoja, todėl, sudarydama Nuomos sutartį, nesilaikė VSTVNDJĮ 14 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyto valstybės materialiojo turto nuomos sutarčių sudarymui taikomo teisinio reglamentavimo, laikytina pagrįsta. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai sprendė, jog Telšių apskrities viršininko administracijos ir atsakovės sudaryta Nuomos sutartis yra niekinė ir negalioja nuo jos sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis).
Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t. y. taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ar nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju aktualus yra šalių sudarytos sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmių vertinimas.
Pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, naudojimosi turtu faktas ir iš jo atsiradusios teisinės pasekmės neišnyksta. Įstatyme nustatyta, kad jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Kai negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, tai būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal sandorio sąlygas klausimą, o sandoris, kaip toks, pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Tiek niekiniai, tiek nuginčijami sandoriai pagal bendrąją taisyklę negalioja ab initio nepaisant to, kad nuginčijami sandoriai kurį laiką buvo laikomi galiojančiais. Tokia išvada išplaukia iš CK 1.95 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurioje teigiama, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento), analizės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos techninio sporto draugija v. UAB „Pas Ąžuolą“, bylos Nr. 3K-3-449/2008).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes išskirtiniais atvejais, yra nurodoma, jog, nepaisant gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (restitucija), negalima teigti, kad visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti status quo ante (šalių grąžinimas į pirminę padėtį). Kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties niekada nebuvo“, kai kuriais atvejais priešinasi materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šalvis“ v. UAB „Sanitex“, bylos Nr. 3K-3-392/2006). Tokia situacija susiklostė ir nagrinėjamu atveju, nes šalių ginčas yra kilęs dėl iš Nuomos sutarties kylančių pasekmių – nuomos mokesčio sumokėjimo už atitinkamą nuomos laikotarpį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją: tai, kad atsakovė yra pasinaudojusi turtu nuomos pagrindais, visą sutarties galiojimo laikotarpį mokėjusi sutarties šalių sulygtą nuomos kainą, patikėjimo teisės iš Telšių apskrities viršininko administracijos perėjimo Mažeikių rajono savivaldybei faktas nebuvo išviešintas, ginčo sandorį laikant negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), pritaria bylą nagrinėjusių teismų sprendimams, kad ginčo šalių sudaryta nuomos sutartis, prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekinė (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), tačiau sprendžia, kad niekinio sandorio pasekmės šiuo konkrečiu atveju taikytinos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.95 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis).
Dėl nuomos mokesčio
Teismai, konstatavę, kad atsakovė kasmet į valstybės biudžetą sumokėdavo 2530,29 Lt (732,82 Eur) mažesnį, nei teisės aktais nustatytą, pradinį metinį hidrotechnikos komplekso nuomos mokestį, vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, priteisė iš jos valstybei per devynerius metus susidariusį 22 772,61 Lt (6595,40 Eur) nuomos mokesčio skirtumą. Kasatorės teigimu, teismai nepagrįstai nuostolius priteisė taikydami ne žalos atlyginimą ar civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, o CK 1.5 straipsnį.
Byloje teismų nustatyta ir šalys neginčijo, kad atsakovė, įsigijusi hidroelektrinę, kurios tinkamam eksploatavimui reikalingas hidrotechnikos komplekso statinys, faktiškai juo naudojosi ir jį eksploatavo, į valstybės biudžetą mokėjo ginčo Nuomos sutartyje nustatytą nuomos mokestį. Bylos duomenimis, nors didesnis nuomos mokestis buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 651, tačiau kitokio nei ginčo sutartyje nustatyto mokesčio kontrahentas iš atsakovės iki 2013 m. vasario 1 d., kai ieškovė kreipėsi į atsakovę siūlydama keisti Nuomos sutarties sąlygas, nereikalavo ir priimdavo atsakovės sutartyje sulygtos nuomos mokesčio sumos mokėjimą. Byloje nenustatyta, kad atsakovė būtų netinkamai vykdžiusi šį sutartinį įsipareigojimą, to neteigia ir ieškovė.
Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal gero administravimo principą valstybės institucijos privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2013 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756-708/2013; 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad Mažeikių rajono savivaldybė, patikėjimo teise valdydama hidrotechnikos kompleksą, kuriuo naudojosi privatus juridinis asmuo, tinkamai teisiškai neįformindama šių faktinių teisinių nuomos santykių, neveikė rūpestingai ir atidžiai.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Kita vertus, viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su asmens autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos. Šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą.
Nekvestionuojant valstybės viešojo intereso gauti naudą iš jai nuosavybės teise priklausančio turto, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad teismai nepagrįstai iš atsakovės valstybei priteisė 22 772,61 Lt (6595,40 Eur) nuomos mokesčio, ir sprendžia Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį pakeisti – nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo dalis priteisti iš atsakovės valstybei 22 772,61 Lt (6595,40 Eur), panaikinti, ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės valstybei 22 772,61 Lt (6595,40 Eur) nuomos mokesčio atmesti; kitą Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kiti kasacinio skundo argumentai neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų, kuriems esant kasacinis teismas gali peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 3,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. spalio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus kasacinį skundą iš dalies, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai turėtų būti priteisiamos iš šalių lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Kadangi šių išlaidų suma yra mažesnė už teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1k-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, tai jos nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Kasatorė pateikė įrodymus, kad už kasacinį skundą sumokėjo 148,40 Eur žyminio mokesčio, už advokato teisinę pagalbą – 1080 Eur. Atsižvelgiant į patenkintų kasacinio skundo reikalavimų dalį, iš ieškovės atsakovei priteistina 74,20 Eur žyminio mokesčio, 540 Eur atstovavimo išlaidų, iš viso – 614,20 Eur.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo dalis priteisti iš atsakovės UAB „Kuprijus“ valstybei 22 772,61 Lt (6595,40 Eur) nuomos mokesčio. Ieškovės Mažeikių rajono savivaldybės ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės UAB „Kuprijus“ valstybei 22 772,61 Lt (6595,40 Eur) nuomos mokesčio atmesti.
Kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės Mažeikių rajono savivaldybės (j. a. k. 111103928) atsakovei UAB „Kuprijus“ (j. a. k. 167346170) 614,20 Eur (šešis šimtus keturiolika Eur 20 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Alė Bukavinienė
Sigita Rudėnaitė
Dalia Vasarienė