Administracinė byla Nr. eA-49-629/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03548-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 53.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono, Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse (Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje teisių perėmėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio akto ištyrimo
.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse, toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, kuriame prašė ištirti ar: 1) Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-809 (toliau – ir Sprendimas) „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 14 punktas atitinka Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – Įstatymas) 15 straipsnio 1 ir 2 dalis ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 ir 13 punktus; 2) Aprašo 32 punktas atitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnio 1, 9 ir 11 dalis, Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Turto valdymo įstatymas) 9 straipsnio 4 punktą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus; 3) Aprašo 42.4 punktas atitinka Įstatymo 20 straipsnio 6 dalį ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus; 4) Aprašo 46 punktas atitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnio 1, 9 ir 11 dalis, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus; 5) Aprašo 47 ir 48 punktai atitinka Įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą; 6) Aprašo 49–51 punktai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.623 straipsnio 1 dalį, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą; 7) Aprašo 64 punktas atitinka CK 6.623 straipsnio 2 dalį, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą; 8) Aprašo 71 ir 72 punktai atitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnio 1, 9 ir 11 dalis, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus; 9) Aprašo 78 punktas atitinka Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 ir 4 punktus ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą. Pareiškėjas taip pat prašė nustačius, jog Aprašo 14, 32, 42.4, 46-51, 64, 71-72, 78 punktai neatitinka išvardintų įstatymų nuostatų, pripažinti juos prieštaraujančiais išvardintoms įstatymų nuostatoms.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Vyriausybės atstovui, vykdančiam savivaldybių administracinę priežiūrą, kilo abejonių dėl Aprašu nustatytos savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarkos atitikimo minėtų įstatymų nuostatoms. Pareiškėjas abejones grindžia tokiais argumentais:
2.1. iš Aprašo 14 punkto matyti, kad asmeniui ar šeimai išnuomojamas tik toks socialinis būstas, kuris atitinka Įstatymo 15 straipsnyje nustatytą socialinio būsto naudingojo ploto normatyvą. Pareiškėjas nurodė, kad Aprašo 14 punktas nenumato galimybės Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais asmenims ir šeimoms išnuomoti didesnio naudingojo ploto socialinį būstą, todėl nepagrįstai riboja asmenų ir šeimų teisę į tokio socialinio būsto nuomą, tuo galimai pažeidžiant jų teises;
2.2. Aprašo 32 punktas numato galimybę socialinį būstą nuomoti Įstatyme nenustatytais atvejais, o tai nepagrįstai išplečia socialinio būsto nuomos atvejų sąrašą ir riboja asmenų ir šeimų, laukiančių eilėje paramai būstui išsinuomoti gauti, ir asmenų ir šeimų, kuriems ši parama yra būtina dėl ypač sudėtingų gyvenimo aplinkybių, teisę į socialinio būsto nuomą;
2.3. Aprašo 42.4 punktas nepagrįstai riboja asmenų ir šeimų, kurių tik turto vertė arba tik gautos pajamos daugiau kaip 25 procentais viršija Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus turto ir pajamų dydžius, šeimų, kurios neaugina trijų ar daugiau vaikų iki 18 metų, asmenų, kurie nėra neįgalieji ar vyresni kaip 60 metų, ir asmenų bei šeimų, kurių turto vertės ar gautų pajamų dalies, viršijančios Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus turto ir pajamų dydžius, dalis, viršijanti 25 procentus, yra didesnė nei nustatyta Aprašo 42.4 punkte, teisę į savivaldybės būsto nuomą;
2.4. Aprašo 46 punktas numato galimybę socialinį būstą nuomoti Įstatyme nenustatytais atvejais, o tokiu būdu yra išplečiamas socialinio būsto nuomojimo atvejų sąrašas ir ribojama asmenų ir šeimų, laukiančių eilėje paramai būstui išsinuomoti gauti, ir asmenų ir šeimų, kuriems ši parama yra būtina dėl ypač sudėtingų gyvenimo aplinkybių, teisė į socialinio būsto nuomą;
2.5. pagal Aprašą savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis nuomojamas socialinio būsto nuomos sąlygomis. Iš Aprašo 4.2 punkto matyti, kad sąvoka „savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis“ reiškia ir savivaldybei nuosavybės teise priklausančius būstus su bendrojo naudojimo patalpomis, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre įregistruotus kaip bendrabučiai. Įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad bendrabučiai pagal Įstatyme nustatytas sąlygas prie socialinio būsto nepriskiriami. Tai reiškia, kad bendrabučiai negali būti nuomojami kaip socialinis būstas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Aprašo 47 ir 48 punktai numato galimybę bendrabučius nuomoti kaip socialinį būstą;
2.6. pagal CK 6.623 straipsnio 1 dalį, bendrabučiai yra pritaikyti ir nuomojami tik darbininkams, tarnautojams, studentams ir mokiniams ir tik apgyvendinti jų darbo ar mokymosi metu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad CK 6.623 straipsnio 1 dalis nenumato galimybės bendrabučius nuomoti kitoms asmenų grupėms ar kitiems tikslams, tačiau Aprašo 49–51 punktuose nurodyti kitokios nei CK 6.623 straipsnio 1 dalyje asmenų grupės ir tikslai, kuriems nuomojami bendrabučiai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1385/2012 pripažino, kad Savivaldybės balanse esančių gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 01A-41-159 „Dėl Savivaldybės balanse esančių gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimo tvarkos tvirtinimo“, 7.1. punkto dalis, kurioje nustatyta, kad patuštintos gyvenamosios patalpos (bendrabučiai) gali būti nuomojamos šeimoms, kuriose yra I, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam būtina nuolatinė slauga, ir 7.2. punktas, kuriame nustatyta, kad patuštintos gyvenamosios patalpos (bendrabučiai) gali būti nuomojamos našlaičiams, I, II grupės invalidams, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigos, ir kitiems asmenims, prieštarauja CK 6.623 straipsnio nuostatoms;
2.7. bendrabučio gyvenamosios patalpos nuomos sutartis yra terminuota sutartis, kurios terminas apibrėžiamas įvykiu – darbo sutarties pabaiga, mokymosi laiko pabaiga arba mokslo metų pabaiga. Pareiškėjas pažymėjo, kad CK 6.623 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės bendrabučius asmenims toliau nuomoti įvykus šioje dalyje nurodytam įvykiui, tačiau Aprašo 64 punktas darbuotojams suteikia teisę nuomotis bendrabučius ilgiau, nei leidžia CK 6.623 straipsnio 2 dalis;
2.8. sistemiškai aiškindamas Aprašo 71 ir 72 punktų nuostatas pareiškėjas darė išvadą, kad, jeigu asmens (šeimos), nuomojančio (nuomojančios) savivaldybės būstą, turto vertė ir gautos pajamos neviršija Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytų turto ir pajamų dydžių, asmens (šeimos) prašymu šis būstas gali būti nuomojamas kaip socialinis būstas, tačiau tokiu atveju bus pažeidžiamas socialinio būsto nuomos eiliškumas. Pareiškėjas nurodė, kad Aprašo 71 ir 72 punktai numato galimybę socialinį būstą nuomoti Įstatyme nenustatytais atvejais, todėl nepagrįstai išplečia socialinio būsto nuomos atvejų sąrašą ir riboja asmenų ir šeimų, laukiančių eilėje paramai būstui išsinuomoti gauti, ir asmenų ir šeimų, kuriems ši parama yra būtina dėl ypač sudėtingų gyvenimo aplinkybių, teisę į socialinio būsto nuomą;
2.9. Aprašo 78 punkte numatyta galimybė paramą būstui išsinuomoti teikti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nenustatyta forma – subnuomojant privatiems subjektams priklausantį būstą, tačiau savivaldybė nėra Įstatymo įgaliota nustatyti ir taikyti kitas paramos būstui išsinuomoti formas.
3. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2017 m. balandžio 12 d. teikimu Nr. 1T-8 (toliau – ir 2017 m. balandžio 12 d. teikimas) pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) tarybai svarstyti Aprašo pakeitimo klausimą. Savivaldybės taryba, apsvarsčiusi 2017 m. balandžio 12 d. teikimą, 2017 m. rugsėjo 25 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1150 „Dėl Tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-809 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimas), kuris įsigaliojo nuo 2017 m. spalio 24 d., tačiau nepakeitė Aprašo taip, kad jis atitiktų Įstatymą. Pareiškėjas teigė, kad Savivaldybės taryba atsisakė tenkinti 2017 m. balandžio 12 d. teikimą.
4. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas nurodė, kad Vyriausybės atstovui įgyvendinant pareigą, numatytą Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme, vietos savivaldybė turi pareigą ją vykdyti, o ginčas teisme turi būti sprendžiamas tik išimtiniais atvejais, kai tam yra realus pagrindas. Kitoks kreipimosi į teismą aiškinimas sudarytų prielaidas bet kokį ginčą, net ir tą, kuris pagrįstai gali būti sprendžiamas bendradarbiaujant Vyriausybės atstovui bei vietos savivaldos institucijai, perkelti į administracinį teismą. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgus į Vyriausybės atstovo 2017 m. balandžio 12 d. teikimą, Savivaldybės taryba priėmė 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, kuriuo buvo pakeisti Aprašo 32, 42.4, 47–51 punktai, o ši faktinė aplinkybė pagrindžia, kad pareiškėjas, net ir nesant ginčo tarp institucijų, nesant realaus ir pagrįsto pagrindo, nepagrįstai kreipėsi į teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Atsakovas pažymėjo, jog ši aplinkybė yra savarankiškas pagrindas pareiškėjo pareiškimą atmesti.
6. Atsakovas savo atsiliepimą taip pat grindė šiais argumentais:
6.1. pareiškėjas netinkamai, formaliai ir pažodžiui aiškina Aprašo 14 punkto nuostatą, atsiedamas ją nuo kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių socialinio būsto naudingojo ploto normatyvą. Aprašo 13 punkte yra nustatyta, kad socialinis būstas siūlomas išsinuomoti atsižvelgiant į Įstatymo 15 straipsnio nuostatas dėl naudingojo ploto, taigi galimybę Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais asmenims ir šeimoms išnuomoti didesnio naudingojo ploto socialinį būstą numato Aprašo 13 punktas. Aprašo 14 punktas numato, kad didesnio naudingo ploto socialinis būstas siūlomas išsinuomoti kitiems asmenims ar šeimoms, kurių eilės numeris yra vėlesnis, nesant Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytų atvejų. Atsakovas teigė, kad Aprašo 14 punktas visiškai atitinka Įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalį bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus ir juose įtvirtintus teisėtumo bei žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principus, todėl nėra teisinio pagrindo tirti Aprašo 14 punkto atitiktį pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatoms;
6.2. Aprašo 32 punktas turi būti vertinamas sistemiškai su Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 15 punkto, 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto, Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 3 punkto, 9 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 16 straipsnio 9, 11 dalies nuostatomis, kai mažas pajamas turintiems asmenims (šeimoms) socialinis būstas gali būti išnuomotas eilės tvarka, ne eilės tvarka ir kitais tikslais. Atsakovas nurodė, kad Savivaldybės taryba savo kompetenciją realizuoja patvirtindama savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarką ir joje nustatydama socialinio būsto nuomos atvejį kitais tikslais pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktą – socialinis būstas Savivaldybės tarybos sprendimu nuomojamas kitais įstatyme neįvardytais atvejais, vadovaujantis Turto valdymo įstatymu ir kitais teisės aktais, visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Todėl ir šiuo atveju Savivaldybės taryba tinkamai veikė jai priskirtų įgaliojimų ribose;
6.3. tiek teleologiškai, tiek pažodžiui aiškinant Aprašo 42.4 punktą, Savivaldybės taryba neturėjo tikslo įtvirtinti ir expressis verbis (lot. – pažodžiui) neįtvirtino Aprašo 42.4 punkte tokios nuostatos, pagal kurią Savivaldybės taryba gali priimti sprendimą nuomojamą socialinį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis, kai Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus turto ir pajamų dydžius viršija ir asmens (šeimos) turto vertė, ir asmens (šeimos) gautos pajamos. Atsakovas teigė, kad Aprašo 42.4 punkte ,,deklaruotas turtas (įskaitant pajamas)“ reikšmė ir prasmė yra analogiška Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai teisės normai pagal kurią tuo atveju, jeigu asmens ar šeimos, nuomojančio (nuomojančios) socialinį būstą, deklaruoto turto vertė ar pajamos viršija Įstatymo nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, savivaldybės taryba gali priimti sprendimą šį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis. Atsakovas akcentavo, kad būtent tokia reikšme ir prasme ši nuostata yra taikoma praktikoje. Atsakovas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Ministerija) formuoja paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti politiką ir organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti politikos įgyvendinimą, savivaldybės įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“, kuri Savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-474 ,,Dėl UAB ,,Bendruva“ pertvarkymo“ pagrindu patikėjimo teise valdo visas Savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, kreipėsi į Ministeriją, prašydama pateikti išaiškinimą dėl Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies taikymo. Ministerija 2016 m. liepos 7 d. raštu Nr. (32.3.31)SD-4239 ,,Dėl Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 6 dalies išaiškinimo“ (toliau – ir Raštas) pateikė nuomonę, kad Savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarką, vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 3 punktu, nustato Savivaldybės taryba, o minėtoje tvarkoje turi būti aptarti atvejai ir sąlygos, kurioms esant socialinis būstas perkeliamas į savivaldybės būsto fondo sąrašą ir nuomojamas vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu šioje tvarkoje tai nėra aptarta, Ministerijos nuomone, Savivaldybės taryba turėtų kiekvienu konkrečiu atveju priimti individualų sprendimą, todėl Savivaldybės taryba turėjo teisę be Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje asmenims ir šeimoms nustatyto reikalavimo neturėti nuosavybės teise kito tinkamo būsto, nustatyti ir kitus reikalavimus. Atsakovas pabrėžė, kad Aprašo 42.4 punktas neriboja asmenų ir šeimų teisės į savivaldybės būsto nuomą, o šiuo aspektu išdėstyti pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti;
6.4. dėl Aprašo 46 punkto atsakovas pažymėjo, jog, kadangi socialinis būstas jau buvo išnuomotas eilės tvarka, tas pats socialinis būstas pakartotinai iš naujo nėra išnuomojamas eilės tvarka, keičiamas tik būsto statusas ir būsto nuomos sąlygos priklausomai nuo asmens ar šeimos metinių pajamų ir turto dydžių. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad socialinio būsto nuoma yra savarankiška ir priskirta savivaldybėms funkcija, Savivaldybės taryba, esant asmens ar šeimos prašymui, turi teisę priimti sprendimą asmeniui ir šeimai savivaldybės būsto nuomos sutartį pakeisti į socialinio būsto nuomos sutartį ir tai nustatyta Aprašo 46 punkte;
6.5. dėl Aprašo 47 ir 48 punktų atsakovas pažymėjo, kad įstatymas nedraudžia nustatyti atvejų, pagal kuriuos savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis nuomojamas laikantis eiliškumo, įvertinus asmenų ar šeimų buvimo asmenų, turinčių teisę į savivaldybės būstą bendrabučio pastate, sąrašuose laikotarpį, taip pat turto ir pajamų dydžius, taip pat ir tokius turto ir pajamų dydžius, kokie taikomi socialinio būsto nuomos atveju. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad asmenys ar šeimos, turintys teisę į savivaldybės būsto su bendrojo naudojimo patalpomis nuomą ar jau išsinuomoję savivaldybės būstą su bendrojo naudojimo patalpomis, nepraranda teisės į socialinio būsto nuomą. Šiuo aspektu nurodė, kad skiriasi ne tik patys būstų teisiniai statusai, bet ir nuomos sąlygos, nes yra sudaromi du skirtingi sąrašai, t. y. Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į savivaldybės būsto su bendrojo naudojimo patalpomis nuomą, sąrašas, ir Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašas, taip pat skiriasi būsto nuomos trukmė – savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis išnuomojamas 3 metams (Aprašo 47 punktas), socialinis būstas paprastai išnuomojamas neterminuotai bei skiriasi būstų nuomos sąlygos, taip pat ir būstų nuomos mokesčio dydis, kuris apskaičiuojamas pagal skirtingą standartizuotą formulę pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 472 patvirtintą Savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodiką (toliau – ir Metodika) ir Savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 1-130 patvirtiną Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašą (toliau – ir Mokesčių aprašas). Atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymą savivaldybės būsto fondą sudaro socialiniai būstai ir savivaldybės būstai. Įstatymo 2 straipsnio 12 dalis bendrabučių nuomoti kaip socialinių būstų neleidžia, tačiau Įstatymas draudimo bendrabučius nuomoti kaip savivaldybės būstus nenustato. Visa tai tik patvirtina, kad savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis nėra nuomojamas socialinio būsto nuomos sąlygomis;
6.6. pagal ginčijamą Aprašą, savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis nėra bendrabutis CK 6.623 straipsnio prasme, tai yra savivaldybės būsto tipas, dėl kurio valdymo, naudojimo ir disponavimo Savivaldybės taryba priima sprendimus savo nuožiūra. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodytos Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtos administracinės bylos Nr. I-3260-561/2011 ir šios administracinės bylos ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, t. y. bylų faktinės aplinkybės skiriasi, jose sprendžiami skirtingi klausimai, nes skiriasi tiek patalpų statusai, tiek jų atžvilgiu taikomas skirtingas nuomos teisinių santykių režimas, tiek ginčijamos skirtingos savivaldybės tarybos nustatytos tvarkos ir jų nuostatos;
6.7. pareiškėjas netinkamai aiškina Aprašo 64 punktą, nes jis taikomas asmenims, kuriems gyvenamosios patalpos (bendrabutis) yra išnuomotos iki Savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 01A-41-159 patvirtintos Savivaldybės balanse esančių gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) įsigaliojimo, ir reiškia, kad nei Tvarkos 6 punkte, nei Aprašo 47 nustatytas ne ilgesnis kaip 3 metų terminas tokiems asmenims netaikomas ir dėl to nuomos sutartys nekeičiamos, o pasibaigus darbo sutarčiai, mokymosi laikui arba mokslo metams, bendrabučio nuomos sutartis nutraukiama;
6.8. Aprašo 71 ir 72 punktai yra taikomi sistemiškai kartu su Aprašo 42.4 ir 46 punktais bei nenustato naujų Įstatyme nenumatytų socialinio būsto nuomos pagrindų, todėl nenumato galimybės socialinį būstą nuomoti Įstatyme nenustatytais atvejais, neišplečia socialinio būsto nuomojimo atvejų sąrašo ir neriboja asmenų ir šeimų, laukiančių eilėje paramai būstui išsinuomoti gauti, ir asmenų ir šeimų, kuriems ši parama yra būtina dėl ypač sudėtingų gyvenimo aplinkybių, teisės į socialinio būsto nuomą, o reglamentuoja pačią savivaldybės būsto nuomos socialinio būsto sąlygomis procedūrą;
6.9. Savivaldybės taryba, siekdama apsaugoti socialiai jautrios visuomenės dalį ir užtikrinti socialiai pažeidžiamų gyventojų teisę į būstą bei vadovaudamasi teisiniu reguliavimu, Aprašo 78 punkte turėjo teisę nustatyti, kad administratorius savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“, esant poreikiui ir galimybėms bei vadovaudamasis Savivaldybės tarybos sprendimu, turi teisę nuomoti būstus iš privataus sektoriaus fizinių ar juridinių asmenų ir šiuos būstus subnuomoti asmenims ar šeimoms, įrašytiems į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad įstatymas šiuo atveju draudimo juridiniam asmeniui – administratoriui – subnuomoti būstus asmenims ar šeimoms, įrašytiems į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašą, nenumato. Visa tai tik patvirtina, kad šiuo atveju būsto subnuoma nėra Savivaldybės tarybos nustatyta įstatyme nenumatyta paramos būstui išsinuomoti forma, bet patenka ir užtikrina vienos iš įstatyme nustatytų paramos būstui išsinuomoti teikimo formų – būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos mokėjimą.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas abstraktus pareiškėjo prašymas ištirti Aprašo, kaip norminio administracinio akto Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies nuostatos prasme, teisėtumą, t. y. ar Aprašo nuostatos, kuriose nustatyta savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarka, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
9. Teismas nustatė, kad ginčijami Aprašo, patvirtinto Sprendimu, 14, 32, 42.4, 46–51, 64, 71–72, 78 punktai buvo priimti vadovaujantis, be kita ko, Įstatymu (2014 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. XII-1215 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 27 d.), kuris Savivaldybės tarybai nustato reikšmingus įgaliojimus bei kompetenciją paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti srityje bei sudaro teisinį pagrindą Savivaldybės tarybai nustatyti savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarką. Nagrinėjamoje byloje teismas taip pat vertino, ar Savivaldybės taryba Sprendimo 1 punktu patvirtindama ginčijamas Aprašo nuostatas, pažeidė savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 1 d. 6 p.) ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principus (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 1 d. 13 p.), Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintus įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus.
10. Teismas nurodė, kad Savivaldybė, kaip nurodyta, pagal Įstatymo jai priskirtą kompetenciją veikdama savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos srityje ir nustatydama atitinkamą tvarką, veikia kaip šios srities profesionali institucija, daugelį metų stebinti socialinio poreikio kaitą šioje srityje ir vykdydama pareigą reaguoti į atitinkamus socialinius poreikius. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, vykdydamas Savivaldybės teisinio reguliavimo, inter alia savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos srityje monitoringą, privalo sistemiškai vertinti viso Savivaldybės teisinio reguliavimo atitinkamoje srityje visumą, o ne vien pavienes normas, ir pagal tai spręsti apie galimą Savivaldybės veikimą ultra vires, ar neteisėtų aktų priėmimą. Teismas pažymėjo, jog net ir pareiškėjui nustačius, jog Aprašo 14, 32, 42.4, 46–51, 64, 71–72, 78 punktai neatitinka įstatymų nuostatų, Savivaldybė neatsisakė bendradarbiauti ir atsižvelgė į pareiškėjo pastabas dėl galimo atitinkamo reguliavimo teisinio ydingumo.
11. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas 2017 m. balandžio 12 d. teikimu pasiūlė Savivaldybės tarybai svarstyti Aprašo pakeitimo klausimą. Teismas nustatė, kad Savivaldybės taryba, apsvarsčiusi 2017 m. balandžio 12 d. teikimą, priėmė 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, t. y. ėmėsi pozityvių aktyvių veiksmų ir pakeitė Aprašo 32, 42.4, 47–51 punktus, net septynias nuostatas iš trylikos, dėl kurių buvo teiktos pareiškėjo pastabos. 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimas įsigaliojo nuo 2017 m. spalio 24 d. Teismas vertino, jog ši faktinė aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas, su atitinkamu pareiškimu ir patikslintu pareiškimu kreipdamasis į teismą, nepaisė to, jog Savivaldybė iš esmės įvertino pareiškėjo 2017 m. balandžio 12 d. teikimą, jį vykdė bei įvertinusi socialinį poreikį Savivaldybės teritorijoje, atliko reikiamus Aprašo pakeitimus.
12. Pasisakydamas dėl Aprašo 14 punkto atitikties Įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalims ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktams, teismas analizavo minėtų nuostatų turinį ir atkreipė dėmesį, kad Aprašo 14 punktas negali būti aiškinamas paraidžiui, ignoruojant sisteminį aiškinimą kartu su kitų teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis socialinio būsto naudingojo ploto normatyvą. Teismas nurodė, jog, sistemiškai aiškinant Aprašo 13, 14 punktų ir Įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, matyti, jog galimybė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais asmenims ir šeimoms išnuomoti didesnio naudingojo ploto socialinį būstą, laikantis nustatytos tvarkos ir eiliškumo, Apraše (13 punktas) yra numatyta. Aprašo 14 punktas numato, kad didesnio naudingo ploto socialinis būstas siūlomas išsinuomoti kitiems asmenims ar šeimoms, kurių eilės numeris yra vėlesnis, nesant Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytų atvejų. Teismas vertino, jog Aprašo 14 punktas neprieštarauja Įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 daliai bei savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo bei žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams.
13. Vertindamas Aprašo 32 punkto atitiktį Įstatymo 9 straipsnio 1 daliai ir 16 straipsnio 1, 9 ir 11 dalims, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktui ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktams, teismas aptarė minėtų nuostatų turinį bei sutiko su atsakovo pozicija, jog sistemiškai vertinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 15 punktą, 16 straipsnio 2 dalies 26 punktą, Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 3 punktą, 9 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 16 straipsnio 9 dalį, 11 dalies nuostatas, mažas pajamas turintiems asmenims (šeimoms) socialinis būstas gali būti išnuomotas eilės tvarka, ne eilės tvarka ir kitais tikslais. Teismas darė išvadą, jog Aprašo 32 straipsnio nuostata yra grindžiama Įstatymu ir turi būti sistemiškai aiškinama kitų teisės nuostatų kontekste. Savivaldybės taryba, veikdama Įstatyme numatytos kompetencijos ribose, socialinio būsto nuomos tvarkoje nustatė nuomos atvejį kitais tikslais pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Teismas nusprendė, kad Savivaldybės tarybos sprendimu Savivaldybės socialinis būstas nuomojamas kitais įstatyme neįvardytais atvejais ne savavališkai, bet Savivaldybės tarybai nurodytą reglamentavimą Apraše nustačius vadovaujantis Turto valdymo įstatymu ir kitais teisės aktais, visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Teismas vertino, jog Aprašo 32 punktas neprieštarauja Įstatymo 9 straipsnio 1 daliai, 16 straipsnio 1, 9 ir 11 dalims, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktui bei savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo bei žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams.
14. Išanalizavęs Aprašo 42.4 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams, atsižvelgęs į atsakovo paaiškinimą, kokia reikšme ir prasme ši nuostata yra taikoma praktikoje, teismas nusprendė, kad Savivaldybės taryba neturėjo tikslo įtvirtinti ir pažodžiui neįtvirtino Aprašo 42.4 punkte tokios nuostatos, pagal kurią Savivaldybės taryba gali priimti sprendimą nuomojamą socialinį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis, kai Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus turto ir pajamų dydžius viršija ir asmens (šeimos) turto vertė, ir asmens (šeimos) gautos pajamos. Teismas pagrįstais laikė atsakovo argumentus, jog Aprašo 42.4 punkte ,,deklaruotas turtas (įskaitant pajamas)“ reikšmė ir prasmė yra analogiška Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai teisės normai, pagal kurią, tuo atveju, jeigu asmens ar šeimos, nuomojančio (nuomojančios) socialinį būstą, deklaruoto turto vertė ar pajamos, viršija šio Įstatymo nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, savivaldybės taryba gali priimti sprendimą šį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis. Teismas vertino Ministerijos Raštą bei nurodė, kad jis patvirtina, jog savivaldybės įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“, kuri patikėjimo teise valdo visas savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, kreipėsi į Ministeriją prašydama pateikti išaiškinimą dėl Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies taikymo. Teismas pažymėjo, jog Savivaldybės taryba Aprašo 42.4 punkte nustatydama atitinkamą teisinį reguliavimą, vadovavosi centrinio valstybinio administravimo subjekto išaiškinimu ir minėtą punktą praktikoje taiko neatsietai nuo Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies reikalavimų. Teismas darė išvadą, jog Taryba, vadovaudamasi Įstatymu ir Ministerijos išaiškinimu, neveikė savavališkai ir neteisėtai bei turėjo teisę be Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje asmenims ir šeimoms nustatyto reikalavimo neturėti nuosavybės teise kito tinkamo būsto, nustatyti ir kitus reikalavimus. Teismas vertino, kad Aprašo 42.4 punktas neriboja asmenų ir šeimų teisės į savivaldybės būsto nuomą ir neprieštarauja Įstatymo 20 straipsnio 6 daliai bei savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo bei žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams.
15. Teismas Aprašo 46 punkto nuostatą vertino sistemiškai susijusių Aprašo bei kitų teisės nuostatų kontekste, taip pat neatsietai nuo šios nutarties 14 punkte pateikto Aprašo 42.4 punkto teisinio vertinimo. Teismas pažymėjo, jog tais atvejais, kai turinčiam teisę į socialinio būsto nuomą, į sąrašą įrašytam asmeniui ar šeimai įstatyme nustatyta eilės tvarka yra išnuomojamas socialinis būstas ir nuomojantis socialinį būstą asmens ar šeimos deklaruoto turto vertė ir (ar) pajamos viršija Įstatymo nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, Savivaldybės taryba gali priimti sprendimą socialinį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis pagal Įstatymo 20 straipsnio 6 dalį ir Aprašo 42.4 punktą. Sistemiškai, logiškai ir teleologiškai išaiškinęs Aprašo 46 punkto nuostatą, teismas darė išvadą, kad, jeigu priėmus tokį sprendimą socialinį būstą kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis besinuomojančio asmens ar šeimos turtas ar pajamos vėl sumažėja ir atitinka Įstatymo nustatytus dydžius, toks asmuo ar šeima gali teikti prašymą rinkos kainomis nuomojamą savivaldybės būstą toliau nuomotis socialinio būsto nuomos sąlygomis. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais, jog, kadangi socialinis būstas jau buvo išnuomotas eilės tvarka, tas pats socialinis būstas pakartotinai iš naujo nėra išnuomojamas eilės tvarka, keičiamas tik būsto statusas ir būsto nuomos sąlygos priklausomai nuo asmens ar šeimos metinių pajamų ir turto dydžių ir pažymėjo, kad kitoks ginčijamos nuostatos ir atitinkamos socialinio būsto nuomos procedūros interpretavimas būtų nesuderinamas nei su teisine logika, nei su minimaliais žmogaus teisių ir laisvių apsaugos standartais. Kadangi yra akivaizdu, jog socialinio būsto nuoma, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktu yra savarankiška ir priskirta savivaldybėms funkcija, Savivaldybės taryba, esant asmens ar šeimos prašymui, turi teisę priimti sprendimą asmeniui ir šeimai savivaldybės būsto nuomos sutartį pakeisti į socialinio būsto nuomos sutartį ir tai nustatyti Apraše, teismas darė išvadą, jog Aprašo 46 punktas neprieštarauja Įstatymo 9 straipsnio 1 daliai ir 16 straipsnio 1, 9 ir 11 dalims, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktui bei ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui.
16. Vertindamas Aprašo 47 ir 48 punktų atitiktį Įstatymo 2 straipsnio 12 daliai, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktui ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, teismas analizavo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 15 punktą, 16 straipsnio 2 dalies 26 punktą, Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 3 punktą ir nustatė, jog iš įtvirtinto įstatyminio reguliavimo darytina išvada, kad Savivaldybės taryba turi ne tik teisę, bet ir pareigą nustatyti savivaldybės būsto nuomos tvarką. Teismas sutiko, kad Įstatyme nėra numatyti nei savivaldybės būsto nuomos asmenims ar šeimoms tvarkos normatyvai, nei tokių asmenų ar šeimų turto ar pajamų dydžių ribos, nei Savivaldybės tarybos pareiga nustatyti savivaldybės būsto nuomos tvarką būtent tokių normatyvų pagrindu arba pajamų ar turto dydžius būtent konkrečiose ribose. Teismas atkreipė dėmesį, kad įstatymas nedraudžia nustatyti atvejų, pagal kuriuos savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis nuomojamas laikantis eiliškumo, įvertinus asmenų ar šeimų buvimo asmenų, turinčių teisę į savivaldybės būstą bendrabučio pastate, sąrašuose laikotarpį, taip pat turto ir pajamų dydžius, įskaitant ir tokius turto ir pajamų dydžius, kokie taikomi socialinio būsto nuomos atveju. Asmenys ar šeimos, turintys teisę į savivaldybės būsto su bendrojo naudojimo patalpomis nuomą ar jau išsinuomoję savivaldybės būstą su bendrojo naudojimo patalpomis, nepraranda teisės į socialinio būsto nuomą. Teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad pagal Įstatymą savivaldybės būsto fondą sudaro socialiniai būstai ir savivaldybės būstai (Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis), atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 2 straipsnio 12 dalis draudžia bendrabučius nuomoti kaip socialinį būstą, tačiau įstatymas aiškaus draudimo bendrabučius nuomoti kaip savivaldybės būstą nenustato. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, bei įvertinęs atsakovo atsiliepime nurodytą aplinkybę, kad savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis nėra nuomojamas socialinio būsto nuomos sąlygomis, darė išvadą, jog Aprašo 47 ir 48 punktai neprieštarauja Įstatymo 2 straipsnio 12 daliai, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktui ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui.
17. Dėl Aprašo 49–51 punktų atitikties CK 6.623 straipsnio 1 daliai, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktui ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Savivaldybė, nuomodama socialinį būstą, neturi pasirinkimo laisvės ir privalo nuomoti būstą kiekvienam asmeniui ar šeimai, atitinkantiems įstatyme nustatytus kriterijus. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 12 dalį prie socialinio būsto nepriskiriami bendrabučiai, nakvynės namai, tarnybinės gyvenamosios patalpos, gydymo ar globos (rūpybos) įstaigos gyvenamosios patalpos, savivaldybės būstai, kurie nuomojami ne socialinio būsto nuomos sąlygomis ir nurodė, kad Savivaldybė pagrįstai teigė, jog, skirtingai nei socialinio būsto nuomos atveju, nuomojant savivaldybės būstą nėra teikiama parama būstui išsinuomoti. Teismas nustatė, kad savivaldybės būsto nuomos sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis CK (Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis). CK yra reglamentuojama savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, o Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytas pavyzdinis ir nebaigtinis savivaldybės būsto nuomos atvejų sąrašas ir savivaldybės taryba gali nustatyti papildomus savivaldybės būsto nuomos atvejus kitais tikslais (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 15 punktas, 16 straipsnio 2 dalies 26 punktas ir Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Nuomojant socialinį būstą yra teikiama parama būstui išsinuomoti, Įstatymo 2 straipsnio 12 dalis bendrabučių nuomoti kaip socialinių būstus neleidžia, tačiau draudimo bendrabučius nuomoti kaip savivaldybės būstą įstatymas nenustato. Teismas analizavo CK 6.623 straipsnio 1 dalį ir pritarė Savivaldybės pozicijai, kad pagal ginčijamą Aprašą, savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis nėra bendrabutis CK 6.623 straipsnio prasme, tai yra savivaldybės būsto tipas, dėl kurio valdymo, naudojimo ir disponavimo Savivaldybė priima sprendimus savo nuožiūra. Teismas kaip nepagrįstą atmetė pareiškėjo argumentą, jog nagrinėjamoje byloje turėtų būti vadovaujamasi įsiteisėjusiu sprendimu Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-3260-561/2011, kadangi minėtos bylos ir šios administracinės faktinės aplinkybės nesutampa, jose sprendžiami skirtingi klausimai, skiriasi tiek patalpų statusai, tiek jų atžvilgiu taikomas skirtingas nuomos teisinių santykių režimas, tiek ginčijamos skirtingos Savivaldybės tarybos nustatytos tvarkos ir jų nuostatos. Teismas darė išvadą, jog Aprašo 49–51 punktai neprieštarauja CK 6.623 straipsnio 1 daliai, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktui ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui.
18. Teismas Aprašo 64 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams vertino sistemiškai jau minėtų kitų Aprašo punktų atitikties įstatymų reikalavimams kontekste. Teismas nurodė, kad atsakovas atsiliepime teigė, jog Tvarkos 6 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos (bendrabutis) nuomojamos Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, pritarus Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijai, ne ilgiau kaip 3 metams. Pagal bendrąjį principą lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja), nuostata, kad gyvenamosios patalpos (bendrabutis) nuomojamos ne ilgiau kaip 3 metams, taikoma po šios Tvarkos įsigaliojimo sudaromoms gyvenamosios patalpos (bendrabučio) nuomos sutartims. Iki šios Tvarkos įsigaliojimo gyvenamųjų patalpų bendrabučio nuomai ne ilgesnis kaip 3 metų terminas nebuvo nustatytas. Atsižvelgiant į tai, Aprašo 64 punktas taikomas asmenims, kuriems gyvenamosios patalpos (bendrabutis) yra išnuomotos iki šios Tvarkos įsigaliojimo, ir reiškia, kad nei Tvarkos 6 punkte, nei Aprašo 47 punkte nustatytas ne ilgesnis kaip 3 metų terminas tokiems asmenims netaikomas ir dėl to nuomos sutartys nekeičiamos, o pasibaigus darbo sutarčiai, mokymosi laikui arba mokslo metams, bendrabučio nuomos sutartis nutraukiama. Teismas darė išvadą, kad neturi pagrindo neatsižvelgti į nurodytus atsakovo argumentus bei vertino, jog Aprašo 64 punktas neprieštarauja CK 6.623 straipsnio 2 daliai, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktui bei savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui.
19. Teismas pareiškėjo argumentus dėl Aprašo 71 ir 72 punktų atitikties Įstatymo 9 straipsnio 1 daliai ir 16 straipsnio 1, 9 ir 11 dalims, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktui ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktams vertino kaip nepagrįstus, kadangi, kaip teisingai nurodė atsakovas, Aprašo 71 ir 72 punktai yra taikomi ne atsietai, o sistemiškai kartu su Aprašo 42.4 ir 46 punktais, kai asmeniui ar šeimai įstatyme nustatyta tvarka jau buvo išnuomotas socialinis būstas, jų deklaruotas turtas ir (ar) pajamos už kalendorinius metus daugiau kaip 25 procentais viršijo Įstatymo nustatytus metinius pajamų ar turto dydžius, asmens ar šeimos prašymu buvo priimtas Savivaldybės tarybos sprendimas ne ilgesniam nei vienų metų laikotarpiui nuomojamą socialinį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis, asmenys ar šeimos, daugiau kaip vienerius metus nuomojosi savivaldybės būstą rinkos kainomis ir per tą laiką sumažėjo jų turtas ir (ar) pajamos iki įstatyme nustatytų metinių dydžių, ir asmuo pateikė prašymą rinkos kainomis nuomojamą savivaldybės būstą toliau nuomotis socialinio būsto nuomos sąlygomis. Sistemiškai aiškindamas Aprašo 71 ir 72 punktus su kitomis Aprašo nuostatomis, teismas darė išvadą, jog minėti Aprašo punktai nenustato naujų Įstatyme nenumatytų socialinio būsto nuomos pagrindų, todėl nenumato galimybės socialinį būstą nuomoti įstatyme nenustatytais atvejais, neišplečia socialinio būsto nuomojimo atvejų sąrašo ir neriboja asmenų ir šeimų, laukiančių eilėje paramai būstui išsinuomoti gauti, ir asmenų ir šeimų, kuriems ši parama yra būtina dėl ypač sudėtingų gyvenimo aplinkybių, teisės į socialinio būsto nuomą, o tik reglamentuoja pačią savivaldybės būsto nuomos socialinio būsto sąlygomis procedūrą. Teismas darė išvadą, kad Aprašo 71 ir 72 punktai neprieštarauja Įstatymo 9 straipsnio 1 daliai, 16 straipsnio 1, 9 ir 11 dalims, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktui ir savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo bei žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams.
20. Pasisakydamas dėl Aprašo 78 punkto atitikties Įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, teismas analizavo minėtų normų turinį, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, atsakovo atsiliepimo argumentus ir sutiko su atsakovo pozicija, kad Įstatymas šiuo atveju draudimo juridiniam asmeniui – administratoriui – subnuomoti būstus asmenims ar šeimoms, įrašytiems į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašą, nenumato, todėl būsto subnuoma nėra Savivaldybės tarybos nustatyta įstatyme nenumatyta paramos būstui išsinuomoti forma, bet patenka ir užtikrina vienos iš įstatyme nustatytų paramos būstui išsinuomoti teikimo formų – būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos mokėjimą. Teismas darė išvadą, jog Aprašo 78 punktas neprieštarauja Įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, įstatymo viršenybės bei nepiktnaudžiavimo valdžia principams bei savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui.
21. Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą bei šalių pateiktus argumentus, darė išvadą, kad pareiškėjas pareiškimo ir patikslinto pareiškimo argumentais nepaneigė atsakovo Sprendimo dėl Aprašo patvirtinimo ir ginčijamų Aprašo nuostatų teisėtumo.
III.
22. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundžiamą Sprendimo dalį pripažinti prieštaraujančia Įstatymui ir kitiems įstatymams. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. teismas pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas akcentuoja, jog vien ta aplinkybė, kad Savivaldybės taryba apsvarstė 2017 m. balandžio 12 d. teikimą ir priėmė 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą nereiškia, kad Savivaldybės taryba patenkino 2017 m. balandžio 12 d. teikimą, juolab, kad Savivaldybės taryba pakeitė tik dalį pareiškėjo siūlytų pakeisti Aprašo nuostatų;
22.2. teismas netinkamai išaiškino Aprašo 14 punktą ir tokį išaiškinimą nepagrįstai grindė Aprašo 13 punktu. Pareiškėjas teigia, jog Aprašo 14 punktas detalizuoja Aprašo 13 punkto nuostatą, kad socialinis būstas asmenims ir šeimoms siūlomas išsinuomoti atsižvelgiant į Įstatymo 15 straipsnio nuostatas dėl socialinio būsto naudingojo ploto. Aprašo 14 punktas iš esmės nustato taisyklę, kad asmeniui ar šeimai išnuomojamas socialinis būstas, kurio naudingasis plotas neviršija Įstatymo 15 straipsnyje nustatyto socialinio būsto naudingojo ploto normatyvo, tačiau šios taisyklės išimčių nenustato. Pareiškėjo manymu, iš Aprašo 13 ir 14 punktų nematyti, kad asmenims ir šeimoms gali būti išnuomojamas didesnio nei Įstatymo 15 straipsnyje nustatytas socialinio būsto naudingojo ploto normatyvas naudingojo ploto socialinis būstas;
22.3. dėl Aprašo 32 punkto teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis nenustato socialinio būsto nuomojimo atvejų. Tai patvirtina ir Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai, kuriuose nustatyti savivaldybės būsto (išskyrus socialinį būstą) nuomojimo atvejai. Socialinio būsto nuoma yra paramos būstui išsinuomoti forma. Socialinio būsto nuomos sąlygas ir tvarką nustato Įstatymas. Teisę į socialinio būsto nuomą turi tik asmenys ir šeimos, kurie atitinka visus Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Socialinis būstas nuomojamas šiuos reikalavimus atitinkantiems asmenims ir šeimoms, įrašytiems į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašus, ir laikantis eiliškumo, o Įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje nustatytais atvejais – ir neįrašytiems į šiuos sąrašus ar nesilaikant eiliškumo;
22.4. teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Aprašo 42.4 punkto formuluotė „deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas)“ reiškia tą patį kaip ir Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies formuluotė „deklaruoto turto vertė ar pajamos“. Pareiškėjas pažymi, kad žodis „įskaitant“ vartojamas, kai kalbama apie įtraukimą į visumą, o jungtukas „ar“ žymi alternatyvą. Aprašo 42.4 punkto pirmojo sakinio lingvistinė išraiška niekaip nepagrindžia galimybės aiškinti esant įtvirtintas alternatyvias savivaldybės tarybos sprendimo socialinį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis priėmimo sąlygas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Aprašo 42.4 punktas nustato ir kitas papildomas savivaldybės tarybos sprendimo socialinį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis priėmimo sąlygas, kurių Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis nenustato, tačiau teismas iš esmės nevertino šių sąlygų teisėtumo. Pareiškėjas teigia, jog išvadą, kad Aprašo 42.4 punktas neprieštarauja Įstatymo 20 straipsnio 6 daliai, teismas padarė remdamasis tik Ministerijos Rašte pateikta abstrakčia nuomone;
22.5. dėl Aprašo 46 punkto iš teismo sprendimo neaišku, kokiomis Įstatymo normomis vadovaudamasis teismas padarė išvadą, kad savivaldybės institucijos turi teisę asmeniui (šeimai), nuomojančiam (nuomojančiai) savivaldybės būstą, šį būstą išnuomoti kaip socialinį būstą. Pareiškėjas nurodo, kad socialinis būstas nuomojamas tik Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir 16 straipsnio 1, 9 ir 11 dalyse nustatytais atvejais. Kitų socialinio būsto nuomojimo atvejų Įstatymas nenustato. Pareiškėjas pažymi, kad tuo atveju, kai asmens (šeimos) turto vertė ar gautos pajamos daugiau kaip 25 procentais viršija Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus dydžius, asmuo (šeima) netenka teisės į paramą būstui išsinuomoti ir socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama. Pareiškėjas teigia, jog vien tai, kad savivaldybės būstas buvo išnuomotas vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, nereiškia, kad pasikeitus asmens (šeimos) materialinei padėčiai savivaldybės būstas asmeniui (šeimai) vėl gali būti nuomojamas socialinio būsto nuomos sąlygomis;
22.6. dėl Aprašo 47 ir 48 punktų teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis nuomojamas ne socialinio būsto nuomos sąlygomis. Iš Aprašo 47 punkto matyti, kad teisę į savivaldybės būsto su bendrojo naudojimo patalpomis nuomą turi tik asmenys ir šeimos, atitinkantys Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus (tai yra turintys teisę į socialinio būsto nuomą). Aprašo 48 punktas asmenims ir šeimoms, įrašytiems į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į savivaldybės būsto su bendrojo naudojimo patalpomis nuomą, sąrašą, ir asmenims ir šeimoms, nuomojantiems savivaldybės būstą su bendrojo naudojimo patalpomis, nustato pareigą Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaruoti turimą turtą (įskaitant gautas pajamas) (tai yra pareigą, kurią pagal Įstatymą turi asmenys ir šeimos, įrašyti į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašus, ir asmenys ir šeimos, gaunantys paramą būstui išsinuomoti). Pareiškėjas pažymi, kad Apraše nėra nuostatų, kurios patvirtintų, kad nuomojant savivaldybės būstą su bendrojo naudojimo patalpomis netaikomos kitos socialinio būsto nuomos sąlygos (pavyzdžiui, socialinio būsto naudingojo ploto normatyvas, socialinio būsto nuomos mokestis);
22.7. dėl Aprašo 49–51 punktų teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal Aprašą savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis nėra bendrabutis CK 6.623 straipsnio prasme. Pareiškėjas pažymi, kad iš Aprašo 4.2 punkto matyti, kad sąvoka „savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis“ reiškia ir savivaldybei nuosavybės teise priklausančius būstus su bendrojo naudojimo patalpomis, kurie Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip bendrabučiai. Pareiškėjo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad Aprašo 4.2 punkte vartojamos sąvokos „bendrabučiai“ turinys yra kitoks nei CK 6.623–6.625 straipsniuose vartojamos šios sąvokos turinys. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3260-561/2011 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1385/2012 esančius CK 6.623 straipsnio 1 dalies taikymo išaiškinimus;
22.8. teismas netinkamai išaiškino Aprašo 64 punktą, nes pagal šį punktą sudaromos neterminuotos savivaldybės gyvenamųjų patalpų bendrabučio pastate nuomos sutartys. Pareiškėjas teigia, kad Aprašo 64 punktas nenustato, jog savivaldybės gyvenamųjų patalpų bendrabučio pastate nuomos sutartys baigiasi pasibaigus asmenis ir šeimas su savivaldybe ar jos įstaigomis siejantiems darbo ar jų esmę atitinkantiems santykiams. Tokio Aprašo 64 punkto aiškinimo nepaneigia ir tai, kad Aprašo 47 punkte ir Tvarkos 6 punkte nustatytas maksimalus 3 metų terminas sutartims, sudaromoms vadovaujantis Aprašo 64 punktu, netaikomas;
22.9. Įstatymas savivaldybės institucijoms nesuteikia teisės asmeniui (šeimai), nuomojančiam (nuomojančiai) savivaldybės būstą, šį būstą išnuomoti kaip socialinį būstą, todėl ir Aprašo nuostatos, reglamentuojančios savivaldybės būsto nuomos sutarties keitimą į socialinio būsto nuomos sutartį, nėra pagrįstos Įstatymu. Pareiškėjas nurodo, jog iš Aprašo 71 ir 72 punktų nematyti, kad savivaldybės būstas gali būti išnuomotas kaip socialinis būstas tik Aprašo 46 punkte nustatytu atveju. Nei Aprašo 71 punkte, nei Aprašo 72 punkte nėra nuorodos į Aprašo 46 punktą. Pareiškėjo nuomone, Aprašo 71 ir 72 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas sudaro galimybę savivaldybės būstą išnuomoti kaip socialinį būstą bet kuriuo kitu atveju;
22.10. teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Aprašo 78 punktas reglamentuoja būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensavimą. Aprašo 78 punkte ši paramos būstui išsinuomoti forma nėra minima. Pareiškėjas pažymi, kad Aprašas nustato socialinio būsto nuomos tvarką, tačiau nenustato būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensavimo tvarkos. Todėl Aprašo 78 punktas turėtų būti aiškinamas Aprašo nuostatų, reglamentuojančių socialinio būsto nuomą, kontekste. Pareiškėjas teigia, jog Aprašo 78 punkto nuostata leidžia daryti išvadą, kad asmenims ir šeimoms, įrašytiems į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašus ir sulaukusiems eilės paramai būstui išsinuomoti gauti, gali būti subnuomojamas privatiems subjektams priklausantis būstas, o ne nuomojamas socialinis būstas.
23. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
23.1. teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas su atitinkamu pareiškimu ir patikslintu pareiškimu kreipdamasis į teismą, nepaisė to, jog Savivaldybė iš esmės įvertino pareiškėjo 2017 m. balandžio 12 d. teikimą, jį vykdė bei įvertinusi socialinį poreikį Savivaldybės teritorijoje, atliko reikiamus Aprašo pakeitimus;
23.2. Aprašo 14 punktas negali būti aiškinamas paraidžiui, ignoruojant sisteminį aiškinimą kartu su kitų teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis socialinio būsto naudingojo ploto normatyvą. Atsakovas nurodo, kad sistemiškai aiškinant Įstatymo 15 straipsnio 1, 2 dalyse bei Aprašo 13, 14 punktuose įtvirtintas teisės normas, akivaizdu, jog Aprašo 13 punkte yra nustatyta, kad socialinis būstas siūlomas išsinuomoti atsižvelgiant į Įstatymo 15 straipsnio nuostatas dėl naudingojo ploto, taigi galimybę Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais asmenims ir šeimoms išnuomoti didesnio naudingojo ploto socialinį būstą numato Aprašo 13 punktas. Aprašo 14 punktas numato, kad didesnio naudingojo ploto socialinis būstas siūlomas išsinuomoti kitiems asmenims ar šeimoms, kurių eilės numeris yra vėlesnis, nesant Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytų atvejų;
23.3. Aprašo 32 punkto neteisėtumas negali būti grindžiamas vien pareiškėjo formaliu Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto teisės normos aiškinimu. Atsakovas teigia, jog iš minėtos teisės normos dispozicijos formuluotės matyti, kad savivaldybės būsto fondą sudaro dviejų statusų būstai, t. y. socialiniai būstai ir savivaldybės būstai, joje tiesiogiai nurodyta, kad minimi būstai nuomojami vadovaujantis Turto valdymo įstatymu ir kitais įstatymais. Atsakovas teigia, jog traktavimas, kad Įstatymas, be 16 straipsnio 11 dalyje nurodytų išimčių, neleidžia nustatyti kitų socialinio būsto nuomos atvejų, reikštų neproporcingą Savivaldybės tarybos kompetencijos nustatyti socialinio būsto nuomos kitais tikslais tvarką bei su tuo susijusių sprendimų priėmimo teisės ribojimą ir neatitiktų Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto. Atsakovas nurodo, kad Savivaldybės taryba laikosi pozicijos, jog Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatyti savivaldybės būsto (išskyrus socialinį būstą) nuomojimo atvejai nepatvirtina, kad visa Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis nenustato socialinio būsto nuomojimo atvejų. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose savivaldybės būsto (išskyrus socialinį būstą) nuomos atvejų įtvirtinimas grindžiamas tuo, kad yra atvejų, kai savivaldybė negali savivaldybės būsto išnuomoti kaip socialinio, bet privalo jį išlaikyti, t. y. padengti šildymo, eksploatavimo, atnaujinimo, administravimo ir kitas išlaidas, nusprendus, kad jį naudingiau ir ekonomiškiau nuomoti ne socialinio būsto nuomos sąlygomis, gali priimti sprendimą dėl savivaldybės būsto nuomos;
23.4. Aprašo 42.4 punkte sąvokos ,,deklaruotas turtas (įskaitant pajamas)“ reikšmė ir prasmė yra analogiška Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai teisės normai pagal kurią, tuo atveju, jeigu asmens ar šeimos, nuomojančio (nuomojančios) socialinį būstą, deklaruoto turto vertė ar pajamos, viršija Įstatymo nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, savivaldybės taryba gali priimti sprendimą šį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis. Atsakovas teigia, jog sąvoka ,,turtas (įskaitant gautas pajamas)” analogiška reikšme ir prasme yra vartojama ir Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje. Atsakovas taip pat pažymi, kad Ministerijos Rašte pateikta nuomonė yra konkreti ir nedviprasmiška: savivaldybės tarybos nustatytoje savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarkoje turi būti aptarti atvejai ir sąlygos, kurioms esant socialinis būstas perkeliamas į savivaldybės būsto fondo sąrašą ir nuomojamas vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nustatyta tvarka;
23.5. pareiškėjo argumentai dėl asmenų ar šeimų iškeldinimo iš būsto tuo atveju, kai jų turtas ar pajamos tik laikinai padidėja, o vėliau sumažėja iki įstatyme nustatytų dydžių (Aprašo 46 punktas), pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į būsto neliečiamybę ir ją aiškinančią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kuri yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis;
23.6. dėl Aprašo 47 ir 48 punktų atsakovas nurodo, kad tiek Įstatyme, tiek Vyriausybės, tiek Savivaldybės teisės aktuose yra nuostatos, kurios patvirtina, kad nuomojant savivaldybės būstą su bendrojo naudojimo patalpomis netaikomos kitos socialinio būsto nuomos sąlygos, taip pat ir pareiškėjo minimas socialinio būsto nuomos mokestis. Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai įvertino šias nuostatas, t. y. kad skiriasi būstų teisiniai statusai: savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis (Įstatymo 2 str. 11 p.) ir socialinis būstas (Įstatymo 2 str. 12 p.), nuomos sąlygos, nes Savivaldybėje yra sudaromi du skirtingi sąrašai, t. y. Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į savivaldybės būsto su bendrojo naudojimo patalpomis nuomą, sąrašas, ir Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašas, taip pat skiriasi būsto nuomos trukmė – savivaldybės būstas su bendrojo naudojimo patalpomis išnuomojamas 3 metams (Aprašo 47 p.), socialinis būstas paprastai išnuomojamas neterminuotai bei skiriasi būstų nuomos sąlygos, taip pat ir būstų nuomos mokesčio dydis, kuris apskaičiuojamas pagal skirtingą standartizuotą formulę pagal Metodiką ir Mokesčių aprašą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad administracinėje teisėje yra taikomas principas ,,viskas, kas nėra aiškiai leista, yra draudžiama“, vadinasi, jei Apraše nėra nuostatų, kurios patvirtintų, kad, nuomojant savivaldybės būstą su bendrojo naudojimo patalpomis, taikomos socialinio būsto nuomos sąlygos, socialinio būsto nuomos sąlygos netaikomos;
23.7. dėl Aprašo 49–51 punktų atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą pateiktus argumentus bei pažymi, kad savivaldybės būsto su bendrojo naudojimo patalpomis nuoma pagal Aprašo 49–51 punktuose įtvirtintas nuostatas Savivaldybei sudaro sąlygas maksimaliai išnaudoti turimą turtą (būsto fondą), kad būtų sprendžiami poreikį atitinkantys socialinio būsto fondo plėtros klausimai, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti;
23.8. teismas tinkamai įvertino Aprašo 64 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams kitų Aprašo punktų atitikties įstatymų reikalavimams kontekste, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad iki Tvarkos įsigaliojimo gyvenamųjų patalpų bendrabučio nuomai terminas nebuvo nustatytas, todėl asmenims, kuriems gyvenamosios patalpos (bendrabutis) yra išnuomotos iki šios Tvarkos įsigaliojimo, taikomos CK 6.623 straipsnio 2 dalies nuostatos ir pasibaigus darbo sutarčiai, mokymosi laikui arba mokslo metams, bendrabučio nuomos sutartis nutraukiama. Atsakovas akcentuoja, jog CK 6.157 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, taigi Tvarkos 6 punktu nustačius, kad gyvenamosios patalpos (bendrabutis) nuomojamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, pritarus Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijai, ne ilgiau kaip 3 metams, tiek vadovaujantis CK 6.157 straipsnio 2 dalimi, tiek pagal bendrąjį principą lex retro non agit, ši nuostata taikoma po šios Tvarkos įsigaliojimo sudaromoms gyvenamosios patalpos bendrabučio nuomos sutartims;
23.9. Aprašo 71 ir 72 punktai yra taikomi ne atsietai, o sistemiškai kartu su Aprašo 42.4 ir 46 punktais, jie nenustato naujų Įstatyme nenumatytų socialinio būsto nuomos pagrindų, todėl nenumato galimybės socialinį būstą nuomoti Įstatyme nenustatytais atvejais, neišplečia socialinio būsto nuomojimo atvejų sąrašo ir neriboja asmenų ir šeimų, laukiančių eilėje paramai būstui išsinuomoti gauti, ir asmenų ir šeimų, kuriems ši parama yra būtina dėl ypač sudėtingų gyvenimo aplinkybių, teisės į socialinio būsto nuomą, o tik reglamentuoja pačią Savivaldybės būsto nuomos socialinio būsto sąlygomis procedūrą. Atsakovas nurodo, jog tai, kad Aprašo 71 ir 72 punktuose nėra nuorodos į Aprašo 46 punktą, nesudaro ir negali sudaryti pagrindo manyti, kad Aprašo 71 ir 72 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas sudaro galimybę savivaldybės būstą išnuomoti kaip socialinį būstą bet kuriuo kitu atveju;
23.10. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra numatytos dvi paramos būstui išsinuomoti formos: socialinio būsto nuoma ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos mokėjimas. Šios dvi paramos formos yra alternatyvios, tačiau neatsiejamai tarpusavyje susijusios, todėl vien dėl to, kad Aprašo 78 punkte būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensavimas nėra minimas, ar dėl to, kad ši nuostata įrašyta Apraše, reglamentuojančiame būstų nuomos tvarką, o ne būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimą, mokėjimą ir permokėtų kompensacijų grąžinimo tvarką, nesudaro teisinio pagrindo šią nuostatą netinkamai subjektyviai aiškinti ir dėl tokio aiškinimo pripažinti prieštaraujančia įstatymams.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Byloje nagrinėjamas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse) prašymas ištirti, ar: 1) Aprašo 14 punktas atitinka Įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalis ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus; 2) Aprašo 32 punktas atitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnio 1, 9 ir 11 dalis, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus; 3) Aprašo 42.4 punktas atitinka Įstatymo 20 straipsnio 6 dalį ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus; 4) Aprašo 46 punktas atitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnio 1, 9 ir 11 dalis, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus; 5) Aprašo 47 ir 48 punktai atitinka Įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą; 6) Aprašo 49–51 punktai atitinka CK 6.623 straipsnio 1 dalį, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą; 7) Aprašo 64 punktas atitinka CK 6.623 straipsnio 2 dalį, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą; 8) Aprašo 71 ir 72 punktai atitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnio 1, 9 ir 11 dalis, Turto valdymo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus; 9) Aprašo 78 punktas atitinka Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktus ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą.
25. Taigi, šioje byloje, inicijuodamas norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimą, į teismą kreipėsi Vyriausybės atstovas, paduodamas abstraktų pareiškimą, t. y. su individualia administracine byla nesusijusį pareiškimą dėl normino teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 str. 2 d.).
26. Iš Teisės aktų registro matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2 punktu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. 1-809 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarkos aprašo patvirtinimo“ buvo pripažintas netekusiu galios.
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnyje nurodyti subjektai, norminio administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą. Taigi tais atvejais, kai teisme nagrinėjama norminė administracinė byla pagal abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumą, administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą, todėl ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo tokiais atvejais yra pagrindas nutraukti bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I444-1/2006; 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I502-9/2013; 2013 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I444-3/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I438-1/2014; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-2-261/2017; 2018 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-25-822/2018 ir kt.).
28. Jeigu dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ginčijamos norminio administracinio teisės akto nuostatos nebegalioja, pripažinimas, kad nebegaliojantis norminis administracinis aktas prieštaravo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, nebetenka prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I756-19/2012; 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1767/2012, 2020 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1852-602/2020).
29. Atsižvelgiant į tai, kad Aprašas, kurio nuostatos ginčijamos byloje, yra panaikintas, o į administracinį teismą dėl Aprašo teisėtumo kreipėsi Vyriausybės atstovas su abstrakčiu pareiškimu (ABTĮ 112 str. 2 d.), konstatuotina, kad nagrinėjama norminio administracinio akto teisėtumo byla prarado savo objektą, todėl yra nutrauktina.
30. Pažymėtina, kad šios norminės administracinės bylos nutraukimas neužkerta kelio individualią bylą nagrinėjančiam bendrosios kompetencijos arba administraciniam teismui kreiptis su prašymu ištirti ir nebegaliojančio norminio administracinio akto dalies teisėtumą, jeigu tai būtina sprendimui individualioje byloje priimti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti.
Nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Artūras Drigotas
Ričardas Piličiauskas
Milda Vainienė