Civilinė byla Nr. 3K-3-522/2011
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-05309-2009-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
14.6; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovui UAB „Makdor“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami įrodymų vertinimo taisyklių bei išskaitas iš darbo užmokesčio reglamentuojančių darbo teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai.
Ieškovas A. L. prašė:
1) pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu;
2) pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 128 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių;
3) priteisti iš atsakovo 29 917,92 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2008 metų rugsėjo mėnesio iki 2009 m. balandžio 1 d.;
4) priteisti 456,08 Lt kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas;
5) priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio (toliau – ir VDU) dydžio išeitinę išmoką – 9400 Lt;
6) priteisti 0,07 proc. dydžio delspinigius už laiku neišmokėtą visą darbo užmokestį už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną – 3770 Lt;
7) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2009 m. balandžio 1 d.;
8) priteisti 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad nuo 2008 metų rugpjūčio mėnesio darbdavio įsakymu Nr. P-08001/P jo darbo užmokestis buvo padidintas nuo 1600 iki 4700 Lt kas mėnesį. Atsakovas nuo 2008 metų rugsėjo mėnesio nemokėjo ieškovui priklausančio darbo užmokesčio, susidariusi skola iki 2009 m. balandžio 1 d. – 22 600,28 Lt. Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti jam priklausantį darbo užmokestį. Ieškovo teigimu, atsakovas atlyginimo nemokėjimą grindė sunkia įmonės finansine padėtimi, susidariusią situaciją pripažino prastova ir nurodė, kad, atsiradus darbo, ieškovas bus apie tai informuotas ir iškviestas į darbą. Ieškovas tik iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. birželio 17 d. rašto sužinojo, kad jo darbo sutartis nutraukta 2009 m. balandžio mėnesį DK 136 straipsnio pagrindu; mano, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, darbo sutartis turėjo būti nutraukta pagal DK 128 straipsnį.
Atsakovas nurodė, kad įmonėje prastova nebuvo paskelbta, ieškovas 2009 metų kovo mėnesį nepasirodė darbe, telefonu informavo, kad serga, tačiau nepateikė nedarbingumo pažymėjimo. Atsakovo administracija bandė susisiekti su ieškovu telefonu, tačiau šis į skambučius neatsakinėjo. 2009 metų balandžio 1-20 dienomis ieškovas ir toliau neatvyko į darbą ir nepranešė apie neatvykimo priežastis. Atsakovas negalėjo rasti ieškovo jo nurodytoje gyvenamojoje vietoje, todėl negalėjo įvykdyti DK 240 straipsnio reikalavimų prieš skiriant drausminę nuobaudą pareikalauti darbuotojo pasiaiškinimo raštu. Kadangi ieškovas per visą laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 20 d. neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, atsakovas 2009 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. P-90420 paskyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovo darbo sutarties sąlyga dėl atlyginimo nebuvo pakeista, ieškovo pateiktame darbo sutarties priede Nr. 1 esantis parašas yra ne atsakovo direktorės N. M., o ieškovo nurodyto 2008 m. rugpjūčio mėn. įsakymo Nr. P-08001/P, kurio pagrindu neva buvo padidintas atlyginimas, nebuvo priimta. Nuo 2008 metų rugpjūčio iki 2009 metų balandžio mėnesio ieškovui buvo apskaičiuota išmokėti 20 953,01 Lt, išmokėta 10 523,40 Lt, neišmokėta suma – 10 429,61 Lt. Ieškovui ūkinėms išlaidoms atlikti pagal 2008 m. kovo 24 d. kasos išlaidų orderį Nr. KIO-172 buvo išmokėta 6500 Lt, o pagal 2008 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. KIO-180 – 16 460 Lt avanso. Kadangi jis nepateikė šių lėšų panaudojimo ataskaitos, jos buvo traktuojamos kaip darbo užmokesčio avansas ir nuo 2008 metų lapkričio mėnesio atlyginimas buvo užskaitomas šiomis lėšomis. Taigi ieškovo atleidimo dieną jam priklausanti išmokėti 10 429,61 Lt suma buvo įskaityta į ieškovo negrąžintą avansinę išmoką.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 13 575,92 Lt išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, 21 980,35 Lt vidutinio darbo užmokesčio nuo 2008 m. balandžio 20 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei vidutinį darbo užmokestį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos, nustatant, jog vidutinis ieškovo darbo dienos užmokestis yra 78,69 Lt, ir taikant penkių dienų darbo savaitės režimą, taip pat 869,04 Lt delspinigių ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų.
Teismas nustatė, kad 2007 m. rugpjūčio 20 d. ieškovas su atsakovu sudarė terminuotą darbo sutartį dėl finansų analitiko pareigų. Sutartis galiojo iki 2009 m. rugsėjo 9 d. Atsakovo 2009 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. P-90420 ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo – neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties visą darbo dieną). Teismas nustatė, kad 2009 metų balandžio mėnesį ieškovas neatvykdavo į darbą nenurodęs jokių svarbių priežasčių. Bylos duomenys nepatvirtina, kad UAB „Makdor“ nuo 2009 metų balandžio mėnesio buvo paskelbta prastova. Taip pat nėra duomenų, kad ieškovas būtų išreiškęs valią nutraukti darbo sutartį, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 128 straipsnio 1 dalį. Teismas konstatavo, kad ieškovas nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 20 d. visas darbo dienas be svarbių priežasčių neatvykdavo į darbą, toks tęstinis pažeidimas laikytinas šiurkščiu (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 235 straipsnio 9 punktas), taigi atsakovas teisėtai atleido ieškovą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
Darbo sutartyje ieškovui buvo nustatytas 1600 Lt atlyginimas per mėnesį. Ieškovo darbo sutarties priede Nr. 1 nurodyta, kad 2008 m. rugpjūčio mėnesį buvo pakeistas darbo sutarties 3 punktas ir nustatytas 4700 Lt per mėnesį darbo užmokestis. Atsakovas neigė, kad toks darbo sutarties pakeitimas buvo pasirašytas, todėl teismas paskyrė techninę–grafologinę–dokumentinę ekspertizę. Ekspertas padarė išvadą, kad nėra galimybės nustatyti, ar darbo sutarties priede Nr. 1 pasirašė tuometė UAB „Makdor“ vadovė N. M., nes tiriamasis parašas trumpas, paprastos sandaros, mažai informatyvus. Dėl to teismas šiam faktui nustatyti rėmėsi kitais bylos įrodymais. Liudytoja N. M. parodė, kad ji darbo sutarties priedo nepasirašė. Iš atsakovo pateiktų darbo užmokesčio žiniaraščių, įsakymų dėl premijų išmokėjimo darbuotojams teismas nustatė, kad ieškovo darbo užmokestį nuo 2008 m. rugpjūčio mėnesio sudarė 1600 Lt pareiginis atlyginimas ir darbdavio įsakymais paskirtos premijos. Teismas nustatė, kad nuo 2008 metų rugpjūčio iki spalio mėnesio ieškovo darbo užmokesčio suma buvo 4700 Lt, įskaitant visas darbuotojui priklausančias išmokas, taip pat premijas. VSDFV duomenys taip pat patvirtino, kad ieškovo pajamos buvo skaičiuojamos, įvertinus jam skirtas premijas bei remiantis pagrindiniu 1600 Lt dydžio atlyginimu. Teismas padarė išvadą, kad darbo užmokestis priede Nr. 1 nurodytomis sąlygomis ieškovui niekada nebuvo apskaičiuojamas ir išmokamas. Be to, iš visuotinio akcininkų susirinkimo 2008 m. vasario 6 d. protokolo bei ieškovo paaiškinimų teismas nustatė, kad iki 2008 m. rugpjūčio 14 d. ieškovas buvo įmonės akcininkas ir 2008 m. vasario 6 d. visuotiniame akcininkų susirinkime balsavo prieš atlyginimų padidinimą darbuotojams dėl sunkios įmonės finansinės padėties. Duomenų, patvirtinančių, kad įmonės finansinė padėtis nuo tuo laiko pagerėjo, nėra. Iš atsakovo paaiškinimų ir įsakymų registravimo žurnalo išrašo teismas nustatė, kad 2008 m. rugpjūčio mėnesio įsakymo Nr. P-08001/P, kurio pagrindu buvo padidintas ieškovo atlyginimas, įmonėje priimta nebuvo. Teismui sukėlė abejonių ir darbo užmokesčio padidinimas įforminant darbo sutarties priedą, kai darbo sutartyje neužpildytos laisvos grafos dėl darbo sutarties pakeitimo. Remdamasis CPK 185 straipsniu, teismas konstatavo, kad ieškovo pateiktas darbo sutarties priedas Nr. 1 neįrodo, jog šalys buvo susitarusios dėl darbo sutarties pakeitimo (DK 99 straipsnis), todėl laikytina, kad ieškovui nustatytas 1600 Lt atlyginimas nebuvo padidintas.
Teismas nustatė, kad atleidimo dieną su ieškovu nebuvo visiškai atsiskaityta. Ieškovas teigė, kad jis negavo darbo užmokesčio už 2008 metų rugsėjo mėnesį, o kasos išlaidų orderyje Nr. KIO-497, pagal kurį jam neva sumokėtas atlyginimas, jo parašas suklastotas. Parašo tikrumui nustatyti teismas paskyrė ekspertizę. Ekspertas padarė išvadą, kad kasos išlaidų orderyje esantis parašas netinka pasirašiusiajam identifikuoti, nes yra trumpas, paprastos sandaros, neinformatyvus. Liudytoja N. M. paaiškino, kad ieškovas kasos išlaidų orderius Nr. 419, Nr. 497 pasirašė jos akivaizdoje ir jam buvo sumokėtas darbo užmokestis; ieškovas visur pasirašinėdavo skirtingais parašais. Teismas pripažino neįrodyta ieškovo nurodytą aplinkybę apie jo parašo suklastojimą kasos išlaidų orderyje Nr. KIO-497 ir padarė išvadą, kad ieškovui už 2008 metų rugsėjo mėnesį pagal šį orderį buvo sumokėta 3507,80 Lt darbo užmokesčio. Teismas konstatavo, kad su ieškovu nebuvo atsiskaityta už laikotarpį nuo 2008 metų lapkričio iki 2009 metų kovo mėnesio – iš viso nesumokėta 13 575,92 Lt (už lapkritį – 3942 Lt, už gruodį – 4377,84 Lt , už sausio, vasario, kovo mėnesius – po 1600 Lt darbo užmokesčio ir 456,08 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas).
Atsakovo teiginius, kad iš ieškovo atlyginimo buvo išskaitomas jam išmokėtas ir negrąžintas 22 960 Lt avansas, teismas atmetė, nustatęs, jog atsakovas nebuvo davęs jokio nurodymo dėl skolos išskaitymo. Atsakovas neįrodė, kad buvo priimtas įsakymas, kurio pagrindu ieškovo darbo užmokestis apskaičiuotas išskaitant atitinkamas sumas nuo 2008 metų lapkričio mėnesio. Taigi atsakovas įstatymų nustatyta tvarka neatliko išskaitų iš darbo užmokesčio, be to, tokių išskaitų atlikimas prieštarautų DK nuostatoms, nes buvo neatsižvelgta į darbo išskaitų ribojimą (DK 225 straipsnis), į tai, kad įsiskolinimas viršijo ieškovo vieno mėnesio VDU, ieškovas nebuvo supažindintas su įsakymais dėl išskaitų atlikimo ir ginčas nebuvo spręstas gera valia šalių susitarimu. Teismas sprendė, kad atsakovo atsikirtimas dėl darbuotojo įsiskolinimų įmonei išskaitymo iš darbo užmokesčio yra nepagrįstas. Nustatęs, kad ieškovui nebuvo laiku išmokėtas jam priklausantis darbo užmokestis, teismas pagal DK 207 straipsnio 1 dalį ir Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ieškovui priteisė 0,07 proc. delspinigių nuo 2008 metų lapkričio mėnesio iki atleidimo iš darbo dienos (2009 m. balandžio 20 d.) – 869,04 Lt. Be to, kadangi darbo užmokestis ieškovui nebuvo sumokėtas ne dėl jo kaltės, teismas pagal DK 141 straipsnio 3 dalį ieškovui priteisė 21 980,35 Lt vidutinio darbo užmokesčio nuo 2009 m. balandžio 20 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei CK 6.37 straipsnyje nustatytas procesines palūkanas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimą panaikino ir nauju sprendimu ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą teisėtai ir pagrįstai, nes jis padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, neatvykdamas į darbą nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 20 d. (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, nesirėmė kaip įrodymu ieškovo darbo sutarties priedu Nr. 1 dėl darbo užmokesčio padidinimo ir nustatė, kad darbo užmokestis pagal šiame priede nurodytas sąlygas ieškovui niekada nebuvo apskaičiuojamas ir išmokamas.
Teisėjų kolegija nustatė, kad darbdavys su ieškovu atleidimo iš darbo metu neturėjo atsiskaityti, nes šis liko skolingas darbdaviui, o byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą prašydamas išmokėti jam priklausantį darbo užmokestį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šalių elgesys iki nagrinėjamos bylos iškėlimo patvirtina žodinį jų susitarimą, jog ieškovui išmokėtas 6500 Lt avansas pagal 2008 m. kovo 24 d. atsakovo kasos išlaidų orderį Nr. KIO-172 ir 16 460 Lt pagal 2008 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. KIO-180, už kuriuos ieškovas, būdamas tuomečiu įmonės akcininku ir darbuotoju, neatsiskaitė, bus įskaitomas į jo darbo užmokestį. Aplinkybės, kad ieškovui nebuvo išmokėta 3942 Lt atlyginimo už 2008 metų lapkričio mėnesį ir vidutinis darbo užmokestis už kasmetines atostogas nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., parodo, jog ieškovas neprieštaravo tokiam atsakovo elgesiui, patvirtindamas tokio susitarimo vykdymą savo veiksmais, nes neskundė darbdavio veiksmų, o grįžęs po atostogų 2009 metų sausio, vasario mėnesiais dirbo negaudamas atlyginimo, darbo užmokestį įskaitant į jo gautą avansą. Aplinkybės, kad ieškovas, kaip įmonės akcininkas ir darbuotojas, turintis vidurinį išsilavinimą ir atliekantis finansų analitiko darbą, gavo įmonės lėšas, neturėdamas jokių pavedimų atlikti ūkines operacijas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog yra teisinis pagrindas tokias lėšas įskaityti į darbo užmokesčio sumą, nes tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Formalus DK 140, 224 straipsnių nuostatų taikymas prieštarautų bylos faktinėms aplinkybėms ir leistų ieškovui nepagrįstai praturtėti, nes ieškovas iki šiol atsakovui nėra grąžinęs gautų lėšų pagal kasos išlaidų orderius Nr. KIO-172 ir Nr. KIO-180.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas A. L. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti, o Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo 22 419,84 Lt išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai netinkamai įvertino rašytinius bylos įrodymus, nepagrįstai nurodydami, kad atsakovo įsakymas Nr. P-08001/P, patvirtintas įmonės antspaudu, bei atsakovo pateikti darbo užmokesčio žiniaraščiai, atitinkantys susitarimą dėl darbo užmokesčio padidinimo, nepatvirtina susitarimo dėl atlyginimo padidinimo (CPK 185, 186, 197 straipsniai). Aiškindami šalių susitarimą dėl darbo užmokesčio, teismai pagal analogiją turėjo vadovautis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007). Teismai suabsoliutino aplinkybę, kad pagal DK 120 straipsnio 4 dalį darbo sutarties pakeitimai turi būti įforminti abiejuose darbo sutarties egzemplioriuose. DK nėra įtvirtinta draudimo darbo užmokestį padidinti darbdavio įsakymu. Abejonės dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo (t. y. darbo užmokesčio padidinimo) darbdavio įsakymu, o ne užpildant atskiras darbo sutarties grafas, turi būti aiškinamos darbuotojo, kaip silpnesniosios darbo sutarties šalies, naudai (DK 94 straipsnio 2 dalis).
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šalių elgesys iki nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo patvirtina žodinį jų susitarimą, jog kasatoriui išmokėtas avansas (6500 Lt pagal 2008 m. kovo 24 d. kasos išlaidų orderį ir 16 460 Lt pagal 2008 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderį) bus įskaitomas į darbo užmokestį. Pagal DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punktą jame nurodytais atvejais administracija turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi avanso grąžinimo terminas, jei darbuotojo skola neviršija jo vieno mėnesio VDU. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl įskaitymo šias įstatymo nuostatas pažeidžia. Darant išskaitas pagal DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepakanka vienašališko žodinio darbdavio nurodymo, apie kurį darbuotojui nebuvo pranešta nei žodžiu, nei raštu, t. y. šiuo atveju CK 6.130–6.140 straipsniai netaikytini. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus konkliudentiniai veiksmai patvirtino jo sutikimą su darbdavio atliekamu įskaitymu. Be to, jokiuose šalių dokumentuose nebuvo numatyta avanso išmokėjimo kasatoriui galimybės, byloje nebuvo aiškinamosi aplinkybės, susijusios su technikos pirkimu (tam, atsakovo teigimu, buvo kasatoriui išmokėtas avansas), be to, kasatorius nesutiko ir su tuo, kad kasos išlaidų orderyje Nr. KIO-497 yra jo parašas. Taigi atsakovo teiginiai dėl avanso kasatoriui išmokėjimo nebuvo įrodyti (CPK 178 straipsnis, DK 201 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nepateikė nei susitarimą sumokėti 22 960 Lt, nei susitarimą pirkti konkrečią įrangą patvirtinančių dokumentų.
3. Darbo sutarties šalių dispozityviškumas įstatymo yra ribojamas. Keičiant darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas privalu laikytis DK 120, 203 straipsniuose nustatytos tvarkos, išskaitų iš darbuotojo darbo užmokesčio darymas galimas tik laikantis DK 224-226 straipsnių reikalavimų. Atsakovui nepateikus jokių įrodymų apie susitarimo dėl darbo užmokesčio mokėjimo avansu aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti tokį šalių susitarimą ir ieškinį atmesti, toks teismo sprendimas neatitinka kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog kasatoriaus darbo užmokestis nebuvo padidintas, be to, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo konstatavo šalių susitarimą įskaityti kasatoriui išmokėtą avansą į jo darbo užmokestį. Kasatorius taip pat nesutinka su tuo, kad byloje buvo įrodytas avanso išmokėjimo faktas. Šiais argumentais kasatorius kelia klausimą dėl teisingo bylos faktinių aplinkybių nustatymo, akcentuodamas netinkamą įrodymų vertinimo taisyklių taikymą. Kadangi byloje ginčijamiems santykiams kvalifikuoti ir materialiosios teisės normoms teisingai pritaikyti visų pirma būtina nustatyti reikšmingas tos bylos faktines aplinkybes, tai kasacinio teismo teisėjų kolegija pirmiausia analizuoja kasacinio skundo teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Tai yra teisės klausimai, sudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyką.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo
Kasacinis teismas, siekdamas formuoti vienodą ir nuoseklią teismų praktiką, yra ne kartą plačiai pasisakęs dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Kučiauskienė v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Ch. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.).
Nagrinėjamoje byloje teismai procesiniuose sprendimuose išdėstė išsamius argumentus, kodėl ir kokiais įrodymais remdamiesi padarė atitinkamas išvadas dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvimo; vadovaujantis pirmiau išdėstytomis kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, konstatuotina, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka proceso įstatymų reikalavimus ir neduoda pagrindo išvadai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Spręsdami dėl aplinkybės, ar kasatoriui nuo 2008 metų rugpjūčio mėnesio buvo padidintas darbo užmokestis nuo 1600 iki 4700 Lt, teismai vertino kasatoriaus pateiktą jo darbo sutarties priedą Nr. 1, kuriame nurodyta, kad atsakovo įsakymo Nr. P-08001/P pagrindu darbo užmokestis padidintas iki 4700 Lt per mėnesį, tačiau dėl šio dokumento patikimumo teismams kilo abejonių, nes atsakovas ginčijo jo pasirašymą, o ekspertas, atlikęs teismo paskirtą techninę-grafologinę-dokumentinę ekspertizę, negalėjo vienareikšmiškai nustatyti, ar darbo sutarties priedą Nr. 1 pasirašė atsakovo direktorė N. M., ar kitas asmuo. Abejonių kasatoriaus darbo sutarties priedo Nr. 1, kaip rašytinio dokumento, patikimumu teismams pagrįstai sukėlė ir aplinkybė, kad darbo sutarties pakeitimai turėtų būti įrašomi darbo sutarties tekste, kuriame yra specialios grafos papildymams ar pakeitimams padaryti, tačiau šiuo atveju, nesant nustatytų jokių aiškių priežasčių, to nebuvo padaryta, o buvo įformintas atskiras dokumentas. Be to, teismai aiškinosi ir tai, kokiu pagrindu ieškovui buvo padidintas atlyginimas, ir nustatė, kad įsakymo Nr. P-08001/P, kuris darbo sutarties priede Nr. 1 nurodytas kaip jo priėmimo pagrindas, atsakovo įsakymų registravimo žurnale nėra užfiksuota, pagal šio žurnalo duomenis įsakymo tokiu numeriu atsakovo įmonėje nebuvo priimta. Taigi, kilus abejonių dėl kasatoriaus darbo sutarties priedo Nr. 1, kaip rašytinio dokumento, patikimumo, teismai vertino iš kitų įrodinėjimo šaltinių gautą informaciją, siekdami nustatyti, ar įmonėje buvo teisinės ir ekonominės prielaidos kasatoriaus atlyginimui padidinti, taip pat ar faktinės kasatoriaus atlyginimo apskaičiavimo ir mokėjimo aplinkybės patvirtina šalių susitarimą padidinti kasatoriaus atlyginimą. Teismai nustatė, kad 2008 m. vasario 6 d. UAB „Makdor“ visuotiniame akcininkų susirinkime kasatorius, tuo metu buvęs pagrindiniu įmonės akcininku, turėjusiu 70 proc. akcijų, balsavo prieš tai, jog įmonės darbuotojams būtų didinami atlyginimai, tokią poziciją motyvuodamas sunkia įmonės finansine padėtimi; duomenų apie tai, kad nuo to laiko iki kasatoriaus darbo sutarties priedo Nr. 1 priėmimo, t. y. per pusę metų, įmonės finansinė padėtis būtų pagerėjusi, byloje nenustatyta. Teismai taip pat nustatė, kad 2008 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais kasatoriui iš tikrųjų buvo mokamas 4700 Lt atlyginimas, tačiau tokia suma susidarė dėl to, jog kartu su pagrindiniu 1600 Lt darbo užmokesčiu kasatoriui buvo mokamos premijos, paskirtos darbdavio įsakymais. VSDFV duomenys taip pat patvirtino, kad kasatoriaus atlyginimą sudarė pagrindinis 1600 Lt atlyginimas ir išmokėtos premijos. Taigi teismai nustatė, kad kasatoriaus darbo užmokestis nuo 2008 m. rugpjūčio mėnesio nepasikeitė ir liko toks pat kaip ir iki tol – 1600 Lt.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ištyrę byloje surinktus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų įrodomąją galią bei patikimumą ir įvertinę iš šių įrodymų viseto gautą informaciją, padarė pagrįstą išvadą, jog kasatoriaus pateiktas darbo užmokesčio priedas Nr. 1 nepatvirtina, jog nuo 2008 metų rupjūčio mėnesio kasatoriaus atlyginimas buvo padidintas, ir šią išvadą tinkamai motyvavo procesiniuose sprendimuose, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pažymėtina, kad byloje nepateikta kasatoriaus darbo sutarties priede Nr. 1 nurodyto atsakovo įsakymo Nr. P-08001/P, todėl kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo šio įsakymo, kaip rašytinio įrodymo, vertinimo atmestini. Konstatavus, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tinkamai taikydami įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nustatė, jog šalys nebuvo susitarusios dėl kasatoriaus atlyginimo padidinimo, nėra teisinio pagrindo svarstyti kasacinio skundo argumentų dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo, todėl kasacinio tesimo teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad byloje neįrodyta, jog jam buvo išmokėta 22 960 Lt avanso. Šią aplinkybę teismai nustatė remdamiesi atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentais: 2008 m. kovo 24 d. kasos išlaidų orderiu Nr. KIO-172, pagal kurį kasatoriui buvo išmokėta 6500 Lt, ir 2008 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderiu Nr. KIO-180, pagal kurį kasatoriui buvo išmokėta 16 460 Lt avanso. Šie dokumentai atitinka jiems keliamus formos ir turinio reikalavimus, jų patikimumas byloje nebuvo paneigtas, o kasatorius nepateikė jokių duomenų, kad jis grąžino jam išmokėtas sumas. Dėl to teismų išvada apie tai, kad kasatoriui buvo išmokėta 22 960 Lt avanso, atitinka bylos duomenis ir vertintina kaip pagrįsta. Kasatorius neigia šią faktinę aplinkybę, tačiau nenurodo argumentų, susijusių su įrodinėjimo taisyklių pažeidimu, todėl šie kasacinio skundo motyvai atmestini kaip nepagrįsti. Kasatorius taip pat neigia, kad pasirašė kasos išlaidų orderį Nr. KIO-497, pagal kurį jam buvo išmokėtas darbo užmokestis už 2008 m. rugsėjo mėnesį, tačiau šis argumentas taip pat yra faktinio pobūdžio, teisiškai nemotyvuotas, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija, neturėdama teisinio pagrindo spręsti fakto klausimų ir saistoma pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių, plačiau dėl to nepasisako.
Dėl avanso įskaitymo į darbo užmokestį
Kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad šalys buvo susitarusios įskaityti kasatoriaus gautą 22 960 Lt avansą į jo darbo užmokestį, teigdamas, jog, pirma, tokio susitarimo nebuvo, antra, jis negalimas, nes prieštarauja DK 224–226 straipsnių reikalavimams. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normos taikomos konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu susiklosčiusiems šalių santykiams teisiškai kvalifikuoti, jos aiškinamos taikant įvairius aiškinimo metodus: teleologinį, kaip vieną iš jų, padedantį nustatyti tikruosius normos priėmimo tikslus ir uždavinius, taip pat sisteminį, padedantį identifikuoti konkrečios pozityviojoje teisėje įtvirtintos elgesio taisyklės vietą teisės normų sistemoje, kur veikia ir universaliausieji – bendrieji, taip pat konkrečius nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančios teisės šakos (pošakio, instituto) principai.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalys buvo sudariusios žodinį susitarimą, jog kasos orderių Nr. KIO-172 ir Nr. KIO-180 pagrindu kasatoriaus gautas 22 960 Lt avansas bus įskaitomas į jo darbo užmokestį. Tokią išvadą teismas padarė išanalizavęs šalių faktinius veiksmus po to, kai kasatoriui buvo išmokėtas avansas ir šis jo negrąžino, t. y. nustatęs, jog kasatoriui buvo apskaičiuotas, bet realiai neišmokėtas darbo užmokestis už 2008 metų lapkričio mėnesį, tų pačių metų gruodžio mėnesį kasatorius išėjo kasmetinių mokamų atostogų, tačiau jam apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis už atostogų laiką taip pat nebuvo išmokėtas, be to, darbo užmokestis kasatoriui, nors ir buvo apskaičiuotas, nebuvo mokamas ir už 2009 metų sausio, vasario, kovo mėnesius. Byloje nėra duomenų, kad kasatorius su šiais darbdavio veiksmais būtų nesutikęs, priešingai, tokie šalių santykiai tęsėsi ilgą laikotarpį, beveik pusę metų, ir kasatorius per visą laiką nereiškė jokių pretenzijų. Apeliacinės instancijos teismas iš šių aplinkybių padarė pagrįstą išvadą, kad toks šalių elgesys išreiškė jų valią ir rodė esant susitarimą įskaityti gautą avansą į darbo užmokestį.
Kasatorius teigia, kad išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik laikantis DK 224–226 straipsniuose nustatytų apribojimų, o juos pažeidžiantys darbdavio veiksmai laikytini neteisėtais. Toks teisės normų aiškinimas atspindi abstrahuotas pozityviojoje teisėje įtvirtintas elgesio taisykles, be konkrečių faktinių aplinkybių, kurios yra susiklostančių santykių teisinio kvalifikavimo pagrindas, specifiškumo ir įvairovės įvertinimo. Pirma, byloje nustatyta, kad darbdavys išskaitas iš darbo užmokesčio darė ne vienašališkai, bet šalims susitarus. Antra, bylos duomenimis, avanso gavimo metu, t. y. 2008 metų kovo mėnesį, kasatorius buvo atsakovo įmonės pagrindinis akcininkas, turėjęs 70 proc. akcijų (jas pardavė 2008 m. rugpjūčio 14 d.), taigi jo santykiai su įmone buvo dvejopo pobūdžio – ne tik kaip darbuotojo, bet ir kaip juridinio asmens dalyvio, turinčio kompetenciją priimti sprendimus dėl įmonės finansinių išteklių valdymo (Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnis). Pažymėtina, kad kasatorius nenurodė ir įrodymais nepagrindė jokio aiškaus teisinio pagrindo, kuriuo remiantis jam buvo išmokėta 22 960 Lt avanso. Byloje taip pat nustatyta, kad gauto avanso kasatorius negrąžino, be to, svarbu ir tai, jog nuo avanso gavimo iki išskaitų iš kasatoriaus darbo užmokesčio atlikimo pradžios praėjo daugiau kaip pusės metų laikotarpis, per kurį kasatorius naudojosi įmonės lėšomis, nepateikęs jokių jų panaudojimo ataskaitų. Įvertinęs šias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo bei sąžiningumo principais, turinčiais imperatyvų galią darbo teisinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas (Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisingos, teisinės valstybės principas, Darbo kodekso 4 straipsnio 4 dalis, 35 straipsnio 1 dalis), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino šalių susitarimo dėl avanso grąžinimo įskaitymo į kasatoriaus darbo užmokestį galimybę. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl šalių susitarimo įskaityti avansą į kasatoriaus dabo užmokestį nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nepažeidžia darbo teisės normų imperatyviųjų reikalavimų. DK 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Apeliacinės instancijos teismo konstatuotas nagrinėjamos bylos šalių susitarimas atitinka šias nuostatas, taip pat DK 35 straipsnio 1 dalyje išdėstytus darbo teisių ir pareigų įgyvendinimo principus, kurie įpareigoja darbdavius ir darbuotojus, įgyvendinant savo teises bei vykdant pareigas, laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, taip pat draudžia piktnaudžiauti savo teise. Minėta, kad byloje nustatyta, jog kasatorius, avanso gavimo metu buvęs pagrindinis įmonės akcininkas, gautų sumų negrąžino ir savo veiksmais, t. y. dirbdamas ir negaudamas atlyginimo, patvirtino šalių susitarimą, kad jos būtų išskaitomos iš jo darbo užmokesčio. Taigi, tokiomis aplinkybėmis, kai pripažinta, kad šalys buvo susitarusios dėl avanso grąžinimo išskaitomis iš darbo užmokesčio, ir tai lemia darbo teisinių santykių subjektų valia susiformavusių tarpusavio teisių ir pareigų specifiškumą, nedraudžiamą DK ir kitų įstatymų (DK 4 straipsnio 4 dalis), nėra pagrindo taikyti DK 224 straipsnio nuostatas dėl vienašališkos administracijos teisės daryti išskaitas bei išskaitų sąlygų. Tai suponuoja, kad teisingumo ir sąžiningumo imperatyvams tokioje situacijoje prieštarautų pripažinimas, jog darbdavys neatsiskaitė su atleidžiamu dėl jo paties kaltės darbuotoju ir už tai taikyti sankcijas darbdaviui, vykdžiusiam šalių susitarimą – abiejų šalių valios, pagrįstos abipuse nauda, išraišką.
Kasaciniame skunde remiamasi ir argumentais, kad ginčijama nutartimi nukrypstama nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas), tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010, nustatytos faktinės aplinkybės tokiu mastu skiriasi nuo šios bylos, kad nurodyta nutartis negali būti vertinama kaip priimta analogiškoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo 9 punktas), todėl kasacinis teismas šiuos kasatoriaus argumentus atmeta.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, teismo išvados atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir įstatymų nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o kasacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Atmetus kasacinį skundą, valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 30,15 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 9 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovo A. L. (duomenys neskelbtini) 30,15 Lt (trisdešimt litų 15 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Česlovas Jokūbauskas
Gintaras Kryževičius