Administracinė byla Nr. A-716-261/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01313-2018-2
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. (V. I.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. I. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jam būnant Lukiškių TI-K kamerose neužteko ploto 2015 m. gruodžio 7–16 d., 2015 m. gruodžio 23 d. – 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. gegužės 6–19 d., 2016 m. birželio 8–13 d., 2016 m. birželio 17–21 d., 2017 m. sausio 17–19 d., 2017 m. vasario 17–21 d., 2017 m. birželio 21–26 d., 2017 m. liepos 4–10 d., 2017 m. liepos 12–13 d., 2017 m. liepos 20 d., 2017 m. rugpjūčio 2–3 d. Kameros plotą papildomai mažino ir jose esantys baldai.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo laikomas ir kitomis teisės aktus neatitinkančiomis sąlygos: nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu, duše dažnai nebuvo šilto vandens, kamerose nebuvo ventiliacijos, truko natūralios šviesos ir oro, žiemą buvo nepakankamai šilta, o vasarą per karšta, dėl drėgmės veisėsi parazitai, puvo čiužiniai, rūdijo metalinės lovos, nuo sienų luposi dažai, negalėjo tinkamai sportuoti lauke, patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti, kamerose neveikė pareigūnų iškvietimo sistema, pareigūnai tyčiojosi ir pašaipiai kalbėdavo, nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti kiemelyje 8 valandas, kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų (nebuvo šiukšliadėžių, peleninių, suoliukų, buvo pilna šiukšlių, sienos pažeistos pelėsio ir grybelio, stogeliai iš šiferio, kuriame asbesto, keliančio pavojų sveikatai), taip pat asbesto yra ir Lukiškių TI-K sienose bei kanalizacijoje.
4. Pareiškėjas teigė, kad jo tinkamai neaprūpino patalyne (neišduodavo antklodės užvalkalo, rankšluosčių, išduodavo tik virtuvinį rankšluostį), čiužinių nedezinfekavo, apatinio trikotažo nemokamai neskalbdavo, neišduodavo pakankamai higienos priemonių (tualetinio popieriaus, dantų pastos, dantų šepetukų), kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, išduodamas maistas nekaloringas ir neskanus, dažnai neatitiko nustatyto kiekio, į kamerą maistą atnešdavo atšalusį, maistą dalino be pirštinių, neužtikrino ilgalaikių pasimatymų su gyvenimo drauge.
5. Pareiškėjas paaiškino, kad anksčiau buvo valstybės tarnautojas, todėl jis nuo kitų nuteistųjų turėjo būti laikomas atskirai, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte.
6. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Lukiškių TI-K nurodė:
7.1. Pagal pateiktus duomenis matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis minimalus kameros plotas pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Atvykusius asmenis paskirsto, vadovaujantis SVĮ 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio nuostatomis.
7.2. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės). Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis, Taisyklės nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių. Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė praustis duše po šiltu vandeniu ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių, siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą, dušuose įrengtos pertvaros (pertvaros bendras aukštis 1,6 m, plotis 1,2 m). Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Lukiškių TI-K sudarytos sutarties su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pagrindu atliekami kenkėjų ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai. Lukiškių TI-K visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa, kurios matmenys apie 0,56 kv. m. Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinti pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti budėtoją, tačiau nuteistieji šią signalizaciją piktybiškai gadina. Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų apšvietimas atitinka dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
7.3. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo lemputes, daužo stiklus, klozetus, o taip pat griaudami atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl Lukiškių TI-K kamerose vėl tenka daryti pakartotinį remontą.
7.4. Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimo nenumato įstatymai. Pareigūnai, priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančių asmenų. Suimtieji skirstomi į kameras atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, o taip pat į suimtojo prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą anketoje pareiškėjas nurodė, kad sutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis.
7.5. Pagal BVK 103 straipsnio 1 dalį, nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje. Pasivaikščiojimo metu gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pagal BVK nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Pasivaikščiojimas yra nuteistųjų teisė o ne pareiga. Pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.
7.6. Lukiškių TI-K nėra gavęs pareiškėjo prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus.
7.7. Lukiškių TI-K laikomi asmenys maitinami griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė tikrinama, dalinamas maistas išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų. Maistas laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose. Termosai, kuriuose laikomas paruoštas maistas, yra atidaromi tik tada, kai maistas yra dalinamas, todėl jis visada yra paduodamas šiltas. Maisto dalintojams yra išduodamos baltos kepurės ir striukės, ir tai griežtai kontroliuojama. Visų maisto dalintojų sveikatos būklė yra patikrinta. Teisės aktai nenumato maisto dalinimo su pirštinėmis.
7.8. Visi Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji turi lygias galimybes dalyvauti užimtumo programose: organizuojami stalo žaidimų (šachmatai, šaškės, stalo tenisas ir kt.) turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Įstaigoje įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, aukojamos Šv. Mišios. Asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija. Organizuojami profesionalių ii mėgėjiškų kolektyvų koncertai. įstaigoje veikia biblioteka, kurios paslaugomis gali naudotis visi norintieji. Taip pat suimtiesiems ir nuteistiesiems yra sudaryta galimybė naudotis sporto sale, gali naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauja ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose, vedami pasivaikščioti. Visose gyvenamosiose kamerose įrengta kabelinė televizija, o suimtieji ir nuteistieji turi galimybę dienotvarkėje numatytu laiku žiūrėti televizijos laidas. Norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo, laikomas Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžių ar raštu, kreiptis į būrio viršininkų. Pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės lankytis fizinės reabilitacijos ir poilsio kambariuose bei dalyvauti kitose socialinės reabilitacijos priemonėse.
7.9. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo V. I. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 960 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.
9. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis tam tikrais laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.
10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ploto trūkumų, teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 2015 m. gruodžio 7–15 d., 2015 m. gruodžio 29 d., 2016 m. sausio 17–25 d., 2017 m. sausio 17 d., iš viso 20 dienų, buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m.) buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (3,6 kv. m.), o likusiomis dienomis ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus sanitarinio mazgo plotą) atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjui kamerose tenkantį plotą papildomai mažino ne tik sanitarinio mazgo plotas, bet taip pat įrengtos lovos ir kiti baldai, pripažino, kad, kad pareiškėjas 20 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 papunktį.
11. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, susijusius su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu ir privatumo pažeidimo, naudojantis sanitariniu mazgu, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma(toliau – HN 134:2015), Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 papunkčiu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gegužės mėnesio pranešimu „Dėl V. I. skundo“ (toliau – ir Pranešimas) nurodė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista iš viso 182 dienas.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, trūko natūralios šviesos ir oro, žiemą buvo nepakankamai šilta, o vasarą per karšta, dėl drėgmės veisėsi parazitai, puvo čiužiniai, rūdijo metalinės lovos, nuo sienų luposi dažai, nebuvo signalinio mygtuko pareigūnui iškviesti, veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), vadovavosi Eksploatavimo taisyklių ir HN 134:2015 nuostatomis, byloje pateiktais įrodymais (Pranešimas, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai, Vilniaus visuomenės sveikatos centro, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimų poskyrio protokolai). Teismas nurodė, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K kamerose Nr. 104, 106, 108, 109, 122, 125, 148, 192, 194, 203, 205, 221, 270, 293, 316, 342, 379 patikrinimai nebuvo atliekami, o kitais laikotarpiais patikrinimo metu pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų šiose kamerose nenustatyta. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K laikėsi teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių įrodymų, todėl jo argumentus dėl drėgmės, netinkamos temperatūros, natūralios šviesos, oro trūkumo, ventiliacijos nebuvimo, parazitų, tualeto reikmenų spintelės nebuvimo atmetė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad didžiąją laiko dalį pareiškėjas Lukiškių TI-K kameroje buvo laikomas vienas, todėl, teismo nuomone, pareiškėjas kameroje galėjo pasirinkti vietą, kur pasidėti asmeninius daiktus. Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo Lukiškių TI-K kamerose įrengti veidrodžio, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų teismas nenustatė.
13. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nurodė, jog gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti budėtoją, tačiau nuteistieji šią signalizaciją piktybiškai gadina. Pareiškėjas vidinio ryšio sistemos neveikimą, gedimus skunde siejo su galima grėsme, t. y. prielaidomis, kad kilus pavojui suimtiesiems nėra galimybės išsikviesti pareigūno, tačiau konkrečiai nenurodė, kokiose konfliktinėse, pavojingose situacijose Lukiškių TI-K pareigūnai nereagavo į pareiškėjo kreipimąsi, be to, byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o jo nebuvimas savaime nereiškia, kad jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala.
14. Teismas nurodė, kad laikytini neįrodytais pareiškėjo argumentai, kad Lukiškių TI-K pareigūnai iš jo tyčiojosi, juokėsi ar kaip nors pašiepdavo. Pareiškėjas skunde nenurodė nei kuris pareigūnas, nei kada, jo manymu, atliko neteisėtus veiksmus.
15. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nesuteiktų pasivaikščiojimų, pažymėjo, kad SVĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, t. y. pareiškėjas, teigdamas, jog jam turėjo būti suteikta galimybė 8 valandas praleisti ne kameroje, yra neteisus.
16. Teismas, vadovaudamasis Eksploatavimo taisyklių nuostatomis, konstatavo, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemuose neprivalo įrengti šiukšliadėžių, peleninių, suoliukų. Teismas taip pat pabrėžė, kad Pranešime nurodyta, jog Lukiškių TI-I pasivaikščiojimo kiemai įrengti, vadovaujantis teisės aktais, pasivaikščiojimo kiemų ir gyvenamųjų korpusų konstrukcijose asbesto nėra, pasivaikščiojimo kiemus tvarko ir valo nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojų pareigas. Byloje esantys patikrinimo aktai nepatvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemai būtų netinkamai įrengti, techniškai netvarkingi ar keliantys grėsmę, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su asbesto buvimu, yra tik samprotavimai, nepatvirtinti jokiais rašytiniais įrodymais. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 92 punktą ir pagal Taisyklių 233 punktą suimtieji (nuteistieji) turi sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemą, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, todėl patys suimtieji (nuteistieji) pasivaikščiojimo kiemuose turi palaikyti tvarką ir švarą.
17. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo užtikrinami ilgalaikiai pasimatymai su gyvenimo drauge, kadangi pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kada kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti jam ilgalaikius pasimatymus. Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad tokių prašymų nėra gavęs. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kad kreipėsi su prašymu suteikti jam ilgalaikius pasimatymus, byloje nėra jokių įrodymų apie tokio prašymo egzistavimą, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.
18. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jo tinkamai neaprūpino patalyne (neišduodavo antklodės užvalkalo, rankšluosčių, išduodavo tik virtuvinį rankšluostį), čiužinių nedezinfekavo, apatinio trikotažo nemokamai neskalbdavo, neišduodavo pakankamai higienos priemonių (tualetinio popieriaus, dantų pastos, dantų šepetukų), vadovavosi SVĮ, Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), Pranešimu ir pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl netinkamo aprūpinimo patalyne, nedezinfekuotų čiužinių, dėl to, kad nemokamai neskalbė apatinio trikotažo, negavo dantų šepetėlio, dantų pastos ar tualetinio popieriaus, be to, pareiškėjas neneigė, kad apskritai negavo higienos priemonių ir patalynės, jo manymu, išduodamas jų kiekis buvo nepakankamas. Teismas nurodė, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Lukiškių TI-K pareiškėją aprūpindavo tiek higienos priemonėmis, tiek patalyne, čiužinius dezinfekuodavo, todėl pareiškėjo argumentus, kad patalynės, rankšluosčių ir higienos priemonių turėjo būti išduodama daugiau, teismas vertino kaip papildomus asmeninius poreikius ir nepripažino netinkamų Lukiškių TI-K pareigų vykdymo.
19. Pareiškėjo teiginį, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teismas atmetė, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K išreiškė valią būti laikomas su rūkančiais, o Lukiškių TI-K nurodė, kad suimtuosius skirsto į kameras, atsižvelgus į suimtojo prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.
20. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, duše dažnai nebūdavo šilto vandens, teismas nurodė, kad pareiškėjas neneigia, kad Lukiškių TI-K suteikė galimybę nusiprausti duše po šiltu vandeniu. Nors pareiškėjas nurodo, kad dažnai šilto vandens nebūdavo, tačiau konkrečiai šių aplinkybių nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kuriomis dienomis nebuvo šilto vandens ir pan. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad Lukiškių TI-K trukdė pareiškėjui nusiprausti duše po šiltu vandeniu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl teismas nusprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.
21. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl maisto kokybės, teismas pažymėjo, kad Teismui nėra pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjui maitinimą tokį, koks yra nustatytas teisės aktais, o pareiškėjo argumentai šiuo aspektu vertinti kritiškai, nes neparemti jokiais įrodymais. Be to, pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriomis dienomis maistas neatitiko nustatyto kiekio ir kaloringumo. Pareiškėjos teiginys, kad maistas buvo neskanus, vertintinas kaip subjektyvi nuomonė, neturinti teisinės reikšmės sprendžiant dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Nepagrįsti ir neįrodyti laikytini ir pareiškėjo argumentai, kad maisto dalintojas, dalindamas maistą, nesilaikė higienos reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl maisto pateikimo antisanitarinėmis sąlygos. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K pažeidė kokias nors higienos normas, susijusias su maisto kokybe ar kiekiu, patiekimo tvarka.
22. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K negalėjo tinkamai sportuoti lauke, patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti, teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos lankytis fizinės reabilitacijos ir poilsio kambariuose, koplyčioje bei dalyvauti kitose socialinės reabilitacijos priemonėse, pareiškėjas, norėdamas dalyvauti Lukiškių TI-K organizuojamoje visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, turi pareikšti tokį norą, t. y. kreiptis į būrio viršininką. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, prašydamas suteikti galimybę dirbti. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių, norėdamas dalyvauti Lukiškių TI-K užimtumo programose arba dėl to, kad būtų varžoma galimybė dalyvauti įvairiuose Lukiškių TI-K renginiuose, todėl ir šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
23. Pasisakydamas dėl suėmimo vykdymo režimo, teismas, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines aplinkybes bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 132 dienas buvo laikomas, nepaisant SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, t. y. Lukiškių TI-K pažeidė imperatyvias SVĮ nuostatas ir atliko neteisėtus veiksmus, dėl to pareiškėjas objektyviai galėjo patirti neigiamus išgyvenimus.
24. Teismas, atsižvelgęs į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, įvertinęs pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 960 Eur sumos priteisimas.
III.
25. Pareiškėjas V. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą visiškai.
26. Pareiškėjas pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, aiškiai matosi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kai kurias skundžiamas aplinkybes, pvz.: neužtikrinamas asmenų socialinės reabilitacijos programomis; skundžiamas aplinkybes susijusias su tenkančiu plotu vienam asmeniui; pirmoji instancija pripažino privatumo pažeidimus tik naudojantis sanitariniu įrenginiu (tualetu), tačiau, pirmoji instancija visai nevertino ir ignoravo privatumo pažeidimus naudojantis sanitariniais įrenginiais (dušais); ir t. t.
27. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad viena iš daugelio aplinkybių, kurias pirmosios instancijos teismas vertino šališkai bei netinkamai yra ta, kad Lukiškių TI-K dušų kabinos yra įrengtos kamerų tipo patalpose, dušai nėra tinkamai aptverti nuo bendros erdvės, be to, nuteistuosius, besimaudančius duše, galėjo stebėti ir Lukiškių TI-K pareigūnai, per stebėjimo langelį (administracinė byla Nr. A-279-662/2018). Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šališkai ir netinkamai vertino atsakovo neteisėtus veiksmus, pažeidimus, kas sudaro svarų pagrindą peržiūrėti visą administracinę bylą.
28. Pareiškėjas, vadovaudamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo praktika ir EŽTT praktika (EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje Kasperovičius prieš Lietuvą), nurodo, kad kitiems asmenims už identiškus pažeidimus buvo priteisiamos didesnės pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis pateiktais išaiškinimais ir proporcingai, atsižvelgdamas į pažeidimų trukmę, priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
29. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika, kuri atsakovui yra palankesnė, taip pat pareiškėjas nurodo, kad teismų precedentų (ir teisės aiškinimo taisyklių) kolizija yra neleistina (EŽTT sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 50208/06), o jei tokia kolizija įvyko – privalo būti taikomas ne tas precedentas, kuris bylą nagrinėjančiam teismui atrodo teisingesnis (privalu atsiriboti nuo bet kokio vertinimų subjektyvumo), o tas precedentas, kuris suimtajam/nuteistam asmeniui yra palankesnis (pagal teisės taikymo analogiją, bendruosius teisės principus, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 3 str. 3 d.).
30. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, neišsamiai bei neobjektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytų reikalavimų, teismų praktikos, kitų teisės aktų, tad toks pirmosios instancijos priimtas sprendimas turi būti panaikintas.
31. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
32. Atsiliepime į apeliacinį Lukiškių TI-K remiasi CK nuostatomis dėl neturtinės žalos atsiradimo sąlygų, cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Lukiškių TI-K taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai abstraktūs, bendro pobūdžio, nepagrindžia jam tariamai padarytos neturtinės žalos.
33. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
34. Lukiškių TI-K detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, atkreipia dėmesį į tai, kad pažeista asmens neturtinė teisė tam tikrais atvejais gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Lukiškių TI-K nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Lukiškių TI-K įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta neteisėta valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.
35. Pareiškėjas atsiliepime į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
36. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad kalint Lukiškių TI-K pareiškėjų 20 dienų buvo tekęs mažesnis plotas, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo pažeistas 182 dienas, bei kad 132 dienas pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytus reikalavimus. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija nei vieno šio pirmosios instancijos konstatuoto fakto. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų pirmosios instancijos teismo konstatuotų faktų neteisėtumą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
38. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (pareiškėjui trūko ploto; nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu; buvo pažeista pareiškėjo, kaip buvusio valstybės tarnautojo, teisė būti laikomam atskirai nuo kitų nuteistųjų (SVĮ 10 str. 1 d. 5 p.)), taip pat įvertinęs neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, pareiškėjui priteisė 960 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė.
39. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nesivadovavo teismų praktika, todėl netinkamai nustatė sumą neturtinei žalai atlyginti.
40. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, nes Lukiškių TI-K neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų.
42. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo skundo reikalavimus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, nurodė motyvus, kuriais vadovaujantis priimtas sprendimas t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio yra aišku, kokiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir kokiomis teisės normomis vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl visų pareiškėjo pateiktų argumentų, išskyrus išvadas dėl pareiškėjui tekusio minimalaus plotos pažeidimo, privatumo pažeidimo, naudojantis sanitariniu mazgu ir dušais, taip pat dėl SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto reikalavimo dėl atskiro valstybės tarnautojo laikymo nuo kitų nuteistųjų pažeidimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis nesutinka.
43. Nagrinėdama Lukiškių TI-K argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto, nurodė, kad pareiškėjui 20 parų nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko plotas, mažesnis nei 3,6 kv. m, t. y. buvo pažeistas Įsakymo 1.3.1 papunktis, kuris nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
44. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
45. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, taip pat anksčiau nurodytą teismų praktiką ir vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K 20 parų buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktą medžiagą dėl pareiškėjo laikymo kamerose (I t., b. l. 29–31), konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista šiais laikotarpiais: 2015 m. gruodžio 7 d. kameroje Nr. 122 (pareiškėjui teko 2,46 kv. m); nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d. kameroje Nr. 148 (pareiškėjui teko 2,67 kv. m); 2015 m. gruodžio 29 d. kameroje Nr. 148 (pareiškėjui teko 2,67 kv. m); nuo 2016 m. sausio 17 d. iki 2016 m. sausio 25 d. kameroje Nr. 148 (pareiškėjui teko 2,67 kv. m). Taigi, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 19 parų, t. y. nagrinėjamu atveju konstatuotini Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Už nurodyto suėmimo / kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas / kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti / kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pabrėžtina, jog vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei SVĮ, nei BVK nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis.
48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog atsakovo padarytas pažeidimas, susijęs su nuteistųjų ar suimtųjų asmenų suskirstymu, paprastai negali būti pateisinamas paties suimtojo ar nuteistojo asmens elgesiu ta prasme, jog asmuo, atvykdamas į laisvės atėmimo vietą, privalo deklaruoti savo priklausomumą tam tikrai ypatingai grupei (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-407-662/2017, 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-602/2015, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013, 2013 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012). Atsižvelgiant į tai, analogiško pobūdžio bylose konstatuojama, jog aplinkybei apie pareiškėjo tarnybą (pareigas) tapus žinoma kitiems, su pareiškėju kartu laikomiems asmenims, tai galėtų padaryti neigiamą įtaką jų elgesiui su pareiškėju, dėl to galėtų kilti grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, o tai neabejotinai jam sukelia neigiamus išgyvenimus, įtampą, nesaugumą, stresą ir baimę ir yra pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3645-662/2017, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2503-442/2016, 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-602/2015, 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1189/2014).
49. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, vertinant SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 14) matyti, jog pareiškėjas nurodė, kad SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta nuostata buvo pažeista tik jam būnant kameroje Nr. 148. Iš bylos medžiagos matyti (I t., b. l. 29–31), kad pareiškėjas kameroje Nr. 148 praleido 99 paras, iš kurių 3 paras praleido vienas, t. y. SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas reikalavimas buvo pažeistas 96 paras.
50. Vertindama argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu) privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą.
51. Teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį praleido kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (I t., b. l. 167–168). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sanitarinį mazgą nuo bendros kameros erdvės atskiriant tik 1,5 m pertvara, nėra tinkamai užtikrinimas kalinamų asmenų, kurie naudojasi tualetu taip įrengtame sanitariniame mazge, privatumas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; 2016 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-986-756/2016; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjais 49 paras buvo kamerose vienas, todėl šiuo laikotarpiu nėra pagrindo konstatuoti privatumo pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1869-520/2019). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo visiškai užtikrintas 134 paras.
52. Dėl privatumo naudojantis dušais pažeidimo, teisėjų kolegija nurodo, kad nors Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad, siekiant užtikrinti asmenų privatumą, dušinėse įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros, o pirmosios instancijos teismas sutiko, kad toks privatumo užtikrinimo lygis yra pakankamas, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2361-415/2019). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 183 paras, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.
53. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.
54. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma.
55. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, į pažeidimo trukmę ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos nustatymas priklauso nuo kiekvienos bylos aplinkybių, ji turi būti tinkamai individualizuota, atmestinas pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo besąlygiškai vadovautis pareiškėjo nurodytose bylose priteistomis neturtinės žalos atlyginimo sumomis.
56. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, įvertinusi pareiškėjo teisių pažeidimus, jų pobūdį, trukmę ir mastą (134 paras pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, 19 parų neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas reikalavimas buvo pažeidžiamas 96 paras, 183 paras nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis dušais), atsižvelgdama į tai, kad nenustatyta, jog dėl minėtų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusių ilgalaikių neigiamų pasekmių (pvz., sveikatos sutrikimų), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nepakankamą sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pakankama ir proporcinga suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai (neigiamiems išgyvenimams) kompensuoti yra 1 400 Eur.
57. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimas keičiamas, padidinant pareiškėjui V. I. priteistinos neturtinės žalos dydį iki 1 400 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjo V. I. (V. I.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui V. I. (V. I.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) 1 400 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Rytis Krasauskas
Dalia Višinskienė