Administracinė byla Nr. A-1942-502/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00467-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 36
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugpjūčio 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. J. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Delfi“ ir Š. Č. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I tomas, b. l. 1?6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. SPR–146; 2) patenkinti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. skundą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2013 m. sausio 21 d. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) ,,Delfi“ priklausančiame interneto portale www.delfi.lt (toliau – ir Bendrovė, Delfi) buvo paskelbtas Š. Č. straipsnis „(duomenys neskelbtini) žygiai energetikoje: žlugusi valstybinė įmonė ir saviems perleistas verslas“ (toliau – ir Straipsnis, publikacija), kuriame paskelbta tikrovės neatitinkanti, jo garbę ir orumą žeminanti bei visuomenės informavimo nuostatas pažeidžianti informacija. Dėl informacijos paneigimo pareiškėjas su prašymu kreipėsi į UAB ,,Delfi“, taip pat prašė užtikrinti, kad šiame prašyme aptarta tikrovės neatitinkanti informacija nebūtų skleidžiama ir naudojama kitose Delfi publikacijose, ar suteikiama teisė kitoms žiniasklaidos priemonėms ir/ar tretiesiems asmenims cituoti minėtą Straipsnį. Tačiau pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas.
Pareiškėjas kreipėsi į Inspektorių su prašymu: 1) įspėti Bendrovę apie Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 2 punkto ir 4 punkto, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 4 punkto pažeidimus; 2) įpareigoti Bendrovę Įstatymo nustatyta tvarka paneigti Straipsnyje paskleistą tikrovės neatitinkančią bei pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją ir paskelbti interneto portale www.delfi.lt paneigimą, išdėstytą šio skundo priede; 3) įpareigoti Bendrovę pašalinti Straipsnį iš interneto portalo www.delfi.lt archyvų ir kitų Bendrovei priklausančių portalų bei duomenų bazių.
Inspektorius 2013 m. gruodžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-146, kuriuo nusprendė pripažinti pareiškėjo skundą dėl Straipsnyje paskelbtos informacijos nepagrįstu. Pareiškėjas nurodo, kad su skundžiamo sprendimo argumentais nesutinka. Pareiškėjas su skundu į Inspektorių kreipėsi dėl Įstatymo įtvirtintų teisės normų pažeidimo, kurios įpareigoja viešosios informacijos rengėjus ir žurnalistus viešąją informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, draudžia platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, viešosios informacijos rengėjams ir žurnalistams būti objektyviais, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais, neskelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų, teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais (jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje) bei vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų. Skundžiamame sprendime, nors ir pripažįstama, jog Straipsnyje paskelbta informacija, jei ji neatitinka tikrovės, gali žeminti pareiškėjo ir su juo susijusių asmenų garbę ir orumą, nes ja suponuojama išvada apie šių asmenų netinkamą, gerai moralei prieštaraujantį elgesį, tačiau, Inspektoriaus vertinimu, pateikiama informacija yra viešojo intereso objektas, todėl, Straipsnyje pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir, nesant pakankamai įrodymų jiems pagrįsti, svarbiausiu dalyku yra patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai. Inspektorius tokiu būdu, siekdamas pateisinti melagingą Straipsnio informaciją ir šios informacijos neišsamumą, netikslumą ir nepatikimumą, ignoravo minėtas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 2 punkto ir 4 punkto, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 4 punkto nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią sudėtine viešosios informacijos (skleidėjo) sąžiningumo pareigos dalimi yra laikoma teisėtos, teisingos, tikslios ir nešališkos informacijos skleidimas. Pareiškėjas būtent ir kreipėsi į Inspektorių dėl to, jog Straipsnyje yra pateikta melaginga, neteisinga, netiksli ir šališka informacija. Pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalį preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Vadovaudamasis šia Civilinio kodekso nuostata bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Inspektorius, atlikdamas nagrinėjamą tyrimą, privalėjo pareikalauti, jog tiek viešosios informacijos rengėjas (Bendrovė), tiek ir žurnalistas pateiktų Straipsnyje išdėstytų teiginių teisingumą patvirtinančius įrodymus, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta, kadangi skundžiamame sprendime konstatuojama, jog neva dėl Straipsnyje pateikiamos informacijos buvimo viešojo intereso objektu nėra svarbūs Straipsnyje pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir įrodymų nepakankamumas jiems pagrįsti. Be to, skundžiamame sprendime konstatuojama, jog Straipsnio informacija apie pareiškėją neigiamą atspalvį įgyja tik ją vertinant visos paskelbtos informacijos kontekste, tačiau neva atsižvelgiant į pareiškėjo sąryšį su Straipsnyje minimais fiziniais ir juridiniais asmenimis bei įvykiais, darytina išvada, kad jo minėjimas ginčo publikacijoje yra suprantamas ir pagrįstas. Inspektorius konstatavo, kad nebuvo pažeista Įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, draudžianti platinti informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, t. y., Inspektoriaus vertinimu, nebuvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Inspektorius skundžiamame sprendime konstatavo, kad Straipsnyje paskelbta schema ir teiginiai suponuoja išvadą apie pareiškėjo netinkamą, gerai moralei prieštaraujantį elgesį. Tačiau nepaisant to, iš pastarojo sprendimo motyvų galima suprasti, jog pareiškėjo paminėjimas neigiamame Straipsnio kontekste yra pagristas ir tuo nebuvo pažeista jo garbė ir orumas. Šie skundžiamo sprendimo teiginiai leidžia daryti išvadas, kad Inspektorius skundžiamame sprendime pats sau prieštarauja, o vertinant Straipsnio teksto konstrukcijas, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdus, loginius duomenų sąsajumo aspektus bei, apskritai, visą Straipsnio kontekstą, akivaizdu, jog pareiškėjas yra siejamas su neigiamai aprašoma neva nusikalstama verslo schema, nesąžiningai ir gerai moralei prieštaraujančia veika. Tokiu būdu, Straipsnio konteksto loginis sąsajumas skaitytojams suponavo išvadą, jog būtent pareiškėjas vykdė aptariamas netinkamas nesąžiningas veikas, nors nei Straipsnyje, nei Inspektoriaus atlikto tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, kurie patvirtintų tokios informacijos teisingumą.
Pareiškėjo teigimu, minėtos teisinės ir faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas ne tik minimas Straipsnio, kuriame aprašoma neva nusikalstama verslo schema, kontekste, bet ir yra įvardijamas kaip „kertinė figūra šioje verslo schemoje“. Tačiau, išskyrus R. J. poziciją, Straipsnyje nebuvo pateikta nei pareiškėjo, nei kitų šioje publikacijoje minimų asmenų pozicija, nors Įstatymo 16 straipsnyje yra numatyta, jog gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. Tuo tarpu, skundžiamame sprendime daroma išvada, kad Straipsnyje pateikta ir kitos šalies pozicija, kadangi pareiškėjo skunde nurodyta pozicija apie tai, jog ginčo publikacija yra užsakomoji, kuria siekiama sukompromituoti, yra ta pati paskelbtai R. J. pozicijai, prieštarauja Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatai, kuri įpareigoja viešosios informacijos rengėjus pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais. Inspektorius skundžiamame sprendime konstatavo, kad Straipsnyje pateikiama informacija yra viešojo intereso objektas, nes ji susijusi su visuomenei aktualiais klausimais. Straipsnyje buvo pateikta tik vienpusiška ir šališka pozicija gvildenamais visuomenei aktualiais klausimais, tačiau šį pažeidimą Inspektorius ignoravo, todėl netinkamai ištyrė Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punkto pažeidimą. Be to, skundžiamas sprendimas pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus pagrįstumo bei objektyvumo kriterijus, nes Inspektorius neatliko išsamaus tyrimo dėl tų Įstatymo nuostatų pažeidimo, dėl kurių su skundu kreipėsi pareiškėjas.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad priešingai, negu teigia pareiškėjas, teismo praktikoje nėra išaiškinta, kad viešosios informacijos rengėją (skleidėją)/žurnalistą galima pripažinti sąžiningu tik tuomet, jeigu jie skleidžia teisingą ir tikslią informaciją. Vertinant, ar nebuvo peržengtos saviraiškos laisvės ribos, svarbu įvertinti visumą faktorių: ginčo objektu esančių teiginių paskelbimo aplinkybes, šių teiginių raiškos stilių, ar viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai), žurnalistai sąmoningai neiškraipė ir nenutylėjo informacijos, ar jie nepiktnaudžiavo teise skleisti informaciją ar konkrečios informacijos paskelbimu buvo siekiama teisėtų ir pagrįstų tikslų. Atribojimas, ar atitinkama paskelbta informacija laikytina žinia ar nuomone, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes, atlikus įvairiapusę analizę, atsižvelgus į teiginių patikimumo, įrodomumo kriterijus, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą. Kai kuriais atvejais gali būti sunku atskirti faktų priskyrimą ir vertinamuosius teiginius, bet diskusijų viešojo intereso klausimais metu jų atskyrimas tampa mažiau svarbus. Tvirtinimai spaudoje negali būti prilyginami kaltinimams baudžiamajame procese ir būtų nepagrįsta iš asmens reikalauti savo paskleistą informaciją patvirtinti ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. laukti, kol ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas arba priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Negalima daryti asmenų, paskleidusių informaciją, likimą priklausomą nuo to, ar baudžiamojo persekiojimo institucijos nusprendžia palaikyti kaltinimus, ar pajėgia užtikrinti asmens, prieš kuriuos žiniasklaidos atstovai pateikė teiginius spaudoje, nuteisimą. Atsižvelgdamas į ginčo publikacijos kontekstą, teksto sandarą, sakinių konstrukcijas, jų loginius ryšius, pareiškėjo nurodytą informaciją ir viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateiktus paaiškinimus, Inspektorius nustatė, jog Straipsnyje paskelbta schema ir teiginiais pateikta informacija apie tai, kad R. J. ir (ar) su juo susijusių asmenų (V. J., A. Ž., B. G., pareiškėjo) veiksmai turėjo įtakos valstybės valdomo juridinio asmens (UAB „Visagino energetikos remontas“) bankrotui ir lėmė ne valstybės valdomo juridinio asmens (UAB „Elektrėnų energetikos remontas“) iškilimą/nenuostolingą veiklą toje pačioje sferoje (energetikoje). Kartu Inspektorius nustatė, kad tokia informacija, jei ji neatitinka tikrovės, gali žeminti R. J. ir su juo susijusių asmenų garbę ir orumą, nes ja suponuojama išvada apie šių asmenų netinkamą, gerai moralei prieštaraujantį elgesį.
Atsakovo teigimu, A. J. skunde netinkamai nurodo, kad Inspektorius Sprendime teigė, jog publikacijoje nėra įvardyta, kad pareiškėjas įvykdė netinkamas ir nesąžiningas veiklas, ir taip teigdamas pats sau prieštarauja. Inspektorius Sprendime nurodė visai ką kitą: „<...> publikacijoje nėra kategoriškai ir tiesiogiai įvardinta, jog pareiškėjas įvykdė netinkamas, nesąžiningas veikas. Informacija apie pareiškėją neigiamą atspalvį įgyja tik ją vertinant visos paskelbtos informacijos kontekste“. Inspektorius visame Sprendime neginčija savo padarytos išvados, jog ginčo publikacijoje paskelbta informacija gali žeminti R. J. ir su juo susijusių asmenų (tarp jų, ir pareiškėjo) garbę ir orumą, nes ja suponuojama išvada apie šių asmenų netinkamą, gerai moralei prieštaraujantį elgesį. Publikacijoje (priešingai nei skunde teigia pareiškėjas) viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) neformulavo konstatuojamojo pobūdžio išvados (žinios) apie tai, jog R. J. ir (ar) su juo susiję asmenys (tarp jų, ir pareiškėjas) savo veiksmais atliko nusikalstamas veikas, jog buvo sukurta nusikalstama verslo schema. Publikacijoje aiškiai identifikuota, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas, pateikta jam vadovaujančio prokuroro pozicija, be to, informacija apie galimą pinigų plovimą ir „turto išpumpavimą“ pateikta nekategoriškai, neformuluojant savarankiškų įtarimų („<...> prokurorams įtarimų sukėlusio <...>“, „<...> įmonių atskyrimo, kurį Energetikos ministerija vadino pinigų plovimu“, „<...> ministerija tuomet vadino „dar viena pinigų plovimo schema“).
Pareiškėjas skunde netinkamai nurodo ir tai, kad Inspektorius Sprendime konstatavo, jog dėl ginčo publikacijoje pateiktos informacijos buvimo viešojo intereso objektu nėra svarbūs publikacijoje pateikti faktinio pobūdžio teiginiai ir įrodymų nepakankamumas jiems pagrįsti. Pabrėžė, jog Inspektorius atlikto tyrimo metu nustatė, kad ginčo publikacijoje paskelbta informacija (apie tai, jog R. J. ir [ar] su juo susijusių asmenų veiksmai turėjo įtakos valstybės valdomo juridinio asmens (UAB „Visagino energetikos remontas“) bankrotui ir lėmė ne valstybės valdomo juridinio asmens (UAB „Elektrėnų energetikos remontas“) iškilimą/nenuostolingą veiklą toje pačioje sferoje (energetikoje) buvo pagrįsta žurnalistinio tyrimo metu surinktais įrodymais bei įvykusiomis faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjo skunde vis akcentuojamas teiginys „A. J. – kertinė figūra šioje verslo schemoje“ yra pagrįstas tikrovėje egzistuojančiais sąryšiais tarp jo ir UAB NBP, UAB „Pilada“, UAB ENG, UAB „RAY Investments“, V. J., R. J., UAB „Visagino energetikos remontas“ bei UAB „Elektrėnų energetikos remontas“, kurie papildomai parodyti (paaiškinti) publikacijoje pateikta schema. Atkreipė dėmesį, kad Inspektorius atlikto tyrimo metu nustatė, jog publikacijoje nurodyti ryšiai yra objektyviai pagrįsti tiek VĮ Registrų centro pateiktais duomenimis, tiek kita žurnalistinio tyrimo metu surinkta informacija.
Atsižvelgdamas į tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir teismų suformuotą praktiką, Inspektorius pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo laikyti, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) Bendrovė ar žurnalistas Š. Č. peržengė informacijos (saviraiškos) laisvės ribas. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, jog yra visiškai neaišku, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu remiantis Inspektorius padarė išvadą, jog informacijos (saviraiškos) laisvės ribos nebuvo peržengtos, turėtų būti vertinamas kaip nepagrįstas ir atmestinas.
Pažymėjo, kad Įstatymo nuostatose nėra nurodyta, jog publikacijose turi būti pateiktos visų jose minimų asmenų nuomonės, o akcentuojamas siekis pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. Ginčo publikacijoje nagrinėjamais klausimais buvo pateikti viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo), Energetikos ministerijos, vykusiam ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro ir R. J. komentarai. Vien dėl šių aplinkybių pareiškėjo argumentas, jog publikacijoje pateikta vienpusiška ir šališka pozicija, yra atmestinas. Akcentavo, kad teismas pagrįstai nesirėmė A. J. atlikta semiotine analize, kadangi ja remtis nebuvo tikslinga, be to, šiuo atveju kyla pagrįstų abejonių dėl tokio eksperto, kurį pasirinko pats pareiškėjas ir sumokėjo už išvadą, (ne)šališkumo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delfi“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime savo poziciją grindė iš esmės atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais. Pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, jog Straipsnyje pateikta informacija sąmoningai nebuvo iškraipyta, o deklaratyviai teigia, kad publikacijos herojus yra ne R. J., o pareiškėjo pozicija apie tariamai užsakomąjį publikacijos pobūdį yra tapati publikacijoje pateiktai R. J. pozicijai. Bendrovės teigimu, absurdiška pareiškėjo pozicija, kad straipsnyje buvo būtina pateikti visų publikacijoje minimų asmenų pozicijas – tuo labiau, kad, išskyrus pareiškėją, joks asmuo savo teisių pažeidimo neįžiūri. Straipsnio paskelbimo metu tebevyko ikiteisminis tyrimas dėl UAB „Elektrėnų energetikos remontas“ ir UAB „Visagino energetikos remontas“ istorijos. Tačiau 2013 m. vasario 12 d. tas pats žurnalistas publikavo išsamią publikaciją apie sprendimą nutraukti šį ikiteisminį tyrimą: „Prokurorė: steigiant „Elektrėnų energetikos remontą“ galėjo būti viršyti įgaliojimai, bet nusikaltimo požymių nerasta“. Šioje publikacijoje portalo Delfi skaitytojai informuojami apie tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir, remiantis prokurorės pateiktais duomenimis, išdėstyti ikiteisminio tyrimo nutraukimo motyvai bei prokurorės pastebėjimai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad iš A. J. skunde nurodytų argumentų matyti, jog pareiškėjas nekelia ginčo dėl visų Straipsnio teiginių, kurie buvo ginčijami atsakovui teiktame skunde, teisingumo, o nesutikimas su atsakovo priimtu sprendimu grindžiamas tuo, jog: 1) Straipsnio teiginiu „A. J. – kertinė figūra šioje verslo schemoje. Jis (duomenys neskelbtini) versluose toli gražu nėra naujokas, įvairias pareigas šis kaunietis ėjo daugelyje su R. J. susijusių įmonių“ yra paskleista informacija apie tai, kad pareiškėjo, R. J. ir (ar) su juo susijusių asmenų veiksmai turėjo įtakos valstybės valdomo juridinio asmens VĮ „Visagino energetikos remontas“ iškilimą / nenuostolingą veiklą toje pačioje sferoje (energetikoje); 2) šis sprendimas yra prieštaringas, nes vienoje dalyje teigiama, kad straipsnyje paskelbta schema ir teiginiai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo veiksmai turėjo įtakos valstybės valdomo juridinio asmens (VER) bankrotui ir lėmė ne valstybės valdomo juridinio asmens (EER) iškilimą/nenuostolingą veiklą toje pačioje sferoje, tuo tarpu kitoje dalyje nurodoma, kad straipsnyje nėra įvardijama, jog pareiškėjas vykdė netinkamas, nesąžiningas veikas; 3) įvertinus straipsnio teksto konstrukcijas, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdus, loginius duomenų sąsajumo aspektus, visą straipsnio kontekstą, akivaizdu, jog pareiškėjas siejamas su neigiama straipsnyje aprašoma nusikalstama verslo schema; 4) Atsakovo 2013 m. gruodžio 16 d. prašomas panaikinti sprendimas nelaikytinas pagrįstas Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas pažymėjo, kad iš pateikto skundo motyvų matyti, jog Straipsnyje nurodyti ir byloje ginčijami teiginiai iš esmės sietini tik su pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų galimu pažeidimu.
Teismas akcentavo, kad vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, taip pat tai, ar straipsnyje paskelbta informacija bei jame nurodytų faktinių aplinkybių vertinimu nėra sąmoningai iškraipomi duomenys, pažymėtina, kad žurnalistas Š. Č. rinkdamas, analizuodamas bei apibendrindamas straipsnyje panaudotą medžiagą rėmėsi gauta bei viešai skelbiama valstybės įmonių ir pareigūnų (VĮ Registro cento, Energetikos ministerijos, teismų procesiniais dokumentais, prokurorės, vykdančios ikiteisminė tyrimą) informacija bei duomenimis. Taip pat pažymėjo, kad remiantis Energetikos ministerijos oficialioje svetainėje 2010 m. gegužės 19 d. paskelbtu straipsniu „Bus narpliojama dar viena pinigų plovimo schema“ (I tomas, b. l. 167), kuriame keliamos abejonės dėl VĮ „Visagino energetikos remontas“ atliktų veiksmų, perimant šios įmonės kontrolinį akcijų paketą veiksmų teisėtumo bei nurodoma, kad tarp VEE ir EER buvo sudarytos sutartys dėl konsultacijų, pagal kurias EER buvo mokama net iki 9 procentų pasirašytų sutarčių kainos, o 2009 m. išmokėta 1,66 milijonai Lt, taip pat remiantis VER ieškiniu (I tomas, b. l. 181–199), kuriuo buvo kreipiamasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl VER ir EER 2008–2010 m. sudarytų sandorių pripažinimo niekiniais bei padarytos žalos priteisimo solidariai iš EER, V. J., A. Ž., A. A. ir B. G., galima išvada, jog straipsnio teiginiu „Beje, prie VER bankroto prisidėjo EER“ nėra tvirtinama, kad būtent EER ir VER verslo sąryšiai tiesiogiai sąlygojo pastarosios bendrovės bankrotą, tačiau atsižvelgus į aptartas aplinkybes (tarp VER ir EER 2008–2010 m. sudarytos sutartys, pagal kurias VER mokėjo EER didelius nuošimčius nuo sutarčių vertės, buvo ginčijamos teisme) straipsnio išvada, jog su EER sudaryti sandoriai iš dalies galėjo apsunkinti VER finansinę padėtį, yra pagrįsta.
Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl straipsnio schemoje (I tomas, b. l. 9) pateiktų duomenų teisingumo bei išsamumo. Taip pat nėra ginčo ir dėl tų aplinkybių, jog R. J. ir E. P. yra susiję svainystės ryšiais, o R. J. ir pareiškėjas – giminystės ryšiais. Teismo nuomone, tai, jog A. J. dalį UAB „NBP“, kuri straipsnio paskelbimo metu buvo vienintelė EER akcininkė, akcijų įsigijo jau po to, kai VER parleido turėtas EER akcijas, nėra esminė aplinkybė vertinant straipsnio turinį bei joje pateikiamą informaciją.
Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog vertinant straipsnio teiginį „A. J. – kertinė figūra šioje verslo schemoje“, pažymėtina, kad pareiškėjas bei kiti Straipsnyje nurodyti asmenys nėra kaltinami tuo, jog pateiktos jų ar jų valdomų bendrovių sąsajos yra nusikalstamos, nes šis teiginys iš esmės yra siejamas su tarp pareiškėjo ir kitų asmenų (UAB „NBP“, UAB „Pilada“, UAB „RAY Investmens“, UAB „ENG“, V. J. ir R. J.) esamais (ar buvusiais) ryšiais, kurie pagrįsti žurnalistinio tyrimo metu surinkta informacija. Nors straipsnyje nurodytos aplinkybės gali suponuoti neigiamą požiūrį apie jame nurodytų asmenų veiklą, tokį vertinimą lemtų ne pačios informacijos pateikimo būdas, o tie objektyvūs faktai, jog VER ir EER sąsajų bei veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, straipsnio schemoje nurodyti duomenys apie glaudžius asmenų verslo, taip pat svainystės ar giminystės ryšius, tačiau visos šios aplinkybės yra aptartos skundžiamame Inspektoriaus sprendime, todėl priešingai nei teigia pareiškėjas, jokių prieštaravimų tarp sprendimo motyvų ir išvadų, nebuvo.
Teismas nurodė, kad Straipsnyje pateikiama informacija buvo renkama, analizuojama ir vertinama naudojantis įvairių šaltinių duomenimis (Energetikos ministerijos paskelbta informacija apie kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą, prokurorės vykdančios ikiteisminį tyrimą komentaru, VĮ Registro centro duomenimis, procesiniais teismų sprendimais), ginčo klausimais suteikta galimybė pateikti paaiškinimus R. J.. Todėl, teismo vertinimu, Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies įtvirtintas nuomonių įvairovės principas iš esmės nebuvo pažeistas.
Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, atsižvelgęs į tai, kad straipsnyje nurodyta informacija yra viešo intereso objektu ir iš esmės toje dalyje, kuri yra nagrinėjamos bylos dalykas, esminių netikslumų neturi, yra pagrįsta bei teisinga, taip pat atsižvelgęs į EŽTT ir LVAT formuojamą praktiką bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 straipsnio turinį, sprendė, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas informacijos (saviraiškos) ribų neperžengė. Taip pat pripažino, kad atsakovas skundžiamame Sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, o pats sprendimas, remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, yra pagrįstas ir teisėtas.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas, remdamasis LVAT praktika ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnio ir 86 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvykdė pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepagrindė savo įsitikinimų dėl byloje esančių įrodymų vertinimų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas savo sprendime yra konstatavęs, jog „tokia informacija, jei ji neatitinka tikrovės, gali žeminti R. J. ir su juo susijusių asmenų garbę ir orumą, nes ja suponuojama išvada dėl šių asmenų netinkamą, gerai moralei prieštaraujantį elgesį“, todėl iš esmės Inspektorius ir pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo straipsnyje yra paskelbiami duomenys apie pareiškėją ir, kad patys duomenys nėra teigiami. Iš esmės ginčas vyksta dėl to, ar paskleisti duomenys atitinka tikrovę, t. y. ar jie pateikti teisingai, neiškraipyti, ar pateikta duomenų visuma.
Pareiškėjas akcentuoja, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Inspektorius savo sprendime nurodė, jog informacija „nebuvo sąmoningai iškraipyta“, o tai iš esmės rodo, kad tam tikri informacijos netikslumai ir iškraipymas buvo nustatyti, todėl, pareiškėjo teigimu, net ir nenustačius sąmoningo informacijos iškraipymo, Inspektorius ir pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis ir analizuoti, dėl ko informacija pateikta netiksli ir iškraipyta. Nesutinka su teismo nuomone, kad žurnalistas sąmoningai neiškraipė informacijos, nes žurnalistas į straipsnį kėlė tuos faktus ir informaciją, kuri buvo palanki jo sugalvotai straipsnio temai pagrįsti ir nutylėjo tą informaciją, kuri jam netiko, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino „nutylėtos“ informacijos reikšmingumą.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl straipsnio pavadinime paskleistos neteisingos ir melagingos informacijos atitikimo tikrovei. Pavadinimas „(duomenys neskelbtini) žygiai energetikoje: žlugusi valstybinė įmonė ir saviems perleistas verslas“ yra pateikiamas kaip faktas, o ne nuomonė, abejonė ar svarstymas, kuriuo paskleidžiamos žinios, kad (duomenys neskelbtini) energetikoje veikia kartu; abiejų (duomenys neskelbtini) veiksmai lėmė, kad žlugo valstybinė įmonė VER; abiejų (duomenys neskelbtini) veiksmai padarė įtaką, kad valstybinis verslas buvo perleistas saviems. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog žurnalistas Š. Č. nepažeidė Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nuomonių įvairovės principo, kadangi jei žurnalistas norėjo gauti objektyvų komentarą apie EER veiklą ir VER veiklą, kiek tai buvo susiję su EER, jis galėjo susisiekti su V. J. (buvusiu VER vadovu) arba pareiškėju, tačiau žurnalistas pasirinko pakalbinti R. J., kuris objektyviai neturi ir negali turėti jokių žinių apie EER ir VER santykius bei buvusį šių įmonių bendradarbiavimą. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Delfi straipsnio teiginys „A. J. – kertinė figūra šioje verslo schemoje“ nėra kaltinimas straipsnyje nurodytiems asmenims tuo, jog pateiktos jų ar jų valdomos asmenų sąsajos yra nusikalstamos, nes šis teiginys yra siejamas su tarp pareiškėjo ir kitų asmenų esamais (ar buvusiais) ryšiais, yra klaidinga, nes teismas ne tik nesirėmė byloje pateikta Mykolo Riomerio universiteto docentės, humanitarinių mokslų daktarės A. J. semiotine analize, kurioje aprašomi „(duomenys neskelbtini) žygiai“ energetikoje visų pirma yra siejami su pareiškėjo ir R. J. asmenimis, bet ir nenurodė, kodėl šį įrodymą atmeta ar kodėl jis yra nepatikimas.
Pareiškėjo manymu, pasirinktas straipsnio pavadinimas, kuris yra pateiktas kaip faktas bei straipsnyje išdėstytos informacijos pateikimo būdas, įskaitant ir nutylėtus faktus, bei pasirinkta straipsnio konstrukcija, lemia neigiamo požiūrio į pareiškėją formavimą. Nors iš žurnalistų nėra reikalaujama naudoti tikslių teisinių sąvokų, leidžiama hiperbolizuoti, pateikti informaciją šokiruojančiai, tačiau informacijos pateikimas šokiruojančiai, tikslių sąvokų nevartojimas, neturi pakeisti ir iškraipyti informacijos turinio ir suteikti aprašomai informacijai kitokios reikšmės nei yra iš tikrųjų.
Atsakovas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime dėl teismo pareigos pagrįsti sprendimą nurodo, kad tiek skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek Inspektoriaus priimtame sprendime, motyvuotai įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, pateiktas tinkamas jų teisinis kvalifikavimas. Akcentuoja, kad teismo pareiga priimti pagrįstą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pateiktą argumentą.
Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo remtis A. J. atlikta semiotine ginčo straipsnio analize, ginčo straipsnio komentarais ir publikacija „Pardavusi akcijas valstybė uždirbo dvigubai, bet pasmerkė savo bendrovę“, yra nepagrįsti, kadangi teismas turi vertinti konkrečiam atvejui reikšmingas aplinkybes/įrodymus, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės/įrodymai šio kriterijaus neatitinka, nes: 1) publikacija „Pardavusi akcijas valstybė uždirbo dvigubai, bet pasmerkė savo bendrovę“ yra paskelbta kitoje visuomenės informavimo priemonėje, surašyta kito publikacijos autoriaus, be kita ko, paskleista jau po ginčo publikacijos paskelbimo, todėl ji neturi jokios įtakos vertinant ginčo straipsnį ir jos rengėją (skleidėją) ar žurnalistą Š. Č.; 2) vien neigiamos informacijos paskleidimas apie asmenį paskleidimo faktas nereiškia, kad viešosios informacijos tiekėjas turėjo tikslą suformuoti neigiamą visuomenės nuomonę apie tą asmenį; 3) atsižvelgiant į tai, kad semiotikos analize gali būti pasinaudota tik nustatant paskelbtos informacijos/tam tikrų žodžių turinį ir pobūdį, o ginčo publikacijoje paskelbtas turinys ir pobūdis buvo ir yra aiškus, todėl remtis A. J. atlikta semiotine analize nėra tikslinga.
Atsakovas pažymi, kad nei Inspektorius, nei teismas nėra konstatavęs, jog ginčo publikacijoje informacija yra iškraipyta. Pareiškėjo nurodyti „žurnalisto sąmoningai nutylėti faktai“ nepaneigia jokios publikacijoje nurodytos informacijos ir neįrodo, kad žurnalistas sąmoningai iškraipė ar nutylėjo informaciją, nes daugybė informacijos yra skelbiama viešai, tačiau tai savaime nereiškia, kad asmuo ją rado/žino (ar galėjo lengvai sužinoti). Pažymėjo, kad ginčo publikacijos pavadinimas negali būti vertinamas atskirai, neatsižvelgiant į patį publikacijos tekstą, nes tik per sąsaja su publikacijos tekstu atsiskleidžia publikacijos pavadinimo turinys. Be kita ko, atskirai, be konteksto vertinant publikacijos pavadinimą, nebūtų galima daryti išvados, kad paskelbta informacija yra susijusi su pareiškėju, nes publikacijos pavadinime jis nėra konkrečiai įvardytas. Taip pat pareiškėjas, teikdamas argumentus, susijusius su publikacijos pavadinimu, iškraipo ginčo publikacijoje paskelbtą informaciją ir nurodo tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškėjas teigia, kad publikacijos pavadinime paskelbta informacija, jog abiejų (duomenys neskelbtini) veiksmai padarė įtaką, kad valstybinis verslas buvo perleistas saviems, tačiau publikacijos pavadinime nėra paskelbta, kad saviems perleistas verslas buvo valstybinis/susijęs su VER ir EER. Informacija apie verslo perleidimą susieta su UAB „ENG“ bei šio juridinio asmens direktoriumi R. R. ir E. P. (R. J. svainės vyru). Pareiškėjas teigia, kad niekada nebuvo taip, jog R. J. ir pareiškėjas būtų siejami per juridinius asmenims ar jų dalyvius, tačiau pareiškėjo skunde Inspektoriui pats A. J. buvo nurodęs, kad jis vienu metu turėjo 12 proc. UAB „Ekopartneris“ akcijų kartu su UAB „ENG“, tuo metu priklausiusiu R. J..
Atsakovas, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsniu ir 22 straipsnio 8 dalies 2 punktu, LVAT praktika, akcentuoja, kad nurodytos Įstatymo nuostatos neįtvirtina pareigos kiekvienoje publikacijoje pateikti visų joje minimų asmenų nuomonės. Nagrinėjamu atveju buvo pateiktos daugiau nei kelių asmenų pozicijos: ginčo publikacijos rengėjo (skleidėjo), Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, vykusiam ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro ir R. J. pozicijos. Reikalavimas pateikti visų publikacijoje nurodytų fizinių asmenų pozicijas būtų neproporcingas. Be to, visi straipsnyje nurodyti asmenys (tarp jų ir pareiškėjas), jų atlikti veiksmai ir minimos faktinės aplinkybės yra susieti su vienu konkrečiu asmeniu – R. J..
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delfi“, pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas ir R. J. yra giminaičiai, todėl ši aplinkybė paneigia pareiškėjo pateiktą argumentą, jog nėra pagrindo straipsnyje kalbėti apie „(duomenys neskelbtini)“. Pažymi, kad E. P. (vienas iš UAB „ Pilada“ akcininkų) yra R. J. svainis. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė visiškai paneigė visas pareiškėjo ir jo atstovų pretenzijas dėl ginčo straipsnyje ir skundžiamame atsakovo sprendime neva esančių netikslumų. Humanitarinių mokslu daktarės, docentės A. J. semiotinė analizė neatitinka nešališkumo ir objektyvumo reikalavimų, kadangi pagal kliento užsakymą atliekamoje analizėje ji siekia aptikti ginčo straipsnyje tam tikrus elementus ir padaryti iš jų globalias išvadas apie žurnalisto tariamą nešališkumą, nors pagal suformuotą teismų praktiką žurnalistas elgėsi visiškai teisėtai.
Skunde ir apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo labiausiai jo netenkinantį teiginį: „A. J. – kertinė figūra šioje verslo schemoje“, tačiau UAB „Delfi“ pateiktame atsakyme pareiškėjui buvo paaiškinta, kad šis teiginys tiesiog iliustruoja, kad pareiškėjas figūruoja tiek UAB „Pilada“, tiek UAB „NBP“, tiek UAB „Ray Investmens“ valdyme, o šį teiginį patvirtina oficialūs VĮ Registrų centro duomenys, kurių pareiškėjas nekvestionuoja.
Pareiškėjo teigimu Delfi ir žurnalistas Š. Č. padarė akivaizdžius pažeidimus, tačiau šie pažeidimai yra akivaizdūs tik pačiam pareiškėjui, nes tiek Inspektorius 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. SPR-146, tiek Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą laikyti nepagrįstu.
Pažymėjo, kad pareiškėjas elgdamasis sąžiningai ir protingai galėjo pasinaudoti Visuomenės informavimo įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinta atsakymo teise ir patikslinti paskelbtą informaciją, tačiau pareiškėją visada domino tik visos publikacijos paneigimas. Be to, remiantis EŽTT ir Lietuvos teismų praktika, iš visuomenės informavimo priemonių ir žurnalistų negalima reikalauti absoliutaus tikslumo. Pareiškėjas visą laiką teigia nesutinkantis, kad pagrindinis publikacijos herojus yra R. J. ir, kad pareiškėjo pozicija apie tariamai užsakomąjį publikacijos pobūdį yra tapati publikacijoje pateiktai R. J. pozicijai, tačiau taip ir nesugeba pasakyti, ką gi jis konkrečiai būtų pasakęs žurnalistui, ko nepasakė R. J.. Pareiškėjas reikalauja paneigti visą publikaciją, nors tik dalis jos yra susijusi su pareiškėju.
Akcentavo, kad žurnalistas Š. Č. savo darbą atliko etiškai ir iki galo. Rašant publikaciją tebevyko ikiteisminis tyrimas dėl UAB „Elektrėnų energetikos remontas“ ir VĮ „Visagino energetikos remontas“ istorijos, pareiškėjas šio fakto neginčija. Dėl šios priežasties tyrimui vadovavusi prokurorė negalėjo suteikti visos savo turėtos informacijos. Pabrėžė, kad 2013 m. vasario 12 d. tas pats žurnalistas publikavo naujienų portale Delfi kitą straipsnį, kuriame visuomenei buvo pateikta informacija apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą ir nusikaltimo nebuvimą, jame išdėstyti ikiteisminio tyrimo motyvai ir prokurorės pastebėjimai. Taigi Delfi nuosekliai ir sąžiningai informavo savo skaitytojus apie ikiteisminio tyrimo eigą ir baigtį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. SPR-146, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Delfi paskelbtoje publikacijoje „(duomenys neskelbtini) žygiai energetikoje: žlugusi valstybinė įmonė ir saviems perleistas verslas“ paskelbtos, pareiškėjo teigimu, jo garbę ir orumą žeminančios bei visuomenės informavimo nuostatas pažeidžiančios informacijos, pripažintas nepagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Pareiškėjas tiek skunde atsakovui, tiek skunde pirmosios instancijos teismui teigė, jog minėtoje publikacijoje buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti ir žeminanti jo garbę bei orumą informacija, tokiu būdu pažeistos Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 2 ir 4 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų nuostatos.
Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad žurnalistas Š. Č. rinkdamas ir analizuodamas bei apibendrindamas publikacijoje panaudotą medžiagą rėmėsi viešai skelbiama valstybės įmonių ir pareigūnų informacija bei duomenimis. Straipsnio teiginiu „Beje, prie VER bankroto prisidėjo ir EER“ nėra tvirtinama, kad būtent EER ir VER verslo sąryšiai tiesiogiai sąlygojo pastarosios bendrovės bankrotą. Teismas pripažino, kad publikacijoje padaryta išvada, jog su EER sudaryti sandoriai iš dalies galėjo apsunkinti VER finansinę padėtį, yra pagrįsta. Teismas taip pat konstatavo, kad fiziniai asmenys R. J., E. P. ir V. J. bei bendrovių UAB „ENG“, UAB „NBP“, UAB „Pilada“, UAB „RAY Investmens“, VER ir EER veikla yra glaudžiai susiję. Teismas, vertindamas straipsnio teiginį „A. J. – kertinė figūra šioje verslo schemoje“ pažymėjo, kad pareiškėjas bei kiti Straipsnyje nurodyti asmenys nėra kaltinami tuo, jog pateiktos jų ar jų valdomų bendrovių sąsajos yra nusikalstamos, tačiau šis teiginys iš esmės yra siejamas su tarp pareiškėjo ir kitų asmenų (UAB „NBP“, UAB „Pilada“, UAB „RAY Investmens“, UAB „ENG“, V. J. ir R. J.) esamais (ar buvusiais) ryšiais, kurie pagrįsti žurnalistinio tyrimo metu surinkta informacija, VĮ Registrų centras pateiktais duomenimis, todėl Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuomonių įvairovės principas iš esmės nebuvo pažeistas. Nors Straipsnyje nurodytos aplinkybės gali suponuoti neigiamą požiūrį apie jame nurodytų asmenų veiklą, tokį vertinimą lemtų ne pačios informacijos pateikimo būdas, o tie objektyvūs faktai, jog dėl VER ir EER sąsajų bei veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, Straipsnio schemoje nurodyti duomenys apie glaudžius asmenų verslo, taip pat svainystės ir giminystės ryšius. Teismas Straipsnyje nurodytą informaciją laikė viešo intereso objektu, viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas informacijos (saviraiškos) laisvės ribų neperžengė, pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Iš apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu.
Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, kurios taikymas taip pat aktualus nagrinėjamos bylos kontekste, draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.
Vadovaujantis Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punktu, viešosios informacijos rengėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais, taip pat neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (4 punktas). Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatyta, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje, taip pat vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.
Teisėjų kolegija, patikrinusi A. J. iškeltą administracinę bylą nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo Sprendime padarytomis išvadomis, jog viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas informacijos (saviraiškos) laisvės ribų nagrinėjamu atveju neperžengė, todėl nėra pagrindo publikacijoje paskelbtą informaciją vertinti kaip tikrovės neatitinkančią, žeminančia pareiškėjo garbę ir orumą, taip pat teigti, kad buvo pažeistas nuomonių įvairovės principas (Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (1995 m. balandžio 20 d. nutarimas, 1997 m. vasario 13 d. nutarimas, 2002 m. spalio 23 d. nutarimas ir kt.). Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir Teismas) jurisprudencija, saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų; ji taikoma netgi tokiam informacijos ir idėjų skleidimui, kuris gali žeisti, šokiruoti ar trikdyti. Bet kokios saviraiškos laisvės įgyvendinimo išimtys turi būti aiškinamos griežtai, o apribojant šią laisvę, privalo būti pateikiami svarbūs ir pakankami motyvai (žr. 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Janowski prieš Lenkiją, pareiškimo nr. 25716/94; 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Nilsen ir Johnsen prieš Norvegiją, pareiškimo nr. 23118/93; 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Kwiecień prie Lenkiją, pareiškimo nr. 51744/99 ir kt.).
Iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad saviraiškos ir informacijos laisvė nėra aboliuti, ji gali būti ribojama siekiant užtikrinti pusiausvyrą su kitomis konstituciškai reikšmingomis individo ar visos visuomenės teisėmis ar teisėtais interesais. Iš Konstitucinio Teismo praktikos seka, kad ribojant informacijos laisvę būtina laikytis dviejų sąlygų: ji gali būti ribojama tik įstatymu ir tik tuomet, kai tai būtina Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardintoms vertybėms apsaugoti ir ginti (žr., pvz., 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimą; 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). EŽTT, aiškindamas EŽTK 10 straipsnio 2 dalį, taip pat laikosi nuostatos, jog informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama tuomet, kai toks ribojimas įtvirtintas įstatymu, juo siekiama teisėtų tikslų (konkrečiai, valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą), o toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Aiškindamas pastarąją sąlygą EŽTT pažymi, jog priemonė, kuria siekiama teisėto tikslo, turi būti proporcinga siekiamam tikslui, t. y. jos buvimui turi egzistuoti „rimtas (primygtinis) socialinis poreikis“ (žr., pvz., 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 25181/94).
Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį žmogaus orumui suteiktas konstitucinės vertybės statusas, o Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje žmogaus garbė ir orumas nurodyti kaip vienas iš saviraiškos laisvės ribojimo pagrindų. Analogiškai EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje trečiųjų asmenų garbė, jų reputacijos ir teisių apsauga nurodyta kaip EŽTK garantuojamos saviraiškos laisvės ribojimo pagrindas.
Vis dėlto nurodydamas saviraiškos laisvės ribojimo galimybę, Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad informacijos laisvės ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė (žr., pvz., 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). EŽTT savo praktikoje taip pat laikosi pozicijos, jog EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje apibrėžti saviraiškos laisvės ribojimo pagrindai turi būti aiškinami griežtai (siaurai), o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai (žr., pvz., sprendimo Axel Springer prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, 78 punktą ir jame nurodytą Teismo praktiką). Šio Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sprendžiant klausimą, ar konkrečiu atveju yra primygtinis socialinis poreikis riboti saviraiškos laisvę, privalo būti pateikiami svarūs ir pakankami motyvai ribojimo priemonėms pateisinti, o šios priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Chauvy ir kiti prieš Prancūziją, pareišk. Nr. 64915/01).
Pastebėtina, kad poreikį užtikrinti išskirtinę savairaiškos laisvės apsaugą savo praktikoje pabrėžia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT). Pavyzdžiui, 2009 m. balandžio 28 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-193/2009) LAT, spręsdamas klausimą dėl pusiausvyros tarp viešojo asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės užtikrinimo, pažymėjo, kad kolizijos atveju pirmenybė teiktina saviraiškos laisvei.
Apibendrintai pažymėtina, kad Konstitucijos 25 straipsnio bei EŽTK 10 straipsnio turinys ir juos plėtojanti teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad saviraiškos (informacijos) laisvė, kaip konstitucinė vertybė, gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, pats ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui (analogiškai žr. 2012 m. gegužės 4 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-1500/2012). Taip pat teigtina, jog teismų praktikoje pabrėžiamas pamatinis saviraiškos laisvės vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir laikomasis nuostatos, kad šios laisvės ribojimai galimi tik esant svariems motyvams.
Atsižvelgiant į tai, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju publikacijoje pateikta informacija yra viešo intereso objektu, įvykiai aprašyti objektyviai, publikacijos autorius, rinkdamas, analizuodamas ir apibendrindamas panaudotą medžiagą, rėmėsi gauta bei ne vieno šaltinio viešai skelbiama informacija ir duomenimis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo ginčijamus teiginius paskelbęs publikacijos autorius veikė nesąžiningai, tokiu būdu paskleisdamas informaciją, žeminančią pareiškėjo garbę ir orumą.
Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl straipsnio pavadinimu paskleistos neteisingos ir melagingos informacijos, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-30/2011). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde.
Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pareiškėjo skundo teismui turinio, pareiškėjas skunde jokių argumentų dėl straipsnio pavadinimu paskleistos neteisingos ir melagingos informacijos, nenurodė. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl visų publikacijos teiginių, kurie buvo ginčijami Inspektoriui pateiktame skunde, todėl vertino Sprendimą tik pareiškėjo skunde nurodytų konkrečių faktų ir aplinkybių apimtimi. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl straipsnio pavadinimu paskleistos neteisingos ir melagingos informacijos, yra nepagrįsti.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė