Civilinė byla Nr. 3K-3-40/2013

Proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisų perėmėjai Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybei, M. M. (M. M.), T. M., A. S. (A. S.), O. K. (O. K.), N. F. (N. F.), N. L., V. S., S. Š. dėl administracinių teisės aktų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo; tretieji asmenys: valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, akcinė bendrovė SEB bankas, Klaipėdos miesto 6-ojo notarų biuro notarė L. Peštenienė, Klaipėdos miesto 5-ojo notarų biuro notarė R. Kundrotienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais: Klaipėdos miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 275 1.6 punktą; Klaipėdos miesto mero 1996 m. rugsėjo 17 d. potvarkio Nr. 598 su priedu dalį, kuria patvirtinti žemės sklypo Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), duomenys; Klaipėdos apskrities valdytojo 1996 m. spalio 29 d. įsakymą Nr. 1104 su priedu dėl leidimo pirkti valstybinės žemės sklypą T. M.; 1996 m. spalio 30 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria T. M. parduotas 1107 kv. m žemės sklypas, esantis Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), taikant restituciją ir grąžinant sklypą Lietuvos valstybei; 1995 m. spalio 25 d. dovanojimo sutartį, kuria M. M. dovanojo T. M. rąstų parduotuvę su rūsiu, plytų ūkinį pastatą, du metalo garažus ir kiemo įrenginius, esančius Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), taikant restituciją; 1996 m. lapkričio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria T. M. pardavė A. S. ir O. K. žemės sklypą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), su jame esančia rąstų parduotuve, kitais statiniais, taikant restituciją; 1997 m. vasario 24 d. dovanojimo sutartį, kuria O. K. dovanojo N. F. 553/1107 dalis žemės  sklypo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį šiame sklype esančios parduotuvės, 1/2 dalį metalinio garažo ir kiemo įrengimų, taikant restituciją; 1998 m. balandžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria A. S. pardavė N. L. 554/1107 dalis žemės sklypo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį sklype esančios parduotuvės bei jai priklausančius kiemo įrenginius, 1/2 dalį garažo, taikant restituciją; 1998 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo  sutartį, kuria N. F. pardavė N. L. 553/1107 dalis žemės sklypo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį šiame žemės sklype esančio rąstų gyvenamojo namo, šiai gyvenamojo namo daliai priklausančius kiemo įrenginius ir 1/2 dalį metalinio garažo, taikant restituciją; 2001 m. kovo 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria N. L. pardavė V. S. Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), esančius 0,1107 ha ploto žemės sklypą, parduotuvę, garažą ir kiemo statinius, taikant restituciją; 2004 m. spalio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria V. S. pardavė S. Š. Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), esančius 0,1107 ha ploto žemės sklypą, parduotuvę, garažą ir kiemo statinius, taikant restituciją.

Byloje nustatyta, kad rąstų parduotuvė, ūkiniai pastatai, esantys Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), privačios nuosavybės teise priklausė M. M., kuris juos 1995 m. spalio 25 d. dovanojimo sutartimi padovanojo T. M. Klaipėdos miesto valdyba 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 275 „Dėl gyvenamųjų patalpų įsirengimo ir butų perplanavimo“ 1.6 punktu leido parduotuvės patalpas perplanuoti į gyvenamąsias. T. M. pateikus prašymą parduoti jai žemės sklypą prie namų valdos, Klaipėdos miesto merui 1996 m. rugsėjo 17 d. potvarkiu Nr. 598 patvirtinus parduodamo žemės sklypo duomenis, Klaipėdos apskrities valdytojas 1996 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 1104 T. M. leido pirkti valstybinės žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai, o 1996 m. spalio 30 d. su ja buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, kuria 0,1107 ha žemės sklypas, esantis Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), parduotas namų valdai. Šios sutarties 7.1 punkte nurodyta, kad parduodamas žemės sklypas patenka į Valstybinio jūrų uosto plėtros rezervinę teritoriją, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 376, o jo 2.2 punkte nurodyta, kad rezervinių teritorijų naudojimo kitoms reikmėms, nesusijusioms su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto veikla, klausimus Klaipėdos miesto valdyba turi derinti su šio uosto direkcija. Ieškovas laikosi pozicijos, kad, negavus Klaipėdos valstybinio jurų uosto direkcijos (toliau – Uosto direkcija) sutikimo, pirminio dokumento – Klaipėdos miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 275 1.6 punktas buvo neteisėtas, tačiau jis tapo pagrindu privatizuoti 1107 kv. m žemės sklypą Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), todėl vėliau priimti administraciniai aktai ir sudaryti sandoriai taip pat yra neteisėti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad 1996 m. spalio 30 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 3 punkte buvo nurodyta, kad neprivatizuojama bendram naudojimui ir visuomeninei statybai bei rekreacijai naudotina žemė pagal parengtus ir Vyriausybės nustatyta tvarka patikslintus projektus, tačiau nėra įrodymų, kad ši teisės norma turėjo būti taikoma. Šio įstatymo vykdymą reglamentuojančiuose Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 822   5.2 punkte ir 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo Nr. 376 (byloje nustatyta, kad šis nutarimas nepaskelbtas įstatymų nustatyta tvarka) 2 punkte nustatyta, kad Klaipėdos miesto valdyba rezervinių teritorijų naudojimo kitoms miesto reikmėms, nesusijusioms su uosto veikla, klausimus derina su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ir šias teritorijas perduoda uosto reikmėms pagal nustatyta tvarka parengtus ir suderintus planavimo projektus, tačiau ginčo žemės sklypas pagal detalųjį planą nebuvo perduotas Uosto direkcijai. Ginčo sklypas buvo suformuotas pagal Klaipėdos miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 397 „Dėl kvartalo tarp Minijos, Gegučių, Varnėnų ir Žuvėdrų tako gatvių užstatymo projekto patvirtinimo“. Teismas, remdamasis Klaipėdos miesto savivaldybės atstovės R. G. tvirtinimu, sprendė, jog, rengiant projektą, Uosto direkcijos sutikimas buvo, tik jis yra neišlikęs. Teismas pažymėjo, kad pastato paskirtis neturėjo įtakos privatizavimui ir formuojamo sklypo dydžiui. Privatizuojant žemės sklypą ne prie gyvenamosios, o kitokios paskirties pastato, būtų taikomas ne Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 7.1.1.1 punktas, bet 7.1.7 punktas. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog 1996 m. spalio 30 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja įstatymų reikalavimams, t. y. imperatyviąjam draudimui privatizuoti žemės sklypus uosto rezervinėje ir gretimoje teritorijoje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir papildomai pažymėjo, kad ginčo žemės pirkimo–pardavimo sutartyje esanti nuoroda, jog sklypas patenka į Valstybinio jūrų uosto plėtros rezervinę teritoriją, nustatytą Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 376, reiškia, kad įsigyjantis nuosavybėn žemės sklypą savininkas turi laikytis nurodyto apribojimo – visus atliekamus žemės sklype veiksmus derinti su Uosto direkcija, bet tai nereiškia draudimo pirkti žemės sklypą. Teisėjų kolegijos nuomone, ši nuoroda patvirtina, kad žemės sklypo paskirties pakeitimo ir pardavimo klausimai buvo derinami su Uosto direkcija. Be to, kadangi nurodytas Vyriausybės nutarimas nebuvo nustatyta tvarka paskelbtas, tai jis gali būti laikomas tik institucijų, kurių kompetencijai jis skirtas, rašytiniu susitarimu, bet ne norminiu teisės aktu, sukeliančiu visiems jį naudojantiems atitinkamas teises ar pareigas. Dėl to nereikšmingi ieškovo argumentai, kad Klaipėdos miesto valdybos pareigūnai žinojo apie šį nutarimą ir privalėjo jį vykdyti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindas tenkinti ieškinį negali būti ieškovo argumentas, jog Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 1070 ,,Dėl ūkinės veiklos Klaipėdos valstybinio uosto rezervinėse teritorijose apribojimų“ buvo patikslintas Vyriausybės nutarimas Nr. 376, imperatyviai nurodant, kas draudžiama uosto rezervinėse teritorijose. 1996 m. spalio 30 d. ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties teisiniam vertinimui šis nutarimas negali būti taikomas, nes sutarties teisėtumas nagrinėtinas tik pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 15 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Privatizuotas buvo komercinės paskirties pastatas-parduotuvė, o ginčijamo Klaipėdos miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 275 1.6 punktas, kuriuo buvo T. M. leista perplanuoti parduotuvės patalpas į gyvenamąsias, buvo pagrindas vėliau neleistinai žemės sklypui nustatyti namų valdos teisinį statusą ir įgyti nuosavybės teisę žemės sklypą, priskirtą Klaipėdos jūrų uosto rezervinei teritorijai, negavus Uosto direkcijos sutikimo, nustatyto Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo Nr. 376 2.2 punkte. Su uostu besiribojančioje teritorijoje nustačius gyvenamąją paskirtį ir pardavus žemės sklypą buvo apribota tam tikrų aplinką teršiančių, tačiau uostui reikalingų objektų statyba ir suvaržytas uosto rezervinių teritorijų įsisavinimas. Kasatorius akcentuoja, kad ginčijami administraciniai teisės aktai priimti tam, jog būtų sudarytos sąlygos neteisėtai disponuoti ginčo žemės sklypu, priskirtu uosto rezervinei teritorijai.

2. Teisės aktuose nustatyti institucijų derinimai bei sutikimai turi būti išreikšti raštu. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad žemės sklypo paskirties pakeitimo ir pardavimo klausimai buvo derinami su Uosto direkcija, nepagrįstas, nes nuoroda žemės pirkimo–pardavimo sutartyje, kad žemės sklypas patenka į Jūrų uosto rezervinę teritoriją nereiškia, jog leidimas parduoti žemės sklypą buvo suderintas su Uosto direkcija. Tokia nuoroda patvirtina tik tai, kad savivaldybei ir apskrities administracijai buvo žinoma apie Vyriausybės nutarimą, įpareigojantį sprendimus, susijusius su rezervinėmis teritorijomis, derinti su Uosto direkcija.

3. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rezervinių teritorijų ribas Susisiekimo ministerijos teikimu nustato Vyriausybė. Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo Nr. 376  2.1. punkte buvo nurodyta, jog Klaipėdos miesto valdyba turi perduoti Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui šiame nutarime nustatytas rezervines teritorijas. Nutarimo nuostatos buvo pažeistos ginčo teritorijos bendrajame plane nepriskyrus rezervinei uosto teritorijai ir jos neperdavus Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui, todėl pirmosios instancijos teismas ginčo žemės sklypo neperdavimą Uosto direkcijai nepagrįstai nurodė kaip pagrindą netenkinti ieškinio.

4. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimas Nr. 1070 negali būti taikomas sutarčių teisiniam vertinimui, yra nepagrįstas, nes paskutinis ginčo žemės sklypo perleidimo sandoris sudarytas Vyriausybės 2004 m. spalio 21 d., t. y. galiojant nurodyto Vyriausybės nutarimo nuostatoms.

5. Viešasis interesas reikalauja, kad neliktų galioti aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujantys administraciniai teisės aktai bei jų pagrindu sudaryti neteisėti sandoriai. Dėl atskirų valstybės pareigūnų aplaidumo ar neteisėtų veiksmų neturi nukentėti valstybės interesas. Šioje byloje vertinant padarytus teisės normų pažeidimus neturėtų būti atsižvelgiama tik į civilinių santykių stabilumą, jų gerbimą ar sąžiningų įgijėjų interesus. Be to, skirtingos parduodamo pastato paskirties nurodymas ginčijamuose sandoriuose patvirtina, kad juos sudarydamos šalys nebuvo pakankamai sąžiningos, nes jos žinojo arba privalėjo žinoti, ką perka ar parduoda.

Trečiasis asmuo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo skundą atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Byloje nustatyta, kad rengiant ginčijamus administracinius aktus žemės sklypas, esantis Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), nebuvo perduotas Uosto direkcijai. Šis sklypas buvo suformuotas pagal Klaipėdos miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 397 patvirtintą kvartalo užstatymo projektą, kuris prilygintas detaliajam planui ir pagal kurį ginčo žemės sklypo paskirtis buvo nustatyta gyvenamoji–visuomeninė.

2. Byloje nustatyta, kad rengiant Klaipėdos miesto bendrąjį planą Uosto direkcijos sutikimas buvo, tik jis yra neišlikęs, nes pagal Uosto direkcijos ir savivaldybės susitarimus, miesto bendrajame plane 50 metrų teritorijoje nuo Minijos g. yra numatyta plėtoti veiklą, nesusijusią su uosto plėtra.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. gegužės 16 d. nutarimas Nr. 376 nebuvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka, todėl pagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad, nepaskelbus šio nutarimo įstatymo nustatyta tvarka, jis negaliojo ir toks dokumentas gali būti laikomas tik institucijų, kurių kompetencijai jis skirtas, rašytiniu susitarimu, bet ne norminiu teisės aktu, sukeliančiu visiems jį naudojantiems atitinkamas teises ir pareigas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė prašo skundą atmesti, nurodydamas, kad sutinka su bylą nagrinėjusių teismų argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl viešojo intereso sampratos ir gynimo

Teisės aktai nepateikia universalios ir aiškios viešojo intereso apibrėžties. Paprastai viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Viešasis interesas gali egzistuoti įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, be to, yra dinamiškas, kintantis, todėl neįmanoma iš anksto numatyti ir apibrėžti visų viešojo intereso atvejų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrolitas-Service” v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-555/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. G. v. Kauno apygardos prokuratūra, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-3-501/2012). Taigi teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatyti viešojo intereso buvimo faktą.

Nagrinėjamoje byloje prokuroras, kreipdamasis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nurodė, kad pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys valstybinių žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai  pardavimą bei rezervinių teritorijų Klaipėdos jūrų uostui plėsti naudojimą.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Stenrosus“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-377/2010; kt.). Neabejotinai viešuoju interesu pripažintina strategiškai svarbių ir ekonomiškai visos valstybės mastu reikšmingų valstybės įmonių veiklai būtinų prielaidų ir tinkamų sąlygų sudarymas, nes sėkminga jų veikla tam tikra dalimi prisideda prie visuomenės gerovės (indėlis į biudžetą mokant mokesčius, darbo vietų kūrimas ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas taip pat yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D. P., E. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2006; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. G., Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr.3K-3- 279/2009).

Tačiau tam, kad viešasis interesas būtų ginamas, nepakanka, kad tam tikri teisiniai santykiai pagal savo turinį patektų į viešojo intereso veikimo sritį. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar jis realiai buvo pažeistas, t. y., ar visuomenė (arba tam tikra jos dalis) patyrė žalą ar kitokius neigiamus padarinius. Be to, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas tenkinti ieškinį, susijusį su viešojo intereso  pažeidimu, turi įvertinti, ar tokiu atveju nebus pažeista pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos bei atskirų asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo, ar viešojo intereso gynimas toks pats aktualus ir svarbus visuomenei jo gynimo metu, kaip ir tada, kai buvo pažeistas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo teisinių santykių, galimai pažeidžiančių viešąjį interesą, atsiradimo iki kreipimosi dėl viešojo intereso gynimo, teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą (2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A575-1576/2008, 2009 m. sausio 21 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A556-782/2009). Atskirais atvejais gali būti svarbu ir teismai turi įvertinti, ar viešasis interesas gali būti apgintas tik tuo būdu, kurį prašoma taikyti ginčo atveju, ar toks būdas yra efektyviausias, ar ginant viešąjį interesą kaip prioritetinį nenukentės kito asmens ar net daugelio asmenų teisėti interesai, ar toks viešojo intereso gynimas vienoje srityje nelems jo pažeidimo kitose srityse.

Dėl gintino viešojo intereso šioje byloje

Nagrinėjamoje byloje prokuroras nurodė, kad viešasis interesas pažeistas tuo, jog atsakovai be suderinimo su Klaipėdos valstybinio uosto direkcija davė sutikimą perplanuoti patalpas, esančias Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), iš komercinių į gyvenamosios paskirties,  vėliau prie šių statinių suformuoto žemės sklypo naudojimo paskirtį nurodė - individualiam gyvenamajam namui ir sklypą pardavė kaip skirtą namų valdai.

Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas patenka į Klaipėdos valstybinio uosto rezervinę teritoriją. Atsižvelgiant į rezervinės uosto teritorijos paskirtį – esant poreikiui ją panaudoti uosto teritorijai plėsti, pateisinami tam tikri ūkinės ir kitokios veiklos ribojimai tokioje teritorijoje, pavyzdžiui, valstybės nuosavybe esančio turto neperleidimas privačion nuosavybėn, naujų statinių statybos neleidimas ir pan. Tačiau tokie ribojimai turi būti nustatyti įstatymų. Pažymėtina, kad ginčijamų administracinių aktų ir beveik visų sandorių sudarymo metu nebuvo išsamaus rezervinių uosto teritorijų statusą, naudojimą, priežiūrą, disponavimą jomis nustatančio reglamentavimo. Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 822 ir 1994 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 376 buvo nustatytas reikalavimas rezervinių teritorijų naudojimą kitoms reikmėms, nesusijusioms su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto veikla, derinti su Uosto direkcija (atitinkamai 5.2 ir 2.2 punktai). Pastarasis Vyriausybės nutarimas (būtent juo rezervinėms uosto teritorijoms priskirta teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas) nustatyta tvarka iki šiol nepaskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl jis  kaip norminis teisės aktas nelaikytinas galiojančiu (įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 dalis) ir nėra pagrindo jį taikyti (CPK 3 straipsnis).  1996 m. gegužės 16 d. priimtu Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymu rezervinių uostų teritorijų teisinis statusas taip pat nesureguliuotas, išskyrus nuostatą, kad rezervinių teritorijų ribas Susisiekimo ministerijos teikimu nustato Vyriausybė (3 straipsnio 3 dalis). Tik 2002 m. gruodžio 5 d. įstatymu Nr. IX-1226 pakeitus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymą, pateikta uosto rezervinės teritorijos sąvoka, Uosto direkcijos funkcijos ryšium su rezervine uosto teritorija, draudimas rezervinėse teritorijose esantį nekilnojamąjį valstybės turtą perduoti privačion nuosavybėn. Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 1070 „Dėl ūkinės veiklos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinėse teritorijose apribojimų“ nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinėse teritorijose bei panaikintas Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo Nr.  376 2.2 punktas. Vyriausybės 2005 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. 605 patvirtintos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinių teritorijų priežiūros ir tvarkymo taisyklės. Taigi, žemės sklypo perleidimo privačion nuosavybėn metu Klaipėdos valstybinio jūrų uosto veiklą reglamentuojantys įstatymai tokio perleidimo nedraudė. Draudimo perleisti valstybinę žemę rezervinėje uosto teritorijoje privačion nuosavybėn nebuvo ir kituose įstatymuose (Žemės įstatyme, Žemės reformos įstatyme ar kt.). Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo tvarką ginčo žemės  sklypo pardavimo atsakovei T. M. metu reglamentavo Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka (toliau – ir Tvarka). Būtent šio teisės akto pažeidimą nurodė prokuroras, kreipdamasis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Prokuroro manymu, ginčo žemės sklypas neteisėtai parduotas kaip privačios namų valdos sklypas. Kaip ir nurodyta apeliacinio teismo nutartyje, piliečiai pagal  Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimą Nr. 987 turėjo teisę ne aukciono tvarka įsigyti ne tik namų valdų žemės sklypus (7.1.1.1 punktas), bet ir žemės sklypus prie kitų pastatų, įsigytų ir įsigyjamų iš valstybės, žemės ūkio ar akcinių bendrovių, ūkinių bendrijų, kitų juridinių ir fizinių asmenų (7.1.7 punktas). Vadinasi, ir nepakeitus sklype esančių pastatų bei sklypo naudojimo paskirties, jis galėjo būti parduotas pastatų savininkui. Pagal Tvarkos 7.1.1.1 punktą galėjo būti parduodamas faktiško valdos dydžio sklypas (Klaipėdos mieste – ne daugiau kaip 0,2 ha  (Tvarkos 4 punktas), o pagal 7.1.7 punktą – pastatų pardavimo metu buvusiai tiesioginei pastatų paskirčiai reikalingas žemės plotas. Bylą nagrinėję teismai aiškinosi galimus parduodamų sklypų dydžius ir nustatė, kad žemės sklypo dydis, parduodant jį tiek pagal Tvarkos 7.1.1.1 punktą, tiek pagal 7.1.7 punktą, nesikeistų. Taigi šiuo atveju nekonstatuota, kad parduodant valstybinę žemę būtų parduota neprivatizuotina žemė, neteisėtai būtų leista įgyvendinti asmeniui nepriklausančią teisę arba ją leista realizuoti didesne apimtimi, negu priklauso pagal įstatymus. Pripažinus, kad pirminis žemės privatizavimo sandoris sudarytas teisėtai, atskirai nesvarstytina dėl vėlesnių žemės sklypo perleidimo sandorių teisėtumo, nes savarankiškų jų negaliojimo pagrindų nenurodoma.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog pastato paskirties bei žemės sklypo naudojimo būdo keitimas suderintas su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, tačiau net ir pripažinus, kad tokio suderinimo nebuvo, tai neturėtų įtakos teisei sklypą privatizuoti. Viešąjį interesą ginantis prokuroras nepagrindė ir neįrodė, kad privačios nuosavybės teise asmeniui priklausantis gyvenamosios paskirties žemės sklypas uosto plėtrai trukdytų labiau nei komercinės paskirties sklypas. Atsiradus poreikiui plėsti uosto teritoriją, rezervinė teritorija prijungiama prie uosto teritorijos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, nepriklausomai nuo joje esančių sklypų paskirties. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės ir savivaldybės institucijų, vykdančių viešojo administravimo subjektų funkcijas, veiksmais (pastato paskirties ir žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimas be Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos sutikimo), įvertinus pažeidimo  pobūdį ir padarinius, laiko faktorių (pastatų paskirtį leista keisti Klaipėdos miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 275, žemės sklypo naudojimo namų valdai paskirtis nurodyta Klaipėdos miesto mero 1996 m. rugsėjo 17 d. potvarkyje Nr. 598) ir atsižvelgiant į teisinių santykių stabilumo poreikį, pažeisto viešojo intereso gynimas ieškovo nurodomu būdu (naikinant administracinius aktus, jų pagrindu sudarytus ir vėlesnius turto perleidimo sandorius, taikant restituciją), būtų neproporcinga priemonė.   

Kolegija sutinka su kasatoriaus nuomone, kad nagrinėjamam ginčui nereikšminga aplinkybė, ar buvo įvykdytas Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo Nr. 376 2.1 punktas, t. y. ar Klaipėdos miesto valdyba perdavė Klaipėdos valstybinio jūrų uostui 1 punkte nurodytas rezervines teritorijas pagal nustatyta tvarka parengtus ir suderintus planavimo projektus, todėl bylą nagrinėję teismai be pagrindo ja rėmėsi. Dėl kasatoriaus pozicijos, kad bylą nagrinėjusių teismų argumentas, jog Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimas Nr. 1070 negali būti taikomas sutarčių teisiniam vertinimui, yra nepagrįstas, nes paskutinis ginčo žemės sklypo perleidimo sandoris sudarytas 2004 m. spalio 21 d., t. y. galiojant nurodyto Vyriausybės nutarimo nuostatoms, teisėjų kolegija pažymi, kad šiame nutarime nėra draudimo į rezervines uosto teritorijas pakliūvančius, nuosavybės teise privatiems asmenims priklausančius  žemės sklypus su priklausiniais perleisti kitiems savininkams.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 303,53 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis, 961 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros (kodas 190743773) 303,53 Lt (tris šimtus tris litus 53 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Birutė Janavičiūtė

Zigmas Levickis

                                                                      Algis Norkūnas